- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- 2A-301-460/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01733-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Marius Dobrovolskis, Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- I. J.
- Atsakovas
- A. J.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Mariaus Dobrovolskio ir Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, piniginės kompensacijos priteisimo už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė I. J. ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriuo reiškė reikalavimą santuoką, sudarytą 1972-05-05, tarp jos ir atsakovo A. J., nutraukti dėl atsakovo kaltės, paliekant santuokines pavardes, priteisti iš atsakovo 750 000 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą ir bylinėjimosi išlaidas. Prašė neskirti termino susitaikyti, nes susitaikymas su atsakovu nėra galimas. Nurodė, jog atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo pasireiškė tuo, jog jis neatlieka savo kaip sutuoktinio pareigų – paliko šeimą ir taip pažeidė sutuoktiniui nustatytas pareigas elgtis lojaliai savo sutuoktinės atžvilgiu, neteikė jokios materialinės ir moralinės paramos šeimai, visiškai ja nesirūpino. Atsakovas yra pensininkas neturi rimtų sveikatos sutrikimų ar invalidumo, todėl išlaikymas atsakovui nepriklauso, sau išlaikymo iš atsakovo neprašo. Jokių kreditorinių įsipareigojimų neturi, apie atsakovo kreditorinius įsipareigojimus nežino. Nurodė, jog 2012-05-08 tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta sutuoktinių povedybinė sutartis, kurios pagrindu buvo nustatytas turto įgyto santuokos metu teisinis režimas. Jokio kito nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, kuriam yra privaloma teisinė registracija bei kurį reikėtų dalinti notaro tvirtinta sutartimi šalys neturi. Individualios įmonės, registruotos abiejų sutuoktinių ar vieno sutuoktinio vardu šalys neturi. Teigia, jog santuokos metu šalys įgijo Rusijos Federacijoje registruotos UAB A/S „Čiukotka“ akcijas, kurias 2010 metais atsakovas be ieškovės žinios pardavė ir visus pinigus už parduotas akcijas pasisavino savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Kokią sumą atsakovas gavo už parduotas akcijas nežino. 2010-09-28 ir 2011-09-29 atsakovas be ieškovės žinios ir sutikimo sudarė dvi paskolos sutartis su V. B. ir jam paskolino 600000 Eur ir 900000 Eur. Šiuos pinigus atsakovas gavo pardavęs be ieškovės sutikimo jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias „Čiukotka“ akcijas. Pažymėjo, kad niekada nebuvo išdavusi įgaliojimo atsakovui, veikti jos vardu ir perleisti įmonės akcijas arba skolinti pinigus kitiems asmenims. Manė, kad atsakovas, sudarydamas sandorius Rusijos Federacijoje ir nurodydamas pinigų grąžinimo vietą Rusijos Federacijoje, siekė nuslėpti nuo jos akcijų pardavimo faktą. Kadangi 2012-05-08 povedybinėje sutartyje sutuoktiniai neaptarė nuosavybės klausimo dėl vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo, todėl atsakovas turi sumokėti 750 000 Eur piniginę kompensaciją už parduotas akcijas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-10-18 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė santuoką, įregistruotą 1972-05-05 Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 131, tarp I. J. (ikisantuokinė pavardė B.) ir A. J., nutraukti dėl abiejų kaltės. Po santuokos nutraukimo šalims palikti pavardes: A. J. – J., I. J. – J.. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš A. J. 21,00 Eur žyminio mokesčio, 150,00 Eur už advokato paslaugas, iš viso 171,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei I. J.. Priteisė iš ieškovės I. J. 100,00 Eur už advokato paslaugas atsakovui A. J.. Priteisė iš ieškovės I. J. 8000,00 Eur žyminio mokesčio valstybei.Teismas byloje nustatė, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 1972-05-05 Telšių rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 131. VĮ Registrų centro 2015-07-02 duomenimis, ieškovė ir atsakovas neturi bendrosios jungtinės nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto Lietuvoje. 2015-08-24 VĮ Registrų centro duomenimis, ieškovė I. J. įregistravo asmeninę nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įregistravimo pagrindas – 2013-03-19 pirkimo–pardavimo sutartis. VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovo vardu nėra įregistruotų transporto priemonių, o ieškovės I. J. vardu 2010-12-27 įregistruota transporto priemonė „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012-05-08 sudaryta sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kurios pagrindu ieškovei asmeninės nuosavybės teise atiteko žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 73/143 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis vandentiekio linijos – vandentiekio įvado, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis nuotekų linijos – buitinių nuotekų išvadų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. LM-1129. 