- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-22
- Bylos Nr.
- 2-397-302/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02325-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- Z. V.
- Atsakovas
- Rusijos Federacijai, Lietuvos Respublikai
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Z. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5734-275/2017 pagal ieškovo Z. V. ieškinį atsakovėms Rusijos Federacijai ir Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Z. V. pateikė teismui ieškinį (1 t. b. l. 1–32), prašydamas priteisti iš atsakovės Rusijos Federacijos 5 500 Eur turtinės žalos atlyginimą, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovui priteisti 3 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovo ieškinį, pareikštą Rusijos Federacijai ir Lietuvos Respublikai atsisakyta priimti kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui (3 t., b. l. 122–123).Ieškovas Z. V. 2017 m. lapkričio 23 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties (3 t., b. l. 128).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi (3 t., b. l. 131–134) ieškovo Z. V. atskirąjį skundą patenkino ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikino. Ieškinio dalį dėl reikalavimų, pareikštų Lietuvos Respublikai, išskyrė į atskirą bylą ir šioje dalyje ieškovės ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Ieškinio reikalavimo daliai, pareikštai atsakovei Rusijos Federacijai, nustatyti ieškinio trūkumai. Teismas nutartyje pažymėjo, kad ieškovas reiškia reikalavimus Rusijos Federacijai, todėl pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį ieškovui kyla pareiga pateikti procesinių dokumentų vertimus į rusų kalbą. Ieškovo prašymą išversti procesinius dokumentus teismo lėšomis ir šių išlaidų mokėjimą ieškovui atidėti iki teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos pirmosios instancijos teismas atmetė, nurodydamas, kad įstatymas nenumato tokios alternatyvos ar teismo teisės daryti tai valstybės lėšomis. Taip pat teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškinys yra pareikštas dviem atsakovams, kurių vieno žala padaryta nusikalstamais veiksmais, o kito – Lietuvos Respublikos netinkamai tiriant pagal ieškovo pareiškimą pirmojo atsakovo veiksmus, ieškinio reikalavimai grindžiami skirtingomis aplinkybėmis, skirtingais įrodymais, t.y. skiriasi pareikštų reikalavimų tiek pagrindas, tiek dalykas, teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimai vertintini kaip du savarankiški ieškinio reikalavimai, kurie, remiantis proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir operatyvumo principais turi būti nagrinėjami atskirai (CPK 136 straipsnis). Taip pat pirmosios instancijos teismas, išskirdamas ieškinio dalį Lietuvos Respublikai į atskirą bylą, atsižvelgė į tai, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, prašo priteisti tik neturtinę žalą, o neturtinės žalos dydis neturi įtakos rūšiniam bylos teismingumui.Ieškovas Z. V. 2017 m. gruodžio 14 d. pateikė patikslintą ieškinį (3 t., b. l. 140–172), kuriame prašė priteisti ieškovui iš atsakovės Rusijos Federacijos 5 500 Eur turtinės žalos atlyginimą, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos 3 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 45 000 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi (b. l. 184–185) ieškovo Z. V. 2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktą ieškinį atsisakė priimti.Teismas, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinio dalį dėl pareikštų reikalavimų Rusijos Federacijos Respublikai, nurodė, kad ieškovo ieškinio reikalavimo dalai, pareikštai Rusijos Federacijai, buvo nustatyti ieškinio trūkumai, ieškovas šių trūkumų nepašalino ir dėl pastarosios nutarties pateikė atskirąjį skundą dėl, ieškovo vertinimu, nepagrįstai nustatytų ieškinio trūkumų. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad kol nėra išspręstas ieškinio atsakovei Rusijos Federacijai priėmimo klausimas, nagrinėti analogiško ieškinio priėmimo klausimo nėra pagrindo.Teisme jau yra nagrinėjamas analogiškas ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. teismo žinioje yra ginčas su analogišku ieškiniu atsakovei Rusijos Federacijai, todėl ieškovo patikslintas ieškinys negali būti priimtas (CPK 137 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino, kad patikslintas ieškinys atitinka pirminį ieškinį, kuriam teismas nustatė eilę trūkumų, todėl vertino, jog yra pagrindas atsisakyti priimti patikslintą ieškinį.Teismas, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinio dalį dėl pareikštų reikalavimų Lietuvos Respublikai, nurodė, kad ieškovas patikslintu ieškiniu anksčiau pateiktą ieškinį papildė vienu reikalavimu – papildomai