Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams advokatams Linui Belevičiui, Eugenijui Karažinui, Romualdui Juozui Lelertavičiui, Viktorui Rutkauskui, Jonui Skruzdžiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ir ONKT) departamento prokuroro ir nuteistojo V. M. gynėjo advokato Lino Belevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-10-30 veiką)– 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-11-09 veiką) – 700 MGL (26 362 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-11-21 veiką) – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-11-25 veiką) – 400 MGL (15064 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (už 2014-02-21 – 2014-02-22 veiką) – 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 red.) – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 12 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-10-30 veiką) – 450 MGL (16947 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 199² str. 1 d. (už 2013-11-09 veiką) – 550 MGL (20713 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 199² str. 1 d. (už 2013-11-21 veiką) – 450 MGL (16947 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 22 str. 1 d. 199² str. 1 d. (už 2013-11-25 veiką) – 300 MGL (11298 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 199² str. 1 d. (už 2014-02-21 – 2014-02-22 veiką) – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda.

- pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-10-30 veiką) – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-11-09 veiką) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-11-21 veiką) – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (už 2013-11-25 veiką) – laisvės atėmimu 1 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir G. Ž. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

- pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 400 MGL (15064 Eur) dydžio bauda.

S. S. baudžiamoji byla pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį(dėl pasikėsinimo neteisėtai gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, 2013-11-25 veika) nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

- pagal BK 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

-V. M., V. K. ir G. Ž. – 166 199 Eur nesumokėto akcizo mokesčio;

-V. M., V. K., G. Ž. ir S. S. – 72 622 Eur nesumokėto akcizo mokesčio;

-V. M., V. K. ir E. S. – 11 620 Eur nesumokėto akcizo mokesčio.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikaltimų priemonės, konfiskuoti:

1) vilkikas „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , ir vilkikas „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Swarzmuller“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini);

2) iš V. M., V. K. bei liudytojo D. Ž. paimti mobiliojo ryšio telefonai „BlackBerry“, navigacijos prietaisas „TomTom“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro bei nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, V. K. ir G. Ž. nuteisti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 veikos) bei S. S. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-20–21 veika), už tai, kad:

V. M. organizavus neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą ir realizavimą ir jam veikiant su V. K., G. Ž. ir D. Ž., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, bei S. S. (2013-11-20–21 veika) organizuota grupe, neteisėtai gabeno ir realizavo akcizais apmokestinamas prekes, tokiomis aplinkybėmis:

2013 m. vasarą – rudenį, tiksliau nenustatytu laiku, susitikimų, telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis, vykusių Molėtuose, Utenoje bei kitose Lietuvos Respublikos vietovėse, metu, jie, pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius; 3 punkto reikalavimą, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis – tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, susitarė Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes;

V. M., vadovaudamas šiai nusikalstamai veikai, parengė jos planą ir nusikaltimo darymo tikslais nurodė V. K. įsigyti uždarosios akcinės bendrovės akcijas, tuo tikslu perdavė jam 2000 litų (579,24 Eur), pažadėjo už kiekvieną cigarečių pervežimą mokėti piniginį atlygį; D. Ž. ir G. Ž. nurodė įsigyti vilkiką, jį užregistruoti V. K. įgytos bendrovės vardu, tuo tikslu perdavė D. Ž. ir G. Ž. 8100 Eur; nurodė cigarečių gabenimo metu palaikyti ryšį telefonu ir jį informuoti apie legalaus krovinio iškrovimą Rusijos Federacijoje, cigarečių krovinio pakrovimą Baltarusijos Respublikoje ir gabenimą per Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos ir Latvijos Respublikos valstybės sieną, Latvijos Respublikoje bei Lietuvos Respublikoje; pažadėjo D. Ž. ir G. Ž. mokėti po 4000 litų (1158,48 Eur); perdavė V. K., D. Ž., G. Ž. mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, nurodė D. Ž. UAB „X“ priklausančią puspriekabę „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), slėptuvės įrengimui patalpose (duomenys neskelbtini), perduoti nenustatytiems asmenims; nurodė D. Ž. po legalaus krovinio iškrovimo Rusijos Federacijoje nuvykti į miško masyvą prie Novopolocko miesto Baltarusijos Respublikoje, kur su tyrimo nenustatytais asmenimis puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje paslėpti cigarečių krovinį, ir jas pargabenti per Latvijos Respubliką į Lietuvos Respubliką;

vykdydami šį susitarimą, už V. M. pinigines lėšas 2013-09-02 Vilniuje V. K. įsigijo UAB „X“ akcijas, 2013 m. rudenį Lenkijos Respublikoje D. Ž. ir G. Ž. įsigijo vilkiką „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį pagal minėtos bendrovės direktoriaus V. K. 2013-10-07 įgaliojimą D. Ž. įregistravo UAB „X“ vardu; po to, 2013 m. rudenį, (duomenys neskelbtini), D. Ž. puspriekabę „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), perdavė tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie joje įrengė slėptuvę;

1) 2013 m. spalio mėnesį Rusijos Federacijoje apie legalaus krovinio iškrovimą telefonu pranešė į Lietuvą G. Ž., V. M., o V. M. jam telefonu perdavė Baltarusijoje veikusių asmenų telefono numerį, ir sutartame miško masyve prie Novopolocko miesto Baltarusijos Respublikoje D. Ž. su tyrimo nenustatytais asmenimis aukščiau nurodytoje vilkiko puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje paslėpė 50000 pakelių cigarečių „PallMall“ su trečiųjų valstybių banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 359998 litai (104262,63 Eur); po to D. Ž. pranešė V. M. ir G. Ž. į Lietuvą apie cigarečių pakrovimą, o V. M. nurodė jam cigaretes į Lietuvą gabenti per Latvijos Respublikos muitinės postą „Silene“; D. Ž., vykdydamas V. M. nurodymą, tuo pačiu vilkiku „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) paslėpęs šio vilkiko puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , įrengtoje slėptuvėje 50000 pakelių cigarečių „PallMall“ 2013-10-29 ir 2013-10-30 jas gabeno Baltarusijos Respublikoje, per Latvijos Respublikos muitinės postą „Silene“, apie minėto posto kirtimą telefonu pranešė G. Ž. į Lietuvą, o šis šią informaciją telefonu perdavė V. M.; po to, 2013-10-30 D. Ž. tas pačias cigaretes gabeno Latvijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje iki S. S., kuris nedalyvavo šio nusikaltimo daryme, sodybos (duomenys neskelbtini), o 2013-10-30 – 2013-10-31 dienomis jas D. Ž. nugabeno į aikštelę (duomenys neskelbtini) kur cigaretes iškrovė V. M. bei tyrimo nenustatyti asmenys;

2) D. Ž. 2013 m. lapkričio mėnesį, Rusijos Federacijoje apie legalaus krovinio iškrovimą telefonu pranešė į Lietuvą G. Ž., V. M., ir V. M. nurodymu nuvyko į tą patį miško masyvą prie Novopolocko miesto Baltarusijos Respublikoje, kur su tyrimo nenustatytais asmenimis aukščiau nurodytoje vilkiko puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje paslėpė 65000 pakelių cigarečių „Fest“ ir „NZ“ (toliau – cigaretės) su trečiųjų valstybių banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 472520 litų (136851,25 Eur); po to, D. Ž. pranešė V. M. ir G. Ž. į Lietuvą apie cigarečių pakrovimą, o V. M. nurodė jam cigaretes į Lietuvą gabenti per Latvijos Respublikos muitinės postą „Silene“; D. Ž., vykdydamas V. M. nurodymą, tuo pačiu vilkiku „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) paslėpęs šio vilkiko puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje, cigaretes 2013-11-09 gabeno Baltarusijos Respublikoje, per Latvijos Respublikos muitinės postą „Silene“, apie minėto posto kirtimą telefonu pranešė G. Ž. į Lietuvą, o šis šią informaciją telefonu perdavė V. M.; po to, 2013-11-09 D. Ž. tas pačias cigaretes gabeno Latvijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje iki S. S., kuris nedalyvavo šio nusikaltimo daryme, sodybos (duomenys neskelbtini), kur jas iškrovė V. M. bei tyrimo nenustatyti asmenys;

3) D. Ž. 2013 m. lapkričio mėnesį Rusijos Federacijoje apie legalaus krovinio iškrovimą telefonu pranešė į Lietuvą V. M., G. Ž.; po to V. M. nurodymu jis nuvyko į tą patį miško masyvą prie Novopolocko miesto Baltarusijos Respublikoje, kur kartu su nenustatytais asmenimis to paties vilkiko „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) puspriekabėje, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įrengtoje slėptuvėje paslėpė 50000 pakelių cigarečių „Minsk“, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 363477 litai (105270,21 Eur); po to D. Ž., V. M. nurodymu, cigaretes 2013-11-20 – 2013-11-21 dienomis gabeno Baltarusijos Respublikoje, Rusijos Federacijoje; po to V. M. per G. Ž. telefonu perdavė nurodymą D. Ž. šį vilkiką su puspriekabėje paslėptomis cigaretėmis Rusijos Federacijoje perduoti S. S. tolimesniam cigarečių atgabenimui į Lietuvą; G. Ž. perdavus telefonu V. M. nurodymą D. Ž., šis prie Latvijos Respublikos muitinės posto „Terechovo“, Rusijos Federacijoje, vilkiką „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir joje paslėptomis cigaretėmis perdavė S. S., kuris 2013-11-21 šiuo vilkiku cigaretes gabeno Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, iki savo sodybos (duomenys neskelbtini), kur cigaretes iškrovė V. M. bei tyrimo nenustatyti asmenys.

V. M. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, o V. K. ir G. Ž. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-25 veika) už tai, kad:

V. M. organizavus neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą ir realizavimą ir jam veikiant su V. K., G. Ž., D. Ž., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, ir S. S., kuris nuteistas 2015-04-16 Ludzos rajono teismo sprendimu, organizuota grupe, visi jie pasikėsino neteisėtai gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios – S. S. gabentas cigarečių krovinys 2013-11-25 12.02 val. Latvijos muitinės poste „Terechovo“ buvo sulaikytas Latvijos muitinės pareigūnų. Ši veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

2013 m. vasarą – rudenį, tiksliau nenustatytu laiku, susitikimų, telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis, vykusių Molėtuose, Utenoje bei kitose Lietuvos Respublikos vietovėse, metu, jie pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 p. reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius; 3 p. reikalavimą, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis – tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, susitarė Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes;

V. M., vadovaudamas šiai nusikalstamai veikai, parengė jos planą ir nusikaltimo darymo tikslais nurodė V. K. įsigyti uždarosios akcinės bendrovės akcijas, tuo tikslu perdavė jam 2000 litų (579,24 Eur), pažadėjo už kiekvieną cigarečių pervežimą mokėti piniginį atlygį; D. Ž. ir G. Ž. nurodė įsigyti vilkiką, jį užregistruoti V. K. įgytos bendrovės vardu, tuo tikslu perdavė D. Ž. ir G. Ž. 8100 Eur; nurodė cigarečių gabenimo metu palaikyti ryšį telefonu ir jį informuoti apie legalaus krovinio iškrovimą Rusijos Federacijoje, cigarečių krovinio pakrovimą Baltarusijos Respublikoje ir gabenimą per Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos ir Latvijos Respublikos valstybės sieną, Latvijos Respublikoje bei Lietuvos Respublikoje; pažadėjo D. Ž. ir G. Ž. mokėti po 4000 litų (1158,48 Eur); perdavė V. K., D. Ž., G. Ž. mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, nurodė D. Ž. UAB „X“ priklausančią puspriekabę „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), slėptuvės įrengimui S. S. sodyboje (duomenys neskelbtini), perduoti nenustatytiems asmenims; nurodė D. Ž. po legalaus krovinio iškrovimo Rusijos Federacijoje nuvykti į miško masyvą prie Novopolocko miesto Baltarusijos Respublikoje, kur su tyrimo nenustatytais asmenimis puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje paslėpti cigarečių krovinį, ir jas gabenti per Latvijos Respubliką į Lietuvos Respubliką;

vykdydami šį susitarimą, už V. M. pinigines lėšas 2013-09-02 Vilniuje V. K. įsigijo UAB „X“ akcijas, 2013 m. rudenį Lietuvos Respublikoje jis įgijo vilkiką „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įregistravo jį UAB „X“ vardu; po to, 2013 m. rudenį, (duomenys neskelbtini) S. S. sodyboje D. Ž. puspriekabę „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), perdavė tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie joje įrengė slėptuvę;

po to D. Ž. 2013 m. lapkričio mėnesį Rusijos Federacijoje apie legalaus krovinio iškrovimą telefonu pranešė į Lietuvą G. Ž., V. M., o V. M. jam nurodė tame pačiame miško masyve prie Novopolocko miesto Baltarusijos Respublikoje su nenustatytais asmenimis paslėpti cigaretes vilkiko puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje ir į Lietuvą gabenti per Latvijos Respublikos muitinės postą „Terechovo“; D. Ž., vykdydamas V. M. nurodymą, su tyrimo nenustatytais asmenimis vilkiko „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje paslėpė 43000 pakelių cigarečių „Fest“, 25000 pakelių cigarečių „NZ GoldSuperslim“, 5000 pakelių cigarečių „MinskSuperslim“ (toliau – cigaretes) su trečiųjų valstybių banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 551271 litas (159659,12 Eur); po to cigaretes jis 2013-11-24 – 2013-11-25 dienomis gabeno Baltarusijos Respublikoje, Rusijos Federacijoje; V. M. telefonu per G. Ž. perdavė nurodymą D. Ž. šį vilkiką su puspriekabe Rusijos Federacijoje perduoti S. S., kuris cigaretes turėjo toliau gabenti į Lietuvą; D. Ž., vykdydamas šį nurodymą, prie Latvijos Respublikos muitinės posto „Terechovo“ Rusijos Federacijoje minėtus vilkiką ir puspriekabę su cigaretėmis perdavė S. S.; o šis, vykdydamas V. M. nurodymą, vilkiku „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), gabeno cigaretes iki Latvijos Respublikos muitinės „Terechovo“ kelio posto, kur 2013-11-25 12.02 val. cigaretės buvo rastos ir paimtos Latvijos muitinės pareigūnų.

V. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, V. K. ir E. S. nuteisti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2014-02-20–2014-02-21 veika), už tai, kad:

V. M. organizavus neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą ir jam veikiant su V. K. ir E. S. organizuota grupe, jie neteistai gabeno akcizais apmokestinamas prekes, o būtent:

2013 m. rudenį – 2014 m. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, susitikimų, telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis, vykusių Molėtuose, Utenoje bei kitose Lietuvos Respublikos vietovėse metu, V. M., V. K. ir E. S. susitarė pažeidžiant nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis – tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes;

V. M., vadovaudamas šiai nusikalstamai veikai, parengė nusikalstamos veikos planą ir nusikaltimo darymo tikslais nurodė V. K. ir E. S. įsigyti uždarąją akcinę bendrovę, tuo tikslu perdavė V. K. ir E. S. 2900 litų (839,89 eurus), pažadėjo už kiekvieną cigarečių pervežimą V. K. mokėti 500 litų (144,81 eurus); nurodė V. K. perregistruoti UAB „ “ vilkiką „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) UAB „X“, puspriekabę „Schwarzmuller“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), naujai įgytos UAB vardu; puspriekabę „Schwarzmuller“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , slėptuvės įrengimui UAB „M“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) perduoti tyrimo nenustatytiems asmenims; nurodė V. K. ir E. S. cigarečių gabenimo metu palaikyti ryšį telefonu ir informuoti jį apie legalaus krovinio iškrovimą Baltarusijos Respublikoje, cigarečių krovinio pakrovimą Baltarusijos Respublikoje ir gabenimą per Baltarusijos Respublikos ir Latvijos Respublikos valstybės sieną, Latvijos Respublikoje bei Lietuvos Respublikoje; nurodė V. K. pažadėti E. S. už neteisėtų veiksmų atlikimą mokėti po 4000 litų (1158,48 eurus); perdavė V. K. bei per V. K. – E. S., mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis; pavedė V. K. nurodyti E. S. po legalaus krovinio iškrovimo Baltarusijos Respublikoje, jo nurodytoje vietoje vilkiko „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schwarzmuller“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje paslėpti cigarečių krovinį ir jas gabenti Latvijos Respublikoje į Lietuvos Respubliką;

vykdydami susitarimą, už V. M. pinigines lėšas 2014-01-10 Vilniuje V. K. ir E. S. pastarojo vardu įsigijo UAB „S“ akcijas; 2014 m. sausio mėn. vilkiką „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schwarzmuller“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini),perregistravo UAB „S“ vardu; V. K. pažadėjo E. S. už neteisėtų veiksmų atlikimą mokėti po 4000 litų (1158,48 eurus); E. S. V. K. nurodymu tuo pačiu laikotarpiu UAB „M“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), puspriekabę „Schwarzmuller“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), perdavė tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie joje įrengė slėptuvę;

po to, E. S. 2014 m. vasario 20 – 21 d. Baltarusijos Respublikoje apie legalaus krovinio iškrovimą telefonu pranešė į Lietuvą V. K., šis apie tai informavo V. M.; po to V. K. telefonu perdavė E. S. Baltarusijoje veikusių asmenų telefono numerį ir liepė su jais susisiekti Bresto mieste; po to į E. S. vairuoto vilkiko puspriekabėje įrengtą slėptuvę nenustatytose patalpose Bresto mieste, Baltarusijos Respublikoje, tyrimo nenustatyti asmenys paslėpė 8000 pakelių cigarečių „Fest“ su trečiųjų valstybių banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 58766 litai (17019,81 Eur); E. S. telefonu pranešė V. K. apie cigarečių pakrovimą, šis informaciją telefonu perdavė V. M., kuris nurodė V. K. ir E. S. cigaretes į Lietuvą gabenti per Latvijos Respublikos muitinės postą „Silene“; E. S., vykdydamas V. M. nurodymą, cigaretes 2014-02-21 ir 2014-02-22 gabeno Baltarusijos Respublikoje, per Latvijos Respublikos muitinės postą „Silene“, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, kol 2014-02-22 apie 15 val. Zarasų rajone, ties Smėlynės kaimu, kelio A 6 184 kilometre buvo sulaikytas ir cigaretės paimtos.

Be to, V. M. nuteistas dar ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 red.) ir BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, už tai, kad: jis (V. M.), suorganizavęs neteisėtą labai didelio narkotinių medžiagų kiekio gabenimą ir jų išplatinimą nenustatytiems asmenims bei narkotinių medžiagų kontrabandą, kartu su D. Ž., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės 39¹ straipsnio pagrindu, šias veikas įvykdė tokiomis aplinkybėmis:

2013 m. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, susitikimų UAB „M“ teritorijoje, (duomenys neskelbtini), V. M. sutarė su D. Ž., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, ir tyrimo nenustatytais asmenimis, veikusiais Lietuvos Respublikoje ir Nyderlandų Karalystėje, pažadėjęs D. Ž. 10 – 15 tūkstančių eurų už tai, kad šis Nyderlandų Karalystėje neteisėtai įgys narkotines medžiagas ir vilkiku su puspriekabe jas neteisėtai per Vokietijos Federacinę Respubliką, Lenkijos Respubliką, kontrabanda iš Lenkijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respubliką, iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Baltarusijos Respubliką nugabens į Rusijos Federaciją prie Sankt Peterburgo ir perduos jas kitiems asmenims;

V. M. parengė nusikalstamų veikų planą ir vadovavo joms: nusikaltimo darymo tikslais jis pasiūlė I. Ž., kuri nedalyvavo šių nusikaltimų daryme, jos vardu įsigyti UAB „L“ akcijas; nurodė jai, V. K., M. B., kurie taip pat nedalyvavo nusikaltimų daryme, įforminti transporto priemonių pirkimo –pardavimo sutartis dėl UAB „H“ vilkiko „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) UAB „T“ puspriekabės „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pardavimo UAB „L“; nurodė D. Ž. šias transporto priemones užregistruoti UAB „L“ vardu; perdavė D. Ž. ir I. Ž. tuo tikslu 46060 litų (13339,89 Eur); nurodė D. Ž. puspriekabę „Schmitz“, valstybinis numeris(duomenys neskelbtini) , slėptuvės įrengimui UAB „M“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) perduoti tyrimo nenustatytiems asmenims;

vykdydama V. M. nurodymą, 2013-12-13 Vilniuje I. Ž. įgijo UAB „L“ akcijas, 2013-12-19 Molėtuose I. Ž., V. K. ir M. B. pasirašė vilkiko „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) puspriekabės „Schmitz“, valstybinis numeris , (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias šios transporto priemonės buvo parduotos UAB „L“; 2013-12-27 I. Ž., vykdydama V. M. nurodymą, iš UAB „L“ banko sąskaitos V. M. prieš tai duotus 12533,66 litus (3 629,99 Eur), pervedė į UAB „T“, 33423,10 litus (9 679,99 Eur) – į UAB „H“ sąskaitas, o 2013-12-28 D. Ž., veikdamas pagal UAB „L“ įgaliojimą ir vykdydamas V. M. nurodymą, UAB „L“ vardu užregistravo minėtas transporto priemones; po to 2013 m. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, D. Ž. UAB „M“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), D. Ž. puspriekabę „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), perdavė tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie nurodytoje puspriekabėje įrengė slėptuvę;

2013 m. pabaigoje susitikimo Amsterdame, Nyderlandų Karalystėje, metu V. M. ir tyrimo nenustatyti asmenys, veikę Lietuvos Respublikoje bei Nyderlandų Karalystėje, aptarė disponavimo narkotine medžiaga – kanapių derva – klausimus, tyrimo nenustatyti asmenys perdavė V. M. informaciją apie narkotinės medžiagos pakrovimo vietą – angarą, esantį (duomenys neskelbtini) Nyderlandų Karalystėje, o šis 2014 m. sausio mėn. , šį angarą parodė V. K., kuris vėliau tą patį angarą parodė D. Ž.;

2014 m. kovo mėn. pabaigoje susitikimų, vykusių Molėtuose, Utenoje bei kitose Lietuvos Respublikos vietovėse, metu V. M. nurodė D. Ž. kanapių dervos gabenimo metu palaikyti ryšį telefonu, apie atvykimą į Nyderlandų Karalystę informuoti V. M., nusikaltimų darymo tikslu V. M. perdavė D. Ž. du mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis ir nurodė nuvykti prie angaro, esančio (duomenys neskelbtini), vilkiką „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), perduoti Nyderlandų Karalystėje veikusiems tyrimo nenustatytiems asmenims, kad pastarieji puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje paslėptų narkotinę medžiagą – kanapių dervą, ją vilkiku „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) paslėpus šio vilkiko puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis numeris(duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje, neturint leidimo, neteisėtai gabenti iš Nyderlandų Karalystės per Vokietijos Federacinę Respubliką, Lenkijos Respubliką, iš Lenkijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikoje, iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Baltarusijos Respubliką, iki Sankt Peterburgo Rusijos Federacijoje, ir ten narkotines medžiagas perduoti kitiems asmenims;

vykdydamas susitarimą, D. Ž. 2014-04-01 IJmuiden mieste, Nyderlandų Karalystėje, apie atvykimą prie minėto angaro telefonu pranešė į Lietuvą V. M., o šis telefonu perdavė tyrimo nenustatytiems asmenims, veikusiems Nyderlandų Karalystėje, informaciją apie D. Ž. atvykimą į IJmuiden miestą, tą pačią dieną prie angaro, esančio (duomenys neskelbtini) D. Ž. su nenustatytais asmenimis į vilkiko „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurie puspriekabėje įrengtą slėptuvę sudėjo ir paslėpė 96 paketus su 290063,2 gramais kanapių dervos; V. M. 2014 m. kovo mėnesio pabaigoje – balandžio mėnesio pradžioje, siekdamas pagrįsti D. Ž. vykimą vilkiku su puspriekabe be legalaus krovinio į Rusijos Federaciją, UAB „L“ vardu parūpino Baltarusijos Respublikoje ir Rusijos Federacijoje veikiančių įmonių krovinių pakrovimo garantinius raštus, kuriuos rengėsi perduoti D. Ž., pastarajam pakeliui Lietuvoje vykstant į Rusijos Federaciją ir neteisėtai gabenant labai didelį narkotinės medžiagos kiekį; D. Ž., telefonu pranešęs V. M. informaciją apie narkotinės medžiagos pakrovimą, vykdydamas V. M. nurodymą, 2014 m. balandžio 1 – 3 dienomis vilkiku „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) paslėpęs šio vilkiko puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje 96 paketus su 290063,2 gramais kanapių dervos, neteisėtai, neturėdamas leidimo, gabeno Nyderlandų Karalystėje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, iš Lenkijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, 2014-04-03 neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikoje iki Kalvarijos savivaldybės Salaperaugio kaimo, kur 2014-04-03 apie 2.45 val. kelio Nr. 5A Kaunas – Marijampolė – Suvalkai 97 kilometre buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų.

Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroras apeliaciniame skunde prašo:

Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti nustatant, kad:

- G. Ž. 2013-10-31 lydėjo D. Ž. Lietuvos Respublikos teritorijoje, stebėdamas aplinką, kad nusikaltimui padaryti nesutrukdytų policijos pareigūnai;

- darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 199² straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, akcizais apmokestinamos prekės ir labai didelis narkotinės medžiagos kiekis buvo laikomas;

- dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 199² straipsnio1 dalyje, 22 straipsnio1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, yra nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų;

- nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 2 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarytos veikiant organizuotoje grupėje;

- visų nuteistųjų nusikalstamas veikas, numatytas BK 199² straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio3 dalį.

Skundžiamo teismo nuosprendžio dalį, kurioje S. S. baudžiamoji byla pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį nutraukta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje (2013-11-25 nusikaltimas) ir nuteisti 520 MGL (19 583,2 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 199² straipsnio1 dalį, subendrinti, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir S. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę - 650 MGL ( 24479 eurų) dydžio baudą.

Skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl V. M. paskirtų bausmių ir jų subendrinimo pakeisti, V. M. paskirti bausmes:

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (2013-10-30 nusikaltimas) – 700 MGL (26 362 eurų) dydžio baudą;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-09 nusikaltimas) – laisvės atėmimą 3 metams ir 9 mėnesiams;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-21 nusikaltimas) – laisvės atėmimą 4 metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-25 nusikaltimas) – laisvės atėmimą 3 metams ir 8 mėnesiams;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (2014-02-22 nusikaltimas) – laisvės atėmimą 4 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 red.) – laisvės atėmimu 8 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimą 14 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes, paskirtas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti V. M. laisvės atėmimą 14 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, subendrintą bausmę ir bausmes, paskirtas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, subendrinti, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir V. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 15 metų ir 700 MGL (26362 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti iš V. M., V. K., G. Ž. ir S. S. vilkiko „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą, tai yra 10 136,7 eurus ir 44 164,1 eurus.

Nukreipti civilinio ieškinio užtikrinimui kompiuterį „Samsung GalaxyNote 10.1” Nr. (duomenys neskelbtini), paimtą 2014-04-10 kratos metu V. M. namuose.

Apeliantas, nesutikdamas su baudžiamosios bylos nutraukimu S. S. pagal BK 22 straipsnio1 dalį ir 199² straipsnio1 dalį (2013-11-25 veika), prašo šią nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokį prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad S. S. Latvijos Respublikoje buvo nuteistas 2015-04-16 Ludzos rajono teismo sprendimu už tai, kad kontrabanda gabeno minėtas cigaretes per Latvijos Respublikos valstybės sieną, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Latvijos Respublikos BK 190 straipsnio 3 dalyje, kuri atitinka Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio1 dalį, t.y. kontrabandos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis Latvijos Respublikoje yra numatyta Latvijos Respublikos baudžiamojo įstatymo 191 straipsnyje. S. S. už neteisėtą disponavimą kaltinime nurodytomis cigaretėmis Latvijos Respublikoje nebuvo traukiamas atsakomybėn. Todėl apeliantas teigia, kad S. S. patraukimas šioje baudžiamojoje byloje atsakomybėn pagal BK 22 straipsnio1 dalį ir 199² straipsnio1 dalį dėl 2013-11-25 nusikalstamos veikos neprieštarautų ne bis per idem (už tą pačią veiką du kartus nebaudžiama) principui.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš G. Ž. pareikšto kaltinimo 2013-10-30 epizode dėl 50000 pakelių cigarečių „Pall Mali“ pašalino aplinkybę, kad G. Ž. 2013-10-31 lydėjo D. Ž. Lietuvos Respublikos teritorijoje, stebėdamas aplinką, kad nusikaltimui padaryti nesutrukdytų policijos pareigūnai. Apeliantas nurodo, kad šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino liudytojas D. Ž. ir nuteistasis G. Ž.. Dėl to, apeliantas daro išvadą, jog aplinkybė, kad G. Ž. 2013-10-31 lydėjo D. Ž. Lietuvos Respublikos teritorijoje, stebėdamas aplinką, kad nusikaltimui padaryti nesutrukdytų policijos pareigūnai, turi būti nurodyta kaip nustatyta faktinė bylos aplinkybė.

Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, iš nuteistiesiems pareikšto kaltinimo pašalindamas aplinkybę dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių bei labai didelio narkotinės medžiagos kiekio laikymo. Apeliantas teigia, kad baudžiamosios teisės teorijoje tiek akcizais apmokestinamų prekių, tiek narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas yra bet koks faktinis turėjimas tokių daiktų nepriklausomai nuo laiko, kiekio ar jų buvimo vietos. Laikymas yra trunkamoji veika ir ji užtraukia baudžiamąją atsakomybę nuo šių priemonių atsiradimo pas asmenį pradžios, o faktiškai laikymas yra baigtas nuo to momento, kai asmuo realiai nebetenka jų arba kai ši veika nutraukiama (asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn). Liudytojo D. Ž., nuteistųjų V. M., G. Ž., V. K., S. S. parodymai, rašytinė bylos medžiaga leidžia manyti, kad akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės ir labai didelis narkotinės medžiagos - hašišo kiekis buvo ne tik gabenamos panaudojant transporto priemones - vilkikus, puspriekabes, bet ir šiuos daiktus sustojimų metų laikant nurodytose transporto priemonėse, todėl tokios nuteistųjų veikos turi būti kvalifikuotos ir kaip minėtų daiktų laikymas.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistiesiems iš kaltinimų pagal BK 199² straipsnio1 dalį, 22 straipsnio1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį pašalino nuorodą į BK 25 straipsnio 3 dalį. Apeliantas teigia, kad tai, jog veikimas organizuotoje grupėje yra pripažinta nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nėra pagrindas, sprendžiant nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimą, pašalinti nuorodą į BK 25 straipsnio 3 dalį. Nuosprendžiu nustatyta, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio1 dalyje, buvo padarytos organizuota grupe. Ši aplinkybė nėra minėtas nusikalstamas veikas kvalifikuojantis požymis. Todėl kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamas veikas pagal BK 199² straipsnio1 dalį, 22 straipsnio1 dalį ir 199² straipsnio1 dalį nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį yra būtina. Apelianto manymu, nesant nuorodos į BK 25 straipsnio 3 dalį yra nepagrįstai suvaržomos ir nuteistųjų procesinės teisės tiksliai žinoti bendrininkavimo formą, kuriai esant buvo padarytos nusikalstamos veikos.

Apeliantas teigia, kad teismas, pripažinęs V. M. kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį bei BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai iš jam kaltinimo pašalino aplinkybę, kad šias veikas V. M. padarė veikdamas organizuotoje grupėje. Apelianto teigimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrininkavimo formos, nepagrįstai prioritetą teikė bendrininkų skaičiui ir neatsižvelgė į byloje nustatytas svarbias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. M. ir liudytojas D. Ž., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, atliko didelį kiekį parengiamųjų veiksmų, būtinų nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio2 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, atlikimui. Nusikalstamos veikos iš anksto parengtos ir suplanuotos. Kiekvienas iš kaltinime nurodytų asmenų atliko skirtingus vaidmenis bei užduotis pagal V. M. parengtą sudėtingą nusikaltimų darymo planą, tarpusavio ryšius palaikė panaudodami specialiai tam įgytas ryšio palaikymo priemones, įvertindami tai, kad jų pokalbiai gali būti kontroliuojami teisėsaugos institucijų. Aplinkybė, jog D. Ž. kanapių dervą įgijo Nyderlandų Karalystėje, iš anksto numatytoje vietoje ir ją turėjo gabenti pakankamai dideliu atstumu ir perduoti konkrečioje vietoje bei konkretiems asmenims Rusijos Federacijoje, taip pat tai, kad nusikalstamos veikos truko pakankami ilgą laiko tarpą, leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos pagal gerai suderintą sudėtingą mechanizmą. Byloje sulaikytas labai didelis narkotinės medžiagos kiekis taip pat liudija, kad nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Tokios aplinkybės, apelianto teigimu, įrodo, kad V. M. nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje(2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 red.) bei BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas organizuotoje grupėje.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pašalino kaltinamajame akte nuteistiesiems nurodytą sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų, grindžiant tuo, kad patys nusikaltimai yra savanaudiški. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ši aplinkybė nėra nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje, 199² straipsnio1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuojantis požymis, todėl teismas šią aplinkybę turėjo laikyti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 72 straipsnio nuostatų. Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad vilkiko „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės „Schmitz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nėra galimybių konfiskuoti, tačiau teigia, kad, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų V. M., V. K., G. Ž. ir S. S. turi būti konfiskuota minėto vilkiko ir puspriekabės vertę atitinkanti pinigų suma. 2013-10-21 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi nustatyta, kad vilkiko „Iveco“ 2013m. spalio mėn. buvo ne mažesnė kaip 35000 litų (10 136,7 eurai). Pagal 2014-11-17 Muitinės kriminalinės tarnybos rašte nurodytus duomenis puspriekabės „Schmitz“ rinkos vertė buvo 152490 litų (44164,1 eurai). Taip pat apeliantas mano, kad kompiuteris „Samsung Galaxy Note10.1”, paimtas 2014-04-10 kratos metu V. M. namuose, nėra menkavertis.

Be to, apeliantas nesutinka su nuteistajam V. M. paskirtų bausmių dydžiu, teigia, kad teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurios turėjo reikšmės sprendžiant bausmių skyrimo V. M. klausimą, todėl nuteistajam paskyrė neteisingas bausmes.

Teismas neatsižvelgė į V. M. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio2 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas organizuotoje grupėje, o visas nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas, padarė dėl savanaudiškų paskatų. V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat teismas neatsižvelgė į nusikalstamų veikų pasikartojantį pobūdį, į tai, kad po bendrininkų sulaikymo V. M. ir toliau darė tyčinius nusikaltimus, viso jo įvykdytos veikos yra tyčinės. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apelianto nuomone, V. M. už 2013-10-30 nusikalstamą veiką turėjo būti skirta bauda artima BK sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, už 2013-11-09, 2013-11-21, 2014-02-22, 2014-04-03 nusikalstamas veikas turėjo būti paskirtas laisvės atėmimas, nustatant bausmės dydį viršijantį BK sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, už 2013-11-25 nusikalstamą veiką (pasikėsinimas) - laisvės atėmimo bausmės dydis artimas BK sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Be to, apelianto teigimu, teismas, subendrindamas V. M. paskirtas bausmes apėmimo būdu, netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio nuostatas. Byloje nustatyta, kad nusikaltimai, numatyti BK 199² straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, bei nusikaltimai, numatyti BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padaryti skirtingu laiku, nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal jų pavojingumą, todėl bendrinant V. M. paskirtas bausmes turėjo būti taikomi bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdai.

panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nuosprendžio dalis dėl V. M. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų: 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 padarymo) ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį: V. M. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nuosprendį:

- iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginius, jog V. M. veikė kaip nusikalstamų veikų organizatorius, ir jam inkriminuotas veikas kvalifikuoti be nuorodos į BK 24 straipsnio 3 dalį;

- Vilniaus teritorinės muitinės 2015-09-18 patikslintą ieškinį dėl 2013-10-30 įvežtų 50 000 pakelių cigarečių ,,PallMali“ apskaičiuotos importo skolos muitinei 71 790 Eur akcizo mokesčio, dėl 2013-11-09 įvežtų 65 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir ,,NZ“ apskaičiuoto importo skolos muitinei 94 409 Eur akcizo mokesčio, dėl 2013-11-21 įvežtų 50 000 pakelių cigarečių ,,Minsk” apskaičiuoto importo skolos muitinei 72 622 Eur akcizo mokesčio palikti nenagrinėtą;

- V. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti minimalią sankcijoje numatytą bausmę ir visas paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu V. M. nuteisimo dalyje, teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl to teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė bei netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės būtinojo požymio – dalyko nustatymą grindė ne byloje ištirtais patikimais ir neabejotinais įrodymų šaltiniais, o prielaidomis ir teoriniais skaičiavimais. Apelianto teigimu, neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis bylose kaip analogija reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika suformuota bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kurioje išaiškinta, kad itin svarbu tiksliai ir neabejotinai nustatyti nusikaltimo dalyką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013 ir vėlesnės nutartys). Cigarečių muitinė vertė yra skaičiuojama pagal jų rūšį ir kiekį, todėl šių požymių nustatymas neturi kelti abejonių, nes tik atlikus teisingus skaičiavimus galima nustatyti, ar bendra krovinio vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Dalyko požymių nustatymas yra svarbus ir siekiant apskaičiuoti valstybei nesumokėtus mokesčius. Visi būtinieji dalyko požymiai ir savybės turi būti nustatyti savarankiškais įrodymų šaltiniais, o ne preziumuojami, nuspėjami ar teoriškai paskaičiuojami. Skundžiamame teismo nuosprendyje išvardinti įrodymų šaltiniai neleidžia tinkamai ir be abejonių nustatyti dalyko požymius.

