Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Labokaitės ir Edvardo Palioko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. F. H. O. ieškinį atsakovei I. M. dėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl automobilio kokybės jo pardavimo metu, galimai nuslėptų automobilio defektų, transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo iš pardavėjos, t. y. atsakovės, kurios vertinimu, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu automobilis jokių defektų ir / ar trūkumų (įskaitant jo pagrindinius mazgus ir esmines automobilio funkcijas) neturėjo, atsižvelgiant į tai, kad parduotas naudotas automobilis, įvertinant jo nusidėvėjimą, be to, automobilio techninė būklė ieškovą visiškai tenkino.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

17. Byloje nustatyta, kad ieškovas O. F. H. O. ir atsakovė I. M. 2021 m. gruodžio 24 d. sudarė transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė pardavė ieškovui minėtą automobilį už 3 800 Eur sumą (2007 m. automobilio identifikacinis numeris VIN (duomenys neskelbtini), rida 320 000 km). Sutartyje nurodyta, jog atlikta privalomoji transporto priemonės techninė apžiūra, duomenų apie transporto priemonės trūkumus nenurodyta. Skelbimas apie parduodamą automobilį buvo paskelbtas portale www.autoplius.lt, kuriame nurodyta, kad parduodamas automobilis be defektų, kaina – 4 250 Eur. Automobilio techninė apžiūra jo įsigijimo metu galiojo iki 2022 m. spalio mėn.

18. Po automobilio įsigijimo buvo pastebėti transporto priemonės trūkumai, todėl jis 2021 m. gruodžio 27 d. buvo pristatytas patikrai į UAB „Detalitos servisas“ (Bosch Car Service). Automobilio patikros metu buvo nustatyta trūkumai: alyvos prasisunkimas iš variklio ir pavarų dėžės bei jų veikimo sutrikimai, elektronikos problemos, neveikiantys langų kėlikliai, pakabos elementų trūkumai ir defektai, tikėtini smagračio ir sankabos defektai, įtarimai, kad pašalintas kietųjų dalelių filtras iš išmetimo sistemos. Automobilis 2022 m. sausio 3 d. pakartotinai buvo pristatytas į UAB „Detalitos servisas“. Defektiniame akte bei 2023 m. sausio 24 d. aiškinamajame rašte nurodyti pakabos, važiuoklės, alyvos prasisunkimo ir sankabos komplekto paslėpti defektai, bei nurodyta preliminari šių defektų šalinimo kaina 1 500 Eur. Dėl to ieškovas 2022 m. sausio 4 d. ir 2022 m. sausio 24 d. pateikė atsakovei I. M. pretenzijas dėl parduoto netinkamos kokybės daikto, tačiau atsakovė į pretenzijas nereagavo.

19. Atlikus automobilio patikrą 2022 m. vasario 21 d. per carVertical iš ataskaitos nustatyta, kad 2014 m. sausio mėnesį automobilis Vokietijoje buvo apgadintas ir nurodytas galimos žalos dydis 20 000 – 40 000 Eur. Atlikus automobilio patikrą 2022 m. vasario 22 d. UAB „Automobilių kompiuterinės diagnostikos centre“ (aktas su fotonuotraukomis), nustatyti defektai: automobilio išmetimo sistemos, apšveitimo, važiuoklės, vairo kolonėlės, stabdžių sistemos, amortizacijos sistemos, elektronikos gedimai, tepalų nuotėkis variklio skyriuje, didelis dažų sluoksnis, rūdys ant automobilio kėbulo, sulaužytos variklio apsaugos, kt., preliminari defektų šalinimo kaštų suma – 2 700 Eur.

20. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

21. Pardavėjas privalo pagal pirkimo – pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 str. 1 d.). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 str. 1 d.). Pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 6.327 str. 2 d.). Pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 str. 3 d.), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus.

22. Reikalavimai pagal pirkimo – pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 str. 1 d., 4 d.). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 str. 6 d.).

23. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.

24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio, pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Taip pat turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

Dėl įrodymų vertinimo

26. Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo – pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327 str., 6.33 str.). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018).

27. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas automobilį įsigijo, siekdamas jį naudoti pagal tiesioginę paskirtį – juo važinėti. Ieškovas nurodė, kad perkant automobilį jis buvo patikintas, jog automobilis neturi defektų; transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje automobilio trūkumai nenurodyti. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog ieškovas, prieš įsigydamas automobilį, atliko bandomąjį važiavimą, pavažiavo kvartalą, todėl nurodytus trūkumus, jei jie būtų buvę, būtų galėjęs pastebėti.

