Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-7024-599/2025 pagal pareiškėjo V. K. pareiškimą dėl baudos skyrimo suinteresuotam asmeniui B. K., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas V. K. teismo prašė paskirti suinteresuotam asmeniui B. K. 300 Eur baudą už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo dieną, šią baudą priteisiant pareiškėjo naudai; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

15. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl naujų papildomų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

16. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus: Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-222-779/2025; Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenis apie suinteresuotam asmeniui priklausantį kilnojamąjį turtą; valstybės įstaigos (toliau – VĮ) Registrų duomenis apie tai, kad suinteresuotas asmuo yra juridinio asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Žirklių menas“ dalyvis; VĮ Registrų centro išrašus apie suinteresuotam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą; buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo skelbimą; namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo skelbimą. Šiais papildomai pateiktais įrodymais apeliantas grindžia atskirojo skundo argumentus dėl suinteresuoto asmens turtinės padėties – gaunamų pajamų, turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei vykdomo verslo, siekdamas įrodyti, kad 300 Eur dydžio bauda suinteresuotam asmeniui nebus per didelė finansinė našta ir ji pajėgi ją sumokėti.

17. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant klausimą, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54 ir 55 punktai).

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti papildomi įrodymai galėjo būti pateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Konkrečiu atveju nėra duomenų, kad apeliantas šiuos papildomus įrodymus būtų teikęs pirmosios instancijos teismui, o teismas būtų juos atsisakęs priimti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateikti papildomi įrodymai apie atsakovei priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą arba jos valdomą verslą šiuo atveju neturi reikšmės, kadangi konkrečiu atveju vertinama ne atsakovės turtinė padėtis, o tai, ar buvo pagrindas skirti baudą už teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties nevykdymą. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, apelianto prašymas dėl papildomų įrodymų pridėjimo netenkinamas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19. Iš LITEKO esančių duomenų matyti, kad šios nutarties priėmimo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2136-545/2025 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei B. K. dėl santuokos nutraukimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų. Preliminariai įvertinus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad šalių mažametis sūnus gimė (duomenys neskelbtini).

20. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2136-545/2025 (ankstesnis Nr. e2-33278-545/2024) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną pareiškėjo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, kurios 1.7. punkte nurodyta, jog Tėvas porinių metų gruodžio 25-ąją ir 26-ąją (šv. Kalėdos) pasiima vaiką iš jo gyvenamosios vietos pirmą šventinę dieną nuo 10.00 val. iki 10.30 val. ir grąžina vaiką gruodžio 26-ąją (šv. Kalėdos) dieną nuo 19.00 val. iki 19.30 val. į vaiko gyvenamąją vietą. Neporiniais metais šiame punkte nurodytas šventes vaikas praleidžia su motina; taip pat tvarkos 1.12. punkte teismas nustatė, jog Vaiko ligos atveju bendravimas su vaiku vyksta be išlygų ir kiekvienas iš tėvų savo sąskaita rūpinasi vaiko gydymu.

21. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-222-779/2025, suinteresuoto asmens atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 lapkričio 7 d. nutartis palikta nepakeista.

22. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate buvo registruotas pareiškėjo prašymas pradėti suinteresuoto asmens atžvilgiu ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį (dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo), tačiau šį ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Pareiškėjas taip pat kreipėsi dėl teismo nutarties nevykdymo į antstolį, tačiau antstolis atsisakė priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti.

Dėl laikinos vaiko bendravimo su tėvu tvarkos pažeidimo ir baudos už teismo 2024 lapkričio 7 d. nutarties nevykdymą skyrimo

