Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-649-589/2021

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-21
Bylos Nr.: 2A-649-589/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-32-3-00258-2021-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Dambrauskaitė, Eigirdas Činka, Dalia Pranckienė
Ieškovas: V. V.
Atsakovas: D. G.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „Swedbank“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-649-589/2021Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00258-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2; 2.3.4.4.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 21 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4655-1056/2021 pagal ieškovo V. V. ieškinį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo: nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo – nustatymo su ieškovu, priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui nutraukimo ir išlaikymo priteisimo iš atsakovės D. G., bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo atsakovei, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Swedbank“, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. V. (toliau – ir ieškovas) prašė pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1476-1001/2019 nustatytą nepilnamečio sūnaus A. V., gimusio 2008 m. gegužės 23 d., gyvenamąją vietą, kuri buvo nustatyta su jo motina atsakove D. G., ir jo gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu; nutraukti iš ieškovo nepilnamečiam sūnui Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1476-1001/2019 bei Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-6876-1001/2019 priteistą išlaikymą ir priteisti nepilnamečiam sūnui iš atsakovės išlaikymą turtu: priteisti nepilnamečio sūnaus nuosavybėn butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), šį turtą priteisiant už išlaikymo laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 23 d. iki vaiko pilnametystės ((duomenys neskelbtini)); paskirti ieškovą išlaikymo lėšų ir jo išlaikymo turto tvarkytoju uzufrukto teise; nustatyti atsakovei bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas

2. Ieškinyje nurodė, kad po ištuokos atsakovė kredito grąžinimo įmokų bankui nemokėjo, pageidavo, kad jis vienas jas mokėtų, o išlaikymo vaikui sumą atitinkamai ji pageidavo sumažinti iki 100 Eur per mėnesį. Tokią jų taikos sutartį ir patvirtino Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-6876-1001/2019, kuria pakeitė Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1476-1001/2019 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – ir pasekmių sutartis) 1 ir 2 punktus dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir atsiskaitymo su kreditoriumi akcine bendrove (toliau ir AB) „Swedbank“. Atsakovė, siekdama aukščiau paminėtos taikos sutarties, jį apgavo: ji žadėjo tinkamai rūpintis vaiku, žadėjo, kad gyvenamajame būste gyvens visi trys, tačiau po 2019 m. liepos 19 d. teismo nutarties įsiteisėjimo ji taip niekada ir neleido ieškovui gyventi minėtame gyvenamajame būste, už kurio įsigijimą jis vienas moka kredito grąžinimo įmokas. Be to, atsakovė tinkamai nesirūpino jų nepilnamečiu neįgaliu vaiku. Ji girtaudavo (bandydama nuslėpti tai), niekur nedirbo ir nesistengė savo pajamomis prisidėti prie vaiko išlaikymo, dėl alkoholio buvo palikusi vaiką be priežiūros, savo girtavimu ji ne kartą vaiką išgąsdino. Po santuokos nutraukimo, sūnus per ieškovo tris arba keturias išeigines dienas, per sūnaus atostogas, būdavo ir būna su ieškovu, nakvoja pas jį. Kai 2021 m. vasario 15 d. atsakovė buvo rasta neblaivi su vaiku, buvo priversta gydytis nuo priklausomybės nuo alkoholio, tai nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 19 d. vaikas daugiau nei mėnesį ištisai gyveno pas ieškovą. Po 2021 m. kovo 19 d. vaikas vėl būna pas ieškovą per jo visas išeigines dienas. Ieškovas gyvena pas savo tėvus jiems nuosavybės teise priklausančiame dviejų kambarių bute, kurie sutinka, kad ieškovo sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškovu ir kad anūkas gyventų jų bute.

3. Pažymėjo, kad sūnus nuo kūdikystės turi negalią, vidutinis neįgalumas sūnui šiuo metu nustatytas iki jam sukaks 18 metų. Sūnui reikalinga nuolat konsultuotis pas gydytojus neurologą, vaikų psichiatrą, naudoti priešepilepsinį gydymą. Atsakovė po ištuokos per du metus nei karto nebuvo nuvežusi vaiko į Santaros klinikas Vilniuje pas gydytojus, nors vaikui dėl epilepsijos yra reikalinga ši gydytojų apžiūra kartą per metus. Taip pat atsakovė po ištuokos per du metus nė karto nebuvo nuvežusi vaiko į sanatoriją Utenoje, nepasirūpino, kad vaikui paskirtų šią sanatoriją. Vaikas tiek Santaros klinikose, tiek sanatorijoje paskutinį kartą buvo maždaug prieš trejus metus, kai jie dar buvo santuokoje.

