- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-08
- Bylos Nr.
- eI3-999-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03282-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Fausta Vitkienė, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- Žemės ūkio bendrovė „Berčiūnai“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant „Zoom“ programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ (toliau – ir pareiškėjas ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) tuo atveju jeigu Teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo sprendimo panaikinimui, prašome teismo sumažinti Aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą baudą; 3) priteisti iš Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“, naudai bylinėjimosi išlaidas.
2. Skunde pareiškėjas remiasi šiais argumentais:
2.1. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko planinį pareiškėjo mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminio vadens) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017 – 2019 metų mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo Degionių gyvulininkystės komplekso vandenvietėje yra du vandens gavybos gręžiniai. Gręžinys Nr. 17898 yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), o gręžinys Nr. 20011, kuris yra nenaudojamas, – valstybinėje žemėje, kurioje sklypas nesuformuotas.
2.2. Nurodo, jog iš gręžinio Nr. 17898 išgaunamas vanduo naudojamas pareiškėjo gyvulių girdymui, technologiniams procesams. Išgaunamo požeminio vandens apskaita vedama pildant vandens apskaitos žurnalą „ŽŪB „Berčiūnai“ vandens naudojimo parodymai“ pagal metrologiškai tikrinamo vandens skaitiklio parodymus. Metrologinius patikrinimus vykdė tinkamai ir laiku. Pareiškėja patikrinimo metu pateikė požeminio vandens išteklių apskaitos už 2017-2019 metus dokumentus bei mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų duomenis.
2.3. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius ir nėra su Tarnyba sudaręs išteklių naudojimo sutarties (toliau – ir Leidimas). Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas, išgaudamas ir naudodamas požeminio vandens išteklius ūkinei komercinei veiklai neturėdamas Leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MUVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pritaikė mokestinę sankciją – nustatytą mokesčio tarifą padauginant iš koeficiento 10. Iš pareiškėjo pateiktų požeminio vandens išgavimo kiekių duomenų atsakovas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m. pareiškėjas viso išgavo 10 500 m³ gėlo požeminio vandens, t.y. 2017 m. buvo išgauta 4 839m³, 2018 m. – 2 918 m³, 2019 m. – 3 385 m³, todėl pareiškėjas privalo sumokėti 11 142 € (vienuolikos tūkstančių vieno šimto keturiasdešimt dviejų eurų) dydžio mokestinę sankciją už be Leidimo išgautą požeminį vandenį. Atsakovas skundžiamu Sprendimu patvirtino 2020 m. liepos 8 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-30/2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas).
2.4. Pagal naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti: gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.
Nuo 2020 m. liepos 1 d. yra panaikintas reikalavimas pareiškėjui turėti Leidimą norint išgauti ir naudoti požeminio vandens išteklius, kadangi pareiškėjo išgaunamas požeminio vandens kiekis yra ženkliai mažesnis nei 100 m³ požeminio gėlo vandens per parą. Nuo 2020 m. liepos 1 d. yra panaikintas pareiškėjo veikos priešingumas teisei, t. y. nuo 2020 m. liepos 1 d. pareiškėjui nebereikia turėti Leidimo, o pagal MAĮ 142 straipsnio nuostatas veikos priešingumo teisei panaikinimas galioja atgal, todėl pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma MUVGIĮ įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta bauda už mokesčių įstatymo pažeidimą. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, pareiškėjas prašė atsakovo priimant sprendimą dėl 2020 m. liepos 8 d. patikrinimo akto Nr. PA80-30/2020 tvirtinimo atsižvelgti į rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus faktinius bei teisinius argumentus bei netvirtinti minėto patikrinimo akto.
2.5. Tačiau šiais argumentais atsakovas nesivadovavo, Sprendime nurodęs, kad Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad principas lex benignior retro agit (lot. teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal) nėra absoliutus ir ši išimtis taikoma tik baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Pasak atsakovo, šiuo konkrečiu atveju mokestis padidintu tarifu už 2017/2019 m. be Leidimo išgautą vandens kiekį paskaičiuotas vadovaujantis MUVGIĮ įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl taisyklė lex benignior retro agit negali būti taikoma.
