Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovei M. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui A. Č. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas – ieškovės regresinis reikalavimas atsakovui vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPD įstatymas) nuostatomis (3 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 16 straipsnio 1 dalimi) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.263 ir 6.270 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis atlyginti patirtą žalą, priteisti palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2024 m. birželio 14 d. tarp ieškovės DB ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir transporto priemonės Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojos R. A. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 3002879, kuria laikotarpiui, t. y. nuo 2024-06-24 iki 2024-12-13 buvo apdrausta automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė (I t., el.b.l. 5-10).

Remiantis 2024 m. lapkričio 30 d. administracinio nusižengimo protokolo Nr. 64-ANR_P-1038-2024 (ROIK: 2420766282) duomenimis, 2024 m. lapkričio 30 d. 13 val. 50 min., Marijampolėje, Šiaulių g. 37, atsakovas A. Č., vairuodamas transporto priemonę Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį – atsitrenkė į N. V. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir ją apgadino. Teismui pateiktame Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024-11-30 administracinio nusižengimo protokole Nr. 64-ANR_P-10308-2024 užfiksuota, kad Atsakovas automobilį Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo neturėdamas teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonę kuomet teisė vairuoti yra atimta (I t., el.b.l. 11-12).

Remiantis 2024 m. rugpjūčio 30 d. Marijampolės apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. e1-849-610/2024, A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (kas atitinka 3000 Eurų) bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas dvejiems metams, skaičiuojant šį terminą nuo teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo dienos - 2024-05-8-22 (I t., el.b.l. 45-49).

Iš teismui pateiktos 2024 m. gruodžio 10 d. Transporto priemonės atkūrimo (remonto) sąnaudų apskaičiavimo sąmatos Nr. 24/300-15253 ir fotonuotraukų matyti, jog minėto autoįvykio metu buvo apgadintos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris. (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis ir grotelės (I t., el.b.l. 13-21), sugadinimo atstatymo kaina (apimanti keičiamų automobilio dalių, medžiagų, automobilio dažymo ir remonto darbų kainas) – 468,84 Eur (I t., el.b.l. 22-23).

Pagal 2024 m. gruodžio 11 d. mokėjimo nurodymą Nr. CL2473336 ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ išmokėjo V. N. draudimo išmoką 468,84 Eur sumoje, mokėjimo paskirtis: draudimo išmoka, sąmata (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris. (duomenys neskelbtini), 24/300-15253/1 (I t., el.b.l. 24).

Teismui pateiktame Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. gruodžio 23 d. nutarime, priimtame administracinio nusižengimo byloje Nr. 64-ANR-N-6843-2024 (ROKI:24260766282) užfiksuota, jog A. Č. dėl 2024 m. lapkričio 30 d. 13 val. 50 min., Marijampolėje, Šiaulių g. 37, įvykusio autoįvykio pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir ANK) 423 straipsnio 1 dalį ir 424 straipsnio 4 dalį (Dėl vairavimo transporto priemonės, neturint teisės vairuoti transporto priemonės, nes ši teisė atimta bei Nepalikus saugaus tarpo iš šono ir atsitrenkus į kitą stovintį automobilį, kuomet eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai), jam skirta 450 Eur bauda ir 6 mėn. atimta teisė vairuoti transporto priemones (I t., el.b.l. 71-73). Nutarime užfiksuota, jog A. Č. pilnai prisipažino padaręs administracinius nusižengimus ir nuoširdžiai gailėjosi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

Tarp šalių nėra ginčo, kad 1) 2024 m. lapkričio 30 d. 13 val. 50 min., Marijampolėje, Šiaulių g. 37, įvyko draudžiamasis įvykis (kurio metu atsakovas A. Č. vairavo transporto priemonę Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti (kuomet teisė vairuoti asmeniui yra atimta) sukėlė eismo įvykį – nepasirinko saugaus atstumo ir atsitrenkė į stovinčią, N. V. priklausančią, transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Autoįvykio metu apgadintos abi transporto priemonės); 2) dėl įvykusio draudžiamojo įvykio kaltas atsakovas A. Č. ir 3) yra pagrindas mokėti draudimo išmoką. Nėra ginčo ir dėl to, jog eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir vadovaujantis TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, Ieškovė turi teisę reikšdama regresinį ieškinį Atsakovui reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo – Atsakovas. Taip pat Atsakovas patvirtina, jog Ieškovės pateiktas pretenzijas nėra apmokėjęs. Todėl teismas plačiau apie šias nuostatas nepasisakys.

