- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-914-562/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01273-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- Č. T.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) Č. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui Č. T. ir atsakovo Č. T. priešieškinį ieškovei A. L. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. L. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama:
1.1. atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), tokia tvarka:
Šalies argumentai
1.1.1. pripažinti jai nuosavybės teisę į 84 500 Eur vertės butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
1.1.2. įpareigoti ją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti atsakovui Č. T. (toliau – ir atsakovas) 21 125 Eur dydžio kompensaciją tokia tvarka: A. L. sumoka į Č. T. nurodytą banko sąskaitą 10 000 Eur teismo sprendimo, kuriuo jai pripažinta nuosavybės teisė į visą butą, įsiteisėjimo dieną; A. L. sumoka į Č. T. nurodytą banko sąskaitą 11 125 Eur per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo, kuriuo jai pripažinta nuosavybės teisė į visą butą, įsiteisėjimo dienos.
1.2. Priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad Butas jai ir atsakovui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, paveldėjus jį po G. T. (toliau – ir palikėjos) (ieškovės motinos ir atsakovo sutuoktinės) mirties. Ieškovei priklauso ¾ dalys Buto, atsakovui – ¼ dalis Buto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šia įstatymo nuostata įtvirtinta bendraturčių teisė reikalauti jį atidalyti. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo nuostatoje nenustatyta. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais bendraturtis gauna kompensaciją pinigais. Ieškovės nuomone, Butą padalinti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai yra neįmanoma. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad Buto plotas yra 50,94 kv. m. Nors ginčo šalims priklausantis Butas yra 2-jų kambarių, Buto plano duomenimis, Buto kambariai yra panašaus dydžio – 16,10 kv. m. ir 13,94 kv. m. Darytina išvada, kad atsakovui priklausanti realioji Buto dalis yra 12,73 kv. m (50,94 kv. m. / 4). Todėl, paskyrus atsakovui naudotis vienu iš dviejų Buto kambarių, šio kambario plotas, bet kuriuo atveju, viršytų atsakovui priklausančios realiosios Buto dalies plotą. Visas bendro naudojimo Buto plotas priklausytų ieškovei. Gyventi Bute, nesinaudojant bendro naudojimo Buto plotu yra neįmanoma. Pažymėjo, kad aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Nors atsakovas nebuvo nutraukęs santuokos su G. T., Bute jis nuolatos negyveno nuo 2012 metų. Atsakovas ne kartą smurtavo prieš sutuoktinę. 2015 metais, po eilinio sumušimo, ieškovės motina kreipėsi į policiją. 2016 metais atsakovas buvo nuteistas už tai, kad sumušė sutuoktinę. 2021 metais atsakovas, atėjęs į Butą, vėl smurtavo prieš sutuoktinę. Po šio karto jos motina pareikalavo, kad atsakovas išsikraustytų iš jai priklausančio Buto. Nuo to laiko jos šeima nieko nežinojo apie atsakovo gyvenimą. Po motinos mirties ji sužinojo, kad atsakovas gyvena su kita moterimi. Dėl nurodytų faktinių mano, kad gyventi viename Bute su atsakovu yra pavojinga jai ir jos šeimos nariams. Pažymėjo, kad turi sutuoktinį, 10-metį sūnų ir 8-metę dukrą. Šiuo metu gyvena kartu su sutuoktinio tėvais jiems nuosavybės teise priklausančiame name Vilniaus rajone. Šeima norėtų gyventi atskirai nuo tėvų Vilniuje. Rajonas, kuriame yra Butas, jos šeimai yra patrauklus tuo, kad jame neseniai atsidarė baseinas, kuriame vaikai lankė plaukimo treniruotes. Treniruočių teko atsisakyti dėl didelio atstumo iki gyvenamosios vietos. Mato ir daugiau gyvenimo Vilniuje privalumų: kultūrinis sostinės gyvenimas, vaikai išmoktų savarankiškumo naudojantis miesto visuomeniniu transportu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 nurodė, jog nesant galimybės (techninės, kai daiktas yra nedalus, arba teisinės, kai bendraturčiai dėl savo santykių nesugebėtų tinkamai naudotis bendrąja daline nuosavybe) atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą. Kiekvienais metais valstybės įmonė Registrų centras skelbia nekilnojamojo turto rinkos kainas. Masinio vertinimo būdu nustatyta viso Buto vidutinė rinkos vertė nuo 2023 m. sausio 1 dienos sudaro 84 500 Eur. Tokiu būdu atsakovui nuosavybės teise priklausančios ¼ dalies Buto vertė yra 21 125 Eur. Akcentavo, kad turi asmeninių santaupų, be to, išmokėti kompensaciją atsakovui per protingą laiką padės vyras ir vyro tėvai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka.
Šalies argumentai
4. Ieškovė dublike nurodė, kad suteikė galimybę atsakovo nurodytam nekilnojamojo turto vertintojui patekti į ginčo turtą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas triplike, be kita ko, nurodė, kad užsakė individualų ginčo turto vertinimą, kurį atliko UAB „Marleksa“, parengdama 2023 m. kovo 10 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT 23-03-01. Šis dokumentas teikiamas kartu su priešiniu ieškiniu. Joje nurodyta, kad ginčo turto kaina yra 96 100 Eur. Tokiu būdu ieškovei nuosavybės teise priklausančios ¾ dalies vertė yra 72 075 Eur ir atitinkamai jam nuosavybės teise priklausančios ¼ dalies vertė – 24 025 Eur.