23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

24. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad suinteresuotas asmuo 2024 m. gruodžio 25 d. tyčia neperdavė vaiko, pažeisdama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje nustatytą bendravimo tvarką, remdamasi tariama vaiko liga, kurios objektyviais duomenimis nepagrindė. Vaikas pas gydytoją buvo pristatytas tik kitą dieną, todėl akivaizdu, kad vaiko neperdavimas tėvui buvo motyvuotas subjektyviu motinos sprendimu. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą motinai, ignoravo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje įtvirtintą sąlygą dėl bendravimo ligos atveju ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstai revizuodamas jau įsiteisėjusią bendravimo tvarką, nepagrįstai neskyrė suinteresuotam asmeniui 300 Eur baudos už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje nustatytos laikinos bendravimo tvarkos nevykdymą.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2024 m. gruodžio 25 d. vaiko neperdavimas buvo vienkartinio pobūdžio atvejis, sąlygotas pagrįsto ir įrodyto suinteresuoto asmens susirūpinimo dėl kūdikio sveikatos. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo tinkamai reagavo į situaciją, kadangi vaikas tuo metu sirgo, buvo kreiptasi į medikus, o kūdikio amžius (duomenys neskelbtini) suponavo didesnę motinos atsakomybę ir jautrumą vaiko būklei. Teismas konstatavo, jog suinteresuotas asmuo nepažeidė teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties dėl laikinos bendravimo tvarkos vykdymo, todėl pareiškėjo prašymo netenkino ir suinteresuotam asmeniui 300 Eur baudos, priteisiant pareiškėjui, neskyrė.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Bendravimo tvarkos nustatymo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Taigi šių tikslų galima pasiekti tik tuomet, kai abu tėvai bendradarbiauja ir visus klausimus, susijusius su vaikų priežiūra, sprendžia bendru sutarimu siekdami geriausių vaiko interesų.

28. Pažymėtina, kad klausimas dėl nuolatinės apelianto bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio, priešieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Konkrečiu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu nepilnametis vaikas (kūdikis) buvo apie (duomenys neskelbtini).

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Tarnyba 2025 m. sausio 27 d. pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjo V. K. pareiškimo dėl baudos B. K. paskyrimo, joje nurodo, kad skyriaus specialistas konsultavosi su Tarnybos psichologe, kuri išreiškė abejones, ar tokio mažo amžiaus vaikas išvis turėtų nakvoti ne su motina (asmeniu, su kuriuo gyvena). Taip pat psichologė pažymėjo, kad tokio amžiaus vaikas dar nesuvokia, kas yra brolis, sesuo, teta ar kiti asmenys, todėl kūdikio nesusitikimas su seserimi negali būti laikomas vaiko teisių pažeidimu. Nurodo, kad, remiantis turima informacija, šiuo metu vaiko tėvų santykiai yra konfliktiški ir nebendradarbiaujantys, jiems galbūt sunku susitarti vaiką liečiančiais klausimais. Nurodo, kad 300 Eur baudos skyrimas suinteresuotam asmeniui už vieną teismo sprendimo nevykdymo faktą būtų neproporcingai didelė sankcija.

30. Iš bylai pateiktos šalių telefoninio susirašinėjimo medžiagos matyti, kad 2024 m. gruodžio 25 d. šalys tarėsi dėl vaiko perdavimo. Suinteresuotas asmuo informavo pareiškėją, kad vaikas jaučiasi blogai, nuogąstaudama dėl kūdikio sveikatos siūlė kitą bendravimo su vaiku dieną, prašė apelianto atsižvelgti į kūdikio būklę, taip pat siūlė kartu kitą dieną (2024 m. gruodžio 26 d.) vykti pas medikus vaiko apžiūrai. Tačiau iš susirašinėjimo medžiagos matyti, kad apeliantas su pasiūlymais nesutiko ir teigė, jog pats gali pasirūpinti vaiku jo ligos atveju (t. 1, b. l. 42–89).

31. Iš byloje esančių medicininių išrašų (e. sveikatos portalo) matyti, kad 2024 m. gruodžio 26 d. atvykus į gydymo įstaigą, nepilnamečio vaiko (kūdikio) mama skundėsi, kad penkias dienas vaikas (duomenys neskelbtini). Apžiūros dieną kūdikis nekarščiavo, valgė noriai. Gydytojo įvertinimu, vaiko būklė buvo patenkinama: (duomenys neskelbtini). Diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Paimtas kraujas bendram tyrimui. Su motina aptartas tolesnio ištyrimo ir gydymo planas: pakankamas skysčių kiekis (900 ml/parą), esant temperatūrai virš 38,5 °C – paracetamolis (15 mg/kg kas 6 val.) arba ibuprofenas (10 mg/kg kas 8 val.). Būklės blogėjimo atveju (vangumas, nesišlapinimas, karščiavimas) rekomenduota skubiai kreiptis į gydymo įstaigą. Būklės negerėjimo atveju – pakartotinė gydytojo konsultacija (t. 2, b. l. 161–162). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas teigti, kad šalių nepilnametis vaikas 2024 m. gruodžio 25 d. turėjo sveikatos sutrikimų, todėl apelianto atskirojo skundo argumentai, kad esą vaikas tą dieną buvo visiškai sveikas, yra nepagrįsti.

32. Konkrečiu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad nepilnametis vaikas tėvui (apeliantui) buvo perduotas 2024 m. gruodžio 26 d. po gydytojos apžiūros.

33. Esminis ginčas byloje tarp šalių kilo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtintos laikinos apelianto ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos 1.12. punkto, kuriame nustatyta, jog vaiko ligos atveju bendravimas su vaiku vyksta be išlygų ir kiekvienas iš tėvų savo sąskaita rūpinasi vaiko gydymu.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtintos laikinos tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos nuostata ir įtvirtina, kad vaiko ligos atveju bendravimas vyksta be išlygų, tačiau šiuo konkrečiu atveju egzistavo objektyvios aplinkybės, pagrįstos medicininiais duomenimis, leidžiančios konstatuoti, kad suinteresuoto asmens sprendimas laikinai neperduoti kūdikio tėvui buvo nulemtas pagrįsto susirūpinimo dėl vaiko sveikatos. Gydytojo konsultacija kitą dieną po įvykio patvirtina tam tikrus kūdikio virškinamojo trakto sutrikimus (diagnozuotas funkcinis žarnos sutrikimas), o šalių susirašinėjimo medžiaga liudija, kad suinteresuotas asmuo siekė bendradarbiauti ir siūlė kitą bendravimo laiką bei galimybę kartu vykti pas gydytojus. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad vaiko perdavimas neįvyko dėl nuo motinos valios nepriklausančių objektyvių veiksnių, o ne dėl suinteresuoto asmens piktybinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties nevykdymo. Vertinant laikinos bendravimo tvarkos 1.12 punkto turinį sistemiškai, būtina atsižvelgti į vaiko geriausius interesus, kurie apima ir jo sveikatos apsaugą, todėl apelianto pozicija, kad bendravimas turėjo vykti bet kokia kaina, ignoruojant vaiko sveikatos būklę, nėra pagrįsta.

35. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal jos priėmimo metu egzistavusias aplinkybes bei tuo metu galiojusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką, tačiau iš LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi atsakovės B. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo patenkino iš dalies ir nustatė bendravimo su sūnumi jo ligos metu tvarką: 1.8.1. sūnaus ligos atveju sūnumi rūpinasi ir jo sveikatos priežiūrą ir gydymą užtikrina tas iš tėvų, pas kurį tuo metu būna vaikas. Sūnui susirgus, tas tėvas, pas kurį tuo metu būna vaikas, nedelsiant apie tai turi informuoti kitą tėvą SMS žinute ir elektroniniu laišku. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-986-777/2025 pagal ieškovo V. K. ir atsakovės B. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį pakeitė ir laikinos bendravimo tvarkos aprašo 1.12. punkte nustatė, kad vaiko ligos atveju sūnumi rūpinasi ir jo sveikatos priežiūrą ir gydymą užtikrina tas iš tėvų, pas kurį tuo metu būna vaikas. Sūnui susirgus, tas tėvas, pas kurį tuo metų būna vaikas, nedelsiant apie tai turi informuoti kitą tėvą SMS žinute ir elektroniniu laišku. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minimos vėlesnės teismų nutartys nesuponuoja skundžiamos nutarties neteisėtumo, tačiau patvirtina tai, kad vaiko interesus labiausiai atitinka galimybė operatyviai reaguoti į vaiko sveikatos būklę.

36. Pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį teismas, nustatęs, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuspręsdamas dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą paskirties yra išaiškinęs, kad už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnyje nustatyta bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2012). Skolininkas taip motyvuojamas kuo greičiau įvykdyti jam paskirtą įpareigojimą. Pažymėtina, kad CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tinkamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių sprendimo vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas. Kartu tai reiškia, kad tokio teismo sprendimo (nutarties) nevykdymas galimas ne tik aktyviais tėvo (motinos), su kuriuo gyvena vaikas, veiksmais, kliudančiais skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku, bet ir nesikooperavimu, tėvų valdžios panaudojimu priešingai nepilnamečio vaiko interesams, dėl kurio teismo sprendimu siekiami tikslai nėra realiai pasiekiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020).

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, jog skolininkas neįvykdė teismo sprendimo kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma. Tai reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų. Tokiu atveju teismas privalo vadovautis bendraisiais CPK taikymo principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017).

40. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, kad nėra pagrindo konstatuoti piktybinio ar sąmoningo teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties nevykdymo šiuo konkrečiu atveju. Priešingai – byloje esantys medicininiai duomenys, šalių telefoninio susirašinėjimo medžiaga bei įvykusių veiksmų seka patvirtina, jog suinteresuotas asmuo, t. y. vaiko motina, 2024 m. gruodžio 25 d. reagavo į kūdikio sveikatos sutrikimus ir ėmėsi priemonių užtikrinti vaiko sveikatos apsaugą, pasiūlydama kitą bendravimo laiką ir kviesdama apeliantą kartu vykti pas gydytoją. Vaikas apeliantui buvo perduotas jau kitą dieną po gydytojo apžiūros.

41. Nors teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos privalo būti vykdoma, tačiau, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nutarties vykdymas turi būti vertinamas sistemiškai – atsižvelgiant į tikslą, kuriuo laikina bendravimo tvarka buvo nustatyta, į tėvų bendradarbiavimo lygį ir objektyvias kliūtis vykdymui. Šiuo atveju vaikas buvo kūdikis, jo sveikatos būklė kėlė pagrįstą susirūpinimą, o motina siekė bendradarbiauti, todėl konstatuoti, kad ji elgėsi priešingai vaiko interesams ar vengė vykdyti teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį, pagrindo nėra.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo sprendimu siekiamas tikslas – užtikrinti tėvų ir vaiko tarpusavio ryšį – buvo įgyvendintas be būtinybės taikyti prievartos priemones. Konkrečiu atveju laikino bendravimo su vaiku tvarka nebuvo vykdoma dėl nuo suinteresuoto asmens valios nepriklausančių objektyvių aplinkybių, todėl nėra pagrindo skirti CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatytos baudos. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl baudos skyrimo suinteresuotam asmeniui. Atsižvelgus į vaiko sveikatos būklę, motinos elgesį ir tai, kad vaikas buvo perduotas apeliantui kitą dieną po gydytojo apžiūros, nėra pagrindo nuspręsti, kad motina piktnaudžiavo tėvų valdžia ar kliudė apeliantui bendrauti su vaiku. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskyrė suinteresuotam asmeniui apelianto prašomos 300 Eur baudos, priteisiant ją pareiškėjui.

43. Atsakant į apelianto atskirojo skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neva peržengė savo kompetencijos ribas, revizuodamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatytą laikiną tėvo ir vaiko bendravimo tvarką, buvo šališkas vaiko motinos atžvilgiu, o apeliantą diskriminavo kaip tėvą – pažymėtina, kad tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

44. Pirma, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl baudos skyrimo už laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą, nėra įgaliotas peržiūrėti ar keisti pačios bendravimo tvarkos turinio – jis privalo įvertinti, ar konkretus asmuo, įpareigotas vykdyti nutartį, objektyviai turėjo galimybę tai padaryti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nekeitė ir nerevizavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties turinio – jis vertino, ar 2024 m. gruodžio 25 d. egzistavo pagrįstos ir objektyvios priežastys, dėl kurių suinteresuotas asmuo negalėjo laiku perduoti vaiko tėvui (apeliantui), kadangi, sprendžiant klausimą dėl baudos taikymo, būtina individualiai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, subjekto elgesio pobūdį bei priežastis, dėl kurių galėjo būti nevykdytas teismo įpareigojimas.

45. Antra, nei pirmosios instancijos teismo išvados, nei skundžiamos nutarties motyvai neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas būtų sureikšminęs motinos vaidmenį ar sumažinęs tėvo teisę dalyvauti vaiko gyvenime. Priešingai – teismas atsižvelgė į objektyvias faktines aplinkybes, susijusias su vaiko (kūdikio) sveikatos sutrikimais, įvertino pateiktus medicininius duomenis ir šalių telefoninio susirašinėjimo medžiagą, iš kurios aiškiai matyti, kad motina siekė bendradarbiavimo – siūlė alternatyvų bendravimo laiką, kvietė kartu vykti pas gydytojus. Tuo tarpu apeliantas reikalavo besąlygiško nutarties vykdymo, ignoruodamas atsakovės nurodomas aplinkybes apie vaiko sveikatos būklę.

46. Trečia, pats faktas, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepalanki apeliantui, savaime nereiškia teismo šališkumo ar diskriminacijos. Teismo pareiga – priimti sprendimą atsižvelgiant į vaiko interesus, įrodymais pagrįstas faktines aplinkybes ir teisės normas. Šiuo atveju tokie kriterijai buvo išlaikyti. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų peržengęs savo kompetencijos ribas, skundžiamoje nutartyje sureikšminęs motinos vaidmenį ar diskriminavęs apeliantą dėl jo tėvystės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi vaiko geriausių interesų apsaugos principu ir objektyvia byloje nustatyta faktine medžiaga.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme

47. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis nebuvo vykdoma, nepagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 1 dalį ir priteisė suinteresuotam asmeniui 968 Eur bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo. Apelianto vertinimu, jis buvo priverstas kreiptis į teismą būtent dėl suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų – nustatytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo.

48. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo prašymas dėl baudos skyrimo buvo nepagrįstas. Atsakovės teigimu, būtent dėl pareiškėjo pasirinktų veiksmų – kreipimosi į teismą – kilo ginčas, kurio galėjo nebūti, jeigu pareiškėjas būtų bendradarbiavęs.

49. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad, pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteistinos 968 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 1 dalį ir priteisė bylinėjimosi išlaidas suinteresuotam asmeniui, kadangi pareiškėjo prašymas dėl baudos skyrimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Tai reiškia, kad ginčas iš esmės buvo išspręstas suinteresuoto asmens naudai. Nors pareiškėjas teigia, kad buvo priverstas kreiptis į teismą dėl suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų, tačiau, kaip nustatyta byloje, vaikas tėvui buvo perduotas kitą jų bendravimo dieną po medikų apžiūros, o motina objektyviai reagavo į kūdikio sveikatos sutrikimus, todėl pagrindo skirti baudą suinteresuotam asmeniui nebuvo nustatyta. Civiliniame procese kiekviena šalis prisiima procesinę riziką dėl savo reikalavimų pagrįstumo. Šiuo atveju byla buvo išnagrinėta ir priimtas procesinis sprendimas nepalankus pareiškėjui, todėl nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

51. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakė dėl atskirojo skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. Atmetus apelianto atskirąjį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

53. Atsakovė prašo priteisti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus: 2025 m. kovo 5 d. PVM sąskaitą faktūrą LS-2025-030 ir 2025 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymą.

54. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, šiuo atveju 2024 m. III ketvirtis – bruto 2 237,90 Eur. Už atsiliepimą į atskirąjį skundą taikomas 0,4 koeficientas. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro 895,16 Eur (0,4 × 2 237,90 Eur). Šiuo atveju atsakovės prašomas priteisti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytą maksimalų rekomenduojamą priteistiną dydį, todėl šis dydis mažintinas iki 895,16 Eur. Įvertinus procesinio dokumento pobūdį, jo apimtį, taip pat atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo laikytinas pagrįstu 895,16 Eur suma. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš pareiškėjo atsakovei priteistina 895,16 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo V. K. atsakovei B. K. 895,16 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 16 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurias ši patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.