- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-24
- Bylos Nr.
- A-115-520/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01469-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- Baltic Champs, UAB
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Champs apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Champs skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Baltic Champs (toliau – ir pareiškėjas, UAB Baltic Champs) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), t. y. apskaičiuotą 132 934 Eur mokestį sumažinti iki 13 293,40 Eur.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis įvairiose vietose vykdo žemės ūkio veiklą (kultūrinių grybų auginimą) ir jai naudoja valstybinius gamtos išteklius – požeminį vandenį. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius (toliau – ir Skyrius), atlikęs planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimą už 2017–2019 metus, 2021 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. PA75-85 (toliau – ir Patikrinimo aktas) konstatavo, kad pareiškėjas laiku nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą KIT708 deklaracijų (toliau – ir Deklaracijos) už 2017, 2018 ir 2019 metų I ir II ketvirčius, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 ir 4 dalis, taip pat pareiškėjas naudojo požeminį vandenį savo ūkinėje, komercinėje veikloje, neturėdamas tam reikalingo Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį apskaičiuotas mokestis, taikant didesnį tarifą, – 132 934 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, 2021 m. vasario 26 d. pateikė Skyriui argumentuotas pastabas, tačiau atsakovas neatsižvelgė į šias pastabas ir Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.
3. Pareiškėjas teigė, jog jis iki pranešimo apie planuojamą patikrinimą gavimo dienos (t. y. iki 2020 m. birželio 16 d.) buvo pateikęs Deklaracijas ir sumokėjęs minėtą mokestį už tikrinamą laikotarpį (tai padaryta 2019 m. IV ketv. ir 2020 m. I ketv.). Leidimai iš Tarnybos buvo gauti 2020 m. birželio 26 d. (išskyrus vandenvietę Širvintų k., kuriai leidimas gautas 2019 m. lapkričio 15 d.). Pareiškėjas pavėlavo pateikti Deklaracijas ir gauti atitinkamus leidimus todėl, kad jis nesuprato turintis tokią pareigą, nes ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios teisės normos buvo painios, nepakankamai apibrėžtos ir dviprasmiškos: jokiame teisės akte nebuvo įtvirtintas ūkinės komercinės veiklos apibrėžimas; atsakovas, pritaikydamas pareiškėjui 0,10 Eur/kub. m tarifą, priskyrė vandens apmokestinimo tarifą kaip nekomercinei veiklai (Įstatymo 2 priedo 1 eil. c p.), nes juridinių asmenų požeminio vandens naudojimas komerciniams tikslams, supilstant į tarą, yra apmokestinamas didesniu tarifu (Įstatymo 2 priedo 1 eil. b p.); o pareiškėjo vykdomas apsirūpinimas vandeniu, kuris naudojamas tiek produkcijai auginti (žemės ūkio veikloje), tiek darbuotojų poreikiams patenkinti, jokiu būdu ir forma neparduodant vandens, galėtų būti laikomas nekomercine veikla pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 25 dalį.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nesuprato turintis pareigą gauti leidimą iš Tarnybos ir mokėti atitinkamą mokestį taip pat dėl valstybės institucijų neveikimo ir kompetencijos stokos. Pareiškėjas negavo jokių raginimų, priminimų ar pan. Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu ir anksčiau ne kartą tikrino pareiškėjo veiklą, bet niekada netikrino vandens gavybos aplinkybių, su ja susijusios dokumentacijos, neakcentavo įstatymuose numatyto reikalavimo požeminio vandens gavybai turėti leidimą ir mokėti už ją mokestį. Tarnyba turėjo informaciją apie pareiškėjo eksploatuojamus gręžinius ir jiems išduotus pasus, tačiau ji neįspėjo jo apie prievolę gauti leidimus. Pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydis būtų daug mažesnis, jeigu pažeidimas būtų buvęs konstatuotas pirmaisiais metais, t. y. 2017 metais. Tęstinio pažeidimo trukmei turėjo įtakos Departamento pareigūnų nepakankamos teisinio reguliavimo žinios ir dėl to atlikti nekokybiški patikrinimai.
