Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invest In“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Invest In“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sorensen Invest“ dėl netesybų sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus, prašė ieškinį tenkinti, rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais bei aplinkybėmis. Papildomai nurodė, kad lemiamą reikšmę turinti aplinkybė – ginčo turtas atsakovės buvo parduotas brangiau, nei sutarta preliminarioje sutartyje, t. y. atsakovė nepatyrė jokių nuostolių, gavo pelno. Atsakovė nepagrįstai savo tariamai patirtus nuostolius skaičiuoja nuo sutarties sudarymo, nes jie turėtų būti skaičiuojami nuo sutarties pažeidimo, t. y. termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos. Dėl to sutarties pažeidimo laikotarpis yra tik 1,5 mėnesio, už kurį galėtų būti vertinami patirti atsakovės nuostoliai. Taip pat teigė, kad atsakovė neįrodė patirtų nuostolių dydžio: ginčo patalpa yra netinkama nuomai (be baldų), skirta pardavimui; negautos pajamos turėjo būti tiksliai apskaičiuotos, be to, jos skaičiuotos už kiekvieną dieną, o visas dienas išnuomoti patalpas yra nerealu; iš skaičiuotų pajamų turėjo būti atimtos turto išlaikymo išlaidos; nėra žinoma, iš kokių lėšų turtas statytas, todėl nepagrįstai į nuostolius įtrauktos atsakovės mokėtos palūkanos už paskolą, be to, šios palūkanos mokėtos už paskolintą sumą, o ne už buto pardavimo kainą. Papildomai nurodė, kad negali būti laikoma, jog netesybos sumokėtos, nes įskaitymas į avansą nėra jų sumokėjimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.8. Negautoms pajamoms pagrįsti atsakovė pateikė skelbimus iš interneto svetainės www.booking.com dėl kitiems asmenims priklausančio panašaus turto nuomos. Ieškovė su tokiais argumentais nesutinka. Pirma, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu buvo nustatyta, kad ginčo turtas nebuvo skirtas nuomai. Atsakydamas į klausimus ieškovės atstovas paaiškino, kad ginčo turtas buvo įrengtas, t. y. padaryta apdaila, tačiau jokių baldų jame nebuvo. Be to, ieškovės atstovo duomenimis, daugiabučiame name, kuriame yra ginčo turtas, atsakovė nenuomojo nei vieno buto, visus tik pardavinėjo. Turto nuomos idėja atsakovei kilo tik tuomet, kai, gavus ieškinį, iškilo būtinumas pagrįsti savo nuostolius. Antra, atsakovės skaičiavimų negalima laikyti pagrįstais, nes iš jų seka, kad ginčo turtas atsakovės nurodytomis kainomis sezono ir ne sezono metu būtų išnuomotas kiekvieną dieną, ir tai yra neįmanoma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

16. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

18. Byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 26 d. preliminaria turto pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 20181126 (toliau – Sutartis) atsakovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti ieškovei (pirkėjai) 39,35 kv. m ploto poilsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, ir dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, už 73 584 Eur kainą, o ieškovė įsipareigojo turtą nupirkti. Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2019 m. kovo 26 d. Ieškovė sumokėjo atsakovei 5 000 Eur avansą pagal Sutarties 5.1 punktą. Sutarties 6.1 punkte šalys susitarė, kad tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis iki Sutarties 2.1 punkte numatyto termino nebus pasirašyta arba Sutartis bus nutraukta dėl pirkėjos kaltės, pirkėjai taikoma 5 000 Eur dydžio bauda; ši suma atliks prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, t. y. ši suma liks pardavėjai, kaip šalių aptartas ir pardavėjos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas; ši suma įskaitoma į pirkėjai grąžintiną avansą ir pardavėjos pareiga grąžinti avansą pasibaigia.

