Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui Č. T. taip pat pagal atsakovo priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Patikslinusi ieškinio reikalavimus, ieškovė prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į visą nurodytą butą, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui 24 025 Eur kompensaciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė nurodė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini); ieškovei – 3/4 dalys, o atsakovui – 1/4 dalis nurodyto buto. Anot ieškovės, atsakovas ginčo bute nuolat negyveno jau daugiau kaip 10 metų ir tik periodiškai jame lankydavosi. Ieškovė pažymėjo, kad ji pageidauja pati naudotis po motinos mirties paveldėtu butu, kuriame ji užaugo ir gyveno iki 2003 metų. Ieškovės teigimu, jos šeima neturi nuosavo būsto, gyvena ieškovės sutuoktinio motinos namo dalyje, kur naudojasi dviem kambariais ir virtuve.

Atsakovas prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), ir pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į visą nurodytą butą, įpareigojant atsakovą per dvi dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti ieškovei 72 075 Eur kompensaciją. Atsakovo teigimu, jis ketina likti gyventi ginčo bute, nes neturi jokio kito būsto, o nuo 2021 m. spalio mėn. gyvena savo sesers bute, nes neturėjo galimybių patekti į ginčo butą. Atsakovas pažymėjo, kad jis negali toliau gyventi sesers bute, nes sesuo augina sunkią negalią turintį sūnų, kurio reikmėms nurodytas butas ir yra pritaikytas-įrengtas. Nors atsakovas registruotas kitame sesers bute, tačiau ir nurodytame bute nėra sąlygų gyventi. Atsakovo nuomone, ieškovės šeima turi turto, kuriame gali gyventi, t. y. gyvena nuosavo namo dalyje, kur jiems priklauso antras aukštas. Be to, ieškovei nuosavybės teisėmis priklauso paveldėtas namas, kuris taip pat yra tinkamas gyventi. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė neketina gyventi ginčo bute, o tik ketina jį nuomoti, juolab kad ieškovė ir jos sutuoktinis dirba už Vilniaus miesto ribų, o jų vaikai lanko mokyklą Vilniaus rajone ir nėra duomenų apie tai, kad būtų ketinama keisti mokyklą pasikeitus gyvenamajai vietai.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad nuo 2022 m. gruodžio 8 d. šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovei nuosavybės teisėmis priklauso 3/4 dalys, o atsakovui 1/4 dalis nurodyto buto. Šių nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – 2022 m. gruodžio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, t. y. šį turtą abi šalys paveldėjo po G. T. (ieškovės motinos ir atsakovo sutuoktinės) mirties (duomenys neskelbtini). Registre nurodoma buto vidutinė rinkos vertė – 61 600 Eur, vertės nustatymo data – 2022 m. lapkričio 23 d.

Tarp šalių neliko ginčo dėl buto vertės 96 100 Eur. Tokią buto rinkos vertę patvirtina į šią bylą pateikta 2023 m. kovo 3 d. turto vertės nustatymo pažyma. Teismo vertinimu, pateiktoje pažymoje nėra akivaizdžių netikslumų ar klaidų, todėl, priimant šį sprendimą, bus atsižvelgiama būtent į abiejų šalių ir nekilnojamojo turto vertintojo nurodomą ginčo turto rinkos vertę (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Tarp šalių taip pat neliko ginčo dėl galimybių aptariamu butu naudotis bendrai, t. y. abi šalys laikosi pozicijos, kad turtas turi būti atidalintas vienai iš šalių paliekant visą butą, o kitai šaliai priteisiant piniginę kompensaciją. Atsižvelgdamas į tai ir paisydamas šalių dispozityvumo principo, teismas nesiima spręsti dėl galimybių šalių ginčą išnagrinėti kitokiais teisiniais būdais, pavyzdžiui, nustatant naudojimosi ginčo butu tvarką arba abiem šalims atidalinant tam tikras buto dalis natūra (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi šioje byloje sprendžiama dėl Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno bendraturčio teisės reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas Civilinio kodekso normas, kaip tokias, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-248/2019; kt.).