6. Atsakovas padavė priešieškinį, prašydamas:
6.1. atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokia tvarka:
3.1.2. pripažinti jam nuosavybės teisę į 96 100 Eur vertės butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
3.1.3. įpareigoti jį per 2 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti ieškovei A. L. 72 075 Eur dydžio kompensaciją;
3.2. priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad sutinka, jog iškilo būtinybė atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau jo netenkina ieškovės siūlomas atidalijimo būdas ir kompensacijos dydis. Akcentavo, kad pageidauja likti gyventi Bute, nes jokio kito turto, kuriame galėtų gyventi, neturi. Nuo 2021 m. spalio mėn. faktiškai gyveno pas seserį, nes sutuoktinė iš jo paėmė raktus ir jų nebeatidavė. Nuo tada į savo namus patekti negali, nors ten likę visi jo asmeniniai daiktai. Tačiau galimybės ir toliau gyventi pas seserį neturi, kadangi sesuo augina sunkią negalią turintį sūnų. Butas yra specialiai pritaikytas neįgalaus asmens reikmėms ir ten paprasčiausiai nėra normalių gyvenimo sąlygų. Tuo tarpu ieškovė kartu su sutuoktiniu turi kito turto, kuriame gali gyventi. Atsakovo žiniomis, ieškovės šeima gyvena nuosavo namo dalyje, kurio antras aukštas priklauso jiems, o pirmas – ieškovės sutuoktinio seseriai. Nors ieškovė nurodo, kad jos šeima priversta gyventi su jos sutuoktinio tėvais, tačiau iš tiesų kartu name gyvena tik ieškovės sutuoktinio motina, nes tėvas yra miręs. Atsakovui žinoma, jog ieškovė nuosavybės teise valdo nuosavą namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį paveldėjo po senelių mirties. Namas yra vos už pusantro kilometro nuo dabartinės ieškovės šeimos gyvenamosios vietos, yra tinkamas gyventi. Akcentavo, kad kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė garso įrašo stenogramą, iš kurios matyti, jog ieškovė neplanuoja gyventi ginčo bute, Butą ji mato tik kaip patrauklų objektą nuomai. Ieškovės vaikai lanko mokyklą (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Duomenų apie tai, kad vaikai ketina keisti mokyklą, pasikeitus jų gyvenamajai vietai, į bylą nėra pateikta. Tuo tarpu pati ieškovė su sutuoktiniu taip pat dirba už Vilniaus miesto ribų. Duomenų apie tai, kad jie ketina keisti darbovietę arčiau ginčo turto, byloje taip pat nėra. Pažymėjo, kad užsakė individualų ginčo turto vertinimą, kurį atliko UAB „Marleksa“, parengdama 2023 m. kovo 10 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT 23-03-01. Atkreipė dėmesį, jog ieškiniu ieškovė prašo turtą atidalinti ir jai jį visą priteisti iš karto, tuo tarpu atsakovui kompensaciją pageidauja išmokėti tik per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Mano, kad toks reikalavimas yra nesąžiningas, nes nuosavybė iš jo, prieš jo valią, būtų atimama iš karto, o kompensacijos išmokėjimas gali užsitęsti net ir ilgiau nei 3 mėnesių laikotarpį. Be to, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė turi finansines galimybes išmokėti siūlomą kompensaciją.
4. Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė jį atmesti.
5. Ieškovė atsiliepime nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Paaiškino, kad užaugo ir iki santuokos sudarymo gyveno Bute, baigė šalia esančią mokyklą, pažįsta kaimynus, nuolatos lankėsi pas motiną kartu su vyru ir vaikais, todėl yra emociškai prisirišusi prie gyvenamosios aplinkos, kurioje yra Butas. Atsakovas nurodo, kad jis neturi jokio turto, kuriame būtų galima gyventi. Pasak atsakovo, jis gyvena pas seserį. Tačiau tai yra netiesa, nuo 2016–2017 metų jis gyvena su kita moterimi, tikėtina, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, nes jį ne kartą matė su ta pačia moterimi apsipirkinėjant (duomenys neskelbtini) esančiose parduotuvėse. Motina sakė ieškovei, kad atsakovui pradėjus gyventi su kita moterimi, jis nustojo ją terorizuoti. Atsakovas turi kur gyventi, be to, jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę Vilniuje. Pardavus žemės sklypus ir gavus piniginę kompensaciją iš jos, atsakovas turės galimybę įsigyti kitą būstą. Kasacinės instancijos teismas spręsdamas tokio pobūdžio bylas yra išaiškinęs, jog būtina atidalijimo išmokant bendraturčiams piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę, o taip pat pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Pažymėjo, kad sutinka su atsakovo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatyta Buto rinkos verte, jos neginčija ir prašo ja vadovautis priimant teismo sprendimą. Atsakovui priklauso 1/4 dalis vertinto Buto, todėl jam turėtų būti priteista 24 025 Eur piniginė kompensaciją. Nurodė, kad jos esama materialinė padėtis leidžia išmokėti nurodyto dydžio kompensaciją – teikiamas jos vardu AB „Swedbank“ atidarytos sąskaitos išrašas patvirtina, kad sąskaitoje yra 10 466,42 Eur; be to, ieškovė kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito gavimo; Standartinės informacijos apie kredito forma patvirtina, kad 2023 m. balandžio 5 d. bankas sutiko ieškovei ir jos sutuoktiniui suteikti 15 000 Eur kreditą. Tuo tarpu atsakovas nepateikė įrodymų, kad gali sumokėti 72 075 Eur kompensaciją – nors atsakovas nurodo, kad kompensacijai skirti pinigai yra laikomi sesers H. T. banko sąskaitoje, akivaizdu, kad disponuoti sesers pinigais atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo. Taip pat paaiškino, kad gyvenamasis namas Vilniaus rajone, kuriame šiuo metu gyvena su šeima, priklauso jos sutuoktinio motinai. Jos paveldėtas gyvenamasis namas yra medinis kaimo namas be patogumų, kuriame daug metų niekas negyvena, jame yra krosninis šildymas, lauko tualetas. Šio namo įrengimas pagal šiuolaikinius standartus kainuotų žymiai daugiau nei atsakovui priklausanti išmokėti kompensacija. Todėl nesutinka su priešieškinio argumentu, kad ji turi nuosavą būstą.
6. Atsakovas dublike nurodė, kad Gyventojų registro duomenimis, jo ir palikėjos santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), vadinasi po kelių savaičių po to, kai pastarosios vardu buvo įgytas ir užregistruotas Butas. Taigi, jis ginčo Bute apsigyveno tuo pačiu metu, kaip ir ieškovė. Todėl taip pat, kaip ir ieškovė, name pažįsta daugumą kaimynų, jam ten yra įprasta gyvenamoji aplinka. Ieškovė nurodo, kad Bute ji gyveno iki santuokos sudarymo. Gyventojų registro duomenimis, jos santuoka sudaryta dar (duomenys neskelbtini). Vadinasi, jau lygiai 20 metų ieškovė Bute negyvena ir juo nesinaudoja. Atkreipė dėmesį, jog nupirkus butą, jį reikėjo įrengti, pilnai apstatyti. Tiek po Buto įsigijimo, tiek vėliau savo rankomis darė einamąjį remontą, kartu su sutuoktine pirko baldus, buitinę techniką. Tuo tarpu ieškovė įsigijus butą buvo dar nepilnametė, todėl prie Buto įrengimo ir apstatymo neprisidėjo. Vėliau, jai ištekėjus, sukūrė savo šeimą, įsirenginėjo šeimos namus pas savo sutuoktinio tėvus. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė yra emociškai prisirišusi prie gyvenamosios aplinkos, kurioje yra Butas. Akcentavo, kad aplinkybes, jog jis tikrai gyvena pas seserį adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina kartu su dubliku teikiamas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašas. Jame nurodyta, kad Vilniaus m. 6 PK 2021 m. vasario 17 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (įpareigotas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini)). Ieškovė nurodo, kad jis turi galimybes parduoti turimus žemės sklypus ir įsigyti kitą gyvenamąjį turtą. Akcentavo, kad šiuos žemės sklypus valdo su dar keliasdešimt bendraturčių, todėl jų pardavimas būtų labai komplikuotas ir sudėtingas. Antra, kaip matyti iš parduodamų butų paieškos, paieškoje įvedus parduodamus 2 kambarių butus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), rasti vos 6 objektai. Vidutinė šių butų pardavimo kaina yra 112 333 Eur. Pateikė įrodymus, kad turi galimybę išmokėti ieškovei 72 075 Eur. Taigi, atitinkamai tokią pačią sumą galėtų skirti ir naujo buto įsigijimui, dar papildomai prisidėtų ieškovės siūloma 21 125 Eur kompensacija. Taigi, iš viso turėtų 93 200 Eur. Už tokią sumą yra neįmanoma nupirkti gyvenimui tinkamą 2 kambarių butą, kadangi 1 kambario butai šiuose mikrorajonuose kainuoja 80 000–90 000 Eur, o pigesni yra be remonto, be baldų arba be patogumų, t. y., bendrabučio tipo. Nurodė, kad jau yra pensinio amžiaus, todėl gauti reikalingą kredito sumą 2 kambarių buto, tinkamo gyvenimui, įsigijimui jam yra neįmanoma. Kartu su dubliku pateikė pažymą apie išmokas, iš kurios matyti, jog jo pajamas sudaro 650,67 Eur senatvės pensija, 34,89 Eur našlių pensija, o (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad jo darbo užmokestis sudaro 662,68 Eur. Tai reiškia, kad jis neturi finansinių galimybių įsigyti kito, alternatyvaus gyvenamojo ploto, kuris nepažeistų jo, kaip ginčo turto savininko, interesų. Tuo tarpu ieškovė su sutuoktiniu yra darbingo amžiaus, sveiki žmonės, todėl kartu su jo išmokėta kompensacija, prisidėjusi jau turimas lėšas, galimai dar iš banko gavus paskolą, lengvai galėtų įsigyti kitą turtą. Akcentavo, kad kartu su dubliku teikia sąskaitos išrašą apie tai, kad visi kompensacijai reikalingi pinigai jau yra jo banko sąskaitoje.