19. 2019 m. balandžio 3 d. preliminarios turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 20181126 pakeitimu (toliau – Sutarties pakeitimas) šalys pakeitė Sutarties 2.1 punktą ir pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminą nustatė iki 2019 m. birželio 26 d. Sutarties pakeitimo 2 punkte šalys susitarė, kad pirkėja iki 2019 m. balandžio 5 d. sumoka 2 000 Eur sumą, kuri padidina pirkėjos anksčiau sumokėto 5 000 Eur avanso sumą. Sutarties pakeitimo 4 punkte šalys pakeitė Sutarties 6.1 punktą, įtvirtindamos, kad tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis iki numatyto termino nebus pasirašyta arba bus nutraukta dėl pirkėjos kaltės, pardavėjos pareiga grąžinti avansą pasibaigia; šiuo atveju pardavėja sutinka užskaityti pirkėjos sumokėtą avansą kaip avansą perkant iš pardavėjos nekilnojamąjį turtą kitame pardavėjos vystomame projekte; pirkėjai atsisakius pirkti kitą nekilnojamąjį turtą, visa sumokėta avanso suma liks pardavėjai, kaip šalių aptartas ir pardavėjos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas.

20. 2019 m. liepos 30 d. pranešimu atsakovė pranešė ieškovei, kad per preliminarioje sutartyje ir jos pakeitime nustatytą terminą pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, todėl preliminarios sutarties nustatyta pardavėjos pareiga parduoti pirkėjai turtą yra pasibaigusi ir pardavėja vykdys šio turto pardavimą kitiems asmenims. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad pagal Sutarties pakeitimo 4 punktą pardavėjos pareiga grąžinti pirkėjai sumokėtą avansą pasibaigia, tačiau nurodė sutinkanti įskaityti sumokėtą avansą kaip avansą perkant kitą pardavėjos parduodamą nekilnojamąjį turtą. Raštu atsakovė siūlė ieškovei išsirinkti kitą pageidaujamą pirkti nekilnojamąjį turtą iš pradavėjos vystomo ir parduodamo nekilnojamojo turto ir informavo, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. nesudarius pasirinkto turto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, pardavėja laikys, kad pirkėja atsisako pirkti pardavėjos parduodamą turtą ir sumokėtą avansą užskaitys kaip pardavėjos patirtus nuostolius dėl pirkėjos sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

21. 2019 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. JD-4576 atsakovė poilsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, ir dalį žemės sklypo pardavė už 77 570 Eur kainą.

23. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti netesybų, nes tai yra tinkama, sutarties sudarymo metu šalių valią atitikusi kompensavimo ir skatinimo priemonė, siekiant užtikrinti atsakovės (pardavėjos) teisėtus interesus. Taigi, ieškovei pažeidus sudarytos preliminarios Sutarties 6.1 punkto ir Sutarties pakeitimo 4 punkto nuostatas, atsakovės prievolė grąžinti sumokėtą avansą pasibaigė, o sumokėta suma užskaitytina kaip šalių aptartas pardavėjos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas – netesybos (bauda). Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos vertinimu.

24. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

25. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Netesybos pagal sutartį – sutartyje nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad netesybų, kurios atlieka ir esamų bei būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi apibrėžtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019). Kasacinio teismo išaiškinta, kad preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

26. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys preliminariojoje sutartyje aiškiai susitarė, kad tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis iki numatyto termino (2019 m. birželio 26 d.) nebus pasirašyta arba bus nutraukta dėl pirkėjos kaltės, pardavėjos pareiga grąžinti avansą (7 000 Eur) pasibaigia.

27. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, kad kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje surinktų faktinių duomenų visumą, pripažįsta visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad preliminariojoje sutartyje sulygtu terminu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, t. y. ieškovei nepavykus rasti sandorio finansavimo šaltinių. Taigi tokios situacijos rizika pagrįstai tenka ieškovei, laisva valia apsisprendusiai sudaryti preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, nors nebuvo tikra dėl savo finansavimo šaltinių.

29. Vertinant ieškovės argumentus, kad nustatytas baudos dydis yra neprotingai didelis, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

30. Tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

31. Teismas, spręsdamas dėl netesybų mažinimo, atsižvelgia į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, taip pat į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, skolininko elgesį, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, taip pat ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių; netesybų mažinimas gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010).

32. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013).

33. Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kad netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

34. Bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti. Tačiau, kai pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, bet tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).

35. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

36. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas netesybų dydį, atsižvelgė, kad netesybos ir jų dydis buvo sutartas ir įtvirtintas šalių laisva valia sudarytoje sutartyje, abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, juridiniai asmenys, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas, be to, preliminarioje sutartyje įtvirtinta šalių įsipareigojimų pusiausvyrą, nes tiek ieškovei, tiek ir atsakovei nustatytos vienodo dydžio netesybos sutarties pažeidimo atveju. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovė bendradarbiavo su ieškove ir derino galimybes įvykdyti sutartį. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė sutiko pratęsti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, nors jau sudarant preliminarios sutarties pakeitimą, ieškovė buvo praleidusi prievolės įvykdymo terminą ir atsakovė turėjo teisę taikyti nustatytas netesybas. Taip pat buvo sudarytos galimybės pasirinkti kitą perkamą objektą ir sumokėtą avansą įskaityti į kito objekto kainą. Apeliantei informavus, kad neketina pirkti jokio kito atsakovės parduodamo turto, atsakovė sutiko grąžinti dalį sumokėto avanso, t. y. 2 000 Eur. Taigi buvo įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo mažinti netesybų.

37. Nors ieškovė nurodo dėjusi visas pastangas tam, jog įvykdytų preliminarią sutartį, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė kreipėsi į kredito įstaigą dėl finansavimo suteikimo. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl kito turto pardavimo, pažymėtina, kad tarpininkavimo paslaugų sutartis sudaryta tik 2019 m. vasario 14 d., kai tuo tarpu ginčo sutartis sudaryta 2018 m. lapkričio 26 d., o notarinė turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta 2019 m. kovo 26 d. Taigi, pati ieškovė elgėsi pasyviai bei neatsakingai, nes laisva valia sudarė ginčo sutartį, nors nebuvo tikra dėl savo finansinių galimybių ją įvykdyti.

38. Pažymėtina, kad šalims sutartyje bei jo pakeitime nustačius konkretaus dydžio netesybas, atsakovė neturėjo prievolės įrodinėti tikslų patirtų nuostolių dydį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad galimų nuostolių dydis yra aktualus tiek, kiek jis reikšmingas vertinant netesybų proporcingumą. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė duomenis apie galimus nuostolius negavus nuomos pajamų, mokant palūkanas už kreditą. Pagal kasacinio teismo praktiką šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018). Taigi, minėta, šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio.

39. Vertinant ieškovės argumentus nuostolius skaičiuoti nuo sutarties pažeidimo, pažymėtina, kad susitardami dėl taikomos baudos dydžio ir jos taikymo tvarkos, šalys susitarė taikyti baudą už tai, kad per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą nebus įvykdyta sutartinė nuostata. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra reikšminga, per kiek laiko atsakovė parduos turtą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad trumpas ginčo turto pardavimo laikotarpis kitiems pirkėjams patvirtina, joj turtas gali būti laikomas patraukliu pirkėjams, todėl aplinkybė, kad atsakovė ilgą laiko tarpą – nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. liepos 30 d.- turtą buvo rezervavusi ieškovei, patvirtina pagrėstą bei teisėtą atsakovės lūkestį gauti sutartyje įtvirtintas netesybas pagrindinės turto pirkimo- pardavimo sutarties nesudarymo dėl pirkėjos kaltės atveju. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir laiko ją pagrįsta. Turtas parduotas už santykinai nežymiai didesnę kainą ir kainų skirtumas, įvertinus ilgą rezervacijos laikotarpį, nėra ženklus atsižvelgiant į netesybų santykį su galimais nuostoliais. Taigi ieškovės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog delspinigių dydis yra neprotingai didelis, todėl turėtų būti mažinamas.

40. Apeliaciniame skunde pateikiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdys dėl baudos dydžio sumažinimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013. Tačiau šiuo aspektu pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2018). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti išaiškinimai negali būti taikomi šioje byloje, nes šios bylos ir bylos, kurioje priimta cituota kasacinio teismo nutartis, ratio decidendi yra skirtingos. Minėtoje nutartyje ginčo šalys buvo fiziniai asmenys, be to, notarinė turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta kiek daugiau nei per vieną mėnesį nuo preliminarios turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Ginčo atveju pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per 7 mėnesius.

Dėl procesinės bylos baigties.

41. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

42. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

45. Tiek ieškovė, tiek atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

46. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismas nepriteisia ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pasisakydama dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė išlaidų dydžio patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, netenkinamas ir atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.