Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorei, pareiškusiai ieškinį ginant viešąjį interesą Romai Timofejevienei, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui N. J., atsakovei L. B. ir jos atstovui advokatui Žydrūnui Rupšiui, trečiojo asmens Valstybinės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ atstovams E. G. ir advokato padėjėjai Neringai Šilinskei, trečiojo asmens E. Š. atstovui advokatui Vitalijui Metelicai, nedalyvaujant tretiesiems asmenims K. Š., A. Š. ir E. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir L. B., trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje VĮ Šiaulių regiono keliai, tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje K. Š., A. Š. ir E. Š., dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Po šio sandorio Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos ir E. Š. nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini)., Lietuvos Respublikai - 1810/4450 dalį žemės sklypo, ir E. Š. į 2640/4450 dalį žemės sklypo.

m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi E. Š. savo turimą žemės sklypo dalį (264/445 iš 0,4450 ha), esančio (duomenys neskelbtini). su šiame žemės sklype esančiais statiniais perleido K. Š. ir A. Š., o vėliau K. Š. ir A. Š. šią žemės sklypo su statiniais dalį perleido L. B.. m. vasario 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini) dalies perdavimo L. K.“ buvo leista L. B. parduoti 0,1810 ha 0,4450 ha ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalį ((duomenys neskelbtini) Žemės sklypo dalies kaina nurodyta 1014,98 Lt. Valstybinio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis su atsakove sudaryta 2014 m. kovo 4 d. Prokurorė pažymėjo, kad būtent 0,0074 ha dalis sklypo perleista minėta valstybinio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi patenka į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie (duomenys neskelbtini).

Prokurorė, pareiškusi ieškinį, taip pat atkreipė teismo dėmesį, kad UAB „Šiaulių hidroprojektas“ atliko kelio Nr. 4026 privažiuojamasis kelias prie (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, kurių metu paaiškėjo, kad į minėto kelio Nr. 4026 atkarpą nuo 0,014 km iki 0,938 km patenka trijų privačių žemės sklypų dalys, tame tarpe ir atsakovės L. B. sklypo dalis - 0,0074 ha, taip susiaurinant minimalų 18 m kelio juostos plotį. Todėl VĮ „Šiaulių regiono keliai“ 2016 m. birželio 17 d. rašte Nr. 5-858 (7.35) nurodė, kad Kelias Nr. 4026, Šiaulių Valstybinės kelių valdybos (vėliau pakeistas pavadinimas į VĮ „Šiaulių regiono keliai“) balanse buvo nuo LTSR laikų. Nuo 1983 metų keitėsi kelio numeris ir pavadinimas, tačiau kelio priklausomybė ir kategorija nesikeitė. 1983 m. liepos 4 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarime Nr. 173 nurodytas kelio Nr. 8H1002 (duomenys neskelbtini) - nuo valstybinės reikšmės automobilių kelio (duomenys neskelbtini). 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 550 patvirtintame Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąraše šis kelias nurodytas kaip kelias Nr. 4026 Privažiavimas prie (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ kelio pavadinimas pakeistas į „privaž. prie (duomenys neskelbtini)“, o 2005 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 284 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo pakeitimo“ patvirtintas kelio pavadinimas „Privažiuojamasis kelias prie (duomenys neskelbtini)“. Be to, dar 1997 m. lapkričio 6 d. buvo suderintas su tuometine Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja valstybinės reikšmės kelių Šiaulių rajone sąrašas, kuriame buvo nurodyta, kad Kelio Nr. 4026 atkarpa nuo 0,0 km iki 2,6 km yra V kelio kategorijos ir kelio juostos minimalus plotis yra 18 m.

Nors atsakovas sutinka su ieškovo pozicija, kad keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, tačiau mano, kad (duomenys neskelbtini) asmeninio ūkio žemės reformos žemėtvarkos plane kelio atkarpoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, 18 metrų pločio kelio pagal esamą situaciją nebuvo galimybės suprojektuoti.

