Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12865-964/2019 pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovams A. Ž. ir notarei D. J. dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas P. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė pripažinti negaliojančiais 2018-10-06 paprastąjį vekselį 2 000 Eur sumai ir 2018-10-06 paprastąjį vekselį 500 Eur sumai; panaikinti 2018-11-07 Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6575 ir 2018-11-07 vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6577, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2018 m. rugsėjo–spalio mėnesiais dirbo taksi vairuotoju įmonėje UAB „Hipotaksi“. 2018-12-13 gavo antstolio D. K. raginimą sumokėti skolas pagal vykdomuosius įrašus, išduotus aukščiau nurodytų vekselių pagrindu, nors jų niekada nepasirašinėjo. Parašai vekseliuose suklastoti. Ieškovas nėra gavęs nei pranešimų apmokėti vekselius, nei pranešimų apie neapmokėjimą. Parašai vekseliuose skiriasi, jų išrašymo vieta nekonkreti – Vilnius, visi vekselių rekvizitai įrašyti kompiuteriu, taip apsidraudžiant nuo galimo dokumento klastojimo fakto įrodymo. Be to, nuo 2018-11-06 iki 2018-11-08 atsakovas į ieškovą nesikreipė, vekselių apmokėti nepateikė, ieškovas iš atsakovo pranešimų dėl vekselių neapmokėjimo negavo.

2. Atsakovas A. Ž. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad

ieškovas ne dirbo atsakovo valdomoje įmonėje UAB „Hipotaksi“, o buvo pasirašęs su UAB

„Hiporemontas“ paslaugų teikimo sutartį kaip individualią veiklą vykdantis verslininkas. Ieškovas pasirašė vekselius dalyvaujant D. G. Budriui, kuomet buvo aptarta vekselio suma, o siekiant supaprastinti ir pagreitinti vekselio pasirašymą, jis surašytas kompiuteriu. Vekseliai pasirašyti ranka. Jie skirti atlyginti ieškovo sukeltą žalą pagal automobilio panaudos sutarties Nr. Hipp37 3.3. punktą. Atlikdama vykdomuosius įrašus notarė pažeidimų nepadarė, nes nunešus dokumentus patikrino tapatybę, apžiūrėjo vekselius ir pažeidimų, dėl ko vekseliai būtų negaliojantys, nenurodė.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-09-30 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

3.1. Teismas nurodė, kad antstolis D. K. pradėjo vykdymą pagal 2018-11-07 Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6575 ir 2018-11-07 vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6577. Vykdomieji įrašai išduoti dviejų 2018-10-06 paprastųjų neprotestuotinų vekselių pagrindu: dėl 2 000 Eur ir 500 Eur. Abiejuose nurodyta, kad juos pasirašė P. B., įsipareigodamas apmokėti iki 2018-11-06. Į bylą teikti du 2018-11-06 pranešimai apie vekselio neapmokėjimą, kuriuose nurodyta, kad P. B. patvirtina, jog jam žinoma, kad neapmokėjo 2 000 Eur ir 500 Eur vekseliuose nurodytų sumų ir tuo pagrindu bus išduodami vykdomieji įrašai bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas.

3.2. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-60007-18 duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas P. B. iniciatyva dėl jo parašų 2018-10-06 vekseliuose 2 000 Eur ir 500 Eur sumai suklastojimo, 2019-05-07 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus nutarimu nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika. Nutarime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymo faktą. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019-02-20 specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti, ar tyrimui pateiktuose 2018-10-06 paprastuosiuose vekseliuose, grafose „P. B. Vardas, Pavardė, Parašas“, pasirašė pats P. B. ar kitas asmuo, negalima, nes įvertinus parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyta, kad nei sutapimai, nei skirtumai nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai. Nustatytų sutampančių ir besiskiriančių parašų požymių nepavyko vienareikšmiškai paaiškinti, kadangi lyginimui pateikti P. B. parašų pavyzdžiai yra labai variantiški, todėl negalima buvo nustatyti jo parašų požymių variantiškumo ribų. Ekspertizė nepaneigė, kad ginčijamus vekselius pasirašė ieškovas. Aplinkybę, kad vekselius pasirašė būtent jis, patvirtina tiek atsakovo A. Ž. paaiškinimai, tiek liudytojo D. G. B. parodymai apie vekselių pasirašymo aplinkybes. Be to, byloje yra ir pranešimai dėl vekselių neapmokėjimo, kuriuose nurodyta, kad juos pasirašė P. B., o šie parašai nenuginčyti (ieškovas net ir teismui pasiūlius neteikė prašymų skirti ekspertizę jų tikrumui nustatyti). Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad parašai ne ieškovo.

