Kauno apygardos teismo nutartis, eB2-354-324/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-28
Bylos Nr.: eB2-354-324/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00340-2017-3
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Ieškinys patenkintas (visiškai).

Teisėjas: Virginija Gudynienė (pirm.)
Pareiškėjas: MAGNA BALTIJA
Suinteresuotas asmuo: A. E. P., R. Š., M. K., Valstybinė mokesčių inspekcija

Civilinė byla Nr. eB2-354-324/2021Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00340-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.2.3.2; 3.2.3.1; 3.2.7.1; 3.4.3.11

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė,

išnagrinėjusi uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ bankroto administratoriaus R. S. prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims A. E. P., R. Š. ir M. K., rašytinio proceso tvarka

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas pateikė prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ bankrotą tyčiniu dėl A. E. P. veiksmų (neveikimo).

Šalies argumentai

Nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2017-05-18 nutartimi UAB „MAGNA BALTIJA“ (toliau – ir įmonė) iškėlė bankroto bylą. Ši nutartis įsiteisėjo 2017-05-30. Įmonės vadovu laikotarpiu nuo 2009-11-19 iki 2015-07-13 buvo A. E. P., nuo 2015-07-14 vadovu buvo įregistruotas Baltarusijos pilietis ir gyvenantis toje šalyje M. K.. Pastarasis asmuo neturi Lietuvoje deklaruotos gyvenamosios vietos. Su juo susisiekti neįmanoma, į registruotais laiškais siųstus prašymus-reikalavimus perduoti įmonės dokumentus ir turtą jis nereaguoja, įmonės turtas ir dokumentai yra neperduoti iki šiol. Tiriant įmonės veiklą bankroto administratorius kreipėsi į Nekilnojamo turto registrą, Juridinių asmenų registrą, VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą“, Turto arešto aktų registrą, tačiau nerasta jokių duomenų apie įmonės vykdytą veiklą ar jos turėtą turtą, teiktas finansinės atskaitomybes (balansus, pelno (nuostolio) ataskaitas, išskyrus už 2013 m.).

VĮ „Regitra“ duomenimis, UAB „MAGNA BALTIJA“ vardu yra registruota transporto priemonė Ford Galaxy (v/n (duomenys neskelbtini) (4 Priedas) (toliau – ir automobilis). Dėl to policijai buvo pateiktas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Įmonės paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta Juridinių asmenų registrui tik už 2013 metus. Pagal jos rinkinio už 2013 metus duomenis, UAB „MAGNA BALTIJA“ vykdė nespecializuotą didmeninę prekybą. Įmonė laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. gavo pardavimo pajamų (2012 m. pardavimo pajamos siekė 226 429 Lt, 2013 m. 423 732 Lt). Duomenų apie toliau įmonės vykdytą veiklą nėra. Pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę, įmonė turėjo turto už 177 881 Lt (51 517,89 Eur). Neaišku, kur šis turtas dingo, jis nėra perduotas bankroto administratoriui iki šiol. Mano, kad jį galimai pasisavino A. E. P. Iš įmonės paskyros „Mano VMI“ mokesčių mokėtojo kortelės apskaitos duomenų matyti, kad 2011-2015 metais ji vykdė ūkinę - komercinę veiklą, nes įmonei buvo priskaičiuota bendra suma 132 285,29 Eur mokesčių (PVM, pelno mokesčio, GPM, įmokų į garantinį fondą, aplinkos taršos mokesčio, nekilnojamo turto mokesčio), iš dalies tai patvirtinta ir VMI pateiktas kreditorinis reikalavimas. Iš įmonės paskyros VSDFV draudėjų portalo duomenų matyti, kad įmonėje nuo 2011-04-22 iki 2015-07-13 dirbo 7 asmenys, jiems buvo mokamas darbo užmokestis, įsiskolinimai VSDFV susidarė 2013-2015 metų laikotarpiu, tai patvirtinta ir VSDVF pateiktas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje. Visa tai rodo, jog 2011-2015 m. buvo vykdoma aktyvi komercinė veikla, tačiau jokie įmonės veiklos dokumentai, buhalterinės apskaitos dokumentai, joks turtas pagal balansą, sudarytą bankrutuojančios įmonės statuso įgijimo dienos duomenimis (2017-05-30), nėra perduoti bankroto administratoriui iki šiol ir dėl to negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Administratorius mano, kad įmonė tapo nemokia nuo 2012-12-31, nes pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę 2012-12-31 įmonė turėjo turto už 241 389 Lt (69 911,09 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 227 597 Lt (65 916,65 Eur), iš šios sumos mažiausiai 46 472,42 Eur suma buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI). 2012-12-31 įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su į jos balansą įrašyto turto verte sudarė net 66,47 proc., todėl ji atitinka Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 str. 8 d. numatytą nemokios įmonės sąvoką ir jai keliamus kriterijus (daugiau nei 50 proc.). Nepaisant įmonės nemokumo A.E. P. neteikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ĮBĮ 8 str. 1 dalį. 2013-12-31 dieną įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo: 2013-12-31 ji turėjo turto už 177 881 Lt (51 517,89 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 350 298 Lt (101 453,31 Eur), iš šios sumos mažiausiai 84 012,01 Eur buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI). Taigi, 2013-12-31 dieną įmonės pradelsti įsipareigojimai padidėjo ir jau ženkliai viršijo net į jos balansą įrašyto turto vertę bei sudarė 163,15 proc. (84012,01/51517,89). 2014-06-03 įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo: 2014-06-03 įsiteisėjo 2013-07-30 Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1115-480/2013 ir įmonės pradelsti įsipareigojimai išaugo dar 55 717,48 Eur suma (tuo sprendimu priteista suma 51 120,81 Eur + procesinės palūkanos 4596,67 Eur). 2014-06-03 pradelsti įsipareigojimai viršijo į įmonės balansą įrašytą turtą net 2,7 karto, santykis tapo lygus 271,23 proc. ((84012,01+55717,48)/51517,89). Jei į nurodytas aplinkybes ir būtų galima neatsižvelgti, vien pagal 2013 metų balanso duomenis akivaizdu, kad nuo 2014-12-31 dienos visi įmonės įsipareigojimai, sudarantys 350 298 Lt (101 453,31 Eur), tapo pradelstais, nes jie buvo apskaityti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos. 2014-12-31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė (turėjo sudaryti) net 196,92 proc. į jos balansą įrašyto turto vertės (350298/177881), kas reikštų absoliutų įmonės nemokumą.

