Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1620-595/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-01-11
Bylos Nr.: eI3-1620-595/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03117-2021-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
Pareiškėjas: Vilniaus apygardos prokuratūros
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: valstybės įmonei „Lietuvos automobilių kelių direkcija“

Kategorijos

55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai

Administracinė byla Nr. eI3-1620-595/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03117-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 11 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, S. S. ir V. R. (V. S. teisių ir pareigų perėmėjai), Z. G., trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei „Lietuvos automobilių kelių direkcija“, dėl įsakymų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo: 1) Panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 dėl nuosavybės teisės atstatymo K. G. į 1,14881 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro šiuo metu suformuoti ir įregistruoto Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 85 kv. m rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimamos žemės dalis ir suformuoto bei įregistruoto Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimamos žemės dalis; 2) Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 44VĮ-(14.44.2.1-876) „Dėl pil. K. G. žemės sklypo nekilnojamojo turto kadastro duomenų pakeitimo“; 3) Pripažinti negaliojančia 2014 m balandžio 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, reg. Nr. 1667, kuriuo V. S. ir Z. G. paveldėjo K. G. 1,14881 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro šiuo metu suformuoto ir įregistruoto Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 85 kv. m rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimamos žemės dalis bei suformuoto ir įregistruoto Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimamos žemės dalis; 4) Panaikinti 2016 m. gegužės 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 44FPĮ-31-(14.44.124.) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ dalį ir juo patvirtinto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto dalį dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 85 kv. m dalies ir žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m dalies, kurias sudaro rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimama žemė; 5) Panaikinti 2016 m. rugpjūčio 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 44SK-299-(14.44.110.) „Dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkymo dalies, kurią sudaro žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 2, 85 kv. m dalis ir žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m dalis, užimtos rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir dėl žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patvirtinimo; 6) Pripažinti negaliojančia 2016 m. rugsėjo 5 d. Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutarties (notarinio registro Nr. 9207), dalį dėl 85 kv. m dalies, patenkančios į žemės sklypą Nr. 1-1 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 106 kv. m dalies, patenkančios į žemės sklypą Nr. 1-2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurias sudaro rajoninis kelias Nr. 4308 Keliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimama žemė; 7) Pripažinti negaliojančia 2016 m. rugsėjo 29 d. Žemės sklypo dovanojimo sutarties (registro Nr. PJ-4628), kuria V. S. 0.2450 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo V. R., 106 kv. m dalį, kurią sudaro valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimama žemė; 8) Taikyti restituciją: 8.1) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 85 kv. m. ploto (0,0085 ha) dalį, kurią sudaro valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimama žemė, grąžinti Lietuvos Respublikai; 8.2) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) 106 kv. m. ploto (0,0106 ha) dalį, kurią sudaro valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimama žemė, grąžinti Lietuvos Respublikai; 8.3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovei V. S. 5 Eur dydžio kompensaciją, atsakovei Z. G. 7 Eur dydžio kompensaciją, V. R. 117 Eur dydžio kompensaciją.

2023-10-09 teisme yra gautas Vilniaus apygardos prokuratūros patikslintas pareiškimas, kuriuo papildomai prašoma pripažinti negaliojančia 2022-11-15 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (registro Nr. 2-12680), kuriuo S. S. ir V. R. paveldėjo V. S. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,49905 ha dalį, kurią sudaro 34 kv. m. rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimamos žemės dalis, taip pat tikslina priteistinos kompensacijos dydį, prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, S. S. ir V. R. 8 Eur dydžio kompensaciją, Z. G. 12 Eur dydžio kompensaciją.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pareiškime nurodo, jog rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai-Avižonys-Šiauliai (toliau – Kelias Nr. 4308) nuo 1992 m. gruodžio 31 d. yra valstybinės reikšmės kelias, o jo plotis – 18 m, šiuo keliu užimta žemė išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Teigia, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 priėmimo metu rajoninis Kelias Nr. 4308 turėjo tik valstybei nuosavybės teise galinčio priklausyti valstybinio kelio statusą, todėl kelias ir jo užimama žemė, kaip valstybės išimtinės nuosavybės teisės objektai, negalėjo būti perduota asmenų nuosavybės teisių atkūrimui, ji negalėjo būti privatizuota. Pareiškėjas nurodo, jog valstybės įmonės „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ (toliau – Kelių direkcija) 2021 m. rugpjūčio 24 d. pareiškime Nr. 2-14104 „Dėl prašymo ginti viešąjį interesą“ ir 2021 m. rugsėjo 8 d. paaiškinimuose Nr. 2-14955 pateikti duomenys (brėžiniai, matininko aiškinamasis raštas, NŽT Širvintų skyriaus 2021 m. gegužės 5 d. išvada, VĮ Registrų centro 2021 m. balandžio 16 d. sprendimas ir kadastro žemėlapio ištrauka) patvirtina, kad į atsakovių V. S., Z. G. žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo suformuotas padalijus Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 89-2704 K. G. nuosavybėn perduotą žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka rajoninio Kelio Nr. 4308 ir jo užimamo žemės ploto 85 kv. m. dalis, o į atsakovės V. R. valdomą žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka rajoninio Kelio Nr. 4308 ir jo užimamo žemės ploto 106 kv. m. dalis. Teigia, jog įvertinus laikino žemės sklypo plano, 1994 m. spalio 20 d. akto, abriso, žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plano ir žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) plano, kadastro žemėlapių ištraukų duomenis, Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 89-2704 grąžinant K. G. nuosavybėn žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), K. G. nuosavybėn buvo perduota Kelio Nr. 4308 ir jo užimamos žemės, viso 191 kv. m. (85 kv. m +106 kv. m) dalis. Nustatyta, kad į privačios nuosavybės teise valdomus žemės sklypus patenkanti Kelio Nr. 4308 dalis yra kelio juostos dalis, sklypų ribos suformuotos neišlaikant keliui Nr. 4308 priklausančio 18 m pločio (nuo kelio ašies palikta 7 metrai). Nurodo, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 dalis grąžinant natūra K. G. 1,4881 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), viso 191 kv. m ploto dalį, kurią sudaro šiuo metu suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 85 kv. m dalis ir šiuo metu suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m dalis, kurią sudaro Kelias Nr. 4308 ir jo užimama žemė naikintinos kaip neteisėtos iš esmės, savo turiniu prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjas paaiškina, kad tokiu būdu buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 95 straipsnio 2 dalies, 98 ¹ straipsnio 2 dalies (priimto 1964 m.), Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnio 3 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751 patvirtintų Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų (toliau - Kelių nuostatai) 2 ir 3 punktai.

Pareiškėjas nurodo, jog panaikinus administracinį aktą turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Panaikinus Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 dalį, turi būti pripažinti negaliojančiais vėlesni jų pagrindu sudaryti sandoriai ir administraciniai aktai. Todėl turi būti panaikinta Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) Širvintų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 44VĮ-(14.44.2.1-876) dalis dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimo, pripažinta negaliojančia 2014 m. balandžio 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalis, panaikinta 2016-05-24 NŽT Širvintų skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 44FPĮ-31-(14.44.124.) dalis dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 44SK-299-(14.44.110.) dalis dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų patvirtinimo dalis bei pripažinta negaliojančia 2016 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutarties dalis ir 2016 m. rugsėjo 29 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties dalis.

Pareiškėjas akcentuoja, jog nepriklausomai nuo teismo vertinimo dėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 galiojimo, aplinkybė, kad nurodyti administraciniai aktai buvo priimti ir sandoriai sudaryti neįvertinus Kelio Nr. 4308 patekimo į žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sudaro atskirą pagrindą juos panaikinti dėl prieštaravimo imperatyvioms Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, CK 4.7, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 2, 3, 4 straipsnių, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, ŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punkto nuostatoms dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio turto režimo ir disponavimo juo.

2021-12-14 pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių su šalia jų esančiais valstybinės žemės plotais. Kelias Nr. 4308 tiek 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsakymu Nr. 550, tiek 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 757 priskirtas valstybinės reikšmės keliams, todėl vadovaujantis Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalimi, ŽĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, Kelių įstatymo (red. galiojusi nuo 1995 05 26 iki 1997 10 24) 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turėjo būti 18 metrų pločio ir negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn. Ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijų ir pareigūnų priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas.

Pažymi, jog Vilniaus apskrities valdytojas, 1995 m. rugpjūčio 30 d. priimdamas sprendimą, netyrė kam Kelias Nr. 4308 priklauso nuosavybės teise, nesiaiškino šio kelio reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis. (duomenys neskelbtini), buv. žemės ūkio įmonės, žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte, kuriam buvo pritarta Širvintų rajono valdybos 1992-07-15 protokolu Nr. 15 (toliau ir – Žemėtvarkos projektas), K. G. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 103-1, gretimybėje ribojosi su valstybinės reikšmės keliu Nr. 8H1073 (buvęs Kelio Nr. 4308 numeris), kurio plotis nurodytas 18 m. Apie tai, kad žemės sklypas ribojasi su 18 m. pločio keliu pažymėta ir 1994 m. spalio 20 d. žemės sklypo ribų parodymo akte, 1995 m. kovo 22 d. laikiname žemės sklypo Nr. 103-1 plane, abrise, žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) planuose, kadastro žemėlapių ištraukose. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1991-89 patvirtintame Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės J kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško, vandens telkinių plane Kelias Nr. 4308, kuris ribojasi su žemės sklypu, perduotu K. G. nuosavybėn, pažymėtas kaip valstybės išperkamas ir neprivatizuojamas, nurodytas kelio plotis 18 m. Nors pati NŽT, pateikusi Respublikinio projektavimo instituto dokumentų fonde esančių 1952 m. aeronuotraukos negatyvo N-35-39-A-a-2 kopijos, 1966, 1967, 1975, 1976, 1981, 1982 m. aeronuotraukų C-45-24-A-a-2 kopijas ir Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo dokumentų fonde esančių 1995, 1996 m. ortofotografinio žemėlapio kopijas, nurodė, kad tarp ginčo teritorijoje įsikūrusių sodybų kelio ruožo tikslaus pločio neįmanoma nustatyti, tačiau teigia, kad faktinis kelio plotis yra siauresnis negu 18 m, o kelią įrašant į Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, galėjo būti nepagrįstai visame kelio ilgyje (10,3) nustatytas 18 m plotis. Tokie atsakovės teiginiai, atsižvelgiant į nurodytus teritorijų planavimo dokumentus ir sklypo formavimo dokumentus, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Todėl yra pagrindo vertinti, kad tuometis Vilniaus apskrities valdytojas žinojo, kad kelias Avižonys-Šiauliai yra valstybinės reikšmės V kategorijos ir šiam keliui turi būti skirta ne siauresnė nei 18 m pločio žemės juosta (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2017-08-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-638-440/2017). Konstatuotina, kad K. G.negalėjo būti perduota natūra nuosavybėn žemės sklypo dalis, patenkanti į valstybinės reikšmės rajoninio Kelio Nr. 4308 ribas, todėl pareiškėjo nurodyto sprendimo dalis, kuria K. G. įgijo 191 kv. m. valstybinės reikšmės kelio dalį bei kitų pareiškėjo nurodytų administracinių aktų dalys priimtos pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir pripažintinos neteisėtomis, todėl naikintinos, kaip prieštaraujančios aukštesnės galios aktams.