Byloje nustatyta, kad visais trimis atvejais vilkikus pakrovimui nenustatytiems asmenims Baltarusijoje atidavė D. Ž., tačiau jis cigarečių dėžių tikslaus kiekio nurodyti negalėjo, ikiteisminio tyrimo metu galimus dėžių kiekius nurodė „iš akies“. Teisminio nagrinėjimo metu D. Ž. nurodė, kad dėžių kiekio specialiai neskaičiavo, dėžių ir blokų neardė, nežino ar tikrai visose dėžėse buvo cigaretės. Kiti šiuose nusikaltimuose dalyvavę asmenys negalėjo suteikti jokios vertingos informacijos apie krovinio turinį. S. S. krovinio nematė, todėl nei jo turinio, nei kiekio apibūdinti negali. V. M. rūpinosi tik transporto organizavimu, žinojo, kad turėjo būti cigarečių krovinys, bet nežinojo koks ir kokių cigarečių kiekis realiai buvo slėptuvėse, jis cigarečių krovinio nematė ir jų neskaičiavo. Apelianto teigimu, net ir darant prielaidą, kad visose dėžėse buvo cigaretės, nėra jokių galimybių nustatyti tikslų dėžių kiekį, tikslų jose buvusių cigarečių kiekį, taip pat negalima nustatyti cigarečių rūšies ir jų muitinės vertės. Taigi bylos įrodymai neleidžia nustatyti nei nusikaltimo dalyko, nei jo požymių. Teismas rėmėsi faktu, kad 2013-11-25 S. S. vairuoto vilkiko puspriekabės slėptuvėje buvo rastos 146 dėžės dviejų rūšių cigarečių, tačiau tai buvo atskiras gabenimo atvejis, gabenta kita puspriekabe, kurioje įrengta kita slėptuvės ir nėra duomenų, jog puspriekabėse buvo įrengtos analogiškų matmenų slėptuvės. Todėl negalima konstatuoti, kad visais atvejais prieš tai buvo gabentas panašus ar analogiškas kiekis tokio paties krovinio. Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir MKT) pareigūnų atlikta puspriekabės apžiūra ir paskaičiavimai, nurodyti 2015-06-25 tarnybiniame pranešime, negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, nes pagal apžiūros duomenis negalima nustatyti tikslaus slėptuvės dydžio, kadangi slėptuvė neišlikusi, o pagal užfiksuotas galimo slėptuvės tvirtinimo žymes negalima nustatyti faktiško slėptuvės ertmės dydžio. Be to, nenustatyta, koks cigarečių kiekis kiekvienu atveju buvo prikrautas į slėptuvę, kokiu būdu jos buvo sudėtos. Muitinės pareigūnai skaičiavo, jog cigaretės buvo dedamos blokais, tačiau D. Ž. parodė, kad buvo dedamos dėžės, todėl negalima kategoriškai teigti, kad slėptuvė buvo pilna ir į ją buvo sudedama tiek cigarečių, kiek teoriškai paskaičiavo pareigūnai. Taip pat nenustatyta, kad visose dėžėse buvo cigaretės, o ne kitokio turinio krovinys. Šių aplinkybių patikrinti BPK numatytais veiksmais bei pagrįsti tiesiogiai teismo ištirtais įrodymais neįmanoma, todėl pripažintina, kad BPK numatytomis priemonėmis nėra galimybės nustatyti būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnyje, sudėties objektyviojo požymio - dalyko. Nenustačius būtinojo nusikaltimo sudėties požymio negalima nustatyti ir nusikaltimo sudėties kaip vienintelio baudžiamosios atsakomybės pagrindo egzistavimo, todėl teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normą. Konstatavus, jog pirmuose trijuose epizoduose nėra nustatyti visi būtinieji nusikaltimo sudėties požymiai, apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. visuose nusikaltimuose, už kurių padarymą jis nuteistas, veikė kaip organizatorius BK 24 straipsnio 4 dalies prasme, ir teigia, kad tokios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apelianto teigimu, teismas be pagrindo nepatikimais laikė nuteistojo V. M. parodymus ir jais nesivadovavo. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad V. M. nurodyti asmenys - Michailas ir „Boksioras“- neegzistavo ir neatliko tų organizacinių veiksmų, apie kuriuos paaiškino nuteistasis. V. M. parodymus apie „Boksioro“ egzistavimo faktą ir jo tiesiogines sąsajas su narkotinių medžiagų disponavimo epizodu neabejotinai įrodo V. K. parodymai apie tai, kad „Boksioras“ važiavo kartu su jais į Olandiją ir bendravo su kitais asmenimis, galimai narkotinių medžiagų tiekėjais. V. K. ir kiti asmenys negirdėjo „Boksioro“ grasinimų V. M. ir reikalavimų gražinti skolą, nes „Boksioras“ bendraudavo tik su V. M. ir reikalavimus grąžinti skolą bei „atidirbti“ už skolą, darant naujus kontrabandos nusikaltimus, išsakydavo asmeniškai V. M., siekdamas, kad jų pokalbių negirdėtų pašaliniai asmenys. Todėl kiti asmenys objektyviai negalėjo žinoti apie V. M. reiškiamus reikalavimus ir išsakomus grasinimus.

Apeliantas pažymi, kad teismo išvados dėl asmens pravarde ,,Boksioras“ egzistavimo yra prieštaringos ir nenuoseklios. Nuosprendyje teismas nurodė, jog tiki V. K. parodymais, kad jis „Boksiorą“ iki tol su V. M. buvo matęs 1-2 kartus, tačiau vėliau padarė išvadą, kad „Boksioras“ tik galimai buvo, nes toks asmuo nebuvo nustatytas. Iš tokios teismo išvados nėra aišku, tiki ar netiki teismas V. K. parodymais. Teismui nusprendus, kad ,,Boksioras“ egzistavo tik galimai, leidžia daryti išvadą, kad teismas netiki V. K. parodymais, o tai reiškia, kad nėra aiškios ir šio nusikaltimo padarymo aplinkybės.

Nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad kaltinamojo kaltė būtų įrodyta be jokių pagrįstų abejonių. Byloje esanti leistina įrodomoji medžiaga nepaneigia nuteistojo V. M. teisme duotų parodymų ir neleidžia padaryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, jog jis inkriminuojamus nusikaltimus padarė kitomis aplinkybėmis nei jis pats paaiškino. V. M. logiškai ir įtikinamai paaiškino, jog jam buvo pavesta rūpintis tik viena nusikalstamos srities dalimi, t.y. transportavimu (vairuotojais, įmonėmis, transporto priemonėmis), jam buvo duodami konkretūs nurodymai kokius veiksmus kiekvienu atveju jis privalo atlikti. V. M. perduodavo gaunamus nurodymus, informaciją bei pinigus organizacine grandine žemyn - G. Ž. ir V. K., daugiau jokių veiksmų jis neatlikdavo. V. M. buvo tik tarpininkas tarp nusikaltimo organizatorių ir kitų bendrininkų. Todėl bylos įrodymais nustatyti V. M. veiksmai pagal jų teisinį vertinimą niekuo nesiskiria nuo G. Ž. ir V. K. veiksmų, kurie taip pat perduodavo nurodymus, informaciją, pinigus vairuotojams, asmeniškai rūpinosi įmonių akcijų, transporto priemonių įgijimu ir pan. Toks funkcijų ir vaidmenų pasiskirstymas leidžia pagrįstai konstatuoti organizuotos grupės egzistavimą, tačiau įvertinus teisme duotus ir nepaneigtus V. M. parodymus turi būti pripažinta, kad ne jis subūrė šią organizuotą grupę, ne jis organizavo ir vadovavo atskiriems nusikaltimams. Todėl kvalifikuojant V. M. veikas kaip organizatoriaus buvo netinkamai pritaikyta baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies norma, todėl teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, pašalinant nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkindamas byloje pareikštą Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. rugsėjo 18 d. patikslintą ieškinį, netinkamai pritaikė įstatymą.

Apelianto manymu, teismo sprendimas priteisti akcizo mokestį dėl 2013-10-30, 2013-11-09 ir 2013-11-21 neva atgabentų cigarečių kiekių, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis teisės normoms bei jų aiškinimui teismų praktikoje. Apelianto teigimu, byloje egzistuoja tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio kliūtys, neleidžiančios tenkinti ieškinio nurodytuose epizoduose. Vilniaus teritorinės muitinės ieškinyje išdėstyti paskaičiavimai yra tik teorinio ir prielaidų lygmens, nes byloje nenustatytas nusikaltimo dalykas (galimai atgabentos cigaretės nebuvo surastos, nenustatytas nei tikslus jų kiekis, nei rūšis). Nesant nusikaltimo dalyko, teismas neturi galimybių BPK numatytomis priemonėmis patikrinti civilinio ieškovo pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, kaip teisinį pagrindą nurodė bendrąsias teisės normas - CK 6.263 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 9 straipsnio 12 dalį, tačiau nesirėmė kitomis šio klausimo išsprendimui tiesioginę įtaką turinčiomis teisės normomis, o būtent 1992-10-12 Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatytu Bendrijos muitinės kodeksu (toliau – ir Kodeksas). Šio Kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte, 2 dalyje, 215 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nuostatos detalizuoja valstybių narių institucijų kompetencijos pasiskirstymą ir teisę išieškoti skolą muitinei, jei akcizais apmokestinamos prekės buvo gabenamos per kelių valstybių narių teritoriją. Šios Kodekso normos laikytinos specialiosiomis normomis CK ir Akcizų įstatymo normų atžvilgiu, todėl esant normų konkurencijai taikytinos Bendrijos muitinės kodekso normos.

Apeliantas mano, kad teismas, spręsdamas, ar Lietuvos Respublikos institucijos turi kompetenciją išieškoti akcizo mokestį pirmuose trijuose epizoduose, turėjo vadovautis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2010-04-29 sprendime byloje Dansk Transport og Logistik prieš Skatteministeriet, bylos Nr. C- 230/08¹ (Sprendimo 114, 115, 116 punktai) išdėstytais išaiškinimais. Apeliantas pažymi, kad pirmuose trijuose epizoduose neteisėtai atgabentos prekės Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo aptiktos ir sulaikytos. Bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad prekės Lietuvoje buvo perkrautos iš vilkikų į kitas transporto priemones, tačiau tolesnis prekių likimas nežinomas. Byloje nėra duomenų, kad prekės ir toliau buvo laikomos Lietuvoje ir čia realizuotos. Todėl, neaptikus ir nesulaikius neteisėtai atgabentų prekių (galimai cigarečių krovinių) Lietuvos Respublikos teritorijoje, Lietuvos Respublikos institucijos neturi kompetencijos išieškoti akcizo mokesčio dėl šių prekių, tokią kompetenciją šioje byloje nustatytais pirmaisiais trejais epizodais turi Latvijos Respublikos institucijos. Dėl to Vilniaus teritorinės muitinės patikslintas ieškinys šioje dalyje negalėjo būti tenkinamas. Apelianto teigimu, Vilniaus teritorinės muitinės patikslintas ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

Apeliantas nesutinka su nuteistajam V. M. paskirtos bausmės dydžiu ir teigia, kad pirmosios instacijos teismas, nenustatęs V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą ir V. M. paskyrė neteisingą bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. M. teisme pilnai pripažino savo kaltę ir davė išsamius ir nuoširdžius parodymus apie nusikaltimų padarymo aplinkybes. Dėl dalies aplinkybių jis savo kaltės nepripažino (pvz. dėl cigarečių įgijimo Baltarusijos Respublikoje), tačiau teismo nuosprendžiu tos aplinkybės buvo pašalintos iš kaltinimo kaip neįrodytos, todėl laikytina, kad jis savo kaltę pripažino visiškai. V. M. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė ir teisme įtikinamai argumentavo tokio atsisakymo priežastis. Todėl aplinkybė, kad V. M. nusprendė parodymus duoti tik teismui nešalina jo prisipažinimo nuoširdumo. V. M. savo parodymais padėjo teismui nustatyti visas reikšmingas nusikaltimų padarymo aplinkybes, juose dalyvavusius asmenis ir tokiu būdu V. M. išreiškė nuoširdų savo gailėjimąsi. Todėl toks V. M. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis turi būti vertinamas kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Apelianto nuomone, egzistuoja ir kita nuteistojo V. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė - tai, kad veika padaryta dėl psichinės prievartos, jei tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). V. M. davė nuoseklius parodymus, jog nusikalstamus veiksmus visais atvejais atliko tik dėl to, kad asmuo pravarde „Boksioras“ naudojo psichinę prievartą, grasinimus jo paties ir jo šeimos narių atžvilgiu, reikalaudamas gražinti didelės vertės skolą arba „atidirbti“, padedant daryti nusikaltimus. Tokie V. M. parodymai bylos įrodymais nepaneigti. Nuteistasis V. K. patvirtino „Boksioro“ egzistavimo faktą ir jo sąsajas su nusikaltimais. Apelianto nuomone, vertinant V. M. parodymų teisingumą ir patikimumą, būtina atkreipti dėmesį ir į netiesioginius, išvestinius duomenų šaltinius. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratas V. M. gyvenamojoje, darbo vietose, transporto priemonėse nebuvo rastos jokios ženklesnės pinigų sumos, o buvo rasti tik paskolos iš greitųjų kreditų bendrovės „BIGBANK“ dokumentai. Tai, apelianto teigimu, patvirtina faktą, kad V. M. finansinė padėtis buvo itin sudėtinga. D. Ž. ir V. K. parodymais nustatyta, kad jiems už dalyvavimą nusikaltimuose, ypatingai už narkotinių medžiagų vežimą iš Nyderlandų, buvo mokamos pakankamai didelės pinigų sumos, tačiau pas V. M. jokios reikšmingos pinigų sumos rastos nebuvo. Šios aplinkybės patvirtina V. M. parodymus, kad jis iš nusikaltimų jokių lėšų negavo, o tik buvo „nurašoma“ jo skola.

Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nevertino aplinkybės, kad V. M. iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme itin ilgą laiką praleido būdamas suimtas ir kalinamas tardymo izoliatoriuose, kuriuose kalinimo sąlygos yra daug prastesnės nei pataisos įstaigose. Iki nuosprendžio priėmimo V. M. buvo suimtas beveik 23 mėnesius (nuo 2014-04-10). Ilgalaikis kalinimas tardymo izoliatoriuje sukėlė sunkias pasekmes nuteistajam ir jo šeimos nariams, mažamečiams vaikams, nes viso ikiteisminio tyrimo metu V. M. nebuvo suteiktas leidimas nei pasimatyti, nei skambinti savo šeimos nariams. Apelianto nuomone, V. M. teisių pažeidimai dėl ilgalaikio kalinimo kankinančiomis sąlygomis tardymo izoliatoriuose gali būti ištaisyti skiriant jam minimalią BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Apelianto manymu, įvertinus tai, jog egzistuoja dvi V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bei atsižvelgus į V. M. ilgalaikį kalinimą kankinančiomis sąlygomis, V. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį skirtina sankcijos minimumui artima bausmė, o likusios bausmės subendrintinos bausmių apėmimo būdu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro skundą, o nuteistojo V. M. gynėjo skundą atmesti.

Nuteistasis V. M. ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti ir tenkinti nuteistojo V. M. gynėjo skundą.

Nuteistieji V. K., S. S., G. Ž., E. S. ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro ir nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl V. M. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį

(dėl trijų nusikalstamų veikų: 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 padarymo)

Nuteistojo V. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalis, kuriomis V. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų: 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 padarymo) ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį - V. M. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantas skunde nurodo, kad teismo išvados dėl nusikaltimo dalyko nustatymo šioje dalyje yra grindžiamos prielaidomis ir spėjimais. Apelianto teigimu, net ir darant prielaidą, kad visose dėžėse buvo cigaretės, byloje nėra jokių galimybių nustatyti nei tikslaus dėžių kiekio, nei jose buvusių cigarečių kiekio, nei cigarečių rūšies ir jų muitinės vertės, t. y. bylos įrodymai neleidžia nustatyti būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnyje, sudėties požymio - dalyko, dėl to apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas. Be to, apelianto manymu, nenustačius nusikaltimo dalyko, Vilniaus teritorinės muitinės patikslintas ieškinys šioje dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

Apelianto prašymai V. M. dėl minėtų nusikalstamų veikų išteisinti bei civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu atmestini.

BK 199² straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šio nusikaltimo dalykas – prekės, apmokestinamos akcizais. Remiantis nuteistųjų V. K., G. Ž., liudytojo D. Ž., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymais, byloje neabejotinai nustatyta, kad 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 iš Baltarusijos į Lietuvą buvo atvežtos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis V. M. teisminio nagrinėjimo metu neneigė, jog buvo gabenamos cigaretės, dėl to nepagrįstas skundo teiginys, jog gabentuose kroviniuose galėjo būti kitos prekės.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad 2013-10-30 į Lietuvą su trečiųjų valstybių banderolėmis buvo neteisėtai įvežta 50 000 pakelių cigarečių „Pall Mall“, 2013-11-09 – 65 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir „NZ“, 2013-11-21 - 50 000 pakelių cigarečių „Minsk“.

Liudytojas D. Ž., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, kuris tiesiogiai dalyvavo pakraunant cigaretes, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad puspriekabėje „Schmitz“, kuria buvo gabenamos cigaretės, buvo įrengta apie 113 cm pločio slėptuvė. 2013-10-30 buvo pakrauta virš 100 dėžių cigarečių „Pall Mall“, galbūt 110 dėžių. Dėžės buvo standartinės. Kiekvienoje dėžėje buvo po 50 blokų cigarečių. Slėptuvė buvo pilnai užpildyta, iki pačių puspriekabės lubų. 2013-11-09 į tos pačios puspriekabės slėptuvę buvo pakrauta 130 dėžių cigarečių „Fest“ ir „NZ“. Kiekvienos rūšies cigarečių kiekis buvo praktiškai vienodas. 2013-11-21 į tos pačios puspriekabės slėptuvę buvo pakrauta virš 100 dėžių cigarečių „Minsk“. Teisme liudytojas D. Ž. patvirtino savo parodymus, taip pat parodė, kad nors cigarečių dėžių neskaičiuodavo, tačiau slėptuvė, kurios plotis buvo 113 cm, būdavo pilnai užkraunama, todėl galima apskaičiuoti, kiek cigarečių ten telpa. Liudytojo D. Ž. parodymus apie gabentų cigarečių kiekius patvirtina duomenys, esantys puspriekabės „Schmitz“, (duomenys neskelbtini), apžiūros protokoluose (t. 2, b. l. 2-9, t. 16, b. l. 110-114) bei duomenys, užfiksuoti 2015 m. birželio 2 d. Muitinės kriminalinės tarnybos tarnybiniame pranešime Nr. 7T-295, iš kurio matyti, kad atlikus paskaičiavimus dėl minimalaus cigarečių blokų sukrovimo puspriekabės „Schmitz“ įrengtoje slėptuvėje, kurios išmatavimai yra 2500 mm (plotis) x 2650 mm (aukštis) x 1080 mm (gylis), tilptų 5520 standartinių cigarečių blokų, tai yra 55200 pakelių cigarečių ir 9360 vnt. slim (plonesnių) cigarečių blokų, tai yra 93600 pakelių cigarečių (t. 16, b. l. 116). Be to, liudytojo D. Ž. parodymus apie gabentų cigarečių kiekius patvirtina ir 2013 m. lapkričio 25 d. apžiūros metu S. S. vairuojamo vilkiko „Iveco“, v/n (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Shmitz“ (duomenys neskelbtini) įrengtoje slėptuvėje rastų cigarečių kiekis – 43000 pakelių „Fest“, 25000 pakelių „NZ Gold Superslims“ ir 5000 pakelių „Minsk Superslims“, viso 73000 pakelių cigarečių (1460000 cigarečių) (t. 6, b. l. 62-68). Liudytojas D. Ž. teisme parodė, kad tą kartą taip pat buvo pakrauta virš 100 dėžių plonų cigarečių ir slėptuvė buvo pilnai užkrauta. Be to, ir pats nuteistasis V. M. teisme parodė, kad jam „Boksioras“ minėjo, jog bus vežama apie 100 cigarečių dėžių. Taigi, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 2013-10-30, 2013-11-09, ir 2013-11-21 gabentų cigarečių kiekį.

Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto teiginius, kad bylose dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nustatant nusikaltimo dalyką būtina remtis teismų praktika neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis bylose, kuriose nustatant šių nusikaltimų dalyką, t. y. narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšį, jų pavadinimą, savybes ir kiekį, reikia ir specialių žinių, teismas turi turėti specialisto išvadą ar ekspertizės aktą. Aptariamoje byloje, remiantis anksčiau aptartais įrodymais, nustatyta, kad nuteistieji gabeno tabako gaminius – cigaretės „Pall Mall“, „Fest“, „NZ“, „Minsk“ , todėl krovinio identifikavimui, nustatymui, jog tai yra tabako gaminiai, jokių specialių žinių nereikėjo.

Kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyta už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydį. Aptariamų veikų padarymo metu 250 MGL lygis buvo 32 500 Lt (9 412,65 Eur). BK 212 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Baudžiamojo kodekso XXXI skyriaus 199, 199¹, 199² ir 200 straipsniuose nurodytų daiktų (prekių) vertė apskaičiuojama pagal jų muitinę vertę, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius. Tai reiškia, kad cigarečių vertės nustatymas yra muitinės kompetencija. Iš byloje esančių Vilniaus teritorinės muitinės specialisto išvadų matyti, kad nuteistųjų gabentų cigarečių muitinė vertė viršija 250 MGL sumą (t. 2, b. l. 13, 16, 19).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, kadangi vienas kitą papildantys pirmiau aptarti bei kiti apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti faktiniai duomenys, atitinkantys įstatymo įrodymams keliamus reikalavimus, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, sudėties požymį – nusikaltimo dalyką ir pagrįstai V. M. pripažinto kaltu bei nuteisė jį dėl 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir realizavimo.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu priteisti akcizo mokestį dėl 2013-10-30, 2013-11-09 ir 2013-11-21 gabentų cigarečių, skunde nurodo, ne tik tai, kad šios cigaretės nebuvo surastos, nenustatytas tikslus jų kiekis, rūšis, t. y. nenustatytas būtinas nusikaltimo sudėties požymis – nusikaltimo dalykas, tačiau ir tai, kad civiliniame ieškinyje išdėstyti tik teoriniai paskaičiavimai. Be to, apelianto teigimu, Lietuvos Respublikos institucijos apskritai neturi kompetencijos išieškoti akcizo mokesčio dėl prekių, kurios į Bendrijos teritoriją pirmiausia pateko ne per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurios Lietuvos Respublikoje nebuvo nei aptiktos, nei sulaikytos, todėl prašo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Apelianto argumentai prašant civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu nepagrįsti, todėl atmestini.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės muitinės pareikštą 250 441 Eur dydžio civilinį ieškinį, kurį sudaro nuteistųjų į Lietuvos Respubliką neteisėtai 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 ir 2014-02-22 įvežtų cigarečių akcizo mokestis.

Aukščiau šiame nuosprendyje aptartais argumentais atmestas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymį – nusikaltimo dalyką. Teisėjų kolegija jų nekartoja. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė įrodyta, jog 2013-10-30 į Lietuvą su trečiųjų valstybių banderolėmis buvo neteisėtai įvežta 50000 pakelių cigarečių „Pall Mall“, 2013-11-09 – 65000 pakelių cigarečių „Fest“ ir „NZ“, 2013-11-21 – 50000 pakelių cigarečių „Minsk“. Priešingai nei nurodo apeliantas, Vilniaus teritorinė muitinė civiliniame ieškinyje aiškiai ir konkrečiai nurodė kaip atlikti paskaičiavimai. Prekių muitinis įvertinimas atliktas išnagrinėjus kitų importuotojų importuotų tapačių ar panašių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip prekės, kurių vertė nustatinėjama, sandorio vertes, sukauptas Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje ir vadovaujantis Muitinės departamento direktoriaus 2004-04-28 įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuotų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (2012-12-14 Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-944 išdėstyta nauja redakcija) 37 punktu, taikant mažiausią vertę iš galimai atrinktų verčių. Vilniaus teritorinės muitinės 2014-05-30 specialisto išvadose Nr. 34, 35, 36 nurodyta cigarečių vertė abejonių nekelia. Pažymėtina, kad minėtu reglamentuotu būdu cigarečių vertė buvo nustatyta ir tuo atveju, kai cigaretės buvo rastos ir paimtos Lietuvos muitinės pareigūnų (epizodas dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo 2014-02-21 – 2014-02-22 laikotarpiu). Taigi, nepriklausomai nuo to, ar prekės sulaikytos, ar nesulaikytos, jų vertė nustatyta tuo pačiu būdu.

Pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies „a“ punktą, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o to paties straipsnio 3 dalies prasme muitinės skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji neteisėtai atgabeno į Lietuvą akcizais apmokestinamas prekes ir čia jas realizavo, t. y. perdavė nenustatytiems asmenims. Taigi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo prasme nuteistieji laikytini mokesčių mokėtojais, privalančiais sumokėti skolą muitinei (skolininkais).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad cigaretės į Bendrijos teritoriją pateko per Latvijos Respublikos teritoriją, po to atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad muito mokestis ir PVM tampa mokėtinas toje valstybėje narėje, per kurią prekės buvo neteisėtai įvežtos į Bendriją (nagrinėjamu atveju – Latvijos Respublikoje), o pasisakydamas apie kompetenciją išieškoti akcizo mokestį, Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės, kur prekės buvo aptiktos ir sulaikytos, muitinės įstaigos turi kompetenciją išieškoti akcizus, net jei šios prekės į Sąjungos teritoriją buvo įvežtos per kitą valstybę narę, jei tos prekės laikomos siekiant komercinių tikslų, o tai nustatyti turi nacionalinis teismas (žr. 2010-04-29 prejudicinio sprendimo byloje C-230/08, 112-116 p., 2015-03-05 prejudicinį sprendimą C-175/14). Nagrinėjamoje byloje 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 neteisėtai atgabentos cigaretės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastos ir paimtos, tačiau pagal byloje esančius įrodymus, jos Lietuvoje buvo iškrautos ir perkrautos į kitas transporto priemones. Byloje nėra duomenų, kad šios cigaretės buvo išvežtos į kitas Europos valstybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, cigarečių gabenimo būdas ir jų kiekis leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad jos (cigaretės) į Lietuvą pateko komerciniais tikslais. Dėl to atmestinas apelianto argumentas, kad Lietuvos kompetentingos institucijos neturėjo teisės skaičiuoti akcizo mokesčio ir reikalauti jį atlyginti.

Dėl V. M. nusikalstamų veikų kvalifikavimo su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį bei V. M. ir kitų nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį.

Nuosprendžio dalį dėl visiems nuteistiesiems, kvalifikuojant įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas, BK 25 straipsnio 3 dalies nuorodos pašalinimą skundžia prokuroras ir apeliaciniu skundu prašo šią nuosprendžio dalį pakeisti, visų nuteistųjų nusikalstamas veikas kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį.

Nuteistojo V. M. gynėjas apeliaciniu skundu prašo pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio teiginius, kad V. M. nusikalstamas veikas padarė kaip organizatorius ir kvalifikuoti jo veikas be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį.

Prokuroro prašymas tenkintinas, gynėjo prašymas tenkintinas iš dalies.

- BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (4 nusikalstamos veikos);

- BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį;

- BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį;

- BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį.

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (4 nusikalstamos veikos);

- BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį.

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį;

- BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį.

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos);

- BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį.

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį;

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažinęs V. M., V. K., S. S., G. Ž. ir E. S. kaltais dėl pareikštų kaltinimų (išskyrus S. S., kurio atžvilgiu dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla buvo nutraukta), kvalifikuojant jų nusikalstamas veikas, pašalino nuorodą į BK 25 straipsnio 3 dalį, nurodydamas, jog nustatytas veikimas organizuotoje grupėje yra sunkinanti atsakomybę aplinkybė. Be to, teismas nepripažino, kad V. M. neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą ir jų išplatinimą bei narkotinių medžiagų kontrabandą padarė veikdamas organizuotoje grupėje. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti tik du tiesiogiai dalyvavę asmenys, iš kurių tik vienas buvo vykdytojas, kiti asmenys, prisidėję prie šių nusikalstamų veikų Nyderlandų Karalystėje, Rusijoje nebuvo nustatyti.

Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai nesutinka su tokiomis teismo išvadomis.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė, kaip viena iš bendrininkavimo formų, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi nusikalstamos veikos bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei, kelių vykdytojų buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Organizuotą grupę išskiria bendrininkų pasiskirstymas vaidmenimis. Šio požymio esmė yra ta, kad kiekvienas grupės narys turi tiksliai žinoti, ką jam reikia daryti, turi žinoti savo vaidmenį bei jam atlikti priskirtą užduotį, kadangi dėl to buvo susitarta. Pasiskirstymas užduotimis ir vaidmenimis gali reikšti ir tai, kad grupės nariai susitarė kartu padaryti nusikaltimą kaip bendravykdytojai arba atlikti skirtingus vaidmenis: ne tik vykdytojų, bet ir organizatoriaus, kurstytojo ar padėjėjo. Organizuotai grupei būdinga tai, kad nusikalstamą veiką koordinuoja vienas ar keli asmenys, kurie gali dalyvauti ar nedalyvauti darant konkrečius nusikaltimus, prisidėti ar neprisidėti prie jų rengimo, darymo, bet visais atvejais jie yra grupės vadovai, koordinatoriai. Taip pat reikia įvertinti kaltininkų organizuotumo lygį, kuris nustatomas įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes. Jomis gali būti pastovumas, veikos trukmė, intensyvumas, pasiskirstymas konkrečiomis funkcijomis ir kita. Kiekvienu atveju tie požymiai įvertinami atskirai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys Nr. 2K-210/2009, 2K-338/2010, 2K-7-96/2012, 2K-359/2012). Teismų praktikoje ne karktą pažymėta, kad sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys Nr. 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatytos visų nusikaltimų (neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir realizavimo 2013-10-30, 2013-11-09, 2013-11-21 nusikalstamų veikų, pasikėsinimo neteisėtai gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis 2013-11-25 veikų, neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo 2014-02-21 – 20174-02-22 laikotarpiu veikų bei neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – hašišo, ir narkotinių medžiagų kontrabandos) padarymo aplinkybės rodo, kad jie negalėjo būti padaryti be kruopštaus išankstinio pasirengimo. Todėl teismas nuosprendyje pagrįstai pripažino, kad V. M., G. Ž., V. K., S. S., E. S. nusikalstamas veikas, numatytas BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami organizuota grupe ir šią aplinkybę pripažino jų atsakomybę sunkinančia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje teismas, šalindamas BK 25 straipsnio 3 dalies nuorodą kvalifikuojant nusikalstamas veikas, klaidingai aiškina nustatytą situaciją ir daro išvadą, jog ši nuoroda kvalifikuojant nusikalstamas veikas šalinama dėl to, jog aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta veikiant organizuota grupe, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra pripažįstama, ją nustačius byloje, tačiau negali būti pripažinta, jei tokia aplinkybė yra veiką kvalifikuojantis požymis, nurodytas baudžiamojo įstatymo dispozicijoje. Aptariamoje byloje nei vienoje nusikalstamos veikos, dėl kurių nuteistieji pripažinti kaltais, dispozicijoje tokia aplinkybė nėra nurodyta, todėl ji pagrįstai pripažinta nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nustačius kad nusikalstamos veikos buvo padarytos organizuota grupe ir tai pripažinus atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kaltininkų nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys Nr.2K-255/2013, 2K-184-746/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas be pagrindo epizode dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – hašišo, ir narkotinių medžiagų kontrabandos (BK 199 straipsnio 2 dalis ir 260 straipsnio 3 dalis), V. M. iš kaltinimų pašalino aplinkybę, kad jis šias nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. M. ir liudytojas D. Ž., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, atliko didelį kiekį parengiamųjų veiksmų, būtinų nusikalstamų veikų atlikimui. Nusikaltimų padarymui vilkiko puspriekabėje buvo įrengta slėptuvė, skirtos piniginės lėšos. Kiekvienas iš nurodytų asmenų atliko skirtingus vaidmenis bei užduotis pagal V. M. parengtą sudėtingą nusikaltimų darymo planą, tarpusavio ryšius palaikė panaudodami specialiai tam įgytas ryšio priemones. Ta aplinkybė, kad D. Ž. kanapių dervą įgijo Nyderlandų Karalystėje, iš anksto numatytoje vietoje, ir ją turėjo gabenti pakankamai dideliu atstumu ir perduoti konkrečioje vietoje konkretiems asmenims Rusijos Federacijoje, leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarytos pagal gerai suderintą sudėtingą mechanizmą. Šios aplinkybės, patvirtinančios išankstinį pasirengimą daryti nusikaltimus, aukštą organizuotumo lygį, nusikaltimų bendrininkų užduotis bei vaidmenis, leidžia daryti išvadą, kad V. M. aptariamas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe.

Bylos duomenys ir nuosprendyje aptarti įrodymai rodo, jog teismas padarė pagrįstą išvadą ir pripažino, kad V. M. organizuotoje grupėje pasiskirsčius vaidmenis atliko organizatoriaus vaidmenį.

Apeliantas nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. visuose nusikaltimuose, už kurių padarymą jis nuteistas, veikė kaip organizatorius BK 24 straipsnio 4 dalies prasme. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nepatikimais laikė nuteistojo V. M. parodymus, jog ne jis organizavo ir vadovavo atskiriems nusikaltimams, o buvo tik tarpininkas tarp tyrimo nenustatyto asmens Michailo bei Vitalijaus, pravarde „Boksioras“ ir kitų bendrininkų. Gynėjo teigimu, V. M. parodymus apie „Boksioro“ egzistavimo faktą ir jo tiesiogines sąsajas su narkotinių medžiagų disponavimo epizodu įrodo V. K. parodymai apie tai, kad „Boksioras“ važiavo kartu su jais į Olandiją ir bendravo su kitais asmenimis, galimai narkotinių medžiagų tiekėjais.

Apelianto nuteistojo gynėjo argumentai, prašant nuosprendyje pašalinti teismo teiginius dėl V. M. pripažinimo nusikalstamų veikų organizatoriumi, atmestini, tačiau prašymas nuteistojo V. M. nusikalstamas veikas kvalifikuoti be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį, tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas aiškinosi V. M. parodymų pagrįstumą ir skundžiamame nuosprendyje motyvuotai aptarė, kodėl atmetė V. M. parodymus dėl jo kaip tarpininko vaidmens nusikaltimų padaryme. Nesutikti su tokiu V. M. parodymu vertinimu nėra pagrindo. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata reiškia ir tai, kad reikalavimams, jog kaltininko parodymai dėl kito asmens neva neteisėtų veiksmų turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Šioje byloje, išskyrus paties nuteistojo V. M. parodymus, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. M. buvo tik tarpininkas ir vykdė „Boksioro“ jam duodamus nurodymus. Gynėjas nurodo, kad V. K. parodymai apie tai, kad „Boksioras“ važiavo kartu į Olandiją ir bendravo su kitais asmenimis, galimai narkotinių medžiagų tiekėjais, patvirtina V. M. parodymus apie „Boksioro“ egzistavimo faktą, tačiau kolegija pažymi, kad tokie V. K. parodymai niekaip nepatvirtina V. M. versijos, kad būtent „Boksioras“ jam (ir visai organizuotai grupei) vadovavo ir jam nurodinėjo, ką jis turi atlikti darant nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus taip pat nebuvo užfiksuoti kokie nors V. M. kontaktai su asmenimis, vadinamais Michailu ar „Boksioru“, juo labiau, kad šie asmenys būtų jam vadovavę ir intensyviai nurodinėję kokius veiksmus V. M. turėtų atlikti. Priešingai, byloje esantys duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad būtent V. M. buvo minėtų nusikaltimų, už kurių padarymą jis nuteistas, organizatorius. Nuteistasis V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad cigarečių gabenimą organizavo V. M., visus nurodymus dėl cigarečių gabenimo gaudavo iš V. M., be to, pati cigarečių gabenimo idėja taip pat buvo V. M.. Nuteistojo V. M. prašymu V. K. 2013 m. vasarą įkūrė UAB „H“, o 2014 m. pradžioje padėjo E. S. sutvarkyti UAB „S“ įsigijimo dokumentus, t. y. kontrabandinių cigarečių vežimo tikslais V. M. prašymu ir jo lėšomis buvo įsteigtos įmonės. Nuteistasis G. Ž. pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad cigaretės buvo vežamos V. M. iniciatyva ir pagal V. M. nurodymus. G. Ž. teigimu, jam ir vairuotojams (D. Ž. ir S. S.) tarpusavio bendravimui mobilaus ryšio telefonus su SIM kortelėmis duodavo V. M., kuris smulkiai nurodydavo ir krovinių vežimo sąlygas. Liudytojas D. Ž. (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu), kuris teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat patvirtino, kad cigarečių gabenimas vyko pagal V. M. nurodymus (V. M. pasiūlė jam vežti cigaretes, nusikaltimo darymo tikslais buvo įsteigta įmonė, už V. M. pinigus nupirkti vilkikai, V. M. nurodymu buvo įrengiamos slėptuvės, už cigarečių pervežimą V. M. mokėjo pinigus ir kt.). Nuteistasis E. S. (dėl 2014-02-21 – 2014-02-22 veikos) teisme parodė, kad užsidirbti gabenant kontrabandines cigaretes pasiūlė V. M., kuris nurodė toliau bendrauti su V. K., iš kurio ir gaudavo tolesnius nurodymus. Iš 2014 m. spalio 17 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad dar 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. tą dieną, kai buvo sulaikytas S. S., V. M. kalbėjosi su M. B. apie tai, kad E. S. reikėtų paleisti į reisą atvežti mažesnį kiekį cigarečių iš Baltarusijos, nes be pajamų jiems bus sunku (t. 7, t. l. 107-137 b. l.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. M. padarant šias veikas veikė kaip organizatorius, pats jas organizavo, sprendė ir derino esminius klausimus, susijusius su neteisėtu cigarečių gabenimu iš Baltarusijos į Lietuvą, sprendė dėl slėptuvių dydžio, pats asmeniškai šiuos veiksmus koordinavo ir kontroliavo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis V. M. suorganizavo ir neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos gabenimą bei narkotinių medžiagų kontrabandą. Vienas iš V. M. kaltumo įrodymų yra liudytojo D. Ž., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai. Minėtas liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2014 m. pradžioje V. M. pasiūlė jam iš Olandijos į Rusiją vežti narkotinę medžiagą, o už šių medžiagų gabenimą pažadėjo 15 000 Eur. V. M. iniciatyva ir už jo lėšas I. Ž. vardu buvo įsigyta įmonė UAB „L“, šios įmonės vardu užregistruotos transporto priemonės - vilkikas MAN su puspriekabe SCHMITZ, kuriomis buvo vežamos narkotinės medžiagos. V. M. pažįstamas Albinas puspriekabėje įrengė slėptuvę. D. Ž. taip pat parodė, kad V. M. nurodymu du kartus jis gabeno narkotines medžiagas iš Olandijos per Lietuvą į Rusiją, trečią kartą tai gabendamas, buvo sulaikytas Lietuvoje. Pagal D. Ž. parodymus, jis nuolat palaikė ryšį su V. M., šis jam davė ryšiui palaikyti mobilaus ryšio telefonus „Black Berry“ su SIM kortelėmis. D. Ž. parodymai apie tai, kokiomis aplinkybėmis, veikiant pagal V. M. parengtą planą ir vykdant pastarojo nurodymus, buvo įsigytos UAB „L“ akcijos, transporto priemonės, kokiomis aplinkybėmis jos buvo užregistruotos nurodytos bendrovės vardu, kokiomis aplinkybėmis iš Olandijos per Lietuvą į Rusiją buvo gabenamos narkotinės medžiagos, iš esmės sutampa su nuteistojo V. K. parodymais. Kiti byloje BPK nustatyta tvarka surinkti, teisme ištirti ir skundžiamame teismo nuosprendyje išanalizuoti ir tiek atskirai, tiek kitų bylos įrodymų kontekste įvertinti įrodymai: liudytojų I. Ž., A. J., M. B. parodymai, taip pat rašytiniai dokumentai apie UAB „L“ akcijų įsigijimo aplinkybes, šios įmonės vardu įsigytas transporto priemones – vilkiką MAN ir puspriekabę SCHMITZ, 2014 m. balandžio 3 d. transporto priemonės, kuria buvo gabentos narkotinės medžiagos apžiūros protokolas, specialisto išvada dėl 2014 m. balandžio 3 d. vilkiko MAN puspriekabėje SCHMITZ įrengtoje slėptuvėje rastų narkotinių medžiagų kilmės ir masės, taip pat duomenys, esantys kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina V. M. dalyvavimą ir jo, kaip organizatoriaus vaidmenį aptariamų nusikalstamų veikų padaryme.

Taigi teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje surinktų ir skundžiamame teismo nuosprendyje išanalizuotų bei pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus įvertintų įrodymų visuma yra pakankama daryti pagrįstai išvadai, kad V. M. suorganizavo neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą ir realizavimą, taip pat suorganizavo neteisėtą labai didelio narkotinių medžiagų kiekio gabenimą ir jų išplatinimą nenustatytiems asmenims bei narkotinių medžiagų kontrabandą, todėl jo veiksmai pagrįstai pripažinti kaip organizatoriaus.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas V. M. nusikalstamas veikas, kurias jis organizavo, kvalifikavo su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį. Tačiau pažymėtina, kad teismas nustatė, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, padarytos bendrininkams veikiant organizuota grupe. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi konstatuojama, kad V. M. nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje taip pat padarė veikdamas organizuota grupe. Organizuotoje grupėje visų bendrininkų, nepriklausomai nuo jų vaidmens, padarytos veikos kvalifikuotinos pagal BK specialiosios dalies straipsnį su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį. Taigi, aptariamoje byloje tiek V. M., tiek kitų nuteistųjų veikos kvalifikuotinos su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 d. V. M., nors jis ir pripažintas nusikaltimų organizatoriumi, kvalifikuojant jo nusikalstamas veikas, nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį yra perteklinė ir nereikalinga, todėl šalintina (kasacinė nutartis Nr.2K-255/2013).

Remiantis išdėstytu, prokuroro apeliaciniame skunde prašymas visų nuteistųjų nusikalstamas veikas kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį bei nuteistojo V. M. gynėjo prašymas pašalinti BK 24 straipsnio 4 dalies nuorodą kvalifikuojant V. M. veikas yra tenkinami. Pirmos instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų prašant pripažinti visų nuteistųjų pagal

BK 199² straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, nu-

teistojo V. M. ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalyje, veiksmuose nusikalstamą

veiką – neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių, V. M. veiksmuose ir labai

Prokuroras skunde nurodo, kad teismas, iš kaltinimo nuteistiesiems pašalindamas aplinkybę dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių bei labai didelio narkotinės medžiagos kiekio laikymo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto teigimu, akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės ir labai didelis narkotinės medžiagos – hašišo kiekis buvo ne tik gabenamos panaudojant transporto priemones (vilkikus, puspriekabes), bet ir šiuos daiktus sustojimų metu laikant nurodytose transporto priemonėse, todėl nuteistųjų veikos turėjo būti kvalifikuotos ir kaip minėtų daiktų laikymas.

Prokuroro skundo argumentai ir prašymas nuteistųjų veikas kvalifikuoti ir kaip minėtų daiktų laikymas, atmetami kaip nepagrįsti.

BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš nurodytų straipsnių dispozicijoje numatytų alternatyvių veiksmų.

Baudžiamosios teisės teorijoje tiek akcizais apmokestinamų prekių, tiek narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas aiškinamas kaip bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su faktiniu tokių daiktų buvimu kaltininko žinioje pažeidžiant teisės aktais nustatytą jų laikymo tvarką. Taigi laikymas gali pasireikšti tokių daiktų buvimu patalpose, slaptavietėse, kaltininko turėjimu jų su savimi, jei tai nesusiję su gabenimu ir kt. Gabenimu laikomas šių daiktų pervežimas iš vienos vietos į kitą pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką bet kokia transporto rūšimi, bet kokiu būdu ar pernešimas paties kaltinimo drabužiuose, daiktuose ir pan. Pažymėtina, kad tiek narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tiek akcizais apmokestinamų prekių laikymas ir gabenimas yra netapačios, tačiau dvi savarankiškos alternatyvios veikos, todėl teismas pripažindamas asmenį kaltu už šių veikų padarymą, privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Todėl draudžiama preziumuoti („išvesti“) veikas iš kitų BK 199² straipsnio 1 dalyje ar BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji V. M., V. K., G. Ž. ir S. S., veikdami organizuota grupe, neteisėtai gabeno ir realizavo akcizais apmokestinamas prekes, taip pat nuteistieji (išskyrus S. S.) pasikėsino neteisėtai gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, o nuteistasis V. M. dar ir suorganizavo neteisėtą labai didelio narkotinių medžiagų kiekio gabenimą ir jų išplatinimą nenustatytiems asmenims bei narkotinių medžiagų kontrabandą. Visų nuteistųjų subjektyvinė pusė (tyčia) buvo nukreipta į akcizais apmokestinamų prekių (V. M. atveju – ir į narkotinių medžiagų) gabenimą, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad neteisėtas šių daiktų laikymas puspriekabėse įrengtose slėptuvėse su tikslu jas pergabenti iš vienos vietos į kitą atskirai, kaip nusikalstama veika – laikymas, nekvalifikuojamas. Nustatytoje situacijoje, kai akcizais apmokestinamų prekių ar narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vieta pakeičiama jas transportuojant, pakanka kvalifikuoti kaip gabenimą BK 199² straipsnio 1 dalies ar 260 straipsnio 3 dalies prasme ir nėra tikslinga papildomai kvalifikuoti kitą aptariamuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose numatytą veiką – laikymą.

Dėl S. S. baudžiamosios bylos pagal BK BK 22 straipsnio 1 dalį ir

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo skundžiamo nuosprendžio dalį, kurioje S. S. baudžiamoji byla pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį nutraukta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Prokuroro prašymas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad S. S., 2013-11-21 parvežęs iš D. Ž. perimto vilkiko puspriekabėje paslėptas cigaretes, kurios nenustatytų asmenų buvo iškrautos prie jo sodybos (duomenys neskelbtini), po kelių dienų su vyno kroviniu vėl vyko į Rusiją. Rusijos teritorijoje, tik pravažiavus Terechovo pasienio postą, su D. Ž. apsikeitė vilkikais, t.y. persėdo į savo vilkiką „Iveco“ su puspriekabe. D. Ž. su vilkiku „MAN“ nuvežė vyną į Rusiją, o S. S. per Terechovo kelio postą vyko į Lietuvą, tačiau poste buvo sulaikytas Latvijos pareigūnų. 2014-11-25 12.15 val. Terechovo pasienio poste sulaikyto S. S. vairuojamo vilkiko „Iveco“ puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje buvo rasti 73000 pakelių cigarečių „Fest“, „NZ Gold Superslims“ ir „Minsk Superslims“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistųjų veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes Baltarusijoje pakrautos cigaretės S. S. turėjo būti pargabentos į Lietuvą ir nuvežtos iki jo sodybos (duomenys neskelbtini), tačiau S. S. buvo sulaikytas, o cigaretės rastos ir paimtos Latvijos muitinės pareigūnų. Teismas šiame epizode pripažino kaltais V. M., V. K. ir G. Ž. dėl pasikėsinimo neteisėtai gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, o S. S. baudžiamąją bylą šiame epizode nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui dėl to paties kaltinimo. Teismas nurodė, kad šioje byloje S. S. buvo kaltinamas pasikėsinimu neteisėtai gabenti tas pačias akcizais apmokestinamas prekes, už kurių gabenimą jis buvo pripažintas kaltu Latvijos Respublikoje, dėl to antrą kartą bausti S. S. už savo esme tapačius veiksmus negalima, nes tai prieštarautų ne bis per idem principui. Prokuroras skunde nurodo, kad S. S. Latvijos Respublikoje nuteistas už minėtų cigarečių kontrabandą per Latvijos Respublikos valstybės sieną, tuo tarpu atsakomybėn už neteisėtą disponavimą (pasikėsinimą neteisėtai gabenti) kaltinime nurodytomis cigaretėmis jis nebuvo traukiamas, dėl to S. S. patraukimas šioje byloje atsakomybėn pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį dėl 2013-11-25 veikos neprieštarautų ne bis per idem principui.

Su šiuo prokuroro skundo argumentu nesutiktina.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. EŽTT praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš. Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-570/2010 ir kt.). Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikimo non bis in idem principui (žr., pvz. kasacinę nutartį 2K-167-788/2015).

Iš byloje esančios Latvijos Respublikos Latgalos apygardos teismo 2015-10-06 sprendimo kopijos matyti, kad S. S. 2015-04-16 d. Ludzos rajono teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl apmuitinamų prekių įvežimo į Latvijos Respublikos muitinės teritoriją, slepiant jas nuo muitinės kontrolės ir nedeklaruojant jų, t. y. dėl stambaus masto kontrabandos (Latvijos Respublikos baudžiamojo kodekso 190 straipsnio 3 dalis). S. S. minėtu sprendimu nuteistas už tai, kad 2013-11-25 apie 12 val., siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo į Latvijos Respublikos biudžetą dėl akcizinių prekių importo, slėpdamas krovininio automobilio IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabės Schmitz Cargobull, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinėje dalyje specialiai įrengtoje slėptuvėje 860 000 vnt. cigarečių „Fest“, 500 000 vnt. cigarečių „Superslims“ ir 100 000 vnt. cigarečių „Minsk Superslims“ su Baltarusijos Respublikos akcizinių prekių banderolėmis, jų nustatyta tvarka nedeklaravęs iš Rusijos Federacijos teritorijos įvažiavo į Latvijos Respublikos muitinės teritoriją. Taip jis, pažeisdamas akcizinių prekių cirkuliavimo tvarką, į Latvijos Respublikos muitinės teritoriją, slėpdamas nuo muitinės kontrolės įvežė 1 460 000 vnt. cigarečių su Baltarusijos Respublikos akcizinių prekių banderolėmis 141 641,41 Eur vertės, kas atitinka stambų mastą, ir vengė sumokėti 168 854,21 Eur mokesčių į Latvijos Respublikos biudžetą. Nagrinėjamoje byloje S. S. buvo kaltinamas pasikėsinimu neteisėtai gabenti tas pačias akcizais apmokestinamas prekes. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad jos neatskiriamai susijusios tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta su Latvijos Respublikoje išnagrinėtoje S. S. byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad S. S. neteisėtų veiksmų apimtis ir turinys iš esmės sutampa, dėl to jo nubaudimas antrą kartą už tą patį poelgį reikštų ne bis per idem principo pažeidimą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti S. S. bylą dėl šios veikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių ir

V. M. paskirtos bausmės

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria teismas nepripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prokuroras skunde nurodo, kad ši aplinkybė (savanaudiškos paskatos) nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 str. 2 d., 199² str. 1 d., 260 str. 3 d. kvalifikuojantis požymis, todėl teismas turėjo pripažinti šią aplinkybę nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.

Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekis gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Teismų praktikoje BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – savanaudiškos paskatos pripažįstama tada, kai ji nėra nusikalstamos veikos sudėties požymiu arba pati veika savo esme nėra savanaudiška. Tuo tarpu kai nusikalstamos veikos savo esme yra savanaudiškos, jas darydamas asmuo siekia praturtėti, gauti turtinę naudą, skiriant bausmę už tokias veikas savanaudiškos paskatos, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nenustatoma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2012). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių pripažinti kaltais nuteistieji (tiek neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, tiek neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu bei narkotinių medžiagų kontrabanda) savo esme yra savanaudiškos, jos daromos dėl materialinės naudos, paprastai siekiant gauti neteisėtą atlygį už padarytą nusikaltimą, pasipelnyti išvengiant mokesčių ir pan. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistiesiems atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas jie padarė dėl savanaudiškų paskatų.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su V. M. pagal visas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis pripažintas kaltu, paskirtų bausmių dydžiais ir prašo bausmes griežtinti. Apelianto manymu, skiriant bausmes ir nustatant jų dydžius būtina atsižvelgti į tai, kad yra nustatytos V. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, jis padarė veikdamas organizuotoje grupėje, o visas nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas, padarė dėl savanaudiškų paskatų. Be to, apelianto manymu, teismas neatsižvelgė į nusikalstamų veikų pasikartojantį pobūdį, į tai, kad po bendrininkų sulaikymo V. M. ir toliau darė tyčinius nusikaltimus, o visos jo įvykdytos veikos yra tyčinės. Prokuroro teigimu, teismas, skirdamas bausmes už visas nusikalstamas veikas nesilaikė bausmių skyrimo taisyklių, nepagrįstai V. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė bausmę, žemesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, o pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, paskyrė bausmę artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, be to, subendrindamas V. M. paskirtas bausmes apėmimo būdu, netinkamai pritaikė BK 63 straipsnį.

Prokuroro prašymas V. M. skiriant bausmę atsižvelgti į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis padarė visus nusikaltimus dėl savanaudiškų paskatų, atmetamas. Teisėjų kolegija dėl šios aplinkybės nepripažinimo sunkinančia atsakomybę aplinkybe yra pasisakiusi šiame procesiniame dokumente anksčiau ir tokio sprendimo motyvų nekartoja.

Prokuroro prašymas griežtinti V. M. paskirtas bausmes tenkintinas iš dalies.

Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmes V. M., nesilaikė bausmių skyrimo taisyklių, netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies įstatymus, todėl nuosprendis kleistinas dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 1, 2 dalis), vadovaujasi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis ir atsižvelgia į BK 54 ir 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes.

BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje, skirdamas V. M. bausmes ir parinkdamas jų dydžius, vertindamas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė nepagrįstą ir prieštaraujančią anksčiau minėtoms bausmių skyrimo taisyklėms išvadą. Todėl pripažintina, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmos instancijos teismas, skirdamas V. M. bausmes nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgia į tai, kad V. M. neteistas, turi šeimą ir nepilnamečių vaikų, iki suėmimo nedirbo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos charakterizuojamas teigiamai. Teismas pažymėjo ir tai, kad V. M. ( ir kitų kaltinamų) neteisėtoje dispozicijoje buvusių cigarečių bei narkotinių medžiagų kiekiai buvo ypatingai dideli ir tai didina nusikalstamų veikų pavojingumą; tai kad jis padarė septynis nusikaltimus (iš jų šešis sunkius ir vieną labai sunkų) ir buvo jų sumanytojas bei organizatorius; daug kartų baustas įvairiomis administracinėmis nuobaudomis; byloje nustatytos tik jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikaltimai, susiję su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis –padaryti veikiant organizuota grupe) ir padarė išvadą: „todėl V. M. už nusikalstamas veikas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį baustinas baudomis, o pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį jam skirtina laisvės atėmimo bausmė artimesnė sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui“.

Tokia teismo išvada nepagrįsta ir net nelogiška, nes teismas akcentavo aplinkybes, kurios aiškiai vertintinos bausmės griežtinančia kryptimi, tačiau priėmė sprendimą skirti švelnesnes įstatyme numatytas bausmes (už penkias nusikalstamas veikas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį - baudas) ir mažesnes, nei nusikaltimų sankcijose numatyti bausmių vidurkiai bei artimas vidurkiui, bausmes.

Teisėjų kolegija iš naujo įvertinusi nuosprendyje nurodytas V. M. bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes bei tai, kad apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame sprendime jau konstatavo, kad byloje nustatyta, jog V. M. ir nusikalstamas veikas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, padarė veikdamas organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), ir ši aplinkybė pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ( BK 60 straipsnio 2 dalies 2 punktas) t.y. įvertinusi aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, sprendžia, kad už kiekvieną iš V. M. padarytų nusikalstamų veikų jam skirtinos naujos bausmės, didesnės nei padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatytų bausmių vidurkiai. Atsižvelgus į V. M. padarytų nusikaltimų, numatytų BK 199² straipsnio 1 dalį, recidyvą, bausmė už šias nusikalstamas veikas parenkama - laisvės atėmimas.

Paskirtos bausmės pagal BK 199² straipsnio 1 dalį bendrintinos taikant dalinio sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 4 dalis), paskirtos bausmės pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bendrintinos taikant apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir galutinė subendrinta bausmė skirtina taikant BK 63 straipsnio 6 dalyje numatytas bausmių subendrinimo taisykles.

Nuteistojo V. M. gynėjas skunde taip pat nesutinka su nuteistajam paskirtos bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dydžiu ir nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į V. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y., kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei, kad veikos padarytos dėl psichinės prievartos. Be to, pasak gynėjo, dėl ilgalaikio kalinimo kankinančiomis sąlygomis tardymo izoliatoriuje, V. M. turėjo būti paskirta minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija šiame procesiniame dokumente iš dalies tenkindama prokuroro apeliacinį skundą pripažino, kad pirmos instancijos teismas, skirdamas V. M. bausmes netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skiria V. M. naujas, griežtesnes bausmes, todėl jam pirmos instancijos teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių švelninimas nesvarstytinas. Tačiau teisėjų kolegija pasisako dėl apelianto – nuteistojo gynėjo argumentų nepagrįstumo.

Atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo V. M. gynėjo skundo teiginiai, kad V. M. prisipažinimas dėl inkriminuotų veikų ir gailėjimasis turi būti vertinamas kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-479/2014).

Nagrinėjamoje byloje V. M. keitė savo parodymus, savo kaltę pripažino tik priremtas įrodymų. Be to, V. M. stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, teigdamas, jog buvo tik tarpininkas, o ne nusikalstamų veikų organizatorius. Ši jo pozicija nepasikeitė ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti V. M. atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Nuteistojo V. M. gynėjo nuomone, egzistuoja ir kita V. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad veikos padarytos dėl psichinės prievartos. Pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo V. M. versiją apie tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė verčiamas kitų asmenų, ir padarė pagrįstą išvadą, jog tai yra tik gynybos ir atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas menkinimo pozicija. Teisėjų kolegija sutikdama su tokia išvada, pripažįsta, jog nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas V. M. padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Bylos duomenimis, V. M. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2014 m. balandžio 10 d., o jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2016 m. kovo 4 d. Toks terminas nuo asmens sulaikymo iki nuosprendžio priėmimo pagal suformuotą teismų praktiką bei Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją nedaro prielaidų išvadai dėl pernelyg ilgo proceso. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad suėmime nuteistasis buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis. Todėl gynėjo tokio pobūdžio argumentai prašant švelninti V. M. paskirtą bausmę ( beje, tik pagal BK 260 straipsnio 3 dalį) visiškai nepagrįsti ir atmestini.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 72 straipsnio nuostatų ir sutikdamas su teismo išvada, kad vilkiko „Iveco“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), ir puspriekabės „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nėra galimybių konfiskuoti, prašo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų V. M., V. K., G. Ž. ir S. S. konfiskuoti minėto vilkiko ir puspriekabės vertę atitinkančią pinigų sumą.

Prokuroro prašymas dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo pagrįstas.

Baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo sąvoka, pagrindai ir tvarka nustatyti BK 72 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos padarymo priemonės baudžiamojoje teisėje suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą. Aptariamoje byloje skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad vilkikas „Iveco“ v/n (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė „Schmitz“ (duomenys neskelbtini) nuteistųjų V. M., G. Ž., V. K. ir S. S., veikiant jiems organizuota grupe, įrengus slėptuves buvo naudojami nusikalstamoms veikoms – neteisėtam akcizais apmokestinamų prekių gabenimui, todėl šios transporto priemonės pripažintinos nusikaltimo padarymo priemonėmis. Be to, pagal byloje esančius duomenis - Transporto priemonės panaudos ir krovinio vežimo 2013-10-23 sutartį, matyti, kad transporto priemonė – puspriekabė „Schmitz“ (duomenys neskelbtini) priklausė UAB „G“ ir buvo perduota panaudos gavėjui UAB „T“ (b.l.55, t.6), o vilkikas „Iveco“ v/n (duomenys neskelbtini) registruotas kaip priklausantis UAB „H“.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai transporto priemonė priklausė kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, ji konfiskuojama neatsižvelgiant į tai, ar ją perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad ši priemonė gali būti panaudota darant nusikaltimą (BK 72 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje minėtų transporto priemonių savininkų sutikimas naudoti jas neteisėtam akcizais apmokestinamų prekių gabenimui byloje nenustatytas. Todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nustačius kad konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims, iš kaltininkų išieškoma tokio turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas nuosprendyje padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, kad minėtų transporto priemonių, po S. S. su jomis sulaikymo Latvijos Respublikoje, faktinė padėtis nėra aiški, ir todėl jų ar jų vertę atitinkamos pinigų sumos konfiskavimo klausimo nesprendė. Iš byloje esančio Latvijos Respublikos Latgalos apygardos teismo 2015-10-06 sprendimo matyti, kad Ludzos rajono teismo 2015-04-16 sprendimu S. S. buvo nuteistas dėl apmuitinamų prekių įvežimo į Latvijos Respublikos muitinės teritoriją, slepiant nuo muitinės kontrolės ir nedeklaruojant jų, t.y. stambaus masto kontrabandos pagal Latvijos Respublikos Baudžiamojo kodekso 190 straipsnio 3 dalį. Ludzos rajono teismas nustatė, kad akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės buvo gabenamos vilkiku „Iveco“ v/n (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe „Schmitz“ (duomenys neskelbtini). Teismas priėmė sprendimą šias transporto priemones grąžinti savininkams. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo šioje dalyje nepakeitė (b.l.191-197, t.16). Taigi, nustačius, kad konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims ir yra teismo sprendimas juos grąžinti, , nagrinėjamoje byloje iš kaltininkų išieškotina tokio turto vertę atitinkanti pinigų suma (BK 72 straipsnio 5 dalis).

Iš 2013-10-21 pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad vilkiko „Iveco“ v/n (duomenys neskelbtini) kaina buvo 35000 Lt (10136,70 Eur), puspriekabės „Schmitz“ (duomenys neskelbtini) kaina buvo 152490 Lt (44164,10 Eur) (b.l.44, t.10). Todėl šios sumos konfiskuotinos iš V. M., G. Ž., V. K. ir S. S. lygiomis dalimis, t.y. po 13575,2 Eur iš kiekvieno.

Taigi, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 5 dalį), todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl kitų prokuroro apeliacinio skundo prašymų

Prokuroras skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kurioje panaikina kaltinime nurodyta aplinkybė (2013-10-30 nusikalstama veika), kad G. Ž. 2013-10-31 lydėjo D. Ž. Lietuvos Respublikos teritorijoje, stebėdamas aplinką, kad nusikaltimui padaryti nesutrukdytų policijos pareigūnai ir prašo nuosprendį šioje dalyje pakeisti.

Šis prokuroro prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad aplinkybė, jog G. Ž. 2013-10-31 lydėjo D. Ž. Lietuvos Respublikos teritorijoje, stebėdamas aplinką, kad nusikaltimui padaryti nesutrukdytų policijos pareigūnai, nepatvirtinta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir iš G. Ž. pareikšto kaltinimo pašalino. Tokia teismo išvada pagrįsta.

Nuteistasis G. Ž. ir liudytojas D. Ž. teisme neigė, kad G. Ž. lydėjo automobiliu D. Ž. ir stebėjo aplinką, kad nusikaltimo darymui nesutrukdytų teisėsaugos pareigūnai. Nuteistasis G. Ž. teisme parodė, kad gavęs iš D. Ž. žinutę, kad jis grįžta, nuvyko D. Ž. pasitikti, kad pasakytų jam kur palikti mašiną ir parvežti jį į namus. Liudytojas D. Ž. teisme parodė, kad su G. Ž. susitiko tarp (duomenys neskelbtini) kaimų Utenos raj., kuris jį palydėjo iki (duomenys neskelbtini) esančios S. S. sodybos ir parvežė namo.

Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad G. Ž. lydėjo D. Ž. dėl to, kad stebėtų aplinką ir taip padėtų išvengti galimai pareigūnų dėmesio, byloje nėra.

Apeliantas skunde taip pat nesutikdamas su pirmos instancijos teismo išvada, kad kompiuteris „Samsung Galaxy Note10.1”, paimtas 2014-04-10 kratos metu V. M. namuose, yra menkavertis, prašo šį V. M. turtą panaudoti civilinio ieškinio atlyginimui.

Teisėjų kolegija atmeta šį prašymą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pas nuteistąjį V. M. paimtas kompiuteris buvo įvertintas 144,6 Eur (500 Lt). Teismas priimdamas nuosprendį šį kompiuterį pripažino menkaverčiu turtu ir grąžino nuteistojo artimiesiems. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtas kompiuteris yra naudotas, jo vertė nėra didelė bei į šio turto realizavimo galimus kaštus, sprendžia jog pirmos instancijos teismas, nenukreipdamas šio turto civilinio ieškinio atlyginimui, padarė iš esmės pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, minėto kompiuterio grąžinimas nuteistojo artimiesiems, yra tinkamas sprendimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendį pakeisti:

I. Pripažinti V. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą organizuota grupe padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

V. M. nusikalstamoms veikoms, dėl kurių padarymo jis pripažintas kaltu, pašalinti nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį ir jas kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį bei paskirti naujas bausmes pagal:

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-10-30 nusikalstama veika) – 500 MGL (18 825 Eur) dydžio baudą;

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-09 nusikalstama veika) – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams;

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-21 nusikalstama veika) – laisvės atėmimą 3 metams 9 mėnesiams;

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2014-02-21 - 2014-02-22 nusikalstama veika) – laisvės atėmimą 4 metams;

- BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-25 nusikalstama veika) – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams;

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą 8 metams;

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimą 13 metų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, V. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų ir 300 MGL (11 295 Eur) dydžio baudą.

II. Nuteistojo V. K. nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo jis pripažintas kaltu, kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį ir laikyti jį nuteistu pagal :

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-10-30 nusikalstama veika);

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-09 nusikalstama veika);

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-21 nusikalstama veika);

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2014-02-21 - 2014-02-22 nusikalstama veika);

- BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-25 nusikalstama veika).

III. Nuteistojo G. Ž. nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo jis pripažintas kaltu, kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį ir laikyti jį nuteistu pagal:

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-10-30 nusikalstama veika);

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-09 nusikalstama veika);

- BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-21 nusikalstama veika);

- BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-25 nusikalstama veika).

IV. Nuteistojo S. S. nusikalstamą veiką, dėl kurios jis pripažintas kaltu, kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį ir laikyti jį nuteistu:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2013-11-21 nusikalstama veika).

V. Nuteistojo E. S. nusikalstamą veiką, dėl kurios jis pripažintas kaltu, kvalifikuoti su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį ir laikyti jį nuteistu:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2014-02-21 – 2014-02-22 nusikalstama veika).

VI. Taikyti BK 72 straipsnio 5 dalį, ir iš nuteistųjų V. M., V. K., G. Ž. ir S. S. konfiskuoti vilkiko „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kaina 35 000 Lt (10 136,70 Eur) ir puspriekabės „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios kaina 152 490 Lt (44 164,10 Eur), vertę atitinkančias sumas lygiomis dalimis, t.y. po 13 575,2 Eur iš kiekvieno.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.