- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-15
- Bylos Nr.
- 2-1636/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00732-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarties, kuria patvirtintas finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Verantas“ bankroto byloje Nr. B2-698-324/2014, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 31 d. nutartimi iškėlė UAB „Verantas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo administravimo centras“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi su prašymu patvirtinti jo 1 255 964,02 Lt dydžio finansinį reikalavimą atsakovui BUAB „Verantas“. Nurodė, kad paskolos sutarties pagrindu nuo 2007 m. spalio 24 d. iki 2010 m. kovo 20 d. jis pervedė atsakovui BUAB „Verantas“ 1 563 870 Lt bei sumokėjo už jį (atsakovą) 11 547,43 Lt žemės mokesčio. Kadangi dalis paskolos buvo grąžinta, o paskola buvo atlygintinė, todėl, remdamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė patvirtinti jo 1 255 964,02 Lt (848 451,43 Lt skola ir 407 512,59 Lt palūkanų) kreditinį reikalavimą BUAB „Verantas“ bankroto byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo1 255 964,02 Lt kreditinį reikalavimą. Teismas nustatė, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Verantas“ 2007m. spalio 22 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Verantas“ buvo išmokėta 848 451,43 Lt paskola. Kadangi paskolos sutarties 4.2 punkte šalys susitarė ir dėl palūkanų, todėl teismas patenkino ir šį pareiškėjo prašymą - patvirtino jo nurodyto dydžio palūkanas.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartimi panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį ir perdavė pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreditinio reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teismas konstatavo, kad byloje esantys kasos pajamų orderiai bei duomenys apie mokėjimus, atliktus pareiškėjo atsakovui BUAB „Verantas“, nėra pakankami nuspręsti dėl teismo padarytų išvadų. Kasos pajamų orderiuose ir mokėjimų nurodymuose nėra tiksliai įvardintas pinigų perdavimo (pervedimo) BUAB „Verantas“ pagrindas, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl būtinybės išsamiai nustatyti ir ištirti papildomas faktines aplinkybes, susijusias su faktiniu paskolos sutarties vykdymu. Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas pareiškėjo reikalavimą, nenustatė ir nesiaiškino tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdžio, t. y. paskolos sutarties vykdymo aplinkybių, piniginių mokėjimų būtent pagal minėtą paskolos sutartį (ne)buvimo fakto, nesiaiškino, ar į bylą pateiktais kasos pajamų orderiais ir mokėjimų pavedimais buvo atliktos ūkinės operacijos į bylą pateiktos paskolos sutarties, ar visgi kitų (nesusijusių) sutarčių pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2014 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtino UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 11 547,43 Lt dydžio finansinį reikalavimą UAB „Verantas“ bankroto byloje, o kitoje dalyje reikalavimą atmetė.
Byloje esančių ir ištirtų duomenų pagrindu teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas nors ir pateikė paskolos sutartį, UAB „Verantas“ kasos pajamų orderius, banko pavedimus, savo išlaidas įrodančios kasos knygos patvirtintą kopiją, tačiau neįrodė, jog prašyme nurodytas pinigų sumas UAB „Verantas“ perdavė nuosavybėn kaip paskolos dalyką, o pastaroji įsipareigojo jai grąžinti tokią pat pinigų sumą su palūkanomis. Remdamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis bei jų taikymo praktika, teismas nepripažino paskolos sutarties kopijos paskolos faktą patvirtinančiu įrodymu: šiame (paskolos sutarties) dokumente nenurodyta sandorio sudarymo data; pareiškėjo atstovas (direktorius) R. B. negalėjo paaiškinti, kodėl sutartie sudarymo data yra 2007 m. spalio 22 d., neprisiminė jokių konkrečių faktinių aplinkybių nei apie vykusias ikisutartines derybas, nei dėl sutarties sudarymo ir pasirašymo (kas, kada kreipėsi dėl paskolos, kokiam tikslui UAB „Verantas“ buvo reikalinga tokia didelė pinigų suma, kur sutartis buvo pasirašyta, kodėl nesusitarė dėl skolininko prievolės grąžinti paskolą užtikrinimo ir kt.). Teismui suabejojus dokumento tikrumu ir CPK 114 straipsnio 2 dalies pagrindu pareikalavus pateikti sutarties originalą, pareiškėjas jo nepateikė, nurodęs, kad to padaryti negali, nes dokumentas yra paimtas 2014 m. kovo mėnesį kratos metu, tačiau tai paneigė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 29 d. raštas Nr.25/9-6-9093. Be to, UAB „Verantas“ buvęs administracijos vadovas neperdavė bankroto administratorei jokių įmonės dokumentų, tai pat ir ginčo sutarties. Ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimo pagrindo - nurodomos paskolos sutarties originalo, nėra.
Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti kasos bei banko dokumentai taip pat nepatvirtina šalių susitarimo paskolinti pinigus ir įsipareigojimo juos grąžinti fakto. UAB „Verantas“ kasos pajamų orderiuose nurodoma mokėjimo paskirtis „avansas pagal sutartį“, o ne paskola, kaip tai apibrėžia CK 6.309 straipsnio 2 dalis. Nors bankų nurodymuose yra įrašai, kad pareiškėjo nurodomos sumos buvo pervestos UAB „Verantas“ pagal sutartį tačiau, sutartis nekonkretizuota. Pareiškėjo atstovas R. B. negalėjo pagrįsti nei vienos paskolos dalies suteikimo fakto (kas ir kokiu būdu pageidaudavo konkrečios sumos, kodėl dalis mokėjimų atlikta per banką, dalis – grynais pinigais, kur buvo mokami grynieji pinigai ir pan.). Teismo sprendė, kad tokių faktinių aplinkybių neįmanoma visiškai neprisiminti, nepriklausomai nuo daugybės, pareiškėjo teigimu, ūkinių santykių. Be to, šio atstovo paaiškinimai apie konkrečių paskolos sumų suteikimą pagal paskolos gavėjo pageidavimą neatitinka tikrovės, nes 2009 m. gegužės 25 d. gavėjui iš pareiškėjo sąskaitos Nordea Bank Finland pervesti 90 050 Lt tą pačią dieną buvo sugrąžinti į pareiškėjo sąskaitą AB banke Snoras (90 034 Lt). Analogiškas pinigų judėjimas yra dėl 2009 m. rugpjūčio 25 d. pervestų 380 000 Lt, t. y. tokiu būdu pinigai iš vienos pareiškėjo banko sąskaitos pateko į kitą pareiškėjo sąskaitą.
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2006 m. gruodžio 31 d. gautinų sumų iššifravime, kurį UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė UAB Medicinos bankui, jo direktorius R. B. nurodė, jog 2006 m. gruodžio 31 d. UAB „Verantas“ jam yra skolingas 25 625 Lt, o skolos mokėjimo terminas nėra suėjęs. Tai paneigia pareiškėjo aiškinimą, jog šių bendrovių nesiejo jokie kiti ūkiniai sutartiniai ryšiai. Teismo nuomone, sutartinių įsipareigojimų nuslėpimas leidžia spręsti, kad finansinio reikalavimo pagrindu nurodomų mokėjimų pagrindas gali būti ne paskola. Jų neatskleidus, teismas neturi galimybės nuspręsti apie finansinio reikalavimo pagrįstumą, faktinius mokėjimus tinkamai teisiškai juos kvalifikuojant. Teismas nepripažino pareiškėjo argumentų dėl klaidos, nes, esant aiškiems ir tik paskoliniams santykiams, teismo įsitikinimu neįmanoma suklysti dėl pinigų judėjimo savo banko sąskaitoje.
Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neteikė duomenų Valstybinei mokesčių inspekcijai apie susijusių asmenų sandorius, taip pat įrodo, kad paskolos fakto nebuvo. Nors juridinių asmenų registre pažymėti duomenys tik apie 2005 m. rugsėjo 19 d. – 2006 m. birželio 27 d. laikotarpio akcininką R. S., apie faktą, kad UAB „Verantas“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra susiję juridiniai asmenys, sprendžiama iš 2007 m. sausio 24 d. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame akcininkais nurodomas UAB „Verantas“, atstovaujamas direktoriaus A. B., ir Kanados bendrovė Rakhin Consulting&Engineering LTD, atstovaujama direktoriaus F. R. (F. R.) bei pareiškėjo administracijos vadovo pripažinimo (akcijų kiekis šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė). Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. VA-27 patvirtintomis taisyklėmis „Dėl asocijuotų asmenų tarpusavio sandorių arba ūkinių operacijų ataskaitos FR0528 formos ir jos užpildymo“, UAB „Verantas“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ privalėjo Apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti užpildytą FR0528 formą, tačiau to nepadarė.
