- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-28
- Bylos Nr.
- eI3-2770-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00933-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- Lailūnų žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,
žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lailūnų žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2021 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. AS-73 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino 2021 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu Nr. 8.25-PA-96/7-2021 pareiškėjai priskaičiuotą 24 124,00 eurų mokestį didesniu tarifu už 2018-2019 metų ketvirčius ir 2020 metų I ir II ketvirčius.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja (toliau – ir bendrovė) pateikė teismui skundą ir prašo Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2021 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. AS-73 dėl apskaičiuoto 24 124,00 Eur mokesčio sumažinti iki 3 618,60 Eur.
2.1. Paaiškino, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas atliko planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2018-2020 m. laikotarpiu) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Apie pradėtą patikrinimą pareiškėja buvo informuota.
2.2. Atlikus patikrinimą, surašytas 2021 m. sausio 15 d. patikrinimo aktas Nr. 8.25-PA-96/7-2021, kuriame nurodyta, kad pareiškėja, būdama mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminio vandens) mokėtoja, už 2018 m. I-IV ketv., 2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m, 1-111 ketv. mokestinius laikotarpius iki patikrinimo pradžios nepateikė mokesčių deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 ir 4 dalis bei Mokesčio deklaracijų KIT708 pateikimo taisyklių 5, 6 ir 9 punktų reikalavimus. Pareiškėjai apskaičiuotas privalomas sumokėti 24 124,00 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą. Pareiškėja 2021 m. sausio 13 d. pateikė mokesčio deklaracijas K1T708 už 2020 m. I-IV ketv. mokestinius laikotarpius, kurios vertintos nebuvo, nes pateiktos mokestinio patikrinimo metu.
2.3. Teigia, kad išgautą požeminį vandenį iš Lebedžių gręžinio naudojo tik savo ūkio reikmėms, o iš kitų gręžinių patiektas gyventojams kiekis iš kiekvieno gręžinio neviršijo 10 m³ per parą vandens ir vandeniu aprūpino iš kiekvieno gręžinio mažiau kaip 50 asmenų, manė, kad ji už tokiu atveju paimtą požeminį vandenį neprivalo mokėti mokesčio už gamtos išteklius. Pažymi, kad nuo pat Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – ir TIPK) išdavimo apie pareiškėjos išgaunamą požeminį vandenį, jo kiekius, naudojimo paskirtį buvo žinoma atsakovui, tačiau joks įspėjimas apie netinkamai deklaruojamą išgautą požeminį vandenį ir jo mokėjimą negautas, o tiesiog iš karto pritaikytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, kas iš esmės laikytina baudžiamojo pobūdžio sankcija. Tokiu būdu, atsakovas, operatyviai neįspėjęs pareiškėjos apie pažeidimus, sudarė sąlygas priskaičiuoti mokestį 10 kartų padidintu tarifu net už 3 metus. Jei tik pareiškėja būtų buvusi anksčiau įspėta apie netinkamą įstatymų vykdymą, ji būtų operatyviai sureagavusi ir pašalinusi pažeidimą, kaip tai iš karto padarė prasidėjus patikrinimui, kurio metu atsakovė sužinojo, jog klaidingai interpretavo teisės normas, t. y. vos tik iš patikrinimą atlikusios inspektorės pareiškėja sužinojo, kad privalo teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) ir mokėti mokestį už paimtą požeminį vandenį, nedelsdama ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti: 2020 m. požeminio vandens išgavimą deklaravo 2021 m. sausio 13 d. ir tą pačią dieną sumokėjo 688 Eur mokesčio, 2018 ir 2019 m. požeminio vandens išgavimą deklaravo 2021 m. sausio 14 d. ir 2021 m. sausio 15 d. sumokėjo 2 465,00 Eur. Taigi patikrinimo metu pareiškėja pašalino pažeidimą, pateikdama trūkstamas mokesčio deklaracijas ir sumokėdama mokestį už požeminį vandenį įprastu tarifu.
2.4. Pažymi, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjos sumokėtas mokestis įprastiniu tarifu (t. y. Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priede nustatytu tarifu) nebuvo įskaičiuotas į padidinto tarifo mokestį (Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – ir MUVGIĮ) nenumato, kad reiktų mokėti mokestį ir įprastu tarifu, ir padidintu tarifu). Prašo atsižvelgti į tai, kad pareiškėja bendradarbiavo su patikrinimą atliekančia inspektore (pateikė įrodymus apie Pareiškėjos išgautus požeminio vandens kiekius, kurių pagrindu buvo surašytas 2021 m. sausio 14 d. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktas Nr. DISA-9.
2.5. Mano, kad pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas, todėl prašo Sprendimą pakeisti, apskaičiuotą 24 124,00 Eur mokestį sumažinant iki protingos sumos.
2.6. Teismo posėdyje pareiškėja prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neturėtų būti keičiamas. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė 2021 m. sausio mėn. 18 d. atliko pareiškėjo planinį patikrinimą, kurio tikslas – mokesčio už 2018- 2019 m. bei 2020 m. I, II ir III ketv. išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo patikrinimas. Patikrinimo metu nustatė, kad bendrovė eksploatuoja tris vandenvietes, kurioms priklauso: gręžinys Nr. 13730, esantis Lailūnų k., Rokiškio r., gręžinys Nr. 19294, esantis Lebedžių k., Rokiškio r. ir gręžinys Nr. 19287, esantis Martinonių k., Rokiškio r. Todėl pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu buvo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, nes pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalis, 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus, galiojusius tikrinamuoju laikotarpiu, požeminio vandens išteklių išgavimui jai buvo reikalinga turėti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes (toliau – ir Leidimas). Bendrovė iki šiol turi dar galiojantį TIPK Nr. P2-5/035 su vandens paėmimo, tiekimo bei vartojimo dalimi nurodytoms trims vandenvietėms, juo yra suteikta teisė išgauti požeminį vandenį ir yra prilyginamas leidimui išgauti požeminio vandens išteklius.
3.1. Pareiškėja išgaudama vandenį iš Lebedžių ir Martynonių vandenviečių, kurį naudojo savo vykdomai ūkinei komercinei veiklai, privalėjo jį deklaruoti ir taikyti jam nustatytą mokesčio tarifą (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,10 Eur), o už išgaunamą vandenį, kuris buvo tiekiamas gyventojų aprūpinimui – 0,03 Eur/m3 (požeminis vanduo, išskyrus mineralinį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui). Todėl, už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Pažymi, kad MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento – 10. Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskaičiuoto mokesčio ar paskaičiuotą mokestį sumažinti. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas.
3.2. Departamentas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad ji niekada nebuvo informuota apie egzistuojančią prievolę deklaruoti išgautą vandens kiekį. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti riziką, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas pareiškėjai nustato pareigą būti atidžiai, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą. Departamento pareigūnai ankstesnių patikrinimų metu nėra tikrinę išgaunamo požeminio vandens ir mokesčių mokėjimo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijos(ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą.
3.3. Nesutinka su pareiškėjos alternatyviu reikalavimu sumažinti padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį iki 3 000 eurų. Mokestis padidintu tarifu turi būti veiksmingas, idant asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei kartu būtų ir atgrasantis kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos prašomas paskirti 3 618,66 eurų mokestis, Departamento nuomone, nėra ženklus, kad darytų atgrasantį poveikį už be leidimo išgautus ir nedeklaruotus gamtos išteklius ir būtų veiksmingas siekiant šių pažeidimų prevencijos.
3.4. Teismo posėdyje atsakovas prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl spendimo, kuriuo pareiškėjai paskaičiuotas padidintas 24 124,00 mokesčio tarifas už 2018-2020 m. išgautą požeminį vandens išteklių kiekį neturint leidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (KIT708 forma) už 2018-2019 metų ketvirčius ir 2020 metų I ir II ketvirtį iki patikrinimo pradžios (2020 m. gruodžio 22 d.) nebuvo pateikusi deklaracijų, t. y. nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius.
5.1. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjos planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2018-2020 m. laikotarpiu) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atlikęs pareiškėjos mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018-2020 metus, 2021 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė vykdė požeminio vandens išteklių gavybą, turėjo leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai ir, vadovaujantis MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalimi, yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, todėl pagal šį įstatymą, kitus patikrinimo akte nurodomus teisės aktus privalėjo deklaruoti sunaudojamo vandens kiekį bei mokėti nustatyto dydžio mokestį, tačiau jo nemokėjo ir nedeklaravo (deklaravo tik Departamentui pradėjus patikrinimą), tuo pažeidė MUVGIĮ 2 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 ir 4 dalis, Mokesčio deklaracijų KIT708 pateikimo taisyklių 5, 6 ir 9 punktų reikalavimus, todėl paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 24 124,00 eurų.
5.2. Pareiškėja pastabų dėl patikrinimo akto nepateikė, todėl Departamentas, atsižvelgęs į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2021 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. AS-73 patvirtino 2021 m. sausio 15 d. patikrinimo aktą Nr. 8.25-PA-96/7-2021.
6. Pareiškėja neginčija, kad išgavo požeminį vandenį, neginčija išgauto vandens kiekio, neginčija ir fakto, kad išgauto vandens laiku nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių, tačiau nesutinka su sprendimu pritaikytu ekonominės sankcijos dydžiu.
7. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos alternatyviu reikalavimu sumažinti padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį iki 3 000 eurų, nes mokestis padidintu tarifu turi būti veiksmingas, idant asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei kartu būtų ir atgrasantis kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų.
8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MUVGIĮ , nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, Žemės gelmių įstatymas (toliau – ir ŽGĮ), MAĮ.
8.1. MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Pagal MUVGIĮ 8 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis MUVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
8.2. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Vadovaujantis MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėja yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja.
8.3. Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė ŽGĮ redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
8.4. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius, jei kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad MAĮ nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.
8.5. Pareiškėjas išgaudamas vandenį iš Lebedžių ir Martynonių vandenviečių, kurį naudojo savo vykdomai ūkinei komercinei veiklai, privalėjo jį deklaruoti ir taikyti jam nustatytą mokesčio tarifą (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,10 Eur), o už išgaunamą vandenį, kuris buvo tiekiamas gyventojų aprūpinimui – 0,03 Eur/m3 (požeminis vanduo, išskyrus mineralinį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui).
8.6. Taigi, už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Todėl už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento – 10.
9. Vadinasi pareiškėja, kaip juridinis asmuo, vykdantis ilgametę žemės ūkio veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei.
10. Todėl esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu vykdė požeminio vandens išteklių gavybą, turėjo leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai ir, vadovaujantis MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalimi, yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, todėl pagal šį įstatymą, kitus patikrinimo akte nurodomus teisės aktus privalėjo deklaruoti sunaudojamo vandens kiekį bei mokėti nustatyto dydžio mokestį, tačiau jo nemokėjo ir nedeklaravo (deklaravo tik Departamentui pradėjus patikrinimą), tuo pažeidė MUVGIĮ 2 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 ir 4 dalis, Mokesčio deklaracijų KIT708 pateikimo taisyklių 5, 6 ir 9 p. reikalavimus.
11. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).
12. Teismas taip pat pažymi, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
13. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Byloje nustatyta, kad pareiškėja, atskleidė visus jai žinomus duomenis. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti 2 kartus.
14. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatų visuma, konstatuoja, kad Departamento paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turi būti mažinama iki 4 824 eurų.
15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Lailūnų žemės ūkio bendrovės skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. Nr. AS-73 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, apskaičiuotą ir patvirtintą 24 124,00 eurų mokestį sumažinti iki 4 824,00 (keturių tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt keturių eurų) eurų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.