Taip pat atsakovas pažymėjo, kad atliekant tiek žemės sklypo, tiek kelio juostos kadastrinius matavimus, privaloma vadovautis teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais ir užtikrinti, kad anksčiau nustatytos žemės sklypų ribos vietovėje nebūtų keičiamos. Jeigu atlikus rekonstrukciją pasikeitė kelio - inžinerinio statinio matmenys, t. y. kelio plotis padidėjo užimant gretimų žemės sklypų dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45-48 straipsniais, turi būti inicijuojamas privačios žemės ar žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimas. Todėl atsakovas daro išvadą, kad Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie (duomenys neskelbtini) metrų pločio per (duomenys neskelbtini) kaimą parengtas tinkamai.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kurio teisėtumą ginčija ieškovė, buvo suderintas su visomis institucijomis, tame tarpe ir institucijomis, atsakingomis už kelių priežiūrą ir suformavimą bei institucija, atsakinga už Valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planų parengimą. Nė viena institucija nepareiškė jokių pastabų dėl projekto autoriaus projekte suformuoto 8 metrų kelio, todėl atsakovė (tuomet Šiaulių apskrities viršininkas) neturėjo įstatyminio pagrindo projekto netvirtinti. Ginčo žemės sklypas (jo dalis) nebuvo įtrauktas į valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės sąrašus. Todėl atsakovė daro išvadą, kad ieškovės argumentas, jog 0,0074 ha dalis žemės sklypo neteisėtai patenka į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas. Atsakovė darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas atsakovei L. B. nuosavybės teise priklauso teisėtai, nes iš valstybės buvo įsigytas pagal galiojusius Žemės įstatymą ir Žemės reformos įstatymą, todėl valstybė turi saugoti ir ginti žemės savininko teises, o ne siekti viešojo intereso gynimo pretekstu žemę be teisėto pagrindo iš jos perimti.

Atsakovė pažymėdama, kad nuo ginčijamo akto priėmimo praėjo šešiolika metų, o teisinės valstybės principas reikalauja, jog būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima.

Taip pat atsakovė nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

Trečiasis asmuo E. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose nedalyvavo, jos atstovas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir ieškinys turėtų būti atmestas. Atstovas pažymėjo, kad toks ieškinys atsirado trečiojo asmens VĮ „Šiaulių regiono keliai“ iniciatyva, nes šis asmuo yra suinteresuotas, jog minimas kelias būtų valstybinės reikšmės (penktos kategorijos) kelias, nes nuo to priklauso VĮ „Šiaulių regiono keliai“ finansavimo apimtis. Taip pat trečiojo asmens atstovas pažymėjo, kad nėra priimtina, kai dėl valstybės institucijų padarytų klaidų pasekmes turi patirti žmonės.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Teismas nustatė tokias reikšmingas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes: 2000 m. rugpjūčio 29 d. Šiaulių apskrities viršininkas įsakymu Nr. 1574 „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtino VĮ Valstybinio žemės instituto Šiaulių filialo 2404,77 ha plote paruoštą, suderintą ir 2000 m. birželio 30 d. viešai Kuršėnų kaimiškoje seniūnijoje apsvarstytą (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) atkarpoje nuo 0,014 iki 0,938 km suprojektuotas 8 metrų pločio kelias. 1999 m. liepos mėnesį buvo parengtas 4450 kv.m. žemės sklypo, kadastro Nr. 9144/0003:35, (duomenys neskelbtini) planas, pagal kurį 2535 kv. m. naudojasi E. Š., o 1705 kv.m. - L. K. (dabar B.). Pagal sudarytą planą E. Š. naudojosi žemės sklypo dalimi, esančia palei (duomenys neskelbtini) g., o L. B. naudojosi dalimi sklypo, esančia palei valstybinės reikšmės Kelią Nr. 4026.

Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1323 „Dėl namų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone“ buvo leista parduoti piliečiams Šiaulių rajone jų naudojamus žemės sklypus kitai pagrindinei tikslinei žemės naudojimo paskirčiai (namų valdai) pagal priedą. 2000 m. lapkričio 12 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 31-12797 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei E. Š.“ E. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,10 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam (duomenys neskelbtini)., bei (duomenys neskelbtini), o 2000 m. sausio 30 d. sutartimi Nr. P91/02-0056, Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė E. Š. 2200/4450 dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad už perkamą žemės sklypo dalį sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis 17 Lt 36 ct.

m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi E. Š. savo turimą žemės sklypo dalį (264/445 iš 0,4450 ha), esančią (duomenys neskelbtini) su šiame žemės sklype esančiais statiniais perleido K. Š. ir A. Š., o vėliau K. Š. šią žemės sklypo su statiniais dalį perleido L. B.. m. vasario 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. 9144/0003:35) dalies perdavimo L. K.“ buvo leista L. B. parduoti 0,1810 ha 0,4450 ha ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo dalies kaina nurodyta 1014,98 Lt. Valstybinio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis su L. B. sudaryta 2014 m. kovo 4 d.

Šia valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei buvo perleista (parduota) ir žemės sklypo dalis 0,0074 ha, kuri patenka į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. (duomenys neskelbtini). Ta aplinkybė, kad dalis atsakovės L. B. iš valstybės pirkto žemės sklypo (0,0074 ha) patenka į valstybinės reikšmės kelią paaiškėjo po to, kai UAB „Šiaulių hidroprojektas“ atliko kelio (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, kurių metu nustatyta, kad trijų privačių žemės sklypų dalys, tame tarpe ir atsakovės L. B., patenka į 18 m kelio juostos plotį. Šiuo pagrindu, t.y. gavęs VĮ Šiaulių regiono keliai 2016 m. birželio 17 d. raštą Nr. 5-858 (7.35), ieškinį reiškiantis prokuroras atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad dalis žemės sklypo (0,0074 ha), esančio (duomenys neskelbtini) patenka į valstybinės reikšmės 18 m. kelią. Vertinant tai, kad keliai išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje priklauso valstybei ir negali susidaryti tokia situacija, kad dalis valstybinio kelio būtų privačiame žemės sklype, ieškovė reiškia šį ieškinį.

Dėl administracinių aktų ir sandorių prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms.

Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sandorių negaliojimo pagrindas, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

Nors įstatymuose neįtvirtintas teisinis reglamentavimas, kurio pagrindu civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių iš administracinių aktų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas), pasibaigimui būtų taikomi tapatūs pagrindai, kaip sandorių atveju, tačiau teismų praktikoje imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos pasekmės, kaip yra niekinių sandorių atveju.

Teismas nagrinėjamo klausimo kontekste pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės keliai, o turto patikėjimo teise juos valdo įgaliotos valstybės įmonės ar Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančių kelių įsigyti privatinei nuosavybei negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir išdėstytos principinės nuostatos įtvirtina, kad valstybinės reikšmės keliai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus nuosavybės teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime konstatavo, jog, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis numato, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši nuostata įtvirtina ne tik privačios, bet ir valstybės, savivaldybės nuosavybės, įskaitant ir žemę, apsaugą. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos. Tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo dalykas, o jei tokie sandoriai sudaryti, jie yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šie iš Konstitucijos kylantys imperatyvai suponuoja ir tai, jog valstybės nuosavybės teisių, pažeistų dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų vykdant viešojo administravimo funkcijas, gynimo priemonės turi užtikrinti efektyvų viešosios nuosavybės apsaugos mechanizmą. Nuosavybės teisės į valstybės žemę perdavimas asmenims, kurie tokios teisės neturėjo (nagrinėjamo ginčo kontekste), reiškia ne ką kitą, kaip valstybės institucijų, atliekančių įstatymu nustatytas žemėtvarkos funkcijas, priešingus teisei veiksmus, kuriais valstybės nuosavybės teisė į žemę (kelią) be teisėto pagrindo perleidžiama asmenims privačios nuosavybės teise.

