- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- e2-417-1120/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00340-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Agnė Tikniūtė (pirm.)
- Suinteresuotas asmuo
- A. E. P., R. Š., M. K., Valstybinė mokesčių inspekcija
- Pareiškėjas
- MAGNA BALTIJA
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. E. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 8 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ prašymas dėl uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotiems asmenims A. E. P., R. Š. ir M. K. (M. K.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė UAB „MAGNA BALTIJA“, atstovaujama bankroto administratoriaus R. S., pateikė prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ bankrotą tyčiniu dėl A. E. P. veiksmų (neveikimo).
2. Paaiškino, kad įmonės vadovu laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. liepos 13 d. buvo A. E. P., nuo 2015 m. liepos 14 d. vadovu buvo įregistruotas Baltarusijos pilietis M. K. – pastarasis asmuo neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, su juo susisiekti neįmanoma. Tiriant įmonės veiklą bankroto administratorius kreipėsi į Nekilnojamo turto registrą, Juridinių asmenų registrą, VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“, Turto arešto aktų registrą, tačiau nerado jokių duomenų apie įmonės vykdytą veiklą ir (ar) jos turėtą turtą, teiktas finansines atskaitomybes.
3. Įmonės paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta Juridinių asmenų registrui už 2013 metus. Pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę, įmonė turėjo turto už 177 881 Lt (51 517,89 Eur). Neaišku, kur šis turtas dingo, jis nėra perduotas bankroto administratoriui iki šiol. Iš įmonės paskyros „Mano VMI“ mokesčių mokėtojo kortelės apskaitos duomenų matyti, kad 2011-2015 metais įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą, nes buvo priskaičiuota 132 285,29 Eur mokesčių (pridėtinės vertės ir pelno mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, įmokų į garantinį fondą, aplinkos taršos mokesčio, nekilnojamo turto mokesčio), iš dalies tai patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) pateiktas kreditorinis reikalavimas UAB „MAGNA BALTIJA“ bankroto byloje. Įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) susidarė 2013-2015 metų laikotarpiu, tai patvirtinta ir VSDVF pateiktas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje. Visa tai rodo, jog 2011–2015 m. buvo vykdoma aktyvi komercinė veikla, tačiau jokie įmonės veiklos dokumentai, buhalterinės apskaitos dokumentai, joks turtas pagal balansą, sudarytą bankrutuojančios įmonės statuso įgijimo dienos duomenimis, nėra perduoti bankroto administratoriui ir dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir (ar) įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nemokumo administratoriaus teigimu, A. E. P. laikytinas atsakingu už įmonės privedimą prie bankroto, nes nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. liepos 13 d. įmonei vadovavo teisiškai ir faktiškai, sudarinėjo įmonės vardu sandorius, tame tarpe ir neteisėtus, kurie teismų sprendimais buvo pripažinti negaliojančiais. Juo išliko ir toliau, nes M. K. skyrimas direktoriumi 2015 m. liepos 14 d. ir įmonės akcijų jam pardavimas 2015 m. liepos mėn. yra fiktyvūs (apsimestiniai) sandoriai, kuriais A. E. P. siekė išvengti jam tenkančios atsakomybės.
