Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-551-357/2016 pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovei Panevėžio kredito unijai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovės R. D. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė R. D. 2010 m. liepos 1 d. dirbo Lietuvos Respublikos muitinėje Pažeidimų prevencijos skyriuje, o nuo 2011 m. gegužės 31 d. Teisės skyriuje vyriausiąja inspektore–teisininke. Taip pat nustatyta, kad R. D., tai yra asmuo, už kurio prievolių įvykdymą pagal ginčijamą sutartį laidavo ieškovė R. D., 2010 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į atsakovę Panevėžio kredito uniją dėl suteikimo 275 000 Lt paskolos įmonės apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 109-110). Tą pačią dieną, t. y. 2010 m. lapkričio 9 d., Unijai pateikta R. D. vardu surašyta laidavimo paraiška (t. 1, b. l. 111-112). Atsakovė ir R. D. pasirašė 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartį Nr. 10-00697, kuria pastarajam suteikta 275 000 Lt paskola ūkinei veiklai, apyvartinėms lėšoms, skolos grąžinimo terminas – 2014 m. spalio 25 d. (t. 1, b. l. 117-120). Pagal šalių pateiktus rašytinius įrodymus ieškovė 2010 m. lapkričio 15 d. sudarė Laidavimo sutartį Nr. 10-00697/L2, kuria laidavo už pagal minėtą paskolos sutartį R. D. prisiimtų prievolių tinkamą įvykdymą (t. 1, b. l. 121). R. D. ir atsakovė 2012 m. spalio 10 d. pasirašė Papildomą susitarimą prie 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties, kuriuo pratęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2015 m. spalio 25 d., palūkanų normą sumažino iki 10 proc., tą pačią dieną ieškovė sudarė Laidavimo sutartį Nr. 10-00697/L2, kuria užtikrino Papildomu susitarimu R. D. prisiimtus įsipareigojimus (t. 1, b. l. 123-125, 126). Analogiškos laidavimo sutartys pasirašytos ir su laiduotoju A. D. (t. 1, b. l. 113-114, 122, 127). Atsakovė 2013 m. spalio 28 d. pranešimu informavo tiek paskolos gavėją, tiek laiduotojus, jog dėl R. D. netinkamai vykdomų Paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ją nutraukia (t. 1, b. l. 128). Iš byloje esančio Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašo apie asmenį duomenų nustatyta, kad paskolos gavėjas R. D. 2014 m. liepos 8 d. mirė (t. 1, b. l. 41-44). Ieškovė 2014 m. balandžio 22 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama panaikinti įrašą Creditinfo sistemoje apie jos laidavimą, nes, kaip nurodyta ieškinyje, siekdama gauti kreditą butui įsigyti sužinojo, jog ji yra skolinga pagal ginčo laidavimo sutartis, todėl norėdama gauti paskolą ir, kad būtų pašalinta minėta informacija, įsipareigojo atsakovei iš karto sumokėti 30 000 Lt, o likusios skolos dalies mokėjimą prašė išdėstyti dalimis. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtinta šalių 2014 m. birželio 16 d. sudaryta taikos sutartis, kuria šios bylos ieškovė, be kita ko, įsipareigojo iki 2019 m. balandžio 30 d. atsakovei sumokėti 222 370,94 Lt skolą, kas mėnesį mokėdama ne mažiau kaip po 1 200 Lt (t. 1, b. l. 129-130, 132-133, 135-136). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014, kuria buvo patvirtinta minėta taikos sutartis, atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, jog 2013 m. lapkričio 20 d. Panevėžio kredito unijos valdybos sprendimu yra nurašyta skola, už kurią ji laidavo, todėl nebuvo materialinio pagrindo sudaryti taikos sutartį. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi procesą atsisakyta atnaujinti (civilinė byla Nr. eA2-5347-223/2016), Šiaulių apygardos teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi R. D. atskirąjį skundą atmetė, minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2S-885-440/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šios bylos ieškovės kasacinį skundą, 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi nutarė palikti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį iš esmės nepakeistą. Kasacinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad tai, jog Panevėžio kredito