Teigia, kad nurodytu atveju laikoma, kad neteisėtai priimtų administracinių aktų pagrindu atsakovės įgijo nuosavybę į valstybei išimtine nuosavybe priklausančio turto dalį, todėl tokie aktai turi būti pripažinti neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti pažeidimai būtų pašalinti ir sukeltų realias pasekmes, yra prašoma teismo panaikinti priimtus neteisėtus administracinius aktus, žemės dalis grąžinti valstybei, o atsakovėms priteisti kompensacijas. Nurodyti reikalavimai yra pagrįsti viešuoju interesu ir nepažeidžia atsakovų teisių ir interesų. Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Nurodo, jog šioje byloje viena restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės keliai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Ginčo sklypų dalys, užimtos Keliu Nr. 4308, nėra civilinės apyvartos objektai, dėl tokių žemės sklypų pirkimo-pardavimo rinkoje sandorių iš esmės negalėtų būti sudaroma, todėl į šį aspektą privalu atsižvelgti nustatant kompensacijos dydį.

Paaiškina, jog tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Nustatyta, kad informacija prokurorei apie galimą teisės pažeidimą buvo pateikta 2021 m. rugpjūčio 24 d. (Valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos pareiškimas Nr. 2-14104 „Dėl prašymo ginti viešąjį interesą“). Medžiaga, reikalinga padaryti išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis dėl to į teismą, buvo surinkta per vieną mėnesį ir pareiškimas Teismui pateiktas 2021 m. rugsėjo 22 d. Prokuroras kreipėsi į teismą nepraleidęs įstatyme numatyto termino, todėl nėra pagrindo spręsti ir dėl jo atnaujinimo, nes toks terminas praleistas nebuvo. Pažymi, jog taip pat nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pareiškė prašymą panaikinti administracinius aktus, kurie priimti prieš daugiau nei 10 metų privalėjo taikyti naikinamąjį terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, pagal kurias bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas netaikomas. Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, taikytinas civilinis teisinis ieškinio senaties institutas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-81-492/2020 ).

Šalies argumentai

Patikslintame pareiškime nurodo, kad atsakovė V. S. 2022-07-10 mirė. V. S. teisių perėmėjai S. S. ir Z. G.. Susipažinus su 2022-11-15 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu Nr. 2-12680 nustatė, kad į V. S. nuosavybės teise priklausiusią 49905/124310 dalį žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį minėto žemės sklypo nuosavybės teises įgijo S. S. ir V. R.. Remiantis 2023-10-06 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ) nustatė, kad S. S. ir V. R. nuosavybės teisės įregistruotos į vienodas 9981/49724 žemės sklypo dalis. Panaikinus Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-08-30 sprendimo Nr. 89-2704 dalį, turi būti pripažinti negaliojančiais vėlesni jų pagrindu sudaryti sandoriai ir administraciniai aktai. Todėl turi būti pripažinta negaliojančia ir 2022-11-15 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis.

Taip pat teismui nurodo pasikeitusius ginčo žemės sklypų adresus, sutikslina Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos pavadinimą (buvo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), papildomai nurodo argumentus dėl senaties termino.

Nurodo, kad VĮ Registrų centro internetiniame puslapyje yra viešai paskelbti duomenys, remiantis kuriais 1.2431 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė paieškos dieną (2023-10-09) yra 2940 Eur. Valstybei grąžintinos 85 kv.m (0,0085 ha) dalies žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudaro 12 Eur (0.0085 ha x 1810 Eur): 1.2431 ha = ~20 Eur), tad atsakovams S. S. ir V. R. ir Z. G. už valstybei grąžintiną sklypo dali priteistina bendra 20 Eur dydžio kompensacija.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad 2016-09-05 Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota V. S. (S. S. ir V. R. teisių perėmėjai) asmeninės nuosavybės teisė į žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 49905/124310 dalį, o Z. G. asmeninės nuosavybės teisė į žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 74405/124310 dalį, atsakovams priteistina proporcingai turimai nuosavybės daliai tenkanti 85 kv.m. dalis. Atitinkamai atsakovams S. S. ir V. R. priteistina suma sudaro 8 Eur. o Z. G. - 12 Eur. VĮ Registrų centro internetiniame puslapyje viešai paskelbti duomenys, remiantis kuriais 0,2450 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė paieškos dieną (2023-10-09) yra 3070 Eur. Valstybei grąžintinos 106 kv.m. (0.0106 ha) dalies žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudaro Eur (0,0106 ha x 3070 Eur):0,2450 ha = ~133 Eur), tad atsakovei V. R. už valstybei grąžintiną sklypo dalį priteistina 133 Eur dydžio kompensacija.

Nurodo, kad administraciniam teismui šis pareiškimas paduodamas remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta prokuroro teise ginti viešąjį interesą. Šiuo atveju buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos dėl valstybinės reikšmės kelio Nr. 4308 dalies perleidimo privatiems asmenims, todėl pareiškime nurodytų aktų ir sandorių dalių dėl kelio dalių perleidimo panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiomis bei jų grąžinimas valstybei patenka į prokuroro ginamą viešojo intereso sritį.

Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Administracinis aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, taigi negali būti ginamos (Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 1.136 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas), o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusioms, taikant restitucijos taisykles (CK 6.145 straipsnis) ir civilinį teisinį ieškinio senaties institutą nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507- 415/2018).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju prokuroras kreipėsi į teismą nepraleidęs procesinio teisės kreiptis į teismą vieno mėnesio termino (ABTĮ 29 str. 1 d.), tuo pat metu ir sužinojo apie teisės pažeidimą, t. y. prasidėjo ir terminas ieškiniui paduoti, todėl atsižvelgiant į aukščiau aptartą teismų praktiką bei išimtinę valstybės nuosavybės teisę, pareiškimas tenkintinas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo ginčijamų administracinio aktų priėmimo, ieškinio senaties institutas netaikomas. Pažymėtina ir tai, kad nuo pirmojo prokuroro ginčijamo sudaryto sandorio (2014-04- 17 Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo), kaip, beje ir nuo visų kitų - 2016-09-05 Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutarties, 2016-09-29 Žemės sklypo dovanojimo sutarties, 2022-11-15 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, nėra praėjęs bendrasis dešimties metų, numatytas CK 1.125 straispnio 1 dalyje, terminas.

2023-10-11 pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau ir - Kelių įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis V kategorijos kelių yra 18 metrų. Nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. 1-891 11 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1890, kuriuo 11 straipsnis papildytas 4 dalimi, numatančia: „jeigu urbanizuotose teritorijose esančių kelių, įrašytų į valstybinės reikšmės kelių sąrašą ar vietinės reikšmės kelių sąrašą, ar jų ruožų kelio juostos dėl užstatymo ar kitų priežasčių neatitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto minimalaus pločio ir nėra galimybės jų paplatinti, šios kelio juostos susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nustatomos siauresnės (faktiškai esamo pločio) su visais tame kelyje ar jo ruože esančiais kelio elementais“.

Paaiškina, kad kelias Nr. 4308 Kieliai-Avižonys-Šiauliai yra V kategorijos valstybinės reikšmės rajoninis kelias (toliau - Kelias Nr. 4308) įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992-12-31 įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-09 nutarimą Nr. 751 „Dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų patvirtinimo“, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-09 nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-09 nutarimu Nr. 751 patvirtinti Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, galiojusių Sprendimo priėmimo metu, 8 punktas numatė, kad keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos nustatomos ne arčiau kaip per metrą nuo sankasos kraštų, kelio griovio ar iškasos išorinių kraštų. Ši juosta turi būti ne siauresnė kaip: <...> V kategorijos keliams - 18 metrų. Tokiu būdu mažiausias įmanomas valstybinės reikšmės rajoninio kelio juostos plotis buvo ir yra 18 metrų, t. y. mažesnio pločio valstybinės reikšmės rajoninio kelio juosta iš esmės negali būti. Todėl vadovaujantis Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punktu valstybinės reikšmės kelias Nr. 4308 yra V kategorijos ir kelio juostos minimalus plotis yra 18 metrai. Pažymi, kad pagal įsigaliojusią Kelių įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatą galimybė nustatyti siauresnes kelio juostas numatyta, visų pirma, tik urbanizuotose teritorijose. Širvintų rajono savivaldybės administracija 2023-09-01 raštu Nr. 13-2594 pateikė dokumentus, remiantis kuriais nustatyta, kad žemės sklypai (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal galiojantį Širvintų rajono teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą 2009 m. gegužės 29 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-117 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo” (TPDR registracijos Nr. T00002871) patenka į nekategorizuotas gyvenamąsias formuojamo užstatymo teritorijas - U.7. ir nekategorizuotas gyvenamąsias kitas esamas užstatytas teritorijas - U.6. Kaip teisingai nurodė akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija (toliau ir - Kelių direkcija) 2023-09-20 rašte Nr. 2-13718, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje prašoma panaikinti sandorius dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (pareiškėjo pastaba - šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)) 85 kv. ploto (0,0085 ha) dalies ir žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (pareiškėjo pastaba - šiuo metu adresas(duomenys neskelbtini) ) 106 kv. ploto (0,0106 ha) dalies, kurią sudaro valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai - Avižonys - Šiauliai ir jo užimama žemė, ir grąžinti šią dalį Lietuvos Respublikai. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintas sąvokas teritorija, į kurią įeina nurodytų sklypų teritorija, negali būti laikoma kompaktiškai užstatytų kaimų teritorija. Steporių kaimas dabar neužstatytas - nėra būtino 20 procentų užstatymo tankio, taigi neatitinka urbanizuotos teritorijos apibrėžimo. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina. O taip pat, įstatymų leidėjas pagal aptariamą teisės normą numatė, kad kelio juostos susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nustatomos siauresnės, tai yra faktiškai esamo pločio, su visais tame kelyje ar jo ruože esančiais kelio elementais, kai kelio juostos dėl užstatymo ar kitų priežasčių neatitinka nurodyto minimalaus pločio ir nėra galimybės jų paplatinti. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra priimtos susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos siauresnių kelio juostų nustatymui, o pagal įstatymo nuostatą nėra dar vienos sąlygos siauresnės kelio juostos nustatymui šioje byloje, kadangi nenustatyta, jog nėra galimybės jos paplatinti. Šiuo atveju juosta neturi būti platinama, nes toks kelio juostos plotis buvo nustatytas Kelio Nr. 4308 įrašymo į valstybinės reikšmės kelių sąrašą metu ir toks plotis (18 m) pažymėtas visuose planuose, todėl ir ginčijami sudalyti aktai ir sandoriai nurodant, kad šių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu Kelio dalis neteisėtai perleista privačion nuosavybėn. Be to, kyla abejonė ir dėl pačios Kelių įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ir - Konstitucija) 47 straipsnio (redakcija nuo 2003-02-24) 1 dalies nuostatai, numatančiai, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas K. G. įvykdytas 1995-08-30, neatlikus 1.50 ha ploto žemės sklypo, pažymėto Nr. 103-1, tikslių kadastrinių matavimų bei nenurodžius sklypo ilgių. Nuosavybėn perduotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurio vieta buvo pažymėta Laikiname žemės sklypo plane, patvirtintame 1995-05-15 Širvintų žemėtvarkos tarnybos. Vienok, šiame plane buvo nurodytas gretimybėje esantis kelias - 18 m pločio. Pirmą kartą nurodyto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastriniai matavimai atlikti ir NŽT Širvintų žemėtvarkos vedėjo įsakymu patvirtinti 2011-11-07, ir tik tuomet paaiškėjo tikslios sklypo ribos. Buvo nustatyta, kad po kadastrinių matavimų pik K. G. žemės ūkio paskirties (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas yra 1,4881 ha.

