- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-25
- Bylos Nr.
- eI3-2814-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00975-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- Individuali įmonė "Antano Ramanausko skerdykla"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 14.4.5Žemės gelmių išteklių naudojimas ir apsauga
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos individualios įmonės „Antano Ramanausko skerdykla“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja individuali įmonė „Antano Ramanausko skerdykla“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. AS-79 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria patvirtinta 9 504 Eur mokėtina suma už laikotarpį nuo 2017 m. I ketvirčio iki 2020 m. II ketvirčio sumažinant ją iki 1 900,8 Eur.
Nurodo, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2021 m. sausio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA8.25-41-1-2021 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Planinio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja nepateikė deklaracijos už 2017–2020 metų II ketvirčio mokestinius laikotarpius ir nemokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėja, vykdydama požeminio vandens gavybą, kurio išgavimui privalomas Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) leidimas bei Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) nustatyta tvarka ir terminais jo nedeklaruodama, pažeidė Lietuvos Respublikos Žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 4 dalį ir MVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimus. Pareiškėja susipažinusi su Patikrinimo aktu, 2021 m. vasario 2 d. pateikė rašytines pastabas, tačiau atsakovas 2021 m. vasario 26 d. Sprendimu, patvirtino Patikrinimo aktą, kurio pagrindu pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) turėjo sumokėti 9 504 Eur.
Teigia, kad neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėja savo veikloje nuo 2017 iki 2020 metų II ketvirčio išgavo 8 775 m³ požeminio vandens neturėdama Tarnybos leidimo (toliau – ir Leidimas), kuris gautas 2020 m. vasario 6 d., bei nedeklaravo ir nesumokėjo nustatyto mokesčio. Tačiau, pareiškėjos nuomone, taikoma ekonominė sankcija prieštarauja teisingumo, proporcingumo ir protingumo principams. Atsakovas turėjo atsižvelgti, jog pareiškėja savo veikloje išgavo ir naudojo požeminį vandenį, tačiau tą darė, nežinodama, apie tai, jog yra reikalingas leidimas bei išteklių ar ertmių naudojimo sutartis. Pareiškėja apie tai sužinojo tik 2019 m., todėl nedelsdama kreipėsi į Tarnyba, tačiau Leidimas buvo išduotas tik 2020 m. vasario 6 d. Pareiškėja turi vienintelį požeminio vandens gręžinį, iš kurio išgaunamas ir naudojamas požeminis vanduo. Gręžinys turi apskaitos priemonę-skaitiklį, kuris yra sertifikuotas ir atlikta patikra, todėl pareiškėja visą laiką manė, kad gręžinį naudojo teisėtai. Be to, pareiškėjos nieks neinformavo, jog reikia deklaruoti ir mokėti už išgaunamą požeminį vandenį. 2020 m. gruodžio 19 d. pranešimu, pareiškėja buvo informuota apie planuojamą patikrinimą, tačiau galvojo, kad gręžinį naudoja teisėtai ir jokių priemonių nesiėmė.
Pažymi, kad ėmėsi priemonių nustatytiems pažeidimas pašalinti, bendradarbiavo su valstybės institucijomis bei MVGIĮ nustatyta tvarka pateikė deklaracijas už 2018 m. I–IV ketv., 2019 m. I–IV ketv., 2020 m. I–II ketv., VMI bei sumokėjo mokestį – 835 Eur už be leidimo išgautą požeminį vandenį įprastiniu tarifu. Nors ir pareiškėja dirba pelningai, tačiau jos finansinė padėtis nėra labai gera, todėl 9 504 Eur ekonominė sankcija būtų labai didelė našta. Be taikomos sankcijos pareiškėjai gresia ir administracinė atsakomybė, kas taip pat turės įtakos jos finansinei padėčiai. Be to, dėl COVID-19 pandemijos yra apribotas paslaugų teikimas, kas taip pat mažina pareiškėjos finansus.
Akcentuoja, jog pareiškėja nesiekė slėpti mokesčių, pažeidimą pripažino, pateikė deklaracijas, sumokėjo mokestį nepadidintu tarifu. Pareiškėja teisingai vedė vandens apskaitą, naudojo metrologiškai patikimus skaitliukus. Minėtas pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių nei žmonėms, nei aplinkai. Tuo pačiu pareiškėja neneigia pažeidimo ir to fakto, kad nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Pripažįsta kaltę ir faktą, jog buvo sukelta rizika, tačiau pažeidimas buvo padarytas ne tyčia, o tik dėl nerūpestingumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pareikalavus pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 23 d. pateikė paaiškinimus, kad pareiškėja turi 16 darbuotojų, pradelstų skolų neturi, pareiškėja įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąrašą, kuriai taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, pareiškėja šių metų pirmąjį pusmetį turi pelną, kuria yra kritės 4 kartus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja išgaudama požeminį vandenį, kurį naudojo savo vykdomai ūkinei komercinei veiklai, privalėjo turėti Leidimą, deklaruoti išgaunamą vandenį ir mokėti nustatytą mokestį. Taigi už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taip pat už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Teigia, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento – 10. MVGIĮ nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskaičiuoto mokesčio ar paskaičiuotą mokestį sumažinti. MVGIĮ taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas. MVGIĮ taip pat nereglamentuota kaltės forma. Pareiškėjos po atlikto patikrinimo sumokėtas mokestis minėto vertinimo nekeičia, nes tai nekeičia fakto, kad pareiškėja tam tikrą vandens kiekį išgavo be leidimo, jo nedeklaravo, nemokėjo mokesčių, ir didesnis mokesčio tarifas pritaikytas būtent už tai.
Pažymi, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tad turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie teisėtą gamtos išteklių išgavimą, savalaikį deklaracijų teikimą bei mokesčių sumokėjimą valstybei. Pareiškėja privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Teisės aktai pareiškėjai nustato pareigą būti atidžiai, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą.
Pastebi, kad pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jos atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį.
Mano, kad tik dėl patikrinimo, buvo nustatytas neteisėto požeminio vandens išgavimo faktas ir dalinai (po atlikto patikrinimo) sumokėti mokesčiai į valstybės biudžetą už išgaunamą vandenį. Jei Departamentas nebūtų nustatęs šių pažeidimų, mokesčiai į valstybės biudžetą nebūtų buvę sumokėti. Pareiškėjos pateikti argumentai, jog apskaičiuota padidinta mokesčio suma – 9 504 Eur, yra neproporcinga padarytam pažeidimui, ir tai kad būtų labai didelė našta, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėja nepateikia jokių patvirtinančių dokumentų, kad būtų nepajėgi pritaikytos sankcijos sumokėti. Pareiškėja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis gali prašyti jai paskirtą sumokėti mokestį išdėstyti dalimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. AS-79 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Departamentas Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2021 m. sausio 3 d. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktu Nr. 1 tikrino pareiškėjos vandenvietę Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatė, jog pareiškėjai Leidimas buvo išduotas 2020 m. vasario 6 d. bei tai, jog laiku nepateiktos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) deklaracijos už laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 m. II ketv.
2021 m. sausio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA8.25-41-1-2021 ir nustatė, jog pareiškėja už laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 m. II ketv. nepateikė mokestinių deklaracijų už išgautą požeminį vandenį ir nesumokėjo susidariusio mokesčio. Be to, minėtu laikotarpiu, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, neturėjo Tarnybos leidimo ir tuo pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, ŽGĮ 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 4 dalį. Vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą – 9 504 Eur.
2021 m. vasario 2 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.
2021 m. vasario 26 d. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį apskaičiavo mokestį taikant didesnį mokesčio tarifą – 9 504 Eur.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (MVGIĮ 2 straipsnis).
Taip pat Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (ginčo laikotarpiu aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), kurios 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta, kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus teismas pažymi, kad 2021 m. sausio 11 d. Departamentas atliko planinį teminį individualios įmonės „Antano Ramanausko skerdykla“ patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama Tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) bei ertmes, ir, be kita ko, laiku nepateikė mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) deklaracijų (KIT708) už laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 m. II ketv., pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja vykdomai veiklai naudojo požeminį vandenį iš jos nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančio artezinio gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdama Tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo laikotarpiu nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 m. II ketv. taip pat nepateikė deklaracijų už 8 775 m³ išgautą požeminį vandenį. Taigi teisės aktų pažeidimas nustatytas, dėl jo teismas plačiau nepasisakys.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog pareiškėja turėjo prievolę mokėti mokestį, nustatytą MVGIĮ 2 priede. Būtent mokesčio mokėtojui pagal MAĮ nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.
Pareiškėja skunde nurodė, jog Sprendimu paskirta sankcija yra neproporcinga, neteisinga ir neatitinka protingumo kriterijų, ją skiriant nebuvo atsižvelgta į bylai svarbias aplinkybes: pažeidimo pripažinimą ir pareiškėjos finansinę padėtį.
Pirmiausia pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgavo 8 775 m³ požeminio vandens neturint Tarnybos leidimo bei nedeklaravo ir nesumokėjo nustatyto mokesčio – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą, jog nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 m. II ketv. išgavo 8 775 m³ požeminio vandens, neturėdama Tarnybos leidimo, ir laiku nepateikė deklaracijų už išgautą požeminį vandenį. Sužinojusi, jog minėtas leidimas yra reikalingas, nedelsdama kreipėsi į Tarnybą, pateikė deklaracijas VMI už laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 m. II ketv., iškart po patikrinimo sumokėjo 835 Eur už be leidimo išgautą požeminį vandenį įprastiniu tarifu.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad mokestis turi būti mažinamas dėl sunkios pareiškėjos ekonominės padėties, nes byloje pateikti priešingi įrodymai, kad pareiškėja 2021 m. pirmąjį pusmetį dirba pelningai, yra pajėgi sumokėti mokestį.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 9 504 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį dėl požeminio vandens išgavimo neturint Tarnybos leidimo ir nedeklaravus jo laiku už laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2020 m. II ketv. padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu 2021 m. vasario 26 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-79 apskaičiuotas 9 504 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 1 900,80 Eur (950,40 x 2).
Tokią išvadą teismas daro atsižvelgęs ir į tai, kad 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.
Žemesnės instancijos teismas
Analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. AS-79 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 9 504 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2020 m. II ketv. sumažinant iki 1 900,80 Eur. Pažymėtina, kad Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į įprastu tarifu sumokėtas sumas. Vykdant Sprendimą, pareiškėjos sumokėta mokesčio dalimi turi būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma, t. y. sumokėta mokesčio suma galės būti įskaitoma ar grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarka nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl to nepasisakytina. Tokia praktika vertinant jau sumokėtus mokesčius už valstybinius gamtos išteklius yra suformuota ir LVAT (žr. LVAT 2020 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-543-492/2020).
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 9 504 Eur iki 1 900,80 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos individualios įmonės „Antano Ramanausko skerdykla“ skundą tenkinti.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. AS-79 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 9 504 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 1 900,80 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų eurų ir 80 euro centų).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.