Vertinant tai, kad kelias kaip nuosavybės teisių objektas nėra civilinės apyvartos dalytas, t.y. jo negalima įsigyti ar perleisti civiliniu sandoriu, kelias ar kelio dalis negali pereiti privačion nuosavybėn, svarbu pažymėti, kad išimtinės valstybės nuosavybės ir valstybinės reikšmės kelių reglamentavimo klausimai buvo nustatyti Kelių įstatyme, kituose norminiuose aktuose, kurie galiojo ginčo administracinio akto priėmimo ir valstybės žemės pardavimo sandorio metu ir, kad faktiškai valstybės nuosavybė į žemę (kelią) atsirado anksčiau nei privataus asmens nuosavybė į namų valdos sklypą.

1991 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo Nr. I-1863 4 straipsnio 1 dalyje (1998-11-17 įstatymo Nr. VIII-923 redakcija) nustatyta, kad valstybinės reikšmės keliai yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (1997 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. VIII-426 redakcija) 2 straipsnį, kelias – tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui; kelią sudaro sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, eismo reguliavimo priemonės. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnį, keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės kelius ir vietinės reikšmės kelius. Taip pat įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad Žemės juostos, kurioje nutiestas arba tiesiamas kelias, minimalus plotis nustatomas: 1) automagistralių ir I kategorijos kelių – 39 metrai; 2) II kategorijos kelių – 28 metrai; 3) III kategorijos kelių – 22 metrai; 4) IV kategorijos kelių – 19 metrų; 5) V kategorijos kelių – 18 metrų.

Be to, remiantis pradiniu poįstatyminiu reglamentavimu (1992-10-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 751 ir jo pagrindu priimtu 1992-12-31 Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro įsakymu Nr. 550) prie Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių ) kelių buvo priskirtas kelias (duomenys neskelbtini). Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės kelių sąrašą, kurio Nr. 1109 nurodytas kelias Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. kovo 20 d. Kelio Nr. 4026 pavadinimas pakeistas į „Privažiuojamasis kelias prie (duomenys neskelbtini)“.

Nagrinėjamu ginčo atveju teismas vertina, kad ieškovo ir trečiojo asmens VĮ Šiaulių regiono keliai pateikti įrodymai pagrindžia aplinkybes, kad valstybinės reikšmės kelias (duomenys neskelbtini) priklauso V kelio kategorijai, tokio kelio juostos plotis turi būti 18 m., ir apie šį imperatyviai nustatytą kelio juostos plotį dar 1997-11-06 buvo informuota tuometinė už žemėtvarkos procedūras atsakinga institucija – Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius. Tokią išvadą teismas daro vertindamas tai, kad Šiaulių rajono kelių sąrašai buvo suderinti su Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriumi. Sąrašuose, kuruose nurodomas ir byloje nagrinėjamas kelias yra šios institucijos spaudas ir skyriaus vedėjos R. R. parašas (67-69, 72, 76 b.l. tomas I).

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą teismas daro išvadą, kad Šiaulių apskrities viršininkas, priimdamas 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1574 „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuriuo valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga atkarpoje 0,014 iki 0,938 km suprojektuotas 8 metrų pločio kelias, bei Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjas, priimdamas 2014 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies pardavimo L. K.“ nesiaiškino šio kelio reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis. Būtent dėl šių priežasčių 0,0074 ha dalis iš 0,4450 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 4026, į kurį nuosavybės teisės negalėjo būti perleistos, todėl Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalis, kuria suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 8 metrų pločio per Pakumulšių kaimą (ties žemės sklypu, esančiu Šermukšnių g. 4, Pakumulšių kaime) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. 31VĮ-(14.31.2)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies pardavimo L. K.“ priimti, bei 2014 m. kovo 4 d. Valstybinio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1397/2014, patvirtintos Šiaulių rajono 1 - ojo notaro biuro notarės N. M., dalis ir 2014 m. kovo 4 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 31SU-298 dalis, kuria L. B. nuosavybės teise įgijo 0,0074 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį - 0,0074 ha iš 181/445 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,4450 ha, (duomenys neskelbtini) sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalį (2013 m. birželio 27d. įstatymo Nr. XII-41 1 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija ir 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-4I4 redakcija), Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2384 redakcija), Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1997 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. VIII-426 redakcija) ir 4 straipsnio 2 dalį (2011 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-1634 redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757„Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“, todėl nurodyti administraciniai aktai turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, o sandoriai - pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vertindamas minėtas faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, nepagrįstais pripažįsta atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos ir L. B. atstovo argumentus, kad 8 metrų kelias suprojektuotas sąmoningai, nes kitokio pločio kelio suprojektuoti nebuvo galimybės, o taip pat, kad priimant 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ nebuvo pažeistas numatytas teisinis reguliavimas. Teismas pažymi, kad parengiant minėtos kadastro vietovės projektą, o vėliau jį tvirtinant 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1574 buvo sukurtos tokios prielaidos, jog dalis valstybinės reikšmės kelio perleidimo sandoriu buvo perleistas atsakovei L. B. privačios nuosavybės teise, tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijoje numatyta reguliavimą.

Teismas taip pat atmeta atsakovo argumentus, jog ieškovo ieškinys nepagrįstas ir tuo aspektu, kad minėtame žemės sklype nebuvo ir nėra kelio elementų. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, ar žemės sklype, kurio dalis patenka į valstybinės reikšmės kelią yra, ar nėra kelio elementų nagrinėjamojoje byloje nėra teisiškai reikšminga, nes kelio elementų buvimas ar jų nebuvimas nekeičia kelio teisinio statuso. Taip pat svarbu paminėti, kad teismas, tenkindamas atsakovės L. B. atstovo prašymą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministeriją, kuri nurodė, kad minėtas kelias Nr. 4026 yra valstybinės reikšmės penktos kategorijos kelias. Tai reiškia, kad konkrečių kelio elementų buvimas ar nebuvimas negali apspręsti ar nulemti kelio kategorijos.

Teismas, apibendrindamas kas pasakyta, ginčą iš esmės vertina, kad tiek minimas administracinis aktas, patvirtinantis žemėtvarkos projektą, tiek aktas, kuriuo atsakovei leista pirkti valstybinę žemę, tiek vėliau sudarytas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris ta dalimi, kuria atsakovei L. B. buvo perleista ir 0,0074 ha žemės sklypo dalis, pažeidė imperatyvų aukščiausią teisinę galią turinčiame norminiame akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (47 straipsnio 1 dalyje) – įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat pažeidė kituose minėtuose norminiuose aktuose minėtą teisinį reguliavimą.

Todėl administraciniai aktai ir civilinis sandoris, prieštaraujantys Konstitucijoje numatytam reguliavimui, toje dalyje, kurioje jie prieštarauja tokiam reguliavimui, turi būti panaikinti, o sandoris pripažintas negaliojančiu. Teismas tiek ginčijamų aktų, tiek sandorio dalis laiko niekiniais ir daro išvadą, kad prokurorė pagrįstai ieškiniu ginčija minėtame projekte pateiktus duomenis, kurių pagrindu buvo priimami ir kiti sprendiniai, nes įgyvendinant žemės reformą ir vykdant žemėtvarkos procedūras, laikantis imperatyvių įstatymo reikalavimų, valstybinės reikšmės keliui turėjo būti numatytas kito dydžio plotis. Tiek rengiant kadastro vietovės žemėtvarkos projektą, tiek vėliau jį tvirtinant buvo nepaisoma Kelių įstatyme numatyto reguliavimo, kad penktos kategorijos valstybinės reikšmės kelias turi būti suprojektuotas ne siauresnis nei 18 metų, todėl administracinių aktų ir civilinio sandorio prieštaravimas teisei (contra legem), tame tarpe ir konstituciniam reguliavimui, negali būti pateisinamas faktinių kelio elementų nebuvimu ar valstybės institucijų netinkamų funkcijų atlikimu, toks prieštaravimas turi būti pašalintas panaikinus minėtų aktų dalis, o jų pagrindu sudaryto sandorio dalis pripažinta niekine.

Dėl restitucijos taikymo.

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucijos taisykles nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos normos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis neteisėtai įgytas turtas, panaikinus administracinį aktą dėl jo neteisėtumo ir pripažinus sandorius niekiniais ir negaliojančiais, be išlygų grąžinamas valstybės nuosavybėn. Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Teismo vertinimu valstybinės reikšmės kelių kaip išimtinės valstybės nuosavybės teisinis statusas lemia nurodytus restitucijos taikymo ypatumus ir šioje byloje.