Pagal faktinę situaciją, kurią patvirtina byloje esantys dokumentai, Kelio plotis ginčo teritorijoje buvo ne mažiau kaip 18 metrų. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad Širvintų rajono J., buv. žemės ūkio įmonės, žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte, kuriam buvo pritarta Širvintų rajono valdybos 1992-07-15 protokolu Nr. 15 (toliau ir - Žemėtvarkos projektas), K. G. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 103-1, gretimybėje ribojosi su valstybinės reikšmės keliu Nr. 8PI1073 (buvęs Kelio Nr. 4308 numeris), kurio plotis nurodytas 18 m. Apie tai, kad žemės sklypas ribojasi su 18 m pločio keliu pažymėta ir 1994-10-20 žemės sklypo ribų parodymo akte, aukščiau minėtame 1995-03-22 parengtame (patvirtintame 1995-05-15 Širvintų žemėtvarkos tarnybos) laikiname žemės sklypo Nr. 103-1 plane, ranka braižytame sklypų Nr. 103-1 irNr. 103-2 abrise (be datos). NŽT, pateikusi Respublikinio projektavimo instituto dokumentų fonde esančių 1952 m. aeronuotraukos negatyvo N-35-39-A-a-2 kopijos, 1966, 1967, 1975, 1976, 1981, 1982 m. aeronuotraukų C-45-24-A-a-2 kopijas ir Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo dokumentų fonde esančių 1995, 1996 m. orto fotografinio žemėlapio kopijas, nurodė, kad taip ginčo teritorijoje įsikūrusių sodybų kelio ruožo tikslaus pločio neįmanoma nustatyti. Tokiu būdu nebuvo paneigti rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, jog Kelio plotis ginčo vietoje Sprendimo priėmimo metu buvo 18 metrų.

Pareiškėjas tvirtina, kad patikimų duomenų, kad ginčo teritorijoje Sprendimo priėmimo metu buvo siauresnis kelio juostos plotis nei 18 metrų, byloje nėra. 1995 metais Kelias Nr. 4308 turėjo išimtinės valstybės nuosavybės statusą, jo ribos negalėjo būti pažeistos. Vilniaus apskrities valdytojas, 1995-08-30 priimdamas sprendimą, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis. Po Sprendimo priėmimo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-06-30 įsakymu Nr. 1991-89 patvirtintame Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Jauniūnų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško, vandens telkinių plane Kelias Nr. 4308, kuris ribojasi su žemės sklypu, perduotu K. G. nuosavybėn, pažymėtas kaip valstybės išperkamas ir neprivatizuojamas, nurodytas kelio plotis 18 m. Vėliau atlikti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) planuose, kadastro žemėlapių ištraukose užfiksuoti duomenys patvirtino, kad ginčo vietoje Kelio plotis 18 m. NŽT Širvintų skyriaus 2021 m. spalio 12 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FD-775-(5.63.) (toliau ir - Aktas) nurodyta, kad 9 metrų atstumu nuo Kelio Nr. 4308 ašies, S. k. ties žemės sklypais Nr. 11A (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) matomi sodo, bet ne kelio elementai, ties S. k. Nr. 11 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 9 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) matomi namų valdos elementai, bet ne kelio elementai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą kelias apima kelkraščius, pėsčiųjų takus, kelio juostoje esančius želdinius, todėl tai, kad faktiškai nurodytoje vietoje pagal Aktą matyti ne kelio važiuojamoji dalis, o želdiniai nereiškia, kad tai ne kelio juosta.

Be to, svarbia aplinkybe laikytina tai, kad iš Akte pateiktų nuotraukų matyti, kad sklypų savininkai galimai savavališkai yra pastatę tvorą už ginčo sklypų ribų, tvora už sklypo ribų pažymėta UAB „G.“ 2011-09-05 žemės sklypo Nr. 103-1 plane. Tokios aplinkybės leidžia manyti, kad ir kelio juostai priklausanti dalis, patenkanti į sklypų ribas (apie 2 metrus) buvo sąmoningai įrengta, tame tarpe apsodinta sodui būdingais augalais, gėlių krūmais, ir po Sprendimo priėmimo naudojama savo reikmėms žeme, o sklypų savininkai linkę nesilaikyti oficialių institucijų nustatytų ir įregistruotųjų nuosavybės teise valdomų sklypų ribų ir naudotis jiems nepriklausančia žeme.

Pažymi, kad valstybinės reikšmės kelio perleidimas privačion nuosavybėn reiškia tinkamos teisės naudotis keliais, kuri suprantama kaip visų juridinių ir fizinių asmenų teisė naudotis keliais bei jų infrastruktūra, pažeidimu bei saugaus eismo užtikrinimo pažeidimu, nes minimalios kelio juostos susiaurinimas kelia grėsmę saugiam eismui.

Teigia, kad nepagrįsti argumentai, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pareiškė prašymą panaikinti administracinius aktus, kurie priimti prieš daugiau nei 10 metų privalo taikyti naikinamąjį terminą. Nustačius, kad valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai - Avižonys- Šiauliai dalis ir jai priskirta žemė, kuri ginčijamų administracinių aktų pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai buvo perduota privačion nuosavybėn, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. ypatingos svarbos vertybė, iš civilinės apyvartos išimtas Konstitucijos itin saugomas valstybės turtas, kuris visais jo klaidingo perdavimo privačion nuosavybėn atvejais turi būti grąžintas valstybei, dėl neva praėjusio nepateisinamai ilgo termino panaikinti ginčijamus administracinius aktus laikytini teisiškai nereikšmingais.

Atsakovai S. S., Z. G., V. R. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą nurodo, kad su pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai pažymi, jog pareiškėjas nenurodo, jog atsakovės įgydamos ginčo žemės sklypą žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie pažeistą išimtinę valstybės nuosavybės teisę į žemę skirtą keliui, ar kitais būdais būtų prisidėję prie tokio pažeidimo atsiradimo. Nurodo, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą dėl administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų (33 straipsnio 2 dalies 9 punktas, taikomas kartu su ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-194-552/2020). Atsakovės nurodo, jog apibendrinant tai kas išdėstyta, bei tai, kad 1995 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus apskrities valdytojo sprendimas Nr.89-2704 buvo priimtas prieš 25 (dvidešimt penkis) metus šis reikalavimas turi būti arba atmestas arba bylą šioje dalyje nutraukti. Atsakovių manymu, atmetus pagrindinį reikalavimą arba bylą nutraukus dalyje taip pat turi būti atmesti visi išvestiniai reikalavimai.

Nurodo, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, jog net ir tais atvejais, kai administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad jais privačion nuosavybėn buvo perduoti žemės plotai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, sprendžiant dėl šių aktų panaikinimo, be kita ko, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei asmens nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, įtvirtintų Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (žr. LVAT 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-2875/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2875/2012). Turi būti stengiamasi suderinti pirmiau minėtus interesus. Taigi ginčo žemės sklypo dalys priklauso nuosavybės teise atsakovėms nuo 1995 metų t. y. 25 (dvidešimt penkis) metus ir kilęs ginčas galimai gali būti sprendžiamas kitu būdu t. y. paimant visuomenės poreikiams (Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 1094 redakcija).

Atsiliepime į patikslintą pareiškimą atsakovai nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakant dėl LR ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pažymima, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo įtvirtinta išimtis - nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016). Tai reiškia, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas. Vadinasi, asmeniui su skundu kreipiantis į administracinį teismą dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijamas 1995-08-30 Vilniaus apskrities valdytojo sprendimas Nr.89-2704, kuris yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas į ginčo žemės sklypą pagrindas. Akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2023-09-20 rašto Nr. 2-13718 „Dėl papildomų paaiškinimų ir duomenų pateikimo“ 17 p., paaiškinama - žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte, kuriam pritarta Širvintų rajono valdybos 1992 m. liepos 15 d. protokolu Nr. 15 bei Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės J. kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško, vandens telkinių plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1991-89, nurodytas valstybinės reikšmės kelio bendras minimalus 18 m plotis. Šiuo atveju valstybė, veikdama per Vilniaus apskrities viršininką, kurio teisių perėmėja yra NŽT, privalėjo užtikrinti tokį ginčo sklypo ribų bei ploto atsakovėms nustatymą bei jo perleidimą, kurios nepažeistų imperatyvaus reikalavimo, kad valstybinės reikšmės rajoninio kelio užimama žemė, kaip išimtinė valstybės nuosavybė, iš valstybės nuosavybės nepereitų kitų subjektų nuosavybėn. Taigi, mato dvi datas - 1992 m. liepos 15 d. ir 1999 m. birželio 30 d., ir mano, kad reikia atsakyti į klausimą, kada galima teigti apie ginčo žemės ploto priskyrimo prie valstybės išperkamos žemės kategorijos: 1) 1992 m. liepos 15 d. Širvintų rajono valdybos protokolas Nr. 15 (Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 18 str. 2 d. 2 p. Valdybos sprendimai buvo įgyvendinami valdytojo, mero potvarkiais. Kilus nesutarimams tarp valdytojo, mero ir valdybos, ginčą sprendžia savivaldybės Taryba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ (neteko galios 1998-04-09d.) pvz. 59 p. kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo tvirtinamas rajono valdybos potvarkiu. Taigi, paminėtas Širvintų rajono valdybos protokolas nelaikytinas administraciniu aktu, kuris priskirtų ginčo žemės plotą prie valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės); 2) 1999 m. birželio 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymas Nr. 1991-89 (Priimtas po 1995-08-30 d. t.y. po pirminio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo į ginčo žemes sklypą).

