Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „J.“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pažymi, kad faktinė situacija lėmusi tai, kad Bendrovė keletą metų neturėjo Leidimo ir nedeklaravo išgaunamo gėlo požeminio vandens ir nesumokėjo mokesčių už požeminio vandens naudojimą, susidarė ir dėl teisės aktų keitimo bei dviprasmiškumo ir konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų pažeidimo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020-06-30) 12 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. To paties straipsnio 8 dalyje padaryta išlyga, jog žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Teigia, jog nurodytos teisės normos Bendrovei leido manyti, jog naudojant žemės gelmių išteklius (požeminį gėlą vandenį) savo ūkio reikmėms iš gręžinio, esančio Bendrovei priklausančioje žemėje, Leidimas nėra reikalingas. Be to, ir Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020-07-01) 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Iš patikrinimui pateiktų duomenų matyti, kad Bendrovė per 2017 metus – 2020 metų II ketv. neviršijo šių kiekių, todėl Bendrovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad Leidimas jai vėlgi nėra reikalingas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnas 2020-12-29 atliko bendrovės planinį patikrinimą, kurio tikslas – mokesčio už 2017-2020 m. II ketv. išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas. Patikrinimo metu nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė vykdė valstybinių gamtos išteklių (gėlo požeminio vandens) gavybą. Kadangi Leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrovė gavo tik 2019-12-19, Patikrinimo akte padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-12-19 Bendrovė gėlo požeminio vandens gavybą vykdė neturėdama Leidimo, tokiais savo veiksmais pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus.

Patikrinimo akte taip pat nustatyta, kad Bendrovė 2017 - 2020 metų II k. mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (toliau – Deklaracija) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos pateikė 2020 metų gruodžio 14 d., t. y. tik gavusi pranešimą apie pradėtą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą (patikrinimas pradėtas 2020-12-09 ), tokiais savo veiksmais pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 str. 4 d. nuostatų reikalavimus. Pagal pateiktą išgaunamo vandens apskaitą nustatyta, kad pareiškėja išgavo požeminio vandens: (duomenys neskelbtini). Taigi, Bendrovė per 2017 - 2020 m. II ketv. iš viso išgavo (duomenys neskelbtini) m³ požeminio vandens, kuris nebuvo deklaruotas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijose ir už jį nebuvo mokėtas mokestis. Už išgautą be leidimo ir nedeklaruotą požeminio vandens kiekį už 2017-2020 m. II ketv. mokestinius laikotarpius buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu – 56 571 Eur.

Pareiškėja 2021-01-06 raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriomis nesutiko su Patikrinimo akte paskaičiuota mokėtina suma, prašė netaikyti padidinto mokesčio tarifo.

Įvertinus pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 str. 1 d. 1 p., Departamentas 2021-02-05 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino 2020-12-29 Patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas keliamas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021-02-05 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjai buvo skirta ekonominio poveikio priemonė –56 571 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja prašo įvertinti jai paskirtos ekonominio poveikio priemonės proporcingumą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės gelmių įstatymas, MVGIĮ, MAĮ.

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad požeminio vandens išteklius pareiškėja laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-12-19 išgavo neturėdama Leidimo, tokiais savo veiksmais pažeisdama Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, kadangi Leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini) gavo tik 2019-12-19. Tačiau skunde nurodė, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino teisės aktų pasikeitimo bei jų dviprasmiškumo.

Teismas pabrėžia, kad Sprendimo priėmimo metu galiojo naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), kurio 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Taigi, pagal nuo 2020 m. liepos 1 d., galiojantį teisės nuostatų reglamentavimą, fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys, kurie atitinka Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas, neprivalo turėti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes ir todėl nėra laikomi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojais, kadangi tokiais mokėtojais yra laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie išgauna ne tik MVIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius bet ir išgauna tokius MVIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti yra reikalingas leidimas (MVIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad jeigu pareiškėja nuo 2020 m. liepos 1 d. nevykdo žemės ūkio produktų perdirbimo ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimo bei išgauna mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, tai ji neprivalo turėti Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes.

Taigi, pagal naujai įsigaliojusią Žemės gelmių įstatymo redakciją, jeigu pareiškėja atitinka 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas, tai Leidimo neprivalo turėti tik nuo 2020 m. liepos 1 d. Primintina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-12-19 nebuvo gavusi Leidimo ir laiku nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio. Nors ir pripažintina, jog pareiškėja neprivalėtų turėti Leidimo pagal šiuo metu galiojančią Žemės gelmių įstatymo redakciją, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėja pagal pažeidimo padarymo metu galiojusią Žemės gelmių įstatymo redakciją neturėjo pareigos gauti Leidimo, kai Leidimas pareiškėjai buvo privalomas.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog ji be Leidimo išgavo vandenį, bet ir dėl to, kad laiku išgauto vandens kiekio nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai, kas irgi yra pažeidimas, kuriam taikoma analogiška sankcija, numatyta MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje ir kuri pagal pažeidimų kiekį nesumuojama. Pažymėtina, kad pareiškėja 2017 – 2020 metų II ketv. mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas pateikė tik 2020 metų gruodžio 14 d., t. y. tik gavusi pranešimą apie pradėtą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, tokiais savo veiksmais pažeisdama MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalį.