Šalies argumentai
7. Ieškovė triplike nurodė, kad tikrovės neatitinka atsakovo teiginys, kad jis 1991 metais apsigyveno Bute kartu su ieškove, kad Butą reikėjo įrengti, pilnai apstatyti. Iš Buto dokumentų matyti, kad butas yra 1988 metų statybos. 1988 metais butai buvo suteikiami gyventojams pilnai įrengti (su visa grindų, lubų, sienų apdaila, durimis, santechnika, virykle). Atsakovui nereikėjo įrengti buto ir pilnai apstatyti, kaip teigiama dublike, kadangi motina viską turėjo iš ankstesnės santuokos. Pažymėjo, kad su vyru susituokė 2003 metais. Dar iki santuokos sudarymo jos vyras remontavo Butą savo rankomis: klijavo tapetus, plyteles. Atsakovas prie Buto remonto neprisidėjo nei darbu, nei pinigais. Nors dažnai užsukdavo pas motiną, tačiau niekada ten nesutikdavo atsakovo. Tačiau vieną kartą, kai atvažiavo pas motiną palikti vaikus trumpam prižiūrėti, pamatė Bute atsakovą. Nežino dėl kokių priežasčių nuo 2018 metų atsakovas vėl pradėjo lankytis jos motinos Bute. Tačiau nuolatos jis ten negyveno, motina buvo užsiminusi, kad nori gražiuoju išsiskirti, bando jį diplomatiškai įtikinti kreiptis pas advokatus dėl santuokos nutraukimo. Taip pat pažymėjo, kad jos vyras, priešingai nei teigia atsakovas, dirba Vilniuje. Kiekvieną dieną jis važiuoja į darbą į Vilnių. Visa jos šeima nori gyventi Vilniuje, jai rasti darbą sostinėje problemų nesudaro, vaikams taip pat patinka mintis lankyti mokyklą Vilniuje. Atsakovas nurodo, kad už 93 000 Eur 2-jų kambarių buto nupirkti neįmanoma. Akcentavo, kad atsakovas pats pateikė teismui 2023 m. kovo 10 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT23-03-01, kurioje nurodyta, kad Butas kainuoja 96 100 Eur. Nepriklausomas turto vertintojas ataskaitoje atsižvelgė į realiai įvykusius turto perleidimo sandorius, registruotus VĮ „Registrų centras“, o ne į turto pardavėjų pageidavimus. Todėl mano, kad duomenys iš aruodas.lt neįrodo atsakovo pozicijos, kad už 93 200 Eur neįmanoma nupirkti buto. Iš dubliko neaišku, kodėl atsakovo perkamas butas turi būti (duomenys neskelbtini) mikrorajone ir kodėl butas turi būti 2-jų kambarių. Papildomai nurodė, kad teikia AB „Swedbank“ sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad šiuo metu jos sąskaitoje yra virš 15 000 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino bei priešieškinį atmetė – atidalino Butą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pripažino nuosavybės teisę į jį ieškovei, įpareigojant ją išmokėti atsakovui 24 025 Eur kompensaciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 2 803,18 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovo 54,41 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp šalių taip pat neliko ginčo dėl galimybių aptariamu butu naudotis bendrai, t. y. abi šalys laikosi pozicijos, kad turtas turi būti atidalintas vienai iš šalių paliekant visą butą, o kitai šaliai priteisiant piniginę kompensaciją. Atsižvelgdamas į tai ir paisydamas šalių dispozityvumo principo, nesiėmė spręsti dėl galimybių šalių ginčą išnagrinėti kitokiais teisiniais būdais, pavyzdžiui, nustatant naudojimosi ginčo butu tvarką arba abiem šalims atidalinant tam tikras buto dalis natūra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalis). Taigi, nurodė, kad šioje byloje sprendžiama dėl CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno bendraturčio teisės reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kaip tokias, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės“ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-248/2019; kt.). Nurodytų CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalies normų bei jų aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad abi ginčo šalys šiuo metu gyvena ne savo nuosavuose būstuose, t. y. ieškovės šeima gyvena ieškovės sutuoktinio motinai priklausančio namo dalyje, o atsakovas – sesers buto dalyje. Nors atsakovas teigė, kad ieškovė nuosavybės teisėmis valdo ir paveldėtą namą, kuris, anot atsakovo, tinkamas gyventi, tačiau šiuo aspektu ieškovė pateikė argumentų ir įrodymų, kad nurodytas namas yra be patogumų ir iš esmės nepritaikytas gyventi (krosninis šildymas ir lauko tualetas). Esant tokioms priešingoms šalių pozicijoms ir nesant į bylą pateiktų papildomų įrodymų, atmetė kaip nepakankamai įrodytus atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į ieškovės (jos šeimos) galimybes gyventi paveldėtame name. Taigi, nors abi ginčo šalys turi ir kito nekilnojamojo turto, tačiau ginčo butas gali būti vertinamas kaip abiejų šalių galima vienintelė-pirmoji nuosava gyvenamoji patalpa. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovei nuosavybės teisėmis priklauso 3/4 dalys, o atsakovui – (tik) 1/4 dalis ginčo buto. Taigi, ieškovės nuosavybės dalis tris kartus didesnė negu atsakovo. Be to, itin svarbi, teismo vertinimu, aplinkybė yra ir tai, kad ieškovės reikalavimai yra tiesiogiai susiję su keturių asmenų šeimos teisėmis į nuosavą būstą. Dėl to sprendė, kad nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti suteikiamas būtent keturių asmenų šeimos, įskaitant ir du nepilnamečius vaikus (9 ir 12 metų amžiaus), teisei į nuosavą būstą (1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad dviejų kambarių ginčo butas gali būti per mažas keturių asmenų šeimai, tačiau šiuo aspektu sutiko su ieškovės argumentu, jog iki šiol ieškovės šeima gyvena ieškovės sutuoktinio motinos name, kuriame taip pat naudojasi dviem kambariais. Taigi, darė išvadą, kad ieškovės šeimai persikėlus gyventi į dviejų kambarių ginčo butą, jos šeimos gyvenimo sąlygos nepablogėtų, palyginus su dabartinėmis sąlygomis. Pažymėjo, kad akivaizdu, jog ieškovės ir jos sutuoktinio darbo vietos, taip pat ieškovės nepilnamečių vaikų mokyklos pakeitimo klausimus dar per anksti spręsti, todėl atmetė kaip teisiškai nepagrįstus (nereikšmingus) atsakovo atsikirtimus, kuriais apeliuojama į ieškovės, jos sutuoktinio darbovietes taip pat į vaikų mokyklas ne Vilniaus miesto teritorijoje. Akcentavo, kad nurodyti du kriterijai – ieškovės didesnė nuosavybės dalis ir gyventojų daugetas, t. y. keturių asmenų šeima – vertintini kaip didesnę reikšmę turinčios aplinkybės, kurių negalėtų paneigti atsakovo teiginiai apie jo didesnį-stipresnį ryšį su ginčo butu (jeigu tokią faktinę aplinkybę ir patvirtintų bylos duomenys). Nepaisant to, ir šiuo aspektu, atkreipė dėmesį į paties atsakovo iš dalies nenuoseklius-prieštaringus paaiškinimus ir juolab juos paneigiančius kitus bylos duomenis-įrodymus, t. y. pats atsakovas nurodė, kad lankantis bute jam vis dėlto tekdavo nakvoti rūsyje, o ne pačiame bute. Liudytoja T. Z. nurodė, kad jai iš G. T. žodžių buvo žinoma, jog atsakovas gyveno kitur ir tik periodiškai lankydavosi bute. Ši liudytoja taip pat paneigė atsakovo teiginius, kad jis (nuolat) gyveno ginčo bute, o G. T., neva gyveno kitur. Liudytoja S. K. (gyvenanti ginčo buto kaimynystėje) nurodė, kad ji dažnai (ryte ir vakare) susitikdavo su G. T. ir kad ši liudytoja senai nematė atsakovo bute. Pažymėjo, kad ir ieškovė laikėsi pozicijos, jog atsakovas tik periodiškai ateidavo į ginčo butą. Šiuo aspektu netgi atsakovo sesuo H. T., apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad atsakovas periodiškai gyvendavo pas ją (t. y. ne ginčo bute), o jei ir nuvykdavo į ginčo butą, tai gyvendavo rūsyje-sandėliuke. Tokių bylos duomenų visuma teikia pagrindą vertinti kaip nepakankamai įrodytus atsakovo teiginius, kuriais apeliuojama į jo stiprų ryšį su ginčo butu. Be to, sprendime jau nurodyta, kad net jeigu ir būtų įrodytas atsakovo nuolatinis gyvenimas ginčo bute, tai, teismo vertinimu, tokia faktinė aplinkybė nepaneigtų šiame sprendime jau nurodytų kitų teisiškai svarbesnių kriterijų (ieškovės turima didesnė nuosavybės dalis ir keturių asmenų šeima), kuriais remiantis pripažintina būtent ieškovės teisė į ginčo butą.
10. Abi šalys pateikė įrodymų, patvirtinančių abiejų šalių iš esmės panašaus pobūdžio galimybes išmokėti kitai šaliai kompensacijas už jų perleidžiamas atitinkamas ginčo buto dalis, t. y. abi šalys dalį kompensacijos mokėtų iš savo ir kitą dalį iš ne savo (skolintų ar kitais teisiniais pagrindais suteiktų-perleistų) lėšų. Šiuo aspektu, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos pakankamai ilgą trukmę taip pat į teismo sprendimo apskundimo galimybes (kurios dar ilgiau užtęstų šalių ginčo teisminį nagrinėjimą), nesuteikė nė vienai šaliai didesnio prioriteto ir vertino kaip teisiškai mažareikšmius šalių argumentus, kiek tai susiję su kiekvienos šalies galimybėmis operatyviau-sklandžiau (per keletą dienų ar per keletą mėnesių) išmokėti kitai šaliai kompensaciją. Taigi net ir pradiniame ieškinyje buvęs nurodytas 3 mėnesių kompensacijos išmokėjimo terminas šiuo konkrečiu atveju galėjo būti vertinamas kaip pakankamai protingas-proporcingas, t. y. nepaneigiantis ieškovės teisių į buto atidalijimą ir nesuteikianti esminio pranašumo atsakovui, kuris nurodė galintis kompensaciją išmokėti per dvi dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėdamas atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į ieškovės ketinimus išnuomoti ginčo butą, atkreipė dėmesį į tai, kad tokių atsakovo argumentų nepatvirtina nei jo pateikto privataus pokalbio su ieškove ir jos sutuoktiniu turinys, nei kiti bylos duomenys. Aptariamo pokalbio turinys, teismo vertinimu, patvirtina ieškovės argumentus, kad pokalbio metu apie buto nuomą buvo kalbama tik kaip apie laikiną nuomą, kol vyksta šalių teisminis ginčas, taip siekiant sudaryti sąlygas-prielaidas, kad už butui teikiamas komunalines paslaugas mokėtų ne kažkuri iš ginčo šalių, o būtent buto nuomininkas, t. y. taip šalims bent jau ginčo teisminio nagrinėjimo metu išvengiant išlaidų už butą, kuriuo nė viena šalis faktiškai nesinaudoja. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad neturi pagrindo vertinti kaip pagrįstų-įrodytų atsakovo argumentų, kuriais apeliuojama į ieškovės ketinimus išnuomoti ginčo butą, o ne pačiai gyventi jame.
