Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. P. ir O. F. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovams Ž. P., O. F., trečiajam asmeniui notarei I. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3.1. Bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumas ir galimybė nagrinėti šią bylą buvo ne kartą nagrinėti tiek Kauno apylinkės teismo pirmininko, tiek Kauno apygardos teismo, nes abu atsakovai teismui reiškė nušalinimus. Visi atsakovų prašymai nušalinti teismą buvo atmesti, kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

19. Byloje sprendžiamas klausimas dėl actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygų nustatymo, kai ieškinys buvo pareikštas ieškovei ginant savo teises į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę santuokos nutraukimo byloje, kitam sutuoktiniui (atsakovui) pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą iki buvo padalytas sutuoktinių turtas santuokos nutraukimo byloje ir ieškovei priteista kompensacija už atsakovo parduotą sutuoktinių ginčo objektu buvusį turtą.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo – teisėjos šališkumo

24. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, tarp kurių atsakovas Ž. P. pirmiausia nurodo, jog bylą išnagrinėjo šališka teisėja, kuri, jo nuomone, turėjo nusišalinti, kadangi dėl atsakovų asmeninių savybių ir jų sąžiningumo jau buvo pasisakiusi teismo sprendime, priimtame santuokos nutraukimo byloje. Pažymėtina, kad atsakovai bylos nagrinėjimo eigoje ne kartą reiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, tame tarpe ir dėl tos aplinkybės, kad ta pati teisėja nagrinėja santuokos nutraukimo bylą, tačiau šie prašymai tiek Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d., 2018 m. rugsėjo 12 d. ir 2018 m. lapkričio 16 d., 2018 m. gruodžio 3 d., 2019 m. balandžio 1 d. nutartimis, tiek Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartimi buvo atmesti, nenustačius CPK įtvirtintų teisėjos nušalinimo pagrindų.

29. Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Tačiau šiuo atveju atsakovo argumentai dėl teisėjos, išnagrinėjusios bylą, šališkumo grindžiami tik prielaidomis ir nepatvirtina teisėjos šališkumo. Santuokos nutraukimo byloje atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo nustatyta įvertinus byloje pateiktus įrodymus, o ne remiantis teisėjos neigiamu požiūriu į atsakovo asmenį. Nustatant sutuoktinio kaltę, vertinama, ar sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CPK 3.60 straipsnio 2 dalis), taip pat nustatinėjamos CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos santuokos iširimo dėl kito sutuoktinio kaltės prezumpcijos. Sprendimas santuokos nutraukimo byloje yra įsiteisėjęs, teismas vertino šioje byloje pateiktus įrodymus CPK 185 straipsnyje jam nustatyta įrodymų vertinimo diskrecijos teise, o šioje byloje atlikto įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimo, nustatant atsakovo kaltę, nebuvo nustatyta. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo aplinkybės vertintos santuokinio turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo aspektu, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovo sąžiningumas vertintinas kito sandorio, ginčijamo actio Pauliana ieškinio pagrindu, aspektu.

30. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nenustatė jokių nei objektyvių, nei subjektyvių galimo teisėjos O. V. šališkumo požymių, todėl atmeta šį atsakovo apeliacinio skundo argumentą.

Dėl atsakovės O. F. pažeistos teisės gauti procesinius dokumentus, išverstus į jai suprantamą kalbą

32. CPK 113 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus šiame Kodekse ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu pateikiami dokumentai šio Kodekso numatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą, dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus.

34. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, procesinių dokumentų pateikimo valstybinės kalbos nemokančiam asmeniui reikalavimai nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys galėtų susipažinti su procesinių dokumentų esme, tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinėmis gynybos priemonėmis, pareikšdami atsikirtimus ir pateikdami įrodymus, o teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimas nesilaikant įstatymo reikalavimų ir tvarkos, laikytini trukdančiais įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-241/2016, 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397-302/2018).