reiškia 45 000 Eur turtinį reikalavimą Lietuvos Respublikai. Ieškovui papildžius ieškinį turtiniu reikalavimu, jis tampa teismingas Vilniaus apygardos teismui, tačiau kol byloje nėra priimtas ieškinys, teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimą, ar ieškovas tinkamai pasinaudojo pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad anksčiau pareikšto ieškinio dalį, išskyrus jį į atskirą bylą kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, reiškia, kad byloje gali būti ir nepriimtas ieškinys tuo atveju, jei ieškovo atskirasis skundas būtų atmestas. Nutartį, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, palikus nepakeistą, nebūtų byloje nagrinėjamo objekto, t. y. ieškinio, kurį prašoma tikslinti ir daryti išvadas, ar ieškovas tikslina ieškinį, ar reiškia papildomą naują reikalavimą, ar šio reikalavimo dalykas ir pagrindas nėra skirtingas nuo jau pareikšto reikalavimo. Taip pat teismas nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovas reiškia naują turtinį reikalavimą kitu pagrindu, nei yra pareikštas neturtinis reikalavimas byloje, toks reikalavimas gali būti reiškiamas ir kitoje byloje. Atsisakymas priimti ieškovo patikslintą ieškinį, kuris nėra tapatus su jau pareikštu ieškiniu, nėra kliūtis ieškovui reikšti savarankišką ieškinį kitoje byloje. Dėl ieškovo ieškinio reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos Respublikos 3 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas pažymėjo tą aspektą, kad yra priimta teismo nutartis atsisakyti priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, kol nėra išspręstas ieškovo atskirasis skundas dėl nutarties, kurioje buvo nagrinėtas šio reikalavimo priėmimo klausimas, nėra pagrindo pakartotinai svarstyti šio ieškinio reikalavimo priėmimo klausimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Aplinkybė, kad ieškovas kartu su reikalavimu, kurio priėmimo klausimas jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme, teikia dar vieną papildomą reikalavimą, nereiškia, kad ieškinys nėra analogiškas jau pareikštam ieškiniu. Ieškinio, kuris tikslinamas, priėmimo klausimą jau išsprendus ir atsisakius jį priimti, negali būti pakartotinai nagrinėjamas analogiško ieškinio priėmimo klausimas.
Atskirųjų skundų argumentai
Ieškovas Z. V. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties, prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (3 t., b. l. 176–178).Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nutartyje nenurodė, kodėl ieškinio pagrindai, pareikšti skirtingų atsakovių atžvilgiu yra skirtingi. Skirtingi subjektai nereiškia automatinio skirtingų ieškinio pagrindų taikymo. Pareikštu ieškovo ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašoma teismo ištirti dviejų atsakovių bendrininkavimą ieškovo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo šių bylų išskirti į dvi atskiras bylas.Patikslinus ieškinį Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo, šis ieškinio reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme.Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio trūkumus, nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad ieškinys neverstinas i lietuvių kalbą, kadangi ieškinio priedai patvirtina, kad atsakovės Rusijos Federacijos atstovas Lietuvoje – Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje – supranta lietuvių kalbą ir susirašinėja su ieškovu bei atsako ieškovui į jo raštus lietuvių klaba.Teismas nepasisakė dėl ieškovo argumento, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 83 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais ieškovas yra atleistas ne tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ir nuo kitų bylinėjimosi išlaidų.Teismo reikalavimo per 14 dienų išversti ieškinio ir jų priedų kopijas į lietuvių kalbą yra neįmanoma įgyvendinti. Joks vertimų biuras neišvers per 14 dienų tokio kiekio procesinių dokumentų. Įpareigodamas ieškovą išversti procesinius dokumentus į rusų kalbą, pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo sunkios finansinės padėties. Ieškovas Z. V. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties, prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat ieškovas nurodė, kad šį atskirąjį skundą išsiuntus nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, ieškovas prašo jo atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties nagrinėti vienoje byloje (3 t., b. l. 190–194). Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 26 d. pirmininkės nutartimi ieškovo atskirieji skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties paskirti nagrinėti vienoje civilinėje byloje Nr. 2-397-302/2018 (3 t., b. l. 197–198).Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi ši nutartis grindžiama neįsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šia nutartimi vadovautis ir jos pagrindu vertinti, kad ieškinys jau yra išspręstas. Taip pat teismas neturėjo teisės skundžiamą nutartį grįsti argumentais, kad civilinė byla išskirta į dvi dalis – viena ieškinio reikalavimų dalis atsakovei Rusijos Federacijai, kita ieškinio reikalavimų dalis – Lietuvos Respublikai. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartis apskųsta apeliacine tvarka, atskirasis skundas dėl šios nutarties priimtas nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.Pirmosios instancijos teismas ignoravo, kad ieškovo 2017 m. gruodžio 14 d. patikslintas ieškinys pateiktas vykdant Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį dėl pirminio ieškinio trūkumų šalinimo ir skundžiama nutartimi ginčą dėl ieškinio priėmimo dirbtinai išskyrė į dvi dalis. Nors vykdant Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, dalis šių trūkumų buvo pašalinta patikslintu ieškiniu, o dėl dalies ieškinio trūkumų pateiktas atskirasis skundas.Skundžiama nutartis pažeidžia CPK 141 straipsnio ieškovui suteiktą teisę tikslinti, papildyti, keisti ieškinio reikalavimus ir pagrindus iki tol, kol nepriimta nutartis dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės. Skundžiama nutartimi teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo 2017 m. gruodžio 14 d. Z. V. patikslintą ieškinį laikyti kito ieškinio pateikimu teismui.Skundžiama nutartimi pats pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad šiuo metu teisme nėra iškeltos bylos dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių. Skundžiama nutartis pažeidžia CPK 7 straipsnyje nurodytą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą, nes dirbtinis pirminio ieškinio trūkumų šalinimo ginčas skundžiama nutartimi dirbtinai padalintas į dvi dalis, o tokie teismo veiksmai pažeidžia ir CPK 13 straipsnyje nustatytą dispozityvumo principą, nes neteisėtai suvaržo ieškovo procesines teises pasinaudoti šioje bylos stadijoje CPK 141 straipsnio ir 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui suteiktomis procesinėmis teisėmis.Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovo 2017 m. lapkričio 2 d. ieškinio reikalavimų daliai atsakovei Rusijos Federacijai, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi buvo nustatyti ieškinio trūkumai, kurių ieškovas nepašalino ir pateikė atskirąjį skundą dėl, jo nuomone, nepagrįstai nustatytų ieškinio trūkumų. Dalis ieškinio trūkumų pašalinta patikslintu ieškiniu.Teismas nurodė, kad patikslinto ieškinio dalis dėl reikalavimų Rusijos Federacijai iš esmės atitinka pirminiam ieškiniui, kuriam teismas nustatė eilę trūkumų, todėl yra pagrindas patikslintą ieškinį atsisakyti priimti. Pažymėtina, kad šiais argumentais teismas pats sau prieštarauja, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi trūkumai ieškinio daliai dėl pareikštų reikalavimų Rusijos Federacijai buvo nustatyti tik todėl, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškinio reikalavimai skirtingiems atsakovams neteisėtai ir nepagrįstai išskirti į dvi atskiras bylas. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai dėl patikslinto ieškinio nepriėmimo dalies, kurioje reiškiami neturtinei reikalavimai Lietuvos Respublikai. Šiuo metu nėra nagrinėjama kitos bylos teisme dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tų pačių šalių. CPK 141 straipsnio, 42 straipsnio 1 dalies nuostatos šioje bylos stadijoje suteikia teisę ieškovui tikslinti ieškinį bei papildyti jį turtiniu reikalavimu, kurie kildinami iš tų pačių faktinių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstųjų teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliantas kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį, kuria ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuria ieškovo 2017 m. gruodžio 14 d. patikslintą ieškinį atsisakyta priimti. Susipažinus su skundžiamų nutarčių turiniu matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties rezultatą pirmosios instancijos teisme nulėmė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria apeliantui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiausia aptaria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties teisėtumą.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties teisėtumo
Apeliantas atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties iš esmės nutarties nepagrįstumą grindžia dviem pagrindiniais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovėms Rusijos Federacijai ir Lietuvos Respublikai, išskyrė į dvi atskiras bylas; 2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą pateikti ieškinio ir jo priedų vertimus atsakovei Rusijos Federacijai rusų kalba.