Nurodo, kad pareiškėjas siekia pakeisti susiklosčiusias gyvenimo sąlygas ir kokybę, kurios yra susiklosčiusios nuo 1995 metų ir anksčiau. Sklype esantys sodybos pastatai yra baigti statyti 1923 metais, tame tarpe ir gyvenamasis namas, kuris patenka į ginčijamą sklypo ruožą. Tai reiškia, kad dar iki Kelio Nr. 4308 priskyrimo (1992 m. gruodžio 31 d.) valstybinės reikšmės rajoniniams keliams, ginčo teritorijoje buvo naudojama sodyba, kurios ribos buvo suformuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Ginčo ruože, t. y. 9 metrų atstumu nuo Kelio Nr. 4308 ašies yra sodo, namų valdos elementai, bet ne kelio elementai. Kelio elementų niekada ir nebuvo, kelio ribos per visą laikotarpį nepakitusios. Mano, kad pareiškėjas privalo visapusiškai išanalizuoti konkrečią teisinę situaciją ir nustatyti visus įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus ir kita vertus viešasis interesas nėra savitikslis, teisės pažeidimas turi būti vertinamas aplinkybių ir pažeistų interesų visumoje.

Pažymi, kad nuo 2023-07-01 įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. 1-891 11 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo papildytas 11 straipsnis 4 dalimi. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, šia nauja įstatymine norma yra panaikinamas buvęs imperatyvus ankstesnių normų pobūdis, būtent Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas kelių juostos minimalus plotis, todėl viešojo intereso ginti panaikinant privačią nuosavybę urbanizuotoje teritorijoje, neva valstybinės reikšmės kelio vietoje, nėra teisinio pagrindo. Sprendžiant dėl kelio juostos pločio, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į faktinę situaciją atskiruose kelio ruožuose, t. y., ar atitinkamo pločio kelio juosta gali „tilpti“ į atitinkamą ruožą. Be to, vadovaujantis protingumo kriterijais, akivaizdu, kad minėta Kelių įstatymo 10 straipsnio 2 dalies taisyklė turi būti taikoma ne tik iškasoms ir pylimams, bet ir kitiems aplinkos elementams, kaip pavyzdžiui, pastatai, dėl kurių atitinkamuose ruožuose nustatyto dydžio kelio juostos netelpa. Klausimas dėl ginčijamos juostos, esančios privačios nuosavybės kontekste, negali būti sprendžiamas formaliai, t. y. remiantis tik dokumentais ir visiškai ignoruojant faktinę padėtį, buvusią konkrečiame kelio ruože. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad kelio sankasos šlaito apatinė briauna net nepatenka į privačių žemės sklypų ribas, taip pat tai, kad 18 metrų pločio kelio juosta apimtų sodybą su pastatais (pastatytais dar iki 1990 m.), įskaitant užstatytą Valdybos sprendime nurodyto sklypo dalį (konkrečiai ginčo kelio juosta eitų po iki 1990 m. pastatytais ir šiuo metu naudojamais sodybos pastatais, kurie yra arčiau, nei 9 metrai nuo ginčo kelio ašies).

Nurodo, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog net ir tais atvejais, kai administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad jais privačion nuosavybėn buvo perduoti žemės plotai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, sprendžiant dėl šių aktų panaikinimo, be kita ko, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei asmens nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, įtvirtintų Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - ir Konvencija) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-2875/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2875/2012). Turi būti stengiamasi suderinti pirmiau minėtus interesus. Intervencija dėl administracinio akto dalies panaikinimo būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų.

Pažymi, kad jiems priklausantį turtą valdė ir tvarkė sąžiningai, teisėtai, atvirai įgyvendindami nuosavybės teises laikantis teisės aktų reikalavimų. Intervencija dėl administracinio akto dalies panaikinimo būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės - asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas - negali būti priešpriešinamos, todėl šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Žemesnės instancijos teismas

Mano, kad pareiškimas turi būti atmestas dėl aukščiau įvardintų motyvų bei atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas pats „dekriminalizavo“ susikosčiosią situaciją priimant Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. 1-891 11 straipsnio pakeitimo įstatymą (2023 m. balandžio 25 d. Nr. XIV-1890).

V. R. 2023-10-11 ir 2023-10-12 pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kurie yra nurodyti atsiliepime į patikslintą pareiškimą.

Atsakovė NŽT atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą nurodo, jog su pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad remiantis Respublikinio projektavimo instituto dokumentų fonde esančių 1952 m. aeronuotraukos negatyvo N-35-39-A-a-2 kopijos, 1966, 1967, 1975, 1976, 1981, 1982 m. aeronuotraukų C-45-24-A-a-2 kopijų ir Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo dokumentų fonde esančių 1995, 1996 m. ortofotografinio žemėlapio kopijos duomenimis, ginčo teritorijoje buvo įsikūrusios sodybos, tarp kurių ėjo kelias. Ir nors kelio ruožo tikslaus pločio neįmanoma nustatyti, tačiau akivaizdu, kad Steporių kaimo (tarpai tarp buvusių (esamų) sodybų ribose faktinis kelio plotis yra siauresnis negu 18 m. NŽT Širvintų skyriaus 2021 m. spalio 12 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FD-775-(5.63.) ginčo ruože, 9 metrų atstumu nuo Kelio Nr. 4308 ašies, (duomenys neskelbtini) matomi sodo, bet ne kelio elementai, ties (duomenys neskelbtini) matomi namų valdos elementai, bet ne kelio elementai. Kelio sankasos apatinė briauna nepatenka į privačių žemės sklypų ribas.

Nurodo, jog NŽT nuomone, tai, kad Kelias Nr. 4308 yra V kategorijos kelias, įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą, ir jam nustatytas 18 metrų minimalus plotis, o privačių žemės sklypų ribos suformuotos (ir perleistos privačiai nuosavybei 1995 m. rugpjūčio 30 d.) neišlaikant Keliui Nr. 4308 priklausančio 18 m pločio, savaime nereiškia imperatyvių teisės normų pažeidimo. Teigia, jog remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantys sodybos pastatai yra baigti statyti (Pastatas - Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dar 1923 m., Pastatas – Viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas – Viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas – Tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1923 m., Pastatas – Tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1923 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas – Pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas – Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas – Daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Kiti inžineriniai statiniai - Kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m.). Tai reiškia, kad dar iki Kelio Nr. 4308 priskyrimo (1992 m. gruodžio 31 d.) valstybinės reikšmės rajoniniams keliams, ginčo teritorijoje buvo naudojama sodyba, kurios ribos vėliau buvo suformuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.

Pažymi, jog remiantis NŽT Širvintų skyriaus 2021 m. spalio 12 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FD-775-(5.63.), akivaizdu, kad ginčo ruože, t. y. 9 metrų atstumu nuo Kelio Nr. 4308 ašies, (duomenys neskelbtini) matomi sodo, bet ne kelio elementai, ties (duomenys neskelbtini) matomi namų valdos elementai, bet ne kelio elementai. Kelio sankasos šlaito apatinė briauna nepatenka į privačių žemės sklypų ribas. Nurodo, kad iš žemės sklypo suformavimo dokumentų pagal pažymėtus situacijos elementus, galima konstatuoti, kad kelias ėjo prie pat sodybos statinių ir sodo, tačiau planinėje medžiagoje, kuri parengta masteliu 1:10000, nėra įmanoma pažymėti tikslios ribos su keliu, kuri šiuo metu skiriasi (persidengia) 2 metrais. Bendrai nurodytas 18 m pločio kelias (Kelias Nr. 4308), einantis per Steporių kaimą tarp sodybų, minimalaus 18 m pločio nebuvo ir negalėjo būti visuose savo ruožuose, nes akivaizdu, kad esantys statiniai ir kiti sodybų elementai buvo susiformavę žymiai anksčiau nei Keliui Nr. 4308 suteiktas statusas – išimtine nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikai žemė.

Pažymi, kad Preliminarinio projekto sprendiniuose bei Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Jauniūnų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško, vandens telkinių plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1991-89, nurodytas valstybinės reikšmės kelio bendras minimalus 18 m plotis savaime nereiškia imperatyvaus kelio pločio laikymosi visuose kelio ruožuose privalomumo. Nurodo, kad nei pareiškėjo pareiškime, nei Kelių direkcijos rašte, kuriuo prašoma ginti viešąjį interesą, ar paaiškinime nėra nurodyta, koks konkretus kelio elementas pateko į privačius žemės sklypus. Pareiškėjo teiginiai dėl 18 m kelio pločio laikymosi yra formaliai taikoma Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata. NŽT nuomone, ginčo atkarpoje priešingai nei teigia pareiškėjas, kelio elementų niekada nebuvo ir negalėjo būti, nes šioje dalyje žemė nuo 1923 m. buvo naudojama sodybos poreikiams, statinių padėtis erdvėje matosi nepakitusi per visą turimą archyvinių dokumentų laikotarpį. Tuo tarpu, Kelią Nr. 4308 įrašant į Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą, patvirtintą, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, galėjo būti nepagrįstai visame kelio ilgyje (10,3 km) nustatytas 18 m plotis.

Nurodo, kad Kelių direkcijai nuo 2011 m. spalio 3 d., kuomet buvo suderinta žemės sklypo, projektinis Nr. 103-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), riba su Keliu Nr. 4308, buvo žinoma apie nagrinėjamas aplinkybes bei galimą viešojo intereso pažeidimą. Tokiu atveju, Kelių direkcijai kreipiantis į prokurorą tik 2021 m. praėjus 10 metų nuo sužinojimo ir 26 metams nuo skundžiamų sprendimų priėmimo, turi būti taikomas senaties terminas ir pareiškimas nenagrinėjamas. Teigia, jog atsakovėms V. S., Z. G., V. R. susiformavo teisėtas lūkestis nuosavybės teise priklausantį ir laikantis įstatymų reikalavimų sąžiningai įgytą (CK 4.47 str. 1 p.) turtą valdyti tokia apimtimi, kokia atsakovės jį įgijo dar 2014 m. balandžio 17 d., 2016 m. rugsėjo 29 d. sandorių pagrindu. Visi su turto valdymu susiję veiksmai (kadastriniai matavimai, sandoriai ir pan.) buvo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų.

