Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo Nario Naglio Puteikio atstovams advokatei Linai Gudaitei, P. M., atsakovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atstovams A. K., L. Š.,

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. birželio 26 d.) 20.3 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 daliai, 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

4. Tokia padėtis susidarė Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. e-I-1506-208/2017, kai, pavyzdžiui, Lietuvos saugios laivybos administracija atsisako į jūrų laivų registrą įtraukti istorinį jūrų laivą (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu įtrauktas į Lietuvos vidaus vandenų laivų registrą, tačiau pastatytas laivybai jūroje pagal 1911 m. Jungtinėje Karalystėje galiojusius teisės aktus ir turi patvirtinančius dokumentus, kad yra suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje. Lietuvos saugios laivybos administracija atsisakymą grindžia tik tuo, kad laivas neturi laivo klasę patvirtinančio dokumento, nors šis jūrų laivas buvo suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje pagal jo statybos metu galiojusius teisės aktus Pastarieji nereikalavo jokio laivo klasę patvirtinančio dokumento, kaip nepagristai reikalaujama pagal Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktį, kuris nepagrįstai ir neproporcingai susiaurina Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, nustatančią, kad jūrų laivas – laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje bei turintis tai patvirtinančius dokumentus, iki laivo klasės dokumento, kuris vienintelis pagal Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktį patvirtina, kad laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, kad laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje, gali patvirtinti ir kiti laivo statybos, naudojimo ir vertinimo dokumentai, kurie buvo privalomi laivo statybos metu.

II.

5. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atsiliepimas, kuriame prašoma pripažinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktį teisėtu.

7. Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo (toliau – ir Saugios laivybos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlikti laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, techninę priežiūrą, apžiūras, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos teisės aktais, ir išduoti atitinkamus tai patvirtinančius dokumentus turi teisę tik Lietuvos saugios laivybos administracijos sprendimu įgaliotosios laivų klasifikavimo bendrovės. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta įgaliojimų suteikimo laivų klasifikavimo bendrovėms sąlyga – tokia bendrovė turi būti pripažinta Europos Komisijos ir įrašyta į Pripažintų organizacijų sąrašą. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įgaliotoji klasifikavimo bendrovė turi atitikti 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 391/2009 dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų bendrųjų taisyklių ir standartų (OL L 131, 2009 p. 11) I priede nustatytus kriterijus. Šiuo reglamentu nustatomos priemonės, kurias turi vykdyti organizacijos, atsakingos už laivų tikrinimą, apžiūrą bei sertifikavimą, taip nustatant jų atitikimą tarptautinėms konvencijoms dėl saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos, tuo pat metu skatinančios laisvės teikti paslaugas tikslo įgyvendinimą. Tai apima laivų, kuriems taikomos tarptautinės konvencijos, korpuso, mašinų, elektros ir valdymo įrenginių saugumo reikalavimų rengimą ir įgyvendinimą. Išimčių bet kokiems jūrų laivams, kuriems taikomos šios tarptautinės ir nacionalinės teisės aktų normos, nėra. Todėl registruojant laivą Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre (toliau – Jūrų laivų registras), visų pirma turi būti įsitikinta tokio jūrų laivo saugos parametrais, stovumo reikalavimų įgyvendinimu, kitais saugos parametrais, kurie yra tikrinami laivą šiame registre registruojant (Prekybinės laivybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), ir, be kitų reikalavimų, toks laivas yra registruojamas, tik jeigu jis yra suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje ir turi tai patvirtinančius dokumentus, o patvirtinančiais dokumentais yra laikomi Jūrų laivų registravimo taisyklių 8-10 punktuose numatyti dokumentai, tarp kurių yra ir šių taisyklių 8.7 papunktyje numatyta laivo klasę patvirtinančio dokumento, išduoto įgaliotos klasifikacinės bendrovės arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos įstaigos, kopija.

8. Vadovaujantis Jūrų laivų registravimo taisyklių 8 punktu, laivo savininkas gali pateikti ir ankstesnės laivo registravimo valstybės, jei laivas buvo registruotas ES valstybėje narėje ar EEB valstybėje, tos ES valstybėje narėje ar EEB valstybėje kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos klasifikacinės bendrovės išduotą laivo klasę patvirtinantį dokumentą, kad laivas yra suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje.

9. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. balandžio 23 d. direktyvos 2009/15/EB „Dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų“ 11 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jūrų laivai, plaukiojantys su jos vėliava, būtų projektuojami, statomi, įrengiami ir prižiūrimi pagal pripažintų organizacijų taisykles ir procedūras, taikomas laivo korpusui, mašinoms ir elektros bei valdymo įrenginiams. Šis minimas reikalavimas yra perkeltas į nacionalinę teisę Saugios laivybos įstatymo III skirsnio nuostatomis. Analogiškos nuostatos yra nustatytos ir 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS 74) 11-1 skyriaus 3-1 taisyklėje (įtvirtinta, kad laivai turi būti pastatyti ir prižiūrimi pagal klasės taisykles). 1914 m. Tarptautinė konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje numatė jūrų laivų sertifikavimą saugos prasme, tad jūroje eksploatuojamas nepramoginis (komercinis) laivas negalėtų būti naudojamas be jokių jo paskirtį patvirtinančių dokumentų, išduotų pagal minėtą konvenciją ar kitus teisės aktus.

10. Laivo savininkas, siekdamas užregistruoti laivą Jūrų laivų registre, ir neturėdamas laivo klasę patvirtinančio dokumento, gali kreiptis į įgaliotą klasifikavimo bendrovę arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingą instituciją ar jos įgaliotą įstaigą dėl šių reikalaujamo dokumento išdavimo, t. y. laivo savininkui nėra užkertamas kelias šiuos registracijai Jūrų laivų registre privalomus pateikti dokumentus pasitvirtinti bet kuriuo metu (jeigu jis jų neturi). Be to, atsižvelgiant į pareiškime nurodytos Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos bylos dėl laivo (duomenys neskelbtini) kontekstą, pažymėtina, jog neturint laivo klasės liudijimo, išduoto įgaliotos klasifikacinės bendrovės, patvirtinančio, kad laivas yra suprojektuotas ir pastatytas plaukioti jūroje, laivas gali būti registruojamas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre (toliau – Vidaus vandenų laivų registras) ir, jei numatoma, kad toks laivas gali išplaukti į atvirus vandenis, Lietuvos saugios laivybos administracija, įvertinusi laivo stovumo reikalavimus, gali apibrėžti platesnius tokių laivų plaukiojimo rajonus nei vidaus vandenyse, t. y. toks laivas taip pat gali plaukioti jūroje. Taip pat Saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 30 punktu yra įtvirtinta tradicinio laivo sąvoka: tradicinis laivas – kultūros ministro ir susisiekimo ministro nustatyta tvarka pripažintas bet koks istorinis laivas ar tokio laivo tiksli kopija, įskaitant ir tuos laivus, kurie sukurti tradiciniams jūreivystės įgūdžiams skatinti ir supažindinti su kultūros paveldu. Toks laivas eksploatuojamas tradiciniais (įprastiniais) jūreivystės principais ir būdais. Tokiu būdu įstatymų leidėjas nustatė, kad tradiciniais laivais gali būti pripažinti ir jūrų laivai. Tačiau pripažinimas tradiciniu laivu nesudaro prievolės tokį laivą registruoti į vieną iš Lietuvos laivų registrų, t. y. Jūrų laivų registrą ar Vidaus vandenų laivų registrą. Toks laivo pripažinimas būtų aktualus komerciniais tikslais, taip pat dėl kitų išskirtinumų ir lengvatų, kurie numatyti Saugaus tradicinių laivų naudojimo Europos vandenyse pažymėjimų ir tradicinių laivų įgulų komplektacijos pažymėjimų abipusio pripažinimo susitarimo memorandume (Londono memorandumas), arba kuriuos taiko Europos Sąjungos šalių uostų administracijos.

11. Dėl pareiškėjo argumento apie teisės galiojimą į praeitį, atsakovas pažymėjo, kad iki laivo pateikimo registruoti Jūrų laivų registre jokios teisinės situacijos arba kitais žodžiais tariant – teisinių santykių – nebuvo. Šie teisiniai santykiai atsirado tik tuo momentu, kai laivas buvo pateiktas įregistruoti Jūrų laivų registre. Naujai nustatomas teisinis reguliavimas sukuria teisinio reguliavimo mechanizmus, kurie taikomi nuo jų įsigaliojimo momento – laivo savininko prašymas kažkuriuo laiko momentu įregistruoti laivą Jūrų laivų registre suponuoja situaciją, kai taikomi būtent tuo metu galiojantys teisės aktai, nes nuo savininko prašymo pateikimo momento atsiranda teisiniai santykiai. Tuo metu kilusiai teisinei situacijai taikoma tuo metu galiojanti teisė ir teisės normos, nes iki to momento, kaip minėta, teisinių santykių nebuvo, juo labiau – ginčo dėl jų.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

12. Byloje yra tiriama, ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 daliai, 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

13. Tiriamame Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktyje numatyta, kad Lietuvos saugios laivybos administracija neįregistruoja laivo Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, jeigu pateikiami ne visi šių taisyklių 8–10 punktuose nurodyti dokumentai arba pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimų.

14. Nagrinėjamame prašyme abejonės tiriamo reguliavimo atitiktimi šioms Prekybinės laivybos įstatymo nuostatoms iš esmės grindžiamos argumentais, kad pagal Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktį Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre neregistruotini jūrų laivai, kurie atitinka Prekybinės laivybos įstatyme nustatytus jūrų laivo požymius, nors pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį juos įregistruoti privaloma.

IV.

15. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje jūrų laivas apibrėžtas kaip laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje bei turintis tai patvirtinančius dokumentus. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį kiekvienas jūrų laivas, naudojamas laivybai, turi būti įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre. Jūrų laivai prilyginami nekilnojamiesiems daiktams.

16. Tiriant Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunkčio teisėtumą pažymėtina, kad Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti interpretuojamos atsiejant jas nuo likusio įstatyminio reguliavimo. Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktis nukreipia į šių taisyklių 8-10 punktus, numatančius dokumentus, kuriuos Lietuvos saugios laivybos administracija turi pateikti laivo savininkas, pageidaujantis įregistruoti laivą registre. Pareiškime yra keliamos abejonės dėl tarp šių dokumentų 8.7 papunktyje įtvirtinto reikalavimo pateikti laivo klasę patvirtinančio dokumento, išduoto įgaliotos klasifikacinės bendrovės arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos įstaigos, kopiją.

17. Teisių įgyvendinimas, be kita ko, ir teisės įregistruoti ir eksploatuoti jūrų laivą, yra labai susijęs su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti suprantamos, kaip įteisinančios bet kurio laivo registravimą jūrų laivų registre. Jūrų laivas gali būti įregistruojamas tik pateikus teisės aktuose nustatytus dokumentus – vadovaujantis Prekybinės laivybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi laivas registruojamas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, jeigu jis yra suprojektuotas bei pastatytas laivybai jūroje ir turi tai patvirtinančius dokumentus. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro valdytoja yra Susisiekimo ministerija, registro tvarkytoja – Lietuvos saugios laivybos administracija. Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad jūrų laivas gali būti registruojamas, tik kada jis turi dokumentus. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatose nėra pateiktas baigtinis šių dokumentų sąrašas – jį pavesta nustatyti poįstatyminiais aktais, be kita ko, šioje byloje tiriamomis Jūrų laivų registravimo taisyklėmis.

18. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. balandžio 23 d. direktyvos 2009/15/EB „Dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų“ 2 straipsniu, laivo klasės liudijimas yra laivo tinkamumą konkrečiam laivo naudojimui ar eksploatavimui patvirtinantis dokumentas, kurį pagal savo nustatytas ir viešai paskelbtas taisykles ir procedūras išduoda pripažinta organizacija. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 3-314 patvirtintų Įgaliojimų Lietuvos Respublikos vardu vykdyti Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre įregistruotų laivų techninę priežiūrą, apžiūras ir išduoti tai patvirtinančius dokumentus (liudijimus) suteikimo taisyklių 2 punktą klasės liudijimas yra dokumentas, išduotas įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės, patvirtinantis laivo konstrukcinį ir mechaninį tinkamumą tam tikrai paskirčiai ar darbui pagal tos bendrovės taisykles ir nuostatus.