Dėl pateikiamų procesinių dokumentų kalbos
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnyje. Konstitucijos 28 straipsnyje reikalaujama, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų ir nevaržytų kitų asmenų teisių bei laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepiktnaudžiaujant suteiktomis procesinėmis teisėmis. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovui nustatytas įpareigojimas pateikti procesinių dokumentų vertimus į atsakovei Rusijos Federacijai suprantamą kalbą, teigdamas, kad ieškovas ne vieną kartą yra susirašinėjęs su Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje lietuvių kalba, todėl ši atsakovė yra kompetentinga vesti bylą lietuvių kalba.CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti.CPK 113 straipsnio 3 dalis nustato, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu pateikiami dokumentai CPK numatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą, dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, procesinių dokumentų pateikimo valstybinės kalbos nemokančiam asmeniui reikalavimai nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys galėtų susipažinti su procesinių dokumentų esme, tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinėmis gynybos priemonėmis, pareikšdami atsikirtimus ir pateikdami įrodymus, o teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimas nesilaikant įstatymo reikalavimų ir tvarkos, laikytini trukdančiais įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-241/2016). Vieną iš ieškinio reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo apeliantas reiškia Rusijos Federacijai, nurodydamas, kad Rusijos Federacijai atstovauja Rusijos Federacijos ambasada, su kuria apeliantas susirašinėja lietuvių kalba, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo apeliantą pateikti procesinių dokumentų vertimus šiai atsakovei rusų kalba.Nagrinėjamu atveju pažymėtinas tas aspektas, kad Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra 1992 m. liepos 21 d. sudariusios sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, pagal kurios 9 straipsnio 1 dalį susitariančiosios šalies įstaiga, kuriai pateikiamas prašymas, įteikia dokumentus pagal jos valstybėje galiojančias taisykles, jeigu įteikiamieji dokumentai surašyti jos kalba arba prie jų pridėtas patvirtintas vertimas. Tais atvejais, kai dokumentai surašyti ne susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, kalba arba prie jų nepridėtas vertimas, jie įteikiami gavėjui tik jei jis sutinka juos priimti. Apie procesinių dokumentų įteikimą proceso šaliai, analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis byloje, jau buvo pasiskęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1358/2011, o tai jau laikytina teismų praktika. Taigi labiausiai tikėtina, kad atsakovė Rusijos Federacija nesupras lietuvių kalba surašytų procesinių dokumentų (ieškovo pateikto ieškinio ir jo priedų) bei atsisakys juos priimti. Tokiu atveju, nepažeidžiant CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, procesiniai dokumentai, adresuoti atsakovei Rusijos Federacijai, turi būti išversti į rusų kalbą iš karto, pateikiant ieškovui ieškinį.Dėl apelianto nurodytų atskirojo skundo argumentų, kad Rusijos Federaciją atstovauja Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje pažymėtina, kad CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Rusijos Federacijai šioje inicijuojamoje byloje atstovautų Rusijos Federacijos ambasada. Apelianto ir Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje susirašinėjimas lietuvių kalba nepatvirtina tarp Rusijos Federacijos ir Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje susiklosčiusių atstovavimo santykių. Iš esmės Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje paskirtis – tarptautinių santykių tarp dviejų valstybių užmezgimas ir palaikymas (1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 3 straipsnio 1 dalis).Vadinasi, apeliantas, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Rusijos Federacijai, turi pareigą pateikti procesinius dokumentus, skirtus atsakovei, rusų kalba pagal CPK 113 