Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,

dalyvaujant pareiškėjos akcinės bendrovės „duomenys neskelbtini“ direktoriui A. U., advokatui P. B.,

atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui L. U.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019-08-14 sprendimą Nr. AS-33 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau- ir Sprendimas), kuria patvirtinta mokėtina 28849 Eur suma ir šią sumą sumažinti iki 2884,9 Eur.

Skunde nurodo, kad Departamentas atlikęs mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2014-2018 metus 2019-06-19 patikrinimo aktu Nr. D-16 nustatė, kad AB „duomenys neskelbtini“ už 2015 m. IV ketvirtį - 2018 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai iš viso nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 str. 1 d., 4 str. 2 d., ir 7 str. 1, 2, 4 dalis. Dėl šių pažeidimų vadovaudamasi Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį pritaikė didesnio mokesčio tarifą ir už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį už 2015 m. IV ketv.-2018 metus iš viso paskaičiavo 28 849 Eur.

Su priimtu Departamento Sprendimu nesutiktina, nurodo, kad jis yra nemotyvuotas, priimtas nepateikus nei vieno pagrįsto argumento, ir neįvertinus jų teiktų pastabų.

Skunde nurodo, kad iki pat 2013 metų imtinai deklaravo apie naudojamą vandenį ir mokesčius mokėjo, tačiau vėliau, Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai pareiškėją patikino, kad panaikinus jiems išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, deklaruoti ir mokėti už išgaunamą vandenį nebereikia. Nuo to laiko pareiškėja manė, kad ji neatitiko mokesčio mokėtojui keliamų reikalavimų, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnyje. Pareiškėja gelmių išteklius naudojo savo ūkio reikmėms ir tvirtai manė, jog tokiam naudojimui jokio leidimo nereikia. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes pareiškėjai buvo išduotas tik 2018-03-28 leidimu Nr. PV-18-38. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūra 2012-07-04, 2016-08-19, 2019-03-20 atliko planinius kompleksinius pareiškėjos patikrinimus, kurių metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, todėl pareiškėja buvo įsitikinusi, kad jokių deklaracijų teikti ir mokesčių mokėti nereikia. Pareiškėjos nuomone, aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti formaliai, todėl dešimt kartų didesnis mokestis už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį už 2015 metų IV ketvirtį - 2018 metus yra pernelyg didelė našta įmonei, nes minėtas pažeidimas buvo padarytas ne piktybiškai. Sužinojęs apie padarytas klaidas AB „duomenys neskelbtini“ sumokėjo paskirtą baudą ir iškart sumokėjo mokesčius, tačiau įprastu, o ne padidintu tarifu, nes AB „duomenys neskelbtini“ veiksmuose jokios tyčios nedeklaruoti duomenų ir nemokėti mokesčių nebuvo. Mano, kad tokia Aplinkos apsaugos departamento pritaikyta sankcija, dėl aukščiau paminėtų faktinių aplinkybių, laikytina neproporcinga (neadekvačia) padarytam pažeidimui. Paskirtas 10 kartų padidintas mokestis - 28 849,00 Eur, labai apsunkina AB „duomenys neskelbtini“ finansinę padėtį.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai skundą palaikė jame išdėstytais argumentais ir prašė skundą tenkinti. Įmonės vadovas nurodė, kad paskaičiuotas mokestis sudaro ketvirtadalį metinio pelno. Nurodė, kad jų įmonė visais atvejais teikia pirmenybę mokesčių sumokėjimui, nėra turėję niekada mokesčio įsiskolinimo. Šiuo atveju irgi neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, tačiau buvo suklaidinti tiek aplinkosaugos specialistų žodinių konsultacijų, tiek patys susipainiojo dėl įstatymų keitimo. Buvo įsitikinę, kad jiems mokesčio mokėti nereikia, nes vandenį naudojo tik savo reikmėms leidimo neturėjo.

Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (e.b. l.33-38).

Pareiškėjos argumentą, kad ją suklaidino Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai, laiko bandymu išvengti įstatymu nustatyto mokesčio mokėjimo ir vengimu prisiimti atsakomybę už savo teisės aktams prieštaravusį sistemingą elgesį. Departamentas pažymi, kad pareiškėjos nurodyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūra neatliko mokestinių patikrinimų - jų atlikimo tvarka ir pagrindai visai kiti, mokestinius patikrinimus reglamentuoja specialieji įstatymai, tame tarpe Mokesčių administravimo įstatymas, Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, todėl negalėjo pareiškėjos informuoti apie tai, jog mokesčiai nėra sumokėti.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Nurodo, kad mokesčio lengvatos gali būti pritaikytos, jeigu tokių lengvatų taikymas nustatytas mokesčių įstatyme, reglamentuojančiame nurodyto mokesčio apskaičiavimo tvarką. Įstatymu nustatytas mokestis į valstybės biudžetą nėra sankcija. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nenumatyta galimybė mokesčio dydį mažinti, taip kaip atitinkama galimybė taikomą sankciją švelninti yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų 34 straipsnio 5 dalyje arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje.

Pažymi, kad juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.

Skundu šioje byloje pareiškėja iš esmės reikalauja ne pripažinti skundžiamą aktą neteisėtu ar nepagrįstu, o sau naudingų sprendimo vykdymo pasekmių - tačiau tai turėtų būti Valstybinės mokesčių inspekcijos prerogatyva ir pareiškėja neišnaudojo Mokesčių administravimo įstatyme numatytų teisių į mokestinės prievolės mokėjimo išdėstymą protingam laikotarpiui, atidėjimą ir pan., o tiesiog nori jos išvengti apskritai - taip paneigdama tiek prievolės laikytis įstatymų prasmę, tiek visų subjektų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019-08-14 sprendimo Nr. AS-33 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtinta mokėtina 28849 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja prašo šią sumą sumažinti iki 2884,9 Eur.

Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas atliko mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2014-2018 metus ir 2019-06-19 patikrinimo aktu Nr. D-16 nustatė, kad pareiškėja už 2015 metų IV ketvirtį - 2018 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini) tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą yra 28 849 Eur (e.b.l. 25-27).

Ginčijamu Sprendimu buvo patvirtintas 2019-06-19 patikrinimo aktas Nr. D-16 ir patvirtinta 28 849 Eur mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį už 2015 metų IV ketvirtį - 2018 metus (e.b.l. 28-29).

Po Sprendimo priėmimo pareiškėja pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčių už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (e.b.l. 19-24) ir sumokėjo mokestį įprastu tarifu.

Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos 2015 m. IV ketvirtį - 2018 metų laikotarpyje išgauto vandens kiekio bei dėl aplinkybės, kad pareiškėja nurodytu laikotarpiu Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini) tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio (gamtos išteklių) bei nemokėjo mokesčio.

Ginčas byloje yra tik dėl mokėtino mokesčio dydžio. Pareiškėja prašo pakeisti patvirtintą mokėtiną 28849,00 Eur sumą, ją sumažinant iki 2884,9 Eur.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

Nustatyta, kad pareiškėjui leidimas „Naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes“ Nr. PV-18-38 išduotas 2018-03-28.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.

Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (6 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

Iš Patikrinimo akto matyti, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjai apskaičiuotas nustačius faktą, kad pareiškėja už 2015 metų IV ketvirtį- 2018 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandens ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini) t.y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Pati pareiškėja atsakovui tikrinimo metu pateikė išgauto vandens apskaitos duomenis, kurių pagrindu mokestis buvo apskaičiuotas. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių tarp proceso šalių nėra. Patikrinimo aktu įvertinus faktines aplinkybes buvo konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Mokestis pareiškėjai apskaičiuotas vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata.

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (1 str.). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (2 str.).

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo yra mokesčio objektas.

Pareiškėja skundą grindžia argumentu, kad ji buvo suklaidinta Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų, nes buvo patikinta, kad panaikinus integruotos taršos leidimą deklaruoti ir mokėti mokesčių už išgaunamą vandenį nebereikia. Nors šiam argumentui pagrįsti pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, tačiau teismo vertinimu aktuali aplinkybė yra ta, kad pareiškėja iki 2013 metų, tai yra kol jai buvo reikalingas ir nepanaikintas taršos leidimas, mokestį už išgaunamą vandenį mokėjo. Todėl neatmetama galimybė, kad pareiškėją galėjo neteisingai pakonsultuoti ir departamento specialistai.

Vertinant pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūra 2012-07-04, 2016-08-19, 2019­-03-20 atliko planinius kompleksinius AB „duomenys neskelbtini“ patikrinimus, kurių metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimu, pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo atliekami pareiškėjos mokestiniai patikrinimai, todėl ir negalėjo būti nustatomos aplinkybės, kad pareiškėja neteikia deklaracijų ir nemoka mokesčių už gamtos išteklių naudojimą, kadangi šių patikrinimų tikslas buvo atliekų tvarkymo kontrolė (e.b.l. 11-15).

Įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjos viltys, pagrįstos ankstesniais patikrinimais, konstatavus, kad tie patikrinimai nebuvo susiję su mokesčių už išteklių naudojimą patikrinimu, bei aplinkybė, kad pareiškėja vandenį naudoja tik savo reikmėms, negali būti vertinamas, kaip teisėtas lūkestis, pateisinantis deklaracijų neteikimą bei mokesčio nemokėjimą ir, juolab, nelemia Sprendimo neteisėtumo. Juridinis asmuoturi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.

Skundu pareiškėja kelia klausimą ir dėl proporcingumo principo pažeidimo bei sankcijos sumažinimo. Pareiškėjos vertinimu jai paskirta neproporcinga sankcija, kuri turėtų būti sumažinta.

Kaip šiame teismo sprendime jau minėta Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas).

Pareiškėja nurodo, kad, siekdama didinti įmonės našumą, 2019-03-21 pasirašė 450 000,00 Eurų vertės sutartį su Lietuvos verslo paramos agentūra dėl gamybos procesų skaitmeninimo. Pagal sutartį iš ES fondų bus finansuojama 193 955,00 Eur. Naujai technologijai įmonė turi investuoti 257 045,00 Eurų savų lėšų. Nurodo, kad naują technologiją reikia įdiegti statomame pastate, prie kurio privedamos visos būtinos inžinerinės komunikacijos. Šie statybos darbai įmonei papildomai kainuos apie 150 000,00 Eurų, statybos darbų iš skaitmeninimo programos lėšų valstybė nefinansuoja. Nurodo, kad įrengimų užpirkimui iš Vokietijos tiekėjo F kompanijos IV ketv. 2019 m. AB „duomenys neskelbtini“ apsiformino su Luminor banku Kreditavimo sutartį Nr. 174952396-K2 250 000,00 Eurų sumai, kurią privalės grąžinti 2020 metais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, daro išvadą, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio nustatymo. Teismas spręsdamas dėl ekonominės sankcijos dydžio nustatymo, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, mokesčių deklaracijos buvo nepateiktos dėl apsirikimo, pareiškėjui būnant įsitikinus, kad jis neprivalo mokėti mokesčio už vandenį, kadangi jį naudojo tik savo tikslams bei neturėjo leidimo. Pareiškėjas galėjo būti suklaidintas ir Departamento atliekamų kompleksinių patikrinimų, kurių metu nebuvo nustatoma, kad pareiškėjas savo veikloje pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas, pakeičiant ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį - 28849 eurų mokestį sumažinant iki 5769,80 euro.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos akcinės bendrovės „duomenys neskelbtini“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. Nr. AS-33 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 28849 eurų mokestį sumažinti iki 5769,80 euro.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.