unija savo vidiniuose dokumentuose, tvarkydama buhalterinę apskaitą, nutarė perkelti paskolą į nurašytų paskolų balansinę apskaitą ir pradėti išieškojimą, nesukelia pareiškėjos nurodomo rezultato, t. y. nereiškia laidavimo prievolės pabaigos, o taikos sutartį pasirašydama pareiškėja privalėjo susipažinti su sutarties sąlygomis, o jeigu šios jai buvo neaiškios ir (ar) neatitiko tikrosios jos valios, ji tokios sutarties, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, neturėjo pasirašyti (civilinė byla Nr. e3K-3-212-916/2017). Be to, pagal teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis teisėjų kolegija nustatė ir tai, kad šios bylos atsakovė Panevėžio kredito unija ir laiduotojas A. D. sudarė taikos sutartį dėl prievolių pagal laidavimo sutartį įvykdymo, kuri buvo patvirtinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4204-400/2014. Kaip minėta, ieškovė viso šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, kad anksčiau minėtos laidavimo sutartys sudarytos jai nežinant esminių jų sąlygų, nes ji pasirašė ant tuščių dokumentų blankų, kuriuos jai pateikė buvusio vyro brolis R. D.. Tvirtino maniusi, kad paskola, už kurią buvo laiduota, yra įvykdyta, o apie savo, kaip laiduotojos prievoles sužinojo tik 2014 m. pradžioje, kuomet pati kreipėsi į banką dėl paskolos. Ieškovė reikalavo, kad ginčo laidavimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes jos sudarytos pažeidžiant Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte bei CK 6.77 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus imperatyvus, jog tiek laidavimo, tiek paskolos sutartys gali būti sudarytos su asmenimis, turinčiais pakankami turto prievolei įvykdyti. Be to, tvirtino, kad taip pat egzistuoja CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas pagrindas patenkinti jos reikalavimą, nes sutartys sudarytos suklydus dėl esminių jų sąlygų, – ji pagrįstai tikėjosi, kad, atsižvelgiant į jos finansinę padėtį, ji gali laiduoti tik dėl nedidėlės paskolos sumos, o tai, kad atsakovė jos neinformavo ir nuo jos nuslėpė sumą, už kurią buvo laiduojama, sudaro pagrindą ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais ir CK 1.91 straipsnio pagrindu.Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu minėtus ieškovės reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Nesutikdama su šiuo teismo sprendimu savo apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas neteisingai išaiškino bei pritaikė įstatymą, nepagrįstai atmetė jos procesinio pobūdžio reikalavimus ir pažeidė įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančias CPK normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Taigi, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl paminėtų ieškovės R. D. apeliacinio skundo argumentų juos vertindama būtent pirmiau šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais bei proceso normų, susijusių su įrodymų tyrimu ir jų vertinimu, pažeidimo

Kaip minėta, apeliantė prašė teismo pripažinti negaliojančiomis ginčo laidavimo sutartis CK 1.80, 1.90 bei 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais. Pasak ieškovės, atsakovė pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą bei CK 6.77 straipsniuose įtvirtintą imperatyvą, pagal kurį prieš suteikiant kreditą ar pasirašant laidavimo sutartį kredito įstaiga turi susipažinti su asmens turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Taip pat teigia, kad: ,,pagrįstai tikėjo, jog ji negali arba gali laiduoti tik dėl nedidelės paskolos sumos, todėl pasirašė paskolos gavėjo jai pateiktus dokumentų blankus“ (CK 1.90 straipsnio 1 dalis); ,,atsakovės darbuotojai be jos žinios įrašė sumą, už kurią yra laiduojama, nuslėpė R. D. suteiktos paskolos dydį“ (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiomis ginčo laidavimo sutartis CK 1.80 straipsnio pagrindu, pažymėjo, kad atsakovė, sudarydama su ieškove šias sutartis, pagrįstai vadovavosi duomenimis, kurie buvo nurodyti dokumentuose, jai pateiktuose su paraiškomis dėl paskolos bei