3.3. Pažymėta, kad bylos duomenimis ginčijamų vekselių išdavimui egzistavo pagrindas –ieškovas užtikrino savo prievolės sumokėti žalą atsakovui už sugadintą transporto priemonę įvykdymą. Iš 2018-09-26 paslaugų teikimo sutarties matyti, kad ieškovas ir UAB „Hiporemontas“, atstovaujamas atsakovo, susitarė, jog UAB „Hiporemontas“ sudarys P. B. galimybę naudotis Taxify sistema, gauti ir priimti užsakymus, o P. B. tinkamai aptarnaus klientų užsakymus ir atsiskaitys už suteiktas paslaugas (Sutarties 2.1. p.). Tą pačią dieną šalys sudarė automobilio panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovui laikinai ir neatlygintinai naudotis lengvąjį automobilį T. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o ieškovas įsipareigojo jį naudoti pagal tiesioginę paskirtį, nepažeidžiant eksploatavimo reikalavimų, išlaikyti ir saugoti (Sutarties 1, 2.1, 3.1., 3.2 p.). Taip pat ieškovas įsipareigojo atlyginti atsakovui padarytus nuostolius, jei automobilis yra pataisomai ar nepataisomai sugadintas (Sutarties 3.3. p.). Byloje nėra ginčo, kad eksploatuodamas aukščiau nurodytą automobilį, ieškovas jį sugadino, sukėlęs eismo įvykį, todėl turėjo atlyginti nuostolius. Tačiau byloje yra skirtingi paaiškinimai dėl automobilio apgadinimo masto ir atitinkamai žalos dydžio.

3.4. Teismas labiau tikėtinomis vertino atsakovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovas automobilį apgadino stipriai ir žala siekė 2 500 Eur. Ši išvada padaryta remiantis jo paaiškinimais, kad visas automobilio priekis buvo sulenktas, liudytojo D. G. B. parodymais, kad preliminariai, apžiūrėjus T. P., šio automobilio taisymas buvo vertinamas 2 000- 2 500 Eur, liudytojos J. Ž., su kuria ieškovas naudojo darbo reikmėms automobilį, parodymais, jog po antro eismo įvykio ji gavo kitą automobilį, nes to, kurį dalindavosi su ieškovu, eksploatuoti jau nebuvo galima, kadangi jis buvo sudaužytas. Teismas sprendė, kad šie paaiškinimai paneigia ieškovo argumentus, kad eismo įvykio metu jis sugadino tik automobilio ženklą bei rėmelį, todėl žala tesiekė 50 Eur, o jis sutiko atlyginti 400 Eur. Gerokai didesnę, t. y. ne mažiau nei 2 500 Eur žalą patvirtina ir atsakovo į bylą pateikti įrodymai dėl T. P. vidutinių detalių ir darbų kainų.

3.5. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, jog vekseliais buvo užtikrinta ieškovo prievolė atlyginti jam nuostolius už sugadintą automobilį (atsakovo nurodytas ir įrodymais pagrįstas nuostolių dydis atitinka vekseliuose nurodytas sumas). Aplinkybė, kad atsakovas dar neatliko T. P. remonto, nepaneigia ieškovo veiksmais atsakovui padarytos žalos ir neturi reikšmės sprendžiant dėl vekselių tikrumo.

