Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vedasa“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vedasa“ dėl avanso ir baudos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vedasa“ priešieškinį A. S. dėl baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vedasa“ 8 000,00 Eur sumokėtą avansą, 10 000,00 Eur baudą, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo prašymo pateikimo dienos 2020 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis) teisėjų kolegija nenustatė ir apeliantė nenurodo.

24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl avanso ir baudos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

27. Nustatyta, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimas reiškia ir preliminariosios sutarties pabaigą, jokios papildomos šalių valios išraiškos įstatymas nereikalauja.

28. Civilinei atsakomybei šaliai, nepagrįstai vengusiai ar atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, taikyti pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016, kt.). Sudarant preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, kurių objektas nekilnojamieji daiktai, preliminariosios sutarties pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais viena iš sutarties šalių nevykdo prisiimtų įsipareigojimų iki pagrindinės sutarties įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2010).

29. Nustatyta, kad šalys 2019 m. rugsėjo 26 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. V 19/0926, kuria atsakovė už 50 500,00 Eur įsipareigojo ieškovei parduoti butą, adresu (duomenys neskelbtini), projekto Nr. 5-6-2, iš kurio formuojamas apie 30,15 kv. m. ploto butas, ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo atsakovei iš viso 8 000,00 Eur avansą. Pažymėtina, kad preliminariojoje sutartyje neteisingai nurodytas namo, kuriame turėjo būti suformuotas ieškovei parduodamas butas, numeris, t. y. klaidingai nurodytas (duomenys neskelbtini), vietoje (duomenys neskelbtini). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo atveju šalys tarėsi dėl buto dalies, kaip atskiro turtinio vieneto, pirkimo–pardavimo, ir šiam susitarimui įgyvendinti reikėjo atidalinti atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą butą suformuojant iš jo atskirą apie 30,15 kv. m. ploto kadastrinį vienetą (butą). Taigi, aptariamu atveju ginčo susitarimo sudarymo metu dar nebuvo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objekto – 30,15 kv. m. ploto buto, atidalinto ir suformuoto teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra.

30. Pagal sutarties 1 punktą atsakovė iki 2020 m. sausio 30 d. įsipareigojo įregistruoti butą VĮ „Registrų centras“ 100 proc. baigtumu, įrengti pagal sutarties 8 punkto ir 10 punkto 2 dalies reikalavimus (atlikti dalinę apdailą), bei parduoti jį ieškovei ne vėliau kaip 2020 m. sausio 30 d., o ieškovė iki šio termino pagal sutarties 2 punktą įsipareigojo butą nupirkti. Sutarties 22.5 punktu šalys numatė galimybę 1 ir 2 punktuose numatytą terminą pratęsti iki 1 mėnesio. Sutarties 6 punktu šalys susitarė, kad butas ieškovei bus perduotas pilnai disponuoti po to, kai pardavėja atidalins patalpas į atskirą turtinį vienetą (butą), atliks remontą. Pagal šį punktą šalių sutartas buto perdavimo terminas – 2020 m. vasario 28 d.

31. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad šalių sutartu terminu VĮ „Registrų centras“ nebuvo įregistruotas 100 proc. buto baigtumas ir šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Nors, apeliantės teigimu, ginčo sutartimi šalys susitarė, kad nepriklausomai nuo to, per kokį terminą bus sukurtas turtas, pirkėjos (ieškovės) tikslas yra pirkti šį turtą, tačiau preliminariosios sutarties nuostatos nesudaro pagrindo tokiems teiginiams. Kaip minėta, sutarties 1 ir 2 punktu aiškiai nustatyta, iki kada turėjo būti sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis (ne vėliau kaip 2020 m. sausio 30 d.), sutarties 22.5 punktu numatyta galimybė terminą pratęsti iki 1 mėnesio, tačiau byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sutarusios terminą pratęsti. Priešingai, iš ieškovės paaiškinimų pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 6 d. posėdyje matyti, kad ji domėjosi sutarties termino pratęsimo galimybe, siūlė įforminti susitarimą dėl termino pratęsimo, tačiau atsakovė laikėsi pozicijos, jog tai tik nereikšmingas ir nereikalingas formalumas ir raštu šalys sutarties termino nepratęsė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei sutarties 1 ir 2 punkte numatytu terminu, nei 22.5 punkte numatytu terminu nebuvo įregistruotas 100 proc. buto baigtumas ir pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, todėl pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį šalių prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė.