Paaiškina, kad kadastrinius matavimus suderino kelio valdytojas, buvo gauti visi būtini suderinimai bei institucijų buvo atlikti visi būtini tikrinimai susiję su žemės sklypo ribomis ir jokių kliūčių patvirtinti tokio ploto ir tokių ribų žemės sklypus kokie buvo patvirtinti ir nuosavybėn suteikti atsakovėms kliūčių neatsirado. Tik 2017 m. kelias buvo perduotas Kelių direkcijai valdyti, naudotis ir juo disponuoti patikėjimo teise, tačiau ir po to eilę metų jokių pretenzijų naujasis kelio valdytojas, dėl ginčo objektu tapusio žemės sklypo (jo dalies) ribų nekėlė ir viskas jam tiko. 2021 m. kelio valdytojas kreipėsi į prokurorą, kas liudija, kad šiuo atveju taikytina senatis nepriklausomai nuo to, kad prokuroras formaliai pareiškimą teismui pareiškė ir nepraleidęs teismų (ne įstatymų leidėjo) suformuluoto ieškinio senaties termino. NŽT nuomone, senatis šiuo atveju taip išlaikant viešą ir privatų interesą privalo būti taikoma, o jos netaikius gali būti pažeista atsakovių teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. NŽT nurodo, jog žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribos suformuotos teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgiant į faktiškai buvusių sodybų ribas, vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad minėtų žemės sklypų dalys patenka į valstybinės reikšmės rajoninio kelio „Kieliai – Avižonys – Šiauliai“ Nr. 4308 ir jam priskirto žemės ploto ribas.

2023-08-29 atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad 2023-07-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 11 straipsnio pakeitimo įstatymas. Nuo 2023-07-01 įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 11 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo papildytas 11 straipsnis 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad: „4. Jeigu urbanizuotose teritorijose esančių kelių, įrašytų į valstybinės reikšmės kelių sąrašą ar vietinės reikšmės kelių sąrašą, ar jų ruožų kelio juostos dėl užstatymo ar kitų priežasčių neatitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto minimalaus pločio ir nėra galimybės jų paplatinti, šios kelio juostos susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nustatomos siauresnės (faktiškai esamo pločio) su visais tame kelyje ar jo ruože esančiais kelio elementais.“ Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, šia nauja įstatymine norma yra panaikinamas buvęs imperatyvus ankstesnių normų pobūdis, būtent Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas kelių juostos minimalus plotis, todėl viešojo intereso ginti panaikinant privačią nuosavybę urbanizuotoje teritorijoje, neva valstybinės reikšmės kelio vietoje, nėra teisinio pagrindo. Pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti nuosavybės teisę, atsiradusią 1995-08-30, į dalį žemės sklypų, tik dėl to, kad atliekant valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės – valstybinės reikšmės rajoninio kelio „Kieliai – Avižonys – Šiauliai“ Nr. 4308 kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, kad riboje su privačiais žemės sklypais, kelio plotis yra mažesnis nei 18 metrų (t. y. apie 2 metrais mažesnis nei minimalus Lietuvos Respublikos kelių įstatyme įtvirtintas V kategorijos kelio plotis).

Atsiliepime į patikslintą pareiškimą nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, tai, kad Kelias Nr. 4308 yra V kategorijos kelias, įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą, ir jam nustatytas 18 metrų minimalus plotis, o privačių žemės sklypų ribos suformuotos (ir perleistos privačiai nuosavybei 1995-08-30) neišlaikant Keliui Nr. 4308 priklausančio 18 m pločio, savaime nereiškia imperatyvių teisės normų pažeidimo.

Paaiškina, kad remiantis Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančių 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-39-A-а-2 kopijos, 1966, 1967, 1975, 1976, 1981, 1982 m. aerofotonuotraukų C-45-24-A-a-2 kopijų ir Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo dokumentų fonde esančių 1995, 1996 m. Lietuvos respublikos ortofotografinio žemėlapio 73/38 kopijos duomenimis, ginčo teritorijoje buvo įsikūrusios sodybos, tarp kurių ėjo kelias. Pažymi, kad iš tuomečių duomenų kelio ruožo tikslaus pločio ties žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), neįmanoma nustatyti, tačiau akivaizdu, kad S. kaimo (tarpai tarp buvusių (esamų) sodybų) ribose faktinis kelio plotis yra siauresnis negu 18 m. Remiantis Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys sodybos pastatai yra baigti statyti (Pastatas - Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dar 1923 m., Pastatas – Viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas – Viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas – Tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1923 m., Pastatas – Tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1923 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m., Pastatas – Pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas – Daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1978 m., Kiti inžineriniai statiniai - Kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1965 m.). Tai reiškia, kad dar iki Kelio Nr. 4308 priskyrimo (1992 m. gruodžio 31 d.) valstybinės reikšmės rajoniniams keliams, ginčo teritorijoje buvo naudojama sodyba, kurios ribos vėliau buvo suformuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyriaus 2021-10-12 Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FD-775-(5.63.), akivaizdu, kad ginčo ruože, t. y. 9 metrų atstumu nuo Kelio Nr. 4308 ašies, (duomenys neskelbtini) matomi sodo, bet ne kelio elementai, ties (duomenys neskelbtini) matomi namų valdos elementai, bet ne kelio elementai. Kelio sankasos šlaito apatinė briauna nepatenka į privačių žemės sklypų ribas.

Nesutinka su patikslinto pareiškimo teiginiu, kad „Be to, tai, kad valstybinės reikšmės rajoniniam keliui Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai priskirtas žemės plotas buvo ar šiuo metu yra naudojamas atsakovų daržui, sodui, namų valdai, nepatvirtina, kad tokia padėtis buvo ginčijamo Sprendimo priėmimo metu bei nesuponavo valstybės institucijoms pareigos atkurti nuosavybės teisę į žemę, kuri priskirta valstybei išimtinei nuosavybei pagal įstatymo nuostatas“, nes iš byloje patiektų dokumentų visumos, akivaizdu, kad nuo esamos kelio ašies atidėjus 9 metrus, į kelio juostą patenka ir gyvenamojo namo dalis (baigtas statyti dar 1923 m.), visgi, nei AB Lietuvos automobilių kelių direkcija, nei Prokuroras nereikalauja šioje dalyje panaikinti žemės nuosavybę ir statinį nugriauti. Žemės dalis su užstatytu gyvenamuoju namu 18 metrų kelio juostoje nėra laikoma išimtine nuosavybės teise priklausančia Lietuvos Respublikai žeme.

Pažymi ir tai, kad žemės sklypas, projektinis Nr. 103-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suprojektuotas Širvintų rajono Jauniūnų, buv. Ž.Ū. įmonės, žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte, kuriam pritarta Širvintų rajono valdybos 1992 m. liepos 15 d. protokolu Nr. 15, (toliau – Preliminarinis projektas), paženklintas 1994-10-20 ir grąžintas natūra 1995-08-30 Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu. Tiek Preliminariniame projekte, tiek šio žemės sklypo abrise (lauko brėžinyje) sutartiniais ženklais pažymėta sodybos statinių ir sodo naudmena prie pat kelio. Atitinkamai sutartiniais ženklais nurodyti faktiniai situacijos elementai ir laikinajame žemės sklypo plane, M 1:10000, parengtame 1995-03-22. Taigi, iš žemės sklypo suformavimo dokumentų pagal pažymėtus situacijos elementus, galima konstatuoti, kad kelias ėjo prie pat sodybos statinių ir sodo, tačiau planinėje medžiagoje, kuri parengta masteliu 1:10000, nėra įmanoma pažymėti tikslios ribos su keliu, kuri šiuo metu skiriasi (persidengia) 2 metrais. Bendrai nurodytas 18 m pločio kelias (Kelias Nr. 4308), einantis per Steporių kaimą tarp sodybų, minimalaus 18 m pločio nebuvo ir negalėjo būti visuose savo ruožuose, nes akivaizdu, kad esantys statiniai ir kiti sodybų elementai buvo susiformavę žymiai anksčiau nei Keliui Nr. 4308 suteiktas statusas – išimtine nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikai žemė.

UAB „G.“ atliko žemės sklypo, projektinis Nr. 103-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, kurių metu žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinatės nustatomos valstybinėje koordinačių sistemoje, ir 2011-09-03 parengė šio žemės sklypo planą masteliu 1:1000. Iš šio žemės sklypo plano, akivaizdu, kad Kelias Nr. 4308 tam tikruose ruožuose niekada nebuvo ir negali būti minimalaus 18 m pločio, nes vakarinėje riboje buvo ir šiuo metu yra sodybos pastatai arčiau kaip 9 metrai nuo kelio ašies. Be to, jokie kelio elementai į žemės sklypo, 4 projektinis Nr. 103-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribas nepateko ir negalėjo patekti, bet priešingai ginčo vietoje, kurią prašoma pripažinti kaip išimtinės nuosavybės teise priklausančią Lietuvos Respublikai, buvo ir yra sodybos, bet ne kelio, elementai (sodas). Vien tai, kad 2011-09-03 parengtame žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plane neteisingai nurodytas kelio plotis, savaime imperatyvių teisės normų pažeidimo neįrodo.

Pažymi, kad žemės sklypo ribos buvo nustatytos nurodant ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje ir sutikimą su tokia nustatyta žemės sklypo riba patvirtino Kelių direkcijos atstovas pasirašydamas minėtame žemės sklypo plane. Kelio valdytojo ribų derinimas atliekamas įvertinant ne tik žemės sklypo plane įrašytą kelio plotį, bet ir matininko pateiktas besiribojančio žemės sklypo ribos posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje. Be to, kaip minėta, matininkas kartografavo faktines žemės naudmenas, kurios įrodo sodybos, bet ne kelio egzistavimą. Pažymi, kad žemės sklypo savininkas, kuriam žemės sklypo ribos nustatytos pagal visas teisės aktais nustatytas procedūras, bendras ribas suderinant su gretimų sklypų savininkais ir valdytojais, įgyja teisėtą lūkestį, kad ateityje jo nuosavybės teisė bus saugoma ir ginama.

Juo labiau, nei pareiškėjo pareiškime, nei Kelių direkcijos rašte, kuriuo prašoma ginti viešąjį interesą, ar paaiškinime nėra nurodyta, koks konkretus kelio elementas pateko į privačius žemės sklypus. Pareiškėjo teiginiai dėl 18 m kelio pločio laikymosi yra formaliai taikoma Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, ginčo atkarpoje priešingai nei teigia pareiškėjas, kelio elementų niekada nebuvo ir negalėjo būti, nes šioje dalyje žemė nuo 1923 m. buvo naudojama sodybos poreikiams, statinių padėtis erdvėje matosi nepakitusi per visą turimą archyvinių dokumentų laikotarpį. Tuo tarpu, Kelią Nr. 4308 įrašant į Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą, patvirtintą, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, galėjo būti nepagrįstai visame kelio ilgyje (10,3 km) nustatytas 18 m plotis.

Pažymi, kad Kelių direkcijai nuo 2011-10-03, kuomet buvo suderinta žemės sklypo, projektinis Nr. 103-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), riba su Keliu Nr. 4308, buvo žinoma apie nagrinėjamas aplinkybes bei galimą viešojo intereso pažeidimą. Tokiu atveju, Keliu direkcijai kreipiantis į prokurorą tik 2021 m. praėjus 10 metų nuo sužinojimo ir 26 metams nuo skundžiamų sprendimų priėmimo, turi būti taikomas senaties terminas ir pareiškimas nenagrinėjamas.

