- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- eI3-2434-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00625-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- „Drąsutaičiai“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Drąsutaičiai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. AS-26 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino 2020 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktu Nr. PA80-92-2020 pareiškėjai priskaičiuotą 21 883,00 eurų mokestį didesniu tarifu už 2017-2019 metų laikotarpį.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja (toliau – ir bendrovė) pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti Departamento 2021 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. AS-26 arba sumažinti priskaičiuotą mokestį iki 3 000 eurų.
2.1. Paaiškino, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas atliko planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2017- 2019 m. laikotarpiu) ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis (2017-2019 m. laikotarpiu) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Apie pradėtą patikrinimą pareiškėja buvo informuota 2020 m. liepos 14 d.
2.2. Atlikus patikrinimą, surašytas 2021 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas Nr. PA-80-92-2020, kuriame nurodyta jog: tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė vykdė požeminio vandens išteklių gavybą bei turėjo prievolę turėti leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalimi, yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, todėl pagal šį įstatymą, kitus patikrinimo akte nurodomus teisės aktus privalėjo deklaruoti sunaudojamo vandens kiekį bei mokėti nustatyto dydžio mokestį, tačiau jo nemokėjo ir nedeklaravo (deklaravo tik Departamentui pradėjus patikrinimą); bendrovė neturi Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir LGT) išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kurį privalėjo turėti; bendrovė, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, kurių išgavimui privalomas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes bei neturėdama šio leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus; vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio nuostatomis už neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautą požeminio vandens kiekį didesnio mokesčio dydis apskaičiuojamas vadovaujantis šiame straipsnyje nustatyta formule, pagal kurią bendrovei apskaičiuotas 21 883 Eur dydžio mokestis.
2.3. Pareiškėja dėl patikrinimo akto pateikė pastabas ir nurodė, kad pripažįsta ir neginčija, kad tikrinimo laikotarpiu neturėjo LGT išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Taip pat bendrovė neginčija akte nurodyto išgauto ir panaudoto ūkinėje veikloje požeminio vandens kiekio, nes bendrovė pati šį kiekį apskaitė ir deklaravo iš karto paaiškėjus pažeidimui, ji sąžiningai nežinojo apie prievolę deklaruoti ir sumokėti mokesčius už gamtos išteklius. Pareiškėja mano, kad vertinant patikrinimo akte nustatyto mokesčio už išgautą ir nedeklaruotą vandenį proporcingumo klausimą turi būti atsižvelgta į tai, kad bendrovė niekada neturėjo tikslo išvengti nustatytų mokesčių ir niekuomet sąmoningai nevengė jų mokėti, o nagrinėjama situacija susiklostė todėl, kad apie egzistuojančią prievolę ir apie jos neįvykdymą pareiškėja niekada nebuvo informuota.
2.4. Pripažindama, kad išgavo ir naudojo požeminį vandenį be LGT leidimo, nesutinka su pritaikytos sankcijos dydžiu. Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja, visas prievoles valstybei stengiasi vykdyti laiku ir tinkamai. Teismui yra suteikta teisė sumažinti paskirtą sankciją, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais.
3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
3.1. Atsiliepime paaiškina, kad ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį (2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. birželio 30 d. teisės akto redakcija). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas; 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis). To paties Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento – 10. Taigi, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taip pat už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtąją baudą sumažinti. Įstatymas neaptaria kaltės formos, taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas.
3.2. Departamentas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad ji niekada nebuvo informuota apie egzistuojančią prievolę deklaruoti išgautą vandens kiekį. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas pareiškėjai nustato pareigą būti atidžiai, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą. Departamento pareigūnai ankstesnių patikrinimų metu nėra tikrinę išgaunamo požeminio vandens ir mokesčių mokėjimo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijos(ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą.
3.3. Nesutinka su pareiškėjos alternatyviu reikalavimu sumažinti padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį iki 3 000 eurų. Mokestis padidintu tarifu turi būti veiksmingas, idant asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei kartu būtų ir atgrasantis kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos prašomas paskirti 3 000 eurų mokestis, Departamento nuomone, nėra ženklus, kad darytų atgrasantį poveikį už be leidimo išgautus ir nedeklaruotus gamtos išteklius ir būtų veiksmingas siekiant šių pažeidimų prevencijos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl spendimo, kuriuo pareiškėjai paskaičiuotas padidintas 21 883,00 mokesčio tarifas už 2017-2019 m. išgautą požeminį vandens išteklių kiekį neturint leidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2017-2019 m. laikotarpiu) ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis (2017-2019 m. laikotarpiu) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atlikęs pareiškėjos mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017-2019 metus, 2020 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktu Nr. PA-80-92-2020 konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė vykdė požeminio vandens išteklių gavybą bei turėjo prievolę turėti leidimą valstybiniu gamtos išteklių gavybai ir, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja, todėl pagal šį įstatymą, kitus patikrinimo akte nurodomus teisės aktus privalėjo deklaruoti sunaudojamo vandens kiekį bei mokėti nustatyto dydžio mokestį, tačiau jo nemokėjo ir nedeklaravo (deklaravo tik Departamentui pradėjus patikrinimą), tuo pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį. Todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 21 883,00 eurų.
5.1. Pareiškėja dėl patikrinimo akto pateikė pastabas ir pripažino, jog požeminį vandenį išgavo neturėdama LGT išduoto leidimo. Neginčijo akte nurodyto išgauto ir panaudoto ūkinėje veikloje požeminio vandens kiekio, nes bendrovė pati šį kiekį apskaitė ir deklaravo iš karto paaiškėjus pažeidimui.
5.2 . Departamentas 2021 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. AS-26 patvirtino 2020 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktu Nr. PA80-92-2020 priskaičiuotą 21 883,00 eurų mokestį didesniu tarifu už 2017-2019 metų laikotarpį.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį Įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, ŽGĮ, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).
6.1. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Įstatymo 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
6.2. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėja yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja.
6.3. Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė ŽGĮ redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
6.4. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius, jei kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad MAĮ nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.
6.5. Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi LGT išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo.
8. Pareiškėja teigia, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo nuostata, kad LGT leidimas išgauti ir naudoti požeminiam vandeniui nebereikalingas, jei žemės ūkio veikla, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Ši nuostata įtvirtinta šiuo metu galiojančioje ŽGĮ 16 straipsnio nuostatose. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad pagal šiuo metu galiojantį pasikeitusį teisinį reglamentavimą pareiškėjai nereikalingas leidimas, be to, bendrovei neatsiranda prievolė mokėti už išgautą požeminį vandenį. Teismas su tokiu pareiškėjos situacijos interpretavimu neturi teisinio pagrindo sutikti. Teismas atkreipia dėmesį, jog padidinto tarifo mokestis už be LGT leidimo išgautą požeminį vandenį pareiškėjai buvo paskaičiuotas už 2017-2019 metų laikotarpį. Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė ŽGĮ redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Todėl pareiškėja, 2017-2019 metais išgaudama požeminį vandenį privalėjo turėti LGT leidimą.
9. Esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja 2017-2019 metais be leidimo išgavo požeminio vandens išteklius.
10. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).
11. Teismas taip pat pažymi, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
12. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Byloje nustatyta, kad pareiškėja, atskleidė visus jai žinomus duomenis. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti 2 kartus.
13. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatų visuma, konstatuoja, kad Departamento paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turi būti mažinama iki 4 376,60 eurų.
14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Drąsutaičiai“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. Nr. AS-26 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, apskaičiuotą ir patvirtintą 21 883,00 eurų mokestį sumažinti iki 4 376,60 eurų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.