Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Andrienas“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

19. Nagrinėjamos bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pagal 2017 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija BUD, Nr. 2017/02/01, BUAB „Andrienas“ iš UAB „Budrių statyba“ už 42 000 Eur kainą įsigijo 13 vnt. aliuminio stiklo konstrukcijos langų su montavimo detalėmis. BUAB „Andrienas“ direktoriaus pareigas nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo ėjo apeliantas A. P.

20. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1044-613/2018 BUAB „Andrienas“ iškelta bankroto byla, jos nemokumo administratore paskirta UAB „Divingas“. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. spalio 30 d. Šio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. balandžio 20 d., bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Dėl apeliacinio skundo argumentų ir apeliacijos ribų

22. Pirmosios instancijos teismas apelianto atsikirtimų į ieškinį argumentus tiek dėl praleistos ieškinio senaties reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, tiek dėl buvusio jo ir nemokumo administratorės susitarimo iš viso nereikalauti žalos atlyginimo, atsižvelgiant į apelianto atsisakymą nuo savo kreditorinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje, pripažino neįrodytais ir ieškinio reikalavimų dalį dėl 42 000 Eur žalos atlyginimo patenkino. Nors apeliantas savo apeliaciniame skunde kai kuriuos iš šių argumentų nurodo pakartotinai, formuluodamas apeliacinio skundo dalyką prašo teismo sprendimą pakeisti ir Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimu priteistas iš jo 10 500 Eur minimalius ieškovės nuostolius kompensuojančias palūkanas sumažinti iki 1 000 Eur.

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus šioje teisės normoje tiesiogiai nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju poreikis peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatytas, todėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas bus vertinamas tiek, kiek jie yra susiję su apeliaciniame skunde suformuluotu apeliacinės instancijos teismui prašymu (apeliacinio skundo dalyku), nepasisakant dėl tokio apelianto prašymo (dėl priteistų palūkanų sumažinimo) išsprendimui neaktualių argumentų.

24. Taigi, nagrinėjamoje byloje jau nekyla ginčo dėl to, kad ieškovės iš UAB „Budrių statyba“ už 42 000 Eur kainą įsigyti 13 vnt. aliuminio stiklo konstrukcijos langai nebuvo panaudoti BUAB „Andrienas“ veikloje. Jie buvo sumontuoti apeliantui kartu su sutuoktine V. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Apeliantas taip pat nekvestionuoja ir sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti buvimo, t. y. savo neteisėtų veiksmų ir kaltės, žalos fakto bei jos dydžio ar priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos buvimo (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

25. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog kompensacinės palūkanos iš apelianto gali būti priteistos ir kitu teisiniu pagrindu, t. y. taikant CK 6.240 straipsnio 1 dalyje įvirtintą nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, taip pat teisiškai neaktualūs, nes pati ieškovė buvo pasirinkusi ginti pažeistas bendrovės ir jos kreditorių teises per žalos atlyginimo prievolę, o ne nepagrįstą praturtėjimą. Todėl ir tokiu aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

Dėl apelianto turėto kreditorinio reikalavimo įtakos jo prievolei sumokėti ieškovei palūkanas už žalos sumą

26. Su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertindamas įrodymus bei nuspręsdamas dėl 10 500 Eur palūkanų sumos priteisimo, nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto teiginius apie jo turėtą ir vėliau atsisakytą daugiau nei du kartus didesnį, ne padaryta žala, kreditorinį reikalavimą, teisėjų kolegija nesutinka. Viena vertus, pripažinti, kad apeliantas jau yra atlyginęs visą padarytą žalą ieškovei, nėra jokio teisinio pagrindo, nes nėra (ir negalėjo būti) pateikti įrodymai apie atliktą įskaitymą, kita vertus, apeliaciniu skundu nėra kvestionuojama ta teismo sprendimo dalis, kuria iš jo buvo priteistas 42 000 Eur žalos atlyginimas.

27. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 36 punktas).

28. Iš dispozityvumo ir rungimosi principų išplaukia, kad pareiga (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) teikti teismui įrodymus tenka šalims. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas).

29. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012).

30. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis pirmiau aptarta civiliniame procese taikoma įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykle, byloje nėra jokių duomenų ir, atitinkamai, prielaidų vertinimui, kad apeliantas savo noru jau yra atlyginęs ieškovei padarytą žalą, todėl ir kompensuojamosios palūkanos iš jo neturėjo būti priteisiamos arba jų turėjo būti priteisiama mažiau – 1 000 Eur. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apelianto siekį gera valia, iki priimant skundžiamą sprendimą, kompensuoti bendrovei padarytą žalą. Iš apelianto ieškovės nemokumo administratorei adresuoto 2020 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl kreditorinio reikalavimo atsisakymo matyti, kad apeliantas jame neįvardijo tokio veiksmo atlikimo priežasties, t. y. nenurodė, kad reikalavimo atsisakė dėl to, jog taip siekia panaikinti savo piniginę prievolę atlyginti BUAB „Andrienas“ padarytą 42 000 Eur dydžio žalą, įskaitant priešpriešinius apelianto ir BUAB „Andrienas“ piniginius reikalavimus. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad apeliantas būtų atlikęs tokios sumos įskaitymą įgyvendindamas visas įskaitymo teisėtumo sąlygas (CK 6.131 straipsnis).

31. Pažymėtina, kad bankroto proceso metu kreditorių reikalavimai yra tenkinami specialia tvarka, t. y. iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 93 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, jei vienai bylos šalių yra iškeliama bankroto byla, nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo įskaitymas, išskyrus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, yra draudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019). Įskaitymo atlikimas tokioje situacijoje neabejotinai pažeistų imperatyviąsias teisės normas bei jomis nustatytus draudimus, pažeistų kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios bendrovės turto. Taip pat tokiu įskaitymu būtų nepagrįstai suteiktas pranašumas tik vienam kreditoriui prieš kitus bankrutavusios bendrovės kreditorius ir pažeistas jų lygiateisiškumas. Draudimas kreditoriams siekti savo reikalavimus tenkinti kitaip, nei įmonių (bendrovių) bankroto procedūras reglamentuojančiame įstatyme nustatyta tvarka, užtikrina, kad jokiam kreditoriui nebus suteikiamos privilegijos kitų kreditorių atžvilgiu, ir tai yra tokių nemokumo teisės principų, kaip visuotinumas ir kreditorių lygiateisiškumas, išraiška (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-607-464/2018).

32. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, apeliantas po to, kai tapo kreditoriumi ieškovės bankroto byloje (2019 m. birželio 25 d.), taigi jau po bankroto bylos iškėlimo BUAB „Andrienas“, negalėjo teisėtai atlikti savo reikalavimo įskaitymo su BUAB „Andrienas“ reikalavimu, kadangi toks veiksmas būtų prieštaravęs imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pažeidęs juridinių asmenų nemokumo procese taikomą kreditorių lygiateisiškumo (lot. par conditio creditorum) principą ir būtų negaliojantis.

33. Pastebėtinas ir apelianto pozicijos nenuoseklumas, nurodant dviejų tarpusavyje nesuderinamų faktinių aplinkybių egzistavimą. Nors apeliantas teigia, kad jis iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo jau buvo atlyginęs visą ieškovei padarytą žalą, visgi savo apeliaciniame skunde nekelia nepagrįstai iš jo priteisto 42 000 Eur žalos atlyginimo klausimo, nesutikdamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl priteistų palūkanų sumos dydžio.

34. Apibendrinant išdėstytus argumentus, pripažintina, kad apeliantas laikotarpiu nuo bankroto bylos iškėlimo iki prašymo dėl kreditorinio reikalavimo atsisakymo neatliko BUAB „Andrienas“ atžvilgiu įskaitymo, kuris atitiktų jam keliamus teisėtumo reikalavimus, taigi neatlygino žalos ieškovei įskaitymo būdu. Apeliantui neatlyginus ieškovei padarytos žalos, ieškovė pagrįstai apskaičiavo jam 10 500 Eur palūkanas už paskutinių 5 metų laikotarpį, kuriuo apeliantas nevykdė savo piniginės prievolės ieškovei. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino tinkamai.

Dėl palūkanų sumažinimo

35. Apelianto manymu, skundžiamu sprendimu priteistų palūkanų dydis yra aiškiai per didelis, nes sudaro 25 proc. priteistos žalai atlyginti sumos, taip pat šiuo konkrečiu atveju privalu buvo atsižvelgti ir į ilgalaikį nemokumo administratorės nesikreipimą į teismą dėl žalos atlyginimo, lėmusį palūkanų skaičiavimą už 5 metus. Tokie apeliacinio skundo argumentai taip pat aiškiai stokoja pagrįstumo.

36. Šalies, kurios naudai kita šalis turi įvykdyti piniginę prievolę, teisė į kompensacines palūkanas įtvirtinta CK 6.210 straipsnio 1 dalyje. Pagal nurodytą teisės normą, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Palūkanos, mokamos už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą, laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis).

37. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.210 straipsnio nuostatas, yra pasisakęs, kad nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).

38. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

39. Pagal CK 6.258 straipsnio 7 dalį palūkanos už nuostolius skaičiuojamos nuo prievolės neįvykdymo momento, jeigu sutartyje nenustatoma kas kita. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė iš apelianto priteisti 10 500 Eur palūkanų sumą, apskaičiuotą už paskutinių 5 metų laikotarpį iki ieškinio pateikimo dienos, nes nuo prievolės atsiskaityti už langus atsiradimo jau buvo praėję daugiau nei 5 metai. Byloje iš esmės ir nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. vasario 27 d. apeliantui panaudojus ieškovei priklausančias 42 000 Eur pinigines lėšas ne bendrovės veikloje ir (ar) jos interesais (t. y. padarius ieškovei 42 000 Eur dydžio žalą), nuo šio momento (2017 m. vasario 27 d.) jam ir atsirado prievolė tokias lėšas grąžinti ieškovei (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios piniginės prievolės apeliantui nevykdant, ieškovė pagrįstai CK 6.210 straipsnio 1 dalies ir CK 6.258 straipsnio 7 dalies pagrindu jam skaičiavo įstatymines palūkanas, be kita ko, atsižvelgdama ir į įstatymų leidėjo valia nustatytus jų skaičiavimo ribojimus (į sutrumpintą ieškinio senaties terminą).

40. Kasacinis teismas byloje, kurioje taip pat buvo sprendžiamas nuostolių atlyginimo bei įstatyminių palūkanų už juos mokėjimo klausimas, yra pažymėjęs, kad teismo teisė kontroliuoti kompensuojamųjų palūkanų dydį nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta įstatyme (išskyrus CK 6.37 straipsnio 3 dalį, tačiau šios normos taikymo atveju kontrolė yra orientuota į sutartyje nustatytų palūkanų dydį). Kita vertus, tokia teisė (per kompensuojamųjų palūkanų paskirtį, kuri sutampa su netesybų paskirtimi kompensuoti kreditoriaus minimalius nuostolius) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) išplaukia iš CK 6.258 straipsnio 3 dalies, kuri suteikia teismui galimybę mažinti netesybas, jeigu, inter alia (be kita ko), šios yra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 40 punktas; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019, 81 punktas).

41. Taigi, pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą.

42. Aiškindamas CK 6.258 straipsnio 3 dalies taikymo atvejus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Pagal formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013).

43. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu bei aptarta teismų praktika, ir įvertina, ar pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą egzistavo pagrindas iš apelianto priteistinų palūkanų dydžio sumažinimui.

44. Byloje nustatyta, kad apeliantas nuo pat žalos padarymo momento (2017 m. vasario 27 d.) iki pirmosios bylos dėl langų pirkimo–pradavimo sandorio nuginčijimo inicijavimo jokių veiksmų atskleisti nemokumo administratorei informaciją apie žalos padarymo aplinkybes nesiėmė, taip pat nėra net iš dalies kompensavęs žalos ieškovei, bankrutavusiam juridiniam asmeniui, ir jos kreditoriams. Priešingai, aplinkybes apie žalos padarymą apeliantas siekė nuslėpti nuo administratorės. Tokią išvadą suponuoja šalių elektroninio susirašinėjimo turinys. Nemokumo administratorė 2021 m. rugpjūčio 17 d. apeliantui adresuotame laiške nurodė, kad tarp apelianto jai perduotų BUAB „Andrientas“ dokumentų nėra dokumentų apie pagal 2017 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija BUD, Nr. 2017/02/01, įsigytų prekių panaudojimą. Gavęs administratorės 2021 m. lapkričio 4 d. raštą dėl informacijos apie sąskaitą faktūrą pateikimo, apeliantas 2021 m. lapkričio 26 d. elektroniniame laiške nurodė, kad visų detalių neatsimena, paprašė leisti susipažinti su daugiau dokumentų. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir apelianto procesinės pozicijos, jis neabejotinai žinojo, kad sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės buvo panaudos ne BUAB „Andrientas“ naudai ir interesais, o paties apelianto asmeniniams poreikiams patenkinti. Apeliantas aplinkybes apie ginčo objektu tapusių langų sumontavimą konkrečiame objekte atskleidė tik po administratorės aktyvių veiksmų, šiai siekiant išsiaiškinti 42 000 Eur sumos panaudojimo aplinkybes.

45. Atsižvelgiant į aptartus apelianto veiksmus (neveikimą), informacijos apie žalos padarymo aplinkybes slėpimą, jokios dalies žalos nekompensavimą bendrovei, darytina išvada, kad jo paties elgesys ir lėmė tai, kad įstatymo pagrindu buvo pradėtos skaičiuoti kompensuojamosios palūkanos. Palūkanos pagrįstai skaičiuotos už 5 paskutinius metus iki ieškinio pareiškimo dienos (apie tokio pobūdžio palūkanų skaičiavimo tvarką yra pasisakyta ir jau minėtoje kasacinio teismo praktikoje; žr. šios nutarties 40 punktą), kadangi apeliantas visą šį laikotarpį nevykdė savo prievolės atlyginti iškovei žalą. Taigi, kitaip nei tvirtina apeliantas savo apeliaciniame skunde, atitinkamo dydžio palūkanos susidarė ne dėl nemokumo administratorės pasyvumo, o dėl apelianto neveikimo žalos atlyginimo prievolėje. Todėl tokie apelianto argumentai, kad palūkanos turėtų būti mažinamos, nes jų susidarymą lėmė administratorės veiksmai, kai tik praėjus 5 metams nuo žalos atsiradimo dienos ji kreipėsi su reikalavimu dėl žalos atlyginimo, atmestini kaip nepagrįsti.

46. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiais, kad palūkanos turi būti mažinamos vien dėl tos priežasties, kad jos sudaro 25 proc. nuo priteistos žalos atlyginimo sumos (42 000 Eur). Aplinkybė, kad už 5 metų laikotarpį apskaičiuotų palūkanų suma sudaro 25 proc. žalos atlyginimui priteistos sumos, nėra pakankamas ir besąlygiškas pagrindas jas mažinti. Apeliantas nepagrįstai palūkanų dydį vertina tik pagal jų suminę išraišką, lygindamas su žalos suma, ir neatsižvelgia į procentinį dydį bei termino, už kurį palūkanos apskaičiuotos, trukmę. Įstatymų leidėjas, nustatydamas sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, visais be išimties atvejais leidžia skaičiuoti jas už 5 metus, taigi, ir palūkanų bendra suma visada sudarys 25 proc. nuo nevykdomos prievolės sumos.

47. Nagrinėjamoje situacijoje taikomų įstatyminių palūkanų dydis (5 proc.), teisėjų kolegijos vertinimu, per se (savaime) nevertintinas kaip nepagrįstai didelis. Pažymėtina, kad būtent toks metinis palūkanų dydis, kitaip tariant, 0,01 proc. už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną, įstatymų leidėjo valia yra nustatytas kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija (CK 6.261 straipsnis), o jokių išskirtinių aplinkybių, kuriuos leistų šiuos minimalius nuostolius dar labiau sumažinti, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

48. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokio dydžio palūkanų priteisimas žymiai paveiktų jo finansinę padėtį, pažeistų šalių – jo, kaip fizinio asmens, ir bankrutavusio juridinio asmens bei jo kreditorių – interesų pusiausvyrą ar egzistuotų kitos aplinkybės, dėl ko priteisto dydžio palūkanų suma apelianto atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip neprotingai didelė, neproporcinga ir neteisinga. Jeigu apeliantas savo asmeninėms reikmėms nebūtų naudojęs bendrovės lėšų, o būtų jas skolinęsis iš kredito įstaigų, labiau tikėtina, kad būtų mokėjęs už naudojimąsi pinigais didesnes arba ne mažesnes palūkanas, nei priteisiamos 5 proc. nuostolius kompensuojančios palūkanos. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad ginčo piniginėmis lėšomis atsiskaičius su bendrovės kreditoriais nebūtų padidėję ir kreditoriniai reikalavimai (nebūtų skaičiuojamos palūkanos ar netesybos). Tokiomis aplinkybėmis palūkanų sumažinimas apeliantui, nesant tam pakankamo pagrindo, aiškiai neatitiktų kreditorių BUAB „Andrienas“ bankroto byloje interesų, kadangi į BUAB „Andrienas“ turto masę patektų mažesnė piniginių lėšų suma, dėl ko kreditorių reikalavimai bankroto byloje atitinkamai būtų patenkinti mažesne apimtimi.

49. Nurodytų motyvų pagrindu pripažintina, kad apeliantas neįrodė pagrindų priteistų palūkanų sumažinimui nuo 10 500 Eur iki 1 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs palūkanų mažinimo pagrindų, jas visa apimtimi priteisė iš apelianto.

Dėl ieškinio senaties instituto aiškinimo ir taikymo

50. Apeliantas savo apeliaciniame skunde kelia ir tokį klausimą, kad palūkanos iš viso neturėtų būti priteistos, nes, jo vertinimu, nemokumo administratorė praleido ieškinio senaties terminą pagrindiniam reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, dėl ko, atitinkamai, buvo praleistas ir ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti.

51. Vadovaujantis CK 1.124 straipsnio nuostatomis, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas reikalavimams, kilusiems dėl žalos atlyginimo, pareikšti įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Remiantis CK 1.125 straipsnio 10 dalimi, reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas.

52. CK 1.135 straipsnyje nurodyta, kad pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai (netesybos, įkeitimas, laidavimas ir kt.), nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs.

53. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklė, pagal kurią ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

54. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

55. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad apie galimą BUAB „Andrienas“ teisių pažeidimą nemokumo administratorė nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti žalos padarymo momentu (2017 m. vasario 27 d.), nes pradėjo administruoti ieškovės bankroto procedūras tik nuo 2018 m. spalio 30 d. (nutarties iškelti BUAB „Andrienas“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos), be to, ginčo langų įsigijimas nebuvo įtrauktas į bendrovės apskaitą, BUAB „Andrienas“ dokumentuose nebuvo užfiksuotas ir ginčo langų perleidimas atsakovui.

56. Byloje esantis 2021 m. rugpjūčio 25 d. elektroninis susirašinėjimas tarp nemokumo administratorės ir UAB „Budrių statyba“, kuriame užfiksuota, kad nemokumo administratorė buvo informuota, jog ginčo langus iš UAB „Budrių statyba“ transportavo pati ieškovė, kurios vadovas gali patikslinti, kur buvo nuvežti langai, leidžia visiškai pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nemokumo administratorė apie galimą žalos padarymą ieškovei galėjo anksčiausiai sužinoti 2021 m. rugpjūčio 25 d. Nuo šio momento ir skaičiuotinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas. Ieškinys byloje pareikštas 2022 m. kovo 24 d. (po 7 mėnesių nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d.) todėl nemokumo administratorė ieškinio senaties termino pagrindiniam reikalavimui (dėl žalos atlyginimo) ir, atitinkamai, papildomam reikalavimui (dėl palūkanų priteisimo) pareikšti nepraleido.

57. Be to, tokie apeliacinio skundo argumentai ir nėra aktualūs, nes apeliantas nekvestionuoja teismo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas pagrindinis reikalavimas (dėl žalos atlyginimo), taip pat nekelia ir sprendimo dalies, kuria išspręstas palūkanų priteisimo klausimas, panaikinimo, prašydamas šią teismo sprendimo dalį tik modifikuoti (pakeisti).

58. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybės, tinkamai taikė ir aiškino bylai aktualias teisės normas. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo išspręsti ginčą palūkanų dalyje taip, kaip to siekia apeliantas, t. y. sumažinti jų dydį iki 1 000 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

60. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, o ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, šalių apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

61. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Pagal to paties straipsnio 5 dalį nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva.

62. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi, apeliantas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo pagal įstatymą. Pažymėtina, kad dėl apelianto pareigos mokėti žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą nebuvimo jau yra pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1240-467/2022.

63. Kaip matyti iš byloje duomenų, kad apeliantas už paduotą apeliacinį skundą 2022 m. lapkričio 9 d. sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį, nors tokios pareigos neturėjo, todėl teisėjų kolegija, nustačiusi CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą žyminio mokesčio grąžinimo pagrindą, šį mokestį jam grąžina, išaiškindama, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2022 m. lapkričio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 39 banke Swedbank AB sumokėtus 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio.