- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-04
- Bylos Nr.
- 2-2310/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00732-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Pareiškėjas
- kreditoriaus UAB, „Serneta”
- Kreditorius
- UAB ,,Serneta”
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo kreditoriaus UAB ,,Serneta” atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties, kuria laikinąsias apsaugos priemones atsisakyta taikyti, civilinėje byloje Nr. B2-2251-259/2013 pagal pareiškėjo kreditoriaus UAB „Serneta” skundą dėl kreditorių susirinkimo protokolo ir susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais UAB „Verantas” bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartimi UAB „Verantas” yra iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 30 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi palikus galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas (kreditorius) UAB „Serneta” kreipėsi į teismą su skundu dėl BUAB „Verantas” kreditorių 2013 m. liepos 9 d. susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Skundu pareiškėjas prašė pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir panaikinti BUAB „Verantas” 2013 m. liepos 9 d. kreditorių susirinkimo protokolą ir jame priimtus nutarimus. Skundo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti skundžiamų BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymą iki bus išspręstas ginčas dėl 2013 m. liepos 9 d. kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Kreditorius nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir kreditorių susirinkimui vykdant neteisėtus nutarimus, kuriuos skundu prašoma panaikinti, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nebūtų įmanoma atkurti pareiškėjo UAB „Serneta” pažeistos teisės dalyvauti pirmajame kreditorių susirinkime ir balsuoti dėl jame sprendžiamų klausimų, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus užkirstas kelias neteisėtų nutarimų vykdymui, bendrovės bankroto procedūra bus teisėta ir tai užtikrins visų kreditorių interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi pareiškėjo kreditoriaus UAB „Serneta” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios įmonės kreditorius, kurio patvirtintas kreditorinis reikalavimas yra 2 550 000 Lt (Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2491-259/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis). Teismas iš skundžiamo BUAB „Verantas” 2013 m. liepos 9 d. kreditorių komiteto protokolo turinio nustatė, kad susirinkimo metu BUAB „Verantas” bankroto byloje buvo patvirtinta kreditorių reikalavimų viso 8 595 009 Lt sumai, susirinkimo nutarimai buvo priimti kreditorių balsais, kurių vertinė išraiška yra 5 972 739 Lt, kas sudaro 69,49 procento patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė balsuoti svarstomais klausimais, tai nurodė kaip savo teisių pažeidimo būdą ir faktinį pagrindą panaikinti skundžiamus nutarimus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jei ir pareiškėjo atstovas būtų dalyvavęs minėtame susirinkime, jo balsų suma pagal patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydį nebūtų lėmusi kitokio kreditorių susirinkimo nutarimų turinio. Kreditoriaus teisė dalyvauti susirinkime ir balsuoti nėra absoliuti. Teismas sprendė, jog pareiškėjo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė (nutarimų vykdymo sustabdymas) nėra susijusi su ieškinio dalyku, nes nėra pagrindo manyti, kad dėl priimtų kreditorių nutarimų vykdymo nebūtų įmanoma įvykdyti būsimo teismo sprendimo, juolab, kad tokio pobūdžio teismo sprendimai priverstinio vykdymo nereikalauja.