Atsakovams (žemės savininkams bei teisių perėmėjams) nuo 2014-04-17, 2016-09-29 susiformavo teisėtas lūkestis nuosavybės teise priklausantį ir laikantis įstatymų reikalavimų sąžiningai įgytą (LR CK 4.47 str. 1 p.) turtą valdyti tokia apimtimi, kokia atsakovai jį įgijo dar 2014-04-17, 2016-09-29 sandorių pagrindu. Visi su turto valdymu susiję veiksmai (kadastriniai matavimai, sandoriai ir pan.) buvo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų. Kaip minėta, atsakovai (žemės savininkai) nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus ir/ar jų dalis įgijo sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad jie darė neteisėtą poveikį asmenims kurie priėmė administracinius aktus, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo objektu tapusius žemės sklypus ir/ar jų dalis. Taip pat nėra duomenų, kad darant kadastrinius matavimus, kurie buvo suderinti su visomis institucijomis, gaunant iš jų atitinkamus derinimus, atsakovai (žemės savininkai) atliko kažkokius neteisėtus veiksmus.

Nurodo, kad kadastrinius matavimus suderino kelio valdytojas, buvo gauti visi būtini suderinimai bei institucijų buvo atlikti visi būtini tikrinimai susiję su žemės sklypo ribomis ir jokių kliūčių patvirtinti tokio ploto ir tokių ribų žemės sklypus kokie buvo patvirtinti ir nuosavybėn suteikti atsakovėms kliūčių neatsirado. Tik 2017 m. kelias buvo perduotas Kelių direkcijai valdyti, naudotis ir juo disponuoti patikėjimo teise, tačiau ir po to eilę metų jokių pretenzijų naujasis kelio valdytojas, dėl ginčo objektu tapusio žemės sklypo (jo dalies) ribų nekėlė ir viskas jam tiko. 2021 m. kelio valdytojas kreipėsi į prokurorą, kas liudija, kad šiuo atveju taikytina senatis nepriklausomai nuo to, kad prokuroras formaliai pareiškimą teismui pareiškė ir nepraleidęs teismų (ne įstatymų leidėjo) suformuluoto ieškinio senaties termino. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, senatis šiuo atveju taip išlaikant viešą ir privatų interesą privalo būti taikoma, o jos netaikius gali būti pažeista atsakovų (žemės savininkų) teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

Teigia, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad egzistuoja realus visuomeninis poreikis esamą kelią plėsti, statyti naujus kelio elementus, nebuvo vertinta faktinė situacija gyvenamojoje (kaimo) teritorijoje bei galimybė ir būtinybė įrengti būtent 18 m pločio kelią, tačiau, kaip tinkamai pastebėjo atsakovai, iš esmės siekiama tik formalaus kelio, kaip inžinerinio statinio, kadastro duomenų patikslinimo pagal Kelių direkcijos užsakymu atliktus kadastrinius matavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą nurodo, jog su pareiškimu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Nurodo, kad pareiškime ir prie jo pridėtuose dokumentuose užfiksuotos faktinės aplinkybės patvirtina, kad priimant administracinį aktą – 1995 m. rugpjūčio 30 d. Sprendimą ir vėlesnius su tuo susijusius administracinius aktus bei sudarant sandorius, žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) 85 kv. m. dalis ir žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m. dalis neteisėtai pateko į Kelio užimtą žemės plotą, pažeidžiant Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, CK ir kitų įstatymų nuostatas, todėl atitinkamos administracinių aktų dalys savo turiniu prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams negalioja ab initio ir naikintinos. Pažymi, kad panaikinus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės.

Pažymi, jog kadangi perleidžiant žemės sklypus privačiai nuosavybei buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – valstybinės reikšmės kelio dalis, restitucija turi būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn iš atsakovių kelio dalis, patenkančias į atsakovėms priklausančius žemės sklypus. Kelių direkcija pažymi, kad pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, tokiais atvejais valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 165/2012).

2021-12-13 Rašytiniuose paaiškinimuose Kelių direkcija nurodė, jog valstybei iš atsakovių grąžintina tik nedidelės žemės sklypų dalys, t. y. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 85 kv. m. dalis ir žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m. dalis. Nėra duomenų, kad tokios žemės sklypo dalies netekimas apribotų ir pablogintų joms priklausančių žemės sklypų naudojimą, kitaip reikšmingai pažeistų atsakovių teises. Be to, už valstybei grąžinamą žemės sklypo plotą, atsakovėms prašoma priteisti vidutinę rinkos vertę atitinkančią kompensaciją. Dėl praleisto ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, Kelių direkcija pažymi, jog prokuroro teisę kreiptis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą įtvirtina ne tik ABTĮ, bet ir Prokuratūros įstatymas, kurio 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą gindami viešąjį interesą turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (LVAT 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

Teigia, kad NŽT argumentas, jog sodybų elementai buvo susiformavę žymiai anksčiau nei Keliui Nr. 4308 suteiktas išimtinės valstybės nuosavybės statusas, byloje nėra reikšmingas, nes šiuo atveju sprendžiama dėl aplinkybių, kurios buvo ginčijamų aktų priėmimo metu, t. y. 1995 m. ir vėliau. Kaip jau minėta, 1995 m. Kelias turėjo išimtinės valstybės nuosavybės statusą, todėl jo plotas ir ribos negalėjo būti pažeistos. NŽT atsiliepime pažymėjo, kad Kelių direkcijai nuo 2011 m. spalio 3 d., kuomet buvo suderinta žemės sklypo, projektinis Nr. 103-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), riba su Keliu Nr. 4308, buvo žinoma apie nagrinėjamas aplinkybes bei galimą viešojo intereso pažeidimą. Šie argumentai nepagrįsti, nes kelias buvo perduotas Kelių direkcijai valdyti, naudotis ir juo disponuoti patikėjimo teise 2017 m. kai Kelio sklypo kadastriniai matavimai dar nebuvo atlikti. Atmestini NŽT argumentai ir dėl Kelių direkcijos galimai uždelsto kreipimosi dėl teisių pažeidimo gynimo, kadangi apie teisių pažeidimą buvo sužinota tik atlikus tikslius Kelio kadastrinius matavimus kai buvo atsisakyta juos įregistruoti bei administracine tvarka išspręsti susidariusią situaciją. Teigia, kad šiame ginče NŽT nenurodo jokių kitų išskirtinių faktinių ar teisinių aplinkybių, dėl kurių minimalaus kelio pločio reikalavimo neturėtų būti laikomasi ir prokuroro reikalavimai negalėtų būti tenkinami. Be to, NŽT pasikeitusi pozicija argumentuojama klaidingais teiginiais, prieštarauja teisės aktų reikalavimams.

VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją atsiliepimo į patikslintą pareiškimą nepateikė.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 dėl nuosavybės teisės atstatymo K. G. į 1,14881 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, NŽT Širvintų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 44VĮ-(14.44.2.1-876) „Dėl pil. K. G. žemės sklypo nekilnojamojo turto kadastro duomenų pakeitimo“, 2014 m balandžio 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, reg. Nr. 1667, 2016 m. gegužės 24 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 44FPĮ-31-(14.44.124.) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, 2016 m. rugpjūčio 9 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 44SK-299-(14.44.110.) „Dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugsėjo 5 d. Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutarties (notarinio registro Nr. 9207), dalies dėl 85 kv. m dalies, patenkančios į žemės sklypą Nr. 1-1 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 106 kv. m dalies, patenkančios į žemės sklypą Nr. 1-2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurias sudaro rajoninis kelias Nr. 4308 Keliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimama žemė; 2016 m. rugsėjo 29 d. Žemės sklypo dovanojimo sutarties (registro Nr. PJ-4628), kuria V. S. 0.2450 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo V. R., 106 kv. m dalį, kurią sudaro valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimama žemė, 2022-11-15 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (registro Nr. 2-12680), kuriuo S. S. ir V. R. paveldėjo V. S. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,49905 ha dalį, kurią sudaro 34 kv. m. rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimamos žemės dalis, teisėtumo ir pagrįstumo, restitucijos taikymo, - prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, S. S. ir V. R. 8 Eur dydžio kompensaciją, Z. G. 12 Eur dydžio kompensaciją.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, jog Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 89-2704 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei K. G.“ Vilniaus apskrities valdytojas nusprendė atstatyti K. G. nuosavybės teises į jos turėtą 6 ha žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 6,00 ha žemės. Širvintų rajono žemėtvarkos tarnyba 1995 m. gegužės 15 d. patvirtino laikiną žemės sklypo planą M 1:10000, kuriame nurodyta, kad K. G. suplanuotas 103 sklypas 1.50 ha ploto, nurodytas gretimai esantis kelias, kuris yra 18,0 m pločio. 1996 m. liepos 2 d. Nekilnojamojo turto registre Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 pagrindu buvo įregistruotas 1,4881 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir K. G. nuosavybės teisės į jį.

NŽT Širvintų žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 44VĮ-(14.44.2.1-876) „Dėl pil. K. G. žemės sklypo nekilnojamojo turto kadastro duomenų pakeitimo“ nustatė, kad po kadastrinių matavimų K. G. žemės ūkio paskirties (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas yra 1,4881 ha. Iki sklypo kadastrinių matavimų jis buvo 1,50 ha.

2014 m. balandžio 17 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu, reg. Nr. 1667, V. S. ir Z. G. paveldėjo mirusios motinos K. G. turtą, tame tarpe po 1/2 dalį žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

2016 m. gegužės 24 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjas įsakymu Nr. 44FPĮ-31-(14.44.124.) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ patvirtino žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą.

2016 m. rugpjūčio 9 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 44SK-299-(14.44.110.) „Dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkytas padalijimo būdu į du žemės sklypus, kurių projektiniai Nr. 1-1 ir 1-2 ir patvirtinti šių žemės sklypų nustatyti kadastro duomenys pagal matininko G. K. 2016 m. birželio 22 d. parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas.

2016 m. rugsėjo 5 d. Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutartimi (notarinio registro Nr. 9207), Z. G. ir V. S. susitarė, sutiko padalinti žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, kad V. S. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas Nr. 1-2, kurio plotas 2 450 kv. m., ir V. S. ir Z. G. bendros dalinės nuosavybės teise priklauso sklypas Nr. 1-1, kurio plotas 12 431 kv. m – V. S. – 49905/124310 dalių asmeninės nuosavybės teise, o Z. G. – 74405/124210 dalys asmeninės nuosavybės teise.

2016 m. rugsėjo 8 d. Nekilnojamojo turto registre 2016 m. rugpjūčio 9 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 44SK-299-(14.44.110.) ir 2016 m. rugsėjo 5 d. Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutarties pagrindu buvo įregistruotas 1,2431 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. S. bei Z. G. nuosavybės teisės į jį. 2016 m. rugsėjo 8 d. Nekilnojamojo turto registre Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 44SK-299-(14.44.110.) ir 2016 m. rugsėjo 5 d. Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu sutarties pagrindu buvo įregistruotas 0,2450 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. S. nuosavybės teisės į jį.