Atsakovas A. Č. gavęs ieškininį pareiškimą, jo priedus bei teismo pranešimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pateiktais ieškininiais reikalavimais sutinka iš dalies. Nurodo, jog nėra išsiaiškintos visos įvykio aplinkybės -įvykyje dalyvavo dar trečias automobilis, su kuriuo susidūrimo vengdamas atsakovas suko į šoną ir kliudė ieškinyje minimą automobilį. Šis automobilis iš įvykio vietos išvyko, jo duomenų neturi. Prašo išsiaiškinti ar visgi atsakovas turi atlyginti visą žalą. Taigi, kaip matyti iš atsiliepimo, Atsakovas neginčija Ieškovės ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių. Prašo išsiaiškinti ar visgi Atsakovas turi atlyginti visą žalą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 str. 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad žala nėra preziumuojama ir aplinkybė, kad draudikas atlygino eismo įvykio vietos draudiko eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Būtina nustatyti, ar tokia išmoka išmokėta pagrįstai ir ar ji atitinka realų nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020).

Sprendžiant, ar Ieškovės ieškinys pagrįstas, būtina nustatyti, ar Ieškovė įrodė aplinkybes, kurios yra pagrindas atsirasti transporto priemonės savininkės (atsakovės) atsakomybei pagal CK 6.270 straipsnį. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Nagrinėjamu atveju Atsakovas civilinėje byloje aplinkybių, kurios šalintų jo civilinę atsakomybę, neįrodinėjo.

CK 6.270 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Taigi tais atvejais, kai sąveikauja keli didesnio pavojaus šaltiniai ir atsiranda žala, teisė į žalos atlyginimą įgyjama tik tuo atveju, jei nustatomos bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsniu, abi šalys turi vienodą pareigą teikti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą sudarančius įrodymus. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų vertinimo procedūra yra grindžiama tikėtinumo taisykle, t. y. teismas daro išvadą apie tam tikros aplinkybės egzistavimą, jeigu byloje surinkta medžiaga leidžia daryti prielaidą, jog yra didesnė tikimybė ją buvus, nei nebuvus. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010).

Ieškovė ieškininį reikalavimą grindžia tuo, jog transporto priemonės Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims padarytos žalos eismo įvykio metu buvo apdrausta ieškovės DB ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, todėl nustačius, jog 2024 m. lapkričio 30 d. 13 val. 50 min., Marijampolėje, Šiaulių g. 37, atsakovas A. Č., vairuodamas transporto priemonę Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį – atsitrenkė į N. V. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir ją apgadino, ieškovė, atlikusi pateiktų duomenų patikrinimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (Valstybės žinios, 2007 Nr. 61-2340, priimtas 2007 m. gegužės 17 d.) bei Taisyklėmis, patvirtintomis 2008 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 122, atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdama 468,84 Eur dydžio draudimo išmoką. Nustačius, jog atsakovas A. Č. vairavo Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, Ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, tai yra atsakovo.

TPVCAPD įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras), vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes.

Remiantis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, žalos administravimo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punkte nustatyta, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis Civiliniu kodeksu, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę (toliau vadinama – atsakingas draudikas), ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų šiose Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį.

Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytos TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatos žalos nustatymo aspektu vertintinos kaip reguliuojančios draudėjo pareigą pateikti atitinkamus dokumentus, reikalingus draudimo išmokai išmokėti, draudiko (Biuro) pareigą juos rūpestingai įvertinti, kitas draudėjo ir draudiko pareigas, taip pat tam tikrus procedūrinius reikalavimus, susijusius su žalos nustatymu ir draudimo išmokos išmokėjimu. Tačiau nėra teisinio pagrindo minėtas teisės aktų nuostatas vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Atvirkščiai, pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos (įskaitant ir bendrosios draudimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos) kaip tik patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 37 punktas).

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).

Teismas neturi pagrindo abejoti ir nevertinti į bylą pateiktų procesinių dokumentų (2024-11-30 administracinio nusižengimo protokolo Nr. 64-ANR_P-10308-2024, 2024-12-23 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. Nr. 64-ANR_P-6843-2024), kuriuose aiškiai, tiksliai ir išsamiai fiksuota eismo įvykio informacija (informacija tiek apie patį autoįvykį, tiek ir jo metu apgadintas transporto priemones (I t., el.b.l. 11-20, 71-74)). Pats Atsakovas atlikto tyrimo metu, tai yra administraciniame procese, šių procesinių dokumentų ir jų pagrindu priimtų sprendimų neginčijo, su jais sutiko, nurodė, jog pilnai prisipažįsta kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Byloje pateiktoje 2024 m. gruodžio 10 d. Transporto priemonės atkūrimo (remonto) sąnaudų apskaičiavimo sąmatoje Nr. 24/300-15253 ir fotonuotraukose užfiksuota, jog minėto autoįvykio metu buvo apgadintas transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinis bamperis ir grotelės (I t., el.b.l. 13-21), sugadinimo atstatymo kaina (apimanti keičiamų automobilio dalių, medžiagų, automobilio dažymo ir remonto darbų kainas) – 468,84 Eur (I t., el.b.l. 22-23), šią sumą 2024 m. gruodžio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. CL2473336 ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ išmokėjo V. N. (I t., el.b.l. 24). Tai, jog atsakovas 2024-11-30 autoįvykio metu vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones, patvirtina įsiteisėjęs 2024 m. rugpjūčio 30 d. Marijampolės apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. e1-849-610/2024, kuriame nurodyta, jog A. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas dvejiems metams, skaičiuojant šį terminą nuo teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo dienos - 2024-05-8-22 (I t., el.b.l. 45-49).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje iškilęs ginčas nėra susijęs nei su atsisakymu mokėti draudimo išmoką, nei su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atkreiptinas dėmesį į tai, jog teismas, siekdamas patikslinti šalių pareigas įrodinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes, ne kartą priminė šalims ir jų atstovams, pareigą pateikti teismui argumentus ir įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai (CPK 7 st. 2 d., 42 str.), siūlė šalims teikti papildomus duomenis, atsakovas šia teise nepasinaudojo.

Esant tokioms aplinkybėms, spręstina, kad Atsakovas nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog Ieškovės pateikti paskaičiavimai apie patirtos žalos dydį yra neteisingi ir neatitinkantys tikrovės, t. y. kad atitinkamo dydžio draudimo išmoka buvo išmokėta nepagrįstai ar neatitinka realios nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydžio ar kad už žalą yra atsakingas kitas asmuo. Ieškovė pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, patvirtinančius išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumą ir realumą, o Atsakovui nepakanka vien tik reikšti abejones, jei jis siekia sumažinti atlygintinos žalos dydį ar jos išvengti. Aplinkybę, kad ne vien Atsakovas yra kaltas dėl autoįvykio ir yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą, Atsakovas turėjo pagrįsti. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatė ne tik kiekvienos šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, t. y. vadinamąją įrodinėjimo pareigą, bet ir šią pareigą šalims paskirstė. Ieškovė privalėjo įrodyti ieškinio pagrindą, o Atsakovas įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. turi įrodyti savo atsikirtimų į ieškinį pagrįstumą. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Atsakovas neįrodė aplinkybių, jog dėl transporto priemonei (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), padarytos žalos kaltas ir kitas įvykyje dalyvavęs fizinis/juridinis asmuo ar, kad žalos dydis yra mažesnis nei Ieškovės reikalaujama priteisti suma (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, įvertinęs įrodymus, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, remdamasis logikos dėsniais, spręsdamas apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti bei atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes sprendžia, kad byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka yra pagrįstas, Atsakovas neįrodė faktinių aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos atlyginti Ieškovės išmokėtą draudimo išmoką ar sudarančių pagrindą sumažinti Ieškovei priteistinos žalos dydį, tad iš Atsakovo Ieškovei priteisiama išmokėtos draudimo išmokos dydžio žalos suma – 468,84 Eur.

Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytais terminais (CK 6.38 ir 6.63 straipsniai). Atsakovas Ieškovės reikalavimo atlyginti žalą nevykdė, prievolė yra piniginio pobūdžio, todėl reikalavimas tenkinamas, iš atsakovo priteisiamos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. balandžio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 ir 6.210 straipsniai).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas 22 Eur žyminis mokestis (I t., el.b.l. 4), todėl šios išlaidos priteistinos Ieškovei iš Atsakovo (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nustatyta, jog valstybė procesiniams dokumentams įteikti turėjo 7,93 Eur išlaidų. Kadangi į valstybės biudžetą iš Atsakovo išieškotina bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma (7,93 Eur) yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, šios išlaidos iš Atsakovo nepriteisiamos (CPK 88, 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-268, 270, 282 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), iš atsakovo A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 468,84 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 84 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. balandžio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur (dvidešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmuose.