Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad neteisėtais atsakovo veiksmais laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d.) buvo suvaržyta pareiškėjo teisė palaikyti efektyvius socialinius ryšius su savo šeimos nariais, su artimaisiais giminaičiais ir kitais asmenimis.

Paaiškina, jog yra kilęs iš (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu yra deklaruota jo gyvenamoji vieta, ten pat gyvena jo motina, patėvis, o netoliese ir brolis su šeima. Tame pačiame rajone gyvena jo sesuo su šeima, pažįstami, draugai. Šiaulių tardymo izoliatorius – labiausiai nutolusi nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos įkalinimo įstaiga. Be to, ir pats susisiekimas su Šiaulių TI yra nepatogus, sudėtingas. Pareiškėjo motina neturi nuosavo automobilio, yra garbaus amžiaus (gim. 1956 m.), pensininkė, jos materialinė padėtis sunki, o jos sveikata jau prasta. Jeigu pareiškėjas nebūtų buvęs perkeltas, jo motinai būtų buvę daug lengviau jį aplankyti. Taip pat pareiškėją būtų galėję dažniau lankyti draugai, kurie gyvena Kaune. Didesnis atstumas tapo kliūtimi jį lankyti artimiesiems giminaičiams ir draugams, taip pat jie negalėjo pareiškėjui perduoti jokių daiktų, kurių negalima siųsti paštu (pvz., elektronikos prietaisų).

Teigia, kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas buvo konsultuojamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) gydytojo-psichiatro. Pareiškėjui buvo nustatyti sunkūs nerimo, pykčio kontrolės ir nemigos sutrikimai, dėl kurių pareiškėjas yra gydomas vaistais iki šiol. Be to, pareiškėjui skirtos drausminės nuobaudos sukėlė miego, nerimo, dirglumo ir depresijos sutrikimus. Minėti sutrikimai jam buvo konstatuoti LAVL 2019 m. rugpjūčio 27 d. vizito metu. Mano, jog sudėtingi psichologiniai reiškiniai, patirta dvasinė (moralinė) skriauda nebūtinai turi pasireikšti per vieną dieną. Minėti padariniai turės ilgą išliekamąjį poveikį ateityje. Jeigu atsakovas nebūtų priėmęs Nutarimo, pareiškėjui nebūtų kilusios prieš tai minėtos sveikatos problemos.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju, pažeidimo mastas ir trukmė, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog Kalėjimų departamentas, priimdamas Nutarimą, sąmoningai siekė pakenkti ar kitaip suvaržyti pareiškėjo teises, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo skriauda buvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kalėjimų departamento Nutarimo, kuriuo jis kaip nuteistasis buvo neteisėtai perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI toliau atlikti bausmės. Laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą yra nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-601-764/2020 panaikino Kalėjimų departamento direktoriaus Nutarimą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI. Teismas sprendime konstatavo, jog Kalėjimų departamentas nepaisydamas teisės aktų ir tai, kad pareiškėjas yra priskiriamas ne suimtųjų, o asmenų, kalinčių iki gyvos galvos kategorijai, priėmė neteisėtą Nutarimą perkelti pareiškėją į Šiaulių TI. Be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų sutikęs dėl jo perkėlimo į Šiaulių TI, priešingai, pareiškėjas išdėstė konkrečius argumentus ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kodėl jis neturėtų būti perkeliamas į Šiaulių TI.