2016 m. rugsėjo 29 d. Žemės sklypo dovanojimo sutartimi (registro Nr. PJ-4682), patvirtinta, jog V. S. 0,2450 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) padovanojo V. R.. Kelio Nr. 4308 ruožo nuo 3,408 km iki 9,920 km, sklypo plotas 118584 kv. m, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis nustatė ir kelio sklypo planą 2021 m. vasario 17 d. parengė UAB „(duomenys neskelbtini)“ matininkas V. J..

UAB „(duomenys neskelbtini)“ matininkas V. J. 2020 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į NŽT Širvintų skyrių su prašymu surašyti išvadas apie teisingai sudarytus kelių, tarp jų ir Kelio Nr. 4308, planus. Prašyme pažymėjo, kad žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), riba suformuota neišlaikant keliui Nr. 4308 numatyto 18 m pločio.

NŽT Širvintų skyriaus vedėjas 2021 m. balandžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 44SK-184(14.44.110 E) suformuoti žemės sklypą (kelio juostą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir patvirtinti šio žemės sklypo (kelio juostos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nutiestas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai, turto patikėjimo teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas Kelių direkcijos, kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ matininko V. J. parengtą elektroninę žemės sklypo kadastro duomenų bylą Nr. 1865658.

NŽT Širvintų skyriaus vedėjas 2021 m. gegužės 5 d. išvadoje Nr. 44IŽ-24-(14.4.111 E.) nurodė, kad patikrino žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nutiestas Kelias Nr. 4308, kadastrinių matavimų bylą ir nustatė, kad žemės sklypo planas parengtas neteisingai; žemės sklypo ir inžinerinio statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos turi būti tikslinamos iki žemės sklypų, Nr. (duomenys neskelbtini), ribų.

2022-11-15 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (registro Nr. 2-12680) pagrindu S. S. ir V. R. paveldėjo V. S. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,49905 ha dalį, kurią sudaro 34 kv. m. rajoninio kelio Nr. 4308 Kieliai – Avižonys – Šiauliai ir jo užimamos žemės dalis.

Kelių direkcija 2021 m. rugpjūčio 24 d. pareiškimu Nr. 2-14104 „Dėl prašymo ginti viešąjį interesą“, motyvuodama tuo, kad kitiems asmenims priklausantys žemės sklypai patenka į valstybinės reikšmės V kategorijos kelio Nr. 4308 Kieliai-Avižonys-Šiauliai ir jo užimamų žemės sklypų ribas, kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą siekiant panaikinti žemės sklypų savininkių nuosavybę į 85 kv. m, 106 kv. m dalis žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančių į kelio Nr. 4308 ir jam priskirto žemės ploto ribas. Kelių direkcija 2021 m. rugsėjo 8 d. paaiškinimuose rašte Nr. 2-14955 nurodė, kad atlikus Kelio Nr. 4308 kadastrinius matavimus siekiant atlikti kelio kadastro duomenų teisinę registraciją nustatyta, kad į Kelio Nr. 4308 ribas patenka kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 85 kv. m dalis, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 106 kv. m dalis. Žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), riba suformuota neišlaikant Keliui Nr. 4308 numatyto 18 metrų pločio (nuo kelio ašies palikta tik 7 metrai).

Kelias Nr. 4308 yra V kategorijos valstybinės reikšmės rajoninis kelias įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-09 nutarimą Nr. 751 „Dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų patvirtinimo“, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-09 nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą.

Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis, o valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia (KT 2005-07-08, 2006-03-14, 2007-09-06 nutarimai).

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (galiojusio iki 1997 m. liepos 19 d.) 12 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu užimta kelių, aerodromų, karinių dalinių, taip pat reikalinga valstybinės sienos apsaugai.

Transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (1991 m. spalio 8 d. įstatymo Nr. I-1863 redakcija, galiojusi iki 2002 m. kovo 20 d.) numatė, kad bendrojo naudojimo geležinkeliai, valstybiniai automobilių keliai, jūrų uostų akvatorija ir teritorija, švyturiai ir laivybą reguliuojantys bei jos saugumą garantuojantys įrengimai ir navigacijos ženklai, skrydžių valdymo sistemos aeronavigaciniai įrenginiai, magistraliniai vamzdynai yra Lietuvos Respublikos valstybinė nuosavybė.

Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751, galiojusių iki 1995 m. gruodžio 14 d., 2 punkte buvo nustatyta, kad keliai yra valstybiniai ir vietiniai. Valstybiniai keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius (apskričių). Valstybiniai keliai yra valstybės nuosavybė, vietiniai – gali būti valstybės, savivaldybių, juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė.

LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje (74-75 punktai), grąžindamas bylą naujam nagrinėjimui, nurodė, kad Kelias Nr. 4308 Kieliai–Avižonys–Šiauliai buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 75, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą. Taigi pagal paminėtą teisinį reguliavimą, galiojusį Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 priėmimo metu Kelias Nr. 4308 Kieliai–Avižonys–Šiauliai buvo valstybinis kelias, todėl, atkuriant nuosavybės teises, šiam keliui priskirta žemė turėjo būti išperkama. Vertinant Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pagal jo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo nustatomos keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos, bei faktinę situaciją dalis Kelio Nr. 4308 Kieliai–Avižonys–Šiauliai juostos pateko į ginčo žemės sklypų ribas (77 punktas). Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pasisakė dėl naikinamojo termino, tačiau klausimo dėl ieškinio senaties neišsprendė (83 punktas).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovai prašo byloje taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas. Teigia, jog patenkinus pareiškėjo pareiškimą, būtų pažeisti jų teisėti lūkesčiai ir nuosavybės neliečiamumo principas.

Prokurorė nurodo, kad šiuo atveju termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

Konkretūs terminai, su kurių galiojimu įstatymuose yra siejama asmens galimybė apginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį, yra nustatyti siekiant užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, aiškumą ir apibrėžtumą. Įstatymuose yra išskiriami skirtingo pobūdžio terminai, pavyzdžiui, ieškinio senaties terminai, kurių pabaiga iki ieškinio pareiškimo sudaro pagrindą ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis), taip pat procesiniai terminai, kurių praleidimas lemia teisės atlikti procesinius veiksmus praradimą – pasibaigus procesiniam terminui, procesinė teisė atlikti tam tikrus veiksmus išnyksta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 75 straipsnio 1 dalis). Prie procesinių terminų, be kita ko, yra priskiriami ir teisės aktuose nustatyti terminai valstybės institucijų priimtiems administraciniams aktams ir veiksmams ginčyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - ir LAT) nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 52 punktas). Tuo atveju, kai byloje yra taikomi administracinių bylų teisenos terminai, sprendžiant, ar šis terminas nėra praleistas, yra aktuali ir jų taikymą aiškinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Administracinių aktų apskundimo terminas yra nustatytas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu specialiame įstatyme nenustatyta kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui yra paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t.y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-808-492/2018).

Pažymėtina, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas administraciniam aktui ginčyti nėra naikinamasis ir gali būti teismo atnaujintas. Tokia galimybė yra nustatyta ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, t.y. nėra kitų ABTĮ nustatytų priežasčių atsisakyti priimti skundą. Todėl asmuo, manantis, kad jis praleido šį terminą dėl reikšmingų aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jam įgyvendinti teisę ginčyti administracinius aktus per visą įstatyme nustatytą terminą, gali pateikti teismui duomenis apie šias aplinkybes ir prašyti teismo šį terminą atnaujinti. Vis dėlto asmens galimybė prašyti atnaujinti jo praleistą terminą yra apribota konkrečiu laikotarpiu. Aptariamame straipsnyje nustatyta, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi, ABTĮ yra nustatytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus praleistas administracinio akto apskundimo terminas nebegali būti atnaujintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl aptariamos ABTĮ nuostatos yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-119-822/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laikotarpį. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. grudžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-2469-968/2023).

LAT inter alia (be kita ko) ne kartą yra nurodęs, kad nors ieškinio senaties terminas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., LAT 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002).

Atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas ir bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus ir jų pagrindu atsiradusios nuosavybės perleidimo sandorius, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsirastų teisė (žr. LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018). Analogiškos pozicijos laikėsi ir LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartį priėmusi teisėjų kolegija, kuri perdavė šią administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Be pirmiau nurodytų išaiškinimų dėl ABTĮ nustatyto naikinamojo termino paskirties, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra atskleista ir šio termino skaičiavimo bei taikymo tvarka, taip pat jo praleidimo pasekmės. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad naikinamojo termino, nustatyto ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, pasibaigimas yra siejamas su skundžiamo teisės akto priėmimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2019), todėl nepriklausomai nuo to, kada asmuo sužinojo apie skundžiamą aktą, naikinamasis 10 metų terminas yra skaičiuojamas nuo akto priėmimo dienos, o ne nuo asmens sužinojimo apie aktą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-119-822/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad, atsižvelgiant į tai, jog aptariamas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas, teismui nustačius, kad asmuo kreipėsi į teismą praleidęs 10 metų naikinamąjį terminą administraciniams aktams ginčyti, nėra reikšmingos aplinkybės, dėl kurių šis terminas buvo praleistas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-119-822/2023). Galiausiai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad asmeniui kreipiantis į teismą su skundu dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ nustatyta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą dėl administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu 10 metų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-154-552/2020).

Kita vertus, pažymėtina, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje naikinamasis terminas ne visais atvejais užkerta kelią kreiptis į teismą praėjus 10 metų nuo administracinio akto priėmimo. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šioje normoje nustatytas naikinamasis terminas nėra taikomas tuo atveju, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi, įstatymų leidėjas kaip išimtį iš bendros taisyklės dėl naikinamojo termino administraciniams aktams ginčyti taikymo yra įtvirtinęs aplinkybę, kai yra atlikta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika.

Savo ruožtu teismų praktikoje yra išskirta antroji šio termino taikymo išimtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018 konstatavo, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas naikinamasis terminas nėra taikomas tuo atveju, kai yra ginčijamas imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis administracinis aktas, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir apsaugos principai. Teismas nurodė, kad tokie administraciniai aktai nesukuria civilinių teisių ir pareigų, todėl jos negali būti ginamos, o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant jį įgijusiems sąžiningiems asmenims nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo. Taip, plėtodamas praktiką dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies aiškinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, kad šioje normoje nustatytas naikinamasis terminas netaikomas bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė.

Kitų atvejų, kai nėra taikomi nurodyti terminai administraciniams aktams ginčyti, ABTĮ nėra nustatyta. Šiame įstatyme nėra nustatyta ir subjektų, kuriems šie terminai nėra taikomi. Todėl aptariamas reglamentavimas yra taikytinas tiek tais atvejais, kai į teismą, siekdamas nuginčyti administracinį aktą, turintį įtakos jo teisėms ir pareigoms, kreipiasi privatus subjektas, tiek ir tais atvejais, kai, kilus poreikiui apginti viešąjį, valstybės ir visuomenės interesą, Civiliniame kodekse, CPK, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ieškinį teisme teikia prokuroras. Vis dėlto, kitaip nei kiti teisinių santykių dalyviai, viešąjį interesą ginantis prokuroras nėra jo ginčijamų administracinių aktų adresatas ir tiesiogiai nedalyvauja administraciniais aktais sukurtuose, nutrauktuose ar modifikuotuose teisiniuose santykiuose. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Todėl prokuroras, gavęs duomenų apie administracinio akto, galimai pažeidžiančio viešąjį interesą, priėmimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi papildomai surinkti duomenis, ar toks interesas buvo pažeistas ir ar konkrečiu atveju jam kyla poreikis jį apginti. Dėl šios priežasties momentas, kai prokuroras yra laikomas sužinojusiu apie galimą viešojo intereso pažeidimą, yra nustatomas kitaip nei tuo atveju, kai į teismą kreipiasi savo subjektines teises ginantis asmuo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl ABTĮ nustatytų terminų taikymo tuo atveju, kai į teismą su reikalavimais pripažinti negaliojančiais administracinius aktus kreipiasi viešąjį interesą ginantis prokuroras, yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas (viešąjį interesą ginantis subjektas) gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsirado anksčiau (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-818-525/2017; 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-901-525/2017). Tokios pačios pozicijos yra laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, tiek aiškinant ir taikant ieškinio senaties termino, tiek ir skundų (prašymų) pagal ABTĮ padavimo termino pradžios momentą prokurorui pareiškus reikalavimus dėl viešojo intereso gynimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-1075/2022, 90 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, priešingai nei kitiems asmenims, viešąjį interesą ginantiems prokurorams termino administraciniams aktams ginčyti pradžios momentas yra siejamas ne su diena, kai jam tampa žinomi pagrindiniai duomenys apie aktą priėmusią instituciją, jo priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas, bet su diena, kai jis gauna pakankamai duomenų išvadai, kad priėmus šį aktą buvo pažeistas viešasis interesas, padaryti. Tačiau tokios aplinkybės nepašalina prokuroro pareigos operatyviai imtis veiksmų tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, ir nereiškia, kad prokuroras, žinodamas apie galimą viešojo intereso pažeidimą, gali neinicijuoti duomenų tyrimo neribotą laiką.

Teismų praktikoje šiuo aspektu nurodyta, kad prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant duomenis apie viešojo intereso pažeidimą yra taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-686/2016, 42 punktas). Todėl nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: 1) pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; 2) ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; 3) kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; 4) ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai paskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-840/2013).

Be pirmiau nurodytų aplinkybių, teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (be kita ko, ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko atžvilgiu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido 1 mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016).

Taip pat ir naujausioje teismų praktikoje yra akcentuojamas viešojo ir individualaus interesų derinimo bei jų teisingos pusiausvyros užtikrinimo būtinumas, kuris sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023).

LVAT 2023 m. grudžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-2469-968/2023 nurodė, kad teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, būtina atsižvelgti į LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje paminėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, suformuotą aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas:

1.1. EŽTT, aiškindamas ir taikydamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė kreiptis į teismą), yra konstatavęs, kad ieškinio senaties laikymasis yra svarbi teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konvencijos preambulėje, dalis. Ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko įtakos nepatikimais ir neišsamiais tapusiais įrodymais (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 18 d. sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 3052/04), p. 75, 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06), p. 79–80).

1.2. Iš EŽTT praktikos matyti, kad ieškinio senaties taikymo problematikos kontekste su Konvencijos 6 straipsniu gali būti nesuderinamos situacijos, kai bylos medžiaga atskleidžia, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių, trukdančių tai padaryti laiku (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje B. P.-A prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 39815/07), p. 39–40, cituotą sprendimą byloje D S.R.L. prieš Moldovą p. 74, a contrario (priešingai), EŽTT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje M ir G prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 49317/07), p. 73–74). Tam tikrais atvejais procesinės situacijos suderinamumo su Konvencijos 6 straipsniu vertinimui gali turėti įtakos tai, kaip nacionalinės valstybės institucijos sprendė materialinius nuosavybės apsaugos klausimus (pvz., ar teisingai kompensuotos valstybės padarytos klaidos) (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje B. prieš Lietuvą, p. 67, 81).

1.3. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas) (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje B. prieš Lietuvą byloje, p. 65–66). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje R. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 29979/04), p. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje M prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), p. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje P ir P prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 36548/97), p. 58). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje L prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 55555/08), p. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., pvz., cituotą mutatis mutandis sprendimą byloje Pincova ir Pinc, p. 58, EŽTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), p. 40, 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04), p. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, p. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Pincova ir Pinc, p. 53, EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Tocu ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 36900/03), p. 38).

Nagrinėjamu atveju, K. G. nuosavybės teisė į ginčo objektu tapusį žemės sklypą buvo atkurta dar 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 pagrindu. Byloje nustatyta, jog Kelias Nr. 4308 - V kategorijos valstybinės reikšmės rajoninis kelias dar 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-09 nutarimą Nr. 751 „Dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų patvirtinimo“, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-09 nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą.

Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, 2021-09-22 kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti administracinius aktus, priimtus 1995 m. ir vėlesnius, priimtus pirminio sprendimo pagrindu. Pareiškime prokurorė nurodo, kad, nors ji kreipėsi į teismą praėjus ilgesniam nei 10 metų terminui nuo ginčijamų aktų priėmimo, ji nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino, kuris jam, kaip viešąjį interesą siekiančiam apginti prokurorui, yra skaičiuojamas nuo tada, kai jis surinko pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti klausimo dėl 10 metų termino taikymo.

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju prokuroras nepraleido vieno mėnesio senaties termino reikalavimui ginant viešąjį interesą nuo to momento, kai į jį kreipėsi Kelių direkcija (2021-08-24) iki pareiškimo ginti viešąjį interesą teismui pateikimo (2021-09-22). Beje, ginčo tarp bylos šalių dėl šios aplinkybės nėra.

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Šiuo atveju sutiktina su atsakovų teiginiu, jog ieškinio (pareiškimo) senatis turėtų būti taikoma ir skaičiuojama ne vien nuo to momento, kai pareiškėjas gavo kreipimąsi dėl viešojo intereso gynimo, bet atsižvelgtina į visų institucijų, kurios dalyvavo nuosavybės į žemės sklypo atkūrimą, derino ginčo objektu tapusio sklypo kadastrinio matavimo bylas veiksmų visetas nuo pat 1995 m.

Atkreiptinas dėmesys, kad Kelių direkcijai nuo 2011-10-03, kuomet buvo suderinta žemės sklypo, projektinis Nr. 103-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), riba su Keliu Nr. 4308, buvo žinoma apie nagrinėjamas aplinkybes bei galimą viešojo intereso pažeidimą. Tačiau, Kelių direkcija kreipėsi į prokurorą tik 2021 m., praėjus 10 metų nuo sužinojimo ir 26 metams nuo skundžiamų sprendimų priėmimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, yra pagrindas konstatuoti, jog šio ginčo atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, kad galėtų būti ginami tariamai valstybės ir visuomenės pažeisti interesai, randant balansą tarp jų ir atsakovų interesų. Byloje nustatyta, jog atsakovai jiems priklausantį turtą valdė ir tvarkė nesislėpdami, viešai, laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų bei gaudami visų institucijų suderinimus ir patvirtinimus, todėl vertinant bylos duomenų visumą, akivaizdu, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio (skundo pateikimo) senaties terminą (LR CK 1.125 str. 1 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Kaip jau minėta, tiek vertikalioje, tiek horizontalioje teismų jurisprudencijoje išaiškinta, kad teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Taigi teismų praktikoje yra akcentuojamas viešojo ir individualaus interesų derinimo bei jų teisingos pusiausvyros užtikrinimo būtinumas, kuris sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-782/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-410-701/2017, 59 punktą, 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civ. byloje Nr. e3K-3-104-701/2020 22 punktą).

Pažymėtina, kad K. G. pagal visus tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus nuosavybės teisė į ginčo objektu tapusį žemės sklypą (jo dalį) buvo atkurta dar 1995 m. rugpjūčio 30 d. Šio sprendimo pagrindu yra kilę visi kiti šioje byloje ginčo dalykų tarpe ir ginčijami sprendimai. 1996 m. liepos 2 d. Nekilnojamojo turto registre Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 89-2704 pagrindu buvo įregistruotas 1,4881 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir K. G. nuosavybės teisės į jį. Viešo registro duomenys nuo jų įrašymo registre laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (LR CK 4.262 str.). Visa tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių, trukdančių tai padaryti laiku.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys faktai vertintini atsižvelgiant į sąžiningų asmenų teisėtus lūkesčius konkretaus kilusio ginčo kontekste. Teismo vertinimu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovų veiksmai visą ginčo objektu tapusio turto valdymo ir jo disponavimo laikotarpį buvo teisėti ir turtas buvo valdomas pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, o valstybės, visuomenės ir atsakovų interesai yra sureguliuoti sklypui taikant apsaugos zonos ribojimus ir nusavinti nuosavybės iš atsakovų šiuo atveju nėra pagrindo.

Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos, todėl šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Paminėtina, jog LVAT 2016 m. lapkričio 16 d. administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016, kurioje buvo atmestas prokuroro pareiškimas, atkreipė dėmesį, kad teisės aktai įtvirtina ir kitas viešojo intereso gynimo įgyvendinimo formas, kurios gali būti taikomos nagrinėjamu atveju, kad pašalinti teisiškai ir faktiškai ydingą situaciją (pvz., žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas, servituto nustatymas ir kt.).

Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, įvertinus ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, nors ir prokurorui nepraleidus vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau konstatavus, jog yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, pareiškėjo prašymas, paduotas ginant viešąjį interesą, yra netenkinamas.

2021-10-11 atsiliepime į pradinį pareiškimą V. S., Z. G., V. R. prašo priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. V. S. teisių ir pareigų perėmėjai S. S. ir V. R..

Prašė priteisti patirtas bylinejimosi išlaidas – 300 Eur, sumokėtus advokatui M. S. už atsiliepimo parengimą. Nurodė, kad prašomos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių rekomendacinių dydžių, yra protingo dydžio ir pagrįstos

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nustatyta, kad atsakovė V. R. yra sumokėjusi advokatui M. S. už atsiliepimo parengimą 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punktą prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). Pagal LVAT formuojamą praktiką priteistinos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-520-629/2023).

Taigi, remiantis išdėstytais argumentais, nustačius, kad atsakovė V. R. yra sumokėjusi advokatui 300 Eur už atsiliepimo parengimą bei prokurorės pareiškimą atmetus, atsakovei V. R. priteistina iš Vilniaus apygardos prokuratūros 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

Priteisti V. R. iš Vilniaus apygardos prokuratūros 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Diana ButrimienėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė