Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-132-1031/2017 pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės R. T. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir L. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje Valstybės įmonei Šiaulių regiono keliai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje K. Š., A. Š. ir E. Š., dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

1) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 8 metrų pločio per Pakumulšių kaimą (dėl kelio atkarpos, einančios ties atsakovės L. B. sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini)),

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies perdavimo L. K.“ dalyje, kuria leista parduoti 0,0074 ha iš 181/445 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,4450 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), - dalį patenkančią į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai – Palanga,

3) pripažinti negaliojančia 2014 m. kovo 4 d. Valstybinio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1397/2014, patvirtintą Šiaulių rajono 1 - ojo notaro biuro notarės N. M., dalį, kuria L. B. nuosavybės teise įgijo 0,0074 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį, - 0,0074 ha iš 181/445 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,4450 ha, unikalus (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini),

4) pripažinti negaliojančiu 2014 m. kovo 4 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 31SU-298 dalyje, kuria L. B. buvo perduota 0,0074 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalis, - 0,0074 ha iš 181/445 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,4450 ha, unikalus (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini),

5) taikyti restituciją: įpareigoti L. B. grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0074 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį, - 0,0074 ha 0,4450 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei L. B. 12,02 Eur.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, VĮ Šiaulių regiono keliai ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, kad VĮ „Šiaulių regiono keliai“ priskirta patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti valstybinės reikšmės keliais, kurie pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė. Atsakovei L. B. nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0074 ha ploto dalis patenka į Valstybinės reikšmės kelią, į kurio sąvoką įeina ir kelio juosta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėto kelio atkarpa priskirta V kategorijai. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių įstatyme nurodytą minimalų kelių juostos plotį (t.y. 18 m). Ginčijamais aktais privačiai nuosavybėn perduota valstybinės reikšmės kelio dalis, todėl, atmetus ieškinio reikalavimus, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą, nebūtų užtikrinamas tinkamas naudojimasis keliu ir jo priežiūra.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė L. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Esminis ieškinio motyvas, jog tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracija neteisėtai suprojektavo žemės sklypą su 0,0074 ha dalimi valstybinės reikšmės kelio ir sklypą perleido atsakovei, todėl pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio mėn. projekto parengimo ir šio projekto tvirtinimo atsakovo administraciniu aktu - 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1574 laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Turėjo būti nustatyti konkrečių teisės aktų konkretūs pažeidimai, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas sisteminės teisės aktų analizės, jų raidos ir konkurencijos kontekste neatliko, apsiribodamas abstrakčiu teisės aktų pavadinimų bei straipsnių perkėlimu į skundžiamą sprendimą bei nurodydamas, kad išimtinės valstybės nuosavybės ir valstybinės reikšmės kelių reglamentavimo klausimai buvo nustatyti Kelių įstatyme, kituose norminiuose aktuose, kurie galiojo ginčo administracinio akto priėmimo ir valstybės žemės pardavimo sandorio metu.

Teismas, nevertindamas to fakto, kad kelio buvimo vieta ginčo sklype teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatyta, o ieškovė tokio fakto nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais, tokį kelią pripažino valstybinės reikšmės keliu. Tokio kelio statuso pripažinimui nepakako teismo nuorodos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarime Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“, kuriame yra pateiktas tik ginčo kelio pavadinimas, nors toks kelias turėjo būti suprojektuotas ir pažymėtas teritorijų planavimo dokumente - detaliajame ar specialiajame plane, o to nesant, nebuvo galimybės nustatyti, ar atsakovė žemės sklypu užėmė Valstybinės reikšmės kelią.

Žemės įstatymo 2 straipsnyje yra nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumentai yra šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti dokumentai (planai, projektai, schemos), kuriuose raštu ir grafiškai užfiksuotos žinios apie teritorijas, žemės sklypus arba jų grupes, jų tvarkymo ir plėtojimo reikmes, sąlygas bei tvarką. Projekto rengėjas, 1998 m. balandžio mėnesį pradėjęs rengti žemėtvarkos projektą, kuris patvirtintas 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1574, jau turėjo ginčo žemės sklypo planą, kuris prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui. Šio pirminio ginčo žemės sklypo plano, kaip individualaus administracinio akto ieškovė net neginčijo, o teismas dėl šio iš viso nepareiškė pozicijos. Be to ieškovė neginčijo ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 1323 „Dėl namų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone , kuriuo buvo leista parduoti piliečiams Šiaulių rajone jų naudojamus Žemės sklypus kitai pagrindinei tikslinei žemės naudojimo paskirčiai (namų valdai) pagal priedą.

Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kurio teisėtumą ginčijo ieškovė, buvo suderintas su visomis institucijomis, tame tarpe ir institucija, atsakinga už Valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planų parengimą. Nė viena institucija nepareiškė jokių pastabų dėl projekto autoriaus projekte suformuoto 8 metrų kelio, todėl atsakovė (tuomet Šiaulių apskrities viršininko administracija) neturėjo įstatyminio pagrindo projekto netvirtinti. Ginčo žemės sklypas (jo dalis) nebuvo įtrauktas į valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės sąrašus. Administraciniu aktu priėmimo metu valstybinės reikšmės kelias, kaip toks, nebuvo perduotas priėmimo - perdavimo aktu trečiajam asmeniui, o šis nejtraukė jo į balansą. Atsižvelgiant į tai, tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracija neturėjo įstatyminio pagrindo imtis priemonių tokį kelią pažymėti teritorijų planavimo dokumentuose - ginčo žemės sklypo plane, o po to ir žemėtvarkos projekte. Iš to seka, kad ieškovės argumentas, jog 0,0074 ha dalis žemės sklypo neteisėtai patenka į valstybinės reikšmės kelią -rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai-Palanga, teismo turėjo būti atmestas, kaip nepagrįstas.

Vertinant ieškovės poziciją aktualu buvo atkreipti dėmesį į tai, kaip keitėsi ir keičiasi Vyriausybės nutarimais tvirtinami valstybinės reikšmės kelių sąrašai. Antai, 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo" patvirtintame sąraše kelio Nr. 4026 „Privažiuojamas kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga ilgis yra 2,60 km. 2005 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 284 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo pakeitimo“ patvirtintas kelio pavadinimas „Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai – Palanga“ ir nurodytas kelio ilgis yra jau tik 0,97 km. Akivaizdu, kad didesnė kelio dalis nebelaikoma valstybinės reikšmės keliu, todėl ši aplinkybė ginčui buvo ypač svarbi, sprendžiant, ar ginčo žemės sklype esančio kelio dalies statusas nepasikeitė ir jis jau nebėra laikomas valstybinės reikšmės keliu.

Pripažinus, jog administraciniai aktai ir jų pagrindų sudarytos sutartys (jų dalys) yra teisėtos, restitucijos taikymo klausimas nebeturi būti sprendžiamas ir nagrinėjamas.

Administracinių bylų teisenoje yra numatytas sutrumpintas vieno mėnesio terminas, o nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399), nustatytas naikinamasis terminas, kuriam suėjus, reikalavimas dėl administracinių aktų panaikinimo neturėtų būti tenkinamas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Su pateiktu apeliaciniu skundu sutinka, mano, kad šis skundas apeliacinės instancijos teismo turi būti tenkintas. Ginčijamas administracinis aktas - Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ buvo priimtas 2000 m., t .v. prieš 16 metų, įvertinant ieškinio teismui pateikimo laiką. Mano, kad pirmiausia teismas turėjo tinkamai išsiaiškinti ir įvertinti ar ieškoves pateiktas ieškinys yra pateiktas tinkamai ir nepraleidus įstatymu nustatytų terminų. Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė - ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. ABTĮ redakcijos galiojančios nuo 2016 m. liepos 1 d. 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas, kurio atnaujinimo galimybė įstatyme įtvirtinama tik vieninteliu atveju - kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Ieškovė nenurodė aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis netaikyti naikinamojo termino ir būtų galima spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Neatsižvelgdamas į nurodytas teisines nuostatas, teismas tik konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, kad teismas turėtų taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje numatyto 1 mėnesio termino ieškovui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nes šiuo atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 1 dalis, nustatanti 10 metų ieškinio senaties terminą.

Sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kad pirmosios instancijos teismas išsamesnės analizes dėl valstybinės reikšmės kelio juostos, ar ji patenka į ginčo žemės sklypą, neatliko. Mano, kad kelias būtų pripažintas valstybinės reikšmės keliu, neužteko ieškovės formalios nuorodos į Lietuvos Respublikos 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybines reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo”, nurodant ginčo kelio pavadinimą. Mano, kad turėjo būti nustatyta, ar toks kelias buvo suprojektuotas ir pažymėtas teritorijų planavimo dokumente - detaliajame ar specialiajame plane, nes žemės reformos žemėtvarkos projektų planais keliai nebuvo projektuojami.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė prašo atsakovės L. B. apeliacinį skundą atmesti ir 2017 m. balandžio 24 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 1992 m. gruodžio 31d. įsakymu Nr. 350 patvirtino Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą. (Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2002 m. spalio 23 d.) valstybinės reikšmės keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius). Šiame sąraše yra nurodytas kelias Nr. 4026 Privažiavimas prie Pakumulšių gyvenamosios vietovė nuo kelio Šiauliai - Palanga, kelio bendras ilgis 2,6 km. Pakeitus Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 7 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“, patvirtino valstybinės reikšmės kelių sąrašą, kuriame taip pat nurodytas kelias Nr. 4026 privaž. prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga. Nuo 2005 m. kovo 20 d. kelio Nr. 4026 pavadinimas pakeistas į Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga. Taigi valstybinės reikšmės kelias Nr. 4026, kaip tai numato Kelių įstatymo 7 straipsnis yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame valstybinės reikšmės kelių sąraše. Dar 1997 m. lapkričio 6 d. tuometinio Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius suderino Valstybės išperkamų žemių Šiaulių rajone sąrašą, kuriame taip pat nurodytas kelias Nr. 4026, atkarpa nuo 0,0 km iki 2,6 km, V kategorijos, kelio juostos minimalus plotis 18 m. Taigi tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracija žinojo, kad kelias Nr. 4026 yra valstybinės reikšmės, V kategorijos ir šiam keliui turi būti skirta ne siauresnė nei 18 m. pločio žemės juosta. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant civilinę bylą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas jokių abejonių dėl šio kelio priskyrimo valstybinės reikšmės keliams, o taip pat dėl kelio suprojektavimo vietos neišsakė.

Teisinis reglamentavimas patvirtina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojo aiškios įstatymų nuostatos, draudžiančios perleisti privačion nuosavybėn žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės keliams: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės keliai), Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (1998 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. VIII-923 redakcija) ir Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2384 redakcija) (valstybinės reikšmės keliai yra Lietuvos valstybės nuosavybė), Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751, 8 punktas (keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos nustatomos ne arčiau kaip per metrą nuo sankasos kraštų, kelio griovio ar iškasos išorinių kraštų. V kategorijos keliams ši juosta turi būti ne siauresnė kaip - 18 metrų), Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (1997 m. rugsėjo 25 d įstatymo Nr. VIII-426 redakcija) 3, 10 straipsniai ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2011 m. lapkričio 8 d įstatymo Nr. XI-1634 redakcija) 3 straipsnio 1,2 dalys, 11 straipsnio 1 dalis (Valstybinės reikšmės keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis pagal kelio kategorijas V kategorijos kelių -18 metrų), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIIM757 redakcija ir 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-414 redakcija) (žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 6 straipsnio 2 dalis (2013 m, birželio 27 i įstatymo Nr. XH-411 redakcija) (Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės, reikšmės keliams. Tai, kad atitinkamos institucijos suderino Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, nesudaro pagrindo palikti galioti aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį administracinį aktą.

Atsakovė visiškai nepagrįstai teigia, jog administracinių aktų priėmimo metu valstybinės reikšmės kelias nebuvo perduotas priėmimo - perdavimo aktu trečiajam asmeniui, o šis neįtraukė jo į balansą. Iš 1995 m. balandžio 13 d. Valstybinės įmonės Šiaulių regiono keliai priėmimo - perdavimo akto, kurį teismui pateikė VĮ Šiaulių regiono keliai kartu su atsiliepimu į ieškinį, matyti, kad jau 1995 m. į VĮ Šiaulių regiono keliai balansą buvo įtrauktas kelias Nr. 4026 „Privažiavimas prie Pakumulšių“, nuo 0 iki 2,6 km.

Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad ginčo žemės sklypas suformuotas 1999 m. liepos mėn. parengtu planu, kuris prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui. Teritorijų planavimo įstatyme (redakcija galiojusi 1999 m. liepos mėn.) nebuvo numatyta, jog žemė sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Teritorijų planavimo įstatyme ginčo žemės sklypo plano parengimo metu numatyti teritorijų planavimo dokumentai: specialieji (žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai) bei detalieji planai. Nuostatos dėl planų prilyginimo teritorijų planavimo dokumentams Teritorijų planavimo įstatyme atsirado tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. Taigi ginčo žemės sklypo planas, parengtas 1999 m. liepos mėn., negali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu ir pagrindo jį ginčyti nėra.