Žemesnės instancijos teismas

Nors įmonė buvo nemoki nuo 2012-12-31, o jos pradelsti įsiskolinimai toliau tik augo, pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo teikiamas. Už įmonės nemokumą ir jos privedimą prie bankroto yra atsakingas A. E. P., nes nemokumas susidarė dėl netinkamai vykdytos veiklos (sandorių) tuo metu, kai šis asmuo vadovo įmonei.

A.E. P. laikytinas atsakingu už įmonės privedimą prie bankroto, nes nuo 2009-11-19 iki 2015-07-13 įmonei vadovavo teisiškai ir faktiškai, sudarinėjo įmonės vardu sandorius, tame tarpe ir neteisėtus, kurie teismų sprendimais buvo pripažinti negaliojančiais. Juo išliko ir toliau, nes M. K. skyrimas direktoriumi 2015-07-14 ir įmonės akcijų jam pardavimas 2015 m. liepos mėn. yra neteisėti (niekiniai) ir fiktyvūs (apsimestiniai) sandoriai, kuriais A. E. P. siekia išvengti jam tenkančios atsakomybės. M. K. paskyrimas vadovu yra niekinis ir apsimestinis sandoris (CK 1.78, 1.80, 1.87 straipsniai), kuriuo pažeidžiamos imperatyvios įstatymų nuostatos (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 57, 62 straipsniai)) ir galimai siekiama padėti A. E. P. išvengti atsakomybės. LR Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 str. 3 d. nustatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlygį, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jeigu nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis. UTPĮ (redakcija nuo 2015-04-28 iki 2015-08-31) 57 str. numatyta, kad užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti. UTPĮ 62 str. 1 d. nustatyta, kad užsienietis gali įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį arba, kai jo nuolatinė darbo vieta yra užsienyje, gali būti atsiųstas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką. UTPĮ 62 str. 2 d. nurodyta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Darbo sutartis turi būti sudaryta ir jos kopiją, patvirtintą teisės aktų nustatyta tvarka, teritorinei darbo biržai registruoti darbdavys turi pateikti per 2 mėnesius nuo leidimo dirbti išdavimo dienos. UTPĮ 24 str. numatytas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Taigi, norint užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir teisėtai įsidarbinti įmonės direktoriumi, su juo turi būti sudaryta darbo sutartis, bet prieš tai (prieš pradedant dirbti) jis turi gauti iš LR Migracijos departamento du atskirus leidimus - leidimą gyventi ir atskirą leidimą dirbti. UTPĮ 44 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Iš LR Migracijos departamento, Užimtumo tarnybos atsakymų matyti, kad dėl užsieniečio M. K. įdarbinimo įmonėje (leidimų dirbti bei gyventi) niekas nesikreipė ir jokie leidimai nebuvo gauti. Tai reiškia, jog buvo pažeistos imperatyvios UTPĮ 57, 62 straipsnių nuostatos, 2015-07-14 d. sprendimas direktoriumi skirti M. K. yra niekinis ir negaliojantis. Tai, jog 2015-07-14 d. sprendimas skirti M. K. direktoriumi, jo registracija Juridinių asmenų registre yra tik fiktyvūs veiksmai, papildomai rodo šios aplinkybės: nėra jokių duomenų, kad M. K. buvo įdarbintas įmonėje, kad realiai jis pats atlikinėjo kokias nors darbines funkcijas, veiksmus, nėra duomenų, kad jam buvo mokama už darbą ir kad apie jo darbą buvo pranešta VSDFV ar realiai sudaryta darbo sutartis pagal ABĮ 37 str. 8 d.; M. K. tapti direktoriumi ir/arba pirkti jau nuo 2012-12-31 d. nemokią įmonę nebuvo jokios prasmės ar logikos, nes 2015-07-14 jos skolos minimaliais skaičiavimais viršijo turtą 2,7 karto.

Absoliuti dauguma (95,15 proc., 185 214,07 Eur) visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų susidarė vadovaujant A. E. P. (VMI reikalavimas 132 285,29 Eur sumai už 2011-2014 metus nesumokėtus mokesčius; VSDFV 2 489,74 EUR už 2014 -2015.03 mėn.; (duomenys neskelbtini) 52 557,03 Eur per 2012 metus dėl netinkamai vykdytos 2012-02-20 pirkimo pardavimo sutarties), todėl jis ir yra atsakingas už įmonės privedimą prie bankroto. Atsakomybė dėl įmonės tyčinio bankroto, ĮBĮ bei kituose įstatymuose numatytų prievolių nevykdymo (pvz., ĮBĮ 8 str. 1 dalies reikalavimo) kyla A. E. P., nes jis nuo 2009-11-19 buvo įmonės direktoriumi, tikėtina, kad juo išliko ir po 2015-07-13, kai direktoriumi fiktyviai buvo paskirtas M. K..

