Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restituciją ir piniginio ekvivalento apskaičiavimą, aiškinimo ir taikymo.Ieškovė prašė teismo: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 17 d. pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1514, Nr. 1515 ir Nr. 1516; pripažinti negaliojančiomis 2001 m. gruodžio 20 d. teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartis ir teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutartį; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 7 d. išvadą Nr. 265 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 25 d. pažymą Nr. 174 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir išvadą Nr. 61 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22165; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2011 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 48S-138; taikyti restituciją ir įpareigoti: V. V. grąžinti valstybei 3,94 ha žemės, esančios 12,50 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), kuri jam buvo suteikta Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimu; grąžinti valstybei 15,87 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris jam buvo suteiktas Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimu; įpareigoti V. V. grąžinti V. V. 868,86 Eur (3000 Lt), o J. T. – 1158,48 Eur (4000 Lt), kuriuos jos gavo pagal 2001 m. gruodžio 20 d. sutartis.Ieškovė nurodė, kad skirtingose nuosavybės teisių atkūrimo bylose Nr. 2531 ir Nr. 890 nuosavybės teisės atkuriamos į tą pačią V. S. turėtą 11,5 dešimtinės (12,5638 ha) žemę, buvusią V. D. rėžiniame kaime (šiuo metu (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 890 nuosavybės teisės atkuriamos P. M. vardu, remiantis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98 pagal pareiškėjų S. M. , E. S. ir S. M. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 2531 pradėta pagal V. S. dukters A. vaikų G. M. , H. V. , J. T. ir V. V. prašymus atkurti nuosavybės teisę į 11,5 dešimtinės V. S. priklausiusios žemės. Šioje byloje nebuvo duomenų apie V. S. mirties faktą, tačiau pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 14 punktą mirties faktą patvirtinančio dokumento pateikti nereikia, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjime nurodyta, kad 1900 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pakrikštyta V. ir M. duktė P., gimusi (duomenys neskelbtini), o 1912 m. rugpjūčio 5 d. – V. ir M. duktė A., gimusi (duomenys neskelbtini). Pretendentus iš skirtingų nuosavybės teisių atkūrimo bylų sieja bendras protėvis V. S, kurio dukterys buvo P. ir A. Nuosavybės teisės buvo atkurtos nesiejant šių asmenų ir laiku nesprendžiant iškilusių problemų.Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) 2001 m. gruodžio 17 d. parengė pažymas Nr. 1513, Nr. 1514, Nr. 1515, Nr. 1516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pagal kurias kiekvienam pretendentui – H. V. , V. V., G. M. ir J. T. – buvo nustatyta tenkanti buvusio savininko V. S. valdytos žemės dalis – 3,1395 ha. Pretendentės H. V. , V. V. ir J. T. 2001 m. gruodžio 20 d. sutartimis perleido atsakovui teises į išlikusios žemės nuosavybės teisių atkūrimą.Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. birželio 7 d. parengė išvadą Nr. 265dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,1395 ha žemės. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į 2001 m. gruodžio 20 d. teisių atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą sutartis, 2003 m. birželio 25 d. parengė pažymą Nr. 174 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir išvadą Nr. 61 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, joje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,1395 ha žemės.Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimu V. V. buvo perduotas 15,62 ha ploto (19 590,48 Lt vertės) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimu V. V. perduotas 15,87 ha (19 590,48 Lt vertės) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini).Atnaujinus procesą pagal atsakovo V. V. prašymą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-1670-790/2013 buvo pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimas ir nustatyta, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).; nustatyta, kad proceso dalyvių protėvis V. S. , turėjęs 12,54 ha žemės, mirė 1932 m. ir nebuvo žemės savininkas nacionalizacijos metu.