6. Nemokumo administratorius nurodė, kad UAB „MAGNA BALTIJA“ bankroto atveju yra keletas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių pagal šiuos punktus: 1 p. įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 4 p. įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos; 5 p. teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
7. A. E. P. 2020 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko. Paaiškino, kad su M. K. susipažino parodoje Lenkijoje. M. K. užsiiminėjo panašia veikla ir norėjo ją perkelti į Europos Sąjungą. Įmonė faktiškai priklausė A. E. P., todėl dėl asmeninių priežasčių nutarė ją parduoti. Perleidimo metu įmonė nebuvo prasiskolinusi, egzistavo ateičiai sudarytos sutartys su viena Ukrainos įmone tiekti kelio bortus. Kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neturėjo pagrindo, nes įmonė neturėjo tiek daug skolų, buvo sutartys dėl veiklos ateičiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Kauno apygardos teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartimi uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatė, kad tyčinis bankrotas yra sukeltas A. E. P. veiksmais.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „MAGNA BALTIJA“ tapo nemokia nuo 2012 m. gruodžio 31 d., nes pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 241 389 Lt (69 911,09 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 227 597 Lt (65 916,65 Eur), iš šios sumos mažiausiai 46 472,42 Eur suma buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI). 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su į jos balansą įrašyto turto verte sudarė 66,47 proc., todėl ji atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokios įmonės sąvoką ir jai keliamus kriterijus (pradelstos skolos sudaro daugiau nei pusę turto vertės). 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės turtinė padėtis pablogėjo: ji turėjo turto už 177 881 Lt (51 517,89 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 350 298 Lt (101 453,31 Eur), iš šios sumos mažiausiai 84 012,01 Eur buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI), t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai padidėjo ir ženkliai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę bei sudarė 163,15 proc. 2014 m. birželio 6 d. įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo: tą dieną įsiteisėjo 2013 m. liepos 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1115-480/2013 pagal UAB „Statva“ ieškinį UAB „MAGNA BALTIJA“ dėl piniginių lėšų priteisimo ir įmonės pradelsti įsipareigojimai papildomai išaugo 55 717,48 Eur suma. Be to, iš 2013 metų balanso duomenų matyti, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 d. dienos visi įmonės įsipareigojimai, sudarantys 350 298 Lt sumą (101 453,31 Eur), tapo pradelstais, nes jie buvo apskaityti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos. 2014 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė (turėjo sudaryti) net 196,92 proc. į įmonės balansą įrašyto turto vertės, kas reiškia visišką įmonės nemokumą. Taigi, UAB „MAGNA BALTIJA“ vadovas jau nuo 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei.
10. Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad A. E. P., nevykdydamas pareigos inicijuoti bankroto bylą ir inicijuodamas civilinės bylos pagal UAB „Statva“ ieškinį atsakovei UAB „MAGNA BALTIJA“ dėl sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu peržiūrą apeliacine ir kasacine tvarka, tokiu būdu padidindamas bylinėjimosi kaštus, elgėsi priešingai įmonės kreditorių interesams, bei sudarydamas akcijų perleidimo sutartį laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarė sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, privedė įmonę prie bankroto. Teismas nurodė, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė (LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), todėl šios teisės įgyvendinimas įstatymų nustatyta tvarka, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas, negali būti pripažintas kaip prieštaraujantis įstatymams, nors dėl to asmens įsiskolinimas kreditoriui ir padidėjo. Kita vertus, teismas sutiko su pareiškėjos teiginiu, kad akcijų perleidimo sutartis yra tariama, t. y sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 straipsnis). Teismo vertimu, galimą šio sandorio tariamumą (fiktyvų įmonės perleidimą) įrodo liudytojos R. R. parodymais paneigti A. E. P. paaiškinimai apie buhalterės parengtą įmonės būklės pristatymą ir finansinių duomenų atskleidimą pirkėjo atstovui, versle įprastinės įmonių pardavimo tvarkos nesilaikymas (inventorizacijos neatlikimas, tarpinės finansinės atskaitomybės neparengimas, įrodymų apie turto perdavimą pagal pardavimo metu sudarytą įmonės balansą nebuvimas, kasos neperdavimas). Teismas pritarė, kad niekinis yra akcininkės R. Š. sprendimas paskirti įmonės direktoriumi Baltarusijos pilietį M. K. dėl prieštaravimo imperatyvioms Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių normoms. Vis dėlto, teismas sprendė, kad tarp šių veiksmų ir įmonės tapimo nemokia nėra priežastinio ryšio – byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ji nemokia tapo dėl minėto kasacinės bylos inicijavimo, įmonės akcijų perleidimo ar įmonės vadovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kreditorių teisių pažeidimas, pasireiškęs skolų padidėjimu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat gali būti apgintas kitu įstatymuose numatytu būdu.
11. Teismas konstatavo, kad įmonės akcijų perleidimo sandorį pripažinus fiktyviu, fiktyvus yra ir jos dokumentų perdavimas įmonės įgijėjui M. K.. Įmonės dokumentų nebuvimas kliudo nustatyti tikrąją jos finansinę padėtį ir nemokumo priežastis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų padaryti išvadai, kokiu būdu šių dokumentų nebuvimas apribojo ar panaikino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, todėl bankroto pripažinimas tyčiniu sietinas su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu tyčinio bankroto požymiu.