32. Apeliantė pripažįsta, kad įregistruoti 100 proc. buto baigtumą iki 2020 m. sausio 30 d. buvo jos pareiga, pripažįsta, kad nustatytu terminu to nepadarė, taigi nesukūrė šalių sutarto pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objekto. Tačiau apeliantė argumentuoja, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kalta ieškovė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad pagal bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę, įrodinėjimo civiliniame procese pareiga tenka tai bylos šaliai, kuri teigia, kad egzistuoja viena ar kita faktinė aplinkybė (jų daugetas), sudaranti jos reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 12, 178 straipsniai). Preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas.

33. Apeliantė argumentuoja, kad jos pareigų sukurti pirkimo–pardavimo sutarties objektą ir Nekilnojamojo turt registre įregistruoti jo 100 proc. baigtumą tinkamas įvykdymas tiesiogiai priklausė nuo pačios ieškovės veiksmų, t. y. buto įrengimo / remonto darbų, reikalingų buto 100 proc. baigtumui įregistruoti, atlikimo. Ieškovė neigia preliminaria sutartimi prisiėmusi kokius nors buto įrengimo ar remonto darbus iki nuosavybės teisės į butą įgijimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, preliminariosios sutarties 1 punktu atsakovė įsipareigojo iki 2020 m.sausio 30 d. įregistruoti 100 proc. buto baigtumą, 6 punktu įsipareigojo atidalinti patalpas į atskirą turtinį vienetą (butą), atlikti remontą, 8 punktu pardavėja įsipareigojo atlikti buto apdailą, pilnai įrengti namo bendrojo naudojimo patalpas, sutvarkyti teritoriją, pėsčiųjų takus, pasodinti želdinius, įrengti automobilių parkavimo aikštelę, įrengti geoterminį šildymą, kolektorinę autonomiškai reguliuojamą ir apskaitomą buto grindinio šildymo sistemą, ant stogo įrengti ne mažiau kaip 30 KW saulės modulių elektrinę, elektroninę įėjimo į namą kodo sistemą bei vaizdo telefonspynę ir vaizdo kameras bendrojo naudojimo patalpose. Sutarties 10 punkte detalizuota, jog į buto kainą yra įskaičiuota dalinė apdaila: tinkuotos sienos ir lubos, elektros instaliacija, grindinis šildymas, grindų lyginamasis sluoksnis, šildymo sistemos elektroniniai reguliatoriai. Apeliantės teigimu, įvertinus 10 punkte numatytus jos atliktinus dalinės apdailos darbus, visi kiti šiame punkte nenumatyti buto įrengimo darbai, reikalingi buto įregistravimui 100 proc. baigtumu, pagal preliminariąją sutartį buvo ieškovės pareiga. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovė ketino įsigyti butą su daline, o ne pilna apdaila, dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra, kad ieškovė suvokė šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys įrodymai apie ieškovės įsigytas buto apdailos medžiagas, buitinę techniką, baldus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog preliminariąja sutartimi šalys nesitarė dėl ieškovės (pirkėjos) atliktinų buto įrengimo darbų iki nuosavybės teisės į butą įgijimo, juo labiau dėl darbų, reikalingų buto 100 proc. baigtumo registracijai atlikti, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų perdavusi butą ieškovei šiems darbams atlikti, reikalavusi iš ieškovės atlikti darbus, perduoti atsakovei šiems darbams reikalingas statybines medžiagas ar prekes ir pan. Aplinkybė, kad ieškovė turi pati įrengti sanitarines patalpas iki buto 100 proc. baigtumo įregistravimo, nurodyta tik atsakovės 2020 m. kovo 5 d. atsakyme į ieškovės 2020 m. kovo 3 d. pretenziją. Kaip nurodė šalys, pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 80 punktą ir statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 8 priedo 4 punktą buto 100 proc. baigtumą galima fiksuoti, kai bute vartotojo vandentiekio ir nuotekų inžinerinėse sistemose įrengta bent po vieną unitazą ir praustuvą ar plautuvę, įrengtos funkcionuojančios ir nustatytus reikalavimus atitinkančios inžinerinės sistemos. Apeliantės teigimu, įrengti unitazą ir praustuvą turėjo ieškovė, tačiau nei sutartyje, nei byloje nėra duomenų, kad šalys būtų taip sutarusios, o vien sutarties 10 punkte išvardinti atsakovės atliekami dalinės apdailos darbai, priešingai nei teigia apeliantė, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad sutarties 6 punkte numatyti remonto darbai priklauso atlikti ieškovei, ypač, kai iš sutarties 6 punkto nuostatų matyti priešingai. Pažymėtina, jog atsakovės vadovas G. M. pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 6 d. posėdyje pripažino, jog sutarties 6 punkto nuostata apie atsakovės atliekamus remonto darbus yra standartinė sąlyga, tačiau praktikoje sutartis yra tik formalumas, nesvarbi, iš tikrųjų būna kitaip, yra įleidžiami būsimi pirkėjai, kad galėtų įsirengti sanitarinius mazgus, pradėti tvarkytis, kad būtų greičiau. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad sutarties nuostatos yra neaiškios ir prieštaringos, tačiau pažymi, kad atsakovė yra profesionali verslininkė, nekilnojamojo turto statytoja, projektų vystytoja ir pardavėja, pirmosios instancijos teisme pripažino, jog preliminariąją sutartį parengė ir jos sąlygas nustatė ji, sutartis yra standartinė, ieškovė ją sudarė prisijungimo būdu ir negalėjo daryti esminės įtakos sutarties sąlygoms, todėl būtent atsakovei, kaip profesionaliai verslininkei, veikiančiai statybų srityje, t. y. kvalifikuotam šių teisinių santykių subjektui, įsipareigojusiai parduoti ieškovei 100 proc. baigtumo butą, tenka sutarties turinio neaiškumų rizika (CK 6.193 straipsniai).

34. Apeliantės teigimu, ji vėlavo atlikti darbus ir dėl to, kad ieškovė vis keitė buto išplanavimą, dar 2020 m. vasario mėn. reiškė pageidavimus dėl koridoriaus sienos vietos pakeitimo ir pan. Ieškovė tvirtino, kad visus buto išplanavimo pakeitimus padarė ir su atsakove aptarė preliminariosios sutarties pasirašymo metu. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovei buvo pasiūlytas atsakovės parengtas standartinis buto išplanavimas, ieškovė pakeitė virtuvės vietą bute, virtuvės nišoje norėjo įrengti miegamojo zoną, perkelti koridoriaus sieną ir susiaurinti spintą, sukeisti vietomis sanitarinius įrenginius vonios patalpoje. Pažymėtina, jog iš esmės pagal ieškovės padarytus pakeitimus butas ir buvo įrengtas, 2020 m. kovo 18 d. išduota buto tinkamumo naudoti pagal paskirtį pažyma ir nuo 2020 m. liepos 13 d. butas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 6 d. posėdžio metu atsakovės vadovas G. M. paaiškino, jog byloje esantis ranka braižytas patalpų (ginčo buto) planas yra braižytas jo paties, tačiau jis negalėjo nurodyti, kada padaryti pakeitimai. Nors pirmosios instancijos teismas nevertino byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymų, nurodęs, jog liudytojai yra susiję su atsakove verslo arba darbo ryšiais, teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 6 d. posėdžio garso įrašą, pažymi, kad liudytojų parodymai nekeičia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo. Priešingai, iš liudytojų parodymų matyti, jog buto išplanavimo pakeitimų buvo, tačiau nekonkretizuota nei jų apimtis, nei pakeitimų padarymo laikas. Liudytojas A. B., atsakovės verslo partneris, projektų vystytojas ir pardavėjas parodė, kad ieškovė „po kurio laiko paprašė esminių pakeitimų, perkelti virtuvę į kitą vietą, prašymus ilgai detalizuodavo, dar 2020 m. sausio–vasario mėnesiais kai ką detalizavo“, „iki 2020 m. sausio 30 d. pardavėja negalėjo atlikti darbų, nes ieškovė paprašė pakeitimų – perkelti sienas, komunikacinius įvadus, kanalizaciją, ventiliaciją, sumažinti vieną sieną, padaryti kitą“. Liudytojas R. P., dirbęs atsakovės brigadininku, taip pat parodė, kad ieškovė darė pakeitimus, iš pradžių elektros, vėliau virtuvės. Taigi liudytojai nekonkretizavo, kada ir kokius pakeitimus darė ieškovė. Atsakovės vadovas G. M. paaiškino, kad įmonės praktikoje yra normalu, jog pasirašoma preliminarioji sutartis, siūlomas standartinis išplanavimas, vėliau darbų eigoje derinami pakeitimai, tačiau viskas aptariama žodžiu, jokių raštu fiksuotų pakeitimų ir jų datų nagrinėjamu atveju nėra. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovės darbuotoja liudytoja A. D., parodžiusi, kad su ieškove buvo bendraujama žodžiu. Atsakovės vadovas patvirtino, kad sutiko padaryti buto išplanavimo pakeitimus pagal ieškovės poreikius, teisėjų kolegija sutinka, kad dėl to gali užsitęsti statybos darbai, tačiau pažymi, kad būdama profesionalia statytoja, atsakovė turėjo ir galėjo įvertinti galimybę, jog statybos darbai gali užtrukti, įspėti apie tai ieškovę, aptarti sutarties terminų pratęsimo galimybę ir pan., tačiau iš atsakovės vadovo paaiškinimų matyti, jog to nebuvo padaryta, nei buto išplanavimo ir komunikacijų pakeitimai, nei darbų atlikimo terminai nebuvo fiksuojami raštu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, kaip kvalifikuotas nagrinėjamų teisinių santykių subjektas, priėmusi darbų pakeitimus ir sutikusi juos atlikti, tačiau tinkamai to neįforminusi, prisiima ir preliminariosios sutarties tinkamo neįvykdymo riziką ir galinčias kilti teisines pasekmes. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kada ir kokios apimties padaryti konkretūs buto išplanavimo pakeitimai, ar jie buvo reikšmingi ir ar būtent dėl jų užsitęsė statybos darbai, o atsakovės vadovas paaiškino, kad statybos darbai užsitęsė ne tik dėl ieškovės daromų pakeitimų, bet darbų užbaigimo terminui įtaką darė ir kitų kaimyninių butų įrengimo darbai. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pati atsakovė pripažino laiku nespėjusi įvykdyti preliminariosios sutarties, o neįvykdymą sąlygojo ne tik ieškovės prašyti pakeitimai.