5. Pareiškėjo vertinimu, jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad požeminį vandenį išgauna teisėtai, ir jo veiksmuose nėra požymių, rodančių sąmoningą siekį pažeisti įstatymus ir vengti mokėti mokesčius. Pareiškėjas, 2019 metais gavęs informaciją, jog jo požeminio vandens naudojimas gali būti apmokestintas, nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų susiklosčiusiai situacijai ištaisyti: 2019 m. spalio mėnesį ėmėsi veiksmų leidimams gauti, 2019 m. IV ketvirtį ir 2020 m. I ketvirtį pateikė Deklaracijas ir sumokėjo mokesčius už visą ginčui aktualų laikotarpį. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesuvokė savo veiksmų neteisėtumo ir priešingumo įstatymas (to nesuvokė ir valstybės institucijų atstovai), todėl atsakovo nustatytas pažeidimas yra formalaus pobūdžio, pažeidimo kilmė tiesiogiai susijusi su neteisėtu (teisėkūros ir konstitucinių principų neatitinkančiu) ir ydingu teisiniu reguliavimu žemės gelmių išteklių naudojimo srityje. Minėti pareiškėjo iniciatyva atlikti veiksmai rodo jo sąmoningumą, siekį gerbti ir laikytis galiojančių įstatymų. Pareiškėjas visą laiką vykdė išgaunamo požeminio vandens apskaitą, o Departamento pareigūnai, atlikdami patikrinimą, rėmėsi pareiškėjo pateiktomis Deklaracijomis. Valstybės biudžetas nepatyrė žalos dėl laiku nesumokėto mokesčio už išgautus gamtos išteklius. Be to, pareiškėjas, remdamasis šiomis aplinkybėmis ir papildomai pažymėdamas, kad per patikrinimą jo darbuotojai geranoriškai ir operatyviai bendradarbiavo su atsakovu bei kad pareiškėjas anksčiau nebuvo padaręs mokesčių teisės pažeidimų, teigė, jog sprendimas skirti jam ekonominę sankciją, kurios dydis parinktas apskaičiuotą mokėtiną mokestį padauginus iš koeficiento 10, yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis proporcingumo, protingumo, teisingumo ir teisinės valstybės principams; paskyrus ekonominę sankciją, buvo įvykdytas tik formalus teisingumas, nes ekonominio poveikio priemonės taikymas šiuo atveju nebėra tikslingas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
7. Atsakovas nurodė, kad skundo argumentai, jog dėl neaiškaus ir nepakankamai apibrėžto teisinio reguliavimo pareiškėjas nesuprato, kad turi gauti iš Tarnybos leidimą gamtos ištekliams eksploatuoti ir mokėti už valstybinius gamtos išteklius, yra nepagrįsti. Įstatymuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga išteklius išgauti tik turint išduotą leidimą ir sudarius išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Pareiškėjas privalėjo domėtis, ar yra priimti teisės aktai, nustatantys požeminio vandens naudojimą be leidimų, o, jų nesant priimtų, vadovautis Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir siekti gauti leidimus. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisinis reguliavimas nekito arba kito nežymiai. Imperatyvios prievolės nevykdymas negali būti pateisinamas pareiškėjo nuomone ar įstatymų nesupratimu.