Teismas pažymėjo, kad pirmasis kreditorių komiteto susirinkimas, kurio nutarimus skundžia pareiškėjas, įvyko tik po pusantrų metų nuo bankroto bylos iškėlimo. Įmonės bankroto procedūros turi viešojo intereso pobūdį, bankroto procesas turi būti galimai trumpesnis ir efektyvus, kad maksimaliai būtų patenkinti bendrovės kreditorių siekiai patenkinti kreditorinius reikalavimus iš likusio bendrovėje turto ir sumažinti bankroto procedūrų apmokėjimo kaštai. Teismas iš priimtų skundžiamo susirinkimo nutarimų turinio ir esmės nustatė, kad šiame susirinkime buvo priimta eilė būtinų bankroto procedūrai vykdyti sprendimų - dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos, dėl informacijos teikimo tvarkos, dėl įgaliojimo administratoriui užregistruoti turtą Nekilnojamojo turto registre, dėl įpareigojimo administratoriui perimti UAB „Verantas” turtą, dėl įpareigojimo administratoriui patikrinti ar bankroto procesas nėra tyčinis, dėl įpareigojimo administratoriui surasti įmonės skolininkus. Teismas padarė išvadą, kad tokie kreditorių sprendimai visiškai atitinka ir pareiškėjo interesus, todėl šių nutarimų vykdymo sustabdymas netikslingas, nes iš esmės pažeistų visų bendrovės UAB „Verantas” kreditorių, tame tarpe ir pareiškėjo turtinius interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas kreditorius UAB „Serneta” atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - iki civilinėje byloje Nr. B2-2251-259/2013 bus priimtas sprendimas, uždrausti BUAB „Verantas” bankroto administratoriui vykdyti 2013 m. liepos 16 d. kreditorių susirinkimo protokole Nr. 1 užfiksuotus priimtus nutarimus.
Nurodo, kad teismas peržengė UAB „Serneta” skundo preliminaraus pagrįstumo vertinimo ribas, kadangi vertino aplinkybes, kurios turėtų būti įvertintos ir ištirtos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Apelianto nuomone, priimant skundžiamą nutartį teismas neturėjo vertinti, kokią įtaką UAB „Serneta” dalyvavimas būtų turėjęs priimant pirmojo BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimo nutarimus, taip pat neturėjo jokios teisės vertinti, ar minėtame susirinkime priimti sprendimai atitinka UAB „Serneta” interesus. Be to, teismas įvertino tik dalį UAB „Serneta” prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių motyvų, neatsižvelgdamas į kai kuriuos esminius argumentus, pavyzdžiui į tai, kad vieno iš kreditorių AS „Reverta” balsavimas raštu turėtų būti neįskaitytas, nes neatitinka bankroto administratoriaus reikalavimų, kas iš esmės keičia balsų skaičių ir nulemia, kad ginčijami nutarimai net negalėjo būti priimti. Teismas pateikęs savo įvertinimus dėl dalies UAB „Serneta” teisinių argumentų ir jų pagrindu atsisakęs tenkinti UAB „Serneta” prašymą skundžiamoje nutartyje iš esmės pasisakė dėl nagrinėjamos civilinės bylos baigties ir būsimo teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje. Kadangi jau nutartyje teismui išsakius poziciją, kad ginčijami nutarimai atitiko UAB „Serneta” interesus, akivaizdu, jog teismas laiko, jog UAB „Serneta” visiškai nepagrįstai ginčija pirmojo BUAB „Verantas” susirinkimo protokolą Nr. 1 bei jame užfiksuotus nutarimus. Teismas priimdamas nutartį ne tik, kad peržengė UAB „Serneta” skundo preliminaraus vertinimo ribas, bet ir ėmėsi ginčo sprendimo iš esmės, kas remiantis teismų praktika laikytina grubiu proceso pažeidimu. O tai, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d., reiškia, kad teismo priimta nutartis yra neteisėta bei turi būti panaikinta.
Teismas netinkamai įvertino prašomų laikinųjų apsaugos priemonių reikšmę būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. UAB „Serneta” prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nurodyta, kad tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nesiėmus šių laikinųjų apsaugos priemonių būsimas galimai UAB „Serneta” palankus teismo sprendimas bus neįvykdomas arba įvykdymas bus labai apsunkintas, t. y. nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, protokolo pripažinimas negaliojančiu (skundo reikalavimo patenkinimas) nebetektų prasmės, kadangi protokole priimti nutarimai jau būtų įvykdyti ir pirmasis BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimas būtų laikomas įvykusiu. Tokiu atveju nebebūtų įmanoma atkurti UAB „Serneta” pažeistos teisės dalyvauti pirmajame kreditorių susirinkime ir balsuoti už šiame susirinkime sprendžiamus klausimus, ko šiuo ieškiniu realiai ir siekia UAB „Serneta”. Pateikta argumentacija vienareikšmiškai patvirtina, jog UAB „Serneta” ieškinio dalykas bei prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios, t. y. nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bet priėmus UAB „Serneta” palankų sprendimą, sprendimo įgyvendinimas nebeturės reikšmės. Taigi, ieškiniu siekiami tikslai gali būti pasiekti tik laikinųjų apsaugos priemonių pagalba.