Minėtas Vilniaus apygardos administracinis teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimas buvo apskųstas LVAT, kuris 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-871-525/2021 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas nutartyje konstatavo, jog Kalėjimų departamentas Nutarimu neteisėtai perkėlė pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI, ginčijamo Nutarimo priėmimo metu galiojant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo nuostatoms, pagal kurias Šiaulių TI nebuvo priskirtas pataisos įstaigoms.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėto jo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI. Pareiškėjas nurodo, jog dėl neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų buvo suvaržyta jo teisė palaikyti efektyvius socialinius ryšius su savo šeimos nariais, su artimaisiais giminaičiais ir kitais asmenimis. Dėl tokio perkėlimo jam taip pat pablogėjo psichinė, emocinė ir fizinė sveikata, jis turėjo kreiptis į gydytoją psichiatrą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pagal CK6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Byloje nėra ginčo ir bylos duomenys tai patvirtina, jog Kalėjimų departamentas Nutarimu perkeldamas pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų perkėlimą, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-601-764/2020 ir LVAT nagrinėdamas šia bylą apeliacine tvarka 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-871-525/2021 konstatavo, jog Nutarimo priėmimo metu įstatymai tardymo izoliatorių nepriskyrė pataisos įstaigoms BVK 62 straipsnio 1 dalies prasme (išskyrus atvejus, kai BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta pataisos įstaiga vykdo ir kardomąjį kalinimą vykdančios įstaigos funkcijas, tačiau Šiaulių TI tokioms įstaigoms nepriskirtas). Taigi vadovaudamasis ginčijamo Nutarimo priėmimo metu galiojusiomis įstatymų – BVK ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo – nuostatomis, pagal kurias Šiaulių TI nebuvo priskirtas pataisos įstaigoms, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas atitiko kuriuos nors iš Nutarimo priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo redakcijos 7 straipsnio („Tardymo izoliatoriuose laikomi asmenys“) 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, konstatavo, jog Kalėjimų departamentas Nutarimu neteisėtai perkėlė pareiškėją, kuris yra nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, į Šiaulių TI.

Teismas pažymi, jog šiuo atveju taip pat svarbus LVAT išaiškinimas, kuriame nurodyta, jog kiekvienu atveju sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą (valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti) atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta veikimu prieštaraujančiu įstatymui ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala (LVAT 2008 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-116/2008).

Pareiškėjas teigia, jei jis nebūtų buvęs perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI, nebūtų suvaržyta jo teisė palaikyti efektyvius socialinius ryšius su savo šeimos nariais, su artimaisiais giminaičiais ir kitais asmenimis ir jis nebūtų patyręs dėl to žalos. Taip pat nurodė, jog dėl to pablogėjo jo sveikata.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į psichologę ir jai skundėsi, jog yra laikomas įstaigoje, kuri yra toli nuo namų ir kurioje nėra suteikiamas mokamas darbas. Taip pat pagal bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 27 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) buvo konsultuotas gydytojo-psichiatro ir jam buvo nustatyti sunkūs nerimo, pykčio kontrolės ir nemigos sutrikimai, dėl kurių pareiškėjas yra gydomas vaistais iki šiol.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl suvaržytos jo teisės palaikyti efektyvius socialinius ryšius su savo šeimos nariais, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)

Teismo vertinimu, akivaizdu, kad asmuo, nuteistas laisvės atėmimu patiria tam tikrų nepatogumų, nes tai ir yra vienas iš bausmės tikslų – tokiu būdu paveikti asmenis, kad atlikę bausmę nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Nuteistojo perkėlimo į kitus pataisos namus faktas, net ir tuo atveju, jei jis perkeltajam sukuria neigiamas emocijas, pats savaime negali būti pripažintas sukeliančiu jam turtinę ar neturtinę žalą. Bylos duomenys patvirtina, jog nors Kalėjimų departamentas ir neteisingai aiškino bei taikė teisės aktus priimdamas Nutarimą, tačiau vien neteisėto sprendimo priėmimas, jei jis nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis, negali lemti neturtinės žalos atsiradimą.

Tuo pačiu sutiktina, jog dėl neteisėto Kalėjimų departamento Nutarimo, t. y. dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėto Kalėjimų departamento Nutarimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, ir kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo minėti sveikatos sutrikimai (pablogėjusi psichinė, emocinė ir fizinė sveikata, nemiga, pykčio kontrolės sutrikimai ir kt.) atsirado būtent dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo.

Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta visų būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neįrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusių pasekmių.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygsta pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo R. R. reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.