8. Atsakovas paaiškino, kad aplinkosauginių mokesčių kontrolę vykdo vienintelis jo struktūrinis padalinys – Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas. Departamento pareigūnai, anksčiau atlikdami patikrinimus, netikrino išgaunamo požeminio vandens ir mokesčių mokėjimo. Ginčo atveju Skyriaus atliktas pareiškėjo patikrinimas yra pirmasis mokestinio pobūdžio už valstybinius gamtos išteklius atliktas patikrinimas. Atsakovas sutiko su skundo teiginiais, kad pareiškėjas pateikė Deklaracijas dar iki minėto patikrinimo pradžios. Atsakovas teigė, kad mokestis padidintu tarifu buvo apskaičiuotas už 2017–2019 metų laikotarpį, kai pareiškėjas neturėjo leidimų naudoti išgaunamą požeminį vandenį (Žemės gelmių įstatymo 12 str. 1 d. pažeidimas). Skunde akcentuoti teisės aktų pasikeitimai įsigaliojo vėliau (nuo 2020 m liepos 1 d.), todėl jie neturėjo įtakos pareiškėjui apskaičiuotam mokesčio dydžiui. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas išgavo daugiau kaip 10 kub. m požeminio vandens per parą, jį naudojo ūkinei komercinei veiklai, todėl požeminio vandens gavyba neturint Tarnybos išduoto atitinkamo leidimo buvo neteisėta.
9. Atsakovas tvirtino, kad mokėtino mokesčio dydis pareiškėjui apskaičiuotas teisingai, o taikytinas tarifas buvo pagrįstai padaugintas iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 str. 2 d.). Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra subjektyvaus pobūdžio, jais siekiama išvengti taikomos sankcijos bei pateisinti savo nederamą veiklą, todėl jo nurodytos aplinkybės negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti apskaičiuotą padidintą mokestį. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už išgautą gamtos išteklių kiekį be leidimų taikomas didesnis mokesčio tarifas, bei tinkamai pritaikė įstatymus.
Atsiliepimas
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo apžvelgė duomenis apie pareiškėjo naudojamas 4 vandenvietes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir tvirtino, kad juridinis asmuo, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą 2017–2019 metais, privalėjo gauti Tarnybos išduodamą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB Baltic Champs skundą, t. y. pakeitė Departamento 2021 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. AS-99, patvirtintą mokesčio didesniu tarifu už 2017–2019 metais, neturint leidimo, išgautą gamtos išteklių kiekį sumą sumažindamas iki 39 880,20 Eur.
13. Teismas nustatė, kad:
13.1. Skyrius atliko pareiškėjo patikrinimą ir 2021 m. sausio 29 d. surašė Patikrinimo aktą. Šiame akte konstatuota, kad pareiškėjas laiku nepateikė VMI Deklaracijų už 2017 metus, 2018 metus ir 2019 metų I ir II ketvirčius, todėl pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalis. Be to, pareiškėjas 2017–2019 metais naudojo požeminį vandenį savo ūkinėje komercinėje veikloje, neturėdamas Tarnybos išduotų leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Išgaudamas ir naudodamas požeminio vandens išteklius ūkinei komercinei veiklai, neturėdamas leidimo, pareiškėjas pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui apskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 132 934 Eur. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes (duomenys neskelbtini), išduotas 2019 m. lapkričio 15 d., o leidimai dėl kitų 3 vandenviečių, esančių (duomenys neskelbtini), išduoti 2020 m. birželio 26 d.
13.2. Pareiškėjas 2021 m. vasario 25 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akte pritaikyto didesnio mokesčio tarifo ir prašė netvirtinti Patikrinimo akto.
13.3. Departamentas ginčijamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė, kad patvirtinta 132 934 Eur suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos.
14. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas išgavo požeminį vandenį, neturėdamas leidimų, iš esmės visu tikrinamuoju laikotarpiu (pirmas leidimas išduotas 2019 m. lapkričio 15 d.), taip pat dėl patikrinimo metu nustatyto išgauto vandens kiekio. Teismas, apžvelgęs aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, akcentavo, kad įstatymuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga gauti iš Tarnybos leidimus naudoti žemės gelmių išteklius ir mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjo nežinojimas apie šių pareigų vykdymą ar subjektyvaus pobūdžio teisinio reguliavimo interpretavimais negali nulemti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo. Pareiškėjas eksploatuoja 4 vandenvietes ir iš esmės visu tikrinamuoju laikotarpiu (2017–2019 m.) gėlo požeminio vandens išteklius išgavo ir naudojo savo komercinei veiklai (kultūrinių grybų auginimui), neturėdamas leidimų (pirmas leidimas išduotas 2019 m. lapkričio 15 d., kiti 3 – 2020 m. birželio 20 d.), nors privalėjo juos turėti ir deklaruoti sunaudotų gamtos išteklių kiekius bei sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėjo veiksmai išgaunant ir naudojant gamtos išteklius (gėlą vandenį), neturint leidimų, negali būti laikomi formaliais. Tai, kad pareiškėjas gavo iš Tarnybos leidimus iki mokestinio patikrinimo pradžios, nekeičia fakto, jog tikrinamuoju laikotarpiu požeminio vandens ištekliai buvo naudojami be leidimų. Pareiškėjas taip pat pavėlavo pateikti Deklaracijas už 2017 metus, 2018 metus ir 2019 metų I ir II ketvirčius, tačiau iš Patikrinimo akto ir Sprendimo matyti, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui nebuvo skirta ekonominė sankcija.
15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas vedė išgauto vandens apskaitą, teisingai deklaravo išgauto vandens kiekį, nesiekė išvengti ar nuslėpti mokesčių, tikrinamuoju laikotarpiu padarytus pažeidimus pašalino savanoriškai, t. y. nors ir pavėluotai, tačiau iš Tarnybos gavo leidimus, pateikė Deklaracijas už 2017–2019 metus (Deklaracijos už 2019 m. III ir IV ketv. pateiktos nevėluojant), sprendė, kad padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, kad būtų galima taikyti už jį maksimalią Įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas, mokesčių administratoriui pasinaudojant prieinama informacija ir imantis kontrolės veiksmų. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog galiojęs teisinis reguliavimas buvo neapkankamai aiškus ir vėlesniais teisės aktų pakeitimais neaiškumai buvo pašalinti, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas užsiima Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir turi tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, o įstatymo nežinojimas nėra pagrindas atleisti nuo atsakomybės. Tokia veika buvo sukeliama rizika, kad, užsitęsus išteklių išgavimui be leidimo, Deklaracijų neteikimui ir mokesčių nemokėjimui, vėliau mokesčio apskaičiavimo ir išieškojimo galimybės pasunkės. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2020 m. birželio 12 d. pranešimu inicijuotas planinis patikrinimas buvo pirmas mokestinio pobūdžio už valstybinius gamtos išteklius atliktas patikrinimas, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad dėl pareiškėjo nežinojimo apie pareigą gauti atitinkamus leidimus ir nustatytais terminais sumokėti mokestį yra atsakingas Departamentas.
16. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus dėl nežinojimo apie pareigą gauti leidimus ir mokėti mokestį, taip pat kad pareiškėjas, sužinojęs apie tokią pareigą, nedelsdamas ėmėsi priemonių pažeidimui pašalinti, t. y. pareiškėjas yra linkęs laikytis įstatymų, bendradarbiauti, į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas anksčiau buvo baustas už analogiškus nusižengimus, kad pareiškėjo veikla pastaruoju metu yra nuostolinga: iš 2021 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad nuostolis sudarė 166 857 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 19 344 772 Eur. Teismas konstatavo, kad 3 kartus padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus ir būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria už be leidimų išgautus valstybės gamtos išteklius pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas, vietoj jo apskaičiuojant mokėtiną mokesčio sumą – 39 880,20 Eur (13 293,40 Eur x 3). Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas maksimaliai sumažinti padidintu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų teisės aktų nuostatoms.
III.