2012-05-08 sutuoktiniai A. J. ir I. J. sudarė povedybinę sutartį, kuria nustatė viso turto (įgyto iki santuokos, santuokos metu, po santuokos nutraukimo) teisinį režimą, povedybinė sutartis įregistruota Vedybų sutarčių registre.2010-09-28 A. J. fizinių asmenų paskolos sutarties pagrindu paskolino V. B. 600 000,00 Eur sumą, kuri turėjo būti grąžinta 2012-09-29. 2011-09-29 A. J. pinigų paskolos sutarties Nr. 29/09 pagrindu paskolino V. B. 900 000,00 Eur, kuri turėjo būti grąžinta iki 2012-09-29. 2013-03-29 AB DNB banko pavedimu A. J. pervedė 60 201,52 Eur I. J.. 2015-06-11 Vilniaus apygardos teismas sprendimu ieškovės I. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl 200 000,00 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimo atmetė, konstatavęs, jog ieškinys nepagrįstas.Iš teismui pateiktos A. J. darbo knygelės nustatyta, jog A. J. dirbo Rusijoje nuo 1959-04-18 iki 2011-06-17. Iš Rusijos Federacijos pensijų fondo valdybos Čiukčių autonominės apygardos Čauno rajono 2015-11-16 pažymos nustatyta, kad A. J. šiuo metu gauna draudimo senatvės pensiją. Atsakovas dirbo ribotos atsakomybės bendrovėje (toliau – RAB) „Artel Staratelej Čiukotka“ – aukso kasybos įmonėje, įsikūrusioje 1965 m. Tolimojoje Šiaurėje, Čiukotkos autonominės apygardos Čauno rajone. 2011-03-10 atsakovas pareiškime RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ nurodė, jog išėjęs iš bendrovės dalyvių sudėties, šiai bendrovei perleido 15,75 procento turėto įstatinio kapitalo ir prašo pervesti pinigines lėšas į banko sąskaitą Rusijoje. 2011-05-24 mokėjimo nurodymu Nr. 326 atsakovui už perleistą įstatinio kapitalo dalį bendrovei buvo išmokėta ir pervesta 3 823 362,00 rublių. Iš teismui pateiktos 2014-03-25 liudytojos I. J. apklausos protokolo matyti, jog I. J. apklausos metu minėjo, jog A. J. pardavė spalvotojų metalų kasyklos akcijas už 3 000 000,00 Eur, be to, jai žinoma, kad A. J. paskolino 1 500 000,00 Eur V. B., nes pati perspėjo, kad jis būtų atsargus. 2016-05-18 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdyba raštu „Dėl informacijos pateikimo“ informavo teismą, jog Šiaulių apskrities VMI atliekant operatyvų aptikrinimą dėl neteisėto V. B. praturtėjimo, V. B. pateikė 2010-09-28 ir 2011-09-29 paskolos sutartis, o A. J. RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ akcijų pardavimo sutartys pateiktos nebuvo. Šiaulių miesto 1-asis notarų biuras teismui pranešė, jog 2016-02-13 V. B. mirė, paveldėjimo byla nėra užvesta.Teismas atmetė ieškovės prašymą nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės ir santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šią sprendimo dalį motyvavo tuo, kad dėl atsakovo neištikimybės ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas teikė jai materialinę paramą, rūpinosi ja, gerbė ją. Taip pat šalių santuoka sudaryta, ieškovei žinant, jog atsakovas dirba ir dirbs Rusijoje, iš ieškovės duotų paaiškinimų nustatyta, jog atsakovas grįždavo į Lietuvą tik keletą kartų per metus – atostogų metu, Lietuvoje pabūdavo 2–3 mėnesius ir vėl išvykdavo į Rusiją, o ieškovė į Rusiją pas savo sutuoktinį, kaip ji nurodė, buvo nuvykusi tik du kartus. Šios aplinkybės patvirtina, jog didžiąją sutuoktinių gyvenimo dalį sutuoktiniai gyveno atskirai, o ieškovė noro gyventi ir kurti bendrą gyvenimą Rusijoje neturėjo. Teismas vertino, kad abu sutuoktiniai nedėjo pakankamai pastangų išlaikyti santuoką, todėl santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Spręsdamas dėl turto padalijimo teismas įvertino tas aplinkybes, kad šalys bendru susitarimu pakeitė įstatymu nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą bei sutarė, jog visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, įgytas santuokos metu bet kokiu būdu, yra tą turtą įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė, be kita ko, automobiliai taip pat tampa asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu jie yra įgyti (sutarties 3 str. 3.1 p.), o nutraukus santuoką, turtas, įgytas iki santuokos ir santuokos metu, yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė (povedybinės sutarties 4 str.), turto padalijimo sutartimi pasidalijo santuokos metu įgytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą, daugiau turto, kuris būtų įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir kurį reiktų padalyti santuokos nutraukimo byloje, nenurodė ir reikalavimo dėl turto padalijimo nė vienas iš sutuoktinių nepareiškė.Spręsdamas dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą teismas byloje įvertino tai, kad sutuoktiniai 2015-05-08 sudaryta povedybine sutartimi patvirtino, jog sutuoktiniai šia sutartimi pasirinko ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, bet kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto režimą. Taip pat teismas įvertino tą aplinkybę, kad atsakovas Rusijoje pradėjo dirbti ir įsidarbino artelėje „Čiukotka“ dar iki santuokos sudarymo (santuoka sudaryta tik po metų, tai yra 1972-05-05). 2011-03-10 pareiškime A. J. kreipėsi į RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ su pareiškimu, kuriame nurodė, jog 2011-02-09 pateikė pareiškimą dėl išėjimo iš RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ dalyvių sudėties ir perdavė bendrovei 15,75 procento įstatinio kapitalo, o 2011-05-24 mokėjimo nurodymu Nr. 326 RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ pervedė tikros vertės 15,75 procento įstatinio kapitalo dėl išėjimo iš bendrovės dalyvių sudėties, tai sudarė 388 233 362 rublius (770 391,45 Eur), į atsakovo sąskaitą Rusijoje. Teismas įvertinęs tai, kad pagal Rusijos teisės normas ribotos atsakomybės bendrovė turi bendrijos ir bendrovės elementų ir jos įstatinis kapitalas padalytas į steigimo dokumentų nustatyto dydžio dalis, o ne akcijas, nusprendė, kad atsakovo sukaupta 15,75 proc. įstatinio kapitalo dalis laikytina jo asmenine nuosavybe. Šalys povedybinėje sutartyje aptardamos santuokos metu įgyto turto teisinį režimą susitarė, kad piniginės lėšos, deklaruotos vieno iš sutuoktinių vardu, ir lėšos banko sąskaitose, atidarytose sutuoktinio vardu, yra jo asmenine nuosavybė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl santuokos nutraukimo yra kalti abu sutuoktiniai, kadangi būtent atsakovas buvo turto padalijimo ir povedybinės sutarčių sudarymo iniciatoriumi, jis nurodė, kad nemato perspektyvos gyventi Lietuvoje ir atsisako Lietuvos pilietybės, atsakovas nusprendė gyventi Rusijoje, nors Lietuvoje bendram gyvenimui buvo visos sąlygos. Taip pat apeliantė skundžia teismo sprendimo dalį dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, nurodydama, kad teismas nuspręsdamas, kad atsakovas pinigines lėšas į ribotos atsakomybės bendrovę įstatiniam kapitalui formuoti pradėjo nešti iki santuokos sudarymo, turėjo analizuoti, kiek asmeninių lėšų atsakovas investavo iki santuokos ir santuokos metu. Taip pat sutuoktiniai povedybinėje sutartyje numatė, kad po povedybinės sutarties sudarymo visos lėšos, gautos iš profesinės veiklos, yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, tačiau teismas faktiškai sutuoktinių povedybinėje sutartyje įtvirtintiems juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms pritaikė įstatymo galiojimo atgal institutą, pažeisdamas imperatyviąsias teisės normas (LR CK 3.88 str.). Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės įstatinio kapitalo dalies sutuoktiniai neįgijo bendrosios nuosavybės teise; taip pat kad atsakovas turėjo tik įstatinio kapitalo dalį, kurią prieš išėjimą iš bendrovės perleido, todėl nebuvo sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi pagal 2016-11-08 duomenys iš Rusijos Federacijos vieningo valstybinio juridinių asmenų registro dėl RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ matyti, kad yra tik keturi bendrovės dalyviai, nuo 2011 m. valdantys 100 proc. bendrovės kapitalo, o atsakovo neva turima 15,75 proc. bendrovės įstatinio kapitalo dalis neatitinka registro duomenų, nes visi dabartiniai bendrovės dalyviai savo dalis įgijo tuo metu, kai atsakovas perleido savo nenustatytą bendrovės dalį. Remiantis Rusijoje galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atsakovas galėjo perleisti savo dalį tik bendrovės dalyviams arba tretiesiems asmenims, o sandoris dėl bendrovės įstatinio kapitalo perleidimo turėjo būti forminamas notarine tvarka ir pasirašomas dalių perdavėjo ir dalių įgijėjo (Federalinio įstatymo 23 str.). Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo visų 1 500 000 Eur paskolintų V. B. pinigų kilmės ir apsiribojo atsakovo pinigais, neva gautais už parduotą bendrovės įstatinio kapitalo dalį, kurie sudaro 770 391,45 Eur. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta 729 608,55 Eur suma ir dėl to, ar ji yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, teismas nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2015-06-11 sprendimu išsprendė klausimą dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą ir ieškinys buvo atmestas. Apeliantė nurodo, kad minėtame sprendime teismas nustatė faktą, kad A. J. ir V. B. paskolos sutartys buvo sudarytos iki povedybinės sutarties sudarymo ir V. B. buvo paskolinti bendri sutuoktinių pinigai. Taigi ieškovė jau neturėjo pareigos to įrodinėti (LR CPK 279 str. 4 d.). Taip pat apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji žinojo apie sutuoktinio sudaromą paskolos sutartį su V. B., E. ir J. P.. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Papildomai nurodo, kad apeliantė remiasi Rusijos Federacijos federalinio įstatymo nuostatomis, tačiau cituodama atskiras šio įstatymo nuostatas iškraipo jų esmę ir siekia suklaidinti teismą, nes minimo įstatymo materialinė teisė numato priešingai, nei teigia ieškovė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje nagrinėjamas klausimas dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės ir kompensacijos už turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, sumažinimo.
Dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės
Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti, kad santuoka nutraukiama dėl atsakovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovė skundžia šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas <...> ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 2dalis).Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant pripažįstama, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl santuokos nutraukimo yra kalti abu sutuoktiniai, kadangi būtent atsakovas buvo turto padalijimo ir povedybinės sutarčių sudarymo iniciatoriumi, jis nurodė, kad nemato perspektyvos gyventi Lietuvoje ir atsisako Lietuvos pilietybės, atsakovas nusprendė gyventi Rusijoje, nors Lietuvoje bendram gyvenimui buvo visos sąlygos.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais. Pirmosios instancijos teismas teisingai byloje, remdamasis ieškovės ir liudytojo A. V. parodymais, nustatė kad ieškovė, prieš ištekėdama už atsakovo, žinojo, kad atsakovas dirbo ir dirbs Rusijoje, o pats atsakovas pagal galimybes lankydavo ieškovę Lietuvoje savo atostogų metu. Tuo tarpu pati ieškovė sutuoktinį Rusijoje lankė tik du kartus. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad didžiąją gyvenimo santuokoje dalį sutuoktiniai gyveno atskirai ir vedė atskirą ūkį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad šalių pasirinktas gyvenimo būdas atitolino vieną nuo kito, nė vienas iš jų nedėjo maksimalių pastangų puoselėti šeiminius santykius, o susitikus buvo sprendžiami tik turtiniai klausimai, t. y. buvo teikiama materialinė parama ieškovei ir kt. Dėl atsakovo iniciatyvos sudaryti turto padalijimo ir povedybinę sutartį turint siekį nutraukti santuoką apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad tiek 2012-05-08 turto padalijimo sutartis, tiek 2012-05-08 povedybinė sutartis yra sudarytos bendru šalių sutarimu, kaip tai numato įstatymas. Sudarydami šias sutartis abu sutuoktiniai buvo veiksnūs ir suprato sutarties sąlygas, tai patvirtina ir 2012-05-08 povedybinės sutarties 1 straipsnis, numatantis, kad sutartis atitinka abiejų sutarties šalių valią, ketinimus, sudaroma gera valia, nevartojant smurto, prievartos, ekonominio ar realaus grasinimo, visiškai suprantant numatomą turto teisinį režimą, įvertinus tai, kad šia sutartimi nebus pažeisti sutuoktinių interesai, neribojama šalių veiklos laisvė. Analogiška sutarties sąlygą įtraukta ir 2012-05-08 sutuoktinių turo pasidalijimo sutartyje, baigiamosiose nuostatose. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, sudaręs šias sutartis su ieškove, ketino nutraukti santuoką. Priešingai, byloje ieškovė ir liudytojas A. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad dar 2013 metais atsakovas buvo grįžęs į Lietuvą iš Rusijos ir kartu su sutuoktine šventė Velykas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šios sutartys nuo 2012-05-08 buvo vykdomos visus trejus metus, tai vėlgi leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nesiekė nutraukti santuokos iškart sudarius šias sutartis, o ieškinys dėl santuokos nutraukimo buvo pateiktas pačios ieškovės. Taigi ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas pasiūlė ieškovei sudaryti povedybinę bei turto pasidalijimo sutartis iš tiesų siekdamas nutraukti santuoką, yra nepagrįsti, nes neįrodyti (LR CPK 178 str.). Įvertinęs tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės.
Dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl kompensacijos, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo priteisti 700 000 Eur už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Apeliantė ieškinyje ir apeliaciniame skunde šį reikalavimą argumentuoja tuo, jog atsakovas, pasinaudodamas bendrosios jungtinės nuosavybės turtu, anot ieškovės, pinigais už parduotas akcijas, kurios buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sudarė sandorius (paskolos sutartis) savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Nurodo, jog teismas, darydamas išvadą dėl atsakovo turto dalies bendrovės įstatiniame kapitale, turėjo aiškintis, kokią dalį turto atsakovas įnešė iki santuokos ir santuokos metu. Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sutuoktinių povedybinėje sutartyje įtvirtintiems juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms pritaikė įstatymo galiojimo atgal institutą, pažeisdamas imperatyviąsias teisės normas, numatytas LR CK 3.88 str. Iš byloje esančių pateiktų raštinių įrodymų – atsakovo darbo knygelės matyti, jog atsakovas Rusijoje pradėjo dirbti 1959 metais, 1967-03-25 priimtas į kasėjų artelę „Jubilejnaja“ kasėju, o 1971-03-13 perkeltas į kasėjų artelę „Čiukotka“, 2011-06-17 atleistas iš pareigų. Aukso ieškotojų artelė „Čiukotka“ įkurta 1965 metais. Iš šių bylos duomenų matyti, jog atsakovas Rusijoje pradėjo dirbti ir įsidarbino artelėje „Čiukotka“ dar iki santuokos sudarymo (santuoka sudaryta tik po metų, tai yra 1972-05-05). 2011-03-10 pareiškime A. J. kreipėsi į RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ su pareiškimu, kuriame nurodė, jog 2011-02-09 pateikė pareiškimą dėl išėjimo iš RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ dalyvių sudėties ir perdavė bendrovei 15,75 procento įstatinio kapitalo, todėl prašė, kad bendrovė vykdytų įsipareigojimus ir išmokėtų jam realios dalies įstatiniame bendrovės kapitale išmoką, lėšas pervesdama į jo nurodytą sąskaitą. 2011-05-24 mokėjimo nurodymu Nr. 326 RAB „Artel Staratelej Čiukotka“ pervedė tikros vertės 15,75 procento įstatinio kapitalo dėl išėjimo iš bendrovės dalyvių sudėties, tai sudarė 388 233 362 rublius (770 391,45 Eur), į atsakovo sąskaitą Rusijoje.Taip pat byloje nustatyta, kad sutuoktiniai A. J. ir I. J. 2012-05-08 povedybine sutartimi bendru sutarimu nustatė viso (tiek įgyto iki santuokos, tiek santuokos metu, tiek nutraukus santuoką) turto teisinį režimą, ši sutartis įregistruota Vedybų sutarčių registre. Šalys sutarė, kad keičia santuokos metu įgyto turto statusą (Sutarties 2 straipsnis); tai, kad turtas, priklausantis sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise yra pagerintas kito sutuoktinio, nepakeičia turto nuosavybės režimo ir pagerintas turtas ar turto dalis netampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Sutarties 2 str.); tai, kad visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, įgytas santuokos metu bet kokiu būdu, yra tą turtą įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė, išskyrus atvejus, kai sutarties pagrindu turtas abiejų sutuoktinių sutarimu yra perkamas bendrojon jungtinėn nuosavybėn (Sutarties 3.1 str.); tai, kad asmenine nuosavybe pripažįstamos piniginės lėšos, deklaruotos vieno iš sutuoktinių vardu, ir lėšos banko sąskaitose, atidarytose sutuoktinių vardu, yra jų asmeninė nuosavybė (3.1 str. a) p.); asmenine nuosavybe tampa taip pat ir sutuoktinio pajamos iš profesinės veiklos ar kitos papildomos veiklos ir kt. (Sutarties 3.1 str. c) p.); taip pat tai, kad nutraukus santuoką, turtas, įgytas iki santuokos ir santuokos metu, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, jei turto pirkimo–pardavimo dokumentuose nenurodyta kitaip (Sutarties 4 str.). Pagal LR CK 3.105 straipsnio 2 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 straipsniai), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Taigi pagal CK 3.105 straipsnio 2 punktą vedybų sutarties sąlygos negalioja tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Pagal nurodyto straipsnio 3 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios pažeidžia CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.105 straipsnio 3 punkte įtvirtintą vedybų sutarties negaliojimo sąlygą, kuriai esant