36. Atmestinas ir atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad byla išnagrinėta jai nepranešus apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (buvo neišversti šaukimai), kadangi sprendimas priimtas teismo posėdyje dalyvaujant tiek pačiai atsakovei O. F., tiek jos atstovei advokatei D. V.. Todėl nėra pagrindo pripažinti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nustatytą CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Pašalinus atsakovės O. F. teisių pažeidimą dėl kalbos ir bylos nagrinėjimo eigoje įstojus ją atstovaujančiai advokatei, atsakovei buvo sudarytos pakankamos ir tinkamos sąlygos apsiginti nuo jai reiškiamų reikalavimų, ir tai neturėjo įtakos tinkamam bylos išnagrinėjimui.

Dėl sprendimo dalies taikyti vienašalę restituciją nemotyvavimo

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

39. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai nenurodė motyvų, kodėl taiko vienašalę restituciją, tačiau iš viso sprendimo turinio matyti, kad teismas nustatinėjo atsakovės O. F. atsiskaitymo už ginčo butą aplinkybes ir nustatė, kad atsakovė O. F. nesumokėjo atsakovui Ž. P. sutartyje nustatytos sumos už perkamą butą, t. y. sandorį vertino kaip tariamą. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad būtent dėl to buvo taikyta vienašalė sandorio restitucija.

40. Nurodyti teismo motyvai paneigia, kad teismas nemotyvavo sprendimo, o dėl taikytos restitucijos kolegija pasisakys vėliau.

Dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kaip sąlygos reikšti actio Pauliana ieškinį

41. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kasacinis teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinos visos nurodytos sąlygos. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

42. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo kasacinis teismas išaiškino, kad tai priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Kasacinio teismo taip pat pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

43. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų atsikirtimus, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti actio Pauliana ieškinį. Nurodė, kad ieškinio pareiškimo metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo ginčo objektu, kadangi ieškovė manė, jog ji turi teisę į šį turtą, o atsakovas privalėjo suvokti, kad dėl jo vyksta ginčas, todėl jį parduodamas dar iki buvo baigta nagrinėti santuokos nutraukimo byla siekė jį eliminuoti iš bendros santuokinio turto masės. Jis taip pat žinojo, kad kito turto, į kurį ateityje galėtų būti nukreiptas išieškojimas ieškovės naudai, neturi, tokiu būdu išvengdamas kompensacijos už realizuotą turtą sumokėjimo. Tokia teismo išvada faktiškai reiškia, kad teismas ieškovės reikalavimo teisės atsiradimą susiejo su ginčo tarp sutuoktinių dėl nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsiradimo momentu. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime nėra aiškiai nurodyta, nuo kada ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovą, kaip skolininką, tačiau nurodyti teismo motyvai leidžia tokį momentą nustatyti, t. y. nuo šio buto tapimo sutuoktinių ginčo objektu santuokos nutraukimo byloje momento.

44. Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad ieškovė iki buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), neturėjo teisės reikalauti kompensacijos, o butas, esantis (duomenys neskelbtini), tapęs atsakovo asmenine nuosavybe, buvo parduotas anksčiau nei ginčo objektu buvęs butas (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė pareikšdama actio Pauliana ieškinį neturėjo reikalavimo teisės.

45. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad santuokos nutraukimo byloje vykstant sutuoktinių tarpusavio ginčams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis turimo turto apimties ir jo padalijimo, sutuoktinių vienas kitam iš to kylančios prievolės dėl turto išsaugojimo ir jo sąžiningo pasidalijimo yra galiojančios. Pažymėtina, kad taikant CK 6.66 straipsnį kreditorius yra ne tik asmuo, kuris įgyja reikalavimo teisę į skolininką sutarties pagrindu, bet ir asmuo, kurio reikalavimo teisė į skolininką atsiranda iš deliktinės atsakomybės, paveldėjimo, vaikų, sutuoktinių išlaikymo teisinių santykių ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1298/2001; 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2007 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.).