17. Pareiškėjas UAB Baltic Champs apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Departamento 2021 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. AS-99 paskirtą sankciją sumažinti iki 13 293,40 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus, be kita ko, jog jis nesuvokė savo veiksmų neteisėtumo, elgėsi sąžiningai, o konstatuotas pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nepavojingas, nesukėlęs sunkių pasekmių, todėl Sprendimu paskirta ekonominė sankcija yra pernelyg griežta ir neproporcinga padarytam pažeidimui. Teismas, sumažindamas pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją, t. y. taikytiną tarifą padaugindamas iš koeficiento 3, taip pat nesilaikė teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, aktualios teismų praktikos ir proceso teisės normų. Be to, teismas nepakankamai įvertino ypatingai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dar iki pranešimo apie planuojamą patikrinimą gavimo sumokėjo / deklaravo mokesčius ir ėmėsi veiksmų leidimams iš Tarnybos gauti, o, atliekant patikrinimą, aptariami pažeidimai jau buvo pašalinti.
Šalies argumentai
19. Pareiškėjas teigia, kad apygardų administraciniai teismai, išnagrinėję panašaus pobūdžio bylas, daugeliu atveju priėmė palankesnius sprendimus pareiškėjams nei teismo sprendimas, priimtas nagrinėjamoje byloje, nors bylų faktinės aplinkybės buvo labai panašios (nurodyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2686-1047/2021; 2020 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-1805-541/2020; 2021 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2814-1047/2021; 2021 m. sausio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-890-281/2021; 2021 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-999-1066/2021 ir kt.).
20. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nes nebuvo jokių neišvengiamų ar objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų reikėję nukrypti nuo aktualios teismų praktikos. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamai bylai aktuali ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2602-662/2021. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas taip pat visiškai nevertino jo elgesio po pažeidimo fiksavimo, pavyzdžiui, kad pareiškėjas savanoriškai, pagal teisės aktų reikalavimus iki šiol moka mokestį už išgaunamus gamtos išteklius, nors šiuo metu neprivalo to daryti (3 iš 4 vandenviečių išgauna mažiau nei 100 kub. m požeminio vandens per parą). Teismas nemotyvavo savo sprendimo sumažinti pareiškėjui mokėtiną mokestį būtent iki 39 880,20 Eur, todėl sprendimas yra neaiškus ir kyla abejonių dėl jo teisingumo. Be to, pareiškėjas nepritaria teismo pozicijai, kad pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio maksimalus sumažinimas prieštarautų teisės aktų nuostatoms, kadangi teismų praktikoje yra taikomi mažesni koeficientai, pavyzdžiui, 1, 2.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
22. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus. Atsakovas nepritaria pareiškėjo argumentams, jog teismas nukrypo nuo teismų praktikos bylose, kurių faktinės aplinkybės buvo panašios ir kuriose pareiškėjams buvo pritaikyti koeficientai 1,5 ar 2, ir pažymi, jog taikytinos ekonominės sankcijos dydžiui turi įtakos ir tokios aplinkybės kaip asmens finansinė padėtis, o teismų praktikoje koeficientas 3 tam tikrais atvejais buvo pripažintas tinkamu (nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021).