Pareiškėjas prieštarauja atsakovui ir pažymi, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo nesusiklostė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse reglamentuojami teisiniai santykiai, bet susiklostė mokestiniai teisiniai santykiai, kylantys iš MAĮ ir MUVGIĮ, o atsakovas pareiškėjo atžvilgiu pritaikė mokestiniuose įstatymuose numatytą baudą. MAĮ 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame įstatyme numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams, jeigu šis straipsnis, šis įstatymas ar atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. MAĮ 13 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą administruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. MUVGIĮ nenustato jokių išskirtinių mokesčio administravimo procedūrų ar išlygų, todėl iš MUVGIĮ kylantiems teisiniams santykiams taikytinas MAĮ, tame tarpe MAĮ 142 straipsnio nuostatos. vadovaujantis MAĮ 142 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui 11 142 Eur dydžio sankcija (bauda) neturėjo būti taikoma, kadangi pareiškėjo veikos priešingumas teisei yra panaikintas.
2.6. Teigia, kad patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas būtų netaupiai ir/ar neefektyviai naudojęs požemį vandenį, išgaunamą iš gręžinio Nr. 17898., taigi nepažeidė MUVGĮ 2 str. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tinkamai vykdė (nors ir pavėluotai) pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, jį sumokėjo ir nebuvo atlikęs jokių veiksmų, dėl kurių valstybės biudžetas būtų patyręs kokią nors žalą. Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kad nebūtų įmanoma nustatyti išgaunamo vandens kiekių, t. y. pareiškėjas metrologiškai tikrindavo išgaunamo vandens skaitiklius, pildydavo apskaitos žurnalą. Pareiškėjo pažeidimas iš esmės pasireiškė tuo, kad jis klaidingai interpretuodamas teisės aktų nuostatas neturėjo Leidimo.
2.7. Aiškinantis situaciją su jam nuosavybės teise priklausančiais gręžiniais paaiškėjo, kad UAB „GEOMINA“ pareiškėjo užsakymu parengtas ŽŪB „Berčiūnai“ Degionių gyvulininkystės komplekso vandenvietės, esančios (duomenys neskelbtini) požeminio vandens išteklių įvertinimas ir vandenvietės apsaugos zonos projektas yra netikslus ir klaidinantis. Projekte nurodytas gręžinys Nr. 17898 nėra tas gręžinys, kuris nurodomas kaip gręžinys, esantis Degionių gyvulininkystės gavybos komplekso centrinėje teritorijoje. Pareiškėjui atlikus turimų dokumentų auditą paaiškėjo, kad Gręžinys Nr. 17898 yra visiškai kitas, pareiškėjui nepriklausantis ir kitoje vietoje esantis gręžinys.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad disponuodamas klaidinančia informacija, to nenorėdamas, suklaidino atsakovą ir jam pateikė tikrovės neatitinkančius UAB „GEOMINA“ parengtus dokumentus, kuriuos, be kita ko, patvirtino Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Gręžinys Nr. 17898, kuris nurodomas UAB „GEOMINA“ parengtame bei Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos patvirtintame projekte, faktiškai yra gręžinys, kuris apskritai nėra įregistruotas Žemės gelmių registre.
Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalį įstatymo lygmeniu nustatyta tvarka būtų siekiama sudaryti galimybę atleisti subjektus, atsidūrusius tokioje pačioje situacijoje kaip pareiškėjas – eksploatuojančius gręžinius, kurie neregistruoti Žemės gelmių registre – nuo atsakomybės.
Pabrėžia, jog pareiškėjo pažeidimas jokių realių neigiamų pasekmių nesukėlė, pareiškėjas nesiekė piktybiškai pažeidinėti teisės normas ir nesukėlė jokios žalos valstybės biudžetui, bendradarbiavo su atsakovo specialistais ir padėjo jiems nustatyti formalaus pažeidimo padarymo aplinkybes bei geranoriškai pateikė visus objektyvius duomenis.
Teigia, kad patikrinimo metu nustatytus veiksmus pareiškėjas atliko dėl netinkamai įvertinto teisinio reglamentavimo bei neteisingo jo interpretavimo. Pagal patikrinimo metu ir tikrinamu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, Leidimas naudoti išteklius nebuvo reikalingas, jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai.
Nurodo, kad remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, ginčo gręžinys yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip artezinis gręžinys, be to, gręžinys yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Šį gręžinį pareiškėjas eksploatuoja nuo gamybinio komplekso privatizavimo pradžios, todėl pareiškėjas nemanė, kad reikia atlikti kokius nors papildomus veiksmus dėl gręžinio įteisinimo.
2.8. Pareiškėjas paaiškina, jog priklauso Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijai, kuri, be kita ko, taip pat suklaidino pareiškėją netinkamai aiškindama teisės aktų nuostatas. Pagal pareiškėjui pateiktą teisinio reglamentavimo aiškinimą pareiškėjui nebuvo būtina gauti Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, kadangi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje yra numatyta išlyga, kad Leidimas nebūtinas, jeigu gręžinys subjektui priklauso nuosavybės teise bei yra nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir naudoja išgaunamą vandenį savo ūkio reikmėms. Pagal pareiškėjui teikiamą teisinio reklamavimo aiškinimą buvo teigiama, kad žemės ūkio veikla nėra ūkinė komercinė veikla, nes vanduo nėra parduodamas, o naudojamas didžiąja dalimi tik gyvulių girdymui.
2.9. Akcentuoja, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas išgauto vandens duomenis būtų klastojęs, falsifikavęs ar kitaip sudaręs kliūtis skyriaus pareigūnams nustatyti realius išgaunamo vandens kiekius. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su atsakovo pareigūnais. Tačiau nepaisant to, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su atsakovo pareigūnais, pateikė tikslius duomenis bei jų nenuslėpė, buvo sumokėjęs visus jam tenkančius mokesčius, pareiškėjui buvo pritaikyta mokestinė sankcija, numatyta MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas vietoje 1 114,20 € sumos ginčijamo Sprendimo pagrindu privalo sumokėti dešimt kartų didesnę baudą, nors jo padarytas pažeidimas nesukėlė jokių realių neigiamų pasekmių. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas sumažinti pareiškėjui skirtą baudą.
2.10. Teismo posėdyje Pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytu argumentus, prašė tenkinti skundą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, su pareiškėjo skundu nesutinka, todėl teismo prašo atmesti žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ skundą kaip nepagrįstą, paliekant Departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. AS-99 nepakeistą:
3.1. Pareiškėjos planinį patikrinimą atliko 2020 m. liepos mėn. 8 d. už 2017-2019 metus. Nurodo, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma, toliau - deklaracija) už 2017-2018 metus ir 2019 metų I ketvirtį pareiškėjas pateikė pavėluotai (2019 m. liepos 12 d.). Deklaracijos už 2019 m. II, III, IV ketvirčius iki patikrinimo pradžios pateiktos nebuvo. Jas pateikė 2020 m. gegužės 13 d., t. y. pradėjus mokestinį patikrinimą. Per 2017-2019 metus pareiškėjas teisė s aktų nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto vandens kiekio už 2019 m. II, III, IV ketvirčius. Pripažįsta tai, jog išgauto požeminio vandens kiekis sutampa su deklaracijose pateiktais duomenimis. Per 2017-2019 m. laikotarpį pareiškėjas išgavo 10 500 m3 požeminio vandens išteklių neturint Lietuvos Geologijos tarnybos išduoto Leidimo ir dalis šio vandens (2 250 m3) teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruota, todėl už išgautą požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 11 142,00 eurų.
3.2. Pareiškėja neginčija tai, jog išgavo požeminį vandenį neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto Leidimo ir nedeklaravo laiku išgautą vandens kiekį. Atsakovas nurodo, jog už be Leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taip pat už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
3.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Departamentas, tvirtindamas patikrinimo aktą neteisingai vertino taisyklės švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taikymą, dėl ko paskaičiavo mokestį padidintu tarifu, o pagal MAĮ 142 straipsnio nuostatas veikos priešingumo teisei panaikinimas galioja atgal, todėl pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta bauda už mokesčių įstatymo pažeidimą.
Pasak atsakovo, MAĮ 139 straipsnyje yra nustatytos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus, 140 straipsnyje - baudų skyrimas. Kadangi MUVGIĮ 6straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas didesnis mokesčio tarifas, o ne bauda, todėl MAĮ 142 straipsnio nuostatos šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomos.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką principas lex benignior retro agit (lot. teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal) nėra absoliutus ir ši išimtis taikoma tik baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Atsakovas mano, kad MUVGIĮ mokesčio objektas yra išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai ir už jų išgavimą nustatytas mokestis, o ne bauda, ir MUVGIĮ nustato apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, o ne administracinę atsakomybę už padarytas veikas, todėl taisyklė lex benignior retro agit už išgautą požeminį vandenį, neturint Lietuvos geologijos tarnybos Leidimo, dėl ko buvo paskaičiuotas mokestis didesniu mokesčio tarifu, pagal suformuotą teismų praktiką šiuo konkrečiu atveju negali būti taikoma.
Atsiliepimas
3.4. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektas, pagal kurį pareiškėjas būtų atleidžiamas nuo jam pritaikytos mokestinės sankcijos, šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas, nes nėra priimtas ir įsigaliojęs.
Teigia, kad MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad už be Leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra taikomas didesnis mokesčio tarifas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Įstatymas nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį nei numatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovo atstovai papildomai nurodė, kad pareiškėjas mokestį naudojamą vandenį iš gręžinio sumokėjo tik už tikrinamąjį laikotarpį, t. y. už 2017-2019 metus, tačiau pareiga mokėti minėtą mokestį pareiškėjui atsirado jau nuo 2015-06-09, todėl Bendrovė elgiasi nesąžiningai. Atsakovo atstovai prašė pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat akcentavo, kad gręžinio įteisinimo procedūras Pareiškėja iniciavo po 2019 m. atlikto Departamento patikrinimo, taip pat nurodė, kad 2019 m. buvo pradėjusi deklaruoti mokestį už išgaunamą vandenį, tačiau vėliau vėl nustojo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjui paskaičiuotas padidintas 11142,00 eurų mokesčių tarifas už 2017, 2018, 2019 metais išgautą požeminio vandens išteklių kiekį neturint Leidimo bei dalies vandens nedeklaravus teisės aktų nustatyta tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:
5.1. Bendrovės kaip mokesčių mokėtojo patikrinimas pradėtas 2020-04-28, Bendrovei elektroniniu paštu išsiuntus pranešimą/pavedimą (registracijos Nr. (7.6)-AD5-6132) apie numatomą patikrinimą).
5.2. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020-07-08 atliko planinį pareiškėjo mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017, 2018, 2019 metų mokestinius laikotarpius ir surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-30/2020. Patikrinimo pagrindas – 2020-02-18 Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. AD1-47 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą ir valstybinius gamtinius išteklius tikrintinų įmonių sąrašo ir savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimų sąrašo 2020 metams patvirtinimo“. Patikrinimo metu mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumui reikalingi duomenys surinkti 2020-05-13 Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 34.
5.3.1. tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė vykdė valstybinių gamtos išteklių (gėlo požeminio vandens) gavybą. Nustatyta, kad pareiškėjas turi 2 požeminio gėlo vandens gręžinius: gręžinys Nr. 17898 yra ŽŪB „Berčiūnai“ priklausančiame sklype, gręžinys Nr. 20011 - valstybinėje žemėje, kurioje sklypas nesuformuotas. Gręžinys Nr. 20011 nenaudojamas. Iš gręžinio Nr. 17898 išgaunamas vanduo naudojamas bendrovės gyvulių girdymui, technologiniams procesams, t. y. ūkinei komercinei veiklai. Išgaunamo požeminio vandens apskaita vedama pildant vandens apskaitos pagal metrologiškai patikrinto vandens skaitiklio parodymus.
5.3.2. Pareiškėja veda paimamo vandens apskaitą už 2017-2019 metus. Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma, toliau - deklaracija) už 2017-2018 metus ir 2019 metų I ketvirtį pareiškėjas pateikė pavėluotai (2019 m. liepos 12 d.). Deklaracijos už 2019 m. II, III, IV ketvirčius iki patikrinimo pradžios pateiktos nebuvo. Jas pateikė 2020-05-13, t. y. pradėjus mokestinį patikrinimą.
5.3.3. per 2017-2019 metus pareiškėjas išgavo požeminį vandenį neturint Lietuvos Geologijos tarnybos išduoto Leidimo, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto vandens kiekio už 2019 m. II, III, IV ketvirčius. Išgauto požeminio vandens kiekis sutampa su deklaracijose pateiktais duomenimis. 2017 m., 2018 m. mokestinių laikotarpių ir 2019 m. I ketvirčio Deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos pavėluotai (2019 m. liepos 12 d.), Deklaracijos už 2019 m. II, III, IV ketvirčius pateiktos jau patikrinimo metu (2020 m. gegužės 13 d.), tuo pažeidžiant MUVGIĮ įstatymo 7 straipsnio 4 dalies, Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų LR aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2006-12-27 įsakymu Nr. D1-614/VA-99, 7 p. reikalavimus.
5.3.4. Pagal pateiktą apskaitą ir pateiktas deklaracijas nustatyta, kad pareiškėjas išgavo požeminio vandens: 2017 m. I ketv. - 2 005 m³, II ketv. - 1 495 m³, III ketv. - 600 m³, IV ketv. - 575 m³; už 2018 m.: I ketv. - m³, II ketv. - 635 m³, III ketv. - 706 m³, IV ketv. - 812 m³; už 2019 m.: I ketv. - 847 m³, II ketv. - 750 m³, III ketv. - 760 m³, IV ketv. - 740 m³. Nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo iš viso 103 120 m³ požeminio vandens. Per 2017-2019 m. laikotarpį pareiškėjas išgavo 10500 m³ požeminio vandens išteklių neturint Lietuvos Geologijos tarnybos išduoto Leidimo ir dalis šio vandens (2 250 m³) teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruota, todėl už išgautą požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 11142,00 eurų.
5.4. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 5 d. raštu Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, kuriomis nesutiko su Patikrinimo akte paskaičiuota mokėtina suma, prašė netvirtinti patikrinimo akto priimant Sprendimą.
5.5. Įvertinęs pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas ir vadovaudamasis MAĮ 132 str. 1 d. 1 punktu, 2020 m. rugsėjo 4 d. Departamentas sprendimu Nr. AS-99 patvirtino 2020 m. liepos 8 d. patikrinimo aktą Nr. PA80- 30/2020. Sprendime nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo rašytines pastabas.
5.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, apskundė jį teismui.
6. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės neginčija jo padarytų ir Departamento nustatytų pažeidimų, t. y. kad išgavo požeminį vandenį, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto Leidimo, ir nedeklaravo laiku dalies išgauto vandens kiekio, tačiau nesutinka su Sprendimu pritaikyta ekonomine sankcija. Pareiškėjas teigia, kad yra pasikeitęs teisinis reglamentavimas, kuriuo Leidimai dėl vandens iš gręžinio naudojimo buvo panaikinti, todėl Bendrovei turi būti taikomas švelnesnio įstatymo galiojimo atgal principas ir sankcija neturėtų būti taikoma, nes šiuo metu tai neaktualu.
Be to, pareiškėjas skunde paaiškina, kad siekė įteisinti gręžinį, tačiau, UAB „GEOMINA“ parengus dokumentus, kuriuos, patvirtino Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, paaiškėjo, kad Gręžinys Nr. 17898, kuris nurodomas UAB „GEOMINA“ parengtame bei Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos patvirtintame projekte, faktiškai yra gręžinys, kuris apskritai nėra įregistruotas Žemės gelmių registre. Pareiškėjo užsakymu parengtas ŽŪB „Berčiūnai“ Degionių gyvulininkystės komplekso vandenvietės, esančios (duomenys neskelbtini) požeminio vandens išteklių įvertinimas ir vandenvietės apsaugos zonos projektas yra netikslus ir klaidinantis. Projekte nurodytas gręžinys Nr. 17898 nėra tas gręžinys, kuris nurodomas kaip gręžinys, esantis Degionių gyvulininkystės gavybos komplekso centrinėje teritorijoje. Pareiškėjui atlikus turimų dokumentų auditą paaiškėjo, kad Gręžinys Nr. 17898 yra visiškai kitas, pareiškėjui nepriklausantis ir kitoje vietoje esantis gręžinys.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės gelmių įstatymas, MUVGIĮ, MAĮ.
Žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą Leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Nuo 2020 m. liepos 1 d. panašios nuostatos išdėstytos 16 straipsnio 1 dalies redakcijoje, kurio 2 punktas nustato, kad gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.
MUVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MUVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MUVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MUVGIĮ 2 priede (MUVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MUVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MUVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas Leidimas (MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MUVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be Leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (MAĮ 13 straipsnio punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (MAĮ 16 straipsnio 2 dalis).
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalį pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu mokesčio įstatymo pagrindu tenka mokesčio mokėtojui, nagrinėjamu atveju pareiškėjui. Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (MAĮ 66 straipsnio 1 dalis).
Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).
8. Sprendimo priėmimo metu galiojo naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), kurio 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Taigi, pagal nuo 2020 m. liepos 1 d., galiojantį teisės nuostatų reglamentavimą, fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys, kurie atitinka Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas, neprivalo turėti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes ir todėl nėra laikomi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojais, kadangi tokiais mokėtojais yra laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie išgauna ne tik MUVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius bet ir išgauna tokius MUVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti yra reikalingas leidimas (MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėja vykdo žemės ūkio veiklą (patikrinimo akte nurodyta – augalininkystė, pieniniai galvijai), išgauna mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, todėl neprivalo turėti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes.
Taigi, pagal naujai įsigaliojusią Žemės gelmių įstatymo redakciją, Pareiškėja Leidimo neprivalo turėti tik nuo 2020 m. liepos 1 d.
9. Iki 2020 m. liepos 1 d. Pareiškėja privalėjo turėti Leidimą ir deklaruoti mokestį. Taigi nustačius faktą, kad Pareiškėja nedeklaravo mokesčio, yra pagrindas taikyti MUVGĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą sankciją – mokestį padidintu tarifu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl teisės akto skirtingų redakcijų taikymo principų (teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu). Teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 1 d., 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Tad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (žr. taip pat 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimai). Priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar švelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (2001 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) taip pat pripažįsta principo lex benignior retro agit (švelnesnę atsakomybę už pažeidimus numatančio teisės akto galiojimas atgal) taikymo administracinėse bylose būtinybę: teisės galiojimo laike klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į principą, kad palankesnis įstatymas galioja ir į praeitį (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-450-502/2015; sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-17-261/2017; Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. KT5-S2/2018).
Teismų praktikoje didesnio mokesčio už gamtos išteklius tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016).
Taigi šioje byloje vertintina, ar pasikeitus reguliavimui, laikytina, kad veikos baudžiamumas panaikintas ir taikytinas švelnesnis reguliavimas.
Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojęs reguliavimas numatė, kad Bendrovei Leidimas yra reikalingas ir buvo pareiga mokėti mokestį. Pažymėtina, kad švelnesnio įstatymo galiojimo atgal principas netaikytinas pareigai sumokėti mokestį, nes mokestis nėra sankcija, taigi pareiga mokėti mokestį už aptariamą laikotarpį (2017-2019 metus) liko. Leidimas, kaip administravimo priemonė, yra skirta užtikrinti valstybės išteklių naudojimo kontrolę. Tai nėra vien tik formalus veiksmas. Pažymėtina, kad šiuo atveju suteikiama teisė naudoti valstybinius gamtos išteklius (iš esmės privilegija), o ne nustatomi apribojimai naudoti savo nuosavybę. Taigi tai, kad valstybė Žemės gelmių įstatymu vėliau išplėtė galimybes naudotis savo ištekliais tam tikros kategorijos asmenims, iš esmės nepaneigia veikos priešingumo teisei. Panašios praktikos laikomasi ir kitose Vilniaus apygardos administracinio teismo bylose (žr. pvz., 2021 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2439-983/2021, 2021 m. gegužės 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2434-331/2021).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Bendrovė siekė įteisinti naudojamą gręžinį: 2019 m. metais kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo išdavimo, buvo parengtas UAB „Geomina“ projektas, tačiau Lietuvos geologijos tarnyba atsisakė išduoti leidimą, nes gręžinys Nr. 17898 žemės gelmių registre buvo registruotas kito savininko (jau neegzistuojančios Panevėžio mechanizuotos kolonos) vardu ir pasiūlė įregistruoti gręžinį Bendrovės vardu. Bendrovė Leidimo naudoti gręžinį negavo ir toliau naudojo gręžinį be Leidimo. Taigi atsirado pagrindas taikyti MUVGĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją dėl to, kad vanduo išgautas be Leidimo.
Pažymėtina, kad mokestis už vandens išgavimą per 2017-2019 m. I ketvirčio laikotarpį buvo deklaruotas iki patikrinimo (2019 m. liepos 2 d.)
14. Patikrinimo metu nustatyta, kad iki patikrinimo pradžios Pareiškėja nebuvo deklaravusi mokesčio už 2019 m. II, III ir IV ketvirčius (2 250 m3 ), taip pat šiuo laikotarpiu neturėjo ir Leidimo. Taigi dėl šių laikotarpių mokesčių nedeklaravimo yra pagrindas taikyti MUVGĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą sankciją dviem pagrindais. Pabrėžtina, kad juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
Atsižvelgus į tai kas nurodyta, konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimo Pareiškėjos skunde nurodytais argumentais.
15. Pareiškėjas skunde nurodė, jog teismui nenustačius pagrindų panaikinti Sprendimą, jis turi būti pakeistas, sumažinant jame patvirtintą 11 142 Eur mokestį.
Pirmiausia pažymėtina, kad MUVGIĮ nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose kaip nagrinėjamoje byloje, ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Pagal bylos duomenis, Pareiškėja vedė išgauto vandens apskaitą, pagal kurią ir buvo paskaičiuotas išgauto vandens kiekis, bendradarbiavo su Departamentu patikrinimo atlikimo metu. Nepaisant to, iš bylos medžiagos matyti ir teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad 2017-2019 m. I ketvirčio mokesčių deklaracijas Bendrovė pateikė, bet ne laiku (2019 m. liepos 2 d.). Šį laikotarpį pagrindas taikyti padidintą mokesčio tarifą buvo Leidimo neturėjimas, dėl kurio Bendrovė kreipėsi 2019 m. laikotarpio dėl tuo metu Departamento vykdyto patikrinimo. Vėlesniais laikotarpiais Bendrovė mokesčio deklaracijų vėl neteikė iki patikrinimo pradžios. Toks elgesys rodo, kad Bendrovė turėjo žinoti apie pareigą deklaruoti mokestį, tačiau itin aplaidžiai ir nerūpestingai atliko pareigas. Bendrovė nurodo, kad žala biudžetui nebuvo padaryta, tačiau akivaizdu, kad kilo rizika, jog mokestis liks nedeklaruotas, bus sunku nustatyti išgauto vandens kiekį ir liks nesumokėtas. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 1,5 už laikotarpį nuo 2017 m. iki 2019 m. I ketvirčio (laikotarpio mokesčio deklaracijos buvo pateiktos iki patikrinimo) ir koeficientą 3 už 2019 m. II-IV ketvirčių laikotarpį. Taigi vietoje 8 672,00 Eur sumos, priskaičiuotos už 2017-2019 m. I ketvirčio laikotarpį taikytina 1 300,8 Eur suma, o už 2019 m. II-IV ketvirčius, vietoj 2 470 Eur, taikytina 741,00 Eur suma, iš viso 2 041,80 Eur.
Byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Bendrovė turi įsiskolinimų valstybės ir socialinio draudimo fondo biudžetams, darbuotojams ar kitiems asmenims, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Bendrovė už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuota, taikant nurodytus koeficientus, būtų proporcinga ir adekvati jos padarytam pažeidimui. Duomenų, kad 2 041,80 Eur suma Bendrovei būtų nepakeliama našta finansiniu požiūriu ir esmingai neigiamai atsilieptų jos vykdomai ūkinei veiklai, nėra.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjui patvirtintas 11 142 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistina, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2019 m. II-IV ketvirčius iki 2 041,80 Eur, t. y. taikant koeficientą 1,5 laikotarpiui nuo 2017 m. iki 2019 m. I ketvirčio ir koeficientą 3 laikotarpiui nuo 2019 m. I ketvirčio iki IV ketvirčio.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, sumažina aplinkosauginių mokesčių deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančios institucijos paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, mokestį paskaičiavusios institucijos veiksmai nelaikomi neteisėtais ir skundą teismui padavusiam mokesčių mokėtojui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo konstatavimo nenustatyta ir pareiškėjai apskaičiuotas mokestis tik sumažintas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, todėl pareiškėjos prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 11 142 eurai, pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. mokestinius laikotarpius iki 2 041,80 Eur (dviejų tūkstančių keturiasdešimt vieno euro 80 centų).
Kitą pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.