Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-674-773/2016;

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05845-2013-8;

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.1.; 2.2.2.7.; 2.5.10.5.2.1.; 2.5.10.8.; 3.2.4.8.2; 3.2.4.11.

2016 m. balandžio 13 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Rudzinsko, Mindaugo Šimonio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Arvydo Žibo rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. P., atstovaujamos advokato A. D., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solorano“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Forsina“ ieškinį atsakovams T. B., S. P., N. T. dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Solorano“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Forsina“, kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 11 – 15) prašydama priteisti solidariai iš atsakovų T. B., S. P., N. T. 106 503,99 Eur nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2011 m. kovo 25 d. ieškovei UAB „Solorano“ iškelta bankroto byla. Ieškovė pažymėjo, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. (įmonės įsteigimo dienos) iki 2008 m. rugsėjo 25 d. įmonės vadove buvo atsakovė N. T.. Ieškovės teigimu, atsakovė N. T., būdama įmonės vadove, nesilaikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad atsakovė N. T. nesudarė įmonės balanso ir kitų finansinės apskaitos dokumentų už 2007 m., kurie leistų nustatyti atliktas ūkines operacijas dėl įmonės turto ir jį tinkamai apskaityti, neorganizavo jos atskaitomybėje buvusio materialaus turto inventorizavimo – nesurašė įsakymo, nesudarė inventorizacijos komisijos ir, išeidama iš darbo, neperdavė naujai paskirtai direktorei bendrovės turto. Nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. įmonės vadove buvo atsakovė S. P., kuri yra ir pagrindinė įmonės akcininkė, nuosavybės teise valdanti 95 procentus įmonės akcijų. Pažymėjo, kad atsakovė S. P. neorganizavo jos atskaitomybėje buvusio materialaus turto inventorizavimo – nesurašė įsakymo, nesudarė inventorizacijos komisijos ir, išeidama iš darbo, neperdavė naujai paskirtam direktoriui bendrovės turto; siekdama išvengti atsakomybės dėl neteisėtais veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, fiktyviai pardavė įmonės akcijas. Ieškovės teigimu, įmonės direktorius laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2011 m. balandžio 5 d. (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos) buvo atsakovas T. B.. Nurodė, kad atsakovas T. B. turėjo pareigą Juridinių asmenų registrui pateikti finansines ataskaitas už 2008 m., 2009 m., tačiau šios pareigos neatliko. Ieškovės įsitikinimu, bendrovės turtas prarastas atsakovų (bendrovės vadovų) bendrai padarytais veiksmais (neveikimu). Ieškovė nurodė, kad, pasikeitus bendrovės vadovams, atsakovai nepatikrino turto, jo neįvertino ir neapskaitė, ignoravo bendrovės turto bei įmonės apskaitos dokumentų perdavimo – priėmimo procedūrą, todėl bendrovė neteko turto, patyrė turtinę žalą ir neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad bankroto administratoriui nebuvo perduotos BUAB „Solorano“ finansinės ataskaitos, tačiau remiantis UAB „Solorano“ 2008 m. birželio 30 d. balansu, nustatyta, kad, 2008 m. birželio 30 d. duomenimis, įmonė turėjo turto už 367 737 Lt, tačiau šis turtas bankroto administratoriui buvo neperduotas, todėl nurodytą sumą ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų.

Atsakovė N. T. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 164 – 165, t. 2, b. l. 43 – 44) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovai neveikė bendrai, todėl jų, kaip buvusių įmonės vadovų, veikimui negali būti taikoma solidarioji atsakomybė. Pažymėjo, kad nebūdama įmonės direktorė, ji neturėjo pareigos perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui. Atsakovės teigimu, ieškovė reikalauja sumos, kuri nurodyta nepatvirtintame dokumente, įvardintame „balansu“, neįvertindama buvusių įmonės įsipareigojimų. Pažymėjo, kad atleidžiant ją iš darbo, perdavimas – priėmimas nebuvo vykdomas, tačiau išeidama iš darbo viską paliko įmonėje. Atsakovė N. T. prašė taikyti ieškinio senatį, nes bankroto administratorius vėliausiai 2011 m. birželio 8 d., kai Kauno apygardos teismas priėmė nutartį, kuria atsakovui T. B. paskyrė baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą, sužinojo, kad atsakovai ar atsakovas pažeidė pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui ir tokiais veiksmais yra padaryta žala.

Atsakovė S. P. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 176 – 182, t. 2, b. l. 45 – 51) su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad bankroto bylos iškėlimo metu įmonės vadovas buvo atsakovas T. B., todėl būtent jis turėjo pareigą perduoti turtą bei dokumentus bankroto administratoriui. Nurodė, kad balanso duomenys neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Be to, ieškovės pateiktas balansas nėra nustatyta tvarka patvirtintas. Atkreipė dėmesį, kad bankroto byla iškelta 2011 m. kovo 25 d., t. y. praėjus beveik 5 metams nuo balanso, kuriuo remiamasi šioje byloje, sudarymo. Pažymėjo, kad ieškovė lizingo sutarties pagrindu valdė transporto priemonę, automobilis buvo grąžintas lizingo bendrovei, todėl reikalavimas dėl tokio ilgalaikio turto vertės priteisimo yra nepagrįstas. Nurodė, kad dalį 2008 m. birželio 30 d. balanse nurodyto turto sudarė atsargos (maisto produktai), kurios turėjo būti sunaudotos veikloje, todėl negalėjo būti perduotos. Pažymėjo, kad balanse nurodyti gautini 139 487 Lt neatitinka FNTT išvados duomenų, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. ieškovas gavo 332 885 Lt pajamų. Per minėtą laikotarpį atsiskaitymams su tiekėjais buvo išleista 328 784 Lt, o dar 6 399 Lt buvo išmokėta fiziniams asmenims. Atsakovės teigimu, šie duomenys patvirtina, kad ieškovės gautos sumos buvo panaudotos atsiskaitymui su tiekėjais. Be to, pajamos buvo gaunamos ir realizuojant ilgalaikį turtą. Pažymėjo, kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta praėjus daugiau nei dvejiems metams po to, kai atsakovė S. P. nustojo eiti vadovo pareigas, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp įmonei padarytos žalos ir jos veiksmų.