Nurodytų Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1, 2 dalies normų bei jų aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad abi ginčo šalys šiuo metu gyvena ne savo nuosavuose būstuose, t. y. ieškovės šeima gyvena ieškovės sutuoktinio motinai priklausančio namo dalyje, o atsakovas – sesers buto dalyje. Nors atsakovas teigė, kad ieškovė nuosavybės teisėmis valdo ir paveldėtą namą, kuris, anot atsakovo, tinkamas gyventi, tačiau šiuo aspektu ieškovė pateikė argumentų ir įrodymų, kad nurodytas namas yra be patogumų ir iš esmės nepritaikytas gyventi (krosninis šildymas ir lauko tualetas). Esant tokioms priešingoms šalių pozicijoms ir nesant į bylą pateiktų papildomų įrodymų, teismas atmeta kaip nepakankamai įrodytus atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į ieškovės (jos šeimos) galimybes gyventi paveldėtame name. Taigi, nors abi ginčo šalys turi ir kito nekilnojamojo turto, tačiau ginčo butas gali būti vertinamas kaip abiejų šalių galima vienintelė-pirmoji nuosava gyvenamoji patalpa.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovei nuosavybės teisėmis priklauso 3/4 dalys, o atsakovui – (tik) 1/4 dalis ginčo buto. Taigi ieškovės nuosavybės dalis tris kartus didesnė negu atsakovo. Be to, itin svarbi, teismo vertinimu, aplinkybė yra ir tai, kad ieškovės reikalavimai yra tiesiogiai susiję su keturių asmenų šeimos teisėmis į nuosavą būstą. Dėl to nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti suteikiamas būtent keturių asmenų šeimos, įskaitant ir du nepilnamečius vaikus (9 ir 12 metų amžiaus), teisei į nuosavą būstą (1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad dviejų kambarių ginčo butas gali būti per mažas keturių asmenų šeimai, tačiau šiuo aspektu teismas sutinka su ieškovės argumentu, jog iki šiol ieškovės šeima gyvena ieškovės sutuoktinio motinos name, kuriame taip pat naudojasi dviem kambariais. Taigi darytina išvada, kad ieškovės šeimai persikėlus gyventi į dviejų kambarių ginčo butą, jos šeimos gyvenimo sąlygos nepablogėtų, palyginus su dabartinėmis sąlygomis. Akivaizdu, kad ieškovės ir jos sutuoktinio darbo vietos taip pat ieškovės nepilnamečių vaikų mokyklos pakeitimo klausimus dar per anksti spręsti šeimai neįsikėlus į ginčo butą, todėl teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus-nereikšmingus atsakovo atsikirtimus, kuriais apeliuojama į ieškovės, jos sutuoktinio darbovietes taip pat į vaikų mokyklas ne Vilniaus miesto teritorijoje.

Nurodyti du kriterijai – ieškovės didesnė nuosavybės dalis ir gyventojų daugetas, t. y. keturių asmenų šeima – vertintini kaip didesnę reikšmę turinčios aplinkybės, kurių negalėtų paneigti atsakovo teiginiai apie jo didesnį-stipresnį ryšį su ginčo butu (jeigu tokią faktinę aplinkybę ir patvirtintų bylos duomenys). Nepaisant to, ir šiuo aspektu, teismas atkreipia dėmesį į paties atsakovo iš dalies nenuoseklius-prieštaringus paaiškinimus ir juolab juos paneigiančius kitus bylos duomenis-įrodymus, t. y. pats atsakovas nurodė, kad lankantis bute jam vis dėlto tekdavo nakvoti rūsyje, o ne pačiame bute. Liudytoja T. Z. nurodė, kad jai iš G. T. žodžių buvo žinoma, jog atsakovas gyveno kitur ir tik periodiškai lankydavosi bute. Ši liudytoja taip pat paneigė atsakovo teiginius, kad jis (nuolat) gyveno ginčo bute, o G. T., neva gyveno kitur. Liudytoja S. K. (gyvenanti ginčo buto kaimynystėje) nurodė, kad ji dažnai (ryte ir vakare) susitikdavo su G. T. ir kad ši liudytoja senai nematė atsakovo bute. Pažymėtina, kad ir ieškovė laikėsi pozicijos, jog atsakovas tik periodiškai ateidavo į ginčo butą. Šiuo aspektu netgi atsakovo sesuo H. T., apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad atsakovas periodiškai gyvendavo pas ją (t. y. ne ginčo bute), o jei ir nuvykdavo į ginčo butą, tai gyvendavo rūsyje-sandėliuke. Tokių bylos duomenų visuma teikia pagrindą vertinti kaip nepakankamai įrodytus atsakovo teiginius, kuriais apeliuojama į jo stiprų ryšį su ginčo butu. Be to, sprendime jau nurodyta, kad net jeigu ir būtų įrodytas atsakovo nuolatinis-ilgalaikis gyvenimas ginčo bute, tai, teismo vertinimu, tokia faktinė aplinkybė nepaneigtų šiame sprendime jau nurodytų kitų teisiškai svarbesnių kriterijų (ieškovės turima didesnė nuosavybės dalis ir keturių asmenų šeima), kuriais remiantis pripažintina būtent ieškovės teisė į ginčo butą.

