Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui A. S. dėl paskolos sutarties pripažinimo galiojančia, skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – A. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovas aiškino, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. atsakovas A. S. grąžino 43 443 Eur (150 000 Lt) skolos, šią sumą ieškovo nurodymu pervesdamas į ieškovo motinos banko sąskaitą. Ieškovo teigimu, atsakovo skolos likutis pagal 2014 m. vasario 13 d. sutartį sudarė 6 950,88 Eur (24 000 Lt).

4. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad gražinęs dalį skolos, atsakovas vėliau paprašė skubiai paskolinti pinigų, paaiškinęs, jog naujai prašoma paskolinti suma ir toliau bus užtikrinta 2014 m. vasario 13 d. sutartiniu įkeitimu. Ieškovas 2015 m. kovo 6 d. su atsakovu sudarė susitarimą dėl 2014 m. vasario 13 d. paskolos, kuriame šalys konstatavo, jog grąžinta paskolos dalis yra 43 443 Eur (150 000 Lt), o negrąžinta – 6 950,88 Eur (24 000 Lt), be to, ieškovas papildomai suteikia atsakovui 44 770 Eur paskolą. Ieškovo teigimu, minėtame susitarime atsakovas patvirtino gavęs 44 770 Eur sumą. Pasak ieškovo, atsakovas negrąžino 51 770 Eur sumos. Kreipęsis teisinės pagalbos dėl skolos išieškojimo ieškovas sužinojo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo įstatymas, numatantis privalomą notarinę paskolos sutarties formą, kai toks sandoris vykdomas grynaisiais pinigais.

6. Be to, atsakovas akcentavo ieškovo nesąžiningumą, nes dėl skolos išieškojimo ieškovas kreipėsi į dvi notares ir, siekdamas gauti vykdomąjį įrašą, melagingai nurodė, kad atsakovas nėra grąžinęs 50 393,88 Eur (174 000 Lt) paskolos pagal 2014 m. vasario 13 d. sutartį. Atsakovas kreipėsi į prokuratūrą siekdamas, kad būtų nustatyta, ar tokie ieškovo veiksmai nėra nusikalstama veika.

7. Trečiasis asmuo A. J. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2015 m. kovo 6 d. susitarimo nepripažino 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutarties pakeitimu (papildymu). Ieškovas procesiniuose dokumentuose taip pat patvirtino, kad susitarimas laikytinas ne nauja paskolos sutartimi, o 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutarties pakeitimu.

23.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas 2015 m. kovo pradžioje turėjo finansines galimybes suteikti 44 770 Eur paskolą ir faktiškai suteikė atsakovui, taip pat nepagrįstai suabsoliutino 2015 m. kovo 6 d. susitarime esančią žymą dėl paskolos gavimo.

25.1. Atsakovas A. S. 2015 m. kovo 6 d. susitarimą ne tik pasirašė, bet ir sudarė, savo ranka parašydamas gana ilgą tekstą.

25.2. 2015 m. kovo 6 d. susitarimo tekstas patvirtina ne tik pinigų pasiskolinimą, bet ir faktišką 44 770 Eur sumos gavimą – žodis „gavau“ reiškia paskolos dalyko gavimo ir priėmimo fakto užfiksavimą.

27.1. Teismas pagrįstai 2015 m. kovo 6 d. susitarimą laikė atskira paskolos sutartimi.

27.2. Teismas pagrįstai pripažino 2015 m. kovo 6 d. susitarimą galiojančiu sandoriu.

27.3. Atsakovo pozicija byloje buvo nenuosekli.

27.4. Teismas pagrįstai atsižvelgė į nuoseklius bei objektyvius trečiojo asmens A. J. parodymus.

27.5. Atsakovas dvejus su puse metų neprašė į bylą įtraukti sutuoktinės, be to, nepateikti įrodymai, kad atsakovas buvo susituokęs 2015 m. kovo 6 d. ir tebėra susituokęs šiuo metu.

28. 2021 m. rugpjūčio 27 d. apeliacinės instancijos teisme gautas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

30. Apeliaciniame skunde pareikšta atsakovo pozicija, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi kaip trečiasis asmuo į bylą nebuvo įtraukta apelianto (atsakovo) sutuoktinė.

31. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-313/2021 41 punktas ir jame nurodyta praktika).

32. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu matyti, kad pinigų mokėjimo ieškovui prievolė nustatyta tik apelianto (atsakovo), bet ne jo sutuoktinės ir ne jų abiejų atžvilgiu. Be to, sutiktina ir su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktu pastebėjimu, kad apeliantas (atsakovas) nepateikė įrodymų (išskyrus savo teiginį) apie santuokos faktą. Akcentuotina, kad atsakovas (apeliantas) apie sutuoktinės galimą suinteresuotumą bylos baigtimi teismą informavo tik bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka.

33. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu būtų tiesiogiai nuspręsta dėl apelianto (atsakovo) sutuoktinės materialiųjų teisių ar pareigų, darytina išvada, kad neegzistuoja apeliaciniame skunde nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Kitų apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas irgi nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

34. Apeliantas (atsakovas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarties baudžiamojoje byloje kopiją, informaciją apie ieškovo atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas, 2014 m. kovo 18 d. paskolos sutarties ir jos grąžinimą patvirtinančių duomenų kopijas. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2018 m. rugsėjo 3 d. apelianto (atsakovo) pranešimo notarei kopiją.

35. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

36. Apeliantas (atsakovas) nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui jo teikiamų įrodymų pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 27 d. žodine nutartimi nepriėmė. Ieškovas atsiliepime nurodė, kad naujus duomenis teikia siekdamas atsikirsti į atsakovo (apelianto) argumentus dėl ginčo sandorio pripažinimo ankstesnės paskolos sutarties pakeitimu.

37. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 27 d. žodine nutartimi netenkino apelianto (atsakovo) prašymo pridėti papildomus įrodymus prie bylos – baudžiamojoje byloje priimtą nutartį. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra nesusijusios su baudžiamojoje byloje tiriamomis aplinkybėmis, kad teikiami dokumentai nepatenka į civilinės bylos nagrinėjimo ribas, taip pat gali pažeisti dokumentų konfidencialumo reikalavimus. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais naujais įrodymais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teikiami duomenys neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo. Prie skundo pridėtą Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį, kuri buvo priimta baudžiamojoje byloje, yra panaikinęs kasacinis teismas, o kiti teikiami duomenys nei patvirtina, nei paneigia byloje nustatinėjamų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo bei pinigų (ne)perdavimo paskolos gavėjui fakto, byloje nėra ginčo, kad šalys ir anksčiau buvo sudariusios paskolų sutartis, iš kurių atsiradusias prievoles apeliantas (atsakovas) įvykdė.

38. Ieškovo atsiliepimo motyvai, kad poreikis pateikti papildomus įrodymus atsirado tik gavus atsakovo apeliacinį skundą, nėra pagrįsti. Pastebėtina, kad tuos pačius argumentus, į kuriuos atsikertama ieškovo atsiliepime, atsakovas jau buvo dėstęs pirmosios instancijos teisme ir tie argumentai yra įvertinti skundžiamame teismo sprendime.

39. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, todėl nepriima apeliacinės instancijos teismui šalių teikiamų naujų įrodymų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

40. Byloje kilo ginčas dėl 44 770 Eur dydžio paskolos sandorio sudarymo fakto. Ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti paprasta rašytine forma sudarytą paskolos sutartį – 2015 m. kovo 6 d. susitarimą – galiojančiu sandoriu. Atsakovas neigė, kad pasirašė paskolos sutartį, vėliau poziciją pakeitė, nurodydamas, jog ginčo susitarimas nelaikytinas paskolos sutartimi, o tik ketinimų sukurti paskolos teisinius santykius dokumentu. Apeliaciniame skunde, be kita ko, ginčijamas pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktas, aiškinama, kad 2015 m. kovo 6 d. rašytinio susitarimo sudarymo metu ieškovas neturėjo finansinių galimybių paskolinti 44 770 Eur sumos, taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo rašytinio susitarimo nevertino kaip ankstesnės šalių sudarytos paskolos sutarties pakeitimo.

41. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2014 m. vasario 13 d. ieškovas V. J. ir atsakovas A. S. sudarė notarinės formos paskolos sutartį, kuria ieškovas suteikė atsakovui 50 393,88 Eur (174 000 Lt) dydžio paskolą. Tarp šalių nėra ginčo dėl pinigų perdavimo fakto pagal 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartį. Bylos šalys taip pat sutaria, kad atsakovas (apeliantas) grąžino ieškovui 43 443 Eur (150 000 Lt) skolos dalį.

42. Į bylą pateikta kopija 2015 m. kovo 6 d. ieškovo ir atsakovo sudaryto susitarimo, kuriame nurodyta, kad 2014 m. vasario 13 d. buvo sudaryta paskolos sutartis ir pagal kurią A. S. yra negrąžinęs 24 000 Lt, kas atitinka 6 950 Eur; kad paskolos davėjas V. J. papildomai paskolina A. S. 44 770 Eur. 2015 m. kovo 6 d. susitarimo kitoje pusėje kitu raštu parašyta „/..../ papildomai gavau 44 770 Eur /.../ A. S., parašas ir data – 2015 m. kovo 6 d. Mastaičiai“.

43. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. liepos 13 d. ekspertizės akte nurodyta, kad tirtas 2015 m. kovo 6 d. dokumentas, pavadinimu „Susitarimas“ ir antroje lapo pusėje esantis įrašas „papildomai gavau 44 770 Eur /..../ Mastaičiai“. Ekspertizės akte padaryta išvada, kad 2015 m. kovo 6 d. dokumento „Susitarimas“ antroje lapo pusėje esantį įrašą „/..../papildomai gavau 44 770 Eur /.../ Mastaičiai“ parašė ir ten pasirašė A. S..

44. Kaip šiame sprendime jau minėta, apelianto (atsakovo) nuomone, 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartis ir 2015 m. kovo 6 d. susitarimas turėtų būti vertinami kaip viena sutartis, o ne kaip du atskirus sandorius patvirtinantys susitarimai.

45. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-631-874/2020 buvo patenkintas ieškovo V. J. ieškinys atsakovui A. S. dėl 6 950,88 Eur skolos priteisimo pagal 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartį. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-464-267/2020 Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Nurodytoje byloje šalių sudaryta 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartis buvo įvertinta kaip atskiras sandoris, o 2015 m. rugsėjo 6 d. susitarimas analizuotas ir vertintas kaip šalių dokumentas, kuriame be duomenų apie naujos paskolos suteikimą yra fiksuotas patvirtinimas apie negrąžintą paskolos dalį pagal 2014 m. vasario 13 d. sutartį.

46. CPK 182 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nustačius, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu 2015 m. rugsėjo 6 d. susitarimas pripažintas atskira paskolos sutartimi, o ne 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutarties pakeitimu, priešingi apelianto (atsakovo) argumentai atmestini.

47. Kaip minėta, apeliaciniame skunde ginčijamas paskolos suteikimo pagal 2015 m. kovo 6 d. susitarimą faktas bei teigiama, kad pirmosios instancijos teismas apribojo apelianto (atsakovo) galimybes įrodyti, jog susitarimo sudarymo metu ieškovas neturėjo finansinių galimybių suteikti 44 770 Eur sumą.

48. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Be to, dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020 40 punktą). Taigi, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

49. Šioje byloje paskirta rašysenos ekspertizė nustatė, kad apeliantas (atsakovas) 2015 m. kovo 6 d. susitarimo antroje lapo pusėje parašė tekstą, jog gavo 44 770 Eur sumą, visą parašytą tekstą apeliantas (atsakovas) patvirtino savo parašu, nurodydamas susitarimo sudarymo vietą bei datą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas pakeitė poziciją (pirmiausia apskritai neigė parašęs ir pasirašęs 2015 m. kovo 6 d. susitarimo antroje pusėje esantį tekstą), imdamas aiškinti, kad 2015 m. kovo 6 d. susitarimas laikytinas ketinimų protokolu dėl paskolos suteikimo, bet ne paskolos sutartimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde nėra loginio paaiškinimo, kodėl atsakovas parašė ir parašu patvirtino klaidingą, jo teigimu, informaciją apie pinigų gavimo faktą.

50. Apeliantas (atsakovas) akcentavo ieškovo galimą nesąžiningumą, teikė argumentus dėl ieškovo finansinio nepajėgumo suteikti 44 770 Eur paskolą. Šiame kontekste pastebėtina, kad tokie argumentai labiau aktualūs siekiant nustatyti ieškovo finansinių išteklių šaltinį, bet ne nustatinėjant pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktą. Apeliacinio skundo argumentai apie pateiktose ieškovo pajamų deklaracijose esančių duomenų (ne)teisingumą vertinant ieškovo finansinę būklę 2015 m. kovo 6 d. susitarimo sudarymo metu, negali nei paneigti, nei patvirtinti pinigų perdavimo ar neperdavimo fakto.

51. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, 2015 m. kovo 6 d. susitarime esantis apelianto (atsakovo) ranka parašytas patvirtinimas apie 44 770 Eur sumos gavimą yra reikšminga ir pakankama aplinkybė, pagrindžianti pinigų perdavimo faktą. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai nepaneigia 2015 m. kovo 6 d. susitarime išdėstyto atsakovo patvirtinimo apie paskolos pinigų gavimą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta labiausiai tikėtina išvada, kad pagal 2015 m. kovo 6 d susitarimą ieškovas (paskolos davėjas) perdavė pinigus atsakovui (paskolos gavėjui).

Dėl rašytinės paskolos sutarties galiojimo ir bylos procesinės baigties

52. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.).

53. Nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos.

54. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

55. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.93 straipsnio 4 dalies normą, yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kuomet teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios formos nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 67 punktas ir jame nurodyta praktika).

56. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. kovo 6 d. susitarimas buvo dvišalis paskolos sandoris, kurį ieškovas įvykdė (perdavė skolinamus pinigus atsakovui). Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti atsakovo vengimą 2015 m. kovo 6 d. susitarimą įforminti notarine tvarka. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas išvadą apie paskolos gavėjo atsakovo A. S. vengimą įforminti sutartį notarine tvarka padarė atsižvelgęs į atsakovo elgesį (poziciją dėl ieškinio) bylos nagrinėjimo metu, tai yra į tai, kad atsakovas pirmiausia apskritai neigė pasirašęs paskolos sutartį, vėliau, pripažinęs pasirašymo faktą, teigė, jog šalis siejo susitarimas dėl būsimo paskolos suteikimo, o ne dėl suteiktos paskolos.

57. Ieškinyje nurodyta, kad tik kreipęsis teisinės pagalbos dėl negrąžintos skolos išieškojimo ieškovas sužinojo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo CK 6.871 straipsnio 4 dalies pakeitimai, jog 3 000 Eur dydžio grynaisiais pinigais vykdomam paskolos sandoriui yra privaloma notarinė forma. Į bylą pateiktoje atstovavimo sutarties kopijoje nurodyta, kad ieškovas su ieškinį rengusia advokate atstovavimo sutartį sudarė 2018 m. spalio 4 d. Ieškinys pirmosios instancijos teisme priimtas teisėjo 2018 m. spalio 9 d. rezoliucija. Dublike ieškovas nurodė, kad atsakovas jį apgavo, nes neinformavo apie įstatymo pasikeitimą dėl paskolos sandorio notarinės formos privalomumo. Triplike apeliantas (atsakovas) neigė nuslėpęs nuo ieškovo informaciją apie Civilinio kodekso pasikeitimus dėl paskolos sandorio formos.

58. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 16 d. posėdyje ieškovas nurodė, kad atsakovas atsisakė ginčo sandorį sudaryti pas notarą, kadangi atsakovui pinigų reikėjo skubiai, be to, jis (atsakovas) nenorėjo mokėti už notaro paslaugas. Trečiasis asmuo A. J. 2019 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu teigė, kad ieškovas siūlė atlikti notarinį sutarties įforminimą, tačiau atsakovas tikino, jog užtenka pasirašyti rašytinį susitarimą.

59. Teismo 2021 m. gegužės 17 d. posėdyje ieškovas tvirtino, kad atsakovas vengė sudaryti 2015 m. kovo 6 d. sutartį notarine forma, tačiau nekonkretizavo, kuo pasireiškė vengimas, kokie buvo vengimo veiksmai (neveikimas). Apeliantas (atsakovas) teismo 2021 m. gegužės 17 d. posėdžio metu nurodė, jog maždaug 2010 metais suradęs internetinius tarpininkų skelbimus jis sužinojo apie ieškovą ir jo teikiamas paskolas. Tame teismo posėdyje atsakovas taip pat aiškino, kad neturėjo jokios intencijos nesikreipti į notarą sudarant ginčijamą 2015 m. kovo 6 d. susitarimą (ankstesnius sandorius pas notarę suderindavo būtent ieškovas), tačiau tvirtino, jog pinigai pagal tą susitarimą nebuvo perduoti, todėl jis 2015 m. kovo 6 d. pasirašė tik ketinimų protokolą, turėjusį garantuoti, kad pinigai bus paskolinti ateityje.

60. Rašytinių duomenų, kad ieškovas kuriuo nors konkrečiu metu (iki ar po sužinojimo apie įstatymo normų dėl sandorio formos pasikeitimus) būtų reikalavęs atsakovą 2015 m. kovo 6 d. susitarimą įforminti notarine tvarka, nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei ieškovo, nei trečiojo asmens byloje teiktų paaiškinimų turinys neatskleidžia, jog ieškovas po 2015 m. kovo 6 d. susitarimo sudarymo siekė įforminti ginčijamą susitarimą notarine tvarka, reikalavo iš atsakovo patvirtinti paskolos sandorį notariškai, o atsakovas atsisakė ar vengė vykdyti tokį ieškovo reikalavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame sprendime analizuotas atsakovo elgesys bylos nagrinėjimo metu sukuria prielaidas prognozuoti, kaip kilus ginčui atsakovas būtų reagavęs į ieškovo pasiūlymą tvirtinti 2015 m. kovo 6 d. susitarimą notarine forma, tačiau nepatvirtina fakto apie ieškovo siekį dar iki šio teisminio ginčo įforminti 2015 m. kovo 6 d. susitarimą notarine tvarka. Nekonstatavus aplinkybės, kad ieškovas realiais veiksmais siekė ginčo susitarimą patvirtinti notariškai, negalima konstatuoti ir aplinkybės dėl atsakovo vengimo įforminti sandorį.

61. Teisėjų kolegija nenustatė faktinės aplinkybės, kad atsakovas būtų vengęs 2015 m. kovo 6 d. susitarimą įforminti notarine tvarka, todėl nėra pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytos taisyklės. Dėl šios priežasties ieškovo reikalavimas pripažinti 2015 m. kovo 6 d. susitarimą galiojančia paskolos sutartimi negali būti tenkinamas.

62. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (liet. savo iniciatyva). Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020).

63. Byloje nustatyta, kad šalių 2015 m. kovo 6 d. susitarimas dėl 44 770 Eur paskolos suteikimo, vykdomo grynaisiais pinigais, buvo paprasta rašytine forma sudarytas sandoris.

64. CK 1.74 straipsnyje nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi: 1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip; 2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė); 3) kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. Kaip šiame sprendime jau buvo nurodyta, pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalį, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Taigi ginčo paskolos sandoriui – 2015 m. kovo 6 d. susitarimui – sudaryti įstatyme buvo numatytas privalomos notarinės formos reikalavimas.

65. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pagal CK 1.93 straipsnio 5 dalį, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės.

66. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Teisėjų kolegija nustatė, kad paskolos sandorio – 2015 m. kovo 6 d. susitarimo sudarymas paprasta rašytine forma prieštaravo CK 6.871 straipsnio 4 daliai, nustačiusiai imperatyvų sandorio notarinės formos reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymo nustatytos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020 29 punktą).

67. Nustačius akivaizdžias sandorio negaliojimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas ex officio konstatuoja, kad 2015 m. kovo 6 d. susitarimas yra niekinis ir negaliojantis nuo sudarymo momento sandoris. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi taikoma negaliojančio sandorio pasekmė – priteisimas ieškovui iš atsakovo pagal tokį sandorį gautos pinigų sumos – 44 770 Eur (restitucija).

68. Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 7 088,58 Eur palūkanas dėl neįvykdytos prievolės grąžinti paskolą. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, todėl nėra pagrindo priteisti materialiąsias palūkanas CK 6.210 straipsnio pagrindu nuo taikant restituciją priteistos sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-836-381/2020).

