- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-14
- Bylos Nr.
- e2A-464-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00962-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- V. J.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Vilijos Valantienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-631-874/2020 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui A. S. dėl paskolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. S. 6950, 88 Eur paskolos, 2502 Eur delspinigių ir 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2014 m. vasario 13 d. su atsakovu A. S. Kauno miesto 4-ojo notarų biure pasirašė sutartį dėl 174 000 Lt (50 393, 88 Eur) paskolos ir perdavė šią sumą atsakovui A. S. paskolos pasirašymo dieną tokia tvarka: 150 000 Lt pervedė atsakovui iš savo motinos sąskaitos, o 24 000 Lt perdavė A. S. į rankas notarės kabinete. Tokia tvarka numatyta paskolos sutarties 1.2 punkte. 2014 m. rugpjūčio 29 d. atsakovas grąžino dalį paskolos – 150 000 Lt, o likusios paskolos dalies – 24 000 Lt – atsakovas negrąžino.
Atsiliepimas
Atsakovas A. S. su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, kad prašomą priteisti 6950,88 Eur (24 000 Lt) skolą grąžino ieškovui ir pateiks teismui tai patvirtinančius dokumentus. Teismo posėdyje atsakovas pripažino, kad pasiskolino 150 000 Lt iš ieškovo, o 24 000 Lt buvo sutarta kaip palūkanos, kurių negavo, bet įsipareigojo grąžinti. Tuo metu tikrai manė, kad grąžins 24 000 Lt, bet po to, sužinojęs, kad ieškovas neteisėtai verčiasi pinigų skolinimu, nemoka valstybei mokesčių, nutarė nemokėti ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo A. S. 6 950,88 Eur paskolą, 2 502 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 9 452,88 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 013 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui V. J..
Teismo sprendimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Remdamasis šalių paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 13 d. ieškovas V. J. ir atsakovas A. S. sudarė paskolos sutartį (toliau – ir sutartis), kurią patvirtino Kauno miesto 4-ojo notarų biuro notarė V. J., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį ieškovas suteikė atsakovui 174 000 Lt (50 393,88 Eur) dydžio paskolą ir perdavė šią pinigų sumą atsakovui sutarties pasirašymo dieną tokia tvarka: dalį suteikiamos paskolos – 150 000 Lt (43 443 Eur) ieškovas įsipareigojo pervesti į atsakovo sąskaitą, kitą dalį suteikiamos paskolos – 24 000 Lt (6 950,88 Eur) ieškovas perdavė atsakovui į rankas (Sutarties 1, 1.1, 1.2 punktai).
Notariškai patvirtintoje 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartyje yra atsakovo ranka rašytas prierašas, kad atsakovas gavo visus pinigus pagal paskolos sutartį: tiek 24 000 Lt (6 950,88 Eur) grynaisiais pinigais, kuriuos ieškovas perdavė į rankas notaro kabinete, tiek 150 000 Lt (43 443 Eur) pavedimu į atsakovo sąskaitą. 2015 m. kovo 6 d. šalių sudarytu rašytiniu susitarimu, atsakovas dar kartą patvirtino, kad yra skolingas ieškovui 24 000 Lt (6 950,88 Eur) pagal 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovas A. S. tik teismo posėdžio metu nurodė, kad pasiskolino iš ieškovo 150 000 Lt (43 443 Eur), o 24 000 Lt (6 950,88 Eur) buvo susitarimas dėl palūkanų ir šios sumos jis grynaisiais pinigais negavo, todėl ieškovui ir negrąžino. Atsakovas nereiškė priešieškinio, neginčijo paskolos sutarties ir ranka padaryto prierašo, kad gavo 24 000 Lt (6 950,88 Eur), bei nepateikė teismui jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad jis gavo mažesnę pinigų sumą, negu nurodyta notaro patvirtintoje paskolos sutartyje. Priešingai, tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike atsakovas nurodė, kad likusią 24 000 Lt (6 950,88 Eur) paskolos dalį atsakovas ieškovui grąžino grynaisiais pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
Sutarties 2.4, 7, 10 punktuose šalys susitarė, kad, laiku negrąžinus paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną atsakovas privalo mokėti ieškovui 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos paskolos sumos, kurie skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo. Šalys patvirtino, kad šioje sutartyje numatytos netesybos, baudų dydis atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus, nepažeidžia nė vienos iš šioje sutartyje dalyvaujančių šalių lygybės, o taip pat nesuteikia nei vienai iš šios sutarties šalių pranašumo kitos šalies atžvilgiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020-04-01 sprendimą ir ieškovo V. J. ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas bei priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.
