Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vitalijaus Katėno apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant jį bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant vieną jos ciklą. E. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš E. D. nukentėjusiajam V. D. priteista 604,41 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. D. priteista 700 Eur nukentėjusiajam V. D. proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. D. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, t. y. jis 2022 m. lapkričio 19 d., apie 9.30 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini) konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė V. D. į veidą, pargriovęs jį ant žolės, du kartus kumščiu sudavė V. D. į veidą, po to užlaužęs V. D. abi rankas, taip atimdamas jam galimybę priešintis, vieną kartą galva sudavė V. D. į veidą, taip padarė nukentėjusiajam pogleivines kraujosruvas apatinėje lūpoje, 31 danties išmušimą ir tokiais savo veiksmais nežymiai jį sužalojo.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. D. gynėjo advokato V. Katėno apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.).

7. Apeliaciniame skunde nagrinėjamu atveju yra keliami nuteistojo kaltės ir įrodymų vertinimo teisėtumo klausimai, t. y. teigiama, kad nuteistasis E. D. buvo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pasisako dėl įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo ir E. D. kaltės pagrįstumo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Taip pat teisėjų kolegija nutartyje nagrinėja klausimą, ar E. D. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) arba nustatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis (BK 28 straipsnis).

Dėl proceso įstatymo pažeidimo

8. Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl tinkamo įrodymų vertinimo, tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

9. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2014 ir kt.). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, nurodė aiškius, abejonių nekeliančius teisinius argumentus. Taigi nagrinėjamu atveju nesama pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar padarė išvadas, nepagrįstas bylos duomenų visuma.

10. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nukentėjusiojo V. D. parodymus vertinti kritiškai, nes jis dėl įsivyravusių ilgalaikių konfiktiškų santykių su nuteistuoju, jausdamas asmeninę neapykantą nuteistajam, yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau lygiai tokią pačią išvadą būtų galima padaryti apie paties nuteistojo E. D. parodymus, nes savaime suprantama, kad jis irgi yra suinteresuotas bylos baigtimi ir galutinio sprendimo priėmimu. Be to, kaip jau minėta, įrodymai vertinami tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, o apkaltinamasis nuosprendis nėra priimamas, vadovaujantis išimtinai vien tik nukentėjusiojo arba vien tik kaltinamojo parodymais. Pirma, vien tai, kaip nuteistasis, užgulęs iš viršaus nukentėjusįjį ir savo rankomis laikydamas bei prispausdamas jo rankas šonuose prie žemės, sugebėjo galva suduoti šiam į nosį, kvalifikuojant E. D. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra taip svarbu, svarbiausia yra nustatyti, jog įrodymai patvirtina, kad smūgius, sukėlusius kaltinime nurodytas pasekmes, sudavė būtent nuteistasis E. D.. Šią aplinkybę patvirtina tiek nukentėjusiojo V. D. parodymai, tiek iš dalies nuteistojo E. D. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1319/2022 (03), policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, „Body“ kameromis ir liudytojo G. L. įvykio vietoje telefonu užfiksuoti duomenys. Tad darytina išvada, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas netikslino aplinkybių tiek, kiek apeliaciniame skunde pageidauja apeliantas, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

11. Apeliaciniame skunde taip pat yra nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kas buvo konflikto iniciatorius ir kaltininkas, nors nuteistasis E. D. duodamas parodymus tvirtino, kad nukentėjusysis, įžeidinėdamas jį necenzūriniais žodžiais, pirmas rankomis sugriebė nuteistajam už jo viršutinių rūbų ties viršutine kūno dalimi, tačiau šie klausimai bus aptarti, pirmiausia aptarus teisinį E. D. atliktų veiksmų vertinimą (kvalifikavimą) ir jų subjektyviosios pusės požymius (kaltę).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir E. D. nuteisimo pagrįstumo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei įrodymų vertinimo

12. E. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam V. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, po to, pargriovęs ant žolės, du kartus kumščiu sudavė į veidą, po to užlaužęs abi rankas, taip atimdamas galimybę priešintis, vieną kartą galva sudavė į veidą, taip padarydamas pogleivines kraujosruvas apatinėje lūpoje ir 31 danties išmušimą. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

13. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. D. 2022 m. lapkričio 19 d., apie 9.30 val., kieme konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė V. D. į veidą, pargriovęs jį ant žolės, du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą, po to užlaužęs nukentėjusiam abi rankas, taip atimdamas jam galimybę priešintis, vieną kartą galva sudavė į veidą, taip padarydamas jam sužalojimus (pogleivines kraujosruvas apatinėje lūpoje, 31 danties išmušimą), kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ginčo dėl to, jog skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytu laiku ir vietoje tarp nuteistojo E. D. ir V. D. iš tiesų įvyko konfliktas, byloje nėra. Šį faktą patvirtino tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, tačiau jų parodymai dėl tolesnės įvykio eigos akivaizdžiai nesutapo. E. D. teigimu, kad V. D. smūgių nesudavė, priešingai, įžeidinėdamas jį necenzūriniais žodžiais ir su ranka arba abiem rankomis sugriebęs už viršutinių rūbų ties viršutine kūno dalimi, pirmas jam smūgį sudavė V. D., dėl to jį apglėbė, taip pat kažkuriuo momentu, norėdamas V. D. nuraminti, savo kažkurį pirštą spaudė į nukentėjusiojo akiduobę arčiau nosies (kaktos). Šias aplinkybes V. D. aiškino priešingai. Nukentėjusiojo teigimu, jam palipus ant žemės pylimo šalia E. D. sklypo ribos ir kviečiant šunį, prie jo pribėgo E. D., sakydamas, kad šis išeitų, ir jam stovint vieną kartą kumščiu trenkė į veidą, o pargriovęs ant žolės, sudavė dar kelis smūgius kumščiais į veidą, po to užlaužė rankas ir vieną kartą galva trenkė jam į nosį. E. D. laikė prispaudęs jį ant žemės tol, kol atvyko policijos pareigūnai. E. D. sukėlė jam fizinį skausmą, išmušė vieną dantį.

14. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais ir atmetė nuteistojo parodymus. Pažymėtina, kad tiek iš nukentėjusiojo V. D. apklausų metu duotų parodymų, tiek ir iš kitos rašytinės bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 19 d., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad 2022 m. lapkričio 19 d. buvo sumuštas E. D., jo paaiškinimai dėl paties fakto ir įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, išsamūs, detalės sutapo su kitais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, jokių procesinių pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nesivadovauti ar abejoti V. D. parodymais, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.

15. Nukentėjusiojo V. D. 2022 m. lapkričio 19 d., 2023 m. sausio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 1–6, 40–43) ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, rašytiniais bylos įrodymais – specialisto išvada Nr. Nr. G 1319/2022 (03), kuria V. D. nustatyti sužalojimai atitinka jo nurodytas įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 68); policijos pareigūnės T. A. 2022 m. lapkričio 19 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis ir policijos pateiktuose vaizdo įrašuose, užfiksuotuose „Body“ kamera, užfiksuotais duomenimis, kuriuose užfiksuotas netrukus po konflikto įvykio dalyvių elgesys policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes ir jų paaiškinimai (t. 1, b. l. 18–19, 34–37); 2023 m. sausio 20 d. apžiūros protokole užfiksuotais įvykio liudytojo G. L. telefonu užfiksuotomis aplinkybėmis, kad ant žolyno po pušimi guli nukentėjusysis V. D., o jį iš viršaus yra užgulęs E. D., kuris savo rankomis laiko prispaustas šonuose V. D. rankas, iškeltas ir sulenktas ties maždaug V. D. galva, V. D. parodo išdaužtą dantį ir paprašo išsispjauti, dėl to V. D. leidžiama apsiversti ant pilvo (t. 1, b. l. 123–125); 2022 m. lapkričio 19 d. asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis apie tai, kad, policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, V. D. veide ant nosies buvo matyti sumušimas (mėlynė (hematoma), taip pat matė ir veide ant dešinio skruosto mėlynę (hematomą), taip pat buvo sumuštas kairysis skruostas, buvo matyti mėlynė (hematoma), lūpa (mėlynė (hematoma), V. D. įsižiojus, burnoje matė galimai kraują, kairėje apatinio žandikaulio pusėje nebuvo apatinio priekinio danties (t. 1, b. l. 58–64) – nustatyta, kad E. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį, ir paneigta nuteistojo iškelta versija, jog nukentėjusiajam sudavęs smūgių nebuvo, priešingai – gynėsi nuo pastarojo užpuolimo.