46. Kai sutuoktinių bendro turto teisinis režimas yra nustatytas įstatyme, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.116 straipsnio, reglamentuojančio turto padalijimo būdus, 1 dalyje nustatyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Taigi esant iškeltai santuokos nutraukimo bylai, tik išnagrinėjęs bylą teismas nustato, koks turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise (jei nebus paneigta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, susijusi su konkrečiu CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nurodytu turtu), asmeninės nuosavybės teise, sudarytas balansas (sumokant (priteisiant) iš bendro sutuoktinių turto ir asmeninės nuosavybės teise jiems priklausančio turto mokėtinas skolas) ir nustatyta bendro dalytino turto visuma (CK 3.118 straipsnio 1–4 dalys). Santuokos nutraukimo teisiniai padariniai taip pat paprastai atsiranda nuo bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo, kadangi pagal CK 3.67 straipsnio 1 dalį santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms sukelia teisines pasekmes nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.

47. Atsižvelgiant į tokį santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, įstatymo nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo, turto, kuris yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimo reglamentavimą, yra pagrindas pripažinti, kad sutuoktinių tarpusavio teisės ir pareigos dėl dalijamo turto atsiranda nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė iškėlus santuokos nutraukimo bylą pradžioje nereiškė pretenzijų į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo dovanotas atsakovui, jis nebuvo ginčo objektu ir atsakovas neturėjo pagrindo manyti, kad jis negalėtų šiuo turtu disponuoti kaip savo turtu, tačiau ieškovei santuokos nutraukimo byloje pateikus 2015 m. spalio 8 d. patikslintą ieškinį dėl šio buto padalinimo, atsakovas šį turtą privalėjo jau laikyti ginčo turtu, kuris turėjo būti padalintas įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi apie šias pretenzijas atsakovui tapo žinoma 2015 m. spalio 12 d., būtent tą dieną elektroniniu paštu atsakovui buvo išsiųstas patikslintas ieškinys, todėl nuo šio momento ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl ginčo turto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės objekto, išsaugojimo iki jis bus padalintas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė dėl šio turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) padalijimo dar 2015 m. liepos 30 d. buvo pateikusi patikslintą ieškinio projektą, todėl atsakovui jau kur kas anksčiau buvo žinoma apie ieškovės pretenzijas į šį turtą.

48. Ieškovės teisė į ginčo buto dalies kompensaciją atsirado, kaip išvestinė teisė atsakovui pardavus šį butą be ieškovės žinios, tačiau tik išnagrinėjus ir išsprendus sutuoktinių ginčą dėl turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimu buvo nustatyta, kam ir koks turtas, visas ar tam tikra jo dalis skiriamas natūra, o kam turi būti priteista kompensacija. Todėl nustatant ieškovės reikalavimo teises, grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimu, nėra svarbu, ar ieškovė prašė priteisti turtą natūra, ar vėliau, paaiškėjus, kad turtas parduotas, pareiškė reikalavimą priteisti kompensaciją.

49. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo Ž. P. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės reikalavimo teisės atsiradimą, kaip precedentu turėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje padarytos išvados buvo grindžiamos esant kitoms bylos faktinėms aplinkybėms. Kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje, pirmiausia, buvo sprendžiamas klausimas dėl turto padalinimo po to, kai šalių santuoka jau buvo nutraukta 2001 m. Be to, šioje byloje buvo nustatyta, kad šios bylos ieškovas, 2011 metais sudarydamas žemės sklypų dovanojimo sutartis, nežinojo apie tai, kad jis pažeis sutuoktinės teises, kadangi ji iki 2014 metų nereiškė jokių reikalavimų ieškovui ir nebuvo pareiškusi reikalavimų į nurodytą turtą, t. y. sutuoktinė neįrodė, jog turi galiojančią reikalavimo teisę. Taigi išnagrinėtoje byloje buvo ginčijami sandoriai, kai dėl jų dar nebuvo pareikštos pretenzijos, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tiek ginčijamas sandoris, tiek reikalavimas pripažinti jį negaliojančiu buvo sudarytas, kai ieškovė jau buvo pareiškusi reikalavimą dėl santuokinio turto padalinimo.

