Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rudilė“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rudilė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rudilė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–9), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD, atsakovas) 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos RAAD Anykščių rajono agentūra (toliau – ir Agentūra), atlikusi pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių už 2014 m. mokestinį laikotarpį, mokesčio už gamtos išteklius, išgautus iš Daujočių žvyro telkinio mokestinių laikotarpių už 2012 m. III–IV, 2013 m. I–IV, 2014 m. I–IV ketv. apskaičiavimo ir deklaravimo planinį patikrinimą (toliau – ir patikrinimas), surašė 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktą Nr. (08-KD)-144 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kurio išvados 1 punktu nustatė, kad UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 1 182 kub. m išgauto žvyro, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 7 straipsnio 2 dalį. Patikrinimo akto išvados 2 punkte Agentūra nustatė, kad pareiškėjas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą už 2014 m. IV ketv. deklaracijoje (forma KIT708) (toliau – ir Deklaracija) neteisingai nurodė išgautų 4 050 kub. m išteklių rūšį (smėlis), todėl turi patikslinti 2014 m. IV ketv. Deklaracijoje nurodytą išgautą išteklių rūšį, nurodant žvyrą, ir apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis žvyrui nustatytu mokesčio tarifu. Ginčijamu Sprendimu Utenos RAAD patvirtino Agentūros Patikrinimo aktą.

3. Pareiškėjas su atsakovo Sprendimu nesutiko ir manė, kad juo patvirtintas neteisingas ir nepagrįstas Patikrinimo aktas (išvados 1 punktas), todėl jam nepagrįstai priskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, taikant didesnio mokesčio tarifą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad UAB „Rudilė“ deklaruotas Daujočių žvyro telkinyje išgautų išteklių bendras kiekis (35 262 kub. m) iš esmės atitinka markšeiderinių matavimų duomenis, kuriais nustatytas išgautų išteklių kiekis – 35 387 kub. m, skirtumas tarp deklaruotų ir markšeideriniais matavimais nustatytų išteklių kiekio yra 125 kub. m, tačiau Patikrinimo akte atsakovas konstatavo, kad UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) deklaravo 34 205 kub. m aprobuotų išteklių gavybą ir nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro. Patikrinimo akto išvados 1 punkte Agentūra konstatavo, kad UAB „Rudilė“ pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį, ir pagal MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį pritaikė mokesčio tarifą, kuris apskaičiuojamas mokesčio tarifą dauginant iš 10, todėl įpareigojo pareiškėją sumokėti 18 282 Lt arba 5 295 Eur. Pareiškėjas su tokiu apskaičiavimu nesutiko, argumentuodamas tuo, jog minėtos įstatymo nuostatos gali būti taikomos tik 125 kub. m žvyro kiekiui, kurio UAB „Rudilė“ galbūt nedeklaravo. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. laikotarpiu Daujočių žvyro telkinyje buvo išgauti tik žvyro ištekliai, tačiau 4 050 kub. m išteklių bendrovė deklaravo kaip smėlį, kitą dalį – 1 057 kub. m bendrovė įvertino ir deklaravo kaip statybinį gruntą. Tuo tarpu Agentūra Patikrinimo akte konstatavo bendrovės klaidą tik dėl 4 050 kub. m deklaruoto smėlio, o dėl UAB „Rudilė“ deklaruoto statybinio grunto jokių papildomų duomenų nerinko. Pareiškėjas pripažino, kad UAB „Rudilė“ darbuotojai dėl patirties stokos suklydo, vertindami išgautus išteklius kaip statybinį gruntą, todėl klaidingai įformino buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaičiuodami šių išteklių mokestį taikė statybiniam gruntui nustatytą tarifą. Tačiau patikrinimą atlikę Agentūros pareigūnai nesiėmė prevencinių priemonių, nurodydami ištaisyti patikrinimo metu nustatytas Daujočių žvyro telkinyje išgautų išteklių deklaravimo klaidas, ir be jokio teisėto pagrindo pritaikė neadekvačią poveikio priemonę už padarytą klaidą.

4. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad atsakovas, nustatęs skirtumą tarp UAB „Rudilė“ deklaruoto ir markšeideriniais matavimais nustatyto išteklių kiekio, jį galėjo laikyti paklaida ir netaikyti didesnio tarifo. Pareiškėjo atstovės nuomone, atsakovas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtintame Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų apraše (toliau – ir Aprašas) nustatytas pagrindines patikrinimo procedūras, kadangi pareiškėjas buvo informuotas tik apie Utenos RAAD atliekamą planinį 2015 m. I ir II ketv. mokesčių už gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą, tačiau patikrinimo metu atsakovui nusprendus patikrinti visus mokestinius laikotarpius nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pareiškėjui nebuvo pateiktas sprendimas, kuriuo jis būtų informuotas apie neplaninį patikrinimą.

5. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 33–36).

6. Atsakovas atsiliepime ir atsakovo atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad atliekant UAB „Rudilė“ planinį aplinkosauginių mokesčių patikrinimą, buvo vadovaujamasi markšeideriniais matavimais, kurie tiksliai parodo, kokia naudingoji iškasena galėjo būti iškasta per mokestinius laikotarpius nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Rudilė“ už ataskaitinį laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv. deklaravo ir sumokėjo mokestį už 30 155 kub. m žvyro, 4 050 kub. m smėlio ir 1 057 kub. m statybinio grunto. Tačiau per minėtą laikotarpį deklaruotas aprobuotų išteklių (žvyro ir smėlio) kiekis sudaro tik 34 205 kub. m, t. y. 30 155 kub. m žvyro ir 4 050 kub. m smėlio. Patikrinimo aktu pareiškėjas buvo įpareigotas patikslinti 2014 m. IV ketv. Deklaraciją, deklaruojant ir sumokant mokestį už išgautą 4 050 kub. m žvyrą, mokestį apskaičiuoti naudojant žvyrui nustatytą mokesčio tarifą. Pareiškėjas nurodymą įvykdė ir apie tai informavo Utenos RAAD. Įvertinus deklaruotą išteklių kiekį (34 205 kub. m aprobuotų išteklių) ir jį palyginus su atliktų markšeiderinių matavimų duomenimis, apimančiais žvyro gavybą iki 2014 m. gruodžio 31 d. (35 387 kub. m žvyro), patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė, pradėjusi kasybą pagal projektą, nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro, išgauto per 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. laikotarpį, todėl pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, UAB „Rudilė“ buvo įpareigota sumokėti didesnio tarifo mokestį, kuris apskaičiuojamas nedeklaruotų išgautų gamtos išteklių mokesčių tarifą dauginant iš 10, t. y. 18 282 Lt arba 5 295 Eur. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai dėl to, jog Utenos RAAD nedavė nurodymo perskaičiuoti sumokėtą mokestį už deklaruotą 1 057 kub. m kiekį statybinio grunto, laikant jį išgauta naudinga iškasena – žvyru, yra nepagrįsti, kadangi pagal MUVGIĮ 4 straipsnio 2 dalį gruntas nėra vertinamas naudingąja iškasena, be to, markšeiderinių apmatavimų lentelėje nurodytais duomenimis, telkinyje yra grunto, kaip sukauptų kasybos atliekų, kurias pareiškėjas galėjo įvertinti kaip gruntą ir jį realizuoti. Atsakovas pažymėjo, kad visi apskaitos dokumentai patvirtina, jog Utenos RAAD pagrįstai konstatavo UAB „Rudilė“ nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį, už kurį buvo paskaičiuotas privalomas sumokėti didesnio tarifo mokestis.

II.

7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 112–121) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ bei šiuo sprendimu patvirtintą mokestį už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį sumažino iki 794 Eur, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą ir 10 Eur dydžio sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą.

8. Teismas iš bylos duomenų ir proceso šalių paaiškinimų nustatė, kad UAB „Rudilė“ pagal Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Geologijos tarnyba) 2009 m. rugsėjo 17 d. išduotą leidimą Nr. 35-09 „Naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes“ (toliau – ir Leidimas) suteikta teisė naudoti Utenos apskrities Anykščių rajono Daujočių žvyro ir smėlio telkinio išteklius pagal Utenos apskrities Anykščių rajono Daujočių telkinio žvyro ir smėlio išteklių 2009 m. rugsėjo 17 d. naudojimo sutartį Nr. 35-09 (toliau – ir Išteklių naudojimo sutartis). Pagal 2012 m. III ketv. suderintą UAB „J. J. ecofirma“ paruoštą Anykščių rajono Daujočių žvyro ir smėlio telkinio dalies naudojimo projektą, UAB „Rudilė“ vykdo Daujočių telkinio išteklių gavybą, todėl nustatyta tvarka VMI teikia ketvirtines Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) ir Geologijos tarnybai teikia Kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių kasybos ataskaitas 2-KN (toliau – ir Ataskaitos). UAB „Rudilė“ Geologijos tarnybai pateiktose Ataskaitose už 2012–2014 metų laikotarpį deklaravo Daujočių telkinyje išgautus žvyro ir smėlio kiekius: 4 000 kub. m smėlio ir 32 000 kub. m žvyro; iš viso 36 000 kub. m išgautų išteklių. Tuo tarpu iš byloje pateikto UAB „J. J. ecofirma“ markšeiderinio plano, kuriame nurodytos gavybos darbų apimtys laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., matyti, kad per apskaitinį laikotarpį kastas tik žvyras, o bendras išgautų išteklių kiekis yra 35 387 kub. m. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais deklaravo 30 155 kub. m žvyro, 4 050 kub. m smėlio ir 1 057 kub. m statybinio grunto, tai patvirtina VMI 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais teiktose Deklaracijose nurodyti duomenys.

9. Tačiau Utenos RAAD Anykščių rajono agentūra, atlikusi pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių už 2014 m. mokestinį laikotarpį, mokesčio už gamtos išteklius, išgautus iš Daujočių žvyro telkinio, mokestinių laikotarpių už 2012 m. III, IV, 2013 m. I–IV, 2014 m. I–IV ketv. apskaičiavimo ir deklaravimo planinį patikrinimą, surašė 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktą Nr. (08-KD)-144 , kurio išvados 1 punktu nustatė, kad UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 1 182 kub. m išgauto žvyro, todėl pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį. Patikrinimo akto išvados 2 punkte Agentūra nustatė, kad pareiškėjas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą už 2014 m. IV ketv. deklaracijoje (forma KIT708) neteisingai nurodė išgautų 4 050 kub. m išteklių rūšį (smėlis), todėl turi patikslinti 2014 m. IV ketv. Deklaracijoje nurodytą išgautą išteklių rūšį, nurodant žvyrą, ir apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis žvyrui nustatytu mokesčio tarifu. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Patikrinimo akte nurodytų aplinkybių dėl Deklaracijoje už 2014 m. IV ketv. mokestinį laikotarpį neteisingai nurodytos išgautų 4 050 kub. m išteklių rūšies (vietoje išgauto žvyro pareiškėjas nurodė smėlį). Pareiškėjas taip pat iš esmės neginčija ir Patikrinimo akto išvados 2 punkte jam nustatyto įpareigojimo Deklaracijoje patikslinti 4 050 kub. m išteklių rūšį, nurodant išteklių rūšį – žvyrą, mokestį apskaičiuoti naudojant žvyrui nustatytą mokesčio tarifą. Be to, skundžiame Sprendime nurodyta, jog UAB „Rudilė“ VMI 2015 m. lapkričio 20 d. pateikė Deklaraciją už 2014 m. spalio 1 d.–2014 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį. Todėl teismas sprendė, kad šioje dalyje ginčo tarp šalių nėra. Teismas taip pat sprendė, jog byloje nekilo ginčas ir dėl tos Sprendimo dalies, kuria buvo patvirtintas Patikrinimo aktas dalyje dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių už 2014 m. apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimo.

10. Spręsdamas dėl Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Agentūros 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktas Nr. (08-KD)-144 toje dalyje, kuria UAB „Rudilė“ buvo įpareigota sumokėti 18 282 Lt arba 5 295 Eur mokestį padidintu tarifu už 2012 m. III ketv.–2014 IV ketv. laikotarpiu išgautą ir nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyrą, teisėtumo ir pagrįstumo, teismas akcentavo, kad pareiškėjo atstovė, nesutikdama su su atsakovo nustatytu pažeidimu, teismo posėdyje teigė, jog UAB „Rudilė“ apskaičiuoti ir deklaruoti iškasenų kiekiai iš esmės sutampa su markšeideriniais matavimais nustatytu iškastu iš telkinio naudingųjų iškasenų kiekiu, kadangi UAB „Rudilė“ Deklaracijose deklaruotas iškastų iškasenų bendras kiekis sudarė 35 262 kub. m, o markšeideriniais matavimais nustatytas išgautų išteklių kiekis – 35 387 kub. m, todėl susidaręs 125 kub. m skirtumas, pareiškėjo atstovės teigimu, galėjo atsirasti dėl išgautų iškasenų svėrimo klaidos ar nepakankamai tikslių markšeiderinių matavimų. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjo atstovė pateikė UAB „J. J. ecofirma“ 2016 m. gruodžio 21 d. raštą, kuriame UAB „J. J. ecofirma“ direktorius paaiškino, kad Daujočių žvyro telkinio markšeiderinis planas už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudarytas vadovaujantis Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 2003 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 1-01 patvirtintomis „Markšeiderinių darbų atlikimo kietųjų naudingųjų iškasenų telkiniuose laikinosiomis taisyklėmis“ (toliau – ir Laikinosios taisyklės). Papildomai nurodė, kad remiantis privataus matininko L. S. IĮ 2014 m. lapkričio 14 d. sudarytu telkinio topografiniu (markšeideriniu) planu, parengtu remiantis geodezijos ir kartografijos techninių reglamentų bei integruotos geoinformacinės sistemos (InGIS) geoduomenų specifikacijos nuostatomis, pirminiais (detalios žvalgybos) duomenimis, programinės įrangos GeoMap 2008 pagalba UAB „J. J. ecofirma“ paskaičiavo telkinyje iškasto žvyro ir smėlio išteklių bei nuimtos dangos nuogulų tūrį 1 m tinkleliu, tokiu būdu buvo gautas realiais matavimais apskaičiuotas išteklių ir jų likučio kiekis. Taigi, minėtame rašte patvirtinama, kad rengiant Daujočių žvyro telkinio markšeiderinį planą, jame nurodyti žvyro ištekliai apskaičiuoti programinės įrangos tiksliausiu įmanomu tinklelio tankiu – 1 m, o markšeideriniame plane, vadovaujantis Laikinųjų taisyklių 29 punktu, buvo nurodyti skaičiavimo rezultatai, gauti suapvalinus vienetus iki sveikų tūkstančių tūrio (kuriais yra aprobuoti Daujočių žvyro ir smėlio telkinio ištekliai) vienetų. Teismo vertinimu, minėtame UAB „J. J. ecofirma“ rašte pateikti paaiškinimai iš esmės patvirtina markšeideriniame plane nurodytų duomenų, pagal kuriuos Daujočių žvyro telkinyje 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. apskaitiniais laikotarpiais buvo išgautas detaliai išžvalgytų išteklių, t. y. žvyro, kiekis – 35387 kub. m, patikimumą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nei Laikinųjų taisyklių, galiojusių ginčo laikotarpiu, nuostatos, nei kiti teisės aktai nenumatė markšeiderinių matavimų metu atliktų iškasenų kiekių skaičiavimo paklaidų, teismas padarė išvadą, kad remiantis markšeideriniais matavimais patikrinimo akte nustatyti išgautų naudingųjų iškasenų išteklių duomenys yra teisingi. Atitinkamai teismas sprendė, šie duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog UAB „Rudilė“, 2012 m. III ketv.–2014 IV ketv. mokestiniais laikotarpiais deklaruodama ir sumokėdama mokestį už 34 205 kub. m aprobuotų išteklių, šių išteklių kiekį palyginus su markšeiderinių matavimų metu nustatytais duomenimis, apimančiais žvyro gavybą iki 2014 m. gruodžio 31 d., iš viso 35 387 kub. m, nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis vietoje žvyro nurodytu laikotarpiu deklaravo 1 057 kub. m statybinio grunto, nepaneigia patikrinimo akto išvados dėl 1 182 kub. m iš Daujočių telkinio išgauto žvyro nedeklaravimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pagal jam Geologijos tarnybos išduotą Leidimą ir sudarytą Išteklių naudojimo sutartį turi teisę naudoti aprobuotus Daujočių telkinio žvyro ir smėlio išteklius, o pagal markšeiderinius išmatavimus pareiškėjas telkinyje išgavo tik žvyrą. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka turėjo teisę kaip valstybinius gamtos išteklius naudoti statybinį gruntą. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas Patikrinimo akto išvados 1 punkte pagrįstai konstatavo, jog UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro, todėl pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį.

11. Tačiau teismas akcentavo, kad iš pareiškėjo skunde, jo atstovų teismo posėdyje duotų paaiškinimų, liudytojo R. J. parodymų, rašytinių bylos įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas iškastą žvyrą deklaravo ir mokestį už statybinį gruntą sumokėjo klaidingai. Minėtas liudytojas parodė, kad nors pareiškėjas Geologijos tarnybai teikė ataskaitas apie išgautą žvyrą ir smėlį, tačiau Valstybinei mokesčių inspekcijai dalį iškasto žvyro deklaravo kaip statybinį gruntą dėl patirties stokos, pasikliaudamas tik išgautos iškasenos bloga kokybe, t. y. paviršiniam žvyrui susimaišius su paviršiniu gruntu, moliu bei nesant tikslios ribos, kur žvyras, o kur gruntas. Liudytojas patvirtino, kad siekio neteisingai deklaruoti išgaunamas iškasenas UAB „Rudilė“ neturėjo, bet dėl nepatyrimo nesuprato, jog negalima išgaunamų iškasenų deklaruoti pagal žaliavų rūšis, remiantis pačios įmonės įvertinimu. Liudytojas patvirtino, kad pareiškėjas neturėjo siekio nuslėpti iš telkinio išgauto žvyro kiekių, o 1 057 kub. m žvyro deklaravo kaip statybinį gruntą tik dėl jau minėtų aplinkybių. Taip pat liudytojas parodė, jog šis pareiškėjo deklaruotas gruntas nėra kasybos metu nuimtas dangos gruntas, nes kasybos metu susidariusio grunto įmonė nerealizuoja, o jį sandėliuoja. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad markšeideriniai matavimai, kuriais buvo nustatyta, kad visą pareiškėjo išgautą naudingų iškasenų kiekį sudarė tik žvyras, buvo atlikti tik 2015 metais, t. y. jau po to, kai pareiškėjas klaidingai deklaravo išgautus išteklius. Be to, pareiškėjas pirmą kartą buvo tikrinamas taip pat tik 2015 metais, todėl pradedančio kasėjo padarytos klaidos nebuvo jam išaiškintos anksčiau. Tuo tarpu pareiškėjo atstovų paaiškinimai, apklausto liudytojo parodymai, Daujočių telkinio markšeiderinius matavimus atlikusios UAB „J. J. ecofirma“ 2015 m. lapkričio 6 d. raštas „Dėl neatitikimo deklaruojant Daujočių žvyro telkinyje 2014 išgautus išteklių kiekius“ patvirtina, kad pareiškėjas vertintinas kaip pradedantis ir patirties stokojantis naudingų iškasenų išgavėjas. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Rudilė“ anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos, jog ji netinkamai vykdė pareigą įstatymuose nustatytu terminu deklaruoti iškastas naudingąsias iškasenas ir mokėti mokesčius, todėl sprendė, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies išgautų valstybinių gamtos išteklių. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio sankcijos už nedeklaruotų gamtos išteklių, t. y. už 1 182 kub. m. žvyro, taikymas pažeistų proporcingumo bei teisingumo principus, kadangi tokia sankcija, atsižvelgiant į MUVGIĮ 2 straipsnyje nustatytą šio įstatymo tikslą – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, būtų neteisinga ir neadekvati padarytam pažeidimui. Todėl teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pakankama ir pagrįsta sankcija pareiškėjui yra 50 proc. didesnio tarifo mokesčio už nedeklaruotą 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. 1 182 kub. m žvyro kiekį, t. y. 794 Eur, nustatymas.

12. Teismas taip pat nurodė, kad teisės aktai nenustato atsakovui prievolės įpareigoti pareiškėją patikslinti Deklaracijas ir mokestį, ypač atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra akivaizdus, o pareiškėjas pagal Leidimą ir Išteklių naudojimo sutartį nebuvo statybinio grunto, kaip aprobuotų valstybinių gamtos išteklių, naudotoju. Tuo tarpu išgautų aprobuotų valstybinių gamtos išteklių nedeklaravimas ir mokesčio už juos neapskaičiavimas, atsižvelgiant į tai, kad Ataskaitose Geologijos tarnybai pareiškėjas yra nurodęs būtent žvyro ir smėlio išgavimą, reiškia ir didesnių prievolių valstybei atsiradimą.

13. Pasisakydamas dėl teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovės išsakytų argumentų, susijusių su Agentūros atlikto patikrinimo procedūros teisėtumu tuo aspektu, kad patikrinimas apėmė neteisėtai pasirinktą pareiškėjo veiklos, susijusios su aplinkosauginių mokesčių apskaičiavimu ir deklaravimu, laikotarpį, todėl turėjo būti vertinamas kaip neplaninis patikrinimas ir dėl jo turėjo būti priimtas bei pareiškėjui įteiktas kontrolę atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens motyvuotas sprendimas atlikti neplaninį patikrinimą, teismas, įvertinęs MUVGIĮ, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 (ginčui aktuali 2014 m. lapkričio 25 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų (toliau – ir Nuostatai) bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, sprendė, kad atsakovas, atlikdamas patikrinimą, veikė kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administratorius, todėl ši atsakovo veikla nebūtinai turėjo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36⁴ straipsnio ir šio straipsnio pagrindu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) procedūrinius reikalavimus, nes pagal VAĮ 36⁴ straipsnio 16 dalį, šis straipsnis mokesčių administratoriui netaikomas ir jam turi tik rekomendacinį pobūdį.

14. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 114 straipsniu, savarankiškai pasirinkdamas tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Todėl atsakovo atlikta pareiškėjo patikrinimo procedūra, tuo pačiu ir pasirinktas mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tikrinimo laikotarpis, negali būti pripažįstamas neteisėtu dėl pareiškėjo atstovės nurodytų motyvų. Teismas sprendė, jog šiuo atveju aplinkybė, kad buvo tikrinamas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimas ir deklaravimas už laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pareiškėjui nesukėlė jokių papildomų trikdžių, nes pareiškėjui pateikus pagal kartu su pranešimu apie patikrinimą pateiktame plane nurodytus telkinio markšeiderinius matavimus, jis tikrintojams papildomai teikė tik Grunto prekės apskaitos kortelę, o pareiškėjo Deklaracijos ir Ataskaitos atsakovui buvo pasiekiamos viešoje erdvėje, jų iš pareiškėjo nereikalaujant.

15. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant atsakovo Sprendimą ir sumažinant juo patvirtintą mokestį už išgautą nedeklaruotą žvyrą.

16. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad jo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo suma iš esmės neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nurodytų maksimalių dydžių. Todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgęs į patenkintų pareiškėjo reikalavimų dalį, teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 200 Eur atstovavimo bei 10 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą.

III.

17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 123–132), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra, tuo pačiu ir pasirinktas mokesčio apskaičiavimo bei deklaravimo tikrinimo laikotarpis, negali būti pripažįstamas neteisėtu. Šiuo aspektu pažymi, kad pagal MAĮ 114 straipsnį mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Atitinkamai nagrinėjamu atveju Utenos RAAD, kaip mokesčio už gamtos išteklius administratorius, pasirinkto tikrinti UAB „Rudilė“ mokesčio už gamtos išteklius, išgautus 2015 m. I ir II ketv. mokestiniu laikotarpiu, apskaičiavimą ir deklaravimą, tai patvirtina Agentūros 2015 m. rugsėjo 8 d. pranešimas apie numatomą vykdyti patikrinimą Nr. (08-s)-288 ir jo priedas – patikrinimo planas. Nors Utenos RAAD turėjo teisę pakeisti UAB „Rudilė“ atliekamo patikrinimo mastą ir laiką, tačiau tai turėjo padaryti laikydamasis teisės aktais nustatytos procedūros – atsiradus būtinybei vykdyti tos pačios veiklos srities patikrinimą neplanine tvarka, planinis patikrinimas turėjo būti neatliekamas ir tokiu atveju kontrolę atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens motyvuotu sprendimu turėjo būti pakeistas patvirtintas patikrinimų planas (Aprašo 21.3 p.). Tačiau apie tokio sprendimo priėmimą UAB „Rudilė“ nebuvo informuota, tokio sprendimo atsakovas nepateikė ir bylos teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat nėra jokio dokumento, kad Utenos RAAD buvo numatęs atlikti kitą UAB „Rudilė“ planinį patikrinimą dėl mokesčio už gamtos išteklius, išgautus 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniu laikotarpiu, apskaičiavimo ir deklaravimo. Taigi, pareiškėjo manymu, ginčijamas atsakovo Sprendimas yra neteisėtas dėl to, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Tuo tarpu šiuo atveju pateisinant Utenos RAAD teisės aktais nustatymų mokesčių mokėtojo tikrinimo procedūrų pažeidimus, kuriama savivalės, įstatymų ir kitų teisės aktų nepaisymo sistema. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nesilaikė ir įpareigojimo ne rečiau kaip du kartus per metus gavybos darbų laikotarpiu patikrinti kiekvieną naudojamą naudingųjų iškasenų telkinį (kasybos sklypą) – mokesčių už gamtos išteklius mokėjimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad tuo atveju jei Utenos RAAD šių nuostatų būtų laikęsis, būtų laiku nustatytos UAB „Rudilė“ dar 2012 m. III ketv. padarytos išgautų ir deklaruotų iškasenų klaidos bei užkirstas kelias tokias klaidas daryti ateityje. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad UAB „Rudilė“ sąžiningai ir atsakingai vykdo veiklą, vykdydama teisės aktų reikalavimus laiku teikia atskaitingoms institucijoms ataskaitas ir deklaracijas apie išgautus gamtos išteklius, laiku sumoka visus mokesčius ir neturi jokių įsiskolinimų valstybei, o tai, kad UAB „Rudilė“ darbuotojai dėl patirties stokos suklydo, vertindami išgautus išteklius kaip statybinį gruntą, ir klaidingai įformino buhalterinės apskaitos dokumentus bei apskaičiavo mokestį, nesudaro pagrindo bendrovei taikyti neadekvačią poveikio priemonę už padarytą klaidą.

19. Atsakovas Utenos RAAD taip pat padavė apeliacinį skundą (b. l. 139–142), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą mažinti įstatyme numatytos sankcijos dydį, turi atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, ar tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pareiškėjas yra verslu užsiimantis juridinis asmuo, kuriam turi būti taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Verslo subjektas turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad nebūtų pažeisti įstatymai. Verslo subjektas privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl jam, kaip juridiniam asmeniui, tenka savo darbuotojų neapdairių veiksmų neigiamų padarinių rizika. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjas neveikė apdairiai, rūpestingai bei kvalifikuotai, tiek, kiek buvo būtina, neįvykdė pareigos laikytis sąžiningumo principo, kuris siejamas su tam tikros informacijos žinojimu ar privalėjimu žinoti, dėl to valstybė patyrė žalos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad markšeideriniai matavimai atlikti 2015 m. pradžioje, o mokestinis patikrinimas buvo atliktas tik 2015 m. lapkričio mėn. Todėl pareiškėjas, pamatęs neatitikimus, pats galėjo ir privalėjo inicijuoti klaidų taisymą Deklaracijose ar, kilus neaiškumams, kreiptis į atsakovą iki mokestinio patikrinimo pradžios, tačiau to nepadarė. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nei karto per laikotarpį, kuomet vykdė veiklą, su konkrečiu prašymu išaiškinti teisės aktų reikalavimus ar su klausimais dėl vykdomos veiklos nesikreipė į jokias institucijas. Taigi, pareiškėjas nesiėmė ir neatliko jokių realių veiksmų, kad teisės aktų reikalavimai nebūtų pažeisti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas yra akivaizdus, pareiškėjas pagal Leidimą ir Išteklių naudojimo sutartį nebuvo statybinio grunto, kaip aprobuotų valstybinių gamtos išteklių, naudotojas, o išgautų aprobuotų valstybinių gamtos išteklių nedeklaravimas ir mokesčio už juos neapskaičiavimas, įvertinus tai, kad Ataskaitose Geologijos tarnybai pareiškėjas yra nurodęs būtent žvyro ir smėlio išgavimą, reiškia ir didesnių prievolių valstybei atsiradimą, atsakovas mano, kad šiuo atveju teismas nepagrįstai, nesant itin svarbių aplinkybių, nusprendė, kad įstatyme numatyta sankcija yra neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Be to, atsakovo teigimu, teismas neteisingai paskaičiavo ir 50 proc. didesnio tarifo mokestį už nedeklaruotą 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. 1 182 kub. m žvyro kiekį, kadangi turėjo paskaičiuoti 2 647 Eur dydžio mokėtiną sumą. Atsakovas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, kadangi teismas be jokių išlygų pripažino, jog Utenos RAAD viską atliko pagrįstai ir teisėtai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, o atsakovas neturėjo įgaliojimų spręsti sankcijos dydžio proporcingumo padarytam pažeidimui klausimą.

21. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 144–47) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsiliepime teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar atlikdamas pareiškėjo patikrinimą atsakovas turėjo teisę tikrinti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimą ir mokėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pagrįstai nusprendė, jog MAĮ ir MUVGIĮ prasme atsakovas veikė kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administratorius, todėl ši atsakovo veikla nebūtinai turėjo atitikti VAĮ 36⁴ straipsnio ir šio straipsnio pagrindu patvirtinto Aprašo procedūrinius reikalavimus, nes pagal VAĮ 36⁴ straipsnio 16 dalį šis straipsnis mokesčių administratoriui netaikomas ir jam turi tik rekomendacinį pobūdį. Be to, aplinkybė, jog buvo tikrinamas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimas ir deklaravimas už laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pareiškėjui nesukėlė jokių papildomų trikdžių. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo atlikta pareiškėjo patikrinimo procedūra, tuo pačiu ir pasirinktas mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tikrinimo laikotarpis, negali būti pripažįstamas neteisėtu dėl pareiškėjo atstovės nurodytų motyvų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti nurodytą Sprendimą ir priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ bei šiuo sprendimu patvirtintą mokestį už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį sumažino iki 794 Eur, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą ir 10 Eur dydžio sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

25. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas visiškai tenkinti jo skundą ir panaikinti atsakovo Sprendimą, kadangi UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra yra neteisėta, nes Utenos RAAD, kaip mokesčio už gamtos išteklius administratorius, pagal Agentūros 2015 m. rugsėjo 8 d. pranešimą apie numatomą vykdyti patikrinimą Nr. (08-s)-288 ir jo priedą – patikrinimo planą – pasirinkto tikrinti UAB „Rudilė“ mokesčio už gamtos išteklius, išgautus 2015 m. I ir II ketv. mokestiniu laikotarpiu, apskaičiavimą ir deklaravimą. Tačiau ginčijamu Sprendimu pareiškėjui mokestis už gamtos išteklius buvo paskaičiuotas už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestinius laikotarpius, nors atsakovas nepriėmė jokio sprendimo dėl patikrinimo už minėtą laikotarpį. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad atsakovas nesilaikė įpareigojimo ne rečiau kaip du kartus per metus gavybos darbų laikotarpiu patikrinti kiekvieną naudojamą naudingųjų iškasenų telkinį (kasybos sklypą) – mokesčių už gamtos išteklius mokėjimą.

26. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant itin svarbių aplinkybių, nusprendė, jog įstatyme numatyta sankcija yra neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, bei nepagrįstai sumažino ir neteisingai apskaičiavo mokestį už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį. Be to, atsakovo manymu, teismas teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Kartu pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

31. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra šio patikrinimo laikotarpio aspektu yra neteisėta, teisėjų kolegija akcentuoja, jog MAĮ 13 straipsnio 6 punktas numato, kad pagal šį Įstatymą, be kita ko, administruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Remiantis MAĮ 16 straipsnio 1 dalimi, šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Pagal MAĮ 16 straipsnio 2 dalį, dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo šio Įstatymo nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai.

32. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. kovo 1 d.) 14 straipsnio 2 dalimi, patikrinimų planų sudarymo kriterijus, planinių patikrinimų tvarką ir trukmę įtvirtinančios taisyklės, neplaninių patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką ir trukmę, tikrinamų ūkio subjektų atrankos kriterijus įtvirtinančios taisyklės rengiamos ir tvirtinamos, taip pat patikrinimų planas rengiamas, tvirtinamas, skelbiamas ir keičiamas Viešojo administravimo įstatymo ir aplinkos ministro nustatyta tvarka.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo 2 punktu, ūkio subjektų veiklos planiniai ir neplaniniai patikrinimai atliekami, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu; patikrinimai planuojami ir atliekami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme nurodytais ūkio subjektų veiklos priežiūros principais. Remiantis šio Aprašo 5 punktu, Planiniai patikrinimai atliekami pagal Patikrinimų planą, patvirtintą šio Reikalavimų aprašo 16 punkte nustatyta tvarka, neplaniniai – pagal sprendimą, priimtą šio Reikalavimų aprašo 28 ir 29 punktuose nustatyta tvarka. Pagal Aprašo 21 punktą, ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki planinio patikrinimo pradžios kontrolę atliekančio subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo privalo raštu arba elektroniniu būdu informuoti ūkio subjektą apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, tikslą ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą, nuorodą į institucijos interneto svetainę, kurioje yra skelbiamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno, tikrinamo ūkio subjekto teisių ir pareigų sąrašas ir ūkio subjektui taikoma administracinė atsakomybė už atsisakymą teikti informaciją ir (ar) netinkamą elgesį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno atžvilgiu.

34. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pagal Utenos RAAD direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-10, pakeistu 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-63, patvirtintą 2015 metų patikrinimo planą (b. l. 105–107) buvo atliktas UAB „Rudilė“ planinis aplinkosauginių mokesčių patikrinimas ir surašytas 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktas Nr. (08-KD)-144 (b. l. 17–20). Taigi, atskiro sprendimo dėl pareiškėjo patikrinimo atsakovas priimti neturėjo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

35. Apie nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. numatomą vykdyti planinį patikrinimą pareiškėjas buvo informuotas Utenos RAAD Anykščių rajono agentūros 2015 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. (08-s)-288, prie kurio buvo pridėtas patikrinimo planas, kuriame nurodytas tik preliminarių dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašas, kaip tai numato Aprašo 21 punktas. Nors šiame plane, be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjas patikrinimo metu turi pateikti mokesčio už gamtos išteklius 2015 metais patikrinimui reikiamą informaciją, inter alia išgautų išteklių 2015 metų I ir II ketv. Buhalterinės apskaitos dokumentus, ketvirtinės kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių kasybos ataskaitas 2-KN už 2015 metų I ir II ketv., taip pat mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT-708 už 2015 metų I ir II ketv., pabrėžtina, kad tai nereiškia, jog šiuo preliminariu prašomų pateikti dokumentų sąrašu buvo apibrėžtas konkretus laikotarpis, už kurį numatoma atlikti patikrinimą, todėl toks preliminarus prašomų pateikti dokumentų sąrašas neapriboja atsakovo teisės atlikti mokesčio už gamtos išteklius patikrinimą ir už kitus laikotarpius, kuriuos, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pasirenka pats mokesčių administratorius, šiuo atveju – atsakovas. Juolab kad konkretus laikotarpis, už kurį numatoma atlikti planinį UAB „Rudilė“ aplinkosauginių mokesčių patikrinimą, nebuvo numatytas ir minėtame Utenos RAAD direktoriaus patvirtintame 2015 metų patikrinimo plane. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra laikotarpio, už kurį buvo atliktas šis patikrinimas, atžvilgiu yra neteisėta, atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pareiškėjo nurodomi motyvai dėl patikrinimo laikotarpio negali būti teismo pripažinti esminę reikšmę turinčiais procedūriniais pažeidimais. Pažymėtina, kad tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015). Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad atsakovas galbūt nesilaikė įpareigojimo ne rečiau kaip du kartus per metus gavybos darbų laikotarpiu patikrinti kiekvieną naudojamą naudingųjų iškasenų telkinį (kasybos sklypą) – mokesčių už gamtos išteklius mokėjimą, minėtų išvadų taip pat nepaneigia ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją.

36. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

37. Įvertinusi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų tyčia siekęs nuslėpti ir neteisingai deklaruoti išgautas iškasenas bei nesumokėti už jas mokesčių, kad jis patikrinimo metu būtų nebendradarbiavęs su mokesčių administratoriumi ar neteikęs patikrinimui reikiamos informacijos ir (ar) dokumentų, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, o beveik visas pagal 2015 metais, t. y. jau po to, kai pareiškėjas klaidingai deklaravo išgautus išteklius, atliktus markšeiderinius matavimus nustatytas nedeklaruotas žvyro kiekis buvo pareiškėjo klaidingai deklaruotas kaip statybinis gruntas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo 50 proc. didesnį mokestį, t. y. sumažindamas MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą koeficientą iki 1,5. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą mokesčio perskaičiavimą, aritmetinių klaidų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

38. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas neturėjo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, teisinė prielaida taikyti nurodytas nuostatas yra nustatymas, ar byloje priimtas galutinis teismo sprendimas yra priimtas šalies, prašančios atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai. Atitinkamai šiuo atveju, teismui iš dalies tenkinus pareiškėjo skundą, akivaizdu, kad galutinis teismo sprendimas buvo priimtas jo naudai, todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rudilė“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.