3.6. Teismas konstatavo, kad bylos duomenys nepaneigia, jog ginčijamus vekselius pasirašė ieškovas, o byloje esantys pranešimai dėl vekselio neapmokėjimo pasirašyti taip pat ieškovo (ieškovas atsisakė teismo siūlymo skirti ekspertizę šių parašų tikrumui nustatyti). Jie pasirašyti 2018-11-06, t. y. dieną, kada vekseliai turėjo būti apmokėti, kaip tai numato ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis. Šiuose pranešimuose ieškovas patvirtino, kad jam žinoma, jog laiku neapmokėjo vekseliuose nurodytų sumų, todėl tuo pagrindu bus išduotas vykdomasis įrašas bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pagal šį vekselį. Taigi įgyvendinta ir ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga dėl vekselio turėtojo pranešimo vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies ir 47 straipsnio 1 dalies reikalavimai vykdomiesiems įrašams išduoti.

3.7. Tiek atsakovas, tiek liudytojas D. G. B. patvirtino, kad pranešimus jie įteikė ieškovui asmeniškai, jam pačiam atvykus į atsakovo ofisą bei patvirtinus, kad pinigų nemokės. Todėl laikyta, kad aplinkybė, jog ieškovas iki 2018 m. gruodžio mėnesio nežinojo nei apie vekselius, nei apie pranešimus dėl jų neapmokėjimo, paneigta byloje esančiais duomenimis. Teismas nusprendė, kad ieškinys nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Ieškovas (apeliantas) P. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo P. B. ieškinį tenkinti; netenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-30 sprendimą ir grąžinti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovo A. Ž. apelianto P. B. naudai, jo šio bylinėjimosi proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytais motyvais:

4.1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ekspertizė nepaneigė, kad ginčijamus vekselius pasirašė apeliantas. Be atsakovo iniciatyva apklaustų liudytojų (atsakovo darbuotojų), kurie yra tiesiogiai su juo susiję darbo santykiais, yra jam pavaldūs ir dėl to gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, prieštaringų parodymų, atsakovas nepateikė patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantas 2018-10-06 pasirašė paprastuosius vekselius 2 000 Eur ir 500 Eur.

4.2. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovo vadovaujama įmonė UAB „Hipotaksi“ turi tik 2 automobilius ir 2 ofisus ((duomenys neskelbtini)), eismo įvykiai įvyko 2018-10-06 ir 2018-10-07, vekseliai tariamai surašyti 2018-10-06, pranešimai 2018-11-06, todėl atsakovo parodymai, jog jis neprisimena kuriame ofise buvo pasirašyti vekseliai ir pranešimai, vertintini kritiškai. Šių esminių aplinkybių atsakovas negalėjo atsiminti ir 2019-01-09 ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje. Prieštarauja logikai faktas, jog vekseliai bendroje 2 500 Eur sumoje buvo pasirašyti po pirmojo eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta nežymi žala, o ne po antrojo eismo įvykio (kaip teigia liudytojai), po kurio automobilis buvo žymiai labiau apgadintas (sulenktas kapotas, bamperis, žibintų laikikliai nelaikė žibintų ir pan.). Atsakovo parodymai prieštarauja liudytojų parodymams bei kitiems byloje esantiems rašytiniems įrodymams (2019-02-20 specialisto išvadai), tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė bei laikė atsakovo parodymus labiau tikėtinais nei apelianto.

4.3. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019-02-20 specialisto išvada nenustatė, kas pasirašė 2018-10-06 vekselius, o pirmosios instancijos teismas iš esmės vien tik atsakovo darbuotojo D. G. B. parodymais, kadangi atsakovas pats negalėjo atsiminti reikšmingų aplinkybių, nuginčijo 2019-02-20 specialisto išvadą ir nepagrįstai atmetė ieškinį. Apeliantas atsisakė daryti 2018-11-06 pranešimų ekspertizę pateikdamas aiškius argumentus, t. y. jog jau yra atlikta 2019-02-20 ekspertizė, kuri nenustatė, jog vekselius pasirašė apeliantas, todėl pranešimų vertinimas neturės reikšmės vekselių galiojimui. Nesant įrodymų, jog vekseliai buvo pateikti apmokėti apeliantui ĮVPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kas daro vekselius negaliojančiais, pranešimų apie vekselių neapmokėjimą vertinimas neturės jokios reikšmės bei užvilkins bylos nagrinėjimą.

4.4. Teismas nepagrįstai nurodė, jog neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, jog vekseliais buvo užtikrinta apelianto prievolė atlyginti jam nuostolius už sugadintą automobilį. Apeliantas nesutinka su žalos dydžiu.

4.5. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pranešimai dėl vekselių neapmokėjimo pasirašyti 2018-11-06, t. y. dieną, kada vekseliai turėjo būti apmokėti, kaip tai numato ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis. Iš atsakovo ir jo darbuotojo prieštaringų parodymų matyti, jog vekseliai nebuvo pateikti apmokėti ĮVPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o pranešimai dėl vekselių neapmokėjimo buvo pateikti net ne tuo adresu, koks buvo nurodytas 2018-10-06 paprastuosiuose vekseliuose. Remiantis kasacinio teismo praktika, 2018-11-06 pranešimai dėl vekselių neapmokėjimo negali būti laikomi tiek vekselio pateikimo apmokėjimu (ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis), tiek pranešimu dėl vekselio neapmokėjimo (ĮVPĮ 47 str. 1 d.).

5. Atsakovas A. Ž. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė palikti galioti teismo 2019-09-30 sprendimą; netenkinti ieškovo P. B. apeliacinio skundo; panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ir atnaujinti skolos iš P. B. išieškojimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Ieškovas neneigia padaręs turtinę žalą, sugadindamas turtą, tačiau nesiėmė veiksmų siekdamas šią žalą padengti ar bent dalinai atlyginti.

5.2. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymo faktą. Galima pagrįstai teigti, kad nesant nusikalstamos veikos požymių vekseliai buvo pasirašyti laisva P. B. valia. Ekspertizė nepaneigė, kad ginčijamus vekselius pasirašė ieškovas. Ieškovas nepateikė įtikinamų įrodymų, kad dokumentus pasirašė ne jis. Liudytojas D. G. B. nuo 2019-10-15 nebedirba atsakovui priklausančiose įmonėse, tačiau bet kada gali savo liudijimą patvirtinti. Abu liudytojai buvo prisaikdinti teismo, jiems numatyta atsakomybė, todėl jų parodymus reikia vertinti kaip tvirtą įrodymą.

5.3. Pranešimai pasirašyti 2018-11-06, t. y. dieną, kada vekseliai turėjo būti apmokėti, kaip tai numato ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis. Šiuose pranešimuose ieškovas patvirtino, kad jam žinoma, jog laiku neapmokėjo vekseliuose nurodytų sumų, todėl tuo pagrindu bus išduotas vykdomasis įrašas bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Taigi įgyvendinta ir ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga dėl vekselio turėtojo pranešimo vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnio 1 dalyje reikalavimai vykdomiesiems įrašams išduoti.

5.4. Atsiliepimo rašymui atsakovas buvo atitrauktas nuo tiesioginio darbo 8 darbo valandoms, todėl prašo atlyginti iš ieškovo 8 valandų vidutinį darbo užmokestį – 37 Eur.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys pripažinti negaliojančiais paprastuosius vekselius ir vykdomuosius įrašus.

Dėl nustatytų bylos aplinkybių

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2018-09-26 tarp A. Ž. (panaudos davėjo) ir P. B. (panaudos gavėjo) buvo sudaryta automobilio panaudos sutartis Nr. Hipp37, kuria panaudos davėjas, vadovaudamasis šaliu susitarimu, perduoda panaudos gavėjui laikinai ir neatlygintinai naudotis lengvąjį automobilį T. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudos davėjui priklausantį nuosavybės teise (e. b. 1 t. 44-45 b. l.). 2018-09-26 tarp UAB „Hiporemontas“ ir P. B. sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl naudojimosi Taxify sistema teikiant pavėžėjimo paslaugas (e. b. 1 t. 46-50 b. l.).