50. Nors konkretus ieškovės reikalavimo dydis paaiškėjo tik 2018 m. vasario 23 d. įsiteisėjus teismo sprendimui santuokos nutraukimo byloje, tačiau šiuo metu nagrinėjama byla 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pagrįstai buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, o sprendimas nagrinėjamoje byloje buvo priimtas tik įsiteisėjus sprendimui santuokos nutraukimo byloje, t. y. 2020 m. vasario 4 d., kai jau buvo nustatytas ieškovės reiškiamo reikalavimo atsakovui pagrįstumas ir jo dydis. Todėl atmestini apeliantės O. F. apeliacinio skundo argumentai, kad dėl nurodytų aplinkybių ieškovė 2016 m. liepos 19 d. pateikdama actio Pauliana ieškinį neturėjo reikalavimo teisės.

Dėl ieškovės teisių pažeidimo

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės teisės nagrinėjamu atveju pažeidžiamos tuo, kad ieškovė, turėdama teisę gauti kompensaciją už atsakovo parduotą bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), šios teisės negali realizuoti, kadangi atsakovas, panašiu metu pardavęs ir asmeninės nuosavybės teise įgytą (paveldėtą) turtą, nebeturi kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės išieškojimas dėl kompensacijos priteisimo. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

53. Byloje yra nustatyti tokie faktai: 1) 2015 m. spalio 12 d. priimtas ieškovės patikslintas ieškinys santuokos nutraukimo byloje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalinimo; 2) 2015 m. spalio 15 d. atsakovas Ž. P. parduoda atsakovei O. F. asmeninės nuosavybės teise įgytą (2015 m. spalio 8 d. paveldėtą) butą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) O. F. (duomenys neskelbtini) pagimdo dukrą, kurios tėvu yra atsakovas Ž. P.; 4) atsakovo brolis R. P. 2015 m. lapkričio 26 d. gauna notaro vykdomąjį įrašą atsakovo Ž. P. jam išduoto vekselio pagrindu ir jį tą pačią dieną pateikia vykdyti antstoliui; 5) 2016 m. sausio 8 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini), turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu parduodamas UAB „Kraftus“. Tokie byloje nustatyti bendri ir nuoseklūs tarpusavyje susijusių asmenų veiksmai patvirtina atsakovo siekį išeliminuoti sutuoktinių turtą – butą, į kurį ieškovė buvo pareiškusi pretenzijas santuokos nutraukimo byloje, iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės ir tuo pačiu siekį išvengti kompensacijos už parduotą butą išmokėjimo ieškovei, atsakovui parduodant asmeninės nuosavybės teise įgytą turtą.

54. Atsakovas Ž. P., ginčydamas šią teismo išvadą, teigia, kad nepateikta jokių įrodymų, jog būtų sumažėjęs atsakovo mokumas ir jis negali atsiskaityti, nes jo turtas nesumažėjo, kadangi vietoje turto natūra buvo gautos piniginės lėšos, t. y. jo turto masė nesumažėjo, o tik pasikeitė jo sudėtis. Tačiau tai tik deklaratyvūs atsakovo teiginiai, kadangi jis po to, kai įsiteisėjo teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje ir iš atsakovo ieškovei buvo priteista kompensacija (2018 m. vasario 23 d.), turėdamas, kaip teigia, už parduotą asmeninį turtą gautas lėšas, kompensacijos ieškovei iki šiol nėra sumokėjęs. Taigi toks akivaizdus sprendimo nevykdymo faktas patvirtina atsakovo nemokumą, kuriuo pažeidžiamos ieškovės teisės.

55. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje taip pat yra pateikti įrodymai apie atsakovo negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o būtent yra pateikta 2017 m. sausio 27 d. nutartis ir dėl pakankamai nedidelių (830 Eur) bylinėjimosi išlaidų, priteistų iš atsakovo ieškovei, išdėstymo baudžiamojoje byloje, antstolės R. G. pažyma apie skolos (584 Eur) A. P. neišieškojimą, nesant atsakovo turto ir pajamų. Be to, atsakovas, teigdamas, kad yra mokus ir gali įvykdyti sprendimą dėl kompensacijos, pats nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), nors šios aplinkybės būtent jam turėtų būti geriausiai žinomos.

Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį

56. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 20 punktas). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas).

57. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skolininkas Ž. P. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes tokios būtinybės nebuvo. Atsakovė O. F. apeliaciniame skunde teigia, kad Ž. P. turėjo teisinę pareigą sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorį, kadangi tai nulėmė dar nuo 2015 m. vasario mėn. susiformavę jos ir vėliau mirusios A. P. (atsakovo motinos) ikisutartiniai santykiai dėl ginčo buto pardavimo, o atsakovė O. F. per du kartus sumokėjo A. P. 17 000 Eur avansą (2 kartus po 8 500 Eur).

58. Nors pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių, kaip pareigos sudaryti ginčo sandorį, nevertino, tačiau apeliantų nurodytos aplinkybės negali būti aiškinamos, kaip patvirtinančios atsakovo prievolę sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorį. Pirmiausia, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės O. F. atliktus mokėjimus A. P., kuriuos patvirtina atsakovės pateikti pakvitavimai, vertino nustatydamas sandorio fiktyvumą, t. y. teismas jų faktiškai nepripažino mokėjimais pagal ginčo sutartį, t. y. nepripažino jų avansiniais mokėjimais. Todėl negalima teigti, kad teismas dėl šių mokėjimų, kaip avansinių mokėjimų, galimai sukūrusių atsakovui Ž. P. pareigą sudaryti ginčo sandorį, iš viso nepasisakė.

59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas Ž. P. bylos nagrinėjimo eigoje nei atsiliepime į ieškinį, nei vėliau nagrinėjant bylą niekada neteigė, kad atsakovę O. F. ir jo motiną A. P. siejo ikisutartiniai santykiai ir jis turėjo pareigą sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį. Jis atsakovės atliktų mokėjimų nelaikė mokėjimais pagal sutartį, nes atsiliepime į ieškinį nurodė, kad visus pinigus (24 700 Eur) pagal sandorį gavo būtent jis iki sandorio sudarymo. O. F. 2018 m. lapkričio 27 d. pateikdama atsiliepimą į ieškinį taip pat nenurodė apie buvusius susitarimus su A. P. dėl buto pardavimo ir jai atliktus mokėjimus, tik teigė, kad už perkamą butą sumokėjo, kaip nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, t. y kad pardavėjas (Ž. P.) 24 700 Eur gavo iš pirkėjo (O. F.) iki šios sutarties pasirašymo. Tik bylos nagrinėjimo pabaigoje 2019 m. lapkričio 6 d. (byla iškelta 2016 m. liepos 20 d.) O. F. pateikė pakvitavimus. Taigi, jei tai būtų buvę avansiniai mokėjimai už perkamą butą, jie būtų buvę įskaityti į buto kainą ir atsakovas Ž. P. nuo pat bylos iškėlimo pradžios būtų tai nurodęs, o ne tvirtinęs, kad 24 700 Eur gavo būtent jis iki sudarant sandorį. Tokios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ikisutartinių santykių tarp O. F. ir A. P. dėl ginčo buto pardavimo nebuvo, be to, tai kartu patvirtina atsakovų nesąžiningumą.

60. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Be to, CK 6.165 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tokius įstatymo reikalavimus, vien atsakovės O. F. pateiktų pakvitavimų pagrindu negalima spręsti, kad buvo sudaryta rašytinė preliminarioji sutartis dėl ginčo buto pardavimo, paveldėjimo pagrindu galėjusi sukurti atsakovui Ž. P. pareigą sudaryti buto pirkimo– pardavimo sutartį. Preliminarios sutarties nesudarymas leidžia daryti išvadą, jog atsakovė O. F. nebuvo pakankamai rūpestinga ir atsakinga, siekdama apsaugoti savo interesus, ir toks neatsakingumas negali sukelti pasekmes ikisutartiniuose santykiuos nedalyvavusiai ieškovei.

61. Atsakovės O. F. elgesys, kai ji, mirus A. P., nepareiškė jokių pretenzijų palikimą priėmusiam įpėdiniui CK 5.63 straipsnyje numatytais terminais ir tvarka, taip pat patvirtina, jog jokių ikisutartinių santykių dėl buto pardavimo nebuvo.

62. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog byloje yra įrodyti ikisutartiniai santykiai, dėl kurių atsakovui Ž. P. būtų atsiradusi pareiga sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove O. F., ypač kai atsakovus sieja asmeniniai santykiai.

Dėl skolininko Ž. P. ir trečiojo asmens pagal ginčijamą sandorį O. F. nesąžiningumo

63. Atlygintinį sandorį ginčijant CK 6.66 straipsnio pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/201). CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

64. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Ž. P. nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį nustatė atsižvelgęs į tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas skubotai iš karto po palikimo priėmimo ir kad jis buvo sudarytas su jo vaiko motina – atsakove O. F., kai atsakovui tuo metu iš ieškovės pareikšto ieškinio santuokos nutraukimo byloje turėjo būti žinoma, kad ieškovė siekia būti pripažinta kito buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėja, todėl disponuodamas asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu turėjo įvertinti ir ieškovės, kaip kreditorės, interesus. Teismo išvados dėl skolininko nesąžiningumo betarpiškai susijusios su išvadomis dėl ieškovės reikalavimo teisės atsiradimo momento.

65. Atsakovas Ž. P., ginčydamas teismo išvadas dėl jo nesąžiningumo, iš esmės remiasi tuo, kad ieškovė ginčijamos sutarties sudarymo metu dar neturėjo teisės į kompensaciją ir jos iš atsakovo nereikalavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nutarties 44-50 punktuose pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo teisės atsiradimo, jau yra atmetęs atsakovo poziciją, kad ieškovės teisė į kompensaciją atsirado tik pardavus butą, todėl šių motyvų nebekartoja.

66. Be to, nutarties 53 punkte nustatyti faktai, patvirtinantys bendrus ir nuoseklius tarpusavyje susijusių asmenų (atsakovo, jo brolio, atsakovo vaiko motinos) veiksmus, kuriais buvo siekiama išeliminuoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutuoktinių turtą – butą, tuo pačiu parduodant atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, taip sudarant prielaidas išvengti kompensacijos sumokėjimo ieškovei, kartu patvirtina ir atsakovų nesąžiningumą.

67. Nustatant atsakovės O. F. nesąžiningumą, esminę reikšmę turi jos ir atsakovo Ž. P. artimų ryšių nustatymas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant šių asmenų artimus ryšius. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento duomenis apie O. F. išduotas vizas atvykti į Lietuvos Respubliką, visiškai pagrįstai nustatė, kad O. F. ir Ž. P. nuo 2009 m. siejo artimi santykiai, iš šio ryšio atsakovams yra gimęs bendras vaikas – dukra A. P.. Atsakovė O. F. nepagrįstai teigia, kad teismas atsakovų artimus santykius nustatė, remdamasis vien vaiko gimimo faktu ir blogos kokybės nuotraukomis, nes tokius santykius patvirtina įrodymų visuma (Migracijos departamento duomenys, vaiko gimimo liudijimas, elektroninis susirašinėjimas su nuotraukomis). Atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo aplinkybes ir neformalizuotą, t. y. faktiškai tik atsakovams žinomą, juos siejančių santykių pobūdį, ieškovės galimybės pateikti tokius artimus santykius patvirtinančius įrodymus yra pakankamai ribotos, tačiau ir nurodytų įrodymų pakanka šioms aplinkybėms nustatyti. Kadangi atsakovų artimi santykiai nustatyti atsakovui Ž. P. dar nenutraukus santuokos, visiškai tikėtina, kad atsakovė žinojo ir apie vykstantį atsakovo skyrybų ir turto dalybų procesą.

68. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į faktinį atsakovų santykių pobūdį (faktinių sutuoktinių), laikė, jog yra pagrindas taikyti nesąžiningumo prezumpciją, numatytą CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.

69. Sutiktina su atsakovais, kad tokia prezumpcija pagal teismų praktiką negalėtų būti taikoma. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus ginčijamą sandorį sudariusius asmenis siejantys artimi ryšiai neatitinka nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, nesąžiningumo prezumpcija netaikoma, tačiau ši faktinė artimų santykių buvimo aplinkybė gali būti vertinama kaip vienas iš požymių, didinantis tikimybę, jog konkrečiu atveju sandorio šalys galėjo būti nesąžiningos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012). Ginčijamo sandorio šalių artimi ryšiai giminystės, svainystės ar kitu pagrindu didina jų interesų bendrumą, santykių uždarumą, todėl tokie ryšiai yra aplinkybė, gerokai suvaržanti šių santykių šalių tikrosios valios, jų veiksmų motyvų ir tikslų įrodinėjimo galimybes. Teismas, spręsdamas dėl tokių asmenų nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, kad kreditoriui gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl gali būti pateikiami įrodymai, kurie vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013). Netiesioginiai įrodymai yra tokie duomenys, kurie tiesiogiai vienareikšmiškai nepatvirtina byloje įrodinėtinų aplinkybių, tačiau jie gali patvirtinti kitokias, su įrodinėjimo dalyku glaudžiai susijusias, aplinkybes, kurių visetas gali leisti teismui daryti išvadas apie įrodinėtinų aplinkybių buvimą arba nebuvimą.

70. Atsižvelgiant į tai, nustačius atsakovų artimus tarpusavio ryšius, šios aplinkybės laikytinos pakankamais atsakovų nesąžiningumo įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi, laikytina pagrįsta.

Dėl tariamo sandorio ir sandorio restitucijos

71. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsiskaitymo pagal sandorį aplinkybes, sprendė, jog ginčijamu sandoriu nebuvo sukurtos teisinės pasekmės, o sandoris buvo sudarytas tik dėl akių. Teismas atsiskaitymo aplinkybes taip pat vertino atsakovų sąžiningumo požiūriu ir nors tiesiogiai nenurodė, tačiau iš teismo sprendime nurodytų motyvų galima spręsti, kad sandorio tariamumas buvo pagrindu taikyti vienašalę restituciją.

72. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Taigi tariamasis sandoris yra niekinis, todėl teismas jo faktą ir teisines pasekmes gali konstatuoti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-3-9-684/2017 43, 44 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

73. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teismas, nesant pareikšto reikalavimo, savo iniciatyva (lot. ex officio) konstatuoja sandorį esant niekinį tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015). Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitoje byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos, aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018 71 punktą).

74. Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog ginčo atveju nebuvo įrodytas sandorio atlygintinumas, jo apmokėjimo faktas, t. y. kad atsakovė pagal ginčo sandorį sumokėjo, o atsakovas Ž. P. gavo 24 700 Eur, todėl buvo pagrindas pripažinti ginčo sandorį sudarytu tik dėl akių. Atsakovai neįrodė realaus sandorio apmokėjimo fakto, nepateikė nei bankinių pavedimo kopijų, nei preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, grynųjų pinigų priėmimo perdavimo aktų, kurie galėtų patvirtinti piniginių lėšų perdavimą. Realų piniginių lėšų perdavimą nepatvirtina ir po trijų metų bylos nagrinėjimo atsiradę atsakovės O. F. ranka parengti 2015 m. vasario 21 d. bei 2015 m. gegužės 9 d. pakvitavimai, pagal kuriuos tariamai atsakovė O. F. perdavė A. P. po 8 500 Eur sumas, kaip dalinį įnašą už ginčo butą.

75. CK 1.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorį pripažinus tariamuoju, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. kyla bendrieji sandorių negaliojimo padariniai – taikoma restitucija ir šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Kadangi O. F. neįrodė, jog ji sumokėjo pagal sandorį joje nurodytą kainą, teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją.

76. Nustačius sandorio tariamumą, neturi reikšmės, kad atsakovo Ž. P. nuosavybėn grąžinamo turto vertė yra didesnė nei ieškovės turimas reikalavimas. Šiuo atveju nepažeidžiamas CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

77. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

79. Atsakovų Ž. P. ir O. F. apeliacinius skundus atmetus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (žyminis mokestis už apeliacinius skundus, advokato teisinės pagalbos išlaidos) neatlyginamos ir jiems nepriteisiamos.

80. Ieškovei I. P. iš atsakovų Ž. P. ir O. F. lygiomis dalimis priteistinos jos turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą – 1 200 Eur, kurias patvirtina pateiktas pinigų priėmimo kvitas ir kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.

81. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš atsakovų nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-19/1K-2).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų Ž. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir O. F. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 600 Eur atstovimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.