Nutartis prieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principams. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus vykdyti pirmajame BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimo protokole Nr. 1 užfiksuotų nutarimų kyla grėsmė, jog su nutarimais nesutinkantys kreditoriais ginčys tolesnius BUAB „Verantas” bankroto administratoriaus veiksmus. Atkreipia dėmesį į tai, jog dėl pirmojo BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimo jau yra kilęs ginčas, kadangi vienas iš BUAB „Verantas” kreditorių (UAB „Istpro”) Kauno apygardos teismui yra pateikęs prevencinį ieškinį, kuriuo siekiama uždrausti šaukti BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimą, kol nebus tinkamai patvirtinti visų kreditorių kreditoriniai reikalavimai (civilinės bylos Nr. 2-2141- 259/2013). Taigi, ir kiti BUAB „Verantas” kreditoriai nesutinka su esama padėtimi, susijusia su BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimais ir juose priimtais/ateityje priimtinais nutarimais. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog teismui nutartimi atsisakius taikyti UAB „Serneta” prašomas laikinąsias apsaugos priemones, visų neteisėtai priimtų nutarimų vykdymas galimai bus ginčijamas ir tikėtina ne vien UAB „Serneta”, bet ir UAB „Istpro” ar kitų BUAB „Verantas” kreditorių iniciatyva. Remiantis šiuo, akivaizdu, jog jau po pirmojo BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimo matyti, kad nutartis sąlygoja naujų ginčų tarp BUAB „Verantas” kreditorių atsiradimą, kas akivaizdžiai rodo, jog nutartis neužtikrina civilinio proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų, sudarant prielaidas dar didesniam BUAB „Verantas” bankroto proceso vilkinimui.
Atsiliepimas
Kreditorius UAB „Istpro” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo tenkinti apelianto UAB „Serneta” atskirąjį skundą. Nurodo, kad sutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais.
Kreditorius UAB „Medicinos bankas” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas kreditorius UAB „Serneta” apeliacinės instancijos teismui pateikė raštą dėl kreditoriaus UAB „Medicinos bankas” atsiliepimo trūkumų, kuriame nurodo, kad pateiktas atsiliepimas yra nepasirašytas įgalioto asmens, o šios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą laikyti atsiliepimą nepaduotu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Dėl kreditoriaus UAB „Medicinos bankas” atsiliepimo į atskirąjį skundą
Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditorius UAB „Medicinos bankas” pateikė teismui atsiliepimą į pareikštą atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties (b. l. 55-57). Nors šis atsiliepimas nėra pasirašytas, tačiau pirmosios instancijos teismo teisėjo rezoliucija buvo priimtas ir persiųstas kartu su bylą apeliacinės instancijos teismui.
Civilinio proceso kodeksas 111 str. 2 d. 7 p. nustato, kad kiekviename procesiniame dokumente privalo būti procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas. Kadangi pateiktas atsiliepimas į atskirąjį skundą neatitina procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, t. y. nėra įmanoma nustatyti UAB „Medicinos bankas” pateikto atsiliepimo autentiškumo, ar atsiliepimą pateikė įgaliotas asmuo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo kreditoriaus UAB „Serneta” atskirąjį skundą, nevertina UAB „Medicinos bankas” pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą.
Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.), reiškia, jog, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir neanalizuoja teisėtumo ir pagrįstumo tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos. Antra, ši norma reiškia, kad apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Todėl atskirojo skundo nagrinėjimas reiškia tik pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą, atsižvelgiant į sprendimo priėmimo metu byloje buvusius duomenis ir nustatytas aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, peržengė ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimo ribas ir vertino aplinkybes, kurios turėtų būti įvertintos ir tiriant bylą iš esmės metu.
Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas - teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje iš esmės pasisakė dėl nagrinėjamos civilinės bylos baigties ir būsimo teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių preliminariai įvertino pareikštus UAB „Serneta” reikalavimus, siekdamas nustatyti pareiškėjo kreditoriaus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kreditoriaus prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė - nutarimų vykdymo sustabdymas nėra susijusi su UAB „Serneta” reikalavimais bei net tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų dalyvavęs kreditorių susirinkime bei balsavęs „prieš” nutarimus, jo balsų suma pagal patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydį nebūtų lėmusi kitokio kreditorių susirinkimo nutarimų turinio. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas šių priemonių ėmimosi būtinumas, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai vertintini kaip teismo preliminarus pareiškėjo kreditoriaus pareikštų reikalavimų bei grėsmės sprendimo vykdymui vertinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš esmės. Toks vertinimas taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Preliminarus ieškinio pagrįstumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo, sprendžiančio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nešališkumu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo preliminaraus vertinimo ribų peržengimo yra nepagrįstas bei atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimas palankus pareiškėjui kreditoriui teismo sprendimas bus neįvykdomas arba įvykdymas bus apsunkintas.
Civilinio proceso kodekso 178 str. nustato, kad pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui. Skundo, kuriuo ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai, pateikimas pats savaime nesuteikia pareiškėjui kreditoriui pranašumo ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Pareiškėjas kreditorius, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tik formaliai nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Pareiškėjas nei su pareikštu skundu, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių palankaus teismo sprendimo nebus įmanoma įvykdyti. Pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesudaro vien deklaratyvūs pareiškėjo kreditoriaus teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, vertinant galimą grėsmę būsimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar jo pasunkėjimui, būtina atsižvelgti ir į tai, kad ginčijami nutarimai buvo priimti nutarimai, kuriuos pirmąjį kreditorių susirinkimą įpareigoja priimti Įmonių bankroto įstatymo 22-23 straipsnio nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog net tuo atveju, jeigu UAB „Serneta” dėl priimtų nutarimų būtų balsavusi „prieš”, tai nepakeistų šių nutarimų priėmimo fakto bei jų turinio, o pareiškėjo kreditoriaus prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su skundo dalyku bei nereikalauja priverstinio vykdymo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas kreditorius pareikštame skunde neįrodinėjo savo teisių (interesų) pažeidimo kreditorių susirinkime priimtais nutarimais, nenurodė kokiais susirinkimo darbotvarkės klausimais jo pozicija yra priešinga daugumos kreditorių išreikštai pozicijai.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo kreditoriaus prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė - kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymo sustabdymas yra labai artima pareikšto skundo reikalavimams. Šiuo atveju 2013 m. liepos 9 d. įvykusio BUAB „Verantas” kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų sustabdymas iš esmės reikštų kreditorių susirinkimo atitinkamų nutarimų laikiną panaikinimą, kas savo esme prilygtų galutiniam pareiškėjo kreditoriaus reikalavimų patenkinimui.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis sąlygoja naujų ginčų tarp BUAB „Verantas” kreditorių atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog pirmajam kreditorių susirinkimui įvykus tik po pusantrų metų nuo bankroto bylos iškėlimo, kreditorių susirinkime priimti nutarimai yra būtini bankroto procedūrų vykdymui bei atitinka BUAB „Verantas” kreditorių, tarp jų, ir pareiškėjo kreditoriaus interesus, todėl šių nutarimų sustabdymas yra netikslingas ir pažeistų visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
Civilinio proceso kodekso 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus pareiškėjui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju skundžiamų kreditorių nutarimų sustabdymas pirmiausiai prieštarautų viešajam interesui, kurio užtikrinimas bankroto procese yra prioritetinis, taip pat būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai bei tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinumą stabdyti kreditorių nutarimų vykdymą (CPK 12, 178 str.), darytina išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareiškėjo kreditoriaus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų proporcingumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nebūtų išlaikyta proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyra bei būtų pažeistas viešasis interesas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, jog atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti atskirąjį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.