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas, vykdydamas teisingumą, realios piniginės kompensacijos nustatymo klausimą turėjo spręsti savo iniciatyva, neužkraunant papildomų išlaidų atsakovei, kuri ir taip nukentėjo nuo kitos valstybės institucijos veiksmų. L. B. apsiribojo tik samprotavimu, kad tokia restitucijos suma nepateisina jos lūkesčių gauti teisingą kompensaciją už paimamą turtą, tačiau ji nenurodė ir nepagrindė, kokia kita restitucijos suma turėtų būti taikoma, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo nurodyta restitucijos suma yra pagrįsta.

Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą. Prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Konkrečiu atveju tyrimui dokumentai buvo būtini, nes tik juos išnagrinėjus buvo galima spręsti apie administracinių aktų bei sandorių neteisėtumą, jo apimtį. Todėl vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. birželio 23 d. , ieškinys pareikštas 2016 m. liepos 7 d., terminas nepraleistas. Taip pat atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismui nėra pagrindo taikyti 10 metų senaties termino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl administracinių aktų ir sandorių, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Byloje nustatyta, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. Šiaulių apskrities viršininkas įsakymu Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtino VĮ Valstybinio žemės instituto Šiaulių filialo 2404,77 ha plote paruoštą, suderintą ir 2000 m. birželio 30 d. viešai Kuršėnų kaimiškoje seniūnijoje apsvarstytą Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga atkarpoje nuo 0,014 iki 0,938 km suprojektuotas 8 metrų pločio kelias. 1999 m. liepos mėnesį buvo parengtas 4450 kv.m. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sav., planas, pagal kurį 2535 kv. m. naudojasi E. Š., o 1705 kv.m. - L. K. (dabar B.). Pagal sudarytą planą E. Š. naudojosi žemės sklypo dalimi, esančia palei Šermukšnių g., o L. B. naudojosi dalimi sklypo, esančia palei valstybinės reikšmės Kelią Nr. 4026. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1323 „Dėl namų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone“ buvo leista parduoti piliečiams Šiaulių rajone jų naudojamus žemės sklypus kitai pagrindinei tikslinei žemės naudojimo paskirčiai (namų valdai) pagal priedą. 2000 m. lapkričio 12 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 31-12797 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei E. Š.“ E. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,10 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,9840 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) (0,0440 ha namų valda), o 2000 m. sausio 30 d. sutartimi Nr. P91/02-0056, Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė E. Š. 2200/4450 dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,445 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad už perkamą žemės sklypo dalį sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis 17 Lt 36 ct. 2015 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi E. Š. savo turimą žemės sklypo dalį (264/445 iš 0,4450 ha), esančią (duomenys neskelbtini), su šiame žemės sklype esančiais statiniais perleido K. Š. ir A. Š., o vėliau K. Š. šią žemės sklypo su statiniais dalį perleido L. B.. 2016 m. vasario 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies perdavimo L. K.“ buvo leista L. B. parduoti 0,1810 ha 0,4450 ha ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalį ((duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini) Žemės sklypo dalies kaina nurodyta 1014,98 Lt. Valstybinio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis su L. B. sudaryta 2014 m. kovo 4 d. Šia valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei buvo perleista (parduota) ir žemės sklypo dalis 0,0074 ha, kuri patenka į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga. Ta aplinkybė, kad dalis atsakovės L. B. iš valstybės pirkto žemės sklypo (0,0074 ha) patenka į valstybinės reikšmės kelią paaiškėjo po to, kai UAB „Šiaulių hidroprojektas“ atliko kelio Nr. 4026 privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga kadastrinius matavimus, kurių metu nustatyta, kad trijų privačių žemės sklypų dalys, tame tarpe ir atsakovės L. B., patenka į 18 m kelio juostos plotį. VĮ Šiaulių regiono keliai 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. 5-858 (7.35) kreipėsi į prokurorą dėl viešo intereso gynimo.

Dėl skundžiamų administracinių aktų teisėtumo

Apeliantės vertinimu Šiaulių apskrities viršininko administracijos veiksmai priimant administracinius aktus buvo teisėti. Teismas priimdamas sprendimą neįvertino aplinkybių, kad kelio buvimo vieta ginčo sklype teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatyta, o ieškovė tokio fakto nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais, kad nesant teritorijų planavimo dokumento nebuvo galimybės nustatyti, ar atsakovės žemės sklypas patenka į Valstybinės reikšmės kelią ir ar tai yra valstybinės reikšmės kelias. Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas su visomis institucijomis, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracija neturėjo įstatyminio pagrindo projekto netvirtinti. Kelias nebuvo perduotas priėmimo - perdavimo aktu trečiajam asmeniui, o šis neįtraukė jo į balansą. Be to keitėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais tvirtinami valstybinės reikšmės kelių sąrašai. 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintame kelio sąraše kelio Nr. 4026 „Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai –Palanga“ yra 2,60 km, o 2005 m. kovo 16 d, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas kelio ilgis 0,97 km. Iš esmės teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir ieškinys dėl įrodymų nepakankamumo turėjo būti atmestas.

1991 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo Nr. I-1863 4 straipsnio 1 dalyje (1998-11-17 įstatymo Nr. VIII-923 redakcija) nustatyta, kad valstybinės reikšmės keliai yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes , atsižvelgdamas į norminius aktus pagrįstai sprendė, kad ieškovo ir trečiojo asmens VĮ Šiaulių regiono keliai pateikti įrodymai pagrindžia aplinkybes, kad valstybinės reikšmės kelias Nr. 4026 priklauso V kelio kategorijai, tokio kelio juostos plotis turi būti 18 m., ir apie šį imperatyviai nustatytą kelio juostos plotį dar 1997-11-06 buvo informuota tuometinė už žemėtvarkos procedūras atsakinga institucija – Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius. Teismas padarė pagrįstas išvadas, kad Šiaulių apskrities viršininkas, priimdamas 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuriuo valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga atkarpoje 0,014 iki 0,938 km suprojektuotas 8 metrų pločio kelias, bei Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjas, priimdamas 2014 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies pardavimo L. K.“ nesiaiškino šio kelio reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis.

Pagal Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751 (redakcija galiojusi nuo 1992 m. spalio 9 d. iki 2001 m. sausio 1 d.), valstybinius kelius registruoja Kelių direkcija, o jų sąrašus tvirtina susisiekimo ministras. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 7 straipsnį (redakcija galiojusi nuo 1995 m. gegužės 26 d. iki 1997 m. spalio 24 d.) Valstybinės reikšmės kelius registruoja Susisiekimo ministerija, jų sąrašus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o nuo 2002 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujai Kelių įstatymo redakcijai (2002 m. spalio 3 d. Įstatymo Nr. IX-1113 redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Valstybinės reikšmės kelių sąrašą Susisiekimo ministerijos teikimu tvirtina Vyriausybė. Šių teisės aktų pagrindu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 1992 m. gruodžio 31d. įsakymu Nr. 350 patvirtino Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą. (Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2002 m. spalio 23 d.) valstybinės reikšmės keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius). Šiame sąraše yra nurodytas kelias Nr. 4026 Privažiavimas prie Pakumulšių gyvenamosios vietovės nuo kelio Šiauliai - Palanga, kelio bendras ilgis 2,6 km. Pakeitus Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 7 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“, patvirtino valstybinės reikšmės kelių sąrašą, kuriame taip pat nurodytas kelias Nr. 4026 privaž. prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga. Nuo 2005 m. kovo 20 d. kelio Nr. 4026 pavadinimas pakeistas į Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga. Atsižvelgiant į tai valstybinės reikšmės kelias Nr. 4026, kaip tai numato Kelių įstatymo 7 straipsnis yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame valstybinės reikšmės kelių sąraše. Kaip minėta dar 1997 m. lapkričio 6 d. tuometinio Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius suderino Valstybės išperkamų žemių Šiaulių rajone sąrašą, kuriame taip pat nurodytas kelias Nr. 4026, atkarpa nuo 0,0 km iki 2,6 km, V kategorijos, kelio juostos minimalus plotis 18 m. Todėl yra pagrindo vertinti, kad tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracija žinojo, kad kelias Nr. 4026 yra valstybinės reikšmės, V kategorijos ir šiam keliui turi būti skirta ne siauresnė nei 18 m. pločio žemės juosta.

Iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos teismui pateiktų dokumentų (raštas ir schema) matyti, kad kelias Nr. 4026 yra įrašytas į valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobiliu kelių sąrašo patvirtinimo“, kelio pavadinimas Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga , kategorija V, ilgis 0,97 km. Taigi kelias Nr. 4026, tiek 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsakymu Nr. 350, tiek 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757, priskirtas valstybinės reikšmės keliams (tame tarpe ir atkarpa ties 0,4450 ha žemės sklypu, unikalus (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)). Sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsniu (2000 m. gegužės 4 d. įstatymo Nr. VIII-1664 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VUI-1757 redakcija ir 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-414 redakcija), Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (1998 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. VIII-923 redakcija), Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2384 redakcija) Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu, (2011 m. lapkričio 8 d įstatymo Nr. XI-1634 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757„Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“, kelias turėjo ir turi būti 18 m. pločio ir negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn.

Apeliantė teigia, kad žemėtvarkos projekto kaimo vietovėje rengimo metu projekto autorius vadovavosi Žemės reformos įstatymu, kurio IV skyriuje yra reglamentuotas žemės reformos vykdymas, taip pat Teritorijų planavimo įstatymu (aktuali redakcija 1997-10-07 - 2000­04-10). Šio įstatymo 2 straipsnyje yra nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumentai yra šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti dokumentai (planai, projektai, schemos), kuriuose raštu ir grafiškai užfiksuotos žinios apie teritorijas, žemės sklypus arba jų grupes, jų tvarkymo ir plėtojimo reikšmes, sąlygas bei tvarką. Projekto rengėjas, 1998 m. balandžio mėnesį pradėjęs rengti žemėtvarkos projektą, kuris patvirtintas 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1574, jau turėjo ginčo žemės sklypo planą, kuris prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui. Šio pirminio ginčo žemės sklypo plano, kaip individualaus administracinio akto ieškovė net neginčijo, o teismas dėl šio iš viso nepareiškė pozicijos. Be to ieškovė neginčijo ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 1323 „Dėl namų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone , kuriuo buvo leista parduoti piliečiams Šiaulių rajone jų naudojamus Žemės sklypus kitai pagrindinei tikslinei žemės naudojimo paskirčiai (namų valdai) pagal priedą. Apeliantės vertinimu panaikinus ieškovės prašomus sandorius ir administracinius aktus, vis tiek lieka galioti minėtas įsakymas, o kartu nėra išspręstas ginčas dėl įsakymo galiojimo ir teisinių pasekmių. Su apeliantės argumentais apeliacinis teismas nesutinka. Bylos duomenimis žemės sklypas suformuotas 1999 m. liepos mėn. parengtu planu, kuris prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui. Teritorijų planavimo įstatyme (redakcija galiojusi 1999 m. liepos mėn.) nebuvo numatyta, jog žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Teritorijų planavimo įstatyme ginčo žemės sklypo plano parengimo metu numatyti teritorijų planavimo dokumentai: specialieji (žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai) bei detalieji planai. Nuostatos dėl planų prilyginimo teritorijų planavimo dokumentams Teritorijų planavimo įstatyme atsirado tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. Ginčo žemės sklypo planas, parengtas 1999 m. liepos mėn., negali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai dėl jo ginčijimo.

Pasak apeliantės projekto rengėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo” todėl sprendžiant dėl administracinių aktų teisėtumo turėjo būti tikrinama, kokiu pagrindu žemėtvarkos projekte buvo suformuotas ginčo žemės sklypas su jame esančiomis ribomis. Apeliacinio teismo vertinimu nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsižvelgiant į tai, kad kelio buvimo vieta ginčo sklype teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatyta, todėl teismas nepagrįstai tokį kelią, kuris nesuprojektuotas ir pažymėtas teritorijų planavimo dokumente - detaliajame ar specialiajame plane, pripažino valstybinės reikšmės keliu. Ieškovė atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, 35 punktą valstybinės reikšmės kelias nėra žemės reformos žemėtvarkos projekto elementas. Nors valstybinės reikšmės kelias Nr. 4026 Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte yra įbraižytas ne kaip valstybinės reikšmės kelias, tačiau sutiktina su ieškove, kad ši teritorija privalėjo būti pažymėta žemės reformos žemėtvarkos projekte išsiaiškinus pagal įmonės eksploatuojančios kelią duomenis, nustatant kelio plotį atitinkantį jo paskirtį ir kita. Šiuo atveju nei Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengėjas, nei tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracija nesiaiškino šio kelio reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl yra pagrindo vertinti, kad neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis.

Apeliantė teigia, kad atsakovas veikė teisėtai, vadovavosi turimu planu ir įsakymo 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami turint šią rajono žemėtvarkos skyrių pateiktą medžiagą: kadastrinių vietovių žemėlapius; turėtų žemės valdų planus; žemės ūkio naudmenų vertinimo planus; valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planus. Nacionalinė žemės tarnyba sutikdama su apeliaciniu skundu mano, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo būtina nustatyti ar toks kelias buvo suprojektuotas ir pažymėtas teritorijų planavimo dokumente - detaliajame ar specialiajame plane, nes žemės reformos žemėtvarkos projektų planais keliai nebuvo projektuojami. Atsakovo nuomone nesant detalaus ar specialaus plano, kuriame būtų suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias, nebūtų galima pagrįstai teigti, kad būtent ginčo žemės sklypą kerta valstybinės reikšmės kelias Nr. 4026. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės ir vietinių kelių projektavimo tiesimo, taisymo ir priežiūros valstybines valdymo funkcijas atlieka Susisiekimo ministerija ir konkrečiu atveju byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad nurodyta institucija vykdė jai priskirtas funkcijas ir ginčo kelias būtų buvęs suprojektuotas, ginčijamų administracinių akių priėmimo metu. Nesant rašytinių dokumentų, kurioje vietoje šis 18 metrų kelias buvo suprojektuotas ir pažymėtas, nėra pagrindo daryti išvados, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija turėjo teisinį pagrindą, esant visų suinteresuotų institucijų suderinimams tokio žemės reformos žemėtvarkos projekto netvirtinti. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad tai, kad atitinkamos institucijos suderino Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, nesudaro pagrindo palikti galioti aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį administracinį aktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinis teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, taip pat ir su Nacionalinės žemės tarnybos argumentais. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad administraciniai aktai ir civilinis sandoris, prieštaraujantys Konstitucijoje numatytam reguliavimui, toje dalyje, kurioje jie prieštarauja tokiam reguliavimui, turi būti panaikinti, o sandoris pripažintas negaliojančiu. Teismas tiek ginčijamų aktų, tiek sandorio dalis laikė niekiniais ir padarė išvadą, kad prokurorė pagrįstai ieškiniu ginčijo minėtame projekte pateiktus duomenis, kurių pagrindu buvo priimami ir kiti sprendiniai, nes įgyvendinant žemės reformą ir vykdant žemėtvarkos procedūras, laikantis imperatyvių įstatymo reikalavimų, valstybinės reikšmės keliui turėjo būti numatytas kito dydžio plotis. Tiek rengiant kadastro vietovės žemėtvarkos projektą, tiek vėliau jį tvirtinant buvo nepaisoma Kelių įstatyme numatyto reguliavimo, kad penktos kategorijos valstybinės reikšmės kelias turi būti suprojektuotas ne siauresnis nei 18 metų. Pagrįsta teismo išvada, kad administracinių aktų ir civilinio sandorio prieštaravimas teisei, tame tarpe ir konstituciniam reguliavimui, negali būti pateisinamas faktinių kelio elementų nebuvimu ar valstybės institucijų netinkamų funkcijų atlikimu.

Taip pat pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas patvirtina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojo aiškios įstatymų nuostatos, draudžiančios perleisti privačion nuosavybėn žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės keliams, todėl nagrinėjamu atveju negalėjo būti perleistos privačion nuosavybėn teritorijos, kurias užima valstybinės reikšmės keliai. Konkretų reguliavimą pažeidžiantys administraciniai aktai ir sandoriai savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, imperatyviam teisiniam reguliavimui, yra neteisėti iš esmės, ir kartu yra pagrindas ginčijamiems aktams (jų dalims) bei sandorių (jų dalims) panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. administracinė byla Nr. A-492-1243-2013).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodo 1999 m. spalio 1 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymą Nr. 1323 „Dėl namų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone“, kuriuo leista parduoti piliečiams jų naudojamus žemės sklypus. Sutiktina su ieškove, kad šis administracinis aktas civilinėje byloje nepateiktas, jo turinys byloje dalyvaujantiems asmenims nežinomas. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad dėl minėtų bei kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kurie nebuvo tiriami ir vertinami pirmosios instancijos teisme plačiau apeliacinio teismo nepasisakytina. Esant ribotai apeliacijai ginčo šalys yra verčiamos atidžiau rūpintis proceso eiga ir jau pirmojoje instancijoje pateikti visus turimus įrodymus. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-616/2013).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai iš esmės konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Apeliantės vertinimu pripažinus, jog administraciniai aktai ir jų pagrindų sudarytos sutartys (jų dalys) yra teisėtos, restitucijos taikymo klausimas nebeturi būti sprendžiamas ir nagrinėjamas. Be to atėmus iš sąžiningo įgijėjo nuosavybę ir sumokėjus 12,02 Eur, neturėtų būti teigiama, kad valstybė prisiėmė neigiamus padarinius, o fiziniai asmenys (atsakovė) patyrė minimalius negatyvius padarinius. Šiuo atveju teismas vykdydamas teisingumą realios piniginės kompensacijos nustatymo klausimą turėjo spręsti savo iniciatyva, neužkraunant papildomų išlaidų atsakovei, kuri ir taip nukentėjo nuo kitos valstybės institucijos veiksmų (jeigu taip būtų nustatyta). Su apeliantės argumentais nesutiktina. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikitimų pagrindu, o kita šalis atitinkamų aplinkybių neįrodo, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją - neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007). Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal Kasacinio teismo suformuotą praktiką, tokio pobūdžio ginčuose, konstatavus niekinį sandorį, susijusį su išimtinės valstybės nuosavybės perdavimu privatiems asmenims, iš esmės neginamos sąžiningų įgijėjų teisės; pripažįstama valstybės institucijų neteisėtų veiksmų padarinių operatyvaus ir veiksmingo pašalinimo svarba, todėl restitucija taikoma valstybei ir turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Nagrinėjamu atveju, atsakovei nepateikus jokių duomenų o teismui konstatavus administracinių aktų ir sandorio dalių neteisėtumą bei panaikinus aktų dalis ir pripažinus sandorio dalį niekine, teismo išvada, kad atsakovė L. B. privalo grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0074 ha iš 0,4450 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o Lietuvos Respublikos valstybė įpareigotina L. B. grąžinti 12,02 Eur, pagrįsta ir teisėta. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai taikant restituciją natūra asmenys įpareigojami grąžinti neteisėtai įgytą turtą, tačiau yra patyrę su tuo turtu susijusių išlaidų (pvz. su turto pagerinimu, turto priežiūra), jų atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas pagal išlaidas patyrusių asmenų ieškinį. Byloje atsakovė L. B. priešieškinio dėl išlaidų, susijusių su turto pagerinimu ar priežiūra nereiškė, todėl atsakovei neužkertamas kelias vėliau atskirai kreiptis į teismą su ieškiniu prieš valstybę. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas realios piniginės kompensacijos nustatymo klausimą turėjo spręsti savo iniciatyva.

Dėl senaties taikymo

Apeliantė skunde nurodė, kad Administracinių bylų teisenoje yra numatytas sutrumpintas vieno mėnesio terminas, o nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399), nustatytas naikinamasis terminas, kuriam suėjus, reikalavimas dėl administracinių aktų panaikinimo neturėtų būti tenkinamas. CK 1.117 straipsnyje yra pateiktas naikinamojo termino apibrėžimas. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Apeliantė pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metu, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis -nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Konkrečiu atveju ieškovė ieškiniu į Šiaulių apylinkės teismą kreipėsi 2016 m. liepos 7 d., prašydama panaikinti administracinius aktus, kurie priimti prieš daugiau nei 10 metų, todėl teismas privalėjo taikyti naikinamąjį terminą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010). Taigi, pagal teismų praktiką asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2014).

Ieškovės vertinimu nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties termino. Prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Konkrečiu atveju tyrimui dokumentai buvo būtini, nes tik juos išnagrinėjus buvo galima spręsti apie administracinių aktų bei sandorių neteisėtumą, jo apimtį. Todėl vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. birželio 23 d. , ieškinys pareikštas 2016 m. liepos 7 d., terminas nepraleistas. Taip pat ieškovės vertinimu atsižvelgiant į tai, kad byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kelias yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei (galimybė netrukdomai naudotis keliu, eismo saugumas), valstybinės reikšmės keliai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, tai yra objektas išimtas iš civilinės apyvartos, ieškovė mano, kad šis viešasis interesas, gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo administracinio akto, Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, priėmimo, todėl teismui nėra pagrindo taikyti 10 metų senaties termino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014 , 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-527-695/2016).

Bylos duomenimis nustatyta, kad informacija prokurorei apie galimą teisės pažeidimą buvo pateikta 2016 m. birželio 6 d. (trečiojo asmens VĮ Šiaulių regiono keliai 2016 m. birželio 3 d. pareiškimas Nr. 5-785 (7.35), o medžiaga, reikalinga padaryti išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis dėl to į teismą, buvo surinkta per vieną mėnesį ir ieškinys teismui pateiktas 2016 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo išvados jog ieškovas kreipėsi į teismą nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje numatyto termino, pagrįstos. Taip pat pagrįstos išvados, kad konstatavus, kad prokuroras kreipėsi į teismą nepraleidus numatyto termino nėra pagrindo spręsti ir dėl jo atnaujinimo, nes teismo vertinimu šioje byloje toks terminas praleistas nebuvo. Taip pat apeliacinio teismo vertinimu nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pareiškė prašymą panaikinti administracinius aktus, kurie priimti prieš daugiau nei 10 metų privalėjo taikyti naikinamąjį terminą. Iš esmės teismas atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes į tai, kas išdėstyta pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams.

Dėl bylos procesinės baigties.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Nors apeliantė prašė priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atmetus apeliacinį skundą, jos neatlygintinos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.