Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sikstela“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021-03-12 priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjai už nustatytus pažeidimus skirta sankcija, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja UAB „Sikstela“ nuomos teisės pagrindais (2016-07-18 nuomos sutartis su E. Ž.) laikinai valdė ir naudojo žemės sklypą, kad. Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,7075 ha, kuriame buvo vandens gręžinys Nr. 25305. Iš šio gręžinio 2017-2019 m. pareiškėja vykdė kito požeminio vandens gavybą.

Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė atliko pareiškėjos planinį patikrinimą, 2021-01-15 surašė patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-120) dėl mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2017-2019 metais) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo, kuriame nurodė, kad pareiškėja 2017-2019 metais vykdė kito požeminio vandens gavybą, neturint Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes (toliau – ir Leidimas). Pareiškėja vykdydama valstybinių gamtos išteklių gavybą be Leidimo pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl vadovaujantis MVGIĮ įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, taikant didesnį mokesčio tarifą, apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną 11 772 Eur mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius be Leidimo.

2021-02-11 pareiškėja pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto.

Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas, vykdantis Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento direktoriaus funkcijas, Sprendimu patvirtino Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnės 2021-01-15 patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-120 ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 11 772 Eur mokestį. Sprendime konstatuota, kad UAB „Sikstela“ už 2017 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 830 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 848 eurai, už 2017 m. II ketvirtį be leidimo išgautą 743 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 774 eurai, už 2017 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 831 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 865 eurai, už 2017 m. IV ketvirtį be leidimo išgautą 668 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 705 eurai, už 2018 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 654 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 692 eurai, už 2018 m. II ketvirtį be leidimo išgautą 915 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 981 eurai, už 2018 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 1037 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 1102 eurai, už 2018 m. IV ketvirtį be leidimo išgautą 920 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 996 eurai, už 2019 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 1333 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 1440 eurai, už 2019 m. II ketvirtį be leidimo išgautą 1044 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 1149 eurai, už 2019 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 1113 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 1214 eurai, už 2019 m. IV ketvirtį be leidimo išgautą 913 m³ kito požeminio vandens kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 1006 eurai. Iš viso už 2017 – 2019 m. mokestiniais laikotarpiais UAB „Sikstela“ be leidimo išgautą kito požeminio vandenį kiekį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 11 772 eurai.

Pareiškėja pateikė teismui skundą dėl Sprendimo. Iš skundo turinio nustatyta, kad pareiškėja iš esmės neginčija jos padaryto ir Departamento patikrinimo metu nustatyto pažeidimo, t. y. kad 2017-2019 metais visą kiekį požeminio vandenio iš grežinio Nr. 25305 išgavo be Leidimo. Teigia, jog tai formalus pažeidimas, tik sužinojusi apie tai ėmėsi veiksmų leidimui gauti, be to, visada deklaravo vandenį ir ir yra sumokėjusi mokesčius. Paties Departamento veiksmai suformavo teisėtą bendrovės lūkestį, o paskirta ekonominė sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui, juolab, kad yra taikoma administracinė atsakomybė ANK nustatyta tvarka.

Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad gamtos išteklių naudotojai privalo <...> racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius, nepažeisti aplinkos apsaugos reikalavimų;<...>. MUVGIĮ mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti, kad gamtos ištekliai būtų išgaunami teisėtai, tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai.

Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo tvarką reglamentavo Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“ (aktuali redakcija nuo 2012-04-27 iki 2020-07-01). Taisyklių 4.1 punkte apibrėžta leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes sąvoka. Leidimas – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas (žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo sutartis nesudaroma) naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.

Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (2019-10-15 įstatymas Nr. XIII-2484, įsigaliojo 2020-07-01) 4 straipsniu mokesčio objektas – išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. MUVGIĮ 5 str. 1 d. numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

MUVGIĮ įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento - 10.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, 2017–2019 metais išgavo kitą požeminį vandenį gręžinyje Nr. 25305 neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo ir išteklių naudojimo sutarties. Pareiškėja yra laikoma mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja ir įstatymo nustatyta tvarka privalėjo turėti leidimą ir mokėti mokestį už išgaunamą požeminį vandenį. Pateikti į bylą rašytiniai įrodymai (deklaracijos) patvirtina, kad pareiškėja nurodytu laikotarpiu deklaravo išgautą vandens kiekį ir sumokėjo mokesčius. Tačiau, kadangi pareiškėja 2017-2019 laikotarpiu Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo naudoti požeminio vandens gavybą gręžinyje Nr. 25305 neturėjo, todėl visas nurodytu laikotarpiu išgautas vanduo laikytinas išgautas be leidimo. Taigi, tuo pažeista Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti. Taigi, pareiškėja, pradėdama ūkinę veiklą, prieš pradėdama eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą privalėjo gauti Leidimą, suteikiantį teisę išgauti valstybinius gamtos išteklius, juos teisingai ir laiku registruoti, deklaruoti, sumokėti mokesčius.

Taigi, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pareiškėjos nurodyti skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neįtakojantys priimto Departamento Sprendimo pagrįstumo. Kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu išgauti požeminį vandenį leidimo pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį neturėjo. Priešingai, nei teigia pareiškėja, leidimas – nėra formalus dokumentas, jo privalomumas yra imperatyviai reglamentuotas įstatymo. Tai, kad pareiškėja nežinojo apie tokio leidimo turėjimą nėra padarytą pažeidimą pateisinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad įstatymo nežinojimas – neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis). Teismas pažymi, kad teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės ir negali būti traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad bendrovė, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d. bei Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198, reikalavimais nustatyta tvarka privalėjo turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Juridinis asmuo ūkinę veiklą vykdantis subjektas turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei nesilaikys galiojančių jo veikloje aktualių įstatymų reikalavimų. Tai, kad sužinojusi apie reikiamą leidimą, iš karto inicijavo jo gavimo procedūrą, be to, buvo deklaravusi ir sumokėjusi visus mokesčius taip pat nepaneigia pareiškėjos atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių. Už nustatytą pažeidimą taikytina imperatyvi įstatymo nuostata (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis), t. y. už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos sankcijos ar ją sumažinti. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką vien fakto, kad pareiškėja be leidimo išgavo tam tikrą gamtos išteklių kiekį neatsižvelgiant į tai, ar teisingai deklaravo visus sunaudotus vandens išteklius ir tinkamai sumokėjo mokėtinus mokesčius, ir ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne (ar tai buvo susijęs su teisės aktų nežinojimu), pakanka, kad būtų – taikomas didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10. Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, kad pareiškėja nebuvo atsakinga, dėl ko laiku bei tinkamai neįgyvendino savo pareigų, ir tai sąlygojo pažeidimo padarymą.

Pareiškėjos argumentai, kad jai teisėtą lūkestį suformavo pats Departamentas, kadangi ankstesnių patikrinimų metu nenustatė tokio pažeidimo, kad nenurodė, jog būtina turėti tokį leidimą, kad nekilo jokių padarinių, apart padaryto formalaus pažeidimo, visiškai nepagrįsti. Pareiškėja visiškai nepagrįstai remiasi tuo, kad kompetetingos institucijos, ne kartą atlikusios patikrinimus, nepareiškė pretenzijų dėl leidimo neturėjimo, apie tai neinformavo ir pan. Departamentas, be to, yra nurodęs, kad Departamento pareigūnai anksčiau nėra atlikę jokių pareiškėjos patikrinimų dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisėtumo. Tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas buvo atliekamas pirmą kartą. Ankstesnis (2019 metų) patikrinimas buvo atliekamas pagal nurodytą patikrinimo tikslą ir rūšį, kuris niekaip nesusijęs su mokestiniu patikrinimu. Taigi, Departamento specialistai neturėjo jokios pareigos informuoti pareiškėją ūkine veikla užsiimantį subjektą, tiek apie įstatymų reikalavimus, tiek apie atitinkamo ūkinėje veikloje reikalingo turėti leidimo privalomumą. Nurodė, kad bendrovė nesidomėjo ir neprašė Departamento konsultacijos rūpimais klausimais dėl gręžinio eksploatavimo ar dėl mokesčių už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėjimo. Taigi, ūkio subjektas vykdydamas veiklą privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Pagal MVGIĮ 8 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, o mokesčio mokėtojas privalo gamtos ištekius išgauti teisėtai, taip pat teisingai ir laiku registruoti išgaunamus gamtos išteklius, juos deklaruoti ir mokėti nustatytus mokesčius.

Anot pareiškėjos jai gali būti taikoma tik administracinė atsakomybė pagal ANK. Teismas pažymi, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Bendrovei kaip ūkio subjektui šiuo atveju atsakomybė už pažeidimą kyla ŽGĮ ir MUVGIĮ pagrindu.

Todėl teismas, įvertinęs nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančiu reglamentavimu, kuris yra imperatyvus, t. y. konstatavus pažeidimą, taikoma konkreti nustatyta sankcija – apskaičiuotą mokėtiną mokestį dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 2 priedas). Jokių aplinkybių vertinti, jog buvo pažeistas pareiškėjos atžvilgiu sąžiningumo, lygiateisiškumo principai, nenustatyta.

Pareiškėja nurodo, kad sankcija neproporcinga padarytam pažeidimui, kadangi ji visada deklaruodavo ir sumokėdavo mokesčius, įstatyme numatytos sankcijos turėtų būti skiriamos tik tiems subjektams kurie nedeklaravo ir nėra sumokėję mokesčių. Atsižvelgiant į tai, prašo nepanaikinus Sprendimo, sumažinti nustatytą mokėtiną mokestį.

Kaip šiame teismo sprendime jau minėta, Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).

Todėl nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl nustatyto pažeidimo, pareiškėjos prašymą dėl mokesčio sumažinimo ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką ginčo klausimu, daro išvadą, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už be Leidimo išgautą požeminį vandenį.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį – 11 772,00 eurų iki 1177,20 Eur sumos. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju pareiškėjo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Sikstela“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021-03-12 sprendimą Nr. AS-91 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 11 772,00 eurų mokestį sumažinti iki 1177,20 eurų.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.