- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-06
- Bylos Nr.
- eTA-520-629/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01141-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė šiuos argumentus:
2.1. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) (nuo 2023 m. sausio 1 d. reorganizuotas į Lietuvos kalėjimų tarnybą) 2019 m. gegužės 6 d. priėmė nutarimą Nr. NN-444 ,,Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo buvo nutarta pareiškėją perkelti iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI) tęsti bausmės atlikimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, jį apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Nutarimo panaikinimo, 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-601-764/2020 konstatavo, kad Nutarimas priimtas neargumentuotai bei pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, todėl jį panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-871-525/2021 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sutiko, jog Kalėjimų departamentas Nutarimu neteisėtai perkėlė pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI. Pareiškėjo vertinimu, dėl neteisėto perkėlimo, jis per gana ilgą laiką patyrė daug ir didelės žalos, už kurios patyrimą atsakinga Tarnyba.
2.2. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad neteisėtais atsakovo veiksmais laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI (nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d.) buvo suvaržyta pareiškėjo teisė palaikyti efektyvius socialinius ryšius su savo šeimos nariais, giminaičiais ir kitais asmenimis. Pareiškėjas yra kilęs iš Vilkaviškio rajono, (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu yra deklaruota jo gyvenamoji vieta, ten gyvena jo motina, patėvis, o netoliese brolis su šeima. Tame pačiame rajone gyvena jo sesuo su šeima, pažįstami, draugai. Šiaulių TI – labiausiai nutolusi nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos įkalinimo įstaiga. Be to, susisiekimas su Šiaulių TI yra nepatogus, sudėtingas. Pareiškėjo motina neturi nuosavo automobilio, yra garbaus amžiaus (gimusi (duomenys neskelbtini) m.), pensininkė, jos materialinė padėtis yra sunki, o sveikata prasta. Jeigu pareiškėjas nebūtų buvęs perkeltas, jo motinai būtų buvę daug lengviau jį aplankyti. Taip pat pareiškėją būtų galėję dažniau lankyti draugai, kurie gyvena Kaune. Didesnis atstumas tapo kliūtimi jį lankyti artimiesiems giminaičiams ir draugams, taip pat jie negalėjo pareiškėjui perduoti jokių daiktų, kurių negalima siųsti paštu.
2.3. 2019 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas buvo konsultuojamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) gydytojo-psichiatro. Pareiškėjui buvo nustatyti (duomenys neskelbtini), dėl kurių pareiškėjas iki šiol yra gydomas vaistais. Be to, pareiškėjui skirtos drausminės nuobaudos sukėlė (duomenys neskelbtini) sutrikimus. Minėti sutrikimai pareiškėjui buvo konstatuoti LAVL 2019 m. rugpjūčio 27 d. vizito metu. Sudėtingi psichologiniai reiškiniai, patirta dvasinė (moralinė) skriauda nebūtinai turi pasireikšti per vieną dieną. Minėti padariniai turės ilgą išliekamąjį poveikį ateityje. Jeigu atsakovas nebūtų priėmęs Nutarimo, pareiškėjui nebūtų kilusios prieš tai minėtos sveikatos problemos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su neteisėtais Tarnybos veiksmais, kuriais, jo teigimu, buvo suvaržyta pareiškėjo teisė palaikyti efektyvius socialinius ryšius su savo šeimos nariais, giminaičiais ir kitais asmenimis. Teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Teisės pažeidimo pripažinimas šioje byloje yra pakankamas pažeistai teisei apginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose suformavo praktiką ir išaiškino, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nagrinėjamu atveju, pažeidimo mastas ir trukmė, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog Kalėjimų departamentas, priimdamas Nutarimą, sąmoningai siekė pakenkti ar kitaip suvaržyti pareiškėjo teises, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo skriauda buvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Nutarimo, kuriuo jis kaip nuteistasis buvo neteisėtai perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI toliau atlikti bausmės. Laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą yra nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-601-764/2020 panaikino Nutarimą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI. Teismas sprendime konstatavo, jog Kalėjimų departamentas nepaisydamas teisės aktų ir tai, kad pareiškėjas yra priskiriamas ne suimtųjų, o asmenų, kalinčių iki gyvos galvos kategorijai, priėmė neteisėtą Nutarimą perkelti pareiškėją į Šiaulių TI. Be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų sutikęs dėl jo perkėlimo į Šiaulių TI, priešingai, pareiškėjas išdėstė konkrečius argumentus ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kodėl jis neturėtų būti perkeliamas į Šiaulių TI. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-871-525/2021 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas nutartyje konstatavo, jog Kalėjimų departamentas Nutarimu neteisėtai perkėlė pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI, ginčijamo Nutarimo priėmimo metu galiojant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatoms, pagal kurias Šiaulių TI nebuvo priskirtas pataisos įstaigoms. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėto jo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI.