11. Priimant sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas, viena vertus, konstatuotina ieškovės teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų – 105 Eur žyminio mokesčio ir 2 900 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti – atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ir 2024 m. sausio 11 d. posėdis įvyko dėl ieškovės baigiamųjų kalbų metu patikslintų ieškinio reikalavimų, teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, konstatavo pagrindą sumažinti ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas tokia suma, kokia gali būti maksimaliai priteisiama atsakovui už jam atstovavusios advokatės dalyvavimą papildomai įvykusiame 2024 m. sausio 11 d. teismo posėdyje, t. y. 201,82 Eur (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.19 punktas). Atsižvelgdamas į ieškovės atstovės atliktų procesinių veiksmų gausą ir mastą (procesinių dokumentų teikimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose), šių išlaidų nevertino kaip neproporcingai didelių, todėl jų nemažino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, prašydamas: 1) Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo priešieškinį tenkinti; 2) Priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas
13. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad:
14.1. 2024 m. sausio 11 d. posėdžio metu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės pareiškimą dėl ieškinio reikalavimu pakeitimo, tačiau priėmė naujus įrodymus apie ieškovės finansines galimybes atsiskaityti su atsakovu. Nepaisant to, ginčijamame sprendime vis tik nurodė, kad patikslinusi ieškinio reikalavimus, ieškovė prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į visą nurodytą butą, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui 24 025 Eur kompensaciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kokiu procesiniu dokumentu pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus, ginčijamame sprendime nenurodyta, todėl darytina išvada, kad teismas, priteisdamas didesnę, nei nurodyta ieškinyje, kompensaciją, peržengė ieškinio ribas.
14.2. CPK 256 straipsnis numato, kad teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Šiuo atveju byla buvo atnaujinta ne dėl to, kad ieškovė nurodė kokias nors naujas bylai reikšmingas aplinkybes ar įrodymus. Pažymėjo, kad proceso atnaujinimas yra numatytas ne šiaip sau, o su tikslu užtikrinti materialiosios tiesos nustatymą procese ir pasiekti kuo greitesnį ir visapusišką bylos išnagrinėjimo pusiausvyrą. Ieškovės atstovė pateikė duomenis apie tai, kad ieškovė pasiskolino kompensacijos išmokėjimui trūkstama suma tik 2024 m. sausio 4 d. Taigi, nei baigiamųjų kalbu metu, nei nutarties dėl proceso atnaujinimo metu, ieškovė trūkstamos pinigu sumos atsiskaitymui su atsakovu dar neturėjo. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas po bylos atnaujinimo būtu atsisakęs priimti ne tik ieškovės pareiškimą dėl ieškinio reikalavimu pakeitimo, bet ir papildomus ¡rodymus apie ieškovės galimybes atsiskaityti su atsakovu, teismo sprendimas būtu buvęs neabejotinai palankus jam. 2023 m. gruodžio 4 d. posėdžio metu baigiamuosiuose pasisakymuose jo atstovė akcentavo, kad ieškovei kompensacijos išmokėjimui trūksta 9 000 Eur, t. y. kone trečdalio sumos. Tą ieškovė buvo pripažinusi 2023 m. rugsėjo 6 d. triplike. Taigi, darytina išvada, kad bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje (iki proceso atnaujinimo) ieškovė nebuvo pateikusi įrodymų apie tai, kad turi finansines galimybes atsiskaityti su atsakovu. Tuo tarpu jis į bylą buvo pateikęs sąskaitos išrašą apie tai, kad visi kompensacijai reikalingi pinigai jau yra jo banko sąskaitoje. Iš aukščiau nurodyto akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją, turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovės prašomas atidalijimo būdas negalės būti realiai įvykdomas. Pirmosios instancijos teismas, nesant patikslinto ieškinio byloje, konstatuodamas, kad patikslinusi ieškinio reikalavimus ieškovė prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės butą, įpareigojant ieškove išmokėti atsakovui 24 025 Eur kompensaciją per viena mėnesi nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo priimdamas naujus įrodymus apie tai, kad ieškovė turi finansines galimybes atsiskaityti su atsakovu (argumentas, kad ieškovė neturi finansiniu galimybių atsiskaityti su atsakovu, buvo vienas iš esminiu atsakovo priešinio ieškinio argumentu), pažeidė įrodinėjimą ir įrodymu įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai), šalių procesinio lygiateisiškumo principą, CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. CPK 12, 17 straipsniuose ¡tvirtintas atsakovo teises, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), nes būtent šie nepagristi pirmosios instancijos teismo veiksmai sudarė pagrindą tenkinti ieškovės ieškinį, atitinkamai atsakovo priešinį ieškinį atmesti. Tokia situacija neabejotinai prieštarauja proceso atnaujinimo tikslui užtikrinti materialiosios tiesos nustatymą procese ir pasiekti kuo greitesnį ir visapusišką bylos išnagrinėjimo pusiausvyrą.
14.3. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant protingą, sąžiningą ir teisinga bendraturčiu interesu pusiausvyrą, kadangi yra priimtas neatsižvelgiant i tai, kad šalys ginčo bute nuolatos negyvena itin skirtinga laiko tarpą ir dėl skirtingu priežasčių, atitinkamai jų emocinis prisirišimas prie Buto yra skirtingas. Remiantis kasacinio teismo praktika, siekiant atidalinti patalpas yra būtina atsižvelgti į faktinį patalpų naudojimą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovės šeima gyvena ieškovės sutuoktinio motinai priklausančio namo dalyje pačios ieškovės pasirinkimu. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė ginčo bute gyveno tik iki santuokos sudarymo. Gyventojų registro duomenimis, jos santuoka sudaryta 2003 m. rugpjūčio 23 d. Vadinasi, jau lygiai 20 metu ieškovė ginčo bute negyvena ir butu nesinaudoja. Atitinkamai ieškovės gyvenimas ginčo bute iki 2003 m. nepagrindžia jos emocinio prisirišimo prie gyvenamosios aplinkos, kurioje yra Butas. Tuo tarpu jis ginčo bute faktiškai nepertraukiamai gyveno nuo 1991 m. iki 2021 m. Pažymėjo, kad pateikė duomenis iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro, iš kurių matyti, kad: 2015 m. liepos 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-41761-15 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. baudžiamuoju įsakymu jis nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 iki 6 vai. bei neatlygintinai išdirbti 30 val. per 3 mėnesius. Pritaikius BK 64(1) straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė – 6 mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei neatlygintinai išdirbti 30 val. per 3 mėnesius. Šią bausmę atliko šeimos namuose, t. v. ginčo bute; 2018 m. birželio 8 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-27164-18 pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir panaikintos kardomosios priemonės. Iš šių duomenų matyti, kad 2018 m., skirtingai nei teigia ieškovė, jis ginčo bute vis dar gyveno, šis tyrimas niekaip nebuvo susijęs su jo smurtu prieš sutuoktinę; 2021 m. vasario 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-04932-21 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (įpareigotas nepasišalinti iš (duomenys neskelbtini); nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini); nebendrauti, neieškoti ryšių su G. T.). Vilniaus apygardos prokuratūros 2021 m. liepos 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir panaikinta kardomoji priemonė. Nuo tada jis vėl grįžo gyventi į ginčo butą. Tik nuo 2021 m. spalio mėn. pas seserį apsigyveno faktiškai nuolatos, nes sutuoktinė tiesiog paėmė raktus ir jų nebeatidavė.