69. Be to, ieškovas prašė priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir yra skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas, tačiau 5 proc. dydžio procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2021 m. rugsėjo 28 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

70. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, atmesdama ieškovo reikalavimus dėl sandorio pripažinimo galiojančiu bei materialiųjų palūkanų priteisimo, iš dalies tenkindama turtinį reikalavimą – priteisdama iš atsakovo 44 770 Eur sumą, gautą pagal negaliojantį sandorį, bei priteisdama 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

72. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje pakeitimas reiškia, kad procentine išraiška patenkinta 86,33 proc. ieškovo turtinių reikalavimų.

73. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui atlygintinas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 003 Eur žyminis mokestis, 400 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą, 68,40 Eur kitos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu – iš viso 1 471,40 Eur. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytą patenkintų ieškinio reikalavimų proporciją, ieškovui iš atsakovo priteistinas 1 270 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų patyręs išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

74. Atsakovas pateikė duomenis apie pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patirtas 1 492,80 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą (parengiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką bei atstovavimą teismo posėdžio metu). Teikdamas byloje pirmą apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 1003 Eur žyminį mokestį.

75. Bylą antrą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas sumokėjo 772,86 Eur už ekspertizę, taip pat pateikė duomenis apie patirtas 3 119,92 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Atsakovas taip pat pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme: 1 003 Eur sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 1 252,35 Eur už advokato teisinę pagalbą parengiant skundą.

76. Apibendrinant tai, kas nurodyta šio sprendimo 74-75 punktuose, nustatoma, kad atsakovas iš viso patyrė 5 385,58 Eur išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir 3 258,35 Eur išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neturi teisės į atlyginimą 772,86 Eur išlaidų, patirtų sumokant už byloje atliktą ekspertizę, nes ekspertizės išvados dėl tiriamojo teksto ir parašo autorystės buvo nepalankios atsakovui. Atsakovo išlaidos advokato teisinei pagalbai neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių už procesinių dokumentų parengimą bei kitų teisinių paslaugų teikimo laiką. Atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų dalį bei patenkintą apeliacinio skundo dalį, apeliantui (atsakovui) iš ieškovo priteistinas 630 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 445 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas, iš viso 1 075 Eur išlaidų atlyginimas.

77. Atlikus apeliantui (atsakovui) šios sprendimo 76 punkte nurodytos priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos (1 075 Eur) bei šio sprendimo 73 punkte nurodytos ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos (1 270 Eur) įskaitymą, ieškovui iš atsakovo priteisiamas 195 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Dėl prašymo skirti baudą

78. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą dėl baudos skyrimo atsakovui (apeliantui) A. S. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

79. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti iki penkių tūkstančių eurų baudą.

80. Teismų praktikoje pabrėžta, jog piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016). Be to, pagal kasacinio teismo išaiškinimus įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

81. Ieškovas baudą apeliantui (atsakovui) prašo skirti už tai, kad tik antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas pareiškė dėl bylos reikšmės sutuoktinės interesams ir teigė, kad apskųstas sprendimas priimtas nepagrįstai neįtraukus atsakovo sutuoktinės į bylą. Šiame kontekste pastebėtina, kad toks apelianto (atsakovo) pavėluotas informacijos apie sutuoktinę pateikimas neužvilkino teisminio proceso. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal CPK 95 straipsnio 2 dalies formuluotę teismas turi diskrecijos teisę skirti ar neskirti baudos net ir tais atvejais, kai piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktas yra nustatomas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovo prašymas dėl baudos skyrimo apeliantui A. S. netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atmesti ieškinio reikalavimus dėl ieškovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2015 m. kovo 6 d. sudaryto susitarimo pripažinimo galiojančia paskolos sutartimi bei dėl 7 088,58 Eur metinių palūkanų iki kreipimosi su ieškiniu į teismą dienos priteisimo.

Priteisti ieškovui V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal negaliojantį 2015 m. kovo 6 d. susitarimą gautus 44 770 Eur (keturiasdešimt keturis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt eurų).

Priteisti ieškovui V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 44 770 Eur sumos nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 195 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Netenkinti ieškovo V. J. prašymo dėl baudos atsakovui A. S. paskyrimo.