12. Įvertinęs tai, kad UAB „MAGNA BALTIJA“ finansinės atskaitomybės neteikė nuo 2014 metų (paskutinis balansas yra 2013 metų), tokiu neveikimu įmonės vadovui A. E. P. pažeidžiant pareiškėjos nurodytus teisės aktus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą), taip pat įvertinęs tai, kad dėl to ir dėl fiktyvaus įmonės dokumentų perdavimo M. K. negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, teismas sprendė, jog faktinis UAB „MAGNA BALTIJA“ savininkas ir vadovas A. E. P. šią įmonę prie bankroto privedė tyčia ir bankrotas pripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovas A. E. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
14. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą dėl ko buvo nepagrįstai nustatytas notarinio akcijų perleidimo sandorio fiktyvumas. Praėjus beveik 6 mėn. po visų dokumentų perdavimo naujajam įmonės akcininkui ir vadovui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1325-575/2016 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo panaikinimo naujasis įmonės vadovas atliko aktyvius veiksmus, susijusius su įmone.
14.2. Įmonės nemokumo priežastys buvo pralaimėti teisiniai ginčai su VMI bei UAB „Statva“. Įvertinus teismų nagrinėtų bylų sprendimų turinį, matyti, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą pareiškėja UAB „MAGNA BALTIJA“ prašo atskirąjį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Atskirojo skundo argumentai dėl skolų kreditoriams, teisminių bylų ir kt., niekaip nepaneigia skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių ir tyčinio bankroto požymių pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
16.2. Be to, teisinių ginčų pralaimėjimą teismuose lėmė paties suinteresuoto asmens neteisėti ir/arba netinkami veiksmai (jo netinkamas vadovavimas įmonei) – įmonės užsakovui UAB „Statva“ buvo tiektos netinkamos kokybės prekės (gaminiai) ir dėl to nutraukta sutartis, pareikalauti ir priteisti nuostoliai, o VMI buvo ilgą laiką nebuvo mokėti mokesčiai (daromi mokestinių teisės aktų pažeidimai).
16.3. Nepagrįsti yra atskirojo skundo teiginiai neva naujasis UAB „MAGNA BALTIJA“ vadovas (M. K.) atliko kažkokius veiksmus susijusius su administracine byla Nr. A-1325-575/2016. Šis teisminis procesas buvo inicijuotas dar 2014 metais paties pareiškėjo A. E. P.. Apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė advokatas veikiantis pagal seną atstovavimo sutartį (LVAT raštinės darbuotojų tvirtinimu) ir (arba) pats A. E. P., nes LITEKO sistemoje prie šalių duomenų yra nurodyta „UAB „Magna Baltija“ (duomenys neskelbtini) pareiškėjas“, t. y. įmonės pavadinimas ir vietoj įmonės kodo nurodytas paties A. E. P. asmens kodas. Taigi, advokato ir (ar) galimai A. E. P. pasirašytas bei įmonės vardu teiktas apeliacinis skundas niekaip nepaneigia aplinkybių, jog M. K. buvo fiktyviai paskirtas įmonės direktoriumi nuo 2015 m. liepos 14 d. pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas ir jokių realių veiksmų neatliko.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
18. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų. Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos UAB „MAGNA BALTIJA“ bankrotą tyčiniu pripažino tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, o suinteresuotas asmuo A. E. P. atskirajame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo.
Dėl bylos esmės
19. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus. Įsigaliojus JANĮ neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ. Kadangi pareiškėjos bankroto procedūra ir pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gauti iki JANĮ įsigaliojimo, nagrinėjamoje byloje taikytinos ĮBĮ nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
20. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tyčinio bankroto požymiai detalizuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Vis dėlto, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Bankroto administratoriui įrodžius netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos faktą, įmonės vadovas gali įrodinėti ir paneigti, kad nepaisant netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo, egzistuoja galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą; taip pat įrodinėti kitas įmonės nemokumo priežastis, nesusijusias su tyčiniu bankrotu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos UAB „MAGNA BALTIJA“ finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui neteikti nuo 2014 m., įmonė fiktyviai parduota Baltarusijos piliečiui M. K., o buhalterinės apskaitos dokumentų nėra, todėl negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atitinkamai, bankrotas pripažintas tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Suinteresuotas asmuo A. E. P. atskirajame skunde nurodo, kad įmonės nemokumo priežastys buvo pralaimėti teisiniai ginčai su VMI bei su UAB „Statva“.
23. Byloje nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 241 389 Lt (69 939 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 227 597 Lt (65 943 Eur) (e. b. 1 t., b. l. 14; 2 t., b. l. 83), o iš šios sumos buvo pradelsta bent 63 607,21 Eur suma („Mano VMI“ išrašas pateiktas su 2019 m. rugpjūčio 20 d. nemokumo administratoriaus prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, 7.1 priedas). Byloje taip pat nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės turtas sudarė 177 881 Lt (51 539 Eur), o įsipareigojimai – 350 298 Lt (101 494 Eur) (e. b. 1 t., b. l. 14; 2 t., b. l. 83), iš šios sumos mažiausiai 84 012,01 Eur buvo pradelsta („Mano VMI“ išrašas pateiktas su 2019 m. rugpjūčio 20 d. nemokumo administratoriaus prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, 7.1 priedas). Taigi 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 91 proc. į balansą įrašyto turto vertės, o 2013 m. gruodžio 31 d. – 163 proc.
24. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jau nuo 2012 m.gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, o bendrovės vadovas turėjo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
25. Kita vertus, suinteresuoto asmens nurodomi teismų sprendimai buvo priimti ir įsiteisėjo jau po įmonės nemokumo momento – Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1115-480/2013 pagal UAB „Statva“ ieškinį atsakovei UAB „MAGNA BALTIJA“ įsiteisėjo 2014 m. birželio 3 d. Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-739/2014 Kauno apygardos teismo sprendimą palikus nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7664-580/2015 įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1325-575/2016 palikus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą nepakeistą. Taigi, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nagrinėjamu atveju negalėjo lemti įmonės nemokumo, nes įmonė nemoki buvo jau nuo 2012 m. gruodžio 31 d., o suinteresuoto asmens nurodomos priežastys, jo teigimu lėmusios įmonės nemokumo būseną, įvyko vėliau – 2014 m. ir 2016 m.
26. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrovės akcijų pardavimo M. K. sandorį pripažino fiktyviu. Nurodo, kad tai, jog naujasis įmonės vadovas realiai atliko bendrovės vadovo funkcijas įrodo tai, kad praėjus beveik 6 mėn. po įmonės pardavimo įmonė pateikė apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. I-7664-580/2015.
27. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad minėtoje administracinėje byloje apeliacinį skundą pateikė pareiškėjo UAB „MAGNA BALTIJA“ atstovas M. K. su kuriuo atstovavimo sutartis buvo sudaryta dar 2013 m. rugpjūčio 20 d., t. y. suinteresuoto asmens vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė savaime negali patvirtinti, kad įmonės akcijų pardavimas M. K. buvo realus, kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog M. K. veikė ne pagal anksčiau su A. E. P. sudarytą atstovavimo sutartį, o gavęs atskirą, naują pavedimą iš M. K.. Kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, pavyzdžiui, turto inventorizacijos neatlikimas perduodant įmonę, tarpinių finansinių atskaitomybių neparengimas įmonės akcijų pardavimo metu, įrodymų apie įmonės turto perdavimą nebuvimas, taip pat patvirtina įmonės akcijų pardavimo sandorio fiktyvumą.
28. Nors suinteresuotas asmuo ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog įmonės akcijų pardavimo sandoris yra fiktyvus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, tačiau su tokiais atskirojo skundo teiginiais nesutiktina. Pažymėtina, kad sandorio fiktyvumo faktą teko įrodyti būtent nemokumo administratoriui, o šiam pateikus įrodymus apie tai, kad sandoris realiai nebuvo vykdomas bei kad M. K. jokių įmonės valdymo ir vadovavimo veiksmų neatliko, suinteresuotas asmuo turėjo pateikti priešingus įrodymus, paneigiančius nemokumo administratoriaus nurodytas aplinkybes. Kadangi byloje duomenų apie realų sandorio vykdymą nėra, pirmosios instancijos teismas sandorio fiktyvumą nustatė pagrįstai ir pagrįstai konstatavo, kad buhalterinė apskaita buvo netinkamai tvarkoma bei prarasta (dingusi) būtent dėl A. E. P. veiksmų.
Dėl procesinės bylos baigties
29. Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.