- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-21
- Bylos Nr.
- eA-808-822/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03180-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Ernestas Spruogis
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, LR Aplinkos apsaugos departamentas
- Pareiškėjas
- AB "Actas"
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Actas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Actas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. AS-33 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau - ir Sprendimas), kuriuo patvirtinta mokėtina 28 849 Eur suma, ir šią sumą sumažinti iki 2 884,9 Eur.
2. Skunde nurodė, kad Departamentas, atlikęs mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2014-2018 metus, 2019 m. birželio 19 d. patikrinimo aktu Nr. D-16 nustatė, jog Bendrovė už 2015 m. IV ketvirtį - 2018 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Mokesčio įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis. Dėl šių pažeidimų vadovaudamasi Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį pritaikė didesnio mokesčio tarifą ir už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį už 2015 m. IV ketv.-2018 metus iš viso paskaičiavo 28 849 Eur.
3. Teigė, kad su priimtu Departamento Sprendimu nesutinka, kadangi jis yra nemotyvuotas, priimtas nepateikus nei vieno pagrįsto argumento, ir neįvertinus Bendrovės teiktų pastabų. Iki pat 2013 metų įskaitytinai deklaravo apie naudojamą vandenį ir mokesčius mokėjo, tačiau vėliau, Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai pareiškėją patikino, kad panaikinus jiems išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, deklaruoti ir mokėti už išgaunamą vandenį nebereikia. Nuo to laiko pareiškėjas manė, kad jis neatitiko mokesčio mokėtojui keliamų reikalavimų, kaip tai yra numatyta Mokesčio įstatymo 5 straipsnyje. Pareiškėjas gelmių išteklius naudojo savo ūkio reikmėms ir tvirtai buvo įsitikinęs, kad tokiam naudojimui jokio leidimo nereikia. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes pareiškėjui buvo išduotas tik 2018 m. kovo 28 d. leidimu Nr. PV-18-38.
4. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūra 2012 m. liepos 4 d., 2016 m. rugpjūčio 19 d., 2019 m. kovo 20 d. atliko planinius kompleksinius pareiškėjos patikrinimus, kurių metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, todėl pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog jokių deklaracijų teikti ir mokesčių mokėti nereikia. Pareiškėjo nuomone, aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti formaliai, todėl dešimt kartų didesnis mokestis už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį už 2015 metų IV ketvirtį - 2018 metus yra pernelyg didelė našta įmonei, nes minėtas pažeidimas buvo padarytas ne piktybiškai. Sužinojęs apie padarytas klaidas AB „Actas“ sumokėjo paskirtą baudą ir iškart sumokėjo mokesčius, tačiau įprastu, o ne padidintu tarifu, nes Bendrovės veiksmuose jokios tyčios nedeklaruoti duomenų ir nemokėti mokesčių nebuvo. Atsakovo AAD pritaikyta sankcija, dėl paminėtų faktinių aplinkybių, yra neproporcinga (neadekvati) padarytam pažeidimui. Paskirtas 10 kartų padidintas mokestis – 28 849,00 Eur, labai apsunkina AB „Actas“ finansinę padėtį.
5. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad paskaičiuotas mokestis sudaro ketvirtadalį metinio pelno. Bendrovė visais atvejais teikia pirmenybę mokesčių sumokėjimui, niekada nėra turėjusi mokesčio įsiskolinimo. Šiuo atveju irgi neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, tačiau buvo suklaidinta tiek aplinkosaugos specialistų žodinių konsultacijų, tiek pati susipainiojo dėl įstatymų keitimo. Buvo įsitikinusi, kad mokesčio mokėti nereikia, nes vandenį naudojo tik savo reikmėms, leidimo neturėjo.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog buvo suklaidintas Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų, yra bandymas išvengti įstatymu nustatyto mokesčio mokėjimo ir vengimas prisiimti atsakomybę už savo teisės aktams prieštaravusį sistemingą elgesį. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūra neatliko mokestinių patikrinimų - jų atlikimo tvarka ir pagrindai visai kiti, mokestinius patikrinimus reglamentuoja specialieji įstatymai, taip pat Mokesčių administravimo įstatymas, Mokesčių įstatymas, todėl negalėjo pareiškėjo informuoti apie tai, jog mokesčiai nėra sumokėti.
8. Atsakovas nurodė, kad Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Nurodė, kad mokesčio lengvatos gali būti pritaikytos, jeigu tokių lengvatų taikymas nustatytas mokesčių įstatyme, reglamentuojančiame nurodyto mokesčio apskaičiavimo tvarką. Įstatymu nustatytas mokestis į valstybės biudžetą nėra sankcija. Mokesčių administravimo įstatyme ir Mokesčio įstatyme nenumatyta galimybė mokesčio dydį mažinti, taip kaip atitinkama galimybė taikomą sankciją švelninti yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalyje arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje.
9. Pažymėjo, kad juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Skundu šioje byloje pareiškėjas iš esmės reikalauja ne pripažinti skundžiamą aktą neteisėtu ar nepagrįstu, o sau naudingų sprendimo vykdymo pasekmių - tačiau tai turėtų būti VMI prerogatyva ir pareiškėjas neišnaudojo Mokesčių administravimo įstatyme numatytų teisių į mokestinės prievolės mokėjimo išdėstymą protingam laikotarpiui, atidėjimą ir pan., o tiesiog nori jos išvengti apskritai, tokiu būdu paneigdama tiek prievolės laikytis įstatymų prasmę, tiek visų subjektų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pakeitė Departamento 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. Nr. AS-33 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, pareiškėjui apskaičiuotą 28 849 Eur mokestį sumažino iki 5 769,80 Eur.
11. Teismas nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas atliko mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2014–2018 metus ir 2019 m. birželio 19 d. patikrinimo akte Nr. D-16 nustatė, jog pareiškėjas už 2015 metų IV ketvirtį–2018 metus VMI nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT 708, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, tuo pažeidė Mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis. Pagal Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą yra 28 849 Eur.
12. Teismas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu buvo patvirtintas 2019 m. birželio 19 d. patikrinimo aktas Nr. D-16 ir patvirtintas 28 849 Eur mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį už 2015 m. IV ketvirtį–2018 metus. Po Sprendimo priėmimo pareiškėjas pateikė VMI Mokesčių už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėjo mokestį įprastu tarifu.
13. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo 2015 m. IV ketvirtį–2018 metų laikotarpiu išgauto vandens kiekio bei dėl aplinkybės, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu VMI nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio (gamtos išteklių) bei nemokėjo mokesčio. Ginčas byloje kilęs tik dėl mokėtino mokesčio dydžio. Pareiškėjas prašo pakeisti patvirtintą mokėtiną 28 849,00 Eur sumą, ją sumažinant iki 2 884,9 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjui leidimas „Naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes“ Nr. PV-18-38 išduotas 2018 m. kovo 28 d. Remdamasis Mokesčio įstatymo nuostatomis, teismas nurodė, kad pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Mokesčio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
15. Teismas nurodė, kad iš Patikrinimo akto matyti, jog mokestis už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjui apskaičiuotas nustačius faktą, kad pareiškėjas už 2015 metų IV ketvirtį–2018 metus VMI nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandens ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Pats pareiškėjas atsakovui tikrinimo metu pateikė išgauto vandens apskaitos duomenis, kurių pagrindu mokestis buvo apskaičiuotas. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Patikrinimo akte įvertinus faktines aplinkybes konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, mokestis pareiškėjui apskaičiuotas vadovaujantis Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis buvo suklaidintas Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų, nes buvo patikinta, jog panaikinus integruotos taršos leidimą, deklaruoti ir mokėti mokesčių už išgaunamą vandenį nebereikia, nurodė, kad nors šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, tačiau teismo vertinimu aktuali aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas iki 2013 metų, t. y. kol jam buvo reikalingas ir nepanaikintas taršos leidimas, mokestį už išgaunamą vandenį mokėjo. Todėl teismas neatmetė galimybės, kad pareiškėją galėjo neteisingai pakonsultuoti ir departamento specialistai.
17. Vertindamas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūra 2012 m. liepos 4 d., 2016 m. rugpjūčio 19 d., 2019 m. kovo 20 d. atliko planinius kompleksinius Bendrovės patikrinimus, kurių metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimu, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo atliekami pareiškėjo mokestiniai patikrinimai, todėl ir negalėjo būti nustatomos aplinkybės, jog pareiškėjas neteikia deklaracijų ir nemoka mokesčių už gamtos išteklių naudojimą, kadangi šių patikrinimų tikslas buvo atliekų tvarkymo kontrolė.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjo viltys, pagrįstos ankstesniais patikrinimais, konstatavus, jog tie patikrinimai nebuvo susiję su mokesčių už išteklių naudojimą patikrinimu, bei aplinkybė, kad pareiškėjas vandenį naudoja tik savo reikmėms, negali būti vertinamas kaip teisėtas lūkestis, pateisinantis deklaracijų neteikimą bei mokesčio nemokėjimą ir nelemia Sprendimo neteisėtumo. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
19. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl apskaičiuoto mokesčio proporcingumo, nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu.
20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, sprendė, kad Mokesčio įstatyme nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio nustatymo. Teismas spręsdamas dėl ekonominės sankcijos dydžio nustatymo, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, mokesčių deklaracijos buvo nepateiktos dėl apsirikimo, pareiškėjui būnant įsitikinus, jog jis neprivalo mokėti mokesčio už vandenį, kadangi jį naudojo tik savo tikslams bei neturėjo leidimo. Pareiškėjas galėjo būti suklaidintas ir Departamento atliekamų kompleksinių patikrinimų, kurių metu nebuvo nustatoma, kad pareiškėjas savo veikloje pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Teismas pareiškėjo skundą tenkino ir pakeitė Departamento sprendimą sumažindamas apskaičiuotą mokestį iki 5 769,80 Eur.
III.
21. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
22. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Nurodo, kad pareiškėjas sutiko su Patikrinimo akte nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir ginčo šioje bylos dalyje nėra. Teismas pripažino, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjos viltys, pagrįstos ankstesniais patikrinimais, konstatavus, kad tie patikrinimai nebuvo susiję su mokesčių už išteklių naudojimą patikrinimu, bei aplinkybė, kad pareiškėja vandenį naudoja tik savo reikmėms, negali būti vertinamas, kaip teisėtas lūkestis, pateisinantis deklaracijų neteikimą bei mokesčio nemokėjimą ir, juolab, nelemia Sprendimo neteisėtumo. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
23. Departamento nuomone, teismas šioje byloje, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjos paaiškinimais, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui yra pritaikyta sankcija ir nepagrįstai vertino pareiškėjui pritaikytos sankcijos proporcingumą teisingumo bei protingumo kriterijais.
24. Atsakovas pažymi, kad Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas bei įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 6 punkte mokestis yra lygiavertis ir turi tokią pačią bendrą paskirtį kaip ir kiti Lietuvos Respublikos Seimo nustatyti mokesčiai į valstybės biudžetą bei išvardinti Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje, kaip antai pridėtinės vertės mokestis, akcizai, gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, pelno mokestis, žyminis mokestis, muitai ir kt. Departamentui nėra žinomi išvardintų mokesčių pakeitimo, sumažinimo, padidinimo be įstatyminio pagrindimo atvejai ir suformuota teisminė praktika. Departamento nuomone, tokios praktikos atsiradimas kėsintųsi į valdžios padalijimo principus, konkuruojant su įstatymų leidžiamąja valdžia. Teismas nagrinėtų asmenų skundus dėl, jų nuomone, nepagristai didelių mokesčių, pvz. pelno mokesčio. Tuomet susiformuotų (padidėtų tikimybė), kad valstybė negautų jai labai reikalingų suplanuotų pajamų.
25. Iš Mokesčių administravimo įstatymo loginės ir lingvistinės konstrukcijos bei jo sisteminio vertinimo aiškiai matyti Lietuvos Respublikos Seimo išreikšta valia, įstatymų leidėjas nustatė, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Departamento nuomone, Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies turinys aiškiai reikalauja iš mokesčio mokėtojo sumokėti didesnį mokesčio tarifų, taip kompensuojant laiku nepateikus KIT708 deklaracijų ir nesumokėjus valstybės nustatyto mokesčio, išgautų gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas.
26. Departamentas pažymi, kad pareiškėjas yra pelno siekianti organizacija, naudojanti išgautą vandenį savo produkcijai – actui gaminti. Byloje, priešingai negu teismas nustatė, duomenų apie pareiškėjui paskirtų baudų už mokesčių įstatymų pažeidimus nėra. Todėl nesant tokių duomenų nėra objekto, kurio atžvilgiu gali būti taikyti teisingumo ir proporcingumo kriterijai, pasitelkiant kitokius koeficientus/tarifus įstatymų konkrečiai nustatytam mokesčiui skaičiuoti. Byloje iš esmės galėjo būti keliamas nebent mokėtino mokesčio tarifo dydžio klausimas, tačiau ne baudos, sankcijos dydžio klausimas, kadangi kalba eina apie mokesčius, o ne ekonomines sankcijas ar pan. Tuo tarpu teismas, pripažinęs, kad juridinis asmuo turi pareigų domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, dėl tarifo neproporcingumo ar neatitikimo teisingumo kriterijų nematė pagrindo kreiptis dėl įstatymo konstitucingumo.
27. Departamento nuomone, teismas nepagrįstai nepasirėmė Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarime suformuota nuostata, kad dėl mokesčių nesitariama, mokesčio mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose.
28. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Akcentuoja, kad valstybinius mokesčius nustato tik Seimas, tik Įstatymu ir tik Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai. Dėl Mokesčio įstatymo 6 straipsnio konstitucingumo joks Konstitucinio Tesimo nutarimas nėra priimtas, įstatymas galioja ir turi būti taikomas visa apimtimi.
29. Vilniaus apygardos administracinio teismo pastebėjimai dėl teisingumo ir proporcingumo kriterijų sprendime patvirtina, kad teismas galbūt įžvelgė Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies abejones dėl atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau galimybe stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nepasinaudojo. Teismas neįgaliotas spręsti mokesčių dydžių arba nutarti dėl mokesčių, kurie nustatyti įstatymu, neteisingumo.
30. Departamentas pažymi, kad teismas nepagrįstai įvertino ir atsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, mokesčių deklaracijos buvo nepateiktos dėl apsirikimo, pareiškėjui būnant įsitikinus, kad jis neprivalo mokėti mokesčio už vandenį, kadangi jį naudojo tik savo tikslams bei neturėjo leidimo. Šiems teiginiams pats teismas paprieštaravo nurodydamas, kad juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys; įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
31. Priimdamas sprendimą teismas darė prielaidą, kad pareiškėjas neva galėjo būti suklaidintas Departamento ankstesnių patikrinimų, kurių metu nebuvo nustatoma, jog pareiškėjas savo veikloje pažeidė teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat padarė prielaidą, kad pareiškėją neva galėjo neteisingai pakonsultuoti ir byloje nenustatyti specialistai - tokia prielaida nesuprantama, nes ir pats teismas pripažino, kad šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Byloje nėra ir jokių duomenų apie asmeniui suteiktą rašytinę arba viešai paskelbtą kokią nors klaidinančią konsultaciją. Departamento nuomone, šios teismo prielaidos nėra faktinės aplinkybės ir įrodymai, todėl jais remtis priimant sprendimą teismas negalėjo.
Atsiliepimas
32. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
33. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neturėjo teisės mažinti įstatymu nustatyto mokesčio tarifo. Tokios praktikos formavimasis kėsinasi į valdžių padalijimo principą, t. y. teismas šiuo atveju konkuruoja su įstatymo leidžiamąja valdžia. Tokia atsakovo pozicija yra nepagrįsta, o nurodomi pavyzdžiai ir palyginimai neatitinka šioje byloje esančios situacijos.
Šalies argumentai
34. Teigia, kad nei pareiškėjas, nei teismas sprendime nekvestionavo, jog mokestį už išgautą vandens kiekį Bendrovė privalo mokėti. Tokia prievolė numatyta Mokesčio įstatymo 5 straipsnyje. To paties įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyti šio mokesčio dydžiai. Tuo tarpu 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Taigi, taikant lingvistinę ir loginę šios normos analizę, šioje įstatymo normoje nustatytas ne mokesčio dydis, o ekonominė sankcija asmenims, kurie nedeklaravo ar laiku nedeklaravo gamtos išteklius (šiuo atveju vandenį). Kadangi, minėtoje normoje nustatytas ne mokesčio dydis, o ekonominė sankcija už jo nedeklaravimą, tai teismas turėjo teisę šią sankciją mažinti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.
35. Teismas tinkamai įvertino tiek teisinę, tiek faktinę ginčo situaciją ir spręsdamas klausimą dėl AB „Actas“ paskirtos sankcijos proporcingumo, vadovavosi teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų - teisingumas - vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų.
36. Nurodo, kad visos AB „Actas“ nurodytos ir teismo įvertintos aplinkybės, dėl kurių laiku nebuvo pateiktos deklaracijos ir dėl kurių turėtų būti mažintinas mokestis, rodo, jog Bendrovė neturėjo jokio tikslo nuslėpti išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos. Bendrovė, sužinojusi apie įstatymų pažeidimus, nedelsiant deklaravo gamtos išteklius ir sumokėjo mokesčius už juos. Be to, Bendrovė buvo suklaidinta Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų, nes buvo patikinta, kad panaikinus integruotos taršos leidimą, deklaruoti ir mokėti mokesčių už išgaunamą vandenį nebereikia. Bendrovė iki 2013 metų, t. y. tol, kol jai buvo reikalingas ir nepanaikintas taršos leidimas, mokestį už išgaunamą vandenį mokėjo. Tad imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Visos šios nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigia Departamentas, teismo teisingai įvertintos analizuojant paskirtos poveikio priemonės proporcingumą. Departamento pritaikyta poveikio priemonė buvo neadekvati padarytam pažeidimui, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
37. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šiuo atveju valstybės biudžetas, priešingai nei teigia Departamentas, nėra patyręs jokios žalos, nes mokestis pagal Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį jau yra sumokėtas. Be to, teismas sprendimu paliko ir mokesčio dydžio ekonominę sankciją, dėl kurios biudžetas tik pasipildys. Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, sumažindamas ekonominės sankcijos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos sprendimo, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotas 28 849 Eur dydžio mokestis, teisėtumo.
39. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad už padarytą pažeidimą apskaičiuotas 28 849 Eur dydžio mokestis yra neproporcingas pažeidimui ir labai apsunkina Bendrovės finansinę padėtį, todėl prašė jį sumažinti iki 2 884,9 Eur.
40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, aktualią teisminę praktiką, tai, kad pareiškėjas padaryto pažeidimo neginčija, sprendė, kad pareiškėjui paskirta sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ją sumažino iki 5 769,80 Eur.
41. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjui yra pritaikyta sankcija, o ne apskaičiuotas mokestis, todėl nepagrįstai vertino pareiškėjui pritaikytos sankcijos proporcingumą teisingumo bei protingumo kriterijais. Mokesčio dydis nustatytas Mokesčio įstatyme, tai nėra sankcija, kurios dydį teismas galėtų mažinti. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, mokesčių deklaracijos buvo nepateiktos dėl apsirikimo, pareiškėjui būnant įsitikinus, jog jis neprivalo mokėti mokesčio už vandenį, kadangi jį naudojo tik savo tikslams bei neturėjo leidimo, nes pareiškėjas šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Taip pat byloje nėra ir jokių duomenų apie asmeniui suteiktą rašytinę arba viešai paskelbtą kokią nors klaidinančią konsultaciją, todėl ir ši aplinkybė sprendime nurodyta nepagrįstai.
42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.
43. Pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
44. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, atsakovas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
45. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovė nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 už 2015 metų IV ketvirtį–2018 metus, t. y. nedeklaravo per nurodytą laikotarpį išgauto vandens kiekio, ir tokiu būdu pažeidė Mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis, todėl atsakovas, remdamasis Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį Bendrovei paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą (dauginant iš koeficiento 10) - 28 849 Eur.
46. Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad Mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliaciniame skunde šiuo aspektu išdėstyti argumentai ir samprotavimai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
48. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nurodyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų tyčia siekęs nuslėpti ar nedeklaruoti išgauto vandens kiekio bei nesumokėti už jį mokesčių, kad jis patikrinimo metu būtų nebendradarbiavęs su mokesčių administratoriumi ar neteikęs patikrinimui reikiamos informacijos ir (ar) dokumentų, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, priešingai, mokestį už išgaunamą vandenį iki 2013 m., kol buvo reikalingas ir nepanaikintas taršos leidimas, Bendrovė yra sumokėjusi. Nors byloje ir nėra pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjas galbūt buvo suklaidintas ar neteisingai pakonsultuotas Departamento specialistų, jog panaikinus taršos leidimą nereikia mokėti mokesčio, tačiau nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokia galimybė neatmestina. Kaip atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė pareiškėjas, Bendrovė buvo suklaidinta Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų, nes buvo patikinta, kad panaikinus integruotos taršos leidimą, deklaruoti ir mokėti mokesčių už išgaunamą vandenį nebereikia. Atsakovas šių pareiškėjo teiginių taip pat nepaneigė.
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ar padarytų išvadų vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad jos yra neteisingos.
51. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Bendrovei už nustatytą pažeidimą paskirta neproporcinga sankcija, todėl, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai sumažino Departamento pareiškėjui apskaičiuotą mokėtiną sumą. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.