35. Nors apeliantė argumentuoja, kad ieškovė nebuvo finansiškai pajėgi sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, dėl to jos atsisakė, įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nepateikė. Priešingai, iš atsakovės vadovo paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje matyti, jog tai jo asmeninė nuomonė, spėjimas, kad ieškovė galėjo negauti kredito buto pirkimui, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė pinigų buto įsigijimui būtų galėjusi pasiskolinti ir iš savo sesers.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad atsakovė neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti iki pagrindinės sutarties sudarymo, t. y. neįvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent dėl atsakovės kaltės pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Pasibaigus prievolei sudaryti pagrindinę sutartį pagal preliminarius susitarimus, išlieka preliminariu susitarimu pagal CK 6.165 straipsnį sukurta sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio požiūriu ir šaliai, kuri nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, kyla civilinė atsakomybė (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Nors apeliantė savo kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo neigia, jos argumentus paneigia aptarti byloje esantys įrodymai ir nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina, kad atsakovės delsimas sudaryti pagrindinę sutartį CK 6.165 straipsnio 4 dalies požiūriu buvo nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės pozicija, jog preliminariosios sutarties sąlygos ir joje nustatyti terminai buvo tik formalumas, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė neketino tinkamai vykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų arba jų rimtai nevertino.

37. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir atkreipia dėmesį, kad preliminariojoje sutartyje numatytas pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminas iki 2020 m. sausio 30 d., su termino pratęsimo galimybe – iki 2020 m. vasario 28 d., o nurodytą dieną sutarties nepasirašius ir sutarties nesudarius, šalių prievolė susitarime nustatytomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Pagal preliminariosios sutarties 2 punktą pagrindinės sutarties sudarymo laiku ir vieta pagal sutarties turėjo rūpintis atsakovė ir informuoti ieškovę. Nesant šalių sutarimo dėl kitos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datos ir laiko, ieškovė, pasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam terminui, nebeturėjo pareigos sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, taigi, teisiškai nereikšmingi apeliantės teiginiai, kad dar visą vasarą, iki buto pardavimo kitam pirkėjui, ieškovė galėjo įsigyti ginčo butą.

38. Preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.258 straipsnio 1 dalis, 6.70 straipsnis). Netesybos pagal sutartį – sutarties nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netesybų, kurios atlieka ir esamų bei būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi apibrėžtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019 43 punktą). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021, 8 punktas).

39. Preliminariosios sutarties 21.1 punktu šalys susitarė, kad, jeigu nustatytu terminu buto pardavimo pagrindinė sutartis nesudaroma dėl aplinkybių, už kurias atsako pardavėjas, įskaitant, kai pardavėjas atsisako pasirašyti pagrindinę sutartį ir nutraukia šią preliminarią sutartį, pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui šios sutarties pagrindu gautas sumas bei pardavėjas privalo sumokėti pirkėjui papildomai 10 000 Eur dydžio baudą. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminariosios sutarties 22.3 punkte nurodyta, jog šalys pareiškia ir patvirtina, kad šioje sutartyje nurodytas baudų dydis yra šalių atskirai aptartas, ekonomiškai pagrįstas, neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Nagrinėjamu atveju pati atsakovė nustatė preliminariosios sutarties, kuri yra tipinė, sąlygas, ieškovė joms jokios įtakos neturėjo, o sutartyje nurodydama būtent tokio dydžio netesybas atsakovė nelaikė jų per didelėmis, būdama profesionali verslininkė turėjo ir galėjo įvertinti savo galimybes, taip pat ir teisines bei finansines, tinkamai ir laiku įvykdyti preliminaria sutartimi prisiimamus įsipareigojimus, o sutarties pažeidimo atveju – galimas sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Pažymėtina ir tai, kad tokio paties dydžio netesybos numatytos ir atsakovės naudai, jei sutartį nepagrįstai atsisakytų sudaryti ieškovė (preliminariosios sutarties 22.2 punktas). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nenustatytas pagrindas mažinti šalių susitarimu nustatytas netesybas, o atsakovė preliminariosios sutarties sudarymo metu, pati nustačiusi sutarties sąlygas, įvertino, kad šalių viena kitos naudai nustatytos netesybos yra priimtinos ir pagrįsto dydžio. Taigi neparįsti apeliantės teiginiai, kad ieškovė siekia pasipelnyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, iki šalių sutarto termino nepakvietusi ieškovės (pirkėjos) pirkti buto be teisėto pagrindo, neįvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl privalo grąžinti pirkėjai (ieškovei) šios sutarties pagrindu gautą 8000,00 Eur sumą bei privalo sumokėti pirkėjai papildomai 10 000 Eur dydžio baudą.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai įvertino atsakovės vadovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus ir nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje reikšmingų įrodymų visumos. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, juo labiau, kad šios išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

41. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

42. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

45. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

46. Ieškovė prašo priteisti 300 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vedasa“ 300 Eur (tris šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės A. S. naudai.