Žemesnės instancijos teismas
12.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju priimant sprendimą yra svarbu gyventojų daugetas, t. y. aplinkybė, kad ieškovės šeimą sudaro keturi asmenys, atitinkamai ieškovės reikalavimai yra tiesiogiai susiję su keturių asmenų šeimos teisėmis į nuosavą būstą. Tačiau kartu su šiuo faktu neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė triplike nurodė jos vyro motinos namas yra tinkamas gyventi. Taigi, byloje ieškovė neįrodinėjo, kad dabartinė gyvenamoji jos ir jos šeimos vieta yra netinkama gyventi, kad jos vyro motina reikalautų išsikelti ir pan., dėl ko ieškovei ir jos šeimai būtu būtina apsigyventi ginčo bute. Tuo tarpu liudytoja apklausta jo sesuo patvirtino, kad nesutinka, jog brolis toliau gyventu jos bute, kadangi ji augina neįgalu sūnų, kuris turi specialiųjų poreikiu, o atsakovo buvimas jam sukelia didelių nepatogumų ir diskomfortą. Taigi, ginčo buto dalis, skirtingai nei ieškovei, yra vienintelė jo turima gyvenamoji patalpa. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas atidalino ieškovei buto dalį, pažeisdamas jo interesus, bendraturčiu interesų pusiausvyros principus, nes atidalino ieškovei buto dalį remdamasis tuo, jog ieškovei nuosavybės teisėmis priklauso 3/4 dalys, o atsakovui – (tik) 1/4 dalis ginčo buto. Vien faktinė aplinkybė, kad jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra mažesnė nei ieškovės, pati savaime neleidžia daryti išvados, kad yra teisinga šia mažesne dalį natūra priteisti ieškovei. Pažymėjo, kad ieškovė savo noru prieš 20 metu išreiškė norą išsikelti iš ginčo buto ir su šeima įsikurti jos sutuoktiniui priklausančiame name. Mirus mamai, ji iki šiol į ginčo butą su šeima taip pat neįsikėlė, nors turėjo galimybę rinktis, kur jai su šeima gyventi. Tuo tarpu jam pasirinkimo galimybės dėl galimybės grįžti gyventi į Butą nebuvo.
12.4. Byloje įrodinėjo, kad kyla pagristu abejonių, ar tikrai ieškovė turi realų suinteresuotumą persikelti su šeima gyventi į faktiškai blogesnes gyvenimo sąlygas, nei gyvena dabar – į mažą, vos 50,94 kv. m., butą be žemės, atskirų kambarių vaikams ir pan., kai tuo tarpu dabar gyvena nuosavame name, kur vaikai turi savo atskirus kambarius, gali žaisti uždarame kieme ir pan. Ieškovės vaikai lanko mokyklą (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Duomenų apie tai, kad vaikai ketina keisti mokyklą, pasikeitus jų gyvenamajai vietai, į bylą nebuvo pateikta. Tuo tarpu pati ieškovė dirba už Vilniaus miesto ribų. Duomenų apie tai, kad ji ketina keisti darbovietę arčiau ginčo buto, byloje taip pat nebuvo. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas suteikė pirmenybe ieškovės ir jos šeimos interesams (ateityje pakeisti gyvenamąją vieta, ugdymo ištaigą, darboviete ir pan.), kurie yra tik numanomi, tuo tarpu jo interesai išlaikyti nuosavybę natūra pagal susiklosčiusia faktine situaciją buvo visiškai paneigti. Atsakovo manymu, ieškovės numanomi interesai negali būti viršesni už jo, kaip bendraturčio, interesus, atitinkamai tariamas ieškovės patogumas naudotis nuosavybe negali būti argumentas atimti nuosavybe iš jo.
Atsiliepimas
4. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: 1) Apeliacinį skundą atmesti; 2) Priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
5. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:
14.3. pagal kasacinio teismo praktiką, teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio neriboja ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017 33 punktą). Apeliantas į bylą pateikė UAB „Marleksa“ 2023 m. kovo 3 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT23-03-01, kurioje nustatyta, kad 2023 m. kovo 3 d. buto rinkos vertė buvo 96 100 Eur. Pažymėjo, kad sutiko su ataskaitoje nustatyta buto rinkos verte, jos neginčijo ir triplike prašė ja vadovautis. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas apeliantui didesnę nei ieškinyje nurodytą kompensaciją, peržengė ieškinio ribas. Spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ataskaitoje nurodyta Buto rinkos kaina.
14.4. Pagal CPK 256 straipsnį teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nutartį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi, įgyvendindamas CPK 256 straipsnyje jam suteiktą diskreciją, nustatė poreikį nustatyti naujas aplinkybes, kurias raštu nurodė ieškovės atstovė 2023 m. gruodžio 4 d. baigiamojoje kalboje, todėl pagrįstai atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Ieškinyje buvo nurodyta, kad ji prašo įpareigoti ją sumokėti kompensaciją per 3 mėnesius, tuo tarpu, baigiamojoje kalboje buvo nurodyta, kad ji turi galimybę gauti 9 000 Eur kreditą AB „Swedbank“ ir sumokėti kompensaciją apeliantui per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiai aplinkybei ištirti pirmosios instancijos teismas atnaujino bylą ir skyrė teismo posėdį, kurio metu ji pateikė įrodymus, kad turi banko sąskaitoje visą kompensacijai sumokėti reikalingą sumą. Akcentavo, kad jos finansinės aplinkybės keitėsi bylos nagrinėjimo teisme metu, t. y. per bylos nagrinėjimo laikotarpį ji su sutuoktiniu taupydavo lėšas, gaunamas iš darbinės veiklos. Baigus nagrinėti bylą, ji pasiskolino dalį lėšų iš savo pusseserės. Bylos nagrinėjimo pradžioje pateikė įrodymus, kad AB „Swedbank“ sutinka finansuoti apeliantui priklausančios Buto dalies pirkimą, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ji iki bylos nagrinėjimo pabaigos nebuvo pateikusi įrodymų apie tai, kad turi finansines galimybes atsiskaityti su apeliantu yra nepagrįstas. AB „Swedbank“ sutikimas finansuoti kompensacijos sumą yra tinkamas įrodymas, kuris patvirtina jos gebėjimą atsiskaityti su bendraturčiu. Apelianto teiginys, kad jeigu pirmosios instancijos teismas nebūtų atnaujinęs bylos nagrinėjimą, sprendimas būtų buvęs neabejotinai palankus jam, prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams. Atnaujinęs bylos nagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas priėmė įrodymą apie jos banko sąskaitos likutį 2024 m. gruodžio 18 dienai. Įstatymo leidėjas ir formuojama teismų praktika nesuteikia prioriteto ginčo šaliai, kuri siūlo-sutinka mokėti kompensaciją kitam bendraturčiui skubos tvarka, per vieną ar dvi dienas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo sprendimą įpareigoti ją sumokėti kompensaciją apeliantui per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes toks terminas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus.
Šalies argumentai
14.5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad gyveno Bute. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti tokie reikalavimai: paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas tais atvejais, kai savininko nuosavybės teisės turinys atidalijus turtą pinigine kompensacija iš esmės nepakinta, nes jis dėl turimos turto dalies dydžio ar pobūdžio negali įgyvendinti savo nuosavybės teisės visa apimtimi, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010). Spręsdamas klausimą ar apelianto interesas naudotis Butu yra esminis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų, nesuinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Mirusios Buto savininkės bendradarbė ir kaimynė, gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini) (butų durys yra greta) patvirtino, kad apeliantas daug metų Bute negyveno, netiesiogiai tai pripažino pats apeliantas ir jo sesuo. Todėl apelianto interesas naudotis Butu negali būti laikomas esminiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovės interesas naudotis Butu yra ginamas dėl to, kad jos dalis bendrojoje nuosavybėje yra tris kartus didesnė už apelianto, ji turi 4 asmenų šeimą. Turint omenyje, kad apelianto banko sąskaitoje yra 74 625,18 Eur ir dar 24 025 Eur jis gaus iš jos, apeliantas be abejonės turi galimybę įsigyti nuosavą bustą, o ne gyventi pas seserį, jeigu jai tai sukelia diskomfortą, kaip teigiama apeliaciniame skunde.
14.6. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė Butą ieškovei dėl to, kad jos sutuoktinio motinai priklausantis namas, kuriame šiuo metu gyvena ieškovė su šeima, yra tinkamas gyventi. Tuo tarpu apelianto gyvenimo sąlygos sesers bute yra prastos. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad abi ginčo šalys turi nekilnojamojo turto (ieškovė turi gyvenamąjį namą Vilniaus rajone, kuris yra negyvenamas, be patogumų, šildomas krosnimi), atsakovas turi dalis keliuose žemės sklypuose.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
7. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
8. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atidalintas turtas iš bendrosios dalinės nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylos esmės
10. Bylos duomenimis, po G. T. mirties (duomenys neskelbtini), ieškovė A. L. (palikėjos dukra) ir atsakovas Č. T. (palikėjos sutuoktinis) paveldėjo, be kita ko, atitinkamai ¾ dalis ir ¼ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (e. bylos 1 t., b. l. 6–9).
11. Kiekviena iš šalių pirmosios instancijos teismo prašė atidalyti Butą iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant nuosavybės teisę į ginčo turtą bei priešingai šaliai priteisiant kompensaciją.
12. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atidalino Butą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pripažino nuosavybės teisę į jį ieškovei, įpareigojant ją išmokėti atsakovui 24 025 Eur kompensaciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
13. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
15. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
16. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio, ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
17. Bylos duomenimis, ginčo turto vertė – 96 100 Eur – nustatyta UAB „Marleksa“ 2023 m. kovo 10 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. NT 23-03-01 (e. bylos 2 t., b. l. 6–35). Pažymėtina, kad ginčo dėl Buto vertės ir kartu kompensacijos dydžio nekilo, tačiau šalys nesutaria kuriai iš jų ginčo turtas turi atitekti natūra.
18. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011 ir kt.).
19. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo priimdamas naujus įrodymus apie tai, kad ieškovė turi finansines galimybes atsiskaityti su atsakovu (argumentas, kad ieškovė neturi finansiniu galimybių atsiskaityti su atsakovu, buvo vienas iš esminiu atsakovo priešinio ieškinio argumentu), pažeidė įrodinėjimą ir įrodymu įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai), šalių procesinio lygiateisiškumo principą, CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtintas atsakovo teises, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), nes būtent šie nepagrįsti pirmosios instancijos teismo veiksmai sudarė pagrindą tenkinti ieškovės ieškinį, atitinkamai atsakovo priešinį ieškinį atmesti.
20. Pažymėtina, kad ieškovė, iki bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, buvo pateikusi duomenis, jog savo banko sąskaitoje turi 15 117,71 Eur (e. bylos 3 t., b. l. 169), taip pat duomenis, kad AB „Swedbank“ jai, kartu su sutuoktiniu, suteiktų 15 000 Eur kreditą (e. bylos 2 t., b. l. 58–61). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie duomenys nagrinėjamos bylos atveju buvo pakankami pripažinti, jog ieškovė galėtų sumokėti 24 025 Eur kompensaciją. Taigi, vėliau pateikti įrodymai apie jau faktiškai banko sąskaitoje esančią sumą kompensacijai išmokėti, nesudaro pagrindo vertinti, kad, kaip teigia atsakovas, tai nulėmė ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimą.
21. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas priimtas neatsižvelgiant į tai, kad šalys ginčo bute nuolatos negyveno itin skirtingą laiko tarpą ir dėl skirtingų priežasčių, atitinkamai jų emocinis prisirišimas prie Buto yra skirtingas.
22. Ieškovė teiktuose procesiniuose dokumentuose teigė, kad atsakovas Bute nuolatos negyveno nuo 2012 metų, tuo tarpu atsakovas teigė, jog jis Bute nuolatos negyveno nuo 2021 metų, kai sutuoktinė paėmė iš jo Buto raktus.
23. Bylos duomenimis, 2015 m. liepos 27 d. atsakovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-41761-15. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (šis straipsnis reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą). Nukentėjusioji – G. T. – parodė, kad: 2015 m. liepos 26 d. apie 20.00 val. grįžo namo adresu (duomenys neskelbtini), iš kaimo ir rado namuose neblaivų vyrą; kilo konfliktas, kad namuose netvarkinga, tuomet jos sutuoktinis Č. T. griebė jai už galvos ir ją kratė, tuomet griebė virtuvinį peilį ir pradėjo šaukti, kad ją papjaus; ji ištrūko ir išbėgo iš buto, tada kvietė policiją. 2018 m. birželio 8 d. atsakovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-27164-18 pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (šis straipsnis reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą). Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir panaikintos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini)) ir dokumentų paėmimas. 2021 m. vasario 16 d. atsakovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-04932-21 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos prokuratūros 2021 m. liepos 29 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini); nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini); nebendrauti ir neieškoti ryšių su G. T.) (e. bylos 3 t., b. l. 13–15).