Paskolos suteikimo fakto neįrodo ir byloje esantys pareiškėjo balansai, kurie, teismo vertinimu, nėra patikimas finansinės informacijos šaltinis. Pareiškėjas neteikė finansinės atskaitomybės duomenų juridinių asmenų registrui, išskyrus 2007 ir 2008 metų balansus. Teismui pateikti 2009 ir 2010 metų balansai visiškai skiriasi nuo tų pačių metų balansų, kuriuos jis (pareiškėjas) pateikė UAB Medicinos bankui. Paskolos apskaitymas skirtingais laikotarpiais skirtinguose balanso straipsniuose nepagrįstas teisės aktuose nustatytomis apskaitos taisyklėmis (Finansinių atskaitomybių 14 ir 15 standartai). Iš bylos duomenų nėra aišku, ar pareiškėjo nurodoma paskola buvo apskaitoma 2012 metais, kuomet jis (pareiškėjas) pateikė finansinį reikalavimą. Teismo įpareigojimo pateikti šį balansą pareiškėjas neįvykdė, motyvuodamas, kad jis paimtas kratos metu, tačiau tai paneigė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2014 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 25/9-6-9093. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismas priėjo išvadą, kad nepriklausomai nuo pareiškėjo nurodomo paskolos apskaitymo būdo, jo pateiktų balansų, parengiamų pagal poreikį, negalima pripažinti tinkama įrodinėjimo priemone, prieštaraujančia kitiems tuo pačiu laiku sudarytiems finansinės atskaitomybės duomenims, pateiktiems oficialiai institucijai (juridinių asmenų registrui) ir UAB Medicinos bankui (CPK 184 str. 1 d., 185 str.). Pareiškėjo pateiktų balansų įvairovė neleidžia spręsti apie tikrą ir teisingą įmonės buhalterinę apskaitą. Pareiškėjas, įrodinėdamas finansinio reikalavimo paskolinį pagrindą, teismo reikalavimu nepateikė paskolos sutarties originalo, kitus faktinius ūkinius ryšius su UAB „Verantas“ pagrindžiančių duomenų. Nustačius, kad paskolos sutarties originalo nėra, kad pareiškėjas nenori atskleisti kitų ūkinių ryšių su UAB „Verantas“, kad, siekdamas įrodyti ginčo paskolą, teismui teikiamus finansinės atskaitomybės duomenis jis modifikuoja savo nuožiūra, 2012 metų finansinės atskaitomybės duomenų nepateikė, nepagrįstai teigdamas apie jų paėmimą ikiteisminiam tyrimui. Dėl to teismas pripažino, kad, įrodinėdamas savo reikalavimą, pareiškėjas piktnaudžiauja CPK 178 straipsnyje reglamentuota įrodinėjimo teise.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė suteikęs UAB „Verantas“ paskolą, kurią ši įsipareigojo grąžinti.
Įvertinęs faktines aplinkybes, jog pareigą sumokėti žemės mokestį pagal Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnį turėjo UAB „Verantas“, o jį (mokestį) už UAB „Verantas“ sumokėjo pareiškėjas, ir tai pagrindžia rašytiniai įrodymai, ir bankroto administratorius iš esmės to neginčija, todėl teismas patvirtinto tik 11 547,43 Lt reikalavimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo panaikinti teismo nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.