Mano, kad UAB „MAGNA BALTIJA“ bankroto atveju yra keletas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių pagal šiuos punktus: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

Dėl ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 punkte apibrėžto tyčinio bankroto požymio nurodė, kad teisės aktuose yra numatytos tokios įmonės vadovų prievolės ir atsakomybė organizuojant apskaitą įmonėje – LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 16 str. 1 d. numato, kad metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams, 28 str. – jog už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą kartu su auditoriaus išvada (tais atvejais, kai auditas atliktas) Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir atskiros socialinės atsakomybės ataskaitos parengimą ir paskelbimą atsako įmonės vadovas; LR buhalterinės apskaitos įstatymo 11, 21 str. numato, jog už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, 6 str. 2 d. – kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusiu su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; pagal 12 str. 4 d. apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Šios prievolės vykdomos nebuvo, nes buhalterinė apskaita galimai nevesta nuo 2013 metų (nuo 2013 metu Juridinių asmenų registrui neteiktos jokios finansinės atskaitomybės, nors 2014-2015 metais buvo priskaičiuota ir nesumokėta eilė mokesčių ir VSDFV įmokų (GPM, pelno mokestis, PVM, kas reiškia, jog įmonėje vyko ūkinė-komercinė veikla)). Tuo remiantis nėra pagrindo teigti, jog buvo sudaromos ir teikiamos finansinės atskaitomybės, ūkinės operacijos ir įvykiai buvo registruojami tinkamai, laiku ir ar apskritai registruojami. Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; pagal 4 punktą, jeigu pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir finansinę atsakomybę perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas; pagal 20 straipsnį, jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą, ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka; pagal LR dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 punktą, įmonės privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius, išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ar juridinių asmenų teisės, o pagal 2 punktą už įmonės veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas. Įmonės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrai nėra perduoti bankroto administratoriui iki šiol, jie galimai neišsaugoti arba yra dingę, jokių duomenų apie bandymus atkurti šiuos dingusius dokumentus irgi nėra, todėl darytina pagrįsta prielaida, jog įmonės vadovai grubiai pažeidė nurodytas prievoles ir teisės aktus. Jos vadovas A. E. P. netinkamai (arba apgaulingai) organizavo/vedė įmonės apskaitą ir pažeidė nurodytų norminių teisės aktų nuostatas, nes jokie buhalterinės apskaitos dokumentai nėra perduoti bankroto administratoriui iki šiol, galimai jie yra tyčia neišsaugoti, o Juridinių asmenų registrui (nuo 2013 m.) jokios finansinės atskaitomybes nebuvo teiktos. Tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog metinės finansinės atskaitomybės įmonėje nuo 2013 m. nebuvo sudarinėjamos, tvirtintos ar teiktos, o buhalterinė apskaita nuo 2013 m. nebuvo vesta ar vesta netinkamai, už ką atsako A.E. P.. Dėl šių priežasčių įmonės bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 punkto nuostatas dėl A. E. P. kaltės.

Dėl ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 punkte apibrėžto tyčinio bankroto požymio nurodė, jog įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Vengimas mokėti mokesčius jau 2011 - 2015 metais, bylinėjimasis su kreditoriumi UAB „Statva“ nuo 2012 iki 2015 m. birželio, 2015-07-15 fiktyvus M. K. paskyrimas direktoriumi, dingę visi įmonės buhalterinės apskaitos ir veiklos dokumentai, neperduotas įmonės turtas yra nuoseklūs, sistemingi ir tyčiniai veiksmai, kuriais tikrasis įmonės vadovas A. E. P. siekia išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir (arba) pridengti įmonės turto pasisavinimą (išvaistymą): pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę, įmonė turėjo turto už 177 881 Lt (51 517,89 Eur), tačiau pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. nuostatas jis nėra perduotas bankroto administratoriui iki šiol ir neraišku, kur turtas dingo; kadangi M. K. paskyrimas direktoriumi yra fiktyvus, mano, jog jos turtą galimai pasisavino A. E. P. Jokie duomenys ar paaiškinimai apie dingusį įmonės turtą 51 517,89 Eur sumai nėra pateikti nei 2019-09-24 A. E. P. atsiliepime, nei 2017-07-27 d. priėmimo-perdavimo akte ar kituose dokumentuose. Teismas šiuo atveju turėtų remiantis contra spoliatorem prezumpcija, kuri reiškia, kad, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-89-781/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-687/2016), todėl pripažintina, kad A. E. P. pasisavino įmonės turto už 51 517,89 Eur bei organizavo jos veiklą taip kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo panaikintos.

Dėl ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 punkte apibrėžto požymio nurodė, jog įmonėje teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai, dingę ar neišsaugoti, arba buhalterinė apskaita apskritai nebuvo vedama ar vesta netinkamai. Dėl to negalima nustatyti nei įmonės vykdytos veiklos ar jos mastų, nei jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Iš bankroto administratoriaus surinktų dokumentų nustatyti vykdytos veiklos negalima, nes nėra jokių veiklos dokumentų – sutarčių, pirkimo-pardavimo dokumentų, tarpusavio atsiskaitymų aktų, skolų likučių ir apyvartų suderinimų, duomenų apie įmonės atsiskaitymus per bankus, grynaisiais pinigais – nėra kasos knygos, kasos pajamų-išlaidų, avansinių apyskaitų, kt. Mano, jog įmonėje buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai arba apgaulingai, arba nevesta, o dokumentai galimai buvo neišsaugoti tyčia, siekiant nuslėpti vykdytą veiklą, gautas pajamas, neteisėtus sandorius, įmonei padarytą žalą ir/arba išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. A. E. P. galimai siekė išvengti atsakomybės, įformindamas niekinius ir fiktyvius sandorius M. K. paskiriant direktoriumi ir neva parduodant jam įmonės akcijas. Dėl neperduotų (neišsaugotų) dokumentų, nėra galimybės nustatyti įmonės gautų pajamų, sąnaudų, įsipareigojimų, nuosavybės, turto, tuo pačių neįmanoma ir sudaryti įmonės finansinės atskaitomybės, todėl egzistuoja ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 punkte numatyti tyčinio bankroto požymiai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į prašymą suinteresuoti asmenys A.E. P. ir R. Š. nurodė, jog nuo 2015-07-15 A. E. P. įgaliojimai pasibaigė, kai M. K. buvo paskirtas UAB „MAGNA BALTIJA“ naujuoju vadovu. 2015-07-24 23-ajame Kauno miesto notaro biure R. Š. ir M. K., atstovaujamas atstovo T. S., sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, kuria M. K. iš R. Š. nupirko 100 vienetų UAB „MAGNA BALTIJA“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, kurios sudarė 100 % visų UAB „MAGNA BALTIJA“ akcijų ir suteikė 100 % balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. 2015-07-24 už laikotarpį nuo 2009-11-19 iki 2015-07-15 naujajam B UAB „MAGNA BALTIJA“ vadovui M. K. buvo perduota visa įmonės buhalterinė apskaita: 1) UAB „MAGNA BALTIJA“ įmonės registravimo pažymėjimas; 2) UAB „MAGNA BALTIJA“ pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo registracijos pažymėjimas; 3) Akcininkų registravimo žurnalas; 4) Steigimo aktas, įstatai; 5) Darbo sutarčių registracijos žurnalas, darbo pažymėjimų registracijos žurnalas, darbo sutartys; 6) Sutartys su pirkėjais (klientais) 2009-2014 metai; 7) VMI pateiktos visos deklaracijos; 8) VĮ Registrų centrui visos pateiktos finansinės atskaitomybės; 9) Pardavimo PVM s/f už 2009-2014 metus; 10) Pirkimo PVM s/f už 2009-2014 metus; 11) Darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai 2009-2014 metai; 12) Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai 2009-2014 metai; 13) Kasos dokumentai 2009-2014 metai; 14) Kasos knyga 2009 metai; 15) Kasos knyga 2010 metai; 16) Kasos knyga 2011 metai; 17) Kasos knyga 2012 metai; 18) Kasos knyga 2013 metai; 19) Kasos knyga 2014 metai; 20) Avansinės apyskaitos 2009-2014 metai; 21) Banko dokumentai AB DNB banko sąskaitose 2009-2014 metai; 22) Banko dokumentai PEKAO banko sąskaitose 2012-2014 metai; 23) Balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai 2009 metai; 24) Balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai 2010 metai; 25) Balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai 2011 metai; 26) Balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai 2012 metai; 27) Balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai 2013 metai; 28) Balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai 2014 metai; 29) Pirkimo sąskaitos iš užsienio (Kinijos R. ir ES narių), T2L, importo dokumentai 2009-2014 metai; 30) Teismų vykusių bylų dokumentai; 31) Vykdomų teisminių bylų dokumentai; 32) Sutartys su prekių tiekėjais ir paslaugų teikėjais 2009-2014 metai; 33) Lengvųjų automobilių panaudos sutartys 2009 -2014 metai; 34) Patalpų nuomos sutartis 2011-2013 metai. A.E. P. ir R. Š. suinteresuotumo prašymo nagrinėjimu neturi, nes UAB „MAGNA BALTIJA“ buvo parduota M. K., nuo 2015 m. vidurio jie šioje įmonėje nebedirbo. Tuo remiantis klausimą dėl B UAB „MAGNA BALTIJA“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė spręsti teismo nuožiūra.

Palaikydamas atsiliepime nurodytus argumentus, A.E. P. 2020 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko. Paaiškino, kad specializuojasi kaip smulkaus verslo organizatorius, turi tarptautinį diplomą. Įmonę įsteigė jis, tačiau tam, kad savininkas ir direktorius nebūtų tas pats asmuo, akcijas perleido seseriai. Faktiškai įmonę valdė jis. UAB „MAGNA BALTIJA“ veikla buvo granito apdirbimas ir montavimas – gamino stalviršius, plyteles, trinkeles. Įmonė veikė išsinuomotose patalpose (duomenys neskelbtini). Su M. K. susipažino parodoje Lenkijoje. M. K. užsiiminėjo panašia veikla ir norėjo ją perkelti į Europos Sąjungą. Įmonė faktiškai priklausė A.E. P., todėl nutarė ją parduoti. Kainą nustatė pagal akcijų vertę. Įmonę perleido dėl asmeninių priežasčių, nes dėl jos veiklos nuolat nebūdavo namuose, dėl ko atsidūrė ties santuokos iširimo riba. Įmonės perleidimui M. K. liepęs susirasti atstovą. Perleidimo metu įmonė nebuvo prasiskolinusi, egzistavo ateičiai sudarytos sutartys su viena Ukrainos įmonė tiekti kelio bortus. Su įmonės būkle M. K. supažindino, kai A.E. P. jam ir jo atstovui T. S. papasakojo apie sutartis, pirkėjus, duodamas Kinijos gamintojų kontaktus tada, kai M. K. atvyko į Lietuvą. Akcijas pardavė pagal jų vertę (akcijas jam atidavė sesuo). Sutartis su pirkėjais ir tiekėjais perdavė T. S. po preliminarios sutarties pasirašymo (teismo posėdyje pripažino, kad preliminarios sutarties nebuvo). Bankų sąskaitų, kasos duomenų jiems neatskleidė, tai padarė buhalterė R. R., kuri kalbėjosi su M. K. atstovu T. S. apie įmonės finansinius duomenis (su atstovu susitiko kavinėje, po to suvedė jį su buhaltere, kuri su juo buvo susitikusi mieste A.E. P. nedalyvaujant). Kodėl pats neteikė jiems finansinės atskaitomybės duomenų, paaiškinti negali. Apie bylą su (duomenys neskelbtini) pasakęs. Balanse nurodytą įmonės turtą sudarė automobilis, žaliavos (akmens gaminiai, pusgaminiai, t.y. plytelės, trinkelės, kelio bortai) medžiagos (granitas, marmuras), buvo piniginių lėšų banke ir kasoje, tačiau apie turtą reikėtų klausti buhalterės. Automobilį pardavė, pats pasirašė pirkimo pardavimo sutartį. Kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neturėjo pagrindo, nes įmonė neturėjo tiek daug skolų, buvo sutartys dėl veiklos ateičiai (tikslaus tiekėjų pavadinimo neprisimena, tai kelios įmonės Kinijoje, (duomenys neskelbtini), Lietuvoje (duomenys neskelbtini) – „Magna Baltija“ tiekė granitą Žagarės miesto aikštės rekonstrukcijai, rangovais buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrovės paslaugas būtų pirkę (duomenys neskelbtini)), mokėjo mokesčius valstybei. Kaip susidarė skola valstybei, paaiškinti negali. Balansus Juridinių asmenų registrui teikė buhalterė. 2015-07-13 akcininkės sprendimą dėl M. K. paskyrimo direktoriumi faktiškai priėmė jis, dokumentus pardavimui parengė buhalterė, turtą perdavė jis kaip direktorius kitam direktoriui. Prieš akcijų pardavimą M. K. atstovui nurodė įmonės adresą ir vietą ((duomenys neskelbtini) nuomojosi sandėlį; įmonė ofiso neturėjo), parodė turtą – 15 ar 20 palečių gaminių. Turto perdavimo priėmimo akto nėra, jį perdavė „iš direktoriaus direktoriui“ (į sandėlio aikštelę buvo laisvas įvažiavimas). Dokumentus perdavė po akcijų pardavimo sutarties pasirašymo šalia notarų biuro, dėžėmis „iš bagažinės į bagažinę“; kiek buvo dėžių, neprisimena. Prie banko sąskaitų prisijungimą per internetinę bankininkystę turėjo jis pats ir buhalterė. Kas buvo kasininkas – jis ar buhalterė – neprisimena. Fiziškai pinigai buvo pas jį, tačiau neprisimena, kaip buvo perduota kasa. Po pardavimo M. K. atstovas T. S. turėjo nueiti į banką ir persirašyti atstovavimo banke sutartį; ar tai padarė, nežino.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į prašymą nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017-10-27 nutartimi buvo patvirtintas VMI prie FM finansinis reikalavimas 130 167,30 EUR, kurį sudaro 24,34 EUR mokestis už aplinkos teršimą, 2,22 EUR šio mokesčio delspinigiai ir 2,32 EUR šio mokesčio bauda, 48,37 EUR įmokos į Garantinį fondą, 2,38 EUR šių įmokų delspinigiai ir 4,92 EUR šių įmokų bauda, 5 911,72 EUR gyventojų pajamų mokestis, 588,22 EUR šio mokesčio bauda ir 1465,12 EUR šio mokesčio delspinigiai, 542,16 EUR nekilnojamojo turto mokestis, 54,16 EUR šio mokesčio bauda ir 157,70 EUR šio mokesčio delspinigiai, 3 767,37 EUR pelno mokestis, 376,80 EUR šio mokesčio bauda ir 815,40 EUR šio mokesčio delspinigiai, 80 506,23 EUR pridėtinės vertės mokestis, 28 234,11 EUR šio mokesčio delspinigiai ir 7 646,84 EUR šio mokesčio bauda, 16,92 EUR pagal vykdomuosius dokumentus. VMI prie FM 2018 m. kovo 6 d. Mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (23.26-08) 343-48/E1-3 perdavė valstybės įmonei Turto bankas reikalavimo teisę į BUAB „Magna Baltija“ mokestinę nepriemoką 130167,30 EUR, kuri buvo patvirtinta kaip VMI prie FM finansinis reikalavimas. Valstybės įmonė Turto bankas kaip naujas B UAB „MAGNA BALTIJA“ kreditorius patvirtintas 2018 m. gegužės 22 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-808-324/2018. VMI prie FM, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktoje B UAB „MAGNA BALTIJA“ kreditorių susirinkimui 2017 m. gruodžio 25 d. BUAB „MAGNA BALTIJA“ administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodytas aplinkybes ir įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išdėstytus motyvus, palaiko prašyme nurodytą reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Iš rašytinių įrodymų, UAB „MAGNA BALTIJA“ bankroto bylos duomenų, bylos dalyvių paaiškinimų ir liudytojos įmonės buhalterės R. R. parodymų nustatyta, kad įmonė buvo įregistruota 2009 m. lapkričio 19 d. Nors jos savininku A.E. P. juridiškai buvo tik 2009 m. lapkričio 19 d. – 2012 m. gegužės 3 d. laikotarpiu, o nuo 2012 m gegužės 5 d. iki 2015 m. liepos 29 d. įmonės akcijos priklausė jo seseriai R. Š., R. Š. ir A.E. P. pripažino, kad įmonė faktiškai priklausė jam, dėl visų su įmonės veikla susijusių aplinkybių jis sprendė kaip įmonės vadovas, Juridinių asmenų registre įregistruotas 2009 m. lapkričio 19 d. – 2015 m. liepos 15 d. laikotarpiu (įgaliojimų pabaigos data 2015 m. liepos 13 d.). 2015 m. liepos 24 d. notariškai patvirtinta akcijų pirkimo pardavimo sutartimi įmonė už 2896,00 Eur buvo parduota Baltarusijos piliečiui M. K., kuris nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo ir UAB „MAGNA BALTIJA“ direktoriumi (sprendimą dėl jo paskyrimo direktoriumi nuo 2015 m. liepos 14 dienos 2015 m. liepos 13 d. priėmė įmonės savininkė R. Š.). 2020 m. gegužės 27 d. A.E. P. į bylą pateikė jo ir M. K. atstovo T. S. 2015 m. liepos 24 d. pasirašytą perduodamų dokumentų sąrašą, kuriame išvardinti jo nurodyti perduodami įmonės dokumentai. Turto ir piniginių lėšų perdavimas neužfiksuotas.

Finansinės atskaitomybės dokumentai yra pateikti už 2010, 2011, 2012, 2013 metus. Liudytoja R. R. parodė, kad jos įmonė „Finansiniai rodikliai“ UAB „MAGNA BALTIJA“ buhalteriją tvarkė nuo 2012 m. iki 2014 m. pabaigos – 2015 m. pradžios. Kam įmonė buvo parduota, ji neprisimena, iki pardavimo nebuvo susitikusi nei su pirkėju, nei su jo atstovu. Metinių finansinių ataskaitų rengimui visi dokumentai buvo jai atvežami. Ataskaitą už 2014 m. ji parengė, tačiau nepateikė, nes sirgo, dokumentus grąžino A.E. P. Jokia buhalterinės apskaitos programa įmonėje nebuvo naudojama. Atsargų ir įsipareigojimų įmonė turėjo apytiksliai po lygiai. Prieš įmonės pardavimą A.E. P. jokių įmonės dokumentų neprašė, nes visi buvo jam atiduoti. Įmonė prekiavo akmenimis, jos turtą sudarė granito akmenys, atsargų 2014 metais apytiksliai galėjo būti už 100 000 Lt.

Paskutinieji įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, parengti 2014 m. balandžio 30 d. duomenimis, Juridinių asmenų registrui buvo pateikti 2014 m. rugpjūčio 5 d. A.E. P. teigimu, tame balanse nurodytas atsargas 122 224 Eur atsargas sudarė automobilis, žaliavos (akmens gaminiai, pusgaminiai, t. y. plytelės, trinkelės, kelio bortai) medžiagos (granitas, marmuras), buvo 32 682 Eur piniginių lėšų banke Luminor, Lenkijos banke Pekao bank ir įmonės kasoje, o per vienerius metus gautinos sumos sudarė 20 975 Eur. Jo teiginius apie piniginių lėšų bankuose buvimą paneigia bankroto administratoriaus pateikti Luminor banko sąskaitų išrašai (likutis 2014 m. pabaigoje 49,75 Lt ir 10,03 Lt, 2015 m. rugpjūčio mėn. 48,42 Eur, pabaigoje 0,00 Eur), 2016 m. ir vėliau – 0,00 Eur. Pagal teismo liudijimą Lenkijos įmonės Bank pekao, SA, 2020 m. spalio 21 d. pateikti įmonės banko sąskaitų išrašai rodo, jog paskutinės piniginės operacijos atliktos 2014 metais, įmonės pardavimo metu ir vėliau piniginių lėšų joje taip pat nebuvo. VĮ Regitra duomenimis, įmonės vardu įregistruotas automobilis Ford galaxy 1996 metų laidos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. liepos 9 d. yra išregistruotas automatiškai, negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą.

2017 m. gegužės 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, tenkinant kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą, UAB „MAGNA BALTIJA“ buvo iškelta bankroto byla. Šia nutartimi nustatyta, kad atsakovė nevykdo finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Antstolė J. Ž. 2016 m. lapkričio 17 d. grąžino ieškovei sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka su išieškojimo negalimumo aktu vykdomojoje byloje Nr. 0161/16/02688, kuriame nurodė, kad įmonė veiklos nevykdo, neturi piniginių lėšų banko atidarytose sąskaitose, registruotų transporto priemonių ir nekilnojamojo turto. Paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus įmonė pateikė už 2013 metus, kuomet deklaravo turinti 177 881 Lt (51 517,90 Eur) vertės turtą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 350 298 Lt (101 453,31 Eur). Tai rodo, jog ji galėjo būti nemoki jau 2013 metais (per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo pusę turto vertės). Įmonė neturi realaus turto, o jos skolos kreditoriams sudaro ne mažiau kaip 196 210,64 Eur.

Po bankroto bylos iškėlimo įmonės vardu registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nerasta, kitas turtas ir įmonės dokumentai bankroto administratoriui neperduoti, taip pat nėra įrodymų, kad apskritai koks nors turtas A.E. P. būtų perduotas naujajam įmonės savininkui M. K.. Bankroto administratorius 2017 m. birželio 5 d. išsiuntė registruotus laiškus dėl įmonės turto ir dokumentų perdavimo įmonės buveinės adresu Kaune ir M. K. deklaruotu adresu į Baltarusiją, kurie grįžo neįteikti. Bankroto byloje 2017 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtinti finansiniai reikalavimai: VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – 130 167,30; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius – 2 489,74; (duomenys neskelbtini) – 7 537,56; (duomenys neskelbtini) – 792,87; (duomenys neskelbtini) – 52 557,03; (duomenys neskelbtini) – 706,56; (duomenys neskelbtini) – 406,81 Eur (bendra suma 194 657,87 Eur). 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi kreditorė VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pakeista kreditore valstybės įmone Turto banku su 130 167,30 Eur finansiniu reikalavimu.

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – ir JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, jam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.

UAB „MAGNA BALTIJA“ bankroto procedūra inicijuota galiojant ĮBĮ nuostatoms, pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teismui gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimui taikytinos ĮBĮ nuostatos.

Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.

Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžto tyčinio bankroto požymio

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienu iš tyčinio bankroto požymių pripažįstama įmonės valdymo organų nevykdymas arba netinkamas vykdymas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu. Ši formuluotė yra labai abstrakti, todėl negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 priimtos nutarties 30 punkte yra išaiškinęs, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (nutarties 75 punktas). Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams.

Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

Sutiktina su pareiškėju, kad UAB „MAGNA BALTIJA“ kad įmonė tapo nemokia nuo 2012 m. gruodžio 31 d., nes pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 241 389 Lt (69 911,09 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 227 597 Lt (65 916,65 Eur), iš šios sumos mažiausiai 46 472,42 Eur suma buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI). 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su į jos balansą įrašyto turto verte sudarė 66,47 proc., todėl ji atitinka ĮBĮ 2 str. 8 d. numatytą nemokios įmonės sąvoką ir jai keliamus kriterijus (pradelstos skolos sudaro daugiau nei pusę turto vertės). 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės turtinė padėtis pablogėjo: tuomet ji turėjo turto už 177 881 Lt (51 517,89 Eur), o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 350 298 Lt (101 453,31 Eur), iš šios sumos mažiausiai 84 012,01 Eur buvo pradelsta (nesumokėti mokesčiai VMI), t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai padidėjo ir ženkliai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę bei sudarė 163,15 proc. (84012,01/51517,89). 2014 m. birželio 6 d. įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo: tą dieną įsiteisėjo 2013 m. liepos 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1115-480/2013 pagal (duomenys neskelbtini) ieškinį UAB „MAGNA BALTIJA“ dėl piniginių lėšų priteisimo ir įmonės pradelsti įsipareigojimai papildomai išaugo 55 717,48 Eur suma (priteista suma 51 120,81 Eur plius procesinės palūkanos 4596,67 Eur). 2014 m. birželio 3 d. pradelsti įsipareigojimai viršijo į įmonės balansą įrašytą turtą 2,7 karto, santykis tapo lygus 271,23 proc. ((84012,01+55717,48)/51517,89). Be to, iš 2013 metų balanso duomenų matyti, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 dienos visi įmonės įsipareigojimai, sudarantys 350 298 Lt sumą (101 453,31 Eur), tapo pradelstais, nes jie buvo apskaityti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos. 2014 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė (turėjo sudaryti) net 196,92 proc. į įmonės balansą įrašyto turto vertės (350298/177881), kas reiškia visišką įmonės nemokumą. Taigi, įmonės vadovas jau nuo 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei.

Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia apie tai, kad A.E. P., nevykdydamas pastarosios pareigos ir inicijuodamas civilinės bylos pagal (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei UAB „MAGNA BALTIJA“ dėl sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu peržiūrą apeliacine ir kasacine tvarka (toje byloje Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 30 d. priėmė ieškinį tenkinantį sprendimą ir pripažino atsakovo atliktus įskaitymus, kurių bendra suma 145 043,99 Lt (42 007,64 Eur ), neteisėtais ir negaliojančiais; įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui 121 699,65 Lt (35 246,65 Eur) avansą; pripažino negaliojančiomis atsakovo išrašytas ir ieškovui apmokėti pateiktas 2012 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 45, 2012 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 47, 2012 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą MGB Nr. 56; priteisė iš atsakovo ieškovui 54 810,28 Lt (15 874,15 Eur) nuostolių atlyginimo, priteisė iš atsakovo ieškovui 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (176 509,93 Lt (51 120,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo ieškovui 4959 Lt (1436,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų)), tokiu būdu padidindamas bylinėjimosi kaštus, elgėsi priešingai įmonės kreditorių interesams, bei sudarydamas akcijų perleidimo sutartį laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarė sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, privedė įmonę prie bankroto (bankrutavo tyčia).

Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė (LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), todėl šios teisės vykdymas įstatymų nustatyta tvarka, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, negali būti pripažintas prieštaraujančiu įstatymams, nors dėl to asmens įsiskolinimas kreditoriui ir padidėjo (CPK 5 straipsnis).

Nors UAB „MAGNA BALTIJA“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis imperatyvioms įstatymų normoms ir neprieštarauja, sutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad akcijų perleidimo sutartis yra tariama, t. y sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis). Teismo vertimu, galimą šio sandorio tariamumą (fiktyvų įmonės perleidimą) įrodo liudytojos R. R. parodymais paneigti A.E. P. paaiškinimai apie buhalterės parengtą įmonės būklės pristatymą ir finansinių duomenų atskleidimą pirkėjo atstovui, versle įprastinės įmonių pardavimo tvarkos nesilaikymas (inventorizacijos neatlikimas, tarpinės finansinės atskaitomybės neparengimas, įrodymų apie turto perdavimą pagal pardavimo metu sudarytą įmonės balansą nebuvimas, niekuo nepagrįsti A.E. P. paaiškinimai apie turto – palečių su granito gaminiais – perdavimas „iš direktoriaus direktoriui“, kasos neperdavimas), niekinis akcininkės R. Š. sprendimas paskirti įmonės direktoriumi Baltarusijos pilietį M. K. (pritariant pareiškėjo argumentams apie tokio sprendimo niekinį pobūdį dėl prieštaravimo imperatyvioms jo išvardintų įstatymų (UTPĮ ir ABĮ) normoms, tie argumentai nekartotini)). Tačiau pažymėtina, jog tarp šių veiksmų ir įmonės tapimo nemokia nėra priežastinio ryšio, o su minėtais įmonės savininkų ir vadovo veiksmais susiję kreditorių teisių pažeidimai gali būti apginti kitokiu būdu (pvz., pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo). Pareiškėjas pagrįstai teigia, jog minėtais veiksmais A.E. P. siekė išvengti įmonės vadovo pareigų perduoti turtą ir visus dokumentus bankroto administratoriui iškėlus bankroto bylą, visgi tai nesukėlė įmonės nemokumo, įmonė tapo nemokia anksčiau. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ji nemokia tapo dėl minėto kasacinės bylos inicijavimo, įmonės akcijų perleidimo ar įmonės vadovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kreditorių teisių pažeidimas, pasireiškęs skolų padidėjimu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat gali būti apgintas kitu įstatymuose numatytu būdu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Pareiškėjo teigimu, šį tyčinio bankroto požymį atitinka įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų pradanginimas, siekiant nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį.

Teismas konstatuoja, jog įmonės akcijų perleidimo sandorį pripažinus sudarytu fiktyviai, fiktyvus yra ir jos dokumentų perdavimas įmonės įgijėjui M. K.. Įmonės dokumentų nebuvimas kliudo nustatyti tikrąją jos finansinę padėtį ir nemokumo priežastis. Nors byloje nėra duomenų padaryti išvadai, kokiu būdu šių dokumentų nebuvimas apribojo ar panaikino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, teismas sprendžia, jog vertinimas, ar dėl to, kad įmonės vadovas fiktyviai perleido kitam asmeniui įmonės dokumentus, t. y. faktiškai juos nuslėpė, bankrotas pripažintinas tyčiniu, sietinas su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu tyčinio bankroto požymiu.

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, specifika pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

Įvertinus tai, kad UAB „MAGNA BALTIJA“ finansinės atskaitomybės neteikė nuo 2014 metų (paskutinis balansas yra 2013 metų), tokiu neveikimu įmonės vadovui A.E. P. pažeidžiant pareiškėjo nurodytus teisės aktus (priimamos nutarties 3-4 puslapiai), kad dėl to ir dėl fiktyvaus įmonės dokumentų perdavimo fiktyviam direktoriui M. K. negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, darytina išvada, jog faktinis UAB „MAGNA BALTIJA“ savininkas ir vadovas A.E. P. šią įmonę prie bankroto privedė tyčia, todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas – BUAB „MAGNA BALTIJA“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.

Pripažinus bankrotą tyčiniu, bankroto administratorius įpareigotinas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos patikrinti BUAB „MAGNA BALTIJA“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Kartu pažymėtina, jog įvertinus tyčinio bankroto pripažinimo pagrindą, byloje nustatytas aplinkybes dėl įmonės turto ir dokumentų neperdavimo, ši bankroto administratoriaus pareiga vykdytina remiantis jo turimais ar realiai galimais įgyti duomenimis.

Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopija pateiktina prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai, kuri šio straipsnio 8 dalyje nurodytą informaciją apie priimtą nutartį ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu gavimo dienos paskelbia savo interneto svetainėje (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokų įstatymo 155 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“, juridinio asmens kodas 302459368, bankrotą pripažinti tyčiniu.

Nustatyti, kad tyčinis bankrotas yra sukeltas A. E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) veiksmais.

Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties dėl pareiškimo pripažinti bankrotą tyčiniu priėmimo dienos šią nutartį išsiųsti bylos dalyviams ir Turto bankui.

Įsiteisėjus šiai nutarčiai, apie tyčinio bankroto iškėlimą pranešti Kauno apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išsiunčiant šios nutarties nuorašą.

Įpareigoti bankroto administratorių R. S. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos patikrinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MAGNA BALTIJA“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Įpareigoti bankroto administratorių supažindinti kreditorius su priimta teismo nutartimi.

Dėl nutarties per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Virginija Gudynienė