- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- eA-2166-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01409-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- Kulių medžiotojų
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, LR aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas Kulių medžiotojų būrelis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kulių medžiotojų būrelio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kulių medžiotojų būrelio skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūra (toliau – ir Plungės rajono agentūra) 2015 m. vasario 27 d. atliko Kulių medžiotojų būrelio neplaninį mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą už 2014 m. mokestinį laikotarpį. Patikrinimo metu surašytas patikrinimo aktas Nr. 28 (4.29 K-Pl), kuriame nurodoma, kad Kulių medžiotojų būrelis deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai už 2014 m. pateikė tik 2015 m. vasario 25 d. ir tą pačią dieną sumokėjo 457 Eur sumą, nors šią deklaraciją privalėjo pateikti ir mokesčius sumokėti iki 2015 m. vasario 18 d. Kadangi pareiškėjas pavėlavo pateikti mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją, už pavėluotus deklaruoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pareiškėjui buvo pritaikytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi. Patikrinimo akto išvadose nurodoma, kad Kulių medžiotojų būrelis nuslėpė ir nedeklaravo už 4541,24 Eur mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą už 2014 m. (b. l. 9–12).
2015 m. balandžio 8 d. Plungės rajono agentūros vedėjas sprendimu Nr. 1 nusprendė patvirtinti 2015 m. vasario 27 d. patikrinimo aktą Nr. 28 (4.29 K-Pl) (b. l. 7–8).
Šalies argumentai
Pareiškėjas Kulių medžiotojų būrelis kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą patvirtinti 2015 m. vasario 27 d. patikrinimo aktą Nr. 28 (4.29 K-Pl).
Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino visas faktines aplinkybes, paskirdamas nuobaudą netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas. Pareiga teisingai deklaruoti medžioklės plotus yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos privalo kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, bei padėti (konsultuoti) mokesčių mokėtojams kaip tinkamai įgyvendinti jų pareigas. Pareiškėjas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartimi byloje Nr. N-662-1210/2010 teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog mokesčio už medžiojamuosius gyvūnus išteklių naudojimo deklaracijos nepateikimas laiku institucijai negali būti vertinamas kaip gamtos išteklių naudojimo reikalavimo pažeidimas, nes deklaracijos nepateikimas niekaip nesusijęs su reikalavimais, keliamais gamtos išteklių naudojimui. Neplaninį patikrinimą atlikęs Plungės rajono agentūros skyrius neatsižvelgė į tai, jog nežinodamas kaip užpildyti deklaraciją bei apskaičiuoti mokėtinus mokesčius naujasis medžiotojų būrelio valdybos pirmininkas K. Z. (išrinktas 2014-12-07 visuotinio susirinkimo metu) konsultavosi su Valstybinės mokesčių inspekcijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovais. 2015 m. sausio 16 d. paklausimu pareiškėjas klausė Valstybinės mokesčių inspekcijos kaip pateikti (užpildyti) KIT709 deklaraciją už 2014 m. mokestinį laikotarpį ir kaip apskaičiuoti mokėtiną sumą. Gavusi pareiškėjo paklausimą Valstybinė mokesčių inspekcija jį persiuntė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijai tik 2015 m. sausio 30 d. Pareiškėjui ministerijos atsakymas dėl 2015 m. sausio 16 d. paklausimo buvo parengtas tik 2015 m. vasario 17 d., t. y. jau suėjus medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo terminui. Ministerijos atsakymas buvo lakoniškas ir neaiškus, tai medžiotojų būrelio valdybos pirmininkas, kuris nėra teisininkas ir neturi aukštojo išsilavinimo, 2015 m. kovo 2 d. pakartotinai kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su paklausimu kaip apskaičiuoti KIT deklaracijoje mokėtiną sumą iki 2014 m. birželio 2 d. Į pakartotinį pareiškėjo paklausimą Valstybinė mokesčių inspekcija atsakymą pateikė 2015 m. kovo 26 d. Pareiškėjas visais įmanomais būdais siekė įgyvendinti savo pareigą pateikti deklaraciją bei sumokėti privalomus mokesčius dar nepasibaigus deklaracijos pateikimo terminui, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių šios pareigos neįstengė atlikti laiku. Atsakovas visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių objektyviai neįvertino ir neatsižvelgė į tai, jog nors ir pavėluotai, pareiškėjas pateikė reikalaujamą deklaraciją bei sumokėjo privalomus mokėti mokesčius. Pritaikytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas už pavėluotus deklaruoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius nagrinėjamu atveju yra neteisingas ir mažintinas. Tokios praktikos panašioje byloje laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-114/2012).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigė, kad mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti metines mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios teritorijoje įregistruotas mokesčio mokėtojas, ir atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ar įgaliotai institucijai, išdavusiai leidimą, bei sumokėti mokestį iki kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio, vasario 1 dienos. Kulių medžiotojų būrelis mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją už 2014 metus pateikė ir mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą sumokėjo jau po 2015 m. vasario 18 d. pavedimo Nr. 4 „Atlikti mokestinį Kulių medžiotojų būrelio patikrinimą“. Kulių medžiotojų būrelis nedeklaravo medžiojamųjų gyvūnų išteklių, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi buvo paskaičiuoti nedeklaruoti mokesčiai didesniu mokesčių tarifu. Mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą didesniu tarifu paskaičiuotas pagrįstai.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo Kulių medžiotojų būrelio skundą tenkinti iš dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr.1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokestį sumažinti iki 908,25 Eur (devynių šimtų aštuonių eurų 25 ct).
Teismas nurodė, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir/ar be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad vyko susirašinėjimas su Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnyje numatytomis institucijomis, t. y. valstybine mokesčių inspekcija, atsakinga už kontrolę, ar laiku sumokamas mokestis, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atsakinga už kontrolę, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes negalima konstatuoti, kad pareiškėjas nuslėpė mokestį.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas per įstatymo numatytą terminą, t. y. iki 2015 m. sausio 31 d., nedeklaravo išgautų gamtos išteklių kiekio. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad pareiškėjas deklaraciją turėjo pateikti iki 2015 m. vasario 18 d. – prievolė sumokėti mokestį yra sietina su įstatymo leidėjo numatytais terminais, o ne su Plungės rajono agentūros pavedimu atlikti patikrinimą (2015 m. vasario 18 d.).
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nebuvo pakankami aktyvus ir atidus įgyvendindamas prievolę laiku ir teisingai deklaruoti mokesčius už valstybinius gamtos išteklius. Leidimas naudotis medžiojamųjų gyvūnų ištekliais Kulių medžioklės ploto vienete buvo panaikintas Šiaulių RAAD įsakymu 2014 m. birželio 2 d. Nr. V-162, o pareiškėjas aktyviai pradėjo domėtis deklaruojamo mokesčio apskaičiavimu tik 2015 m. sausio 15 d.
Teismas pažymėjo, kad įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už nedeklaruotus 2014 metais naudotus medžioklės plotus nustatymo 908,25 Eur (2x454,12 Eur).
III.
Pareiškėjas Kulių medžiotojų būrelis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą patvirtinti 2015 m. vasario 27 d. patikrinimo aktą Nr. 28 (4.29 K-PL) (b. l. 71–74).
Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjui nustatyta (sumažinta) ekonominio poveikio priemonė - 908,25 Eur yra per griežta ir neatitinkanti formalaus pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio. Apelianto nuomone, teismo konstatuotos faktinės aplinkybės bei byloje ištirti rašytiniai įrodymai aiškiai patvirtina, jog pareiškėjas nepadarė jokios žalos gamtai ar gyvūnų ištekliams, buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, visais įmanomais būdais siekė įgyvendinti savo pareigą pateikti deklaraciją bei sumokėti privalomus mokesčius dar nepasibaigus deklaracijos pateikimo terminui, tačiau pasikeitus medžiotojų būrelio valdybos pirmininkui, dėl objektyvių aplinkybių šios pareigos neįstengė atlikti laiku. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, pareiškėjo veiklos pobūdį, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais, darytina išvada, kad teismo nustatyta ekonominė sankcija už pavėluotus deklaruoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius nagrinėjamu atveju yra neteisinga ir per griežta.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 dienos sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ palikti nepakeistą pilna apimtimi. Atsakovas teigia, kad Kulių medžiotojų būrelis žinojo apie savo prievolę užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (t. y. vasario 1 d.). Didesnio mokestinio tarifo taikymas negali būti laikomas administracine nuobauda, nes nei viena iš minėtų sankcijų nebuvo paskirta pareiškėjui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-12-143/2015 yra konstatavusi, kad mokesčio apskaičiavimas taikant didesnį tarifą yra ekonominė sankcija mokesčio mokėtojui, todėl plečiamasis šią sankciją numatančių įstatymo nuostatų aiškinimas yra negalimas. Kulių medžiotojų būreliui laiku nepateikus mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos ir nesumokėjus mokesčio turi būti taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas, kuomet neadekvačiai mažinamas mokesčio tarifas, formuoja praktiką leisiančią kitiems išvengti sankcijos lygiai taip neatgrasant pažeidėjų nuo naujų teisės pažeidimų. Per maža ekonominė sankcija arba kaip šiuo atveju prašymas jos iš viso netaikyti yra patrauklus teisės pažeidimui ir neskatinantis asmenų laikytis įstatymų bei nedaryti naujų teisės pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1818 redakcija). Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai.
To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Pareiškėjo atžvilgiu mokestinis laikotarpis baigėsi 2014 m. gruodžio 31 d. Nuo šios datos pareiškėjas per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos turėjo pateikti deklaraciją ir sumokėti mokestį. Vadinasi tai turėjo atlikti iki 2015 m. vasario 1 d., o to nepadaręs pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalį. Taigi, Šiaulių apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas per įstatymo numatytą terminą, t. y. iki 2015 m. sausio 31 d., nedeklaravo išgautų gamtos išteklių kiekio.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į šias nuostatas, patikrinęs, kaip apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas reglamentuojančias ekonominės sankcijos skyrimą ir jos dydžio nustatymą, daro išvadą, kad apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, sumažindamas ekonominės sankcijos dydį.
Iš Konstitucinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimo seka, kad teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.
Byloje nėra duomenų, kad Kulių medžiotojų būrelis būtų siekęs tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, esami paklausimai institucijoms rodo, kad medžiotojų būrelis siekė išsiaiškinti kaip tinkamai įvykdyti mokestinę prievolę, byloje nėra įrodymų, kad Kulių medžiotojų būrelis būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, taip pat reikšminga tai, kad Kulių medžiotojų būrelis jokios ekonominės veiklos nevykdo ir pelno nesiekia, o pažeidimu padaryta žala yra minimali, terminas praleistas nežymiai.
Teismas vertina, kad sankcijos dydis nėra aiškiai per didelis, nėra duomenų, kad sankcija būtų neteisinga ir per griežta, todėl apeliacinio skundo argumentai atmetami. Atsakovo teiginiai, kad sankcijos teismas mažinti negali prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, todėl atmetami.
Apelianto nurodomas 2010 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentas administracinėje byloje Nr. N662–1210/2010 nėra susijęs su šią byla, nes joje teismas nesprendė sankcijos už Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalies pažeidimą klausimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Kulių medžiotojų būrelio apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.