laidavimo sutarčių sudarymo, nes ginčo sutarčių sudarymo metu ji turėjo ribotą galimybę patikrinti asmenų mokumą – tik 2012 m. rugsėjo 14 d. prisijungė prie Paskolų rizikos duomenų bazės. Teismas sprendė, kad kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (neteisingai nurodyta jos šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta, pareigos) nesudaro teisinio pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Atmesdamas reikalavimą dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovė sutartis pasirašė laisva valia, be prievartos, pati pasitikėdama R. D.; kad jos tvirtinimas, jog pati nepasidomėjo susitarimų sąlygomis, rodo nebent tik tai, jog veikė itin nerūpestingai, o jeigu ir buvo suklysta, tai tik dėl pačios neatsargumo, kuris negali būti laikomas pagrindu tokį sandorį nuginčyti. Teismas taip pat atmetė reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes nustatė, kad atsakovė neįrodė jokių atsakovės nesąžiningų, apgaulingų veiksmų (CPK 178 straipsnis). Atsakovė nesutikimą su minėtomis teismo išvadomis iš esmės grindžia CPK įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimu. Pasak jos, teismas vertino tik atsakovei palankius įrodymus, o kitus, naudingus jai, ignoravo; kad priešingai nei nustatė teismas, į bylą nepateikta įrodymų, jog Kredito unija iš viso būtų vertinusi tiek ieškovės, tiek R. D. mokumą. Tvirtinama, kad teismas nevertino taikos sutarties pasirašymo aplinkybių, iš kurių matyti, jog jai nebuvo žinoma apie paskolos nurašymą, nevertino aplinkybės, kad po šios skolos nurašymo Panevėžio regiono taupomoji kasa R. D. suteikė kreditą; nevertino įrodymų, patvirtinančių, jog ji nebuvo susitikusi su atsakovės paskolų vadybininku, nes pagal į bylą pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ginčo sandorių sudarymo metu ji buvo darbovietėje / mokymuose Vilniaus mieste. Apeliantė teigia, kad išvada, jog laidavimo paraiška atitiko galiojančią Unijos paskolų suteikimo ir administravimo tvarką, padaryta, neįvertinus, kad į bylą nepateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Pasak apeliantės, teismas galėjo atmesti jos prašymą skirti ekspertizę tik tuo atveju, jeigu byloje būtų surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ji ginčijamų sutarčių nepasirašė; teismas nenurodė motyvų, kodėl nebuvo patenkintas prašymas įtraukti į bylą N. J. trečiuoju asmeniu; nepagrįstai atmetė prašymus išreikalauti duomenis iš kreditų įstaigų apie R. D. gautos paskolos panaudojimą, duomenis apie jo bei ieškovės kitus finansinius įsipareigojimus, apie atsakovės pareigas ir teises suteikiant fiziniams asmenims paskolas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas bylai aktualias faktines aplinkybes, o taip pat aplinkybes, kuriomis savo apeliacinį reikalavimą grindžia ieškovė, sprendžia, kad dėl žemiau nurodytų motyvo paminėti apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Visų pirma teisėjų kolegija dar kartą pažymi tai, kad ieškovė ginčo sandorius prašė pripažinti negaliojančiais, vadovaudamasi trimis CK įtvirtintais sandorių negaliojimai pagrindais, t. y., kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, o taip pat dėl jos suklydimo ir atsakovės apgaulės juo sudarant (CK 1.80, 1.90, 1.91 straipsnių 1 dalis), o pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškininio reikalavimo pagrįstumą, pasisakė dėl kiekvieno iš jų. Antra, teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti apeliantės argumentų, o taip pat pirmosios instancijos teismo išvadas dėl kiekvieno iš šių pagrindų buvimo / nebuvimo, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, kad teisinis ginčo kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra būtent bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente toks kvalifikavimas yra nurodytas tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, o šalių pateiktas teisės aiškinimas jo nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys nesiremia, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012 ir kt.). Be to, kaip