Atsakovas T. B. atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b. l. 25 – 29) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio mėnesį atsakovė S. U. (P.) jam pasiūlė laikinai eiti UAB „Solorano“ direktoriaus pareigas. Atsakovo T. B. teigimu, jam nebuvo perduota įmonės dokumentacija ir faktiškai jis toliau dirbo tą patį padavėjo bei vadybininko darbą, o visus UAB „Solorano“ dokumentus, antspaudą turėjo S. P., kuri organizavo visą įmonės veiklą. Pažymėjo, kad jis nedalyvavo įmonės valdyme, neruošė jokių įmonės dokumentų, o pasirašydavo S. P. paruoštus dokumentus. Nurodė, kad 2009 m. vasario mėnesį pateikė raštišką prašymą atšaukti jį iš direktoriaus pareigų. Atsakovo T. B. teigimu, jis nuo 2009 m. vasario mėnesio UAB „Solorano“ faktiškai nedirbo, negavo jokio atlygio, o socialinio draudimo pabaiga yra 2009 m. kovo 20 d. Pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 23 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros II-ojo NVT skyriaus prokuroro J. A. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktas, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad T. B. Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarties įpareigojimo ne vėliau kaip per 7 dienas nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, nevykdė dėl objektyvių priežasčių, t. y. pagal Sodros duomenis jis įmonėje nedirbo nuo 2009 m. kovo 20 d., įmonė veiklos nevykdė, jo žinioje nebuvo įmonės turto ir dokumentų, kurių buvimo vieta nėra žinoma. Nurodė, kad 2008 m. birželio 30 d. balansas nebuvo pateiktas VĮ Registrų centrui, jo sudarymo aplinkybės nėra žinomos. Atsakovo teigimu, jis nežino, ar V. G. sumokėjo įmonei UAB „Solorano“ sutartą sumą pagal 2009 m. sausio 21 d. susitarimą, sudarytą tarp UAB „Turtona“, UAB „Solorano“ ir V. G., nes jis galimybės naudotis banko sąskaita ir grynaisiais pinigais neturėjo. Atsakovas nurodė, kad išeidamas iš darbo dokumentus ir turtą paliko restorano patalpose Vokiečių gatvėje. Pažymėjo, kad nepateikė 2008 m. balanso VĮ Registrų centrui, nes jo nerengė, o faktiškai ėjo vadybininko pareigas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį : priteisė iš atsakovės S. P. ieškovės BUAB „Solorano“ naudai 331,97 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė solidariai iš atsakovių N. T. ir S. P., ieškovės BUAB „Solorano“ naudai 78 510,79 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, vertindamas koks įmonės turtas turėjo būti perduotas bankroto administratoriui, nustatė, kad UAB „Solorano“ buvo sumokėjusi UAB „Turtona“ 84 960 Lt nuomos mokesčio avansą, o nutraukus nuomos sutartį 1 146,23 Lt buvo grąžinti asmeniškai S. P.. Nustatė ir tai, kad 2009 m. sausio 21 d. UAB „Solorano“, atstovaujama direktoriaus T. B., pasirašė susitarimą su UAB „Turtona“ ir V. G., kuriuo patvirtino, kad 40 051,28 Lt su PVM yra išskaitoma iš UAB „Solorano“ nuomotojui jau sumokėto užstato pagal 2007 m. lapkričio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir V. G. šią avanso likutinę dalį atskirai sutartu būdu sumoka UAB „Solorano“. Teismas sprendė, kad nėra pateikta įrodymų apie 2009 m. sausio 21 d. UAB „Solorano“ susitarimo su UAB „Turtona“ ir V. G. įvykdymą ir 40 051,28 Lt grąžinimą įmonei UAB „Solorano“, todėl ieškovei nepateikus įrodymų dėl 40 051,28 Lt išieškojimo iš V. G. negalimumo, ieškovė nepagrįstai atsakovų reikalauja atlyginti šią sumą. Teismas nustatė ir tai, kad UAB „Solorano“ nuo 2006 m. gruodžio 12 d. lizingo sutarties pagrindu naudojosi automobiliu (duomenys neskelbtini) kuris 2009 m. sausio 27 d. buvo grąžintas lizingo bendrovei. Teismas iš UAB „Swedbank lizingas“ pažymos ir vėliau lizingo davėjo su kitu asmeniu sudarytos šio automobilio lizingo sutarties, nustatė, kad automobilio likutinė (neišpirkta) vertė buvo 16 061,58 Eur (55 457,42 Lt) be PVM, todėl teismas padarė išvadą, kad automobilio sugrąžinimas lizingo bendrovei atitinkamai pakeitė UAB „Solorano“ bendrą turto masę (vertę) – sumažėjo 16 061,58 Eur (55 457,42 Lt). Teismas pažymėjo, kad ieškovė UAB „Solorano“ veiklos nevykdė nuo 2009 m. vasario mėnesio ir pagal pateiktus duomenis negalima nustatyti, koks tuo metu įmonės nuomojamose patalpose buvo turtas ir jo perleidimo fakto. Teismas nustatė, kad 2008 m. liepos 7 d. autorinė sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog N. T. sukūrė (duomenys neskelbtini) prekinį ženklą, kurį perdavė UAB „Solorano“, o įmonė įsipareigojo sumokėti N. T. 5 882,35 Lt (įskaitant 882,35 Lt gyventojų pajamų mokestį), tačiau nei viena iš šalių nepateikė įrodymų, kad toks apmokėjimas buvo atliktas. Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad bylos medžiagoje esančiais įrodymais negalima nustatyti, koks konkretus įmonės turtas natūra turėjo būti perduotas ir nebuvo perduotas administratoriui, kokia buvo įmonės turto struktūra. Tačiau teismo vertinimu, 2008 m. birželio 30 d. balansas yra tinkamas įrodymas, kurio duomenimis galima nustatyti UAB „Solorano“ turtą. Pažymėjo, kad nurodytas balansas yra pasirašytas įmonės vadovo – atsakovės N. T., atitinka bankui Swedbank, AB pateiktų 2008 m. birželio 30 d. finansinių ataskaitų duomenis, kurie, atsakovės N. T. paaiškinimais, buvo pateikti teisingi. Teismas, įvertinęs 2008 m. birželio 30 d. balanso finansinius rodiklius kartu su kitais įrodymais, konstatavo, kad įmonės vadovo pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį 367 737 Lt. Teismas nustatęs, kad ieškovė neįrodė 40 051,28 Lt skolos išieškojimo iš V. G. negalimumo, ir kad atsakovai įrodė, jog 16 061,58 Eur (55 457,42 Lt) likutinės (neišpirktos) vertės automobilį grąžino lizingo bendrovei, žalos dydį sumažino iki 78 842,77 Eur (272 228,30 Lt). Teismas, spręsdamas dėl atsakovės S. P. atsakomybės sąlygų, pažymėjo, kad atsakovų N. T., T. B. paaiškinimai ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis patvirtina, jog 2008 m. rugsėjo 25 d. atsakovė S. P., pradėjusi eiti įmonės direktorės pareigas, neorganizavo inventorizacijos, neperėmė įmonės dokumentų ir materialinių vertybių pagal priėmimo – perdavimo aktus, neužtikrino buhalterinės apskaitos organizavimo ir apskaitos dokumentų išsaugojimo pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 21 straipsnio reikalavimus, paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas nurodė, kad 2009 m. kovo 20 d. atleidus iš direktoriaus pareigų T. B., atsakovė S. P. nepranešė apie tai Juridinių asmenų registrui ir neužtikrino, kad būtų paskirtas kitas įmonės vadovas, nors tai buvo jos, kaip pagrindinės akcininkės, pareiga (CK 2.66 straipsnio 3 dalis). Taip pat nepaskyrė kito vadovo, be to, 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje paslėpdama UAB „Solorano“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus neperdavė turto ir dokumentų bankroto administratoriui. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Solorano“ turėjo prievoles kreditorių atžvilgiu ir jų negalėjo įvykdyti, nes turtas nebuvo perduotas bankroto administratoriui, dokumentai paslėpti, todėl teismas vertino, kad tarp atsakovės S. P. neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, o nustačius, kad atsakovė padarė neteisėtus veiksmus, jos kaltė preziumuojama. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės N. T. atsakomybės sąlygų, rėmėsi jos atžvilgiu atliktu ikiteisminiu tyrimu ir nustatė, kad atsakovė N. T., būdama vadovė, nevykdė pareigų, nustatytų Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje bei Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose, nes neparengė metinių finansinių ataskaitų ir jų nepateikė Juridinių asmenų registrui, neorganizavo turto ir dokumentų perdavimo – priėmimo procedūros, tuo pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 ir 21 straipsnius. Nustatė ir tai, kad atsakovė N. T. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeidė vadovo pareigą veikti sąžiningai ir protingai naujai pradedančio eiti pareigas vadovo ir įmonės atžvilgiu neperdavė turto ir dokumentų po jos pradėjusiam dirbti vadovui (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, vadovo pareigų neatlikimas laikytinas neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais neveikimu. Pažymėjo, kad dėl vadovo pareigų neatlikimo atsakovė N. T. yra kalta, ji tai pripažino ir teismo posėdyje. Be to, atsakovės N. T. neteisėti veiksmai (neveikimas) priežastiniu ryšiu susiję su įmonei ir jos kreditoriams atsiradusia žala. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo T. B. atsakomybės sąlygų, pažymėjo, kad nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas T. B. savo darbo UAB „Solorano“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. rugsėjo 20 d. privalėjo pateikti finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad nėra įrodyta, kad atsakovas T. B. pažeidė šią vadovo pareigą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas T. B. nevykdė nustatytų pareigų, nes pagrindinė akcininkė S. P. jam tyčia neperdavė įmonės dokumentų ir jis buvo tik faktinis vadovas. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovių N. T. ir S. P. netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienai iš jų, todėl taikoma bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija. Teismas nustatė, kad po patalpų nuomos sutarties nutraukimo UAB „Solorano“ priklausančios lėšos 1 146,23 Lt (331,97 Eur), buvo grąžintos ne UAB „Solorano“, o atsakovei S. P. (U.), todėl 331,97 Eur (1 146,23 Lt) priteisė iš atsakovės S. P.. Teismas sprendė, kad atsakovės neįrodė, jog žala atsirado dėl kito asmens veiksmų, t. y. nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė S. P., atstovaujama advokato A. D., (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė S. P. atliko neteisėtus veiksmus tiek kaip bendrovės valdymo organas, tiek kaip akcininkė. Nurodė, kad atsakovai N. T. ir T. B. yra pripažinę netinkamą savo pareigų vykdymą, šios aplinkybės yra nustatytos ikiteisminiame tyrime, todėl nepagrįstai atsakyti turi tik atsakovė S. P.. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė S. P. įmonės vadove nėra nuo 2008 m. gruodžio 3 d. ir vadove buvo tik 2 mėnesius. Pažymėjo, kad byloje būtina įvertinti, ar apeliantė turėjo UAB „Solorano“ dokumentus. Šiuo aspektu nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad atsakovė S. P. neturėjo ir nedisponavo bendrovės dokumentais, nes po to, kai atsakovė nedirbo UAB „Solorano“, įmonės dokumentai buvo įmonės veiklos vietoje. Pažymėjo, kad atlikus kratas visų atsakovų namuose didžioji dalis dokumentų buvo rasta pas atsakovę N. T.. Taigi, teismo išvada, kad apeliantė buvo faktinė įmonės vadovė ir jai kilo pareiga perduoti įmonės dokumentus yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-560-324/2010 priteisė iš atsakovių S. P. ir N. T. solidariai kaip laiduotojų kreditoriui Swedbank, AB 374 107,70 Lt skolos pagal UAB „Solorano“ suteiktą kreditą, todėl nelogiška, kad atsakovė būtų siekusi pakenkti įmonei.