Atsakovas pinigų negavo, tačiau patvirtino jų „gavimo faktą“ kaip įsipareigojimą sumokėti palūkanas.
Baudžiamojoje byloje paaiškėjus, kad ieškovas taip slepia mokesčius nuo valstybės, atsakovas nusprendė jų nemokėti, nes iš neteisėto sandorio jokie ieškovo teisėti lūkesčiai negalėjo susiformuoti.
Ieškovui, siekiančiam gauti pinigus, kilo pareiga įrodyti teisėtą pinigų sumokėjimą.
Atsiliepimas
Ieškovas V. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė skundą atmesti ir iš atsakovo A. S. priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė A. S. paskirti iki 5 790, 00 Eur baudą, o 50 nuošimčių iš šios baudos skirti ieškovui V. J.. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Paskolos sutartis yra realinė, todėl teismas teisingai taikė įrodymų naštos paskirstymo taisyklę iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose: kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino.
Atsakovas neginčija, kad sudarė paskolos sutartį ir tik posėdžio metu sugalvojo naują gynybinę versiją, kad pasiskolino tik 150 000 Lt (43 443 Eur), o 24 000 Lt (6 950, 88 Eur) – susitarimas dėl palūkanų. Atsakovas nurodo, kad šios pinigų sumos jis negavo, todėl ir negrąžino, tačiau bylos medžiaga paneigia šią atsakovo versiją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
1. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutarties dalyko – 174 000 Lt (50 393, 88 Eur) perdavimo paskolos gavėjui apeliantui A. S. ir jo prievolės pagal šią sutartį grąžinti ieškovui V. J. 24 000 Lt (9 452 Eur).
Žemesnės instancijos teismas
2. Tarp šalių nėra ginčo, kad pagal 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartį ieškovas V. J. perdavė atsakovui A. S. 150 000 Lt (43 443, 00 Eur) ir kad šią paskolos dalį atsakovas grąžino 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo pavedimu į V. J. nurodytą J. G. (ieškovo motinos) sąskaitą, tačiau nesutariama dėl sutartyje nurodytos 24 000 Lt (9 452 Eur) dydžio paskolos dalies perdavimo atsakovui A. S. ir jo prievolės grąžinti ieškovui V. J. 9 452, 00 Eur.
3. Teikdamas teismui procesinius dokumentus (atsiliepimą į ieškinį, tripliką) atsakovas A. S. nurodė, kad visą gautą paskolą pagal 2014 m. vasario 13 d. sutartį yra grąžinęs ieškovui V. J., tvirtino, kad 6 950, 88 Eur grąžino ieškovui nuo 2018-08-01 iki 2018-10-01 grynaisiais pinigais, teikė teismui savo sutuoktinės sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB, išrašą, nurodydamas, kad pateikti duomenys patvirtina ginčo paskolos grąžinimo faktą.
4. Teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde atsakovas pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad pasiskolino tik 150 000 Lt (43 443, 00 Eur), prašomos priteisti 24 000 Lt (9 452, 00 Eur) paskolos dalies ieškovas V. J. jam neperdavė, sutarties prierašas dėl pinigų gavimo tik patvirtino paskolos gavėjo įsipareigojimą sumokėti palūkanas. Apeliantas teigia nusprendęs šių pinigų nemokėti, nes faktiškai jų ir negavo.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad paskolos sutartis yra realinė ir tam, kad paskolos sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip sudaryta, be veiksnių sutarties šalių įstatyme nustatyta forma sudaryto susitarimo, yra būtinas ir paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui arba perduota mažiau negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta arba sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6. 870 straipsnis, 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą). Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų ieškovo ar atsakovo įrodinėjamoms aplinkybėms patvirtinti, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas).
Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, todėl nagrinėjamu atveju ieškovas V. J. turėjo pareigą įrodyti esminę paskolos sutarties su A. S. sudarymo sąlygą, t. y. 174 000 Lt (50 393, 88 Eur), sudarančių paskolos dalyką, perdavimą paskolos gavėjui A. S., ir toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisminę praktiką šios kategorijos bylose.
Ieškovas V. J. pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius tiek 150 000 Lt (43 443 Eur), tiek ir 24 000 Lt perdavimą atsakovui A. S.:
2014 m. vasario 13 d. ginčo šalių pasirašytą ir Kauno m. 4-ojo notarų biuro notarės V. J. patvirtintą sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios 1.1., 1.2., 3., 4. punktų nuostatos ir apelianto ranka įrašytas ir pasirašytas prierašas dėl 24 000 Lt perdavimo jam į rankas patvirtina 50 393, 88 Eur paskolos perdavimą A. S..
2014 m. vasario 13 d. Sutartinio įkeitimo sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios 7.1. punkte nurodyta kredito suma – 174 000 Lt, bei 2015 m. kovo 6 d. šalių susitarimą, kuriame nurodyta, kad 150 000 Lt A. S. grąžino V. J. 2014 m. rugsėjo 1 d., o negrąžinta paskolos dalis – 24 000 Lt, tai atitinka 6950, 00 Eur (susitarimo1 p., 2 p.).
5. Apelianto argumentus ir prieštaringus atsikirtimus į jam pareikštą ieškinį, paneigia jo paties surašyti ir pasirašyti pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje nutartyje nurodyti dokumentai. Jau minėta, kad šalys pripažįsta ir bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas A. S. pagal ginčo paskolos sutartį 2014 m. rugsėjo 1 d. grąžino ieškovui 150 000 Lt (43 443 Eur). Po metų, t. y. 2015 m. rugsėjo 6 d., paskolos gavėjas patvirtino ginčo sandorį – V. J. ir A. S. pasirašė rašytinį susitarimą, kuriame, be duomenų apie naujos paskolos suteikimą, patvirtinama, kad pagal 2014 m. vasario 13 d. paskolos sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), negrąžinta paskolos dalis yra 24 000 Lt, tai atitinka 6 950 Eur. Dėl nurodytų aplinkybių šios bylos kontekste aktuali CK 1.79 straipsnio 1 dalies nuostata, kad sandorį patvirtinusi šalis netenka teisės jį ginčyti.
6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuoseklūs ieškovo V. J. paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu ir pateikti rašytiniai įrodymai, nurodyti šios nutarties 16 p., pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl visos sutartyje nurodytos paskolos sumos – 174 000 Lt (50 393, 88 Eur) perdavimo atsakovui.
7. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybių ir įrodymų visumą, pagrįstai priėjo prie išvados, kad paskolos suteikimo faktas įrodytas. Visos paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos perdavimo paskolos gavėjui faktas nagrinėjamu atveju konstatuojamas įvertinus apelianto A. S. procese formuojamos pozicijos nenuoseklumą, paaiškinimų prieštaringumą ir jo elgesį ikiteisminėje ginčo sprendimo procedūroje.
8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį tenkinti visiškai atitinka sutarties 2.1 punkto ir CK 6. 200 straipsnio, 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias paskolos gavėją grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, taip pat sutarties 2.4, 7, 10 punktuose ir CK 6.37, 6.200, 6.874 straipsniuose numatytas paskolos gavėjo sutarties pažeidimo pasekmes.
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinis teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 179, 183, 185 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.