žinoma, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Trečia, kaip ne kartą buvo minėta šioje nutartyje, ieškovė, įrodinėdama ginčo sandorių negaliojimą CK 1.80 pagrindu, teigia, kad sudarant tiek paskolos, tiek laidavimo sutartis pati atsakovė pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei CK 6.77 straipsnio 4 dalyje numatytą imperatyvų reikalavimą patikrinti, kaip teigiama, tiek skolininko, tiek laiduotojo turtinę padėtį ir skolinti bei priimti laidavimą tik iš asmenų, kurių turinė padėtis tai leidžia. Tvirtindama, kad buvo pagrindas patenkinti jos ieškinį vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, teigia, jog atsakovės darbuotojai be jos žinios įrašė sumą, už kurią laiduota ir apie tai jos neinformavo, t. y. sutartis sudarė dėl pačios atsakovės apgaulės. Tvirtindama, kad egzistuoja CK 1.90 straipsnyje numatytas pagrindas, teigia, jog klydo dėl sumos, už kurią laidavo ir kurios užtikrinimui galėjo būti priimamas jos laidavimas, – manė, kad ji turėtų būti itin maža. Ketvirta, pažymėtina tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra voluntatem, jog suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį; jog nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, byloje Nr. 3K-3-126/2011). Kaip minėta, apeliantė iš esmės tvirtina, kad ji buvusi suklaidinta dėl atsakovės nesąžiningų – apgaulingų veiksmų (paskolos sumos, už kurią laiduota, įrašymas į sutartį be jos valios ir žinios (,,nuslėpimas“). Taigi laikytina, kad toks argumentas turėjo būti kvalifikuotas kaip CK 1.91 straipsnio taikymui reikšminga aplinkybė. Apeliantės argumentas, kad pasirašydama sutartis ji suklydo, nes atsakovei neįvykdžius įstatyminės pareigos nustatyti jos finansines galimybes laiduoti už tokią paskolos sumą (ji negalėjo laiduoti už didesnę nei 15-20 tūkst. Eur paskolą), jai kilo prievolė, žymiai viršijanti galimybes, kvalifikuotina kaip CK 1.80 straipsnio taikymui reikšminga aplinkybė, nes iš esmės teigiama, jog toks sandoris negalėjo būti sudarytas, jeigu atsakovė nebūtų pažeidusi imperatyvios savo pareigos (CK 1.80 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad net ir konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas netiksliai kvalifikavo ieškovės suformuluotus faktinius ieškininių reikalavimų pagrindus, tai nesuteikia pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės nepatvirtina ginčo sandorių neteisėtumo, nes skundžiamame sprendime visi minėti faktiniai pagrindai išnagrinėti ir teisingai nustatyta, kad šie neįrodyti (CPK 178 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Atmesdama kaip nepagrįstus ieškovės skundo argumentus, kad, priešingai nei nustatė teismas, ginčo sandoriai prieštarauja minėtoms imperatyvioms teisės normoms, o teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus, susijusių su jos ir paskolos gavėjo R. D. turimais įsipareigojimais kredito įstaigoms bei apie R. D. gautos paskolos panaudojimu; kad išvadą, jog atsakovė, prieš pasirašydama sutartis, vertino šių asmenų mokumą, teismas padarė nesant šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, – teisėjų kolegija visų pirma pažymi tai, kad ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo savo valios laiduoti atsakovei už R. D.. Antra, priešingai nei teigia apeliantė, iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad išvada, jog atsakovė, prieš sudarydama ginčo sutartis jai prieinamomis priemonėmis įvertino skolininkų mokumą, teismas padarė įvertinęs ne tik teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų paaiškinimus (atsakovo teisininkės V. M., administracijos vadovo K. A.), bet ir kitus į bylą pateiktus įrodymus – pažymą apie ieškovės gautas pajamas, kt. Trečia, be kita ko, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laiduotojų turtinė padėtis (reali galimybė atsakyti pagrindinio skolininko kreditoriui už pagrindinio skolininko prievoles) yra vertinami pagal Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnį sprendžiant dėl pagrindinio skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014). Ketvirta, nagrinėjamos bylos dalykas yra ieškovės ir atsakovės sudarytų laidavimo sutarčių galiojimas, tuo tarpu, kaip teisingai nustatė teismas, paskolos sutartis, kurios pagrindu sudarytos ginčo sutartys, čia nėra ginčijama, todėl ir įrodymai, susiję su paskolos gavėjo finansine padėtimi, jo mokumas paskolos suteikimo metu nėra nagrinėjamo ginčo dalykas (CPK 180 straipsnis). Šešta, sutiktina su apeliante, kad ji be teismo leidimo negalėjo gauti duomenų apie paskolos gavėjo įsipareigojimus kredito įstaigoms, tačiau, priešingai nei aptartuoju atveju, ji turėjo visas teises ir galimybes pateikti minėtą informaciją apie savo skolinimosi istoriją, įsipareigojimus kredito įstaigoms, prieš pasirašydama sutartis, kurios, akivaizdu, gali jai sukelti teisines pasekmes, akcentuoti šias aplinkybes atsakovei ir reikalauti jos apsisprendimui reikšmingų atsakymų (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi, tai kas paminėta, sprendžia, kad šie ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, kaip prieštaraujančius įstatymų imperatyvui (CK 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atmeta skundo argumentus dėl teismo išvados, kad ieškovė šioje byloje neįrodė egzistavimo sąlygų, kurioms esant sandoris gali būti pripažintas kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad, kaip teisingai nustatė teismas, ieškovė iš esmės neneigia savo valios laiduoti atsakovei už minėtą asmenį; kad ji pasirašė ne tik 2010 m. lapkričio 15 d. laidavimo sutartį, bet ir Papildomą susitarimą prie 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties bei 2012 m. spalio 10 d. laidavimo sutartį; kad pati ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama sudaryti taikos sutartį bei sumokėjo dalį pagal minėtas prievolės mokėtinos skolos (30 000 Lt), be to ir tai, kad, kaip minėta anksčiau, ieškovė dirba teisinį darbą – yra Lietuvos muitinės teisės skyriaus teisininkė, taigi yra akivaizdu, kad pagal darbo pobūdį ji žino / turi gebėjimą sužinoti sudaromų sandorių esmę, jų atskirų sąlygų formulavimo svarbą, jų pasirašymo teisinę reikšmę, o taip pat tokių veiksmų galimas pasekmes etc.; be to, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ji pati turi taip pat ir teisminės praktikos (Vilniaus apygardos teismo bylos Nr. 1-21-574/2017; 1-19-497/2017; Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. 1A-418-165/2016; 1A-58-307/2017); kad Kredito unijos 2013 m. spalio 28 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta ir R. D. neįvykdytų įsipareigojimų suma, buvo siųstas adresu ((duomenys neskelbtini)), kuris nurodytas ne tik ginčo laidavimo sutartyse, bet ir pačios ieškovės pateiktame 2014 m. balandžio 22 d. prašyme dėl informacijos apie jos įsiskolinimo pašalinimo iš informacinės sistemos, o taip pat ginčo šalių pasirašytoje taikos sutartyje; kad ieškovė sutiko laiduoti už giminaitį asmens, kuris ginčo sutarčių sudarymo metu nebebuvo jos šeimos nariu (ištuoka įregistruota 1999 m.; t. 2, b. l. 12), – sprendžia, jog paminėtų aplinkybių, apibūdinančių tiek pačios ieškovės gebėjimus, tiek ir jos veiksmus iki sudarant bei jau vykdant ginčo susitarimus, visuma leidžia daryti išvadą, kad net tuo atveju, jei apeliantei nebuvo žinoma pinigų suma, už kurią laiduojama, ji, būdama atidi, rūpestinga bei turinti aukštąjį išsilavinimą, teisinio darbo patirtį, turėjo ir galėjo kreiptis į atsakovę dėl tokios informacijos suteikimo bei suprasti, kad, pasirašydama jai pateiktus dokumentus, nesusipažinusi su visu jų turiniu bei sąlygomis, ji prisiima ne tik atsakomybę, bet ir iš to galinčią kilti riziką, o taip pat paneigia įrodymais nepagrįstus ieškovės teiginius, kad atsakovė tokią informaciją nuo jos slėpė (CK 1.91 straipsnis).Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsti ir skundo argumentai, kad teismas, netenkindamas jos procesinių prašymų, pažeidė įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančias CPK normas ir tai suteikia pagrindą naikinti šį sprendimą. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad ji nebuvo asmeniškai susitikusi su atsakovės paskolų vadybininku ir jai nebuvo pateikti užpildyti ginčo dokumentai bei tai, kad teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti duomenis apie atsakovės darbuotoją, kuris užpildė ginčo sutartis, kredito įstaigose esančias banko sąskaitas bei kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias įstaigas dėl liudytojo melagingų parodymų davimo, taip pat nepaneigia pirmiau nustatytų tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismo nustatytų reikšmingų aplinkybių bei pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 178 straipsnis). Antra, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, teismas pagrįstai atsisakė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu atsakovės darbuotoją, kuris kuravo ginčo sandorių sudarymą, nes, kaip žinoma, asmenys gali būti įtraukti į bylą kaip tretieji tik tuomet, kai bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrindė tokio reikalavimo. Trečia, priešingai nei savo skunde nurodė apeliantė, teismas pagrįstai sprendė, kad byloje esančių įrodymų pakanka teisingam bylos išsprendimui, todėl nėra tikslinga skirti teismo ekspertizę, nes tokiu būdu ne tik nepagrįstai būtų užtęstas šios civilinės bylos nagrinėjimas, bet ir padidėtų jos kaštai etc. (CPK 7 straipsnis, 212 straipsnio 1dalis).

Dėl apeliantės procesinių prašymų

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, pasak jos, tik tokiu būdu įmanoma nustatyti visas bylai aktualias faktines aplinkybes bei ištirti į bylą pateiktus įrodymus. Taip pat prašo paskirti teismo ekspertizę siekiant nustatyti ar minėtose ginčo sutartyse esantys jos parašai nėra įrašyti anksčiau nei likusieji dokumentų rekvizitai. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013 etc.). Ieškovė šį prašymą iš esmės grindžia tuo, kad tik tokiu būdu bus galima nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištirti į bylą patiektus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, nes šalys savo argumentus aiškiai išdėstė byloje esančiuose išsamiuose procesiniuose dokumentuose, o paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Poreikio skirti bylos žodinį nagrinėjimą dėl keliamų teisinių klausimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl šis prašymas netenkintas, kaip nepagrįstas (CPK 185, 322 straipsniai). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovės kito procesinio prašymo – ekspertizė skyrimo, pažymi, kad kasacinis teismas nagrinėjamu klausimu yra išaiškinęs, jog ekspertizę tikslinga skirti tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 29 punktas). Tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-29/2014). Įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, t. y. tiek bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo, tiek ją nagrinėjant apeliacine tvarka nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra tikslinga skirti apeliantės prašomą ekspertizę, nes tokiu būdu tik būtų nepagrįstai užvilkintas bylos nagrinėjimas (CPK 185 straipsnis). Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių įvertinti reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su ginčo laidavimo sutarčių sudarymu, jų vykdymų ir priimti atitinkamomis teisinėmis išvadomis grindžiamą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principais, netenkina ieškovės prašymo dėl ekspertizės skyrimo (CPK 212 straipsnis). Apibendrinusi tai, kad išdėstyta pirmiau, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad, atmesdamas ieškovės R. D. ieškininį reikalavimą, šis teismas priėmė iš esmės teisėtą, pagrįstą sprendimą, o šios ieškovės skundo motyvai nesuteikia pagrindo jį panaikinti (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis). Todėl skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų tiek pastarosios apeliaciniame skunde, tiek atsakovės Panevėžio kredito unijos atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą, apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.