24. Liudytoja T. Z., kuri buvo palikėjos draugė, teismo posėdžio metu, be kita ko, paliudijo, kad: kartą per mėnesį lankydavosi Bute; Č. bute nematė nuo 2014/2015 metų (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. lapkričio 30 d., garso įrašo 1 val. 31 min. 14 sek. – 1 val. 42 min. 47 sek.). Liudytoja S. K., kuri buvo palikėjos kaimynė, teismo posėdžio metu, be kita ko, paliudijo, kad atsakovą Bute matė retai, tuo tarpu su palikėja susitikdavo, kai prasilenkdavo einant į/iš darbo (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. lapkričio 30 d., garso įrašo 1 val. 43 min. 38 sek. – 2 val. 01 min. 29 sek.). Liudytoja H. T., kuri yra atsakovo sesuo, teismo posėdžio metu, be kita ko, nurodė, kad: kartais, kažkur nuo 2015 metų, brolis pas ją nakvodavo (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. lapkričio 30 d., garso įrašo 2 val. 01 min. 50 sek. – 2 val. 25 min. 50 sek.). Liudytojas V. P., kuris yra atsakovo draugas, teismo posėdžio metu, be kita ko, paliudijo, kad: žino, jog iki 2016 metų, kol kartu dirbo, atsakovas gyveno (duomenys neskelbtini), dažnai pas jį lankėsi; 2018/2019 metais yra vežęs atsakovą į butą (duomenys neskelbtini) (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. lapkričio 30 d., garso įrašo 2 val. 32 min. 40 sek. – 2 val. 44 min. 55 sek.).
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, sprendžia, kad jie nėra pakankami atsakovo teiginiams apie nuolatinį gyvenimą Bute iki 2021 metų patvirtinti. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo nurodytam, kad net jeigu ir būtų įrodytas atsakovo nuolatinis gyvenimas ginčo bute, tai tokia faktinė aplinkybė nepaneigtų ginčijamame sprendime nurodytų kitų teisiškai svarbesnių kriterijų (ieškovės turima didesnė nuosavybės dalis ir keturių asmenų šeima), kuriais remiantis pripažinta būtent ieškovės teisė į ginčo butą.
26. Ieškovė nurodė, kad kartu su šeima – sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais – gyvena sutuoktinio motinai priklausančiame gyvenamajame name Vilniaus rajone. Ieškovei priklauso šis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė – 10 788 Eur); ūkiniai pastatai ir kiemo statiniai, esantys tuo pačiu adresu (vidutinė rinkos vertė – 964 Eur); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė – 4 750 Eur); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė – 872 Eur) (e. bylos 3 t., b. l. 29–36).
27. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu gyvena savo sesers bute, kartu su ja bei jos neįgaliu sūnumi. Atsakovas yra pensinio amžiaus, dirbantis (e. bylos 3 t., b. l. 17). Atsakovui priklauso šis nekilnojamasis turtas – 6/994 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinko vertė – 43 200 Eur); 15/2556 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinko vertė – 100 000 Eur); 40/7000 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinko vertė – 273 000 Eur); 20/3466 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinko vertė – 98 400 Eur); 380/25960 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinko vertė – 892 000 Eur); 74/12901 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinko vertė – 397 000 Eur) (e. bylos 1 t., b. l. 53–122).
28. Ieškovė teiktuose procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas yra negyvenamas. Nekilnojamo turto registro duomenimis, jo statybos pabaigos metai – 1940, šildymas – krosninis, sienos – rąstai, stogo danga – asbestcementis. Taigi, vertintina, kad nei viena iš šalių neturi tinkamo gyventi nuosavo gyvenamojo būsto. Iš aukščiau nurodytų bylos duomenų matyti, kad šalių turimas nekilnojamasis turtas yra panašios vertės. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju, priimant sprendimą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovės reikalavimai yra tiesiogiai susiję su keturių asmenų šeimos teisėmis į nuosavą būstą. Aplinkybė, kad šiuo metu ieškovė kartu su šeima gyvena Vilniaus rajone, nesudaro pagrindo spręsti, jog nuosavas būstas jai nereikalingas.
29. Atsakovas dublike buvo nurodęs, kad, įvertinus jo turimą ir iš ieškovės gautiną, kaip kompensaciją, pinigų sumą, yra neįmanoma nupirkti gyvenimui tinkamą 2 kambarių butą, kadangi 1 kambario butai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) mikrorajonuose kainuoja 80 000–90 000 Eur, o pigesni yra be remonto, be baldų arba be patogumų, t. y., bendrabučio tipo.
30. Atsakovas pateikė duomenis, kad savo banko sąskaitoje turi 74 625,18 Eur (e. bylos 3 t., b. l. 19). Taigi, gavęs kompensaciją iš ieškovės, turės viso 98 650,18 Eur, t. y. turės galimybę iš turimų piniginių lėšų įsigyti kitą gyvenamąjį būstą.
Dėl ieškinio ribų peržengimo
31. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas didesnę, nei nurodyta ieškinyje, kompensaciją, peržengė ieškinio ribas.
32. Pažymėtina, kad ieškovė 2023 m. gruodžio 4 d. baigiamojoje kalboje nurodė, jog, be kita ko, prašo įpareigoti ją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti Č. T. 24 025 Eur dydžio kompensaciją tokia tvarka: A. L. sumoka į Č. T. nurodytą banko sąskaitą 15 000 Eur teismo sprendimo, kuriuo jai pripažinta nuosavybės teisė į visą butą, įsiteisėjimo dieną; A. L. sumoka į Č. T. nurodytą banko sąskaitą 9 025 Eur per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo, kuriuo jai pripažinta nuosavybės teisė į visą butą, įsiteisėjimo dienos.
33. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, nurodydamas, kad byla toliau nagrinėjama pagal iš dalies pakeistus ieškinio reikalavimus, kurie raštu nurodyti ieškovės 2023 m. gruodžio 4 d. baigiamojoje kalboje.
34. Ieškovė 2024 m. sausio 4 d. raštu dar kartą patikslino ieškinio reikalavimus, be kita ko, prašydama įpareigoti ją per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti atsakovui 24 025 Eur dydžio kompensaciją. Tačiau pirmosios instancijos teismas, teismo posėdžio, vykusio 2024 m. sausio 11 d., metu atsisakė priimti šio ieškinio reikalavimo pakartotinį patikslinimą.
35. Minėta, kad esminis reikalavimas nustatant kompensaciją (jos dydį) – kad ji būtų teisinga. Teisinga kompensacija – tai vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017). Taigi, didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu. Nagrinėjamos bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju teismo priteista kompensacijos suma atsakovui buvo siurprizinė. Priešingai, atsakovas procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančios ¾ dalies vertė yra 72 075 Eur ir atitinkamai jam nuosavybės teise priklausančios ¼ dalies vertė – 24 025 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pozicija dėl ieškinio ribų peržengimo laikytina nepagrįsta.
Dėl bylos procesinės baigties
36. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
37. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
38. Ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
39. Atsakovas pateikė duomenis, kad patyrė 1 609 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir žyminis mokestis.
40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
41. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
42. Nustačius, kad atsakovo paduotas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, atsižvelgus į tai, kad ieškovės išlaidos už advokato pagalbą neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, ieškovei iš atsakovo priteistinas 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
43. Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra priimtas jo naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
apelianto Č. T. apeliacinį skundą atmesti.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo (apelianto) Č. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.