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sudarytos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 9 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį bei jo sveikatos būklę, į tai, kad apeliantas dėl sunkios turtinės padėties ir blogos sveikatos būklės negali šiuo metu išversti procesinių dokumentų į rusų kalbą ir pateikti jų teismui, tačiau šie apelianto atskirojo skundo argumentai taip pat nesuteikia pagrindo apeliantui nesilaikyti CPK 113 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Kita vertus, apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad jis yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 punkto ir 6 punkto pagrindais, tačiau dėl šių apelianto atskirojo skundo argumentų pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio nuostatos numato atvejus, kai asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tačiau procesinių dokumentų vertimo išlaidos yra išimtinai susijusios su ieškovo pareiga pateikti tinkamus procesinius dokumentus teismui dar ieškinio priėmimo stadijoje. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad CPK normos nenumato galimybės asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, atidėti procesinių dokumentų vertimo išlaidų iki galutinio procesinio sprendimo byloje priėmimo, o procesinius dokumentus išversti valstybės lėšomis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pats ieškovas inicijavo bylą teisme, pateikdamas ieškinį savo pažeistoms teisėms ginti, todėl prisiėmė ir pareigas, atsirandančias su ieškinio pateikimu, įskaitant pareigą pateikti teismui ieškinį, atitinkantį CPK turinio ir formos reikalavimus. Apelianto nurodyti atskirojo skundo argumentai, kad joks vertimų biuras per 14 dienų neišverstų tokio kiekio procesinių dokumentų taip pat savaime nevertintinas, kaip kliūtis apeliantui pateikti tinkamus procesinius dokumentus teismui. Dėl šių apelianto nurodytų atskirojo skundo argumentų pažymėtinas ir tas aspektas, kad esant aplinkybei, jog per teismo nustatytą terminą nespėja, pašalinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų, turėjo teisę kreiptis į teismą, prašydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti pratęsti, tačiau šia procesine teise apeliantas taip pat nepasinaudojo (CPK 77 straipsnio 1 dalis).
Dėl civilinių bylų išskyrimo pagrįstumo
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškinio reikalavimų dalį, pareikštą Lietuvos Respublikai, išskyrė į atskirą bylą ir atsisakė priimti, kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nutartyje nenurodė, kodėl ieškinio pagrindai, pareikšti skirtingų atsakovių atžvilgiu, yra skirtingi. Skirtingi subjektai savaime nereiškia skirtingų ieškinio pagrindų taikymo. Pareikštu ieškovo ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašoma teismo ištirti galimą dviejų atsakovių bendrininkavimą apeliantų atžvilgiu, todėl nėra pagrindo šių bylų išskirti į dvi atskiras bylas.CPK 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, priimdamas ieškinį, kuriame yra sujungti keli reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, kad ieškinys pareikštas dvejoms atsakovėms, kurios vienos žala padaryta nusikalstamais veiksmais, o kitos atsakovės (Lietuvos Respublikos) žala padaryta netinkamai tiriant pagal apelianto pareiškimą pirmosios atsakovės veiksmus (1 t., b. l. 1–32). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo pareikštų reikalavimų atsakovams skiriasi tiek pagrindas, tiek dalykas, todėl jie vertintini kaip du savarankiški ieškinio reikalavimai, kurie, remiantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, operatyvumo principais turi būti nagrinėjami atskirai. Procesas bylose, kurios šalys yra Lietuvos teritorijoje, vyksta žymiai greičiau, palyginus su procesu, kuriame yra šalys gyvenančios ar turinčios nuolatines buveines kitos valstybės teritorijoje, dėl šalių ir teismo procesinių dokumentų įteikimo. Nagrinėjamu atveju aktualu dar ir tai, kad pats apeliantas atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties buvo nurodęs aplinkybę, kad ieškinys Rusijos Federacijai turi būti išimtinai nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme (CPK 27 straipsnio 5 punktas) (3 t., b. l. 128). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad sutikdamas su tokiais atskirojo skundo argumentais ir pripažinęs, kad ieškinys Lietuvos Respublikai yra neteismingas Vilniaus apygardos teismui, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino, kad tikslingiau apelianto reikalavimus, pareikštus Rusijos Federacijai ir Lietuvos Respublikai, nagrinėti skyrium.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties pagrįstumo
Apeliantas atskiruoju skundu kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuria atsisakyta ieškovo 2017 m. gruodžio 14 d. patikslintą ieškinį priimti. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad iš dalies 2017 m. gruodžio 14 d. pateiktu patikslintu ieškiniu ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškinio trūkumus pašalino, todėl pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo patikslintą ieškinį nepagrįstai. Visų pirma, sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo klausimą, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šalių ginčai teismuose nagrinėjami, laikantis procesinių veiksmų eiliškumo ir tvarkos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms Rusijos Federacijai ir Lietuvos Respublikai 2017 m. lapkričio 2 d. (1 t., b. l. 1–32). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi apeliantui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (3 t., b. l. 131–134). 2017 m. gruodžio 14 d. apeliantas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties (3 t., 176–178) ir patikslintą ieškinį (b. l. 140–173). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas atskiruoju skundu skundė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutartyje konstatavo, kad neišsprendus apelianto atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria apeliantui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, teismo žinioje jau yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmiausia civilinio proceso eiliškumo aspektu turi būti įvertinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o tik paskui svarstytinas patikslinto ieškinio, kuriame, kuriuo beje ieškovas ne šalina ieškinio trūkumus, o pateikia patikslintą ieškinį su papildomais reikalavimais pritaikydamas jo teismingumą dalyje dėl reikalavimo Lietuvos Respublikai, kai tuo tarpu šiam ieškinio daliai dėl šio reikalavimo skundžiama teismo nutartimi nebuvo nustatyti trūkumo, o šis reikalavimas buvo išskirtas į atskirą bylą Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, kad patikslintas ieškinys kitoje dalyje - dėl žalos priteisimo iš Rusijos Federacijos iš esmės atitinka pirminiam ieškiniui, kuriam teismas nustatė ieškinio trūkumus, o apeliantas šių trūkumų nepašalino. Šiuo aspektu sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tik išsprendus apelianto reikalavimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria apelianto ieškinio dalį, reiškiamą Lietuvos Respublikai, atsisakyta priimti, kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, būtų galimybė teismui įvertinti, ar patikslintu ieškiniu ieškovas tikslina pradinį ieškinį ar papildo ieškinio reikalavimus. Šiuo aspektu sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties ir pripažinus apelianto atskirąjį skundą pagrįstu, apeliantui neatsirastų ir pareiga minėtoje nutartyje pašalinti nurodytus ieškinio trūkumus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismo atsisakymas priimti ieškinį nekliudo asmeniui vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 4 dalis).Į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta, kiti nėra esminiai ir reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti, būtų netinkamai taikęs ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Dėl to apskųstos pirmosios instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistos, o apeliantui, siekiant užtikrinti proceso koncentraciją ir operatyvumą, nustatomas naujas terminas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistas.
Nustatyti ieškovui Z. V. terminą iki 2018 m. balandžio 13 d. (įskaitytinai) ieškinio trūkumams, nurodytiems Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartyje, pašalinti.