būtų pažeidžiamas CK 3.117 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principas, pažymi, kad ši sąlyga objektyviai gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje pasirenka bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, nes nepasirinkus tokio turto teisinio režimo, tampa negalimas nukrypimas tik nuo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei reglamentuoti skirto ir įstatyme įtvirtinto draudimo pažeisti tokios nuosavybės rūšies lygių dalių principą. Kita vertus, įstatyme įtvirtinta tik sutuoktinių bendro turto dalių prezumpcija (CK 3.117 straipsnio 1dalis), nes taip pat nustatyta galimybė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis). Dėl to nurodyta nuostata nėra imperatyvi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013. Teismų praktika. 2013, 40, p. 9–26). Nagrinėjamu atveju iš teismui pateiktos 2015-05-08 povedybinės sutarties nustatyta, jog sutuoktiniai A. J. ir I. J. povedybine sutartimi nustatė viso (tiek įgyto iki santuokos, tiek santuokos metu, tiek nutraukus santuoką) turto teisinį režimą, ši sutartis įregistruota Vedybų sutarčių registre. Sutarties 3.1 straipsnyje šalys susitarė, kad visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, įgytas santuokos metu bet kokiu būdu, yra tą turtą įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė, išskyrus atvejus, kai sutarties pagrindu turtas abiejų sutuoktinių sutarimu yra perkamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Šalys taip pat susitarė, jog asmenine nuosavybe pripažįstamos: piniginės lėšos, deklaruotos vieno iš sutuoktinių vardu, ir lėšos banko sąskaitose, atidarytose sutuoktinio vardu; lėšos, gautos pardavus ar kitaip perleidus asmeninės nuosavybės teise kiekvienam iš sutuoktinių priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą; asmenine nuosavybe tampa taip pat ir sutuoktinio pajamos iš profesinės veiklos ar kitos papildomos veiklos, draudimo išmokos, pensijos, gautas avansas, gautos dovanos; asmenine nuosavybe tampa taip pat automobiliai to sutuoktinio, kurio vardu jie yra įgyti. Taigi šios povedybinės sutarties sąlygos patvirtina, jog sutuoktiniai šia sutartimi pasirinko ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, bet kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto režimą (Lietuvos Respublikos CK 3.104 str. 1 d. 1 p.). Sutuoktiniams sutartimi nustačius turto teisinį režimą, sutuoktinių turtui netaikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (Lietuvos Respublikos CK 3.82 str.), pagal kurį turtas, įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Respublikos CK 3.87 str. 1 d.). Todėl byloje įvertinus, kad šalys šeimos turto teisinį režimą pakeitė 2012-05-08 pasirašydami povedybinę sutartį, ieškovė reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo pareiškė po povedybinės sutarties pasirašymo, nėra pagrindo konstatuoti, kad šis turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nustatinėti atsakovo įneštos kapitalo dalies į bendrovę santuokos metu ir iki santuokos sudarymo. Šalių povedybine sutartimi buvo pakeistas įstatymo nustatytas buvęs visos santuokos metu įgyto turto teisinis režimas, o apeliantės argumentas, kad teismas nepagrįstai taikė povedybinės sutarties sąlygas šalių turtui, įgytam iki povedybinės sutarties sudarymo, yra atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismui byloje konstatavus, kad po povedybinės sutarties sudarymo visas atsakovo vardu esantis turtas, yra jo asmeninė nuosavybė, atsakovas yra laisvas disponuoti jam priklausančiu turtu, todėl plačiau pasisakyti dėl atsakovo paskolinių santykių su V. B. ir E ir J. P. yra netikslinga. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taigi teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantė teismui pateikė 2016-11-08 duomenis iš Rusijos Federacijos vieningo valstybinio juridinių asmenų registro.LR CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė priežasčių, kodėl negalėjo pateikti šių įrodymų pirmosios instancijos teismui, todėl papildomai pridėti įrodymai iš Rusijos juridinių asmenų registro nevertinti šioje apeliacinėje byloje. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantės nurodytu apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą nepakeistą.