4. Pažymėjo ir tai, kad atsakovės elgesį vertina kaip dažnai buvusį netinkamą vaiko atžvilgiu ir savanaudišką, nes ji gyvena iš vaikui skirtų pinigų, pati nedirbo nuo ištuokos iki pat šių metų pavasario (tik dabar dirba laikiną darbą). Vaikas yra nuo kūdikystės neįgalus ir jam ateityje bus labai reikalingas gyvenamasis būstas (butas), kuris reikalingas yra ir dabar. Vaiko reikmėms pinigus suteiktų ieškovas (turi nuolatinį darbą, jo darbo užmokesčio vidurkis yra 502 Eur). Taipogi vaikas gauna pinigų iš valstybės: vaiko pinigus, neįgalumo išmokas. O atsakovė galėtų vaikui suteikti išlaikymą turtu – butu, nes jos nuosavybėje yra butas, už kurio įsigijimą ieškovas moka bankui kredito grąžinimo įmokas. Kadangi atsakovė neturi pastovių pajamų, labiausiai tikėtina, kad ir toliau, kaip iki šiol, atsakovė nedirbs, neuždirbs pajamų, ir, jeigu iš jos vaikui būtų priteistas išlaikymas periodinėmis piniginėmis išmokomis, iš jos nebūtų įmanoma vaiko naudai jas išieškoti, vaikas realiai negautų išlaikymo iš atsakovės. Skaičiuojant prašomo priteisti išlaikymo iš motinos dydį po 230 Eur per mėnesį, per 60 mėnesių iki pilnametystės susidarytų 13 800 Eur dydžio išlaikymas. Ši suma maždaug atitinka dabartinę buto vertę, atėmus likusią dar negrąžintą kredito sumą. Todėl vaikui šis butas galėtų būti priteistas kaip išlaikymas turtu, laikant, kad butu išlaikymas iš vaiko motinos priteistas už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 23 d. iki vaiko pilnametystės. Nustatant vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, prašo nustatyti ir vaiko bendravimo su vaiko motina tvarką, kuri atitiktų vaiko interesus, jo sveikatos būklę, netrukdytų vaiko ugdymui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimų ieškinį tenkino iš dalies – nustatė ieškovo V. V. bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. V. tvarką. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. V. 12,04 Eur procesinių dokumentų įteikimo ir kelionės apmokėjimo išlaidas valstybei, taip pat priteisė iš atsakovės D. G. ieškovui V. V. 45,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 5,93 Eur procesinių dokumentų įteikimo ir kelionės apmokėjimo išlaidas valstybei.

6. Teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 13 d. ieškovas, atsakovė ir AB „Swedbank“ pasirašė kredito sutartį, kuria šalims suteiktas 20 900 Eur kreditas, butui, esančiam (duomenys neskelbtini) įsigyti, mokėtinų įmokų dydis – 92,18 Eur ir dar apie 7 Eur kasmėnesinės draudimo įmokos. Šalių santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių prašymu 2019 m. vasario 14 d. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1476-1001/2019, kuriuo, be viso kito, jų nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove, vaiko išlaikymui priteistas išlaikymas po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. 2019 m. liepos 19 d. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-6876-1001/2019 patvirtinta šalių taikos sutartis, kuria pakeista 2019 m. vasario 14 d. patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis dalyje dėl išlaikymo dydžio vaikui – nustatyta, kad tėvas sūnui moka 100 Eur išlaikymą ir vienas moka kreditoriui AB „Swedbank“ įmokas pagal kredito sutartį.

7. Teismas taip pat nustatė, to neneigė ir pati ieškovė, 2020 m. rugsėjo 28 d. ir 2021 m. sausio 14 d. ieškovei, būnančiai su vaiku, nustatytas girtumas, ieškovė taip pat gėrė 2021 m. vasario 14-17 dienomis, keturis kartus buvo kviesti policijos pareigūnai, vaikas Vaiko teisių apsaugos specialistų nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2020 m. vasario mėn. tris kartus buvo perduodamas tėvui dėl motinos girtumo. Vaikas yra neįgalus, jam nustatyta eilė sveikatos sutrikimų, tarp jų ir epilepsija, hiperaktyvus elgesys, susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais, nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Atsakovės šeimai buvo taikoma atvejo vadyba dėl vaiko teisių pažeidimų.

8. Teismas nurodė, kad šalys, nutraukdamos santuoką, buvo sutarusios, kad vaikas gyvens su atsakove. Tai leido teismui manyti, kad tuo metu ieškovas nemanė, jog atsakovė nėra tinkamai pasirengusi ir negali gyventi su vaiku bei tinkamai juo rūpintis, užtikrinti jam palankią ir harmoningą aplinką. Išklausęs ieškovo, atsakovės, tiek apklaustų liudytojų V. V., A. G., B. V. parodymus, teismas pripažino, kad ieškovo ir atsakovės šeimoje iki skyrybų taip pat būta problemų dėl alkoholio vartojimo, tačiau ieškovas, žinodamas apie egzistavusias atsakovės problemas dėl alkoholio, neprieštaravo, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatoma su atsakove.

9. Teismas pripažino, jog tai, kad atsakovė vienerių metų laikotarpyje net tris kartus negalėjo tinkamai pasirūpinti vaiku dėl girtumo, vaikas buvo perduodamas tėvui, sudaro svarų pagrindą vertinti atsakovės galimybę realiai užtikrinti savo vaikui saugias gyvenimo sąlygas, apsaugoti jo interesus. Tačiau teismas vertino, kad, sprendžiant šalių ginčą, teisiškai reikšminga yra ta aplinkybė, jog po incidentų, kuomet buvo kviesta policija, vaikas paimtas iš mamos, pati atsakovė, akivaizdžiai supratusi savo elgesio neigiamus padarinius vaiko likimui ir daromą jam žalą, nedelsdama ėmėsi priemonių savo problemai spręsti. Ji kreipėsi pagalbos į socialines darbuotojas ir 2021 m. vasario 22 d. išvyko gydytis į Panevėžio priklausomybių centrą, kur gydėsi iki 2021 m. kovo 12 d. Nuo 2021 m. sausio 20 d. iki 2021 m. liepos 28 d. atsakovė lankė dešimt priklausomybių specialisto konsultacijų, iki šiol lanko priklausomybių specialisto konsultacijas. Vaikas po gydymo buvo grąžintas atsakovei. Tiek iš psichologo išklausytos vaiko nuomonės, tiek iš Vaiko teisių apsaugos specialisčių išklausytos vaiko nuomonės, vaiko auklėtojos, padėjėjų, apklaustų teisme, teismas nustatė, kad vaiko santykis su abiem tėvais yra artimas, vaikas myli ir tėtį, ir mamą, išgyvena lojalumo konfliktą, verčiamas rinktis, su kuriuo iš tėvų jam gyventi. Tai teismui leido daryti išvadą, kad ir po įvykusių skaudžių incidentų, kai atsakovė, būdama neblaivi negalėjo pasirūpinti vaiku, atsakovės ir vaiko emocinis ryšys išliko labai stiprus, o daugiau kaip šeši mėnesiai visiškos blaivybės leido daryti išvadą apie iš esmės pasikeitusį ieškovės požiūrį į alkoholio vartojimą.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovės gydymosi metu vaikui gyvenant pas ieškovą, atsakovė mokėjo ieškovo motinai už vaiko priežiūrą. Iš posėdžio metu apklaustų liudytojų R. B., E. I., L. M. duotų parodymų, teismas sprendė, kad atsakovė atsakingai rūpinasi vaiko mokslais, jo savarankiškumo ugdymu, laisvalaikiu. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovė gerai charakterizuojama ir darbe. Teismas vertino, jog atsakovės problemos dėl alkoholio vartojimo buvo sprendžiamos, jos buvo sąlygotos, kaip nurodė pati atsakovė, jos vyro netekties, atsakovės elgesio pasikeitimas pastaruosius šešis mėnesius yra esminis.