10. Į bylą teikti: 2018-10-06 paprastasis neprotestuotinas vekselis 500 Eur sumai, pagal kurį P. B. įsipareigoja sumokėti 500 Eur A. Ž., vekselis turi būti apmokėtas iki 2018-11-06 (e. b. 1 t. 23 b. l.) ir tos pačios dienos neprotestuotinas vekselis 2 000 Eur sumai, kuriame nurodytos tokios pačios apmokėjimo sąlygos (e. b. 1 t. 24 b. l.). Jų pagrindu 2018-11-07 notarė D. J. išdavė vykdomuosius įrašus (e. b. 1 t. 29-30 b. l.).

11. Į bylą teikti 2018-11-06 pranešimai apie vekselių neapmokėjimą pasirašytinai, kuriuose nurodyta, kad vekselio davėjui P. B. yra žinoma, jog laiku neapmokėjo 2 000 Eur ir 500 Eur vekselyje nurodytų sumų ir tuo pagrindu bus išduotas vykdomasis įrašas bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pagal šiuos vekselius (e. b. 1 t. 78-79 b. l.).

12. Iš teiktos informacijos matyti, kad 2019-05-07 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-6007-18, kuriuo metu A. Ž. apklaustas specialiuoju liudytoju, atliktas dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, tai yra dėl galimo dokumentų klastojimo, sukčiavimo, nutrauktas, nenustačius nusikalstamų veikų požymių (e. b. 1 t.60, 75 b. l.).

13. Ieškovas teikė informaciją apie detalių ir darbų vertes (e. b. 1 t. 93-94 b. l.). Teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai D. G. B. ir J. Ž.

14. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą vekselis patvirtina besąlygišką mokėjimo pareigą ir iš šios pareigos atsiradusią reikalavimo teisę. Be to, vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje, t. y. būti perleistas nesilaikant prievolių teisės reikalavimo perleidimo taisyklių (CK 1.101 straipsnio 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019 19 punktą).

15. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima viena iš vekselio savybių – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.). Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė; kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai; kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką ta linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010; ir kt.). Kadangi vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Kai vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Kaip jau nurodyta aukščiau, ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais paprastuosius vekselius ir vykdomuosius įrašus. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys.

19. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliaciniu procesu siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese neturėtų pakeisti pirmosios instancijos teismo, t. y. byla apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti nagrinėjama iš naujo (lot. de novo) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019-10-31 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-499-790/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-767/2014). CPK 12, 178 straipsniai numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

20. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).

21. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas byloje neįrodė aplinkybės, jog ne jis pasirašė ginčijamus neprotestuotinus vekselius. Nors Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019-02-20 specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti, ar tyrimui pateiktuose 2018-10-06 paprastuosiuose vekseliuose, grafose „P. B. Vardas, Pavardė, Parašas“, pasirašė pats P. B. ar kitas asmuo, negalima, nes įvertinus parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyta, kad nei sutapimai, nei skirtumai nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai (prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos 43-45 lapai), tačiau bylos įrodymų visuma (šalių teikti paaiškinimai, rašytinė bylos medžiaga, liudytojo parodymai) leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad vekselius pasirašė būtent ieškovas. Vertinant bylos įrodymų visumą, vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra (buvo) atsakovo darbuotojai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų (CPK 185 straipsnis). Ištyręs visą bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ieškovo ginčijamus vekselius.

22. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (ĮPVĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Aptariamuose vekseliuose juose nurodytas sumas buvo numatyta apmokėti iki 2018-11-06. ĮPVĮ 47 straipsnio nuostatos numato, kad vekselio turėtojas privalo pranešti indosantui, iš kurio jis gavo vekselį, ir vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, per keturias darbo dienas po protesto, o kai vekselyje įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – per tiek pat laiko po vekselio pateikimo akceptuoti arba apmokėti. Kiekvienas gavęs pranešimą indosantas per dvi darbo dienas turi pranešti apie tai prieš jį pasirašiusiam indosantui, nurodydamas pavadinimus ar vardus, pavardes ir adresus tų, kurie pranešimus atsiuntė. Taip daroma tol, kol apie tai bus pranešta vekselio davėjui. Nurodyti terminai skaičiuojami nuo pranešimo gavimo dienos. Pranešti galima bet kuria forma, net ir grąžinant vekselį. Įpareigotasis pranešti privalo įrodyti, kad jis tai padarė nustatytu laiku. Laikoma, kad terminas nepraleistas, jeigu pranešimas nustatytu laiku buvo išsiųstas paštu. Šiame straipsnyje nurodytu laiku nepranešęs asmuo savo teisių nepraranda. Jis atsako už žalą, padarytą dėl savo kaltės, tačiau žalos atlyginamoji suma negali viršyti vekselio sumos.

23. Į bylą teikti 2018-11-06 pranešimai (vekseliai turėjo būti apmokėti iki 2018-11-06) apie vekselių neapmokėjimą pasirašytinai, kuriuose nurodyta, kad vekselio davėjui P. B. yra žinoma, jog laiku neapmokėjo 2 000 Eur ir 500 Eur vekselyje nurodytų sumų ir tuo pagrindu bus išduotas vykdomasis įrašas bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pagal šiuos vekselius (e. b. 1 t. 78-79 b. l.). Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas pasirašė 2018-11-06 pranešimus, kuriuose yra nurodoma apie vekselių neapmokėjimą nurodytu laiku. Taigi buvo tinkamai realizuota ĮVPĮ 40 straipsnio 1 dalyje, 47 straipsnyje nustatyta tvarka.

24. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos medžiaga patvirtina, jog vekseliais buvo užtikrinta ieškovo prievolė atlyginti nuostolius už automobilio apgadinimą. Ieškovas (panaudos gavėjas) pagal sudarytą sutartį su atsakovu (panaudos davėjas) įsipareigojo atlyginti atsakovui padarytus nuostolius, jei automobilis yra pataisomai ar nepataisomai sugadintas (Sutarties 3.3. p.) (e. b. 1 t. 44-45 b. l.). Įvertinus bylos medžiagą pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad dėl automobilio apgadinimų buvo patirta ne mažesnė nei 2 500 Eur žala, kurios dydis iš esmės numatytas tiek pasirašytuose vekseliuose, tiek pranešimuose apie vekselių neapmokėjimą. Be to, pats ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie kitokį (mažesnį) žalos dydį arba jos atlyginimą.

25. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

26. Apibendrinant išdėstytą darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliacinis skundas atmetamas.

27. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-13 nutartimi byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas išieškojimas antstolio D. K. vykdomosiose bylose Nr. 0174/18/02696 pagal 2018-11-07 Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės D. J. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6577 ir Nr. 0174/18/02695 pagal 2018-11-07 Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės D. J. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6575 iki baigiamojo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo (e. b. 1 t. 34 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai pagal CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostatas taip pat panaikino ir byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

28. CPK 93 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

29. CPK 79 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 88 straipsnis numato pavyzdinį sąrašą bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta teismo diskrecija su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis pripažinti ir kitas išlaidas, atitinkančias minėtame punkte įtvirtintus kriterijus. Aiškindamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam, jog įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte (tuo metu galiojusios CPK redakcijos 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte) nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

30. Šiuo procesiniu sprendimu atmetus ieškovo apeliacinį skundą nėra pagrindo jam priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

31. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atsiliepimo rašymui atsakovas buvo atitrauktas nuo tiesioginio darbo 8 darbo valandoms, todėl prašo atlyginti iš ieškovo 8 valandų vidutinį darbo užmokestį – 37 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo prašomų atlyginti 37 Eur išlaidų, kurias esą jis patyrė dėl atitraukimo nuo darbo, nėra pagrindo laikyti bylinėjimosi išlaidomis pagal CPK 79, 88 straipsnių nuostatas. Be to, atsakovo nurodytos sumos nėra pagrįstos jokiais įrodymais, todėl prašymas jas priteisti kaip bylinėjimosi išlaidas šioje byloje netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.