19. Taigi, reikalavimas registruojant laivą pateikti laivo klasę patvirtinančio dokumento kopiją grindžiamas tikslu įrodyti laivo tinkamumą konkrečiam laivo naudojimui ar eksploatavimui. Tai, be kita ko, pasitarnauja laivybos saugumo užtikrinimui, prisideda prie dabartinio ar būsimų laivo savininkų interesų apsaugos ir kt. Šio laivo klasę patvirtinančio dokumento išdavimą yra įgaliotos atlikti laivų klasifikavimo bendrovės, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, apibrėžiamos kaip juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, atitinkantys tarptautinių teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus laivų techninę priežiūrą ir apžiūrą atliekančioms, laivų klasę suteikiančioms ir privalomus laivų dokumentus išduodančioms bendrovėms. Toks laivo klasę patvirtinančio dokumento pobūdis patvirtina, kad reikalavimas jį pateikti kyla iš Prekybinės laivybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią laivas registruojamas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, jeigu jis yra suprojektuotas bei pastatytas laivybai jūroje ir turi tai patvirtinančius dokumentus.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, vadovaujantis Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre yra įregistruojamas kiekvienas jūrų laivas, kuris yra naudojamas laivybai, tik kada jis turi nustatytus dokumentus, todėl tiriama Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 nuostata, draudžianti Lietuvos saugios laivybos administracijai įregistruoti jūrų laivą, jeigu nepateikti visi teisės aktuose nustatyti dokumentai, yra suderinama su Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

V.

21. Teisės aktų negaliojimo į praeitį (lex retro non agit) principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Ši nuostata aiškintina, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, savo aktuose yra konstatavęs, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Lex retro non agit principas reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; iš konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas (Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimas).

22. Šioje byloje tiriama, ar lex retro non agit principui tiriamas teisinis reguliavimas neprieštarauja, kaip nustatantis reikalavimus iki jo paskelbimo pagamintiems laivams. Pareiškime keliamos abejonės, ar Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktis pagrįstai dokumentais, patvirtinančiais, kad laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje, pripažįsta laivo klasės suteikimo dokumentus, kuriuos išdavė įgaliota klasifikacinė bendrovė, tais atvejais, kai tokie matavimai laivo statybos metu nebuvo nei privalomi, nei atliekami.

23. Kaip buvo minėta, tiriamos nuostatos paskirtis, be kita ko, yra užtikrinti, kad registruojamas laivas yra tinkamas konkrečiam laivo naudojimui ar eksploatavimui. Aptariamas principas nepaneigia įstatymų leidėjo diskrecijos pačiam ar pavesti tai atlikti Vyriausybei, ministerijai įtvirtinti reikalavimus, kurių neatitinkantys laivai pripažįstami neeksploatuotinais pagal savo paskirtį ir dėl to negali būti registruojami. Atsižvelgiant į besikeičiantį technologijų raidos kontekstą ir kitas aplinkybes, šie reikalavimai būna koreguojami ir taikomi iki jų paskelbimo pagamintiems laivams.

24. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas vertina teisės galiojimo laike klausimą, atsižvelgdamas į individualias aplinkybes ir minėtus teisės galiojimo laike principus, be kita ko, palankesnio įstatymo galiojimą į praeitį, teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir kt. Nagrinėjamoje byloje abstrakčiai tiriant Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunkčio nuostatą, kad Lietuvos saugios laivybos administracija neįregistruoja laivo registre, jeigu pateikiami ne visi šių taisyklių 8–10 punktuose nurodyti dokumentai (be kita ko, laivo klasę patvirtinančio dokumento kopija), reikšminga, kad jos galiojimą laiko požiūriu lemia tai, kada buvo pateiktas prašymas įregistruoti laivą, bet ne tai, kada laivas buvo pagamintas ar kiti nesusiję veiksniai. Tokiu būdu nėra įsiterpiama į anksčiau prasidėjusius ar pasibaigusius teisinius santykius – šis teisės aktas yra taikomas nuo jo paskelbimo ir teisinių santykių dalyviams suteikiama tinkama galimybė pasirenkant savo elgesį žinoti, kas yra laikoma teisėta, todėl Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktis neprieštarauja teisės aktų negaliojimo į praeitį (lex retro non agit) principui.

VI.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 daliai, 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. birželio 26 d.) 20.3 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 daliai, 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

Sprendimas neskundžiamas.