- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- I3-1805-541/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04383-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Jovita Einikienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Vitos Valeckaitės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovė (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – AAD) 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2019 m. rugsėjo 23 d. Patikrinimo aktas Nr. PA80-77 (toliau – Patikrinimo aktas) (b. l. 1–3).
Pareiškėja paaiškino, kad Patikrinimo akte konstatuota, jog Bendrovė turi tris požeminio gėlo vandens gręžinius, iš kurių du naudojami, vienas rezervinis. Vandenį naudoja ūkinei komercinei veiklai – buitinėms reikmėms, gyvulių girdymui, laukų purškimui. Turi gręžinio pasus Nr. 3520, išduotą 1981 m. liepos mėn., ir Nr. 60235, išduotą 2015 m. lapkričio 5 d. Iš gręžinio paimtas vanduo apskaitomas vandens skaitiklio rodmenimis. Vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos deklaracijos (KIT708 forma) už 2015, 2016, 2017, 2018 metų mokestinius laikotarpius apie sunaudotą vandens kiekį. Pareiškėja nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo 103120 kubų požeminio vandens, už kurį per šį laikotarpį sumokėjo 10 597 Eur. Už tai, kad už šį laikotarpį išgautas vanduo buvo deklaruotas ir sumokėta pavėluotai, Bendrovės vadovo 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 0605-7 paskirtam atsakingam už vandens ūkį energetikui 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANRP-2598-2019 ir pagal administracinį nurodymą už nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 241 straipsnio 1 dalyje, atsakingas asmuo sumokėjo 125 Eur baudą.
Pareiškėja nurodė, kad Bendrovė dar 2018 m. rugsėjo mėnesį ėmėsi visų reikiamų veiksmų, kad iš Lietuvos geologijos tarnybos gautų leidimą gręžinių eksploatavimui – ėmėsi kadastrinių matavimų darbų, siekiant išsipirkti iš valstybės žemės sklypą, kuriame įrengtas gręžinys, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sudarė sutartį su UAB „Geoaplinka“ dėl naudojamos vandenvietės vandens išteklių įvertinimo (aprobacijos) pagal pateiktą prognozuojamą vandens kiekį. Darbai pagal šią sutartį labai vėlavo dėl būtinų atlikti darbų sudėtingumo (vandens išteklių aprobacijos metu reikalinga atlikti bandomąjį eksploatacinių gręžinių išsiurbimą, t. y. atitinkamam laikui sustabdyti vandens tiekimą bendrovės reikmėms (galvijų girdymui), o tai ypač aktualu vasaros sezono metu), taip pat dėl įmonės, turinčios privalomą licenciją tokiems darbams, užimtumo. Tik 2019 m. gruodžio 19 d. Bendrovė gavo Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus įsakymą Nr. 1- 416 „Dėl ŽŪB „Daukniūnai“ vandenvietės požeminio vandens išteklių aprobavimo ir įrašymo žemės gelmių registro žemės gelmių išteklių dalyje“.
Pareiškėja pažymėjo, kad Bendrovė verčiasi sudėtinga žemės ūkio veikla – augalininkyste ir gyvulininkyste. Šiuo metu Bendrovėje auginami 1219 galvijų. Gręžinių naudojimo teisinis reglamentavimas yra labai aktuali problema visiems šalies žemės ūkio veikla užsiimantiems verslo subjektams. Dėl šios priežasties jau kurį laiką buvo laukiama galutinai sureguliuoto požeminio vandens išteklių naudojimo teisinio reguliavimo. Seimą 2018 m. gruodžio 13 d. pagaliau pasiekė ir buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimo projektas Nr. XIIIP-1787(2). Pareiškėjai ypatingą svarbą šiame įstatymo projekte turėjo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nauja formuluotė, pagal kurią gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, neturi gauti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išduodamo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos. Pareiškėja visiškai atitinka šiuos įstatymu nustatytus kriterijus. 2019 m. spalio 15 d. projektas buvo priimtas ir tapo Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimo įstatymu, tačiau dėl teisėkūros proceso sudėtingumo, kada prie eilės pakeistų įstatymo straipsnių trūksta poįstatyminių teisės aktų, o jiems parengti reikia nemažai laiko, įstatymo įsigaliojimas atidėtas iki 2020 metų liepos 1 d. Taip Bendrovė tapo nuo jos nepriklausančių aplinkybių įkaite.
Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad leidimo eksploatuoti vandens gręžinius gavimo procesas užtruko ne vien dėl Bendrovės kaltės, taip pat Bendrovė sumokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius (vandenį) ir tai yra labai ženkli suma, o teisės aktų rengėjas įstatymu panaikino pagrindą ateityje išvis skirti tokio pobūdžio baudą tokiems ūkio subjektams kaip Bendrovė. Nors pareiškėjos pažeidimas yra ir trunkamasis, jis jokių teisinių pasekmių nesukėlė, nepažeidė konkrečia teisės norma saugomų vertybių. Todėl pareiškėja, remdamasi protingumo, sąžiningumo ir lex benignior retro agit (pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią) principais, prašo teismo įvertinti aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką ir vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais įvertinti įstatymu numatytos ekonominio poveikio priemonės proporcingumą tikslui pasiekti.
Atsiliepimas
Atsakovas AAD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo 103120 m³ požeminio vandens neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo. Taip pat Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) už 2015, 2016, 2017 ir 2018 metų mokestinius ketvirčius Bendrovė pateikė 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. po teisės aktuose nustatytų pateikimo terminų. Todėl Bendrovei už nurodytus pažeidimus už išgautą požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 105 970 Eur.
Atsakovo teigimu, pareiškėjos išvardintos aplinkybės neatleidžia mokesčio mokėtojo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo ir negali būti priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį. Taip pat kadangi mokestis už gamtos išteklius išgautus be leidimo, taip pat už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį buvo paskaičiuotas padidintu tarifu, kaip imperatyviai numato Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MUVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalis, Bendrovės pateikti argumentai nelaikytini teisiškai pagrįstais ir svarbiais tvirtinant patikrinimo rezultatus, todėl įvertinus Bendrovės rašytines pastabas buvo priimtas Sprendimas patvirtinti Patikrinimo aktą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja, be kita ko, prašo įvertinti jai paskirtos ekonominio poveikio priemonės proporcingumą.
Byloje nustatyta, kad AAD Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2015-2018 metus ir 2019 m. rugsėjo 23 d. surašė Patikrinimo aktą (b. l. 6–8). Patikrinimo metu AAD pareigūnai nustatė, kad Bendrovė turi tris požeminio gėlo vandens gręžinius, iš kurių du naudojami, vienas rezervinis; vandenį naudoja ūkinei komercinei veiklai – buitinėms reikmėms, gyvulių girdymui, laukų purškimui; turi gręžinio pasus Nr. 3520, išduotą 1981 m. liepos mėn., ir Nr. 60235, išduotą 2015 m. lapkričio 5 d.; iš gręžinio paimtas vanduo apskaitomas vandens skaitiklio rodmenimis; vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį; mokėtojas patikrinimo akto surašymo metu leidimo neturi. AAD patikrinimo metu taip pat nustatė, kad Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2015, 2016, 2017, 2018 metų mokestinius ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. po teisės aktuose nustatyto teikimo termino. Patikrinimo akte už nurodytus pažeidimus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, viso 105 970 Eur.
Pareiškėja AAD pateikė 2019 m. spalio 23 d. pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad Bendrovei ypatingą svarbą Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo projekte (reg. Nr. XIII-1787 (2) turi 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nauja formuluotė pagal kurią gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, neturi gauti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išduodamo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (b. l. 31–32). Pareiškėja atkreipė dėmesį į administracinėje teisėje yra įtvirtintą taisyklę – lex benignior retro agit, pagal kurią pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią, todėl pareiškėja prašė atsižvelgti į minėtus įstatymo pakeitimus bei nebeskaičiuoti Bendrovei mokesčio už išgautą požeminį vandenį padidintu tarifu.
AAD, įvertinęs Bendrovės rašytines pastabas ir pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių pakeitimo įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymas įsigalioja nuo 2020 m. liepos 1 d., 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. AS-98, kuriuo patvirtinto Patikrinimo aktą (b. l. 35, 36 ).
Byloje susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Žemės gelmių įstatymo ir Mokesčio už mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatos.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Pagal MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
MUVGIĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
MUVGIĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (8 straipsnio 3 dalis).
Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MUVGĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis, taip pat laiku nedeklaruotas išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Taip pat pažymėtina, kad tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo Vandenvietėse bei dėl to, kad laiku Valstybinei mokesčių inspekcijai nedeklaravo išgauto vandens kiekio.
Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad 2020 m. liepos 20 d. įsigalioja nauja Žemės gelmių įstatymo redakcija, pagal kurios 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nauja formuluotę gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, neturi gauti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išduodamo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos. Pareiškėjos manymu, jos atžvilgiu turėtų būti taikomas lex benignior retro agit principas, pagal kurį subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią ir mokestis padidintu tarifu Bendrovei neturėtų būti skaičiuojamas.
Pabrėžtina, kad principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią – lex benignior retro agit. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (iš lot. k. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Kadangi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymas įsigalios nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl teismas daro išvadą, kad AAD pagrįstai pareiškėjai už 2015-2018 m. be leidimo išgautą vandenį paskaičiavo mokestį didesniu tarifu pagal ginčo teisinio santykio metu galiojusius aukščiau minėtus teisės aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad principu lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią), pagal kurį asmens padėtį švelninantys įstatymai gali būti taikomi atgal, gali būti vadovaujamasi tik išimtiniais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (administracinėse bylose Nr. A438-203/2009, Nr. A-220-552/2015). Dėl nurodytų argumentų daroma išvada, kad šiuo atveju teisiniams santykiams, susijusiems su pareiškėjui priskaičiuotu mokesčiu padidintu tarifu už 2015-2018 m. be leidimo išgautą vandenį, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog ji be leidimo išgavo vandenį, bet ir dėl to, kad laiku išgauto vandens kiekio nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai, kas irgi yra pažeidimas, kuriam taikoma analogiška sankcija, numatyta MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje ir kuri pagal pažeidimų kiekį nesumuojama.
Pažymėtina, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius ir tai atlikti įstatymuose nustatytu terminu, todėl pareiškėjos viltys, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. vandens išgavimui nebereikės gauti leidimo, taip pat kad už laiku nepateiktas deklaracijas atsakingam asmeniui buvo taikoma administracinė atsakomybė ir kad deklaracijos pateiktos 2019 m. rugsėjo mėnesį (po nustatyto termino), negali būti vertinamos, kaip teisėtas lūkestis, pateisinantis vandens išgavimą neturint leidimo, deklaracijų neteikimą bei mokesčio savalaikį nemokėjimą ir, juolab, nelemia Sprendimo neteisėtumo. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
Iš skunde pareiškėjos nurodomų aplinkybių bei argumentų matyti, jog pareiškėja kelia klausimą ir dėl proporcingumo principo pažeidimo skiriant pareiškėjui neadekvataus dydžio baudą. Taigi, nors reiškiamu reikalavimu pareiškėjas prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, tačiau įvertinus skundo turinį, daroma išvada, jog pareiškėjas siekia alternatyvaus rezultato, t. y. ginčijamu sprendimu paskirtos baudos sumažinimo.
Teismo vertinimu, pareiškėjos aukščiau nurodytos aplinkybės gali būti vertinamos sprendžiant jai paskirtos sankcijos sumažinimo klausimą. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja verčiasi žemės ūkio veikla – augalininkyste ir gyvulininkystę, o išgautą vandenį naudoja savo ūkinėms reikmėms – gyvulių girdymui bei laukų purškimui. Byloje duomenų, kad Bendrovė būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, nėra, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš Patikrinimo akto turinio matyti, kad AAD pareigūnai, atlikę patikrinimą, nustatė, kad Bendrovėje vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį, apskaitoje pateikti požeminio vandens duomenys sutampa su deklaracijų kiekių duomenimis, AAD pareigūnai nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja už 2015-2018 metus išgautą požeminį vandenį Vandenvietėse mokestį sumokėjo įprastu tarifu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mąstą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimus).
Pažymėtina tai, jog teisingumo principas įpareigoja, kad padarius priešingą teisei veiką, nebūtų išvengta atsakomybės, tačiau skiriama bausmė turi būti proporcinga padarytam pažeidimui. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra nurodęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju paskirta 105 970 Eur bauda nėra proporcinga padarytiems pažeidimams, o įstatymo numatytoms ekonominio poveikio priemonėms tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakankama mažesnio dydžio bauda. Nustatydamas skiriamos ekonominės sankcijos dydį, teismas sprendžia, kad bauda turi būti svari ir daryti atgrasantį bei užkardomąjį poveikį tiek pažeidimą padariusiai pareiškėjai, tiek ir kitiems juridiniams asmenims. Įstatyme numatytai ekonominio poveikio priemonei tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pakanka minėtą mokestį už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį padidinti 1,5 karto. Dėl išdėstytų aplinkybių AAD 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. AS-98 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 105 970 Eur, keistinas, mokestį už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį atitinkamai sumažinant iki 15 895,50 Eur (105 970 Eur / 10 x 1,5).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovės skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį pakeisti, sumažinant jį nuo 105 970 Eur (šimto penkių tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt eurų) iki 15 895,50 Eur (penkiolikos tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt penkių eurų ir 50 euro centų).
Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.