Restitucija kaip civilinis teisinis santykis reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į tokią teisinę padėtį, kuri buvo iki sandorio sudarymo. Nagrinėjamu atveju, konstatavus administracinių aktų ir sandorio dalių neteisėtumą bei panaikinus aktų dalis ir pripažinus sandorio dalį niekine, atsakovė L. B. privalo grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0074 ha iš 0,4450 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., o Lietuvos Respublikos valstybė įpareigotina L. B. grąžinti 12,02 Eur.

Pagal Kasacinio teismo suformuotą praktiką, tokio pobūdžio ginčuose, konstatavus niekinį sandorį, susijusį su išimtinės valstybės nuosavybės perdavimu privatiems asmenims, iš esmės neginamos sąžiningų įgijėjų teisės; pripažįstama valstybės institucijų neteisėtų veiksmų padarinių operatyvaus ir veiksmingo pašalinimo svarba, todėl restitucija taikoma valstybei ir turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Jei sandoriais sklypai buvo įvertinti mažesne kaina, nei VĮ Registrų centro pažymose nurodyta, toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitiko sutarčių šalių valią.

Teismas atmeta atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos poziciją, kad nagrinėjamojoje byloje turi būti taikomas ne restitucijos, o žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas. Teismas pažymi, kad nors šie du institutai galimai turi kai kurių panašumų, iš esmės skiriasi šių institutų taikymo prielaidos, pagrindai ir sukuriami teisiniai padariniai. Daikto paėmimu visuomenės poreikiams yra sukuriamas naujas, t.y. iki tol tarp šalių nebuvęs teisinis santykis. Restitucijos taikymo atveju šalys yra grąžinamos ar iš dalies grąžinamos į jau tarp jų buvusius iki sutarties sudarymo teisinius santykius. Kaip minėta, restitucijos taikymo atveju yra konstatuojamas sandorio neteisėtumas, o pati restitucija yra tokio neteisėto sandorio padarinys. Daikto paėmimas visuomenės poreikiams nėra siejamas su sandorio ar jo dalies neteisėtumu, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo taikyti kito instituto nei restitucija. Teismo vertinimu, taikant restituciją šalys negauna ir nepraranda daugiau ar mažiau, nei jos turėjo iki sutarties sudarymo, todėl restitucijos taikymas sukuria šalių satisfakciją dėl neteisėto sandorio ar jo dalies.

Prokurorei nurodžius, kad restitucijos taikymo suma yra skaičiuojama pagal valstybei grąžinamos žemės dalies, įsigytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoriu, kainą, o atsakovei L. B. apsiribojant tik samprotavimu, kad tokia restitucijos suma nepateisina atsakovės lūkesčių gauti teisingą už paimamą turtą piniginį ekvivalentą, tačiau nenurodant ir nepagrindžiant kokia kita restitucijos suma turėtų būti taikoma, teismas sprendžia, kad tokia restitucijos suma yra teisėta ir pagrįsta. Pagal 2014 m. kovo 4 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 31U-298 (30-32 b.l., Tomas I) atsakovė L. B. iš valstybės pirko 0,1810 ha dalį žemės sklypo už tokį žemės sklypo plotą sumokėdama 1014,98 Lt. 0,0074 ha dalis yra 4,1 procento nuo viso valstybinės žemės pirkimo-padavimo sandoriu pirkto žemės ploto (0,1810 ha). Proporcingai 4,1 procento atitinka 12,02 Eur sumą, kurią teismas sprendžia tenkindamas ieškinį priteisti atsakovei L. B. iš Lietuvos Respublikos.

Teismas tokią sumą laiko teisėta ir pagrįsta pripažindamas, kad dalis žemės sklypo iš atsakovės nėra paimama, kaip nurodo pati atsakovė, todėl šiuo atveju negali būti taikomi turto paėmimo visuomenės poreikiams padariniai – kompensacija, nes valstybei dalis žemės sklypo yra grąžinama, taip pat yra grąžinama ir atsakovei L. B. jos sumokėta suma.