Abi šalys pateikė įrodymų, patvirtinančių abiejų šalių iš esmės panašaus pobūdžio galimybes išmokėti kitai šaliai kompensacijas už jų perleidžiamas atitinkamas ginčo buto dalis, t. y. abi šalys dalį kompensacijos mokėtų iš savo ir kitą dalį iš ne savo (skolintų ar kitais teisiniais pagrindais suteiktų-perleistų) lėšų. Šiuo aspektu, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos pakankamai ilgą trukmę taip pat į teismo sprendimo apskundimo galimybes (kurios dar ilgiau užtęstų šalių ginčo teisminį nagrinėjimą), teismas nesuteikia nė vienai šaliai didesnio prioriteto ir vertina kaip teisiškai mažareikšmius šalių argumentus, kiek tai susiję su kiekvienos šalies galimybėmis operatyviau-sklandžiau (per keletą dienų ar per keletą mėnesių) išmokėti kitai šaliai kompensaciją. Taigi net ir pradiniame ieškinyje buvęs nurodytas 3 mėnesių kompensacijos išmokėjimo terminas šiuo konkrečiu atveju galėjo būti vertinamas kaip pakankamai protingas-proporcingas, t. y. nepaneigiantis ieškovės teisių į buto atidalijimą ir nesuteikianti esminio pranašumo atsakovui, kuris nurodė galintis kompensaciją išmokėti per dvi dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nagrinėdamas atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į ieškovės ketinimus išnuomoti ginčo butą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tokių atsakovo argumentų nepatvirtina nei jo pateikto privataus pokalbio su ieškove ir jos sutuoktiniu turinys, nei kiti bylos duomenys. Aptariamo pokalbio turinys, teismo vertinimu, patvirtina ieškovės argumentus, kad pokalbio metu apie buto nuomą buvo kalbama tik kaip apie laikiną nuomą, kol vyksta šalių teisminis ginčas, taip siekiant sudaryti sąlygas-prielaidas, kad už butui teikiamas komunalines paslaugas mokėtų ne kažkuri iš ginčo šalių, o būtent buto nuomininkas, t. y. taip šalims bent jau ginčo teisminio nagrinėjimo metu išvengiant išlaidų už butą, kuriuo nė viena šalis faktiškai nesinaudoja. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo vertinti kaip pagrįstų-įrodytų atsakovo argumentų, kuriais apeliuojama į ieškovės ketinimus išnuomoti ginčo butą, o ne pačiai gyventi jame.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas nusprendžia ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis), tačiau papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad net jeigu ir pasitvirtintų atsakovo nurodomos aplinkybės, jog ginčo bute yra likę jo asmeninių daiktų ir (arba) jog atsakovas buvo materialiai-finansiškai ar kitaip prisidėjęs prie buto remonto ar kitų pagerinimų (baldų ar buities daiktų įsigijimo), tai buto nuosavybės teisių priskyrimas ieškovei nepaneigia atsakovo teisių bendra tvarka atskirai reikalauti tiek asmeninių daiktų grąžinimo, tiek kompensacijos už buto pagerinimus (tačiau tokių reikalavimų šioje byloje atsakovas nereiškė). Taigi ir šios atsakovo nurodomos aplinkybės, jeigu jos ir būtų įrodytos, negalėtų paneigti šiame sprendime nurodytų motyvų ir padarytų išvadų dėl buto atidalijimo būtent ieškovei.

Priimant sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas, viena vertus, konstatuotina ieškovės teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų – 105 Eur žyminio mokesčio ir 2900 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti – atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ir 2024 m. sausio 11 d. posėdis įvyko dėl ieškovės baigiamųjų kalbų metu patikslintų ieškinio reikalavimų, teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, konstatuoja pagrindą sumažinti ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas tokia suma, kokia gali būti maksimaliai priteisiama atsakovui už jam atstovavusios advokatės dalyvavimą papildomai įvykusiame 2024 m. sausio 11 d. teismo posėdyje, t. y. 201,82 Eur (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.19 punktas). Taigi ieškovei iš atsakovo priteisiama 2803,18 Eur (3005 – 201,82) bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į ieškovės atstovės atliktų procesinių veiksmų gausą ir mastą (procesinių dokumentų teikimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose), teismas šių išlaidų nevertina kaip neproporcingai didelių, todėl jų nemažina.

Valstybei iš atsakovo priteisiama 54,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Nurodyta suma įmokėtina į atitinkamą Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Ieškinį tenkinti.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pripažinti ieškovei A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises į visą nurodytą butą, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui Č. T., a. k. (duomenys neskelbtini), 24 025 (dvidešimt keturių tūkstančių dvidešimt penkių) Eur kompensaciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Č. T., a. k. (duomenys neskelbtini), 2803,18 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus tris eurus 18 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo Č. T., a. k. (duomenys neskelbtini), 54,41 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.