Teismas nepagrįstai nepripažino paskolos sutarties tuo pagrindu, kad joje nebuvo nurodyta (sutarties) sudarymo data. CK nuostatos nenumato, kad rašytinės formos paskolos sutartyje privalo būti nurodyta jos sudarymo data. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ne 2007 m. spalio 22 d. Aplinkybė, kad 2007 m. spalio 24 d. pareiškėjas atliko pavedimą pagal paskolos sutartį atsakovui, tik dar kartą įrodo, jog paskolos sutartis buvo sudaryta 2007 m. spalio 22 d. Nors nesutapo paskolos sutarties sudarymo ir paskolos sutarties suteikimo datos, tačiau tai nereiškia, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei tai, kad šalių sudaryta paskolos sutartis atitiko visus jai keliamus reikalavimus, remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008), pripažintina, kad paskolos sutartis yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad tokia sutartis buvo sudaryta ir skolininkas pagal ją gavo atitinkamą pinigų sumą.Aplinkybė, kad pareiškėjo direktorius negalėjo paaiškinti paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, nepatvirtina to, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta 2007 metais, t. y. beveik prieš septynerius metus, todėl natūralu, jog per tokį ilgą laiką objektyviai gali pasimiršti tam tikros aplinkybės. Tuo labiau, kad pareiškėjas vykdo aktyvią ūkinę - komercinę veiklą, savo kasdienėje veikloje sudaro daugybę sutarčių. Paskolos sutarties originalo pareiškėjas negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pareiškėjo patalpose atliktos kratos ir jos metu atlikto dokumentų poėmio. Nėra suprantama, kaip FNTT rašte nurodoma, jog tokia sutartis nebuvo paimta, nes kratos atlikimo metu buvo paimti visi pareiškėjo dokumentai.Teismas netinkamai įvertino jo pateiktus kasos bei banko dokumentus. Kadangi kasos pajamų orderiai buvo išrašomi mažiausiai prieš trejus metus, todėl pareiškėjo vadovas neturi jokių objektyvių galimybių tiksliai įvardinti priežastis, kodėl dalies pinigų pagal paskolos sutartį perdavimas buvo pavadintas būtent avansiniu mokėjimu bei negali pateikti tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Kasos pajamų orderiuose nurodyta paskirtis „avansas pagal sutartį“ tikėtinai buvo įrašyta per klaidą, kadangi įmonė neturėjo finansų specialisto (buhalterio), kuris būtų tinkamai įvardinęs mokėjimų paskirtį, o visus kasos pajamų orderius pasirašinėjo pareiškėjo vadovas, kuris neturėjo finansinio išsilavinimo ir galbūt laikė, jog dalies sumos (ne visos iš karto) sumokėjimas yra avansas. Tai, kad pavedimuose buvo įrašai „pagal sutartį“, reiškia pinigų pervedimą būtent pagal paskolos sutartį ir šalys neturėjo jokių kitų įsipareigojimų, kurių pagrindu būtų turėjęs pervesti pinigines lėšas ar mokėti aukščiau nurodomus avansus. Tai, jog šalių daugiau nesiejo jokie sutartiniai santykiai, patvirtina kasos knygos kopijos. Ta aplinkybė, jog dvi pareiškėjo atsakovui suteiktos paskolos dalys tą pačią dieną buvo grąžintos jam, jokiu būdu nepaneigia pačios paskolos suteikimo atsakovui. Remiantis paskolos sutarties 2.1 punktu, atsakovui pareikalavus, pareiškėjas pervesdavo jam atitinkamas paskolos dalis, o atsakovas galėjo laisvai disponuoti jam suteiktomis paskolos lėšomis. Byloje nepateikta įrodymų, jog, pareiškėjui atlikus mokėjimus, atsakovas vėliau šiuos mokėjimus pareiškėjui grąžino pagal kitą, o ne pagal paskolos sutartį.Teismas netinkamai įvertino atsakovui suteiktos paskolos apskaitymą pareiškėjo finansiniuose dokumentuose. Kadangi balansai buvo parengti pagal teisės aktų reikalavimus ir balansų duomenys teisminiu keliu nėra nuginčyti, todėl pareiškėjo balansų teisingumas nėra paneigtas ir todėl teismas privalėjo vadovautis šiais duomenimis. Pareiškėjas neteikė Juridinių asmenų registrui savo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2008 metus, todėl, konstatuodamas balanso duomenų neatitikimus, kyla abejonių, kokį 2008 metų balansą teismas vertino. Pareiškėjas negalėjo teismui pateikti 2012 metų balanso, nes, atlikus kratą jo patalpose, buvo paimti visi jo dokumentai. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad apie paskolos sutarties sudarymą pareiškėjas privalėjo informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją, nes atsakovas niekuomet nebuvo pareiškėjo akcininkas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Verantas“ prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą, nes teismas teisingai išsprendė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB Medicinos bankas prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Priešingai nei teigia apeliantas, BUAB „Verantas“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra (buvo) tarpusavyje susiję asmenys, nes BUAB „Verantas“ buvo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcininkas. Tai, kad sandoris, iš kurio kildinamas apelianto finansinis reikalavimas, sudarytas tarp susijusių asmenų, patvirtina ginčo paskolos sąlygos - paskolos sutarties suma (1 600 000 Lt), kuri nėra užtikrinta jokiomis užtikrinimo priemonėmis, taip pat terminas prievolei įvykdyti (pagal pareikalavimą), paskolos sutartyje net nenurodyta paskolos paskirtis ir data.Tuo laikotarpiu, kai apeliantą ir UAB Medicinos banką siejo kreditiniai santykiai, apeliantas teikė bankui 2008 - 2010 metų finansines ataskaitas, kurios skiriasi nuo tų finansinių ataskaitų, pateiktų teismui. Šios aplinkybės įrodo, kad apeliantas ne tik nesąžiningai, tačiau tikėtinai ir nusikalstamai pateikė teismui paties „prie situacijos priderintus“ finansinius dokumentus. Bylai svarbi aplinkybė, kad nors atitinkamu laikotarpiu apeliantas neturėjo lėšų nuosavai veiklai vykdyti (skolinosi pinigus iš banko), tačiau tuo pačiu laikotarpiu jis per 1 milijoną litų grynaisiais paskolino BUAB „Verantas“.Priešingai nei teigia apeliantas, teismas nepripažino paskolos sutarties sudarymo fakto dėl daugybės faktinių aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų. Egzistuoja ir daugiau aplinkybių, įrodančių apelianto finansinio reikalavimo nepagrįstumą. Nors apeliantas finansinį reikalavimą pareiškė 2012 m. birželio 12 d., tačiau tik administratorės reikalavimu po dviejų mėnesių pateikė paskolos sutarties kopiją, kurioje BUAB „Verantas“ direktorius A. B. (A. B.) nėra pasirašęs pirmame ir antrame paskolos sutarties puslapiuose (R. B. parašai yra ant visų paskolos sutarties puslapių), o BUAB „Verantas“ antspaudas trečiame paskolos sutarties lape praktiškai yra neįskaitomas. Apeliantas ne kartą tikslino finansinį reikalavimą, nes neva suklydo dėl dalies (beveik 1 mln. Lt vertės) skolos grąžinimo, tačiau taip suklysti ir net kelis kartus neįmanoma, juolab kad visa informacija, bent kaip teigia apeliantas, buvo apskaitoma balansuose ir matėsi bankų sąskaitų išrašuose. Bylos duomenys įrodo ir tai, kad apeliantas sąmoningai neteikė teismui visos informacijos ir duomenų, susijusių su jo ir atsakovo BUAB „Verantas“ tarpusavio prievoliniais santykiais. Pažymėjo, kad, įrodinėdamas paskolos sutarties sudarymo faktą, apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008), nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad jis neprivalėjo teikti VMI ataskaitų apie BUAB „Verantas“ suteiktą paskolą. Pačiam apeliantui pripažįstant, kad paskola 2011 metais buvo apskaityta balanso straipsnyje „investicijos į asocijuotas ir dukterines įmones“, ir byloje esant kitiems šią aplinkybę patvirtinantiems įrodymams, akivaizdu, kad jis (apeliantas) laikė BUAB „Verantas“ asocijuota įmone, todėl privalėjo pateikti VMI nustatytos formos informaciją apie BUAB „Verantas“ išduotą paskolą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).
Šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas atsisakė patvirtinti apelianto (pareiškėjo) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 1 244 416,59 Lt finansinį reikalavimą BUAB „Verantas“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, apeliantas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kelią įrodymų vertinimo problemą, nesutikdamas su teismo atliktu vertinimu, savaip interpretuodamas įrodymų galią ir jų turinį (CPK 177, 178 str.).
Apeliantas savo finansinio reikalavimo pagrįstumą įrodinėja tais pačiais įrodymais, kuriuos ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais ne kartą konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu (CPK 185 str. 1 d.), yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, kt.).
Byloje esančių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 183, 185 str.), visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei įvertino bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, ir jų pagrindu, vadovaudamasis teismų praktika, pagrįstai nusprendė, kad apeliantas (pareiškėjas) neįrodė, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovą BUAB „Verantas“ siejo paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str. 1 d.). Tai, kad apeliantas kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl jų turinio, neįrodo, jog pirmosios teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 183, 185 str.).
Nagrinėjamu atveju apelianto (pareiškėjo) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ finansinis reikalavimas 1 244 416,59 Lt buvo grindžiamas paskolos sutartimi, pasirašyta tarp jo ir atsakovo BUAB „Verantas“. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms pripažįstama, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Įrodinėjimo pareiga, jog šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178, 179 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2007 m. spalio 24 d. iki 2010 m. kovo 20 d. apeliantas (pareiškėjas) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido/perdavė lėšas atsakovui BUAB „Verantas“ (1 t., 14-33, 35, 36 b. l.), bankiniuose pavedimuose bei kasos pajamų orderiuose nurodęs, kad tokie pinigai perduodami kaip „avansas pagal sutartį“ arba „pagal sutartį“, o ne kaip paskola ar paskolos sutarties pagrindu. Apeliantas teigia, kad nurodyti mokėjimai patvirtina paskolos suteikimo faktą, tačiau su tuo nėra pagrindo sutikti, nes prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik iš paskolos, bet ir iš kitokių teisinių santykių. Faktas, kad apeliantas perdavė atsakovui BUAB „Verantas“ pinigus, savaime neįrodo būtent paskolinių šalių santykių. Kaip paminėta, esminė aplinkybė paskolos teisiniams santykiams kvalifikuoti yra ta, kad pinigai turi būti perduodami kaip paskolos dalykas, paskolos gavėjui įsipareigojant juos grąžinti. Pastarųjų aplinkybių (pinigai buvo perduoti kaip paskolos dalykas, o atsakovas UAB „Verantas“ įsipareigojo juos grąžinti) neįrodo nei pinigų srautai nei kiti byloje esantys duomenys. Be to, jeigu, kaip teigia apeliantas, pinigai buvo perduodami byloje pateiktos paskolos sutarties pagrindu, pinigų perdavimai turėjo būti atliekami pagal paskolos gavėjo (šiuo atveju BUAB „Verantas“) rašytinius ar žodinius prašymus (paskolos sutarties 2.1 p.). Byloje nebuvo pateiktas nei vienas atsakovo BUAB „Verantas“ rašytinis prašymas perduoti pinigus, nepateikti duomenys ir apie tokio pobūdžio atsakovo žodinius prašymus. Aplinkybių, susijusių su paskolos sutarties vykdymu (kas, kada ir kokiu būdu kreipėsi į apeliantą dėl paskolos suteikimo), nepateikta nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo neįtikino apelianto argumentai dėl užmaršumo ir klaidų, nes jie nepagrįsti leistinais įrodymais (CPK 177, 178 str.).
Apeliantas ir pirmosios instancijos teisme, ir apeliaciniame skunde teigia, kad paskolos sutartis (originalas) bei kiti dokumentai, reikšmingi šiai bylai, buvo paimti kratos metu, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Priešingai, toks apelianto teiginys paneigtas byloje esančiu nenuginčytu rašytiniu įrodymu - 2014 m. balandžio 29 d. FNTT prie VRM raštu (3 t., 179 b. l.). Apeliantas nepaneigė ir kitų teismo nustatytų faktinių aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo įvertinti jų kitaip (CPK 185 str.).
Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad ginčo šalis nesiejo paskolos teisiniai santykiai, nes tariama paskola nebuvo tinkamai apskaityta bendrovės (apelianto) finansinės atskaitomybės dokumentuose, nors tokią prievolę numato įstatymai (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 16 str.); tokia „paskola“ nebuvo deklaruota nustatyta tvarka (Finansų ministerijos 2005 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. VA-27 patvirtintos taisyklės „Dėl asocijuotų asmenų tarpusavio sandorių arba ūkinių operacijų atskaitomybės FR0528 formos ir jos užpildymo“, aktuali 2007 m. kovo 28 d. redakcija); pinigų operacijos atliktos tarp susijusių asmenų (1 t., 165 b. l.). Be to, į bylą nepateikta jokių apelianto ir atsakovo įmonių valdymo organų, juridinių asmenų dalyvių valios išraiškos (sprendimų) gauti ar suteikti tokio dydžio paskolą; neįrodytas tokio dydžio paskolos tikslas, jos panaudojimas.
Taigi teismo įsitikinimą, kad paskolos teisiniais santykiais grindžiamas finansinis reikalavimas yra nepagrįstas įrodo ne vien tos faktinės aplinkybės, kad nėra pateiktas paskolos sutarties originalas, paskolos sutartis sudaryta be datos, mokėjimai dėl pinigų perdavimo buvo atliekami nenurodant tikslaus pagrindo (šiuo atveju paskolos sutarties), bet ir pagrindžia byloje esantys kiti įrodymai: šalių bei jų atstovų paaiškinimai, rašytiniai įrodymai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp ginčo šalių paskoliniai santykiai neatsirado (CPK 177, 178, 185 str.).
Teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad neatskleidus kitokių ginčo šalis siejusių teisinių santykių, teismas neturėjo galimybės nuspręsti dėl pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo kitu teisiniu pagrindu. Teismas yra saistomas pareiškėjo (apelianto) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nurodytų faktinių aplinkybių bei argumentų visetu (CPK 12, 13 str.).
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 338,263 str.).
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.