2. Teismas neįvertino aplinkybės, kuris iš atsakovų buvo atsakingas už dokumentų perdavimą bankroto administratoriui. Pažymėjo, kad bankroto bylos iškėlimo metu įmonės vadovas buvo atsakovas T. B., kuris turėjo pareigą perduoti įmonės dokumentus bankroto administratoriui ir būtent jam buvo taikyta sankcija už dokumentų neperdavimą.

3. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Pažymėjo, kad atsakovė N. T. neįrodė, jog apeliantei perdavė įmonės dokumentus. Nurodė, kad nepakanka konstatuoti neteisėtų veiksmų, bet reikia nustatyti, kad būtent tie neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Teismas ignoravo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartyje, kuria ši byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pateiktus išaiškinimus.

4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė BUAB „Solorano“ įrodė tiek žalos faktą, tiek jos dydį. Pažymėjo, kad atsakovai ginčijo ir žalos faktą, ir jos dydį. Atkreipė dėmesį, kad bankroto administratorius kelis kartus tikslino ieškinio sumą ir ieškinys buvo grindžiamas fragmentiškais dokumentais. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi 2008 m. birželio 30 d. balanso duomenimis. Pažymėjo, kad minėtą balansą teismas turėjo vertinti kritiškai ir atsižvelgti į tai, kad balansas nėra tinkamai patvirtintas. Atkreipė dėmesį, kad neaišku kokiomis aplinkybėmis ir kokiu tikslu balansas buvo parengtas. Nurodė, kad svarbi aplinkybė, jog balansas buvo parengtas prieš tris metus iki bankroto bylos iškėlimo ir įmonė po balanso sudarymo toliau vykdė veiklą, todėl balanso duomenys galėjo kisti. Pažymėjo, kad balanse nurodyta, jog dalį turto sudarė atsargos (maisto produktai), kurios buvo sunaudotos ūkinėje įmonės veikloje, todėl 2011 m. negalėjo būti perduotos bankroto administratoriui. Apeliantės teigimu, balanse gautinos sumos nurodytos 139 487 Lt, tačiau minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. bendrovė gavo 332 885 Lt pajamų. Per minėtą laikotarpį atsiskaitymams su tiekėjais buvo išleista 328 784 Lt, o 6 399 Lt išmokėta fiziniams asmenims, vadinasi, bendrovės turto struktūra po 2008 m. birželio 30 d. balanso kito. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2008 m. birželio 30 d. balanso duomenis patvirtina Swedbank, AB pateikti duomenys. Pažymėjo, kad Swedbank, AB pateikti dokumentai yra nepasirašyti.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad lizingo bendrovei grąžinus automobilį, UAB „Solorano“ turto masė sumažėjo automobilio likutine (neišpirkta) verte (16 061,58 Eur). Nurodė, kad minėtas automobilis buvo įtrauktas į įmonės balansą šio turto įsigijimo verte. Pažymėjo, kad BUAB „Solorano“ sumokėjo UAB „Turtonas“ 84 960 Lt avansą pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl reikalaujama žalos suma yra sumažinama tik dalimi sumokėto avanso 40 051,28 Lt. Nurodė, kad balansas buvo sudaromas apskaitos, o ne žalos nustatymo tikslais. Apeliantės teigimu, byloje liko nenustatyta, kiek bendrovė turėjo turto ir kas jį turėjo perduoti bankroto administratoriui.

6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos. Šiuo aspektu nurodė, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovė S. P. įmonės vadovė buvo tik 2 mėnesius, o bankroto byla iškelta praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo to momento, kai ji nebuvo įmonės direktore. Apeliantės vertinimu, priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir įmonei padarytos žalos yra pernelyg nutolęs. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas iš esmės neįrodinėjo priežastinio ryšio, o tik formaliai nurodė, kad jis egzistuoja. Pažymėjo, kad konstatuojant priežastinį ryšį turėjo būti nustatyti konkretūs atsakovės S. P. neteisėti veiksmai ir konkreti žala, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl priežastinio ryšio analizė negalėjo būti atliekama.

7. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartyje konstatavo, jog šioje byloje negali būti taikoma solidarioji atsakovų atsakomybė, o jeigu atsakomybė taikoma, tada ji turi būti dalinė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Solorano“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Forsina“, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovė S. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-385-270/2014 pripažinta kalta dėl apgaulingo UAB „Solorano“ apskaitos tvarkymo ir 2008 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimo ir jos panaudojimo. Ieškovės teigimu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad apeliantė tyčia paslėpė BUAB „Solorano“ dokumentus, numatydama, jog paslėpus dokumentus už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2009 m. kovo 20 d. bus trukdoma nustatyti UAB „Solorano“ turtą, įsipareigojimų dydį ir to siekė (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Pažymėjo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė S. P., neperduodama dokumentų T. B., sukliudė jam atlikti įstatyme numatytas pareigas. Nurodė, kad pagal baudžiamojoje byloje esančius Sodros duomenis atsakovė S. P. atleista iš UAB „Solorano“ tik 2011 m. rugpjūčio 8 d. Atkreipė dėmesį, kad tiek šios bylos medžiaga, tiek šalių paaiškinimai sutampa su baudžiamosios bylos duomenimis, kad faktinė įmonės vadovė iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovė S. P.. Ieškovo teigimu, būtent atsakovei S. P. kilo pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus. Nurodė, kad atsakovė S. P. turėjo pareigą užtikrinti, jog buvusi UAB „Solorano“ vadovė N. T. perduotų jai įmonės dokumentus. Pažymėjo, kad apeliantė neginčijo aplinkybės, jog N. T., nustojusi eiti vadovės pareigas, visą įmonės turtą paliko bendrovės patalpose, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat buvo įmonės patalpose. Ieškovė sutiko su teismo išvada, kad atsakovė S. P. taip pat pažeidė savo kaip juridinio asmens dalyvio pareigas, nes juridinių asmenų registrui nepranešė apie T. B. atleidimą iš direktoriaus pareigų ir nepaskyrė naujo direktoriaus. Pažymėjo, kad atsakovė S. P. žinodama, jog įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-9469-748/2015 apklausta liudytoja UAB „Turtona“ direktorė J. L. nurodė, kad atsakovės S. P. iniciatyva buvo sudarytas 2009 m. sausio 21 d. susitarimas prie 2007 m. lapkričio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kurios pagrindu UAB „Solorano“ nuomotojui UAB „Turtona“ sumokėta avanso dalis (40 051,28 Lt) buvo užskaityta kaip V. G. užstato UAB „Turtona“ dalis. Pažymėjo, kad dalis sumokėto avanso (1 146,53 Lt) asmeniškai grąžinta atsakovei S. P.. Ieškovės vertinimu, nurodytais atsakovės S. P. veiksmais UAB „Solorano“ buvo padaryta 41 197,51 Lt žala. Nurodė, kad tikslino ieškinį, nes bankroto administratorius tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš joje esančio 2008 m. birželio 30 d. balanso nustatė, kad įmonė turto turėjo už 367 737 Lt. Pažymėjo, kad Swedbank, AB pateikti UAB „Solorano“ finansinių ataskaitų duomenys atitinka 2008 m. birželio 30 d. balanso duomenis. Be to, atsakovė N. T. patvirtino, kad Swedbank, AB buvo teikiami teisingi finansiniai duomenys. Nurodė, kad apeliantė neįrodė, jog 2008 m. birželio 30 d. balanse nurodytos įmonės 55 680 Lt atsargos buvo sunaudotos įmonės veikloje, nepateikė jų nurašymo aktų. Ieškovės teigimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad balanse nurodyti 139 487 Lt buvo panaudoti atsiskaitymui su tiekėjais, šios aplinkybės nepatvirtina specialisto išvada. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog BUAB „Solorano“ bankroto byloje kreditorių reikalavimai sudaro 597 411,94 Lt sumą, rodo, kad įmonė gautinas sumas panaudojo ne įmonės veiklos tikslais. Nurodė, kad bankroto administratoriui neturint jokių įmonės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių debitorių įsiskolinimus, todėl balanse nurodytą debitorių įsiskolinimų sumą 139 487 Lt turi atlyginti atsakovė. Ieškovės teigimu, teismas pagrįstai sprendė, jog turi būti vertinama įmonei priklausiusio automobilio likutinė vertė lizingo sutarties nutraukimo metu. Pažymėjo, kad apeliantė neįrodė, jog 84 960 Lt sumokėta kaip avansas UAB „Turtona“ turėjo būti įtraukta į balanse užfiksuotą išankstinių apmokėjimų sumą. Nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė S. P. nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos. Ieškovė sutiko su teismo išvada, kad atsakovės S. P. ir N. T. bendrais veiksmais sukėlė žalą, todėl turi atsakyti solidariai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas T. B., atstovaujamas advokato K. K., prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad jam tapus UAB „Solorano“ vadovu, nebuvo perduoti jokie įmonės dokumentai ar turtas, nes vadovas jis buvo formaliai, o faktinė įmonės vadovė buvo atsakovė S. P., šią aplinkybę patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog 2009 m. balandžio 14 d. banko mokėjimo nurodymu pagal S. P. nurodymus į jos asmeninę sąskaitą buvo pervestos 1146,23 Lt UAB „Solorano“ grąžintinos lėšos, rodo, kad ji faktiškai vadovavo įmonei iki pat jos realios veiklos pabaigos. Atsakovo T. B. teigimu, teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas T. B. neturėjo pareigos perduoti administratoriui jokio turto, kadangi tokią pareigą turėjo paskutinė faktinė įmonės vadovė ir akcininkė S. P.. Pažymėjo, kad tai, jog T. B., bendradarbiaudamas su ikiteisminiu tyrimu ir siekdamas kuo greičiau užbaigti baudžiamąjį procesą, pripažino savo kaltę baudžiamojoje byloje pagal jam pareikštus kaltinimus dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, nereiškia, kad yra pagrindas tenkinti ieškinį. Nurodė, kad tiek baudžiamosiose bylose, tiek šioje civilinėje byloje T. B. laikėsi nuoseklios pozicijos, kad įmonės dokumentai jam nebuvo perduoti, tai ir yra konstatuota baudžiamojoje byloje. Pažymėjo, kad jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įmonės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui buvo nutrauktas. Atsakovas T. B. nurodė, kad atsakovė S. P. delsė jį atleisti iš direktoriaus pareigų. Atsakovo T. B. teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis 2009 m. birželio mėnesį kreipėsi į advokatę L. S., kuri 2009 m. birželio 9 d. S. P. parengė raštą dėl UAB „Solorano“ vadovo atleidimo ir akcijų pardavimo, prašydama išspręsti klausimą dėl T. B. atleidimo iš UAB „Solorano“ direktoriaus pareigų ir pateikti juridinių asmenų registrui su T. B. atleidimu susijusius dokumentus. Pažymėjo, kad nors UAB „Solorano“ akcininkų registro duomenimis, T. B. turėjo 5 procentus UAB „Solorano“ akcijų, tačiau jis apie tokių akcijų turėjimą niekada nežinojo, jokiomis akcijų suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis nesinaudojo, į akcininkių susirinkimus nebuvo kviečiamas ir juose nebalsavo ir sprendimų nepriėmė. Nurodė, kad jeigu T. B. ir būtų turėjęs 5 procentus akcijų, jų suteikiamų balsų dalis nebūtų galėjusi lemti jokių sprendimų, nes apeliantė turėjo 95 procentus akcijų ir jomis galėjo vienasmeniškai priimti bet kokius sprendimus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovės S. P. apeliaciniame skunde nustatytose ribose patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl atsakovės S. P. neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygų

Atsakovė S. P. apeliacinį skundą visų pirma grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ji atliko neteisėtus veiksmus tiek kaip bendrovės valdymo organas, tiek kaip akcininkė, nes ji bendrovės vadovė buvo tik 2 mėnesius iki 2008 m. gruodžio 3 d., todėl negali atsakyti už turto ir dokumentų neperdavimą, kurių ji neturėjo. Atsakovė pažymėjo, kad atsakovai N. T. ir T. B. yra pripažinę netinkamą savo pareigų vykdymą, kratų metu dalis dokumentų buvo rasta pas atsakovę N. T.. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas tirdamas faktines aplinkybes dėl atsakovės S. P. neteisėtų veiksmų, iš atsakovų N. T. ir T. B. paaiškinimų ir įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 25 d. nuosprendyje nustatytų prejudicinių faktų (CPK 182 straipsnio 3 punktas) nustatė, kad atsakovė S. P. 2008 m. rugsėjo 25 d. pradėjusi eiti įmonės direktorės pareigas, neorganizavo inventorizacijos, neperėmė įmonės dokumentų ir materialinių vertybių pagal priėmimo–perdavimo aktus, neužtikrino buhalterinės apskaitos organizavimo ir apskaitos dokumentų išsaugojimo, paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė S. P. nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. būdama UAB „Solorano“ 95 % akcininkė ir steigėja, o nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. gruodžio 11 d. bendrovės direktorė, numatydama, kad paslėpus UAB „Solorano“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2009 m. kovo 20 d. tuo bus trukdoma nustatyti UAB „Solorano“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą ir to siekdama, nusikalstamu būdu, žinodama, jog realiai N. T. laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d.., būdama atsakinga kaip direktorė už buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą, jų netvarkė, netinkamai organizavo bendrovės veiklos dokumentų apskaitą. Teismas konstatavo, kad atsakovė S. P., nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. gruodžio 11 d. veikdama kaip UAB „Solorano“ vadovė, pažeidė pareigas, nurodytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje, kuris nustato, kad už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, o nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. kovo 25 d. (bankroto bylos iškėlimo UAB „Solorano“), veikdama kaip juridinio asmens dalyvis, pažeidė juridinio asmens dalyvio pareigas, nes kaip pagrindinė akcininkė galėdama valdyti be vadovo likusią bendrovę, priimti visus sprendimus, neatliko vadovui priskirtų funkcijų: nepaskyrė kito vadovo, nepranešė Juridinių asmenų registrui dėl T. B. atleidimo iš direktoriaus pareigų, atliko nesąžiningus veiksmus UAB „Solorano“ ir jos kreditorių atžvilgiu, 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje paslėpdama UAB „Solorano“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, ir neperdavė turto ir dokumentų bankroto administratoriui. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė S. P. nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. gruodžio 11 d. būdama bendrovės direktorė, žinodama, kad jos žinioje yra UAB „Solorano“ buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., 2008 m. gruodžio 11 d., VĮ „Registrų Centras“ Kauno filialo patalpose, kartu su T. B. sudarė tariamai teisėtą UAB „Solorano“ dokumentų, o taip pat įsipareigojimų perleidimo įvaizdį T. B., tyčia 2008 m. gruodžio 11 d. neperduodama naujajam direktoriui T. B. buhalterinių apskaitos dokumentų, 2009 m. kovo 20 d. atleidus iš direktoriaus pareigų T. B., 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje paslėpė UAB „Solorano“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, dėl to visiškai neįmanoma nustatyti UAB „Solorano” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2009 m. kovo 20 d. Teismas pažymėjo, kad už šias nusikalstamas tyčines veikas teismo nuosprendžiu atsakovė S. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už dokumento suklastojimą ir disponavimą suklastotu dokumentu, ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis dėl atsakovės S. P. neteisėtų veiksmų vertinimo iš esmės sutinka, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės ir teisiniai argumentai nepaneigia šių išvadų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog atsakovė S. P. UAB „Solorano“ vadove formaliai buvo tik 2 mėnesius iki 2008 m. gruodžio 3 d., nepaneigia jos, kaip bendrovės akcininkės ir vadovės atliktų neteisėtų veiksmų, kurie teismo buvo nustatyti kompleksiškai įvertinus atsakovės S. P. vaidmenį UAB „Solorano“ veikloje, turimas įstatymines pareigas tiek kaip bendrovės akcininkė, kuriai priklausė 95 proc. akcijų, tiek kaip bendrovės vadovė, kuri nors formaliai vadovavo nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d., tačiau faktiškai veikė kaip bendrovės vadovė ir toliau, atsakovą T. B. atleidus iš formaliai užimamų bendrovės vadovo pareigų 2009 m. kovo 20 d. (t. 1, b. l. 148). Pažymėtina, kad nors Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartyje nurodė, jog teismo išvada, kad bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo metu būtent atsakovė S. P. buvo faktinė įmonės vadovė ir akcininkė, todėl būtent jai ir kilo pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais, nepaneigia bylą iš naujo išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo atlikto atsakovės S. P. veiksmų kaip bendrovės vadovės ir dalyvės neteisėtumo vertinimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011), ištyrė civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje esančius įrodymus dėl atsakovų N. T., S. P., T. B., kaip buvusių bendrovės vadovų, atsakomybės ribų, įvertino atsakovų tarpusavio santykį ir tai, kuris iš atsakovų realiai turėjo ir galėjo perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad atsakovas T. B. dirbo UAB „Solorano“ direktoriumi nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. kovo 20 d., tačiau šiuo laikotarpio įmonės apskaitos neorganizavo, nevykdė turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo procedūros. Teismas atsižvelgė į atsakovo T. B. paaiškinimus, kad jis faktiškai ėjo vadybininko pareigas, nedalyvavo įmonės valdyme, neruošė jokių įmonės dokumentų, o pasirašydavo atsakovės S. P. paruoštus dokumentus, išeidamas iš darbo dokumentus ir turtą paliko restorano patalpose (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nuosprendžiu nustatytą aplinkybę, kad atsakovė S. P. tyčia neperduodama T. B. bendrovės turto ir apskaitos dokumentų, ir vėliau juos paslėpdama, sukliudė atsakovui T. B. atlikti vadovo funkcijas, todėl jis dėl pateisinamų priežasčių negalėjo atlikti įstatymų priskirtų vadovo pareigų. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovui T. B. faktiškai nebūnant UAB „Solorano“ vadovu nuo 2009 m. kovo 20 d., jis neturėjo pareigos perduoti turto administratoriui, o tokią pareigą turėjo paskutinis įmonės valdymo organas–pagrindinė akcininkė S. P..

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog atsakovė S. P. neperdavė turto ir dokumentų atsakovui T. B.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo sprendime nebuvo tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, susijusi su neteisėtų veiksmų nustatymu, nes atsakovė N. T. neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos ir nepagrindė, kad ji buvo perdavusi bendrovės turtą ir dokumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu nustatė, kad atsakovė N. T., būdama vadovė, nevykdė pareigų, nustatytų Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje bei Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose, neparengė metinių finansinių ataskaitų ir jų nepateikė Juridinių asmenų registrui, neorganizavo turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo procedūros, tuo pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 ir 21 straipsnius. Teismas konstatavo, kad atsakovė N. T. teismo posėdyje pripažino, kad yra kalta dėl vadovo pareigų atlikimo, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeidė vadovo pareigą veikti sąžiningai ir protingai naujai pradedančio eiti pareigas vadovo ir įmonės atžvilgiu, neperdavė turto ir dokumentų po jos pradėjusiam dirbti vadovui (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės N. T. neteisėtų veiksmų ir kaltės nustatymas savaime nepaneigia atsakovės S. P. neteisėtų veiksmų.

Atsakovė S. P. būdama bendrovės 95 % akcininkė, nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. būdama oficiali bendrovės direktorė, ir toliau faktiškai vykdydama bendrovės vadovės funkcijas nuo 2009 m. kovo 20 d. iš jų atleidus atsakovą T. B., yra atsakinga pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį už netinkamą pareigų vykdymą ar jų nevykdymą ir privalo visiškai atlyginti žalą, padarytą juridiniam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovė S. P. UAB „Solorano“ bankroto bylos iškėlimo metu 2011 m. kovo 25 d. (t.1, b. l. 10–11) faktiškai vykdė bendrovės vadovės pareigas, jos vaidmuo ir reali galimybė daryti įtaką įmonės veiklai buvo pagrindinis, nes nei T. B., nei N. T. nei de jure, nei de facto nuo 2009 m. kovo 20 d. įmonei nevadovavo. Atsakovė S. P. buvo ne tik bendrovės akcininkė, bet ir faktinė direktorė, kuri buvo atsakinga už bendrovės turto įtraukimą į apskaitą ir išsaugojimą. Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent atsakovei S. P., kaip faktinei vadovei, teko pareiga vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatą, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad teismo sprendime nebuvo tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, susijusi su neteisėtų veiksmų nustatymu, nes atsakovė N. T. neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos ir nepagrindė, kad ji buvo perdavusi bendrovės turtą ir dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog nėra objektyvios galimybės nustatyti bendrovės faktinio turto vadovų pasikeitimo momentu dydžio, nes tai lėmė būtent neteisėti pačios atsakovės S. P. veiksmai, būnant bendrovės akcininke ir einant bendrovės direktorės pareigas neorganizuojant turto inventorizacijos, neperimant įmonės dokumentų ir materialinių vertybių pagal priėmimo–perdavimo aktus, neužtikrinant buhalterinės apskaitos organizavimo ir apskaitos dokumentų išsaugojimo, dar daugiau – paslepiant buhalterinės apskaitos dokumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-385-270/2014 (t. 3, b. l. 106–113) nustatė, kad atsakovė S. P. UAB „Solorano“ buhalterinių apskaitos dokumentų niekam neperdavė, turint tikslą nuslėpti tikrąją finansinę bendrovės padėtį buvo sudaryta tariama bendrovės pardavimo sutartis. Teismas konstatavo ir tai, kad apklausti liudytojai N. T., T. B., E. A., A. R. patvirtino, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai pasikeičiant vadovams niekam perduoti nebuvo, tos aplinkybės neneigė ir pati S. P. (t. 3, b. l. 112). Tai, kad atsakovė S. P. buvo faktinė UAB „Solorano“ vadovė nuo jos įsteigimo dienos, kuri tvarkė iš esmės visus bendrovės dokumentus ir valdė finansus ir turtą, patvirtina ir daugelis kitų byloje esančių įrodymų. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. specialisto išvados matyti, jog 2013 m. sausio 10 d. N. T. liudytojos papildomos apklausos protokole nurodė, kad jos vadovavimo metu realiai bendrovei vadovavo S. P., o jos kaip vadovės funkcijos buvo sudaryti darbo grafikus darbuotojams, skaičiuoti, kiek jie dirbo valandų, tačiau pačias sutartis derindavo S. P., jai tik pateikdavo pasirašyti. Šioje specialisto išvadoje nurodyti ir UAB „Solorano“ vyr. buhalterės E. A. kaip liudytojos 2013 m. sausio 23 d. parodymai, kuriuose teigiama, kad ji pinigų darbuotojams neišmokėdavo, pinigus darbuotojams į rankas duodavo S. P. (t. 1, b. l. 84). Tai, kad atsakovė S. P. pagal savo realų vaidmenį ir galimybę daryti įtaką UAB „Solorano“, kaip juridinio asmens veiklai, atliko faktinės vadovės funkcijas, patvirtina ir Vilniaus apygardos prokuratūros baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-736-13 esantys liudytojų E. A., I. N., S. K., P. D., A. D., J. L. parodymai, iš kurių matyti, kad atsakovė S. P. realiai vadovavo bendrovės veiklai, nuomavo patalpas, mokėjo nuompinigius, tvarkė kitus piniginius reikalus, priimdavo darbuotojus į darbą ir duodavo nurodymus, susijusius su darbo funkcijomis, mokėjo darbo užmokestį (baudžiamosios bylos Nr. 10-9-736-13, t. 1, b. l. 82, 115-123).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, 37, p. 129–139). Atsižvelgiant į šią kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegijai nustačius aplinkybes, kad atsakovė S. P., būdama bendrovės akcininkė, veikė kaip faktinis UAB „Solorano“ vadovas, todėl teismas pagrįstai konstatavęs atsakovės neteisėtus tyčinius veiksmus pagrįstai jai taikė civilinę atsakomybę kaip juridinio asmens dalyviui (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad atsakovės S. P. aukščiau nustatyti neteisėti veiksmai, kurie sudaro ieškinio faktinį pagrindą, jų apimtis ir pobūdis būdingi ir juridinio asmens vadovui, todėl atsakovės S. P. atsakomybei taip pat taikytina CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostata, numatanti juridinio asmens valdymo organo nario pareigą atlyginti padarytą žalą juridiniam asmeniui.

Dėl žalos fakto ir dydžio

Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovei BUAB „Solorano“ asmeniškai iš atsakovės S. P. priteisė 331,97 Eur žalai atlyginti, ir solidariai iš atsakovių N. T. ir S. P. 78 510,79 Eur žalai atlyginti. Atsakovė S. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė įrodė žalos faktą ir jos dydį. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi 2008 m. birželio 30 d. balanso duomenimis, jį turėjo vertinti kritiškai, nes jis nėra tinkamai patvirtintas (nepasirašytas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė žalos faktą, nes BUAB „Solorano“ liko skolinga savo kreditoriams, Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 11 d., 2011 m. liepos 22 d., 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimis patvirtino BUAB „Solorano“ kreditorių 597 411,94 Lt finansinius reikalavimus (t. 1, b. l. 22–25), tuo tarpu atsakovė S. P. neperdavė jokio bendrovės turto ir dokumentų bankroto administratoriui. Pažymėtina, kad byloje esantis paskutinis 2008 m. birželio 30 d. balansas patvirtina, kad įmonėje apskaityto turto vertė buvo 367 737 Lt, iš jo ilgalaikio turto už 172 195 Lt ir trumpalaikio turto už 195 542 Lt (t. 2, b. l. 5). Teisėjų kolegija įvertino byloje esančius įrodymus, kad BUAB „Solorano“ dar 2009 m. turėjo turto, tai patvirtino liudytoja J. L. B., nurodžiusi, jog 2009 m. vasario mėnesį UAB „Solorano“ veiklos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) buvo ieškovei priklausęs turtas: restorano baldai, šviestuvai, virtuvės puodai, kavos aparatas, mikrobangų krosnelė, kasos aparatas, kompiuteris, muzikos aparatūra. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos 2013 m. gegužės 2 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 27 d. įmonė gavo 332 885 Lt įplaukų, kurių panaudojimas nėra pagrįstas apskaitos dokumentais. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino faktines aplinkybes, kad atsakovei S. P., neorganizavus bendrovės turto inventorizacijos, neperėmus įmonės dokumentų ir materialinių vertybių pagal priėmimo–perdavimo aktus, neužtikrinus buhalterinės apskaitos organizavimo ir apskaitos dokumentų išsaugojimo, dar daugiau – tyčia paslėpus buhalterinės apskaitos dokumentus, numatant, kad paslėpus UAB „Solorano“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2009 m. kovo 20 d. tuo bus trukdoma nustatyti UAB „Solorano“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį, struktūrą ir to siekiant, buvo padaryta žala.

Pirmosios instancijos teismas įvertino UAB „Solorano“ 2008 m. birželio 30 d. balanse nurodytus duomenis apie įmonės turimą turtą ir gautas sumas, lygino juos su 2007 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo metu UAB „Solorano“ bankui AB „Swedbank“ pateiktų 2008 m. birželio 30 d. finansinių ataskaitų duomenimis (t. 2, b. 1. 5, 90, 93), iš kurių nustatė, kad šie duomenys vieni kitus atitinka. Teismas pažymėjo, kad nors jam nėra pateikta įrodymų, kad 2008 m. birželio 30 d. balansas buvo patvirtintas nustatyta tvarka akcininkų susirinkime priimant sprendimą, tačiau šis balansas yra pasirašytas įmonės vadovo – atsakovės N. T., atitinka bankui AB „Swedbank“ pateiktų 2008 m. birželio 30 d. finansinių ataskaitų duomenis, kurie, atsakovės N. T. paaiškinimais, buvo pateikti teisingi, todėl padarė išvadą, kad 2008 m. birželio 30 d. balansas yra tinkamas įrodymas, kurio duomenimis galima nustatyti UAB „Solorano“ turtą.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka. Pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, turi įrodyti šalys, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja dispozityviosiose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Gembės statyba“ v. UAB „Filipopolis“, bylos Nr. 3K-3-423/2011). Tačiau tuo atveju, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, ypač bylose kuriose yra viešo intereso gynimo poreikis, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini ir patikimi. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino BUAB „Solorano“ 2008 m. birželio 30 d. balanso finansinius rodiklius kartu su kitais byloje esančiai ir teismo ištirtais įrodymais: AB „Swedbank“ pateiktais finansiniais ataskaitų duomenimis, liudytojų parodymais apie įmonės turtą, duomenis apie įmonės gautas pajamas, ir laikė, kad jie vieni kitus atitinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog po UAB „Solorano“ 2008 m. birželio 30 d. balanso sudarymo bendrovės turto struktūra galėjo kiek kisti, nes Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos 2013 m. gegužės 2 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. bendrovė gavo 332 885 Lt įplaukų, iš sąskaitų išimta grynais pinigais 18 760 Lt, išleista prekėms ir paslaugoms apmokėti 328 784 Lt, sumokėta fiziniams asmenims 6 399 Lt, nepaneigia UAB „Solorano“ 2008 m. birželio 30 d. balanso, kaip oficialaus finansinio dokumento įrodomosios reikšmės, kadangi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai yra paskutiniai finansinių ataskaitų duomenys ir šio turto ar duomenų apie jo panaudojimą administratoriui nebuvo pateikta, o bankroto administratorius negali nurodyti įmonės turto struktūros, kadangi atsakovė S. P. paslėpė UAB „Solorano“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, nes nevertino kritiškai sudaryto balanso, kadangi netgi balansas, kuris atitinka visus įstatymo nustatytus reikalavimus (tinkamai patvirtintas ir pan.), negali būti vertinamas kaip įrodymas, kuris savaime pagrindžia žalos faktą ir dydį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013, nurodyta, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 3, 4 dalys). Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specifiniai reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą bei teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę (pvz., jis patvirtina, kad finansinės apskaitos dokumentas nepasirašytas). T. y. ir balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nepasirašyto balanso finansiniai rodikliai dėl įmonės turto, įsipareigojimų sumų ir kiti duomenys dėl tos priežasties, kad jų tikrumas nėra patvirtintas atsakingų asmenų parašais, yra negalutiniai. Dėl jų įrodomosios vertės ir reikšmės sprendžia teismas pagal visų byloje esančių įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau buvo nurodyta aukščiau, šioje civilinėje byloje nustatyta, kad nors teismui nėra pateikta įrodymų, kad 2008 m. birželio 30 d. balansas buvo patvirtintas nustatyta tvarka akcininkų susirinkime priimant sprendimą, tačiau šis balansas yra pasirašytas įmonės vadovo – atsakovės N. T., atitinka bankui AB „Swedbank“ pateiktų 2008 m. birželio 30 d. finansinių ataskaitų duomenis, kurie, atsakovės N. T. paaiškinimais, buvo pateikti teisingi, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2008 m. birželio 30 d. balansas yra tinkamas įrodymas, kurio duomenimis galima nustatyti UAB „Solorano“ turtą (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė S. P. nepateikė teismui jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų balanse esančius duomenis apie įmonės turtą, dėl atsakovės S. P. turto ir buhalterinių dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui ir dėl to negalėjimo jų pateikti su ieškiniu į civilinę bylą teismas dėl žalos padarymo aplinkybių negalėjo spręsti iš kitų, tiesioginių žalą patvirtinančių įrodymų, kurie realiai patvirtintų įmonės turto turėjimo ir praradimo (neišsaugojimo) faktus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos pagrįstai įvertino BUAB „Solorano“ 2008 m. birželio 30 d. balanso duomenis pagal kitus byloje esančius įrodymus ir žalos dydį sumažino nuo balanse nurodytos 367 737 Lt turto vertės iki 272 228,30 Lt (78 842,77 Eur). Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė neįrodė 40 051,28 Lt skolos išieškojimo iš V. G. negalimumo, ir kad atsakovai įrodė, jog 16 061,58 Eur (55 457,42 Lt) likutinės vertės automobilį grąžino lizingo bendrovei, žalos dydį atitinkamai sumažino ir nustatė, kad neperdavus turto administratoriui, BUAB „Solorano“ patyrė 78 842,77 Eur žalą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad bendrovei pagal 2006 m. gruodžio 12 d. lizingo sutartį, sudarytą su UAB „Hansa lizingas“ grąžinus bendrovės valdytą ir naudotą automobilį (duomenys neskelbtini), bendrovės turto masė sumažėjo automobilio likutine turto verte, kuri sudaro 16 061,58 Eur, nes Remiantis 20-ojo verslo apskaitos standarto „Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“ metodinėmis rekomendacijomis, lizingo sutarčių pagrindu valdomas turtas įtraukiamas į lizingo gavėjo balansą šio turto įsigijimo verte ir skaičiuojamas nusidėvėjimas. Apeliantės nuomone, lizinguojamas automobilis buvo įtrauktas į bendrovės turto sąrašą tik buhalterinės apskaitos prasme, tačiau bendrovė į jį nuosavybės teisių neturėjo, tai patvirtino ir liudytoja apklausta bendrovės buhalterė E. A..

Teisėjų kolegija iš byloje esančios AB „Swedbank lizingas“ 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymos nustatė, kad BUAB „Solorano“ lizingo bendrovei perduoto automobilio (duomenys neskelbtini) likutinė vertė yra 16 061,58 Eur, kurią pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas žalą išskaičiavo iš 2008 m. birželio 30 d. balanse nurodytos turto vertės, taip sumažindamas priteistinos žalos atlyginimo sumą (t. 4, b. l. 4, 5). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Solorano“ nuo 2006 m. gruodžio 12 d. lizingo sutarties pagrindu naudojosi automobiliu (duomenys neskelbtini), per laikotarpį iki 2008 m. spalio 16 d. pagal lizingo sutartį buvo sumokėta iš viso 37 807,05 Lt įmokų, 2009 m. sausio 27 d. automobilį grąžino lizingo bendrovei, šio automobilio lizingo sutarties, automobilio likutinė (neišpirkta) vertė buvo 16 061,58 Eur (55 457,42 Lt) be PVM (t. 4, b. l. 4, 5). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė S. P. nepateikė teismui įrodymų, kokia UAB „Solorano“ 2008 m. birželio 30 d. balanse apskaityto turto vertė sudarė minėtas automobilis (duomenys neskelbtini), to negalima nustatyti dėl nesančių įmonės buhalterinių dokumentų ir pačios atsakovės S. P. neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas savo diskrecijos ribose nustatydamas žalos dydį, pagrįstai sprendė išskaičiuoti įrodytą 16 061,58 Eur (55 457,42 Lt) likutinę automobilio vertę iš žalos dydžio, toks įstatymo taikymas laikytinas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BUAB „Solorano“ sumokėjo UAB „Turtonas“ 84 960 Lt avansą pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl reikalaujama žalos suma yra sumažinama tik dalimi sumokėto avanso 40 051,28 Lt, teigiama, kad jeigu žalos suma buvo mažinama, tai turėjo būti mažinama visa avanso suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, mažindamas žalos sumą, įvertino 2009 m. sausio 21 d. UAB „Solorano“, atstovaujama direktoriaus T. B., pasirašytą susitarimą su UAB „Turtona“ ir V. G., kuriuo patvirtinta, kad 40 051,28 Lt su PVM yra išskaitoma iš UAB „Solorano“ nuomotojui jau sumokėto užstato pagal 2007 m. lapkričio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir V. G. šią avanso likutinę dalį atskirai sutartu būdu sumoka UAB „Solorano“ (t. 3, b. l. 162–163). Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad UAB „Solorano“ banko sąskaitose nėra 40 051,28 Lt grąžinimo iš V. G., o duomenų apie kasos įmokas nėra dėl to, kad S. P. paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus, laikė V. G. įmonės skolininke. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei nepateikus įrodymų dėl 40 051,28 Lt išieškojimo iš V. G. negalimumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šią sumą nepagrįstai reikalaujamą atlyginti atsakovų. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad žalos suma turėjo būti sumažinta viso ieškovo BUAB „Solorano“ sumokėto 84 960 Lt avanso UAB „Turtonas“ pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį suma, todėl šis argumentas atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Dėl priežastinio ryšio ir solidariosios atsakomybės

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos. Šiuo aspektu nurodė, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovė S. P. įmonės vadove buvo tik 2 mėnesius, o bankroto byla iškelta praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo to momento, kai ji nebuvo įmonės direktore. Apeliantės vertinimu, priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir įmonei padarytos žalos yra pernelyg nutolęs. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas iš esmės neįrodinėjo priežastinio ryšio, o tik formaliai nurodė, kad jis egzistuoja. Pažymėjo, kad konstatuojant priežastinį ryšį turėjo būti nustatyti konkretūs atsakovės S. P. neteisėti veiksmai ir konkreti žala, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl priežastinio ryšio analizė negalėjo būti atliekama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. sprendžiama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (neveikimo). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Creditum“ v. G. Z., bylos Nr. 3K-3-665-969/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS v. UAB „GRIFS AG“, bylos Nr. 3K-3-531/2013; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovė S. P., būdama UAB „Solorano“ 95 % akcininkė, nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. gruodžio 11 d. būdama oficiali bendrovės direktorė, ir toliau faktiškai vykdydama bendrovės vadovės funkcijas nuo 2009 m. kovo 20 d. iš jų atleidus atsakovą T. B., nei UAB „Solorano“ turto, nei bendrovės buhalterinių dokumentų bankroto administratoriui neperdavė, o bendrovės paskutinis 2008 m. birželio 30 d. balansas ir kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendrovėje buvo turto, kurio vertė 367 737 Lt, bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 597 411,94 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad yra akivaizdu, jog BUAB „Solorano“ žalingi padariniai kyla būtent dėl neteisėtų atsakovės S. P. veiksmų, kurie teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto atsakovės veiksmo (neveikimo). Jei atsakovė S. P. nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų: būtų perdavusi bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, tinkamai organizavusi įmonės turto inventorizaciją, perėmusi ir perdavusi įmonės dokumentus ir materialines vertybes pagal priėmimo–perdavimo aktus, užtikrinusi buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagaliau nebūtų paslėpus buhalterinių apskaitos dokumentų, BUAB „Solorano“ bankroto administratorius galėtų nustatyti įmonės turtą, jį apskaityti ir atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovių S. P. ir N. T. atžvilgiu teismas nepagrįstai pritaikė solidariąją, o ne dalinę civilinę atsakomybę, neatsižvelgė į Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog solidarioji civilinė atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąją prasme (bendrininkavimas plačiąją prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nemažos dalies subjektyviojo bendrininkavimo atvejų, konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Creditum“ v. G. Z., bylos Nr. 3K-3-665-969/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313-2015 dėl solidariosios atsakomybės prezumpcijos atvejo žalos atlyginimo kontekste išaiškino, kad CK įtvirtinta, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014). Žala šiame kontekste aiškintina kaip materialaus ar nematerialaus pobūdžio pakenkimas teisės saugomam interesui, o nedaloma žala yra tada, kai negalima išskirti skirtingų interesų pažeidimo arba pažeidus tą patį interesą negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina konkrečiam atsakovui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje nustatyta, jog kiekviena iš atsakovių N. T. ir S. P. tam tikru laikotarpiu buvo įmonės UAB „Solorano“ vadovėmis: nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d. direktore buvo atsakovė N. T., nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. atsakovė S. P. (U.), kuri faktiškai toliau vykdė bendrovės vadovės funkcijas nuo 2009 m. kovo 20 d. iš jų atleidus tik formaliai šias pareigas ėjusį atsakovą T. B.. Pažymėtina, kad civilinėje byloje nustatyta, jog atsakovė N. T. būdama bendrovės vadovė nevykdė pareigų, nes neparengė metinių finansinių ataskaitų ir jų nepateikė Juridinių asmenų registrui, neorganizavo turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo procedūros, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeidė vadovo pareigą veikti sąžiningai ir protingai naujai pradedančio eiti pareigas vadovo ir įmonės atžvilgiu. Kaip jau ne kartą nurodyta aukščiau, iš esmės analogiški neteisėti veiksmai UAB „Solorano“ atžvilgiu nustatyti ir atsakovės S. P., papildomai nustačius, kad ši atsakovė pagal savo faktinį elgesį buvo pagrindinė įmonės vadovė, kuri dargi paslėpė įmonės buhalterinius dokumentus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovių N. T. ir S. P. veiksmai atitinka objektyvaus bendrininkavimo sąlygas, nes BUAB „Solorano“ žala atsirado dėl šių buvusių bendrovės vadovių ir akcininkių veiksmų sąveikos, t. y. jos abi iš esmės prisidėjo prie žalos atsiradimo ir negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienai iš atsakovių, nes negalima nustatyti, kurį įmonės turtą ir kuriuos buhalterinius dokumentus kiekviena iš atsakovių prarado. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagrįstai sprendė, kad atsakovių N. T. ir S. P. atžvilgiu įsigalioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija ir ją taikė, nes žalos atlyginimo prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, CK 6.279 straipsnis).

Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neįrodytas, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė juridinio asmens dalyvio ir vadovo atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Valstybė už procesinių dokumentų siuntimą, susijusį su apeliaciniu skundu, patyrė 8,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurių atlyginimas, atmetus apeliacinį skundą, priteisiamas iš atsakovės S. P. (CPK 96 straipsnis).

Vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 8,12 Eur (aštuonis eurus 12 cnt) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.