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-17548-937/2014 pagal pareiškėjo G. M. pareiškimą nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M. (V. S. duktė) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha, o M. S. – 3,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. kovo 16 d. rašte nurodė, kad, atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-17548-937/2014, įvertinus pretendentų giminystės ryšius su A. M. , kuri valdė 1,57 ha žemės, ir su M. S. , kuri valdė 3,12 ha žemės, atsakovėms H. V. , V. V., J. T. ir trečiajam asmeniui G. M. nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos į 0,7825 ha ploto žemės sklypus Vilniaus mieste, iš viso – 2,3475 ha.Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijami administraciniai aktai priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pagal nurodytą įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu. Nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko V. S. žemę buvo atliktas pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, kadangi V. S. negali būti laikomas nekilnojamojo turto savininku Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme, nes 1940 m. 12,54 ha žemės sklypas buvo nacionalizuotas ir paimtas ne iš jo, o iš jo dukterų.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi nurodyti administraciniai aktai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais. Tokios pačios pasekmės taikytinos ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu 2001 m. gruodžio 20 d. sudarytoms teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartims. Nurodytų sutarčių neteisėtumas yra susijęs su minėtų Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 17 d. pažymų Nr. 1514, Nr. 1515, Nr. 1516 neteisėtumu. Nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartis pasirašiusios pretendentės neturėjo teisės į V. S. žemės dalį, todėl neturėjo ką perleisti, be to, sutartimis jos atsakovui perleido daugiau teisių, nei pačios turėjo.Vis dėlto, panaikinus ginčijamus administracinius aktus ir grąžinus valstybės nuosavybėn visus žemės sklypus, atsakovėms H. V. , V. V. , J. T. nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas iš naujo, o atsižvelgiant į tai, kad jos yra išreiškusios valią perleisti teises į nuosavybės teisių atkūrimą savo giminaičiui, nuosavybės teisių atkūrimo procesas sukeltų nepatogumų, todėl tikslinga panaikinus administracinius aktus valstybei grąžinti tik tą atsakovo gautą žemės sklypo dalį, kuri viršija žemės sklypo plotą, į kurį atsakovėms galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės. Turėtų būti konstatuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas atsakovėms H. V. , V. V. , J. T. yra baigtas. Valstybei turėtų būti grąžintas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu suteiktas 15,87 ha žemės sklypas ir 2006 m. kovo 31 d. sprendimu suteikto žemės sklypo dalis.Sprendžiant restitucijos klausimą reikia įvertinti tai, kad atsakovas neteisėtai įgytuose žemės sklypuose yra įsteigęs ekologinį ūkį, jam skirta valstybės parama, jis įsipareigojęs tęsti ūkininkavimą, todėl sklypų paėmimo valstybės nuosavybėn atveju būtų sužlugdytas jo ūkis, šeima prarastų pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Dėl šių priežasčių turi būti svarstoma restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu galimybė. Taip pat reikėtų įvertinti atsakovo nesąžiningumą, kurį patvirtina aplinkybė, kad atsakovas jau 2009 m. rugsėjo 14 d. iš Vilniaus apskrities viršininko rašto sužinojo, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. balandžio 10 d. sprendimu pagal pareiškėjų S. M. , E. S. ir S. M. pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir kad nuosavybės teisės į buvusiame V. D. kaime esančią žemę bus atkuriamos pretendentams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į P. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Be to, pretendentai G. M. , H. V. , J. T. ir V. V. , pateikdami prašymus atkurti nuosavybės teises, nenurodė apie kitus asmenis, turinčius teisę į šio turto susigrąžinimą. Taip pat elgėsi ir atsakovas V. V. , nors nėra pagrindo manyti, kad šie asmenys nežinojo apie egzistavimą savo pusbrolių, pusseserių, dėdžių ir tetų, kurie gyvena Vilniuje, o dalis jų nuo seno gyveno būtent toje vietoje, į kurią nuosavybės teises pretendavo atkurti atsakovas. Atsakovas žinomą informaciją ignoravo ir toliau dalyvavo nuosavybės atkūrimo procese, nors suvokė 2011 m. priimto sprendimo galimą neteisėtumą.