11. Teismas pripažino, kad ieškovas taip pat labai teigiamai charakterizuojamas savo darbe, kuriame dirba jau devynerius metus. Teismas vertino, jog tai rodo asmens pastovumą, pareigingumą, atsakingumą. Teismas taip pat pripažino, kad ieškovas labai daug laiko skiria sūnaus auklėjimui, bendravimui, jo pomėgių skatinimui ir laisvalaikio praleidimui. Vertindamas šalių materialines sąlygas, teismas sprendė, kad abiejų tėvų jos pakankamai geros: abu tėvai gyvena dviejų kambarių butuose (ieškovas gyvena kartu su savo tėvais), yra materialiai apsirūpinę. Vaikas nejaučia jokio diskomforto nei ieškovo, nei atsakovės namuose. Tiek apklausiamas pats šalių vaikas, tiek atsakovė nurodė, kad atsakovė yra griežtesnė ir reiklesnė mokslų atžvilgiu, ieškovas vaiką auklėja liberaliau. Teismas pripažino, kad abu tėvai turi skirtingą požiūrį į vaiko auklėjimą, tačiau ieškovas byloje nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, patvirtinančių kad motinos auklėjimas neigiamai veiktų vaiko interesus.

12. Teismas vertino, kad pats ieškovas neginčijo fakto, jog vaiko ir atsakovės santykiai yra artimi ir stiprūs, teigė, jog vaikui tik apsigyvenus su juo, ruošiantis kreiptis į teismą dėl privalomos mediacijos, įvyko teigiami pokyčiai atsakovės gyvenime: ji ėmė ieškotis darbo, gydytis. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad vaiko gyvenimas su atsakove, po pozityvių ir esminių jos gyvenimo pokyčių, dabar neigiamai paveiktų vaiką. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad be aplinkybės dėl netinkamo alkoholio vartojimo iki 2021 m. kovo mėn., byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kitokį galimai netinkamą vaiko teisių ir geriausių interesų užtikrinimą atsakovės šeimoje.

13. Teismas vertino ir byloje apklaustų mokyklos darbuotojų parodymus, anot kurių, abu tėvai domisi ir rūpinasi vaiko mokslais, atvykęs tiek iš mamos, tiek iš tėčio namų vaikas būna tinkamai aprengtas, švarus, atsineša pietus, pasiruošęs pamokoms, nepastebėta, kad vaikas, į mokykla atvykęs iš vieno ar kito tėvo namų, jaustųsi emociškai kitaip, būtų labiau sudirgęs, neramus ar panašiai. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą ir liudytojų paaiškinimus, darė išvadą, kad vaiko ugdymas yra užtikrinamas vaikui būnant tiek pas ieškovą, tiek pas atsakovę. Teismas pripažino, kad toks elgesys, kai vaikui būnant pas ieškovą, namų darbus padeda ruošti, galimai už jį užduotis daro močiutė, jam pasitvirtinus, neigiamai atsiliepia vaiko lavinimui, savarankiškumui, tačiau negali būti vertinamas kaip esminis vaiko interesų pažeidimas, juolab, kad tai galimai gali būti daroma iš per didelės globos, noro padėti, žinių stokos.

14. Teismas pažymėjo kad šalių vaikas, išklausytas tiek teismo psichologo, tiek vaiko teisių apsaugos specialistų, buvo išreiškęs didesnį norą gyventi su tėčiu. Teismas, vertindamas vaiko išsakytą nuomonę, jo argumentus, susietai su kita byloje esančia medžiaga, sprendė, kad vaiko išsakyta pozicija, atsižvelgiant į amžių, protinį atsilikimą, raidos ypatumus, yra daugiausia susieta su maloniomis, pramoginėmis veiklomis, kurių daugiau yra pas tėtį (kompiuteriniai žaidimai, televizorius, seneliai, didesnė laisvė). Įsigilinęs į kitus vaiko pateiktus atsakymus į psichologo klausimus, teismas sprendė, kad vaikas vienodai gerai jaučiais pas abu tėvus ir jo išsakytas nekategoriškas noras, šiuo metu neatitinka vaiko geriausių interesų, susijusių su jo ugdymu, savarankiškumu, pareigingumo, asmenybės ir gebėjimų vystymųsi.

15. Teismas vertino, jog šiuo atveju svarbu ir tai, kad šiuo metu vaikas keturias dienas gyvena su atsakove bute (duomenys neskelbtini), kitas keturias dienas – su ieškovu ir seneliais senelių bute. Patenkinus ieškinį, ieškovui gyvenant su vaiku dviese bute (duomenys neskelbtini), pasikeistų vaikui įprastos gyvenimo sąlygos: vaikas nėra gyvenęs vienas su ieškovu, byloje trūksta duomenų apie tai, kaip ieškovas, be savo mamos – vaiko močiutės – pagalbos, galėtų pasirūpinti vaiko poreikiais, mokslu, maitinimu ir panašiai. Be to, iš esmės pasikeistų vaiko bendravimo su atsakove aplinka ir tvarka – jei toliau būtų laikomąsi šiuo metu faktiškai nustatytos bendravimo tvarkos, neaišku, kur, kokiame būste ir sąlygomis vaikas leistų laiką su atsakove, kas lemtų itin didelį ir neproporcingą šių sąlygų pasikeitimą, sukeltų papildomą stresą, įtampą, nežinomybę vaikui, kuriam, kaip nurodė ugdymo specialistės, yra ypač svarbu pastovumas, aiškios taisyklės, rutina.

16. Teismas, atsižvelgęs į aptartus argumentus, sprendė, kad vaiko noras gyventi su ieškovu šiuo metu negali būti nulemiantis jo gyvenamosios vietos nustatymą, todėl vertinant geriausius vaiko interesus, šalių sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimas šiuo metu neatitinka jo, kaip vaiko, geriausių interesų. Atmetęs ieškovo reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas atmetė ir susijusį reikalavimą dėl išlaikymo iš atsakovės priteisimo. Tačiau atsižvelgęs į bylos aplinkybes, ieškinio ir atsakovės atsiliepimo argumentus, teismas sprendė, kad byloje yra reikalinga nustatyti šalių bendravimo tvarką su vaiku. Nustatęs, kad abi šalys byloje šiuo metu geba tinkamai užtikrinti vaiko interesus, teisių apsaugą, atsižvelgęs į pastaruoju metu faktiškai susiklosčiusią šalių bendravimo su vaiku tvarką, kuri yra tinkama tiek pačiam vaikui, tiek vaiko tėvams, teismas darė išvadą, kad geriausiai vaiko, jo motinos ir tėvo interesus atitintų tokia bendravimo tvarka, kurioje vaikas būtų maksimaliai auklėjamas abiejų tėvų ir maksimaliai bendrautų su skyrium gyvenančiu tėvu. Tokiu būdu teismas bendravimo su vaiku tvarką nustatė pagal ieškovo ir atsakovės pasiūlytus variantus, juos atitinkamai koreguojant, nustatant bendravimą su vaiku, kai šalių atostogos sutampa, įtraukiant įpareigojimą užtikrinti vaiko pasiruošimą mokslams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Ieškovas V. V. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Prašo priteisti iš atsakovės visas jo pirmojoje bei apeliacinėje teismo instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti nepagrįstai Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų neskundžiama 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi pareikalautą sumokėti papildomą 100 Eur žyminį mokestį, pateikiant ieškinį.

18. Nurodo, kad teismo sprendimas yra priešingas paties vaiko nuomonei, teismui nebuvo pagrindo ją ignoruoti. Teismas netinkamai nustatė sūnaus interesus, jų reikiamai neindividualizavo. Mano, kad esminis sūnaus interesas yra jo saugumas, o teismas klaidingai nustatė, kad atsakovė gali užtikrinti vaikui saugias gyvenimo sąlygas. Lieka abejonės, kad atsakovė gali girtauti toliau.

19. Pažymi, kad teismas netinkamai įvertino ir sprendime neaptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl atsakovės girtavimo, kliudančio deramai prižiūrėti vaiką, kurias patvirtina trejų Vaiko situacijos vertinimo anketų duomenys, vaiko pasakojimas teismo psichologui, pačios atsakovės paaiškinimai 2021 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdyje (dėl atvejo 2020 m. gruodžio mėn., kai ji policijai neatidarė durų, nes buvo neblaivi), neatsižvelgė į teismo psichologo 2021 m. liepos 30 d. išvadoje nurodytą aplinkybę, kad yra poveikio vaikui iš atsakovės pusės požymių.

20. Mano, kad teismo prielaidos, jog atsakovė šešis mėnesius visiškai nevartoja alkoholio, nėra nustatytos įrodymais, o padarytos pagal pačios atsakovės žodžius. Be to, šešių mėnesių laikotarpis yra per trumpas spręsti, ar žmogus įveikė priklausomybę nuo alkoholio. Ieškinys negali būti atmetamas remiantis tomis aplinkybėmis, kurios įvyksta / neįvyksta po ieškinio pateikimo teismui, tai būtų nesąžininga ieškovo atžvilgiu, kuris neturi galimybės ieškinį grįsti naujais, vėliau, po ieškinio pateikimo įvykstančiais faktiniais duomenimis. Teismas privalėjo bylą spręsti esmingai atsižvelgdamas į tuos duomenis ir padėtį, kuri buvo ieškinio pateikimo teismui metu, o ne vien sureikšminti aplinkybes po ieškinio pateikimo. Nesutinka, kad neįrodė, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su atsakove, mano, kad įrodė nesaugią, nepalankią vaikui aplinką, gyvenant su atsakove.

21. Nurodo, kad nėra įrodyta ir teismo išvada sprendime, kad atsakovė yra vaikui griežtesnė, nei ieškovas. Be to, vien tik pagal griežtumo požymį spręsti, kaip tai padarė teismas, būtų pernelyg vienpusiška, reikia vertinti visas vaiko gerovę užtikrinančias aplinkybes ir savybes.

22. Prieštarauja teismo išvadoms ir tvirtina, kad vaikas nesijaučia vienodai gerai su atsakove, nes ji ne kartą vaiką labai išgąsdino, nuliūdino, jis pyko ant atsakovės, kad ši girtavo, paliko jį vieną ant kalnelių ir t. t. Atsakovė po ištuokos per du metus nei karto nenuvežė vaiko į Santaros klinikas Vilniuje pas gydytojus, nors vaikui dėl epilepsijos yra reikalinga ši gydytojų apžiūra kartą per metus, taip pat nei karto nenuvežė vaiko į sanatoriją, nepasirūpino, kad vaikui ji būtų paskirta. Nurodo, jog netiesa, kad vaiko noras yra nekategoriškas. Vaikas labai aiškiai ir net keturis kartus yra išreiškęs savo norą gyventi su ieškovu. Nesutinku su teismo atliktu teismo psichologo išvados netiksliu interpretavimu.

Žemesnės instancijos teismas

23. Mano, kad teismas sprendime turėjo vertinti ne išvadą teikiančios institucijos darbuotojos pakeistą bylos eigoje nuomonę, o įvertinti šios institucijos rašytinę išvadą (kurioje neprieštarauta ieškinio reikalavimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu). Teismas sprendime neįvertino kai kurių rašytinių įrodymų: ieškovo pateiktos į bylą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės švietimo pagalbos tarnybos 2021 m. liepos 29 d. pažymos Nr. SD-65 „Dėl informacijos pateikimo”, (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato 2021 m. birželio 2 d. pažymos (apie iškvietimus dėl galimai neprižiūrimo nepilnamečio vaiko, dėl pagalbos suteikimo Vaiko teisių tarnybos darbuotojoms). Teismas sprendime neįvertino atsakovės elgesio patikimumu leidžiančios abejoti aplinkybės, kad atsakovė neįvykdė visų 2020 m. spalio 2 d. Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodytų rekomendacijų, t. y. dėl pozityvios tėvystės mokymų ir psichologo konsultacijų.

24. Taip pat mano, kad nepagrįsta ir ta sprendimo dalis, kuria teismas nustatė ieškovui bendravimo tvarką su vaiku. Ieškiniu jis to neprašė. Teismas nebuvo šalių įspėjęs apie ieškinio ribų viršijimą. Todėl nesant atsakovės priešieškinio, teismas sprendime neturėjo pagrindo nustatyti reikalavimus ieškovo atžvilgiu.

25. Pažymi ir tai, kad teismas netinkamai taikė žyminį mokestį reglamentuojančias taisykles, pateikiant ieškinį nepagrįstai įpareigojo primokėti 100 Eur žyminį mokestį. Nesutinka su teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutarties argumentu, kad ieškovas ieškiniu reiškė du neturtinius reikalavimus – dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, už kuriuos yra mokėtinas 200 Eur žyminis mokestis. Mano, kad pagrindinis reikalavimas yra vienas (dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), o kiti neatsiejamai susiję su juo papildomi reikalavimai (dėl išlaikymo, atsakovei bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo) yra neapmokami atskiru žyminiu mokesčiu. Dėl nurodyto pateikiant ieškinį sumokėtas papildomas 100 Eur žyminis mokestis turėtų būti jam grąžintas.

Atsiliepimas

26. Atsakovė D. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo V. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Prašo priteisti atsakovei jos turėtas atstovavimo išlaidas.

27. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi byloje esančiais įrodymais, bylą išsprendė pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, todėl padarė pagrįstas išvadas. Mano, kad teismas labai išsamiai išanalizavo visas aplinkybes ir įrodymus, susijusius su atsakovės priklausomybe ir gydymusi nuo jos, taip pat itin preciziškai sprendė klausimą dėl vaiko nuomonės, dėl tos priežasties buvo apklausta eilė liudytojų, pats vaikas buvo apklaustas teismo psichologo. Pritaria teismo argumentui, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad gyvenimas su atsakove po pozityvių ir esminių jos gyvenimo pokyčių dabar neigiamai paveiktų vaiką. Be aplinkybės dėl netinkamo alkoholio vartojimo iki 2021 m. kovo mėn., byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių netinkamą vaiko teisių užtikrinimą pas atsakovę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo V. V. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo pakartotinis ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir su tuo susijusių reikalavimų, tačiau nustatyta ieškovo bendravimo su vaiku tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

30. Ieškovas V. V. nesutikimą su pirmosios instancijos teismo vertintų aplinkybių visuma argumentuoja, be kita ko, teigdamas, jog byloje buvo pateikti ieškinio reikalavimus pagrindžiantys įrodymai, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su atsakove, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė jau šeši mėnesiai visiškai nevartoja alkoholio bei kad atsakovė yra vaikui griežtesnė nei apeliantas ir tai labiau atitinka vaiko interesus, yra nepagrįsta įrodymais.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.174 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (vaiko tėvas, motina, taip pat nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo, tėvai, globėjai (rūpintojai)) gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

32. Aptardamas šioje teisės normoje įtvirtintas pakartotinio ieškinio pareiškimo sąlygas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktus, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, buvusios pagrindu vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų nustatyti, arba jog tėvas (motina), su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavė vaiką gyventi ir auginti kitiems asmenims, privalo įrodyti antrasis iš tėvų, reiškiantis reikalavimą dėl teismo nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Vienas iš kriterijų keisti vaiko gyvenamąją vietą tuo atveju, kai jis daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, – kad ta aplinka neatitinka vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

33. Sprendžiant, ar pakartotinį ieškinį reiškiantis asmuo tinkamai įvykdė pirmiau aptartą CK 3.174 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų įrodinėjimo pareigą, atsižvelgtina į bendruosius įrodymų pakankamumo bei kitus įrodinėjimo ir bylos faktinių duomenų vertinimo civiliniame procese principus. Šie išsamiai atskleisti, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2010; kt.).

34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pateiktų įrodymų visuma (jos rašytiniai duomenys, šalių ir nepilnamečio vaiko paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai), kurią pagal CPK nustatytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus bei teismų praktikoje suformuluotus principus ištyrė ir įvertino bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, teikia pagrindą išvadai, jog apelianto į bylą pateikti duomenys nebuvo pakankami pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad egzistuoja CK 3.174 straipsnio 4 dalyje išvardytos sąlygos pakartotinio ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo patenkinimui (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

35. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina aplinkybes, jų neginčijo ir atsakovė, kad 2020 m. rugsėjo 28 d. ir 2021 m. sausio 14 d. atsakovė buvo neblaivi, 2021 m. vasario 14-17 d. ji taip pat girtuokliavo, dėl ko atsakovė negalėjo pasirūpinti šalių sūnumi, neužtikrino jam saugios aplinkos. Būtent šiomis aplinkybėmis apeliantas rėmėsi, reikšdamas pakartotinį ieškinį dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Tačiau skundžiamo teismo sprendimo priėmimo momentu (2021 m. rugpjūčio 26 d.) byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad po to, kai atsakovė 2021 m. kovo 12 d. baigė gydymą nuo alkoholizmo Panevėžio priklausomybių centre, būtų fiksuoti nauji atsakovės neblaivumo atvejai. Tokių įrodymų nepateikė ir apeliantas nei bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nei prie apeliacinio skundo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė slepia savo girtuokliavimą ir kad šešių mėnesių terminas yra per trumpas spręsti, ar žmogus įveikė priklausomybę, vertintini kaip deklaratyvūs ir neteikiantys pagrindo daryti išvadą, kad šiai dienai atsakovė vis dar turi alkoholizmo problemą. Pažymėtina, jog šalių vaikas, 2021 m. liepos 28 d. apklaustas teismo psichologo, taip pat nurodė, kad dabar mama negeria. Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) miesto seniūnijoje darbininke, gauna 454 Eur atlyginimą, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad skundžiamo teismo sprendimo priėmimo momentu atsakovė pragyveno iš vaiko pinigų (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tėvų pareigos ir teisės savo vaikams išlieka (CK 3.156 straipsnio 2 dalis), todėl, teismo sprendimu nustačius šalių vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, apelianto pareiga jį nuvežti į Santaros klinikas Vilniuje kasmetiniam sveikatos įvertinimui ar pasirūpinti vaikui priklausančia sanatorija nepaneigiama ir neperkeliama atsakovei. Apeliantas neteisus, teigdamas, kad pareigą tuo pasirūpinti turėjo tik atsakovė.

36. Nesutiktina su apelianto argumentu, kuriuo jis teigia, kad neturėjo galimybės grįsti ieškinio reikalavimų po ieškinio padavimo atsiradusiais faktiniais duomenimis ir įrodymais. CPK 226 straipsnyje įtvirtinta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. CPK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Pirmiau nurodytos civilinio proceso įstatymo nuostatos patvirtina, kad apeliantas turinčius reikšmės civilinėje byloje įrodymus iš esmės turėjo galimybę pateikti ir surinkti iki pasirengimo nagrinėti bylą teisme pabaigos ir tokia galimybe laisvai disponavo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ši teisė apeliantui nebuvo suteikta ar buvo apribota (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

37. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo bylą spręsti, atsižvelgdamas į padėtį, buvusią ieškinio padavimo metu, nesureikšminant aplinkybių, atsiradusių po ieškinio padavimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas būtent teismo sprendimo priėmimo momentu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

38. Apeliacinio skundo argumentus, kad šalių vaikas, 2021 m. liepos 28 d. apklausiamas teismo psichologo, abiejų tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą ir ugdymą vertino panašiai, paneigia teismo psichologo išvados duomenys. Išvadoje nurodoma, jog paklaustas apie tai, pas ką – pas mamą ar tėtį – daugiau mokytis tenka, šalių vaikui iš pradžių aiškaus atsakymo suformuluoti nepavyko. Iš pradžių sakė, kad pas tėtį daugiau mokosi ir kad jo mokymąsi pas tėtį prižiūri baba (duomenys neskelbtini) ir retkarčiais tėtis, o paklausus apie mamą – atsakymo nedavė, nutilo. Po to, tęsiant pokalbį, paklaustas, kas iš tėvų yra griežtesnis, šalių vaikas nurodė, kad mama, nes ji neleidžia eiti į lauką, kol pamokos neparuoštos (papildė, kad tada į lauką neina ir vietoj to eina ruošti pamokų, o mama jam padeda, paruošus pamokas galima eiti į lauką). Paklaustas, kaip yra pas tėtį, šalių vaikas iš pradžių vengė atsakymo, pasakė, kad pas tėtį su pamokomis taip pat, kaip pas mamą, bet po to patikslino, kad mama griežtesnė. Paklaustas, ar tėtis liepia daryti namų darbus, šalių vaikas nurodė, kad neliepia, iš viso, gali visai nedaryti. Papildė, kad jei namų darbų ir nepadaro, tai vis tiek tenka padaryti tada, kai nueina į mokyklą. O pas mamą situacija kitokia – mama prižiūri, kad namų darbai būtų padaryti laiku namuose (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šiuos šalių vaiko pateiktus atsakymus į teismo psichologo klausimus, spręsdamas dėl šalių vaiko geriausių interesų, susijusių su jo ugdymu, savarankiškumo, pareigingumo, asmenybės ir gebėjimų vystymųsi.

39. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vaikas gali norėti likti pas tą iš tėvų, kuris mažiau jį prižiūri, yra ne toks reiklus ir pan., tačiau tai nesuderinama su vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 21 d. Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalga Nr. A2-35. Teismų praktika. 2002, 17). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, pripažintina, jog tai, kad atsakovės požiūris į vaiko auklėjimą ir ugdymą yra griežtesnis, atsakovė yra reiklesnė, nei apeliantas, labiau atitinka šalių vaiko interesus.

40. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino visų vaiko gerovę užtikrinančių aplinkybių, o vertino tik vieną – tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą ir ugdymą. Skundžiamo teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, tyrė ir vertino šalių vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas labai daug laiko skiria šalių vaiko auklėjimui, bendravimui, jo pomėgių skatinimui ir laisvalaikio praleidimui, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nevertino apelianto pateiktų įrodymų apie jo dedamas pastangas dėl šalių vaiko gerovės. Bylos duomenys patvirtina, kad po atsakovės gydymo šalių vaikas buvo grąžintas motinos priežiūrai, todėl apelianto argumentai dėl atsakovės neįvykdytų visų rekomendacijų, nurodytų 2020 m. spalio 2 d. Vaiko situacijos vertinimo anketoje, yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamo ginčo atveju. Sutiktina, kad esminis šalių sūnaus interesas yra jo saugumas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007), kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Tačiau apelianto argumentai šiuo aspektu grindžiami iš esmės abejonėmis dėl atsakovės galimo girtuokliavimo tiek šiuo metu, tiek ateityje, o ne įrodymais (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Dėl nurodyto nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šalių vaiko interesus, jų reikiamai neindividualizavo.

41. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo net kelis kartus aiškiai ir nedviprasmiškai vaiko išreikštą norą gyventi su ieškovu.

42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui (pvz., byloje Hokkanen v. Finland, nusprendė, kad dvylikos metų mergaitė pakankamai brandi, kad būtų atsižvelgta į jos nuomonę). Nuoseklus, stiprus vaiko noro reiškimas taip pat gali būti svarbus vertinant nacionalinio teismo motyvų pakankamumą ir svarbumą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme. Tačiau šio Teismo praktikoje kartu pažymima, kad vaiko noras yra tik vienas reikšmingų įrodymų, būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes (pvz., Gineitienė v. Lithuania, no. 20739/05, 27 July 2010, § 38), pati vaiko nuomonė gali ir neatitikti teismo nuomonės, koks sprendimas būtų tinkamiausias byloje (pvz., 2013 m. kovo 7 d. sprendime byloje Raw and Others prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10131/110).

43. Analogiškos nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje nurodoma, kad vertinant vaiko norus, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas netinkamo vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius. Sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008). Vaiko nuomonė yra viena iš vertintinų aplinkybių visumos, tačiau nereiškianti, kad galutinį sprendimą priima vaikas; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai jo noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014).

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių vaiko išsakytą nuomonę, jo argumentus, vadovaudamasis teismo psichologo išvada, padarė išvadą, kad šalių vaikas vienodai prisirišęs tiek prie apelianto, tiek prie atsakovės, taip pat sprendė, jog šalių vaikas kategoriškai nenurodė, jog norėtų gyventi tik su apeliantu. Sprendžiant, ar nuosekliai (kelis kartus) išsakytas šalių vaiko noras gyventi su apeliantu vertintinas kaip svarbus, tvirtas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad šalių vaikas apklaustas teismo psichologo tuo metu, kai jam buvo apie tryliktus metus, šalių vaikui yra nustatyta eilė sveikatos sutrikimų, susijusių, be kita ko, su protiniu atsilikimu bei raidos sutrikimu. Šiuo atveju svarbi ir teismo psichologo įvertinta aplinkybė, kad šalių vaikas dar yra emociškai priklausomas nuo tėvų ir savo nuomonės sprendžiamu klausimu išreikšti kol kas negali, nes šiuo metu jis negali suprasti sudėtingų socialinių reiškinių, numatyti savo veiksmų tolimųjų pasekmių, priimti sudėtingus sprendimus, kai reikia atsižvelgti į kintamųjų visumą, be to, matyti požymiai dėl šalių vaiko išgyvenamo lojalumo konflikto abiejų tėvų atžvilgiu, taip pat nuteikinėjimo iš tėvo pusės bei padaryto poveikio dėl pokalbio teisme iš motinos pusės požymiai. Šalių vaikas jau ilgą laiką gyvena tiek su atsakove, tiek su apeliantu ir seneliais, jo gyvenamoji aplinka stabilizavosi. Teisėjų kolegijos vertinimu (CPK 12, 178, 185 straipsniai), tokios aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui šalių vaiko norą laikyti svarbiu, bet nelemiančiu jo gyvenamosios vietos pakeitimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai šalių vaiko norą vertino kitų vaiko interesams svarbių veiksnių kontekste.

45. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai interpretavo teismo psichologo išvadoje esančius duomenis dėl šalių vaiko vienodo prisirišimo prie abiejų tėvų, taip pat dėl šalių vaiko nekategoriškai išreikšto noro gyventi su apeliantu. Iš teismo psichologo išvadoje užfiksuoto šalių vaiko ir teismo psichologo pokalbio matyti, kad šalių vaikas, paklaustas apie tai, kas nepatinka pas atsakovę gyvenant, nieko nesakė, tylėjo, po to pasakė, kad pas mamą viskas patinka. Paklaustas, kas pas tėtį nepatinka, taip pat atsakė, kad viskas patinka. Kalbant apie tai, ką veikia pas tėtį, šalių vaikas atsakė, kad viską tą patį, ką ir pas mamą. Šalių vaikas viso pokalbio metu abiejų tėvų atžvilgiu atsiliepė iš esmės tik teigiamai ar bent jau neutraliai, vengė apie tėvus pasakoti blogus dalykus (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai spręsti, kad šalių vaikui yra svarbūs abu tėvai ir jis neišskiria kurio nors vieno iš tėvų, o skaudžios vaiko patirtys, susijusios su atsakovės turėtomis alkoholizmo problemomis, nepadarė reikšmingos neigiamos įtakos atsakovės ir vaiko ryšiui.

46. CK 3.178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus (CK 3.178 straipsnio 2 dalis). Taigi, kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiami su vaikais susiję klausimai, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada turi būti pateikiama, tačiau joje esančios informacijos įrodomoji reikšmė turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą.

47. Byloje buvo pateikta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių skyriaus 2021 m. gegužės 31 d. išvada, kurioje buvo nurodyta, kad šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su apeliantu nesukeltų šalių vaikui papildomo streso ar neatitiktų vaiko interesams, nes apelianto gyvenamoji aplinka jam yra pažystama, be to, šalių vaikas pats išreiškė norą nuolatos gyventi su apeliantu, o pas atsakovę tik svečiuotis. Išvadą teikiančios institucijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad nors atsakovė ir buvo paslydusi, šiai dienai šalių vaiko gyvenamosios vietos keisti nereikia, kadangi atsakovė dirba, stengiasi keisti gyvenimo būdą, be to, šalių vaikas yra įpratęs prie dabartinės tvarkos, jo noras gyventi su apeliantu, remiantis teismo psichologo išvada, yra labiau vaiko noras, o ne interesas. Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino išvadą teikiančios institucijos poziciją šioje byloje, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teikti prioritetą išvadą teikiančios institucijos nuomonei, išdėstytai 2021 m. gegužės 31 d. išvadoje. Iš išvadą teikiančios institucijos atstovės teismo posėdyje nurodytų argumentų darytina išvada, jog išvadą teikiančios institucijos nuomonės pasikeitimui įtakos turėjo 2021 m. liepos 28 d. vykusios šalių vaiko apklausos pas teismo psichologą rezultatai.

48. Atkreiptinas dėmesį į tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog šeimos, kaip socialinio ir teisės instituto, svarba didiną viešąjį interesą ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus ir lemia tam tikrus šių bylų nagrinėjimo ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; kt.). Šeimos bylų specifika jas nagrinėjant reikalauja aktyvaus teismo vaidmens, kuris ypač reikalingas tais atvejais, kai sprendžiami klausimai dėl vaiko teisių, kurių išsprendimas tiesiogiai turės įtakos tolesnei vaiko raidai – jo gyvenimo sąlygoms, jį supsiančiai socialinei aplinkai, jo teisėms į bendravimą su kitu tėvu, kitais šeimos nariais, taip pat kitiems vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2011; kt.). Šios kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis); atsižvelgdamas į ieškinio (priešieškinio) pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio (priešieškinio) dalyku ir pagrindu ar taikyti alternatyvų subjektinių teisių arba teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-969/2018, 27 punktas).

49. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, šalių neįspėjęs apie ieškinio reikalavimo ribų viršijimą, apeliantui nustatė bendravimo su vaiku tvarką, kurios jis neprašė. Nesant atsakovės priešieškinio, pirmosios instancijos teismas sprendime neturėjo pagrindo nustatyti reikalavimus apelianto atžvilgiu. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, tokio pobūdžio šeimos bylose teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir siekdamas apginti nepilnamečio vaiko interesus, turi teisę išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir priimti, teismo nuomone, geriausiai vaiko, taigi ir viešąjį interesą, atitinkantį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog šiuo metu šalių sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimas neatitinka jo, kaip vaiko, geriausių interesų, tinkamai aiškino ir taikė vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde suformuluotus argumentus, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

52. Netenkintus apeliacinio skundo ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo kitaip perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų CPK normų dėl žyminio mokesčio, 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi nepagrįstai įpareigojant apeliantą, pateikiant ieškinį, sumokėti papildomą 100 Eur žyminį mokestį.

53. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalį kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis) yra apmokamas žyminiu mokesčiu. CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas nurodo, kad ieškinys kituose ginčuose apmokamas 100 eurų žyminiu mokesčiu. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktą ieškinį sudarant keliems savarankiškiems reikalavimams, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Teismų praktikoje, įvertinus šias teisės normas sisteminiu, gramatiniu ir loginiu būdu, laikomasi pozicijos, kad žyminiu mokesčiu yra apmokestinamas kiekvienas savarankiškas reikalavimas, pareikštas iškeltoje byloje. Tuo tarpu už byloje pareikštus nesavarankiškus reikalavimus žyminis mokestis nemokamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-303-196/2017). Esminiai savarankiško reikalavimo atskyrimo nuo nesavarankiško požymiai yra siejami su tuo, kad nesavarankiškas reikalavimas turi būti išvestinis iš pagrindinio (savarankiško) reikalavimo bei turi būti neatskiriamai su juo susijęs. Vadinasi, išvestinio reikalavimo tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio (savarankiško) reikalavimo tenkinimo; tokiu atveju nereikia nustatinėti naujų aplinkybių, susijusių su išvestinio reikalavimu pagrįstumu, bei tokio reikalavimo tenkinimas nesukelia naujų savarankiškų teisinių padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-303-196/2017; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1456/2013).

54. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad tiek reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, tiek reikalavimas dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo gali būti reiškiami tiek kartu, tiek atskirai. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas buvo pareiškęs vieną neturtinį reikalavimą, t. y. nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, o reikalavimas dėl bendravimo tvarkos nustatymo yra šį reikalavimą lydintis, išplaukiantis iš pagrindinio reikalavimo ir yra su juo tiesiogiai susijęs (išvestinis reikalavimas), todėl atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Pažymėtina, jog joks įstatymas nenumato, kad bendravimo tvarkos nustatymas yra privalomai spręstinas klausimas tuomet, kai sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Šeimos kategorijos bylose, kuriuose yra reiškiami reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, kartu su santuokos nutraukimo klausimu yra išsprendžiami visi iš to sekantys išvestiniai reikalavimai, t. y. nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimai, kurių kiekvienas atskirai papildomu žyminiu mokesčiu neapmokestinami, tačiau šiuo atveju nagrinėjama byla nėra santuokos nutraukimo byla, kurioje kartu su santuokos nutraukimu sprendžiami ir visi su jos pabaiga susiję klausimai. Taigi, apeliantas nėra teisus, teigdamas, kad pateikiant ieškinį jo sumokėtas papildomas 100 Eur žyminis mokestis turėtų būti jam grąžintas.

55. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovo V. V. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovei D. G. priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 150 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Nurodyta suma, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistina iš ieškovo V. V. (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą atsakovės D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Eigirdas ČinkaRita DambrauskaitėDalia Pranckienė