Teismas taip pat pažymi, kad valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims - taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Tokiu atveju, kai taikant restituciją natūra asmenys įpareigojami grąžinti neteisėtai įgytą turtą, tačiau yra patyrę su tuo turtu susijusių išlaidų (pvz. su turto pagerinimu, turto priežiūra), jų atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas pagal išlaidas patyrusių asmenų ieškinį. Byloje atsakovė L. B. buvo atstovaujama advokato, tačiau priešinio ieškinio dėl išlaidų, susijusių su turto pagerinimu ar priežiūra nereiškė, todėl atsakovei neužkertamas kelias vėliau atskirai kreiptis į teismą su ieškiniu prieš valstybę.

Dėl senaties termino administraciniam aktui panaikinti.

Prokuroras vienu iš savo reikalavimu prašo panaikinti administracinio akto, priimto 2000 m. rugpjūčio 29 d., dalį ir administracinį aktą, priimtą 2014 m. vasario 7 d. Abu atsakovai byloje pažymi, kad nuo prašomų panaikinti aktų yra praėję daugiau nei 16 metų, ieškovas yra praleidęs tokiam aktui ginčyti nustatytą terminą ir toks terminas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 ir 33 straipsniais, negali būti atnaujintas.

Teismas šiuo klausimu pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą. Teismo praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad viešasis interesas yra pažeistas. Termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, todėl prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, kreiptis į teismą su ieškiniu (taip pat ir skundo dėl administracinio akto padavimo) senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai buvo surinkta reikšminga medžiaga, sudaranti pagrindą teigti apie viešojo intereso pažeidimą, reikalinga pareikšti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus, turint omenyje, ar tai buvo atlikta per protingą terminą.

Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad informacija prokurorei apie galimą teisės pažeidimą buvo pateikta 2016 m. birželio 6 d. (trečiojo asmens VĮ Šiaulių regiono keliai 2016 m. birželio 3 d. pareiškimas Nr. 5-785 (7.35), o medžiaga, reikalinga padaryti išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis dėl to į teismą, buvo surinkta per vieną mėnesį ir ieškinys teismui pateiktas 2016 m. liepos 8 d. Nors nuo momento, kai prokuroras gavo trečiojo asmens VĮ „Šiaulių regiono keliai“ pranešimą (2016 m. birželio 6 d.) iki momento, kai Šiaulių apylinkės teismui prokuroras pateikė ieškinį (2016 m. liepos 8 d.) praėjo daugiau nei vienas mėnuo, t.y. parėjo vienas mėnuo ir dvi dienos, tačiau teismas atsakovų poziciją, kad buvo praleistas vieno mėnesio terminas negali pripažinti pagrįsta.

Kaip teismas yra pažymėjęs, prokurorui, kuris yra viešąjį interesą ginantis pareigūnas ir kuris nėra konkretaus teisinio santykio dalyvis, kreipimosi į teismą senaties termino eiga prasideda nuo momento, kai prokuroras gavo (surinko) pakankamai duomenų padaryti išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo. Nagrinėjamu atveju vien trečiojo asmens VĮ „Šiaulių regiono keliai“ kreipimasis į prokurorą nereiškia, kad prokuroras sužinojo apie viešojo intereso pažeidimą, nes tik surinkęs reikiamus duomenis prokuroras gali identifikuoti, kad viešasis interesas yra pažeistas ir yra reikalinga jo teisminė gynyba. Kitoks aiškinimas reikštų, kad prokuroras turi kreiptis į teismą neįsitikinęs pateikto pranešimo realumu, nenustatęs ir tinkamai nekvalifikavęs viešojo intereso pažeidimo. Prokuroras atliko veiksmus, kurie akivaizdžiai truko ilgiau nei dvi dienas. Teismo vertinimu gavęs atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštą, kurį gavo 2016 m. birželio 23 d. (36-40 b.l. tomas I), prokuroras turėjo surinkęs pakankamai duomenų identifikuoti viešojo intereso pažeidimą ir nuo šio rašto gavimo momento, teismo vertinimu, prokurorui kaip specialiajam subjektui prasidėjo termino, numatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, eiga. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog prokurorė, pareikšdama nurodytą ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, praleido pareiškimo (skundo) dėl administracinių aktų ir iš jų kilusių sandorių panaikinimo padavimo terminą.

Taigi, teismui, konstatavus, kad termino, numatyto ABTĮ 29 straipsnyje, eigos pradžia, šioje byloje ieškovui sietina su pakankamu duomenų surinkimu, t.y. 2016 m. birželio 23 d., teismas laiko, kad ieškovas kreipėsi į teismą nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje numatyto termino. Konstatavus, kad prokuroras kreipėsi į teismą nepraleidus numatyto termino nėra pagrindo spręsti ir dėl jo atnaujinimo, nes teismo vertinimu šioje byloje toks terminas praleistas nebuvo.

Dėl kitų sprendimų, priimtų tokio paties pobūdžio bylose.

Teismas kiekvieną bylą nagrinėja individualiai nustatydamas šalis siejantį teisinį santykį – atlikdamas jo teisinę kvalifikaciją, išsiaiškindamas individualias kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, ištirdamas kiekvienos konkrečios bylos įrodymus. Tačiau pažymėtina ir tai, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais), kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Tokią poziciją yra išsakiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-8-57/2008. Teismo išaiškinimas ir formuojama praktika yra privalomi žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis), taip pat tokia praktika ir teisės aiškinimas yra privalomi pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis), nes tokiu būdu yra užtikrinama, kad vienodų aplinkybių bylos bus sprendžiamos vienodai.

Teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-128-650/2017, kurioje teismo priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir įgavęs res judicata požymius, iš esmės sprendė analogiškų aplinkybių bylą, t.y. bylą dėl to paties administracinio akto, tos pačios kadastro vietos, tame pačiame kaime ir toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio kito sklypo ((duomenys neskelbtini)) dalies patenkančios į valstybinės reikšmės kalio Nr. 4026 teritoriją. Todėl teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, atsižvelgia ir į minėtą Šiaulių apylinkės teismo priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą kaip horizontalų precedentą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, sprendimu išspręsdamas ginčą, turi pareigą paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas šalims. Konstatuotina, kad ginčas susijęs su viešojo intereso gynimo specifika, todėl pagal prokurorės ieškinį iš esmės atsakingi pagrindiniai atsakovai – valstybė, ją atstovaujanti institucija Nacionalinė žemės tarnyba. Kasacinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinį byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Atitinkamai teismas šioje byloje, remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neturi pagrindo žyminio mokesčio ir kitų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstyti tarp kitos atsakovės ir jas priteisti valstybės naudai. Šalys duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas nepateikė, todėl teismas priimdamas sprendimą jų nepaskirsto (CPK 3 str. 7 d., 88 str. 1 d., 96 str. 1 d., 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės, ieškinį pareiškusios ginant viešąjį interesą, ieškinį tenkinti visiškai.

Panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 8 metrų pločio per Pakumulšių kaimą atkarpoje, einančioje ties sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini)

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-255 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) dalies perdavimo L. K.“ dalyje, kuria leista parduoti 0,0074 ha iš 181/445 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,4450 ha, unikalus (duomenys neskelbtini) - dalį patenkančią į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga.

Pripažinti negaliojančia 2014 m. kovo 4 d. Valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1397/2014, patvirtintą Šiaulių rajono 1 - ojo notaro biuro notarės N. M., dalį, kuria L. B. nuosavybės teise įgijo 0,0074 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį, - 0,0074 ha iš 181/445 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,4450 ha, (duomenys neskelbtini). Pripažinti negaliojančiu 2014 m. kovo 4 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą Nr. 31SU-298 dalyje, L. B. buvo perduota 0,0074 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalis, - 0,0074 ha iš 181/445 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,4450 ha, (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją: įpareigoti L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0074 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį, - 0,0074 ha 0,4450 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei L. B. 12,02 Eur (dvylika Eur ir 2 ct).

Bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų nepriteisti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.