16. Nuteistojo E. D. ir jo gynėjo vertinimu, nuteistojo veiksmai turėjo būti pripažinti būtinąja gintimi. Visų pirma, BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015). Nagrinėjamu atveju konfliktas tarp E. D. ir V. D. buvo sprendžiamas, pavartojant fizinį smurtą, agresiją ir jėgą. Nors E. D. gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad konfliktą inicijavo V. D., tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kas inicijavo kilusį konfliktą, akivaizdu, kad E. D. aktyviai puolė V. D., kumščiu sudavė jam į veidą ir, pargriovęs jį ant žolės, dar kelis kartus kumščiu sudavė į veidą, po to užlaužęs abi rankas, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, dar vieną kartą galva sudavė jam į veidą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Nors byloje ir nustatyta, kad nukentėjusysis V. D. atėjo į nuteistojo žemės sklypą be šio leidimo ir, E. D. pasakius, jis nepakluso nurodymui išeiti iš jo teritorijos, tačiau šis veiksmas nėra tiek pavojingas, kad nuteistajam būtų kilęs pavojus sveikatai ir gyvybei ar jo nuosavybei ir būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo pavartojant prieš jį smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija pagal nustatytas bylos aplinkybes neįžvelgia jokio pagrindo pripažinti E. D. veikus būtinosios ginties sąlygomis ir daro išdavą, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl šios dalies taip pat yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad E. D. veiksmai, suduodant smūgius kumščiu ir galva nukentėjusiajam į veidą, negali būti vertinami kaip mažareikšmiai.

17. BK 37 straipsnyje nustatyta: „Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.“ Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

18. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam V. D. buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suduodant smūgius į svarbią kūno vietą – veidą, labai sunkių padarinių nekilo, galima sakyti, tik dėl laimingo atsitiktinumo, todėl tokie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai. Veiksmais, aprašytais BK 140 straipsnio 1 dalyje, pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Taigi fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių E. D. veikos pavojingumą, nenustatyta, todėl jo nusikaltimas negali būti pripažįstamas mažareikšmiu pagal BK 37 straipsnį.

Dėl teismo nešališkumo

19. Apeliaciniame skunde yra keliamas taip pat ir pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą, nešališkumo klausimas, t. y. teigiama, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes teisėjas V. Vainius nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. D. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl E. D. sužalojimo.

20. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021 ir kt.).

21. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, 2019 metais Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. D. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl E. D. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą (Nr. 1-373-586/2019). Sprendžiant šioje byloje teisėjo V. Vainiaus nešališkumo klausimą, visų pirma pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi įgaliojimų vertinti kitoje baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat ir juos priėmusio teismo nešališkumo aspektu. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tas pats teisėjas gali nagrinėti skirtingas to paties asmens bylas, jeigu nėra BPK 58 straipsnyje nurodytų nušalinimo pagrindų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2005, 2K-25/2008, 2K-246/2011 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose nuteistasis E. D., žinodamas apie anksčiau nurodytas aplinkybes ir turėdamas teisę pareikšti nušalinimą, teisėjui V. Vainiui nušalinimo nepareiškė. Apeliaciniame skunde nurodyta vienintelė aplinkybė, kad tas pats teisėjas pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo dvi baudžiamąsias bylas, kuriose abi bylų šalys yra tie patys asmenys – E. D. ir V. D., apsiribojant vien deklaratyviu teiginiu, jog teisėjas turėjo išankstinį neigiamą E. D. vertinimą, ir nenurodant jokių objektyvių duomenų, kad teisėjas yra asmeniškai iš anksto nusistatęs prieš nuteistąjį ar tendencingas, taip pat jokių kitų aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo, taigi, nėra pagrindo pripažinti teisėją V. Vainių šioje byloje buvus šališką, kartu daryti išvadą dėl teismo nešališkumo principo pažeidimo (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

22. Nuteistojo E. D. gynėjas advokatas V. Katėnas teismo posėdyje pateikė 1 000 Eur sumos pinigų priėmimo kvitą už teisines paslaugas, t. y. už susipažinimą su bylos medžiaga, nuteistojo konsultacijas, apeliacinio skundo parengimą ir nuteistojo gynybą apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo gynėjas teismo posėdyje prašė šias išlaidas priteisti iš valstybės.

23. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris, nenustačius pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, atmetamas. Atsižvelgiant į bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo rezultatą, priteisti iš valstybės nuteistajam E. D. turėtas išlaidas advokato paslaugoms, suteiktoms susipažįstant su bylos medžiaga, konsultuojant nuteistąjį, surašant apeliacinį skundą ir ginant jį apeliacinės instancijos teisme, apmokėti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vitalijaus Katėno apeliacinį skundą atmesti.