7. Teismas pažymėjo, jog nėra ginčo ir bylos duomenys tai patvirtina, jog Kalėjimų departamentas Nutarimu perkeldamas pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų perkėlimą, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-601-764/2020 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-871-525/2021 konstatavo, jog Nutarimo priėmimo metu įstatymai tardymo izoliatorių nepriskyrė pataisos įstaigoms BVK 62 straipsnio 1 dalies prasme (išskyrus atvejus, kai BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta pataisos įstaiga vykdo ir kardomąjį kalinimą vykdančios įstaigos funkcijas, tačiau Šiaulių TI tokioms įstaigoms nepriskirtas). Taigi vadovaudamasis ginčijamo Nutarimo priėmimo metu galiojusiomis įstatymų – BVK ir Suėmimo vykdymo įstatymo – nuostatomis, pagal kurias Šiaulių TI nebuvo priskirtas pataisos įstaigoms, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas atitiko kuriuos nors iš Nutarimo priėmimo metu galiojusių Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijos 7 straipsnio („Tardymo izoliatoriuose laikomi asmenys“) 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, konstatavo, jog Kalėjimų departamentas Nutarimu neteisėtai perkėlė pareiškėją, kuris yra nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, į Šiaulių TI.
8. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į psichologę ir jai skundėsi, jog yra laikomas įstaigoje, kuri yra toli nuo namų ir kurioje nėra suteikiamas mokamas darbas. Taip pat pagal bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 27 d. LAVL buvo konsultuotas gydytojo-psichiatro ir jam buvo nustatyti (duomenys neskelbtini) sutrikimai, dėl kurių pareiškėjas iki šiol yra gydomas vaistais.
9. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl suvaržytos jo teisės palaikyti efektyvius socialinius ryšius su savo šeimos nariais, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
10. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad asmuo, nuteistas laisvės atėmimu patiria tam tikrų nepatogumų, nes tai ir yra vienas iš bausmės tikslų – tokiu būdu paveikti asmenis, kad atlikę bausmę nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Nuteistojo perkėlimo į kitus pataisos namus faktas, net ir tuo atveju, jei jis perkeltajam sukuria neigiamas emocijas, pats savaime negali būti pripažintas sukeliančiu jam turtinę ar neturtinę žalą. Bylos duomenys patvirtina, jog nors Kalėjimų departamentas ir neteisingai aiškino bei taikė teisės aktus priimdamas Nutarimą, tačiau vien neteisėto sprendimo priėmimas, jei jis nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis, negali lemti neturtinės žalos atsiradimą. Teismas sutiko, jog dėl neteisėto Nutarimo, t. y. dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėto Nutarimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, ir kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo minėti sveikatos sutrikimai ((duomenys neskelbtini) ir kt.) atsirado būtent dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo.
11. Valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė visų būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neįrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusių pasekmių. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygsta pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas tik pakartotinai konstatavo dubliuodamas jau įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendime konstatuotą pažeidimą. Taigi, dviem to paties teismo sprendimais nustatomas iš esmės tas pats pasikartojantis pažeidimas – pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o teisė į neturtinės žalos atlyginimą dėl pažeistos teisės dėl socialinių ryšių neužtikrinimo – atmetama. Pareiškėjas realiai patyrė subjektyvius neigiamus išgyvenimus ir didelį diskomfortą dėl to, kad neteisėtai buvo suvaržyta teisė lankyti jį pasimatymuose motinai, broliui, seseriai, draugei ir kitiems artimiesiems. Tokios aplinkybės dėl neteisėtų atsakovo veiksmų prisideda prie visiško socialinių ryšių nutrūkimo. Laikotarpis per kurį, teismo pripažinta, kad pareiškėjui buvo pažeista teisė į socialinių ryšių palaikymą nėra trumpas – nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. Laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl teisės į efektyvius socialinius ryšius neužtikrinimo yra apie 2 metai.
13.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neišsamus, jame trūksta motyvų dėl pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų argumentų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Teismo sprendimas neatitinka išsamumo ir pagrįstumo kriterijų. Pareiškėjo nuomone, jeigu pirmosios instancijos teismas atmetė jo teisinius argumentus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 4 dalies, 38 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Konvencijos 8 straipsnio taikymo, tai sprendime bent jau turėjo pasisakyti dėl ko šiuos argumentus atmeta, tačiau to nepadarė.
13.3. Nuteistųjų teisė į pasimatymus yra užtikrinama Konvencijos 8 straipsnyje. Tai yra garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą. Todėl valstybė būtinai turi garantuoti tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo, atitinkantis įstatymų keliamus reikalavimus, galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui savo skunde neturtinę žalą kildino ir iš to, kad jis turėtų būti pripažintas kaip nukentėjęs pažeidžiant jo teises į Konvencijos 8 straipsnyje ginamas vertybes. Pareiškėjas teisme siekė įrodyti, kad Konvencijos 8 straipsnyje ginama teisė pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista ir pareiškėjas realiai nuo to nukentėjo.
13.4. Turi būti atsižvelgiama į tai, kad neteisėtus veiksmus padarė juridinis asmuo – atsakovas, kuris iš tikrųjų turėtų žmogų taisyti, jam padėti o ne jam kenkti ir žaloti jo moralinį / dvasinį gyvenimą. Atsakovas neteisėtą Nutarimą priėmė ne dėl nežinojimo, bet gerai žinodamas visą teisinį reglamentavimą, t. y. tyčia. Šiuo atveju atsakovas negalėjo nežinoti aktualaus ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų. Atsakovas negalėjo nežinoti apie VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Atsakovas negalėjo nežinoti ar nesuprasti, kad jo Nutarimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro priimtam įsakymui. Atsakovas negalėjo nesuprasti ar nežinoti, kad neteisėtai priimamu Nutarimu pareiškėją perkelia į toliausiai nuo pareiškėjo namų esančią įkalinimo įstaigą Lietuvos Respublikoje, negalėjo nežinoti pareiškėjo šeiminės padėties, kad pareiškėją lanko jau garbingo amžiaus motina. Neteisėtus veiksmus atlikdamas specialiai ir tiesiogine tyčia atsakovas sukėlė tik dar daugiau skriaudos pareiškėjui – pažemino pareiškėjo orumą, sukėlė didelį diskomfortą ir neigiamas pasekmes.
Šalies argumentai
13.5. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui savo skunde nurodė, kad rengdamas skundą bei jo kopijas teismui, rinkdamas įrodymus, dėl skunde nurodomų aplinkybių, aiškindamasis situaciją tiek pačiame Šiaulių TI, siuntinėdamas laiškus atsakovui, teikdamas jam papildomus atskirus paklausimus dėl skunde minimų aplinkybių patikslinimo, skambindamas tiek atsakovui, tiek į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą, tiek į kitas institucijas, patyrė bylinėjimosi išlaidų – 50 EUR. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepasisakė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą pripažino iš dalies pagrįstu, todėl, pareiškėjo nuomone, teismas turėjo išspręsti klausimą ir dėl pareiškėjo prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
15. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar nukrypo nuo teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai konstatavo, kad pareikėjo atžvilgiu padarytas pažeidimas nebuvo toks intensyvus, kad tai būtų galima vertinti pinigais. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vien neteisėto sprendimo priėmimas, jei jis nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis, negali lemti neturtinės žalos atsiradimą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo minėti sveikatos sutrikimai ((duomenys neskelbtini) ir kt.) atsirado būtent dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei argumentuotai konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygsta pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su jo perkėlimu laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. iš Pravieniškių PN-AK Į Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
18. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad vykdant neteisėtą Nutarimą (panaikintas teismo sprendimu), jis buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-871525/2021 paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimas, kuriuo panaikintas Nutarimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neteisėtai buvo perkeltas į Šiaulių TI, nes Šiaulių TI nebuvo priskirtas pataisos įstaigoms, o pareiškėjas yra priskiriamas ne suimtųjų, o asmenų, kalinčių iki gyvos galvos kategorijai. Tokiu būdu konstatuota, kad Kalėjimų departamentas (šiuo metu – Tarnyba) neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme.
21. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
22. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/200; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
23. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalimi, suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose) (toliau – ir tardymo izoliatoriai). Tardymo izoliatorius steigia, reorganizuoja, pertvarko ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikimu. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Tardymo izoliatoriai taip pat gali vykdyti BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Šiaulių TI nuostatų (galiojusių nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 7 punktą Šiaulių TI veiklos tikslas – vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmes asmenims, kuriems bausmę paskirta atlikti kalėjime, pataisos namuose arba atvirojoje kolonijoje.
24. Pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-871-525/2021 yra įsiteisėjusi. Minėtoje administracinėje byloje buvo vertinamas Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas bei reikalavimo įpareigoti Kalėjimų departamentą priimti nutarimą, kuriuo pareiškėjas būtų grąžintas atgal į Pravieniškių PN-AK arba perkeltas į Marijampolės PN, ar kitą pataisos įstaigą, pagrįstumas bei teisėtumas, todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nekvestionuoja ankščiau minėtos įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, tačiau papildomai vertina, kad vadovaujantis aktualiu šiam ginčui teisiniu reguliavimu, laikotarpis, kuriuo pareiškėjas negalėjo būti perkeltas į Šiaulių TI sudaro 2 mėnesius, t. y. nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. liepos 6 d., kai Šiaulių TI nevykdė pataisos įstaigos funkcijų.
26. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo artimieji gyvena Vilkaviškio rajone, tačiau duomenų apie tai, ar vyko sutikimai su minėtais asmenimis, byloje nėra. Šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad buvo apriboti jo socialiniai ryšiai, tačiau nepateikė įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, kad iki perkėlimo į Šiaulių TI pareiškėjas palaikė artimus socialinius ryšius su minėtais asmenimis. Iš Medicinos dokumentų išrašo / siuntimo matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. (laikotarpiu, kai Šiaulių TI vykdė pataisos įstaigos funkcijas) pareiškėjas buvo konsultuojamas LAVL gydytojo-psichiatro ir jam nustatyti (duomenys neskelbtini) sutrikimai, dėl kurių pareiškėjas gydomas vaistais.
27. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl neteisėto Nutarimo vykdymo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo ir masto, jog galėtų būti pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bylos duomenis ir motyvavo savo sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nenuosekliai sprendė dėl pareiškėjo argumentai vertinami kritiškai ir atmetami kaip nepagrįsti.
29. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė dėl laiškų siuntimo, skambinimo į kompetentingas institucijas.
30. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal 39 straipsnio 1 dalies 3 punktą prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką priteistinos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.).
31. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl vertina, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo šio prašymo tenkinti.
32. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, bei parinko pagrįstą ir teisėtą neturtinės žalos kompensavimo būdą – pažeistų asmens teisių pripažinimą teismo sprendimu. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
34. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.