Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. T. ir R. D. ir jų atstovo advokato G. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 10 MGL dydžio, t. y. 500 Eur įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš dalies patenkintas A. T. civilinis ieškinys ir iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ A. T. naudai priteista 1108,28 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Iš dalies patenkintas R. D. civilinis ieškinys ir iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ R. D. naudai priteista 651,12 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiųjų patirtos atstovavimo išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš nuteistojo M. V. - nukentėjusiajai A. T. 1264 Eur, nukentėjusiajam R. D. 175 Eur.

100,68 Eur transporto priemonių transportavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir nuspręsta išieškoti iš M. V..

Išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2.7. Teigtina, kad teismas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teismo 2012 metų nutartimi, kai nuo to laiko, euro perkamoji galia sumažėjo kelis kartus, todėl šis teismo argumentas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nėra objektyviai pagrįstas dabartinėmis Lietuvos sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teismas pabrėžia, kad nagrinėjant neturtinės žalos atlyginimo dydį nukentėjusiesiems, būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius (nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181 -611/2020). Be to, teismas neturėdamas pakankamos D. šeimos tarpusavio šeimyninių santykių palaikymo informacijos, paliko ir šias netirtas aplinkybes ir suprantama, kad neištyrus kokių tai bylos aplinkybių, dėl jų priimtas teismo sprendimas nebus ir pakankamai objektyvus.

3.1. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai ir argu­mentai dėl M. V. padarytos nusikalstamos veikos esą neteisingo kvalifikavimo yra aiškiai nepagrįsti bei neteisingi, todėl kategoriškai nesutinka bei prašo apeliacinį skundą šioje dalyje atmesti, o apeliacinio skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš civilinio atsakovo ADB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi ši skundo dalis neturės įtakos M. V. teisėms bei pareigoms, palieka spręsti apeliacinės instancijos teismo nuožiūra, tik pažymi, kad ir šioje dalyje laiko teisingu bei pagrįstu.

4.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. e3K-3-181-611/2020, 3K-3-209- 1075/2020, 2K-7-130-1073/2021, todėl akivaizdu, kad nuosprendis buvo pagristas naujausia teismų praktika, kuri buvo suformuota jau po 2018 m. įsigaliojusiu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) pakeitimu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra: nuo 2018 m. lapkričio 1 d. - 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui, tai savaime nelėmė, kad teismų priteisiamos sumos neturtinei žalai atlyginti būtų išaugusios dešimtimis kartų. Aplinkybę, kad TPVCAPDĮ pakeitimai neturėtų būti siejami su draudiko pareiga mokėti didesnes išmokas patvirtina ir 2018 m įsigaliojusios Eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijos (patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1K- 367), kuriose nurodoma, kad mirties atveju vieno nukentėjusio trečiojo asmens, kuris turi teisę gauti draudimo išmoką dėl patirtos neturtinės žalos, neturtinės žalos orientacinis dydis yra iki 30 MMA (įvykio metu 1 MMA buvo 642 Eur). Būtent tokio dydžio draudimo išmokas teismas ir priteisė žuvusiųjų artimiesiems.

5. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusieji A. T. ir R. D. ir jų atstovas advokatas G. D. palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Nuteistojo gynėjas advokatas prašė atmesti nukentėjusiųjų apeliacinį skundą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

6. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo nusikaltimo kvalifikacijos bei priteistų neturtinių žalų dydžių.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

9. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, kokius nurodo apeliantas, neturi, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti. M. V. kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pirmosios instancijos teismas nustatė vadovaudamasis teismų praktikoje suformuluotais kriterijais, pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį jie buvo vertinami kaip visuma, ir išsamiai bei nešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Dėl M. V. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį

10. BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kvalifikuojant veiką pagal šią normą būtina nustatyti pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius, priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių ir kaltę. Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už KET pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais.

11. Nagrinėjamoje byloje M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį ,,O. I.“ važiavo ne mažesniu nei 66 km/h greičiu, t. y. didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje 40 km/h greičiu, kelio vingyje įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip nepalikdamas saugų eismą prasilenkiant galinčio užtikrinti šoninio tarpo ir atsitrenkė į priešpriešai atvažiuojantį automobilį ,,S. C.“, ko pasėkoje, dėl kūno sumušimo mirė automobilio ,,S. C.“ vairuotojas V. D., o keleivei J. D. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

12. Pagal teismų praktiką, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018).

13. Byloje buvo gauta specialisto išvada ir ekspertizės aktas, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai būtent M. V. pripažino kaltu dėl eismo įvykio kilimo.

14. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad susidūrimo metu automobilio „S. C.“ greitis buvo, tikėtina, apie 41 km/h. Automobilio „O. I.“ greitis susidūrimo metu buvo, tikėtina, apie 50 km/h, o prieš paliktų stabdymo pėdsakų pradžią važiavo, tikėtina, ne mažesniu nei 69 km/h. 2. Automobilių „O. I.“ ir „S. C.“ susidūrimas įvyko, automobiliui „S. C.“ kairės pusės ratais esant kairiau kelio vidurio, o automobiliui „O. I.“ kairės pusės ratais įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą. 3. Šioje eismo situacijoje, techniniu požiūriu, šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio „O. I.“ vairuotojas M. V. važiavo ne mažesniu nei 69 km/h greičiu, t. y. didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje 40 km/h greičiu, judėdamas stabdymo režimu, kelio vingyje įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip nepalikdamas saugų eismą prasilenkiant galinčio užtikrinti šoninio tarpo. Prieš pat susidūrimą automobilio „S. C.“ vairuotojas V. D., prieš prasilenkdamas su priešinga kryptimi važiuojančiu automobiliu „O. I.“, nevažiavo arčiau savo judėjimo krypties dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir nepaliko saugų eismą prasilenkiant galinčio užtikrinti šoninio tarpo, kas techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu ( 2 t., b. l. 160-167).

15. Apklausiama teisme specialistė K. N. parodė, kad tikėtina susidūrimo vieta buvo nustatyta pagal eismo įvykio vietoje išlikusius automobilio „O. I.“ stabdymo pėdsakus. Tikėtina, kad susidūrimas įvyko pėdsakų stabdymo pabaigoje. Su programa buvo atkurta tikėtina transporto priemonių susidūrimo padėtis, matoma, kad susidūrimo metu automobilis „O. I.“ ratais yra įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, automobilio „S. C.“ kairės pusės ratai taip pat yra priešpriešinėje eismo juostoje. Jei ir viena ir kita transporto priemonė būtų važiavusi kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Buvo paskaičiuota, kad jei būtų sureagavęs stabdymui toje pačioje vietoje, kurioje reagavo eismo įvykio metu, kai pradėjo formuotis stabdymo pėdsakai, automobilis važiuodamas leistinu eismo įvykio vietoje 40 km/h greičiu būtų spėjęs sustoti dar iki stabdymo pėdsakų pradžios (4 t. b. l. 80-87).

16. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad automobilio „O. I.“ vairuotojas, važiuodamas (duomenys neskelbtini)važiuojamosios dalies dešine puse, tikėtina apie 66 km/h greičiu, sureagavęs į grėsmę eismo saugumui, - priešpriešiais, tikėtina apie 51,4 m. atstumu jo automobilio eismo juosta važiavusio vairuotojo automobilį „S. C.“, efektyviai užstabdė automobilį, kuris dalinai išslydo į gatvės važiuojamosios dalies kairę pusę ir, judėdamas, tikėtina apie 46 km/h greičiu, susidūrė su, tikėtina, apie 49 km/h greičiu važiavusio ir link Ą. S. g. važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, žiūrint link L. A. g., nusukinėjusio vairuotojo automobiliu „S. C.“. Prieš stabdymą automobilio „O. I.“ vairuotojas važiavo tikėtina, apie 66 km/h greičiu, (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies dešine puse, žiūrint jo važiavimo kryptimi. Automobilis „S. C.“ prieš pat susidūrimą judėjo apie 49 km/h greičiu. Tai, kad prieš eismo įvykį automobilio „S. C.“ vairuotojas (duomenys neskelbtini) vingyje į kairę važiavo gatvės važiuojamosios dalies dalinai kaire puse, sudarydamas kliūtį priešpriešiais važiavusio automobilio „O. I.“ vairuotojui, techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tai, kad automobilio „O. I.“ vairuotojas prieš eismo įvykį važiavo apie 66 km/h greičiu, t. y. viršydamas leistiną maksimalų (duomenys neskelbtini) ruože leistiną 40 km/h greitį, automobilio „S. C.“ vairuotojo sudarytoje pavojingoje kelio eismo situacijoje, techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Automobilio „O. I.“ vairuotojas (duomenys neskelbtini) turėjo važiuoti nedidesniu, kaip 40 km/h greičiu, o atsiradus automobilio eismo juostoje kliūčiai, vairuotojas turėjo stabdyti automobilį kaip galima arčiau gatvės važiuojamosios dalies dešiniojo krašto (5 t. b. l. 2-18).

17. Apklausiamas teisme ekspertas V. Š. paaiškino, kad pagal gautus tyrimo rezultatus buvo padaryta išvada, kad eismo įvykį sąlygojo abiejų vairuotojų veiksmai. Automobilio „S. C.“ vairuotojas prieš eismo įvykį važiavo dalinai priešpriešine eismo juosta. Automobilio ,,O. I.“ vairuotojas važiavo viršydamas leistiną maksimalų 40 km/h greitį ir susidarius pavojingai situacijai, efektyviai užstabdžius automobilį, pastarasis dalinai išslydo į priešpriešinę eismo juostą. Vairuotojui važiuojant ir neviršijus leistino maksimalaus 40 km/h greičio ir lėtinant važiavimo greitį arčiau važiuojamosios dalies dešinio krašto, šis įvykis nebūtų įvykęs. Sprendžiant pagal automobilio „S. C.“ vairuotojo veiksmus – prieš pat įvykį nusukinėjus automobilį link važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, transporto priemonės būtų prasilenkusios. Abiejų vairuotojų netinkami veiksmai sąlygojo eismo įvykį.

18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis M. V. teisme parodė, kad perskaitęs eksperto išvadas ir pasiklausęs ką jis pasakė, nors niekada nesijautė kaltas, tačiau nesiginčija dėl greičio viršijimo ir sutinka. Visas šis įvykis jį ir jo šeimą morališkai paveikė. Nuoširdžiai atsiprašo nukentėjusiųjų, kad įsivėlė į tokią situaciją.

19. Teismų praktikoje konstatuota, kad kai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad, analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui (dalyviams) jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-593/2011, 2K-166/2012).

20. Byloje neginčytinai nustatyta, kad jei M. V. nebūtų viršijęs leistino greičio, transporto priemonės būtų prasilenkusios ir būtų buvę galima išvengti jų susidūrimo, todėl M. V. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, kaip pažeidėjas, kurio veiksmai turėjo lemiamą reikšmę eismo įvykio kilimui.

Dėl J. D. mirties ir veikos kvalifikavimo

21. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl J. D. mirties, siejant, kad jos mirtis yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykusiu eismo įvykiu. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, negali sutikti su tokiu vertinimu.

22. Iš J. D. medicininio mirties liudijimo matyti, kad tiesioginė mirties priežastis – kardiopulmoninis nepakankamumas, pagrindinė liga (trauma), sukėlusi mirtį – nepatikslintas inkstų nepakankamumas (1 t. b. l. 107).

23. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad J. D. padaryti sužalojimai: kairio šlaunikaulio atviras skeveldrinis lūžis, kairio žandinio sinuso šoninės sienelės lūžis, dešinės alkūnės sąnario išnirimas, dešinio alkūnkaulio vainikinės ataugos ir dešinio stipinkaulio galvutės lūžimas, galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, žaizda liežuvyje, kraujosruvos veide. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Dėl kairio šlaunikaulio atviro lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (2 t. b. l. 135-136).

24. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad J. D. nustatyti sužalojimai: kraujosruvos veide, žaizda liežuvyje, kairio žandinio sinuso šoninės sienelės lūžis, galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje kaktinėje-abiejose momeninėse-kairėje smilkininėje skiltyse, dešinės alkūnės sąnario išnirimas, dešinio alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis, dešinio stipinkaulio galvutės lūžis, atviras kairio šlaunikaulio skeveldrinis lūžis. Dėl atviro šlaunikaulio lūžio kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti vienos užduotyje nurodytos autotraumos aplinkybėmis, skirtingose jos fazėse. Mirties priežastis nurodyta medicininiame mirties liudijime. Turimuose medicininiuose dokumentuose duomenų, nurodančių, kad sužalojimai, nustatyti J. D. turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su jai nustatyta inkstų nepakankamumo diagnoze, nėra (2 t., b. l. 141-144).

25. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme specialistas T. Š. paaiškino, kad inkstų nepakankamumas mirties liudijime buvo nepatikslintas, jo tiesiogiai susieti su trauma neturėjo galimybės, kadangi nebuvo pasakyta, kokios jis kilmės. Gydymo įstaigose gydant žaizdas, jos gijo, nebepūliavo. Sunkus sveikatos sutrikdymas buvo dėl atviro šlaunikaulio lūžio, kuris buvo sugydytas, įskaitant pašalintą jo apatinę dalį. Šį lūžį sugydžius, J. D. buvo išsiųsta į slaugos ligoninę palaikomajam gydymui. Vadinasi, tas sužalojimas daugiau nebereikalavo gydymo. Nepatikslintas – reiškia nėra galimybės pasisakyti dėl ko jis yra įvykęs, todėl ši diagnozė buvo palikta nepatikslinta. Vaistų šalutinis poveikis kiekvienam asmeniui yra individualus. Pasireiškimas yra tikimybinis, gali pasireikšti tam tikram kiekiui asmenų. Tai nėra kaip garantija, kad vartojant tą medikamentą būtinai pasireikš šalutinis poveikis. Kuo daugiau operacijų ir kuo ilgesnis gydymas, gali padidinti riziką.

26. Apeliantai apeliaciniu skundu prašo skirti teismo medicininę ekspertizę, siekiant nustatyti mirusiosios J. D. mirties priežastį priežastiniame ryšyje su nuteistojo M. V. veika sunkiai sutrikdžius jos sveikatą, atsiradusiomis sveikatos komplikacijomis bei vėlesne mirtimi.

27. Šis klausimas jau buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teismo, tačiau buvo priimtas sprendimas jos neskirti, nes byloje esančios specialisto išvados bei specialisto paaiškinimai buvo laikomi kaip aiškūs ir pakankami, su kuo sutinka ir bylą nagrinėjantis apeliacinis teismas, dėl ko, 2023 m. kovo 23 d. protokoline nutartimi nutarta, neatlikti įrodymų tyrimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atlikti įrodymų tyrimo net ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus bylos įrodymus, tačiau tinkamai jų neįvertino. Tokiais atvejais apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertina pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir priima atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-178-511/2020, 2K-323-895/2017, 2K-191-648/2017). Tačiau šiuo atveju apygardos teismas pripažįsta, kad tiek bylą tiriant ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, kurių pagrindu šiuo konkrečiu atveju galima daryti motyvuotas išvadas tiek apie nusikalstamos veikos požymius tiek ir juo sukeltus padarinius, dėl ko papildomai skirti apeliantų prašomą medicininę ekspertizę, netikslinga.

28. Šiuo atveju specialisto išvados, kurios parengtos vadovaujantis visa J. D. sveikatos istorija, yra pakankamos daryti išvadą, kad eismo įvykis, kurios metu jai buvo sukeltas sunkus sveikatos sutrikdymas ir nustatyta mirties priežastis, nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Apeliantų keliamos abejonės, kad tai galėjo būti jai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo gydymo pasekmė, nepasitvirtino, kadangi kaip ir nurodė specialistas T. Š., kad J. D. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl atviro šlaunikaulio lūžio, buvo sugydytas ir ji buvo išsiųsta į slaugos ligoninę palaikomajam gydymui, t. y., tas sužalojimas daugiau nebereikalavo gydymo.

29. Apeliantai teigia, jog nenustačius, kad J. D. mirtis buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, M. V. veika turi būti papildomai kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, su kuo teisėjų kolegija negali sutikti.

30. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, eismo įvykio metu sukėlus skirtingose BK 281 straipsnio dalyse numatytus padarinius pagal specialiųjų normų konkurencijos taisykles, inkriminuotina tik BK 281 straipsnio dalis, nustatanti atsakomybę už sunkiausius iš šių padarinių (AB-30-1). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-333/2008 pažymėjo, kad baudžiamojoje teisėje galioja taisyklė, kad sunkesnis kvalifikacinis požymis apima lengvesnį kvalifikacinį požymį. Konkuruojant kelioms straipsnio dalims, numatančioms kvalifikuotas sudėtis, parenkama ta dalis, kuri numato sunkiausią požymį iš visų toje veikoje esančių sunkinančių aplinkybių. Jeigu nusikalstama veika atitinka kelias BK straipsnio dalis, nustatančias skirtingas sankcijas, veika kvalifikuojama pagal tą straipsnio dalį, kuri numato griežčiausią sankciją. Vadovaujamasi tokia logika: griežtesnė norma apima ir švelnesnės normos požymius, kurių atskirai kvalifikuoti nereikia, išskyrus realios sutapties atvejus. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo eismo įvykio pasekmės buvo sukeltos viena ir ta pačia veika. Todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nurodė, kad M. V. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį, reikšmingą juridiniam vertinimui, t. y., BK 281 straipsnio 5 dalį.

Dėl neturtinės žalos padidinimo

31. Nukentėjusioji A. T. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1108,28 Eur turtinės žalos ir 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusysis R. D. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1947,09 Eur turtinės ir 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (3 t. b. l. 145-151, 4 t. 1-33). Pirmosios instancijos teismas A. T. iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė 1108,28 Eur turtinės ir 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. R. D. iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė 651,12 Eur turtinės ir 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos įvertino nukentėjusiųjų ir žuvusiojo V. D. pastovų ryšį, artumą, anūkų nuolatinį bendravimą su seneliu, netekties skausmą dėl tėčio žūties, paties žuvusiojo V. D. neatsargumą. Apeliantai nesutinka su tokiu neturtinės žalos priteisimu ir prašo ją padidinti iki 30 000 Eur kiekvienam už kiekvieno iš tėvų mirtį.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais iš viso neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata, jog neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, KET pažeidimų bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu artimiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 2 896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4 344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui), nuo 2 896,20 Eur iki 26 065 Eur (tėvui/motinai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017).

33. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į neatsargius paties nukentėjusiojo veiksmus eismo įvykio metu, kadangi tai yra reguliuojama įstatymu, t. y., neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė kvalifikuotina kaip vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti visumos rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011).

34. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl žalos už motinos mirtį priteisimo pažymėtina, kad CK 6.283 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys: šiuos nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Teisės normos įtvirtina specialius civilinės deliktinės atsakomybės atvejus, kai civilinė atsakomybė kyla atėmus gyvybę ar pažeidus asmens sveikatą. Tokiais atvejais, teisę į žalos atlyginimą įgyja pats nukentėjusysis, o gyvybės atėmimo atveju – kiti subjektai: įstatyme tiesiogiai nurodyti kiti asmenys bei asmenys, kurie įstatyme nėra tiesiogiai nurodyti, bet teisę į žalos atlyginimą įgyja dėl savo artimo ryšio su mirusiuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-130-1073/2021). Todėl sutinkamai su pirmosios instancijos teismo pozicija, šioje byloje neįrodžius J. D. mirties ryšio su M. V. veika, nukentėjusieji neturi teisės į žalos atlyginimą už nukentėjusiąją, o kaip minėta, kai civilinė atsakomybė kyla pažeidus asmens sveikatą, teisę į žalos atlyginimą įgyja pats nukentėjusysis.

35. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis, kad žuvusiojo vaikai – dukra ir sūnus, t. y., nukentėjusieji, turėjo labai artimus ir šiltus santykius su tėvu, dalydavosi džiaugsmu ir skausmu, o žinia apie tragišką žūtį, kuri beje ir susijusi su tuo pačiu metu ir mamos sunkiu sveikatos sutrikdymu, sukėlė didelį sukrėtimą. Dėl patirtos traumos nukentėjusieji negali atsigauti, apie patirtus išgyvenimus primena ir mirusiojo anūkai, patiria emocijų kaitą, sunku valdyti emocijas prisiminus tėvą, o po kurio laiko ir motinos mirtį, šis skausmas išliks visam gyvenimui. Nukentėjusieji turėjo su tėvu glaudų tarpusavio ryšį, daug bendravo. Šioje vietoje atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad papildomai kviesti prašomą liudytoją, kuri patvirtintų jų artimus šeimos ryšius netikslinga, nes byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių nenutrūkstamus nukentėjusiųjų ryšius su tėvu. Nors motinos mirtis ir nėra susijusi su byloje nagrinėjamu įvykiu, tačiau tai negali likti neįvertinta žmogiškumo ir teisingumo prasme, nes mirus tėvui, nukentėjusieji, išgyvendami didžiulius dvasinius skausmus, turėjo rūpintis ir ligoninėje esančia mama, kuriai šio įvykio metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina ir tai, kad dėl šalyje buvusio paskelbto karantino, nukentėjusieji negalėjo tinkamai atsisveikinti su tėvu, o be to, ir tinkamai lankyti mamos, informaciją gaudavo tik iš personalo. Šie išgyvenimai vienareikšmiškai leidžia teigti, kad netikėta ir staigi tėvo mirtis, kartu įvertinant išgyvenimus, sekusius po tėvo mirties slaugant motiną, teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad nukentėjusiųjų patirti išgyvenimai sukėlė didesnių pasekmių ir nors jie tinkamai buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, tačiau neturtinė žala įvertinta nepakankamai.

36. Akcentuotina, kad civilinio atsakovo atsiliepime minimos Rekomendacijos yra tik rekomendacinio pobūdžio gairės dėl žalos priteisimo, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nėra imperatyviai įpareigoti vadovautis joje nurodomais priteistinų žalų dydžiais. O be to, net ir teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, šiuo konkrečiu atveju yra pagrindo nustatyti žuvusiojo dukrai ir sūnui 20 000 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydį (kiekvienam), todėl jų apeliacinio skundo reikalavimai tenkinami iš dalies ir jiems iš Draudiko priteisiama po 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

38. Apeliaciniame skunde dėstoma ir daugiau aplinkybių, prieštaraujančių skundžiamo nuosprendžio išvadoms, tačiau kolegija atkreipia dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nukentėjusieji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinį skundą pilna apimtimi, būtent pagal skunde nurodytus teiginius. Taigi, dėl nuosprendžio dalies, kurią apeliacinės instancijos teismas laiko teisinga ir palieka galioti, neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, tačiau nuosprendį keičia tik dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

nukentėjusiųjų A. T. ir R. D. ir jų atstovo advokato G. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiesiems A. T. ir R. D. priteisto neturtinės žalos atlyginimo iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ ir priteistas atlyginti neturtines žalas padidinti iki 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) kiekvienam.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.