Pabrėžtina, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius ir tai atlikti įstatymuose nustatytu terminu, todėl Leidimo gavimas tik 2019-12-19, kai gėlo požeminio vandens gavyba vykdyta laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-12-19 ir Deklaracijų pateikimas 2020 m. gruodžio 14 d. (po MVGIĮ 7 str. 4 d. nustatyto termino), negali būti vertinamas kaip teisėtas lūkestis, pateisinantis vandens išgavimą neturint leidimo, deklaracijų neteikimą bei mokesčio savalaikį nemokėjimą ir, juolab, nelemia Sprendimo neteisėtumo. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.

Atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos skunde nurodytas argumentas dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymo ginčo atvejui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies (redakcija 2016-08-01 - 2020-06-30) nustatyta, kad žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad šią teisės normą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas - Naudingųjų iškasenų, esančių žemės savininkų ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ministro 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-140/3D-141, taikomas tik eksploatuojant mažuosius karjerus ir vykdant kietųjų naudingųjų iškasenų gavybą, todėl ginčo atveju yra neaktualus.

Taip pat pabrėžtina, kad nors pareiškėja nurodo, kad įstatyminis reguliavimas jai nebuvo aiškus ir tai lėmė nustatytus jos veiklos pažeidimus, tačiau pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja, vykdydama savo ūkinę veiklą, nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijų apie leidimo reikalingumą dėl požeminio vandens išgavimo, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą, todėl minėtas pareiškėjos argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgus į tai kas nurodyta, konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimo pareiškėjos skunde nurodytais argumentais. Departamentas pagrįstai vadovavosi pažeidimo padarymo metu galiojusia Žemės gelmių įstatymo redakcija ir nustatė, jog pareiškėja, neturėdama Geologijos tarnybos leidimo, laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-12-19 išgavo požeminį vandenį bei vadovaujantis MVGIĮ 7 str. 4 d. nuostatomis, laiku nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio ir nesumokėjo mokesčių.

Pareiškėja skunde nurodė, jog teismui nenustačius pagrindų panaikinti Sprendimą, jis turi būti pakeistas, sumažinant jame patvirtintą 56 571 Eur mokestį iki 2000 Eur ar artimos šiam dydžiui sumos.

Pirmiausia pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose kaip nagrinėjamoje byloje, ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Nustatyta, jog pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą ir bendradarbiavo su Departamentu, t. y. pateikė prašomą informaciją. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų siekusi ar trukdžiusi Departamentui atlikti patikrinimus ir (ar) nustatyti svarbias bei reikalingas aplinkybes. Taip pat nustatyta, jog pareiškėja, praleisdama MGVIĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą ir tik mokestinio patikrinimo metu, t. y. 2020-12-14 užpildė mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas už 2017–2020 m. I–II ketvirčiais išgautą požeminį vandenį ir sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius įprastu tarifu. Be to, atsižvelgiama ir į pareiškėjos finansinę padėtį, kurią patvirtina ne ūkio subjekto apyvartos dydis, tačiau į bylą pareiškėjos pateiktos finansinių rezultatų už 2018-2020 m. lentelės iš kurių matyti bendrovės gautos pajamos ir sąnaudos bei tai, kad pareiškėja dirba nuostolingai, o jos įsipareigojimai kredito įstaigoms 2021 m. sausio 1 d. sudarė 484333 Eur. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, tačiau jos vertinamos sprendžiant pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu sumažinimo klausimą.

Kadangi nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2021 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1512-662/2021).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas , nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, atsižvelgęs į pareiškėjos finansinę padėtį, kurią patvirtina į bylą pateikti įrodymai, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 56 571 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka 5 657 Eur mokestį dėl laiku nedeklaruoto išgautų gamtos išteklių kiekio už 2017–2020 m. I–II ketvir. laikotarpį padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021-02-05 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) apskaičiuotas 56 571 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 11 314 Eur (5 657 x 2).

Tokią išvadą teismas daro atsižvelgęs ir į tai, kad 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat, 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.

Atsižvelgus į tai kas nurodyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „J.“ skundą tenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 5 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintą mokesčio dydį pakeisti, sumažinant jį nuo 56 571 Eur (penkiasdešimt šešių tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt vieno euro) iki 11 314 Eur (vienuolikos tūkstančių trijų šimtų keturiolikos eurų).

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.