28. Kaip jau minėta, ieškovas 2021 m. gruodžio 24 d. pirko naudotą automobilį, kurio trūkumai, jį eksploatuojant buvo nustatyti 2021 m. gruodžio 27 d. ir 2022 m. vasario 22 d.

29. Ieškovas, įsigijęs naudotą automobilį, iš esmės iš karto kreipėsi į servisą dėl automobilio būklės. Ieškovas automobiliu iki minėtų trūkumų (tepalų nuotėkis variklio skyriuje, automobilio stabdžių sistemos gedimas, automobilio amortizacijos sistemos, kt.) nustatymo 2021 m. gruodžio 27 d. buvo nuvažiavęs tik apie 800 km. Ginčo byloje dėl to, kad su automobiliu po jo įsigijimo iki 2022 m. vasario 22 d. jo patikros UAB „Automobilių kompiuterinės diagnostikos centras“ ieškovas iš viso nuvažiavo apie 1 000 km, nekilo.

30. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas 2021 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į UAB „Detalitos servisas“ (Bosch Car Service), kuriame apžiūrėjus automobilį buvo nustatyti šios nutarties 19 punkte nurodyti trūkumai. Duomenų, kad apie šiuos trūkumus ieškovas bet kuriuo metu (iki automobilio įsigijimo, jo įsigijimo metu) būtų buvęs informuotas, byloje nėra (CPK 178 str.). Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė nepripažino, jog automobilis jo pardavimo metu turėjo paslėptų trūkumų.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 str. 1 d.), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016). Minėtas pirkėjo, pardavėjo pareigų pobūdis, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y., kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir, kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y., tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

33. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas (pirkėjas) šioje byloje tinkamai įgyvendinimo jam tenkančią įrodinėjimo pareigą ir įrodė įsigyto daikto – naudoto automobilio, kokybės trūkumus, dėl kurių automobilio naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį nėra įmanoma. Nustatyto defekto faktą patvirtina UAB „Detalitos servisas“ 2021 m. gruodžio 27 d. transporto priemonės patikros aktas bei UAB „Automobilių kompiuterinės diagnostikos centras“ 2022 m. vasario 22 d. patikros aktas. Tuo tarpu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė to, kad ji pardavė ieškovui tinkamos kokybės automobilį, kad automobilio trūkumai atsirado po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ar dėl ieškovo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki automobilio pardavimo, kad ieškovas, kaip vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus.

35. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovo argumentus, pažymi, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį, o tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda praėjus sąlyginai neilgam laiko tarpui po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (kaip nagrinėjamu atveju, praėjus vos kelioms dienoms), svarbu yra įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2017).

36. Pažymėtina tai, kad nei įstatymas, nei pirkimo – pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 str.), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 str.). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022).

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016).

38. Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 str. 2 d.). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 str. 3 d.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, tai, kad šiuo atveju negalėjimas automobilį naudoti pagal paskirtį yra nulemtas būtent tokių trūkumų kaip vairo kolonėlės, stabdžių sistemos, amortizacijos sistemos, elektronikos gedimai, tepalų nuotėkis variklio skyriuje, kas objektyviai nelaikytina išoriškai be specialių tam skirtų priemonių galimu pastebėti akivaizdžiu trūkumu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas apžiūrėjęs įsigyjamą iš atsakovės automobilį, visgi turėjo realią galimybę nustatyti šiuos automobilio trūkumus jo įsigijimo metu, taigi ir prisiimti riziką už automobilio gedimą praėjus vos kelioms dienoms po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir tai, kad ieškovas atliko bandomąjį važiavimą, juolab, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad bandomasis važiavimas leistų nustatyti būtent tokio pobūdžio gedimus (CPK 178 str.).

40. Nors atsakovė nurodo, kad automobilis buvo tinkamos techninės būklės, jo techninė apžiūra galiojo iki 2022 m. spalio mėn. ir ji apie jokius automobilio trūkumus nežinojo, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad šios aplinkybės neatleidžia pardavėjos (atsakovės) nuo atsakomybės ir / ar jos nesumažina pardavus netinkamos kokybės daiktą.

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai automobilio pirkėjas neturėjo galimybės pasinaudoti nusipirktu automobiliu pagal paskirtį, nes automobilis tapo netinkamas naudotis, teismai turi pareigą aiškintis, ar perkamas daiktas atitiko jam reiškiamus bendruosius reikalavimus. Šiuo atveju nepakanka vien konstatuoti fakto, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, spręstina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovo iš atsakovės 2021 m. gruodžio 24 d. įsigyto naudoto automobilio techninė apžiūra dar galiojo, savaime nelemia to, kad automobilis buvo tinkamos kokybės būtent jo pardavimo ieškovui dieną.

42. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Taigi tai, ar šiuo atveju atsakovė žinojo ar ne apie automobilio trūkumus, ginčo atveju teisinės reikšmės neturi ir neleidžia kitaip vertinti pardavėjos atsakomybės netinkamos kokybės daikto pardavimo atveju.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio ginčo pobūdį ir aplinkybes, kurias šalys šioje byloje turėjo įrodyti, sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, kad buvo parduotas tinkamos kokybės automobilis, atitinkantis įprastus kokybės reikalavimų, kad patikros ir apžiūros aktuose nurodyti trūkumai atsirado po automobilio įsigijimo, nuvažiavus apie 1 000 km.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju būtent atsakovė, kaip pardavėja, turėjo įrodyti, kad pardavė tinkamos kokybės daiktą ieškovui, o ne ieškovas turėjo įrodyti trūkumų atsiradimo priežastis. Ieškovas jam priskirtą įrodinėjimo pareigą įvykdė, kadangi, kaip jau buvo minėta, byloje buvo nustatytas automobilio trūkumų faktas, tačiau realios priežastys, lėmusios šiuos gedimus, byloje visgi nebuvo nustatytos. Šiuo atveju, priešingai nei teigia atsakovė, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, kad automobilio trūkumų priežastis buvo intensyvus automobilio eksploatavimas (nuvažiavimas apie 1 000 km).

45. Kaip nurodė šioje byloje liudytoju apklaustas J. Š., kuris atliko automobilio patikrą, automobilio trūkumai (variklio tepalo prasisunkimas, smagračio gedimai, kt.) galėjo atsirasti dėl daugelio priežasčių (remonto, lūžių, tame tarpe ir automobilio amžiaus), todėl neatlikus nuodugnaus tyrimo negalima daryti vienareikšmės išvados apie automobilio trūkumų priežastis (CPK 185 str.). Kadangi byloje šias aplinkybes dėl trūkumų atsiradimo, turėjo įrodyti atsakovė, o jos nėra įrodytos, su tuo susijusių neigiamų pasekmių rizika tenka atsakovei, kaip pardavėjai, o ne ieškovui, kaip pirkėjui.

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, esant konstatuotam automobilio trūkumų faktui, atsakovei (išskyrus deklaratyvius teiginius apie netinkamą aplinkybių nustatymą ir įrodymų vertinimą, ieškovo pateiktų įrodymų kritikavimą), neįrodžius, kad ji pardavė tinkamos kokybės daiktą ir ji nėra atsakinga dėl automobilio gedimo priežasčių (šioms priežastims apskritai esant nenustatytoms), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, pagrįstai šiuo pagrindu ieškinį tenkino.

Dėl pirkėjo teisių gynimo

47. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai sutarties nutraukimą taikė kaip pirkėjo teisių gynimo būdą. Su tokiu apeliantės argumentu nėra pagrindo sutikti.

48. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodė, kad jo įsigytas naudotas automobilis nebuvo galimas naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitiko kokybės reikalavimų ir kad ji negalėjo žinoti apie parduoto naudoto daikto trūkumus. Tuo tarpu atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, šalinančių / mažinančių jos atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybę (kad buvo informavusi pirkėją apie tokius automobilio trūkumus, dėl kurių jo nebūtų galima eksploatuoti, ar kad šie trūkumai atsirado po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, ar dėl pirkėjo kaltės). Dėl šių priežasčių yra pagrindas šioje byloje taikyti CK 6.334 straipsnį, nustatantį pirkėjo teisių gynybą, nusipirkus netinkamos kokybės daiktą.

49. Paminėtina tai, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytą pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl sprendžiant, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, svarbu įvertinti, kada išryškėjo daikto trūkumai, dėl kokių priežasčių šie trūkumai galėjo susidaryti, ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015).

50. Vienas iš netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių gynimo būdų įtvirtintas CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nustatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šią įstatymo nuostatą joje nurodytu būdu pirkėjas savo teises gali ginti (nutraukti sutartį) tada, kai daikto trūkumai yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2009). Šis pirkėjo teisių gynimo būdas yra išimtinis, todėl jam taikyti turi būti nustatytas pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2011; 2016 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-376-686/2016).

51. Nagrinėjamu atveju ieškovas (pirkėjas) ieškiniu prašė priteisti jam už automobilį sumokėtus pinigus, o atsakovei – grąžinti automobilį, t. y. pasinaudojo CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pažeistų teisių gynimo būdu nutraukti pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė įsigyto daikto (naudoto automobilio) kokybės trūkumais, dėl kurių daikto negalima naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį dėl didelės remonto darbų kainos.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo atveju važiuoklės ir variklio gedimai laikytini esminiais trūkumais ir pirkėjas (ieškovas), įsigydamas automobilį, iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos su pardavėja (atsakove) pirkimo – pardavimo sutarties – galimybės automobilį eksploatuoti (juo važinėti), šių trūkumų pašalinimas reikštų nepagrįstai dideles išlaidas pirkėjui, t. y. faktiškai sumą, lygią įsigyto automobilio kainai (2022 m. vasario 22 d. transporto priemonės apžiūros akto nurodyta, kad vien remonto ir detalių kaina preliminariai siektų apie 2 700 Eur; atsakovė savo paskaičiavimų į bylą neteikė (CPK 178 str.)), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti ieškovo reikalaujamą pažeistų teisių gynimo būdą, numatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nutraukiant šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinant šalis į buvusią padėtį iki sutarties sudarymo.

Dėl žalos atlyginimo

53. Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu teikė, jog teismas nepagrįstai priteisė iš jos 483 Eur žalos atlyginimą už automobilio techninių defektų nustatymą.

54. Byloje ieškovas prašė priteisti iš atsakovės jo patirtus 483 Eur dydžio nuostolius, kuriuos sudaro 300 Eur už UAB „Autopretenzija“ paslaugas, teikiant atsakovei pretenzijas ir konsultacijas, 121 Eur už automobilio patikrą UAB „Automobilių kompiuterinės diagnostikos centras“, 62 Eur dokumentų vertimo išlaidos. Ieškovo patirtas išlaidas patvirtina 2021 m. gruodžio 27 d. sutartis, PVM sąskaitos faktūros AUT Nr. 20459, AUT Nr. 20506, AKDC Nr. 1024, sąskaita faktūra IN Nr. 220711 jų apmokėjimo dokumentai (SEB banko ir banko AB „Swedbank“ patvirtinimai).

55. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

56. Nuostoliai, kaip nukentėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).

57. Atsižvelgdama tai, kad ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties, dėl ko ieškovas kreipėsi dėl automobilio patikros, ginčo sprendimo ikiteismine tvarka, vertimo paslaugų būtinumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos, nulemtos atsakovės ieškovui parduotos nekokybiškos prekės, laikytinos ieškovo nuostoliais, jos yra pagrįstos ir būtinos, todėl pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą tenkino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

58. Atsakovės I. M. teigimu, teismas netinkamai taikė CPK 98 straipsnio nuostatas ir iš jos priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą byloje.

59. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo atstovo byloje parengtų procesinių dokumentų pobūdį, turinį, bylos sudėtingumą, vykusių teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo ieškovo atstovas, skaičių ir trukmę bei remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), sprendė, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos 2 810,20 Eur yra pagrįstos, ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys buvo patenkintas, šias išlaidas priteisė iš atsakovės.

60. Nustatyta, kad teisme ieškovas O. F. H. O. pateikė prašymą priteisti jo naudai iš atsakovės 2 810,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų: 250 Eur žyminio mokesčio, 2 560,20 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kartu su prašymu teismui buvo pateikti šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo kvitai, pavedimai).

61. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). Be to, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

62. Lietuvos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų taryba patvirtintų Rekomendacijų 8 punktas nustato maksimalius rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas dydžius. Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl atlygintinų teisinių paslaugų dydžio visų pirma turi būti įvertinami Rekomendacijų 8 punkte nustatyti dydžiai, o tada atsižvelgiama į Rekomendacijų 2 punkte esančius kriterijus.

63. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022).

64. Apeliantės teigimu, iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, jos turėtų būti mažintinos, atsižvelgiant į tai, jog byla nebuvo sudėtinga, truko neilgai, nereikalavo specialių žinių, tačiau pati pateikė įrodymus, jog pirmosios instancijos teisme yra patyrusi 1 000 Eur teisinės pagalbos bylinėjimosi išlaidų, kai ją atstovavo advokato padėjėja.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro konsultacijos, procesinių dokumentų parengimas, pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra tinkamai pagrįstos bei atitinka bylos sudėtingumą, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai priteisė iš atsakovės.

Dėl bylos baigties

66. Į esminius I. M. apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kartu pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

67. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta į apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

68. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

69. Ieškovas nurodė, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus 2023 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JB 2023-05-19/01. Pateiktos bylinėjimosi išlaidos pripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis, atsižvelgiant į anksčiau išvardintus kriterijus, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš atsakovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui O. F. H. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.