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pakeistas atsakovo Departamento 2021 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. AS-99 patvirtintas didesniu tarifu apskaičiuotas pareiškėjui UAB Baltic Champs 132 934 Eur mokestis už 2017–2019 metus neturint leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, t. y. sumažintas iki 39 880,20 Eur, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, kuriais buvo prašoma sumažinti patvirtintą 132 934 Eur mokestį iki 13 293,40 Eur, atsakovo atsikirtimus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsižvelgus į byloje nustatytas reikšmingas ekonominei sankcijai individualizuoti aplinkybes, 3 kartus padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus ir būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 39 880,20 Eur ekonominės sankcijos dydį, įvertino tai, kad pareiškėjas padarė ne formalų pažeidimą, nes išgavo požeminį vandenį neturėdamas leidimų, nors įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga gauti Tarnybos leidimus naudoti žemės gelmių išteklius ir mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, pareiškėjas vedė išgauto vandens apskaitą, teisingai deklaravo išgauto vandens kiekį, nesiekė išvengti ar nuslėpti mokesčių, tikrinamuoju laikotarpiu padarytus pažeidimus pašalino savanoriškai, t. y. nors ir pavėluotai, tačiau iš Tarnybos gavo leidimus, pateikė visas Deklaracijas už 2017–2019 metus, neneigia pažeidimo ir linkęs toliau laikytis įstatymų, bendradarbiauti, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus, atsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo veikla nuostolinga.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundo reikalavimas turėjo būti patenkintas, akcentuodamas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-2602-662/2021, kurioje nuspręsta, kad tos bylos pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos tikslui pasiekti pakanka vienu kartu didesnio mokesčio už be leidimo išgautą požeminį vandenį. Pareiškėjo teigimu, šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa su šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis (abiejose bylose pareiškėjai išgautą požeminį vandenį naudojo žemės ūkio veikloje, tikrinamuoju laikotarpiu vandenį išgavo neturėdami Tarnybos leidimų, paaiškėjus aplinkybei, kad nepateiktos deklaracijos ir nesumokėti mokesčiai, pareiškėjai mokestį sumokėjo ir leidimus gavo iki mokestinio patikrinimo pradžios). Atsakovas, atskirsdamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 3 kartus padidintą tarifą, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021), tai, kad atsakovo pardavimo pajamos 2020 metais buvo 34 706 585 Eur.
27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
28. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021; kt.).
29. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Teisingumo principas įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021). Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).
30. Teismai, esant pagrindui, koreguoja Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos sumos dydį, įvertinę individualią situaciją, susijusią su pareiškėjo padarytu pažeidimu, reikšmingas ekonominei sankcijai individualizuoti aplinkybes, atsižvelgdami į tai, kad sankcijos dydis būtų proporcingas padarytam pažeidimui, turėtų atgrasomąjį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiam pareiškėjui, bet nevaržytų jo daugiau, nei būtina Įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems tikslams (ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas) pasiekti, taip pat kad užtikrintų, jog teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021; 2022 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-769-624/2022; kt.).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja suformuotai administracinių teismų praktikai, ne vieną kartą yra nurodęs, jog panašaus pobūdžio bylose yra vertinama konkreti situacija ir konkrečios su pareiškėju susijusios aplinkybės, todėl panašaus pobūdžio bylose, priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, mokestis sumažinamas įvairiais dydžiais arba jis nemažinamas visiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2602-662/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2106-662/2021; 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-407-602/2022; 2023 m. sausio 11 d. administracinėje byloje Nr. eA-1220-525/2023; kt.).
32. Pažymėtina, kad atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, įvertinus tai, kad žemės ūkio bendrovė, kuri 2015–2018 metais išgavo požeminį vandenį be leidimo, jį panaudojo, išgauto požeminio vandens kiekis nesutapo su deklaracijų duomenimis, kuriai ekonominė sankcija taikoma pirmą kartą ir kuri pripažino, jog yra padariusi Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatų pažeidimus, ėmėsi veiksmų pažeidimams pašalinti, teisės aktų pažeidimo bylos metu bendradarbiavo su aplinkos apsaugos pareigūnais, turi finansinių įsipareigojimų, paskirta sankcija taikant 300 proc. (3 kartus) padidintą tarifą. Kitose bylose yra taikyti 4 kartus didesni tarifai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-769-624/2022) bei 2 kartus didesni tarifai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-822/2022).
33. Taigi vien remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-2602-662/2021 nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtą 132 934 Eur sankciją iki 39 880,20 Eur.
34. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, nustatant 39 880,20 Eur sankcijos dydį, o ne 13 293,40 Eur.
35. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
36. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
37. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
38. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl skirtinos pareiškėjui sankcijos, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytų aplinkybių ir daryti išvadą, kad pareiškėjui turėjo būti paskirta 13 293,40 Eur sankcija.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Champs apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.