Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A., B. ir C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. ieškinį atsakovams A., B. ir C. dėl skolos priteisimo ir atsakovų A., B. ir C. priešieškinį ieškovei D. dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų grąžinimo bei žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

32. Ieškovė, manydama, kad atsakovai jai nepagrįstai už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. nesumokėjo papildomo honoraro visa apimtimi, kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovų priteisti 47 506,35 Eur nesumokėtą papildomą honorarą. Atsakovai, manydami, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja papildomo honoraro už 17 klientų (projektų) kuravimą, nesant apeliantų raštiško ar žodinio suderinimo, bei, jog ieškovei, pateikus neteisingus duomenis apie kuruojamus klientus (projektus) už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d., jai nepagrįstai buvo išmokėta 45 853,41 Eur, pareiškė priešieškinį, prašydami iš ieškovės priteisti nurodytą sumą kaip be pagrindo įgytą. Atsakovai priešieškiniu pareiškė reikalavimą ir dėl 10 000 Eur žalos atlyginimo, kurią kildino iš neteisėto komercinės paslapties (konfidencialios informacijos) panaudojimo, teikiant teisines paslaugas buvusiam Kontoros klientui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ieškovės ieškinį patenkino, o atsakovų priešieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs, kad su ieškove dėl papildomo honoraro mokėjimo tvarkos ir sąlygų buvo susitarta individualiai, šis Susitarimas buvo vykdomas vienerius metus, ieškovės susirašinėjimą su klientais elektroniniais laiškais, klientų patvirtinimus, jog būtent ieškovė buvo jų kontaktinis asmuo Kontoroje, Kontoros vidinės apskaitos programos duomenis, kuriuose ieškovė nurodoma kaip ginčo klientų atsakinga teisininkė (partnerė) bei kuriais remiantis Kontoros buhalterija ieškovei apskaičiuodavo ir pervesdavo papildomą honorarą, taip pat tai, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kuriuose atsispindėtų su partneriais suderintų kuruojamų klientų ir jiems priskirtų teisininkų sąrašai ir (ar) pavedimai (bet kokia rašytine ar žodine forma) šiems teisininkams kuruoti konkretų klientą, neatskleidė, kokiais objektyviais kriterijais remiantis Kontoroje klientai buvo priskiriami prie (ne)kuruojamų, kaip buvo parenkamas kuruojamų klientų kuratorius, kada ir kaip buvo įforminami pavedimai kuruoti, nusprendė, jog ieškovė įrodė ginčo klientų kuravimo faktą, o atsakovai atitinkamai savo pozicijos nepagrindė, dėl to laikė, kad ieškovės ginčo klientams suteiktos paslaugos pateko į apmokamas papildomu honoraru. Teismas, nustatęs, kad ginčo klientus (dalį jų projektų) kuravo ieškovė ir šis faktas lėmė atsakovų pareigą mokėti ieškovei papildomą honorarą, atmetė atsakovų reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes 45 853,41 Eur vertino ieškovės papildomu honoraru ir nusprendė, jog ši suma iš ieškovės negali būti išreikalauta kaip gauta be pagrindo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir atsakovų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš neteisėto komercinės paslapties (konfidencialios informacijos) panaudojimo, nes nenustatė, kad ieškovė būtų atskleidusi kam nors profesinę paslaptį sudarančią informaciją, o teikdama teisines paslaugas klientui G. neatliko neteisėtų veiksmų. Apeliantai su aukščiau nurodytomis teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad: (1) teismas, remdamasis išimtinai ieškovės teiginiais ir Kontoros laiko apskaitos programos įrašais, kurie negali būti sutapatinti su papildomo honoraro apskaičiavimu nuo kuruojamų klientų, neteisingai aiškino kuruojamų klientų ir pavedimo kuruoti sampratas; atsakovų paaiškinimų ir liudytojų parodymų, pagal kokius kriterijus buvo (ir tebėra) duodamas pavedimas kuruoti konkrečius klientus, nes ne visi klientai yra kuruojami, tačiau nors su visais yra komunikuojama ir teikiamos teisinės paslaugos bei mokamas papildomas honoraras už tokių klientų kuravimą iš esmės neanalizavo ir nevertino; (2) teismas, nuspręsdamas dėl ieškovei priteistinos sumos, apsiribojo lakoniškais, apibendrintais argumentais ir neįvertino atsakovų nurodomų įrodymų, susijusių su konkrečių klientų (uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „H“, akcinės bendrovės (toliau – AB) „Y“, AB „J“, UAB „K“, UAB „M“, AB „L“, valstybės įmonės (toliau – VĮ) N.) kuravimo fakto neegzistavimu papildomo honoraro prasme; (3) teismas nepagrįstai pripažino, kad pats savaime sutartinių santykių buvimas pateisina papildomo honoraro išmokas, nevertindamas aplinkybės, jog ieškovė pateikė Kontoros buhalterijai neteisingą informaciją dėl ginčo klientų (projektų) kuravimo suderinimo su partneriais; (4) teismas nepagrįstai nusprendė, kad informacija apie Kontoros klientą sudaro ne komercinę, o profesinę paslaptį; ieškovė, perėmusi Kontoros klientą, neabejotinai panaudojo informaciją, kuri yra atsakovų komercinė paslaptis (konfidenciali informacija).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl tarpusavio atsiskaitymo pagal ieškovės ir Kontoros sudarytą teisinių paslaugų sutartį bei Susitarimą, kai ieškovė reiškia reikalavimą sumokėti papildomą honorarą už klientų kuravimą, o atsakovai ne tik nesutinka su mokėtino papildomo honoraro dydžiu, bet ir reiškia reikalavimus grąžinti nepagrįstai permokėto papildomo honoraro sumą už klientų kuravimą bei priteisti žalos atlyginimą už neteisėtą komercinės paslapties (konfidencialios informacijos) apie Kontoros klientą panaudojimą.

Dėl bylos medžiagos (ne)viešumo

34. Atsakovai apeliaciniame skunde reiškia procesinio pobūdžio prašymą pripažinti bylos medžiagą nevieša. Tokį prašymą grindžia advokato (advokatų kontoros) profesine paslaptimi. Nurodo, kad byloje yra pateikti įrodymai, kuriuose užfiksuota informacija sudaro advokato profesinę paslaptį: kreipimosi į advokatą faktai, sutarčių su klientais sąlygos, klientų suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys, todėl ne tik proceso šalys turi pareigą saugoti tokią informaciją, bet ir teismas, atsižvelgdamas į Advokatūros įstatymo nuostatas. Atskleidus profesinę paslaptį sudarančią informaciją, būtų pažeisti daugelio Kontoros klientų teisėti interesai į jų, kaip Kontoros klientų, patikėtos informacijos apsaugą nuo išviešinimo, t. y. nukentėtų trečiųjų asmenų, niekaip nesusijusių su šiuo ginču, interesai. Juo labiau kad kilęs ginčas yra išimtinai privataus pobūdžio, nesusijęs su viešuoju interesu, dėl to profesinės paslapties apsaugos reikalavimas šiuo atveju yra didesnė vertybė, kuri nusveria visuomenės teisę būti informuotai apie privatų ginčą.

35. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą su atsakovų prašymu nesutinka ir teigia, kad šalys į bylą nepateikė įrodymų, kuriuos reikėtų saugoti, nes paslaugų teikimo faktas negali būti laikomas paslaptimi, patys atsakovai viešai skelbia savo klientus, taip pat viešai nurodo teikiamas paslaugas.

36. CPK 9 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. CPK 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017 64 punkte išaiškino, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pvz., skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu).

38. Kasacinis teismas pirmiau nurodytos nutarties 67 punkte pažymėjo, kad tam, jog teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl. Atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti.

39. Kasacinis teismas minėtos bylos 68 punkte išaiškino ir tai, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumui užtikrinti. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų prašyme išdėstytais argumentais pagrindžiama prašomos pripažinti nevieša byloje esančios informacijos atitiktis saugotinos informacijos reikalavimams, kaip informacijos, sudarančios atsakovų ir (ar) Kontoros bei jos klientų paslaptį. Nors nagrinėjamu atveju iš esmės yra sprendžiamas ginčas, kilęs iš advokatų tarpusavio santykių, vykdant jų profesinę veiklą, tačiau sprendžiant šį ginčą, be kita ko, yra vertinama informacija, susijusi su advokatų ir (ar) Kontoros santykiais su jų klientais, kuri, priešingai nei teigia ieškovė, nėra viešai skelbiama atsakovų informacija. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovų prašymas pripažinti bylos medžiagą nevieša yra tenkinamas (CPK 10 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo sprendžiant dėl šalių tarpusavio (ne)atsiskaitymo pagal teisinių paslaugų sutartį

41. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų nesumokėtą papildomą honorarą ir atsakovų reikalavimo priteisti be pagrindo ieškovės gautą papildomą honorarą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai konstatavęs esmines šios ginčo dalies faktines aplinkybes – kad ieškovė kuravo ginčo klientus bei, jog tokios ieškovės ginčo klientams teiktos paslaugos pateko į apmokamas papildomu honoraru.

42. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Minėta, kad apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino atsakovų nuoseklių paaiškinimų ir liudytojų parodymų pagal kokius kriterijus buvo (ir tebėra) duodamas pavedimas kuruoti konkrečius klientus, nes ne visi klientai yra kuruojami, nors su visais jais yra komunikuojama ir teikiamos teisinės paslaugos, bei mokamas papildomas honoraras už tokių klientų kuravimą, o rėmėsi išimtinai ieškovės teiginiais ir Kontoros laiko apskaitos programos įrašais, kurie negali būti sutapatinti su papildomo honoraro skaičiavimu nuo kuruojamų klientų.

44. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktinę aplinkybę, kad ieškovė kuravo ginčo klientus ir šios jos teikiamos paslaugos pateko į apmokamas papildomu honoraru, skundžiame sprendime kaip įrodymais tiesiogiai rėmėsi ieškovės ir klientų tarpusavio susirašinėjimu elektroniniais laiškais, klientų patvirtinimais, jog būtent ieškovė buvo jų kontaktinis asmuo Kontoroje, taip pat Kontoros vidinės apskaitos programos duomenimis, kuriuose ieškovė nurodoma kaip ginčo klientų atsakinga teisininkė (partnerė) bei, kuriais remiantis, Kontoros buhalterija ieškovei apskaičiuodavo ir pervesdavo papildomą honorarą. Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kuriuose matytųsi su partneriais suderintų kuruojamų klientų ir jiems priskirtų teisininkų sąrašai ir (ar) pavedimai (bet kokia forma) šiems teisininkams kuruoti konkretų klientą, neatskleidė, kokiais objektyviais kriterijais remiantis Kontoroje klientai buvo priskiriami prie (ne)kuruojamų, kaip buvo parenkamas kuruojamų klientų kuratorius, kada ir kaip buvo įforminami pavedimai kuruoti.

45. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

46. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023 118 punktas).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, susijusius su ieškovės ginčo klientams teiktų paslaugų pobūdžiu ir apimtimi, be kita ko, ieškovės ir klientų susirašinėjimą elektroniniais laiškais, klientų patvirtinimus apie ieškovės buvimą jų kontaktiniu asmeniu Kontoroje, taip pat Kontoros vidinės apskaitos programos duomenis, ieškovės ir pačių apeliantų paaiškinimus, neturi pagrindo daryti kitokių išvadų nei tokias aplinkybes įvertinęs padarė pirmosios instancijos teismas. Nors apeliantai akcentuoja, kad liko neįvertinti jų paaiškinimai dėl papildomo honoraro mokėjimo kriterijų, kiekvieno kliento kuravimo atvejį turint privalomai raštu ar žodžiu suderinti su partneriais, tačiau, visų pirma, pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovų paaiškinimus įvertino ir padarė išvadą, jog atsakovai tokios pozicijos nepagrindė objektyviais įrodymais. Antra, įvertinus aptariamų atsakovų parodymų dėl kuravimo fakto suderinimo su partneriais santykį su kitais byloje esančiais įrodymais, pažymėtina, kad jų nepatvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, kai priešingai, ieškovės poziciją pagrindžia net kelių rūšių įrodymai (ieškovės ir klientų susirašinėjimas elektroniniais laiškais, klientų patvirtinimai apie ieškovės buvimą jų kontaktiniu asmeniu Kontoroje, Kontoros vidinės apskaitos programos duomenys). Trečia, atsakovai, neigdami Kontoros vidinės apskaitos programos duomenis klientų kuravimo ir papildomo honoraro apimtimi, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu taip ir nepateikė jokių duomenų, kuriuose matytųsi kiti nei Kontoros vidinėje apskaitos programoje nurodyti, su partneriais suderintų kuruojamų klientų ir jiems priskirtų teisininkų sąrašai ir (ar) pavedimai šiems teisininkams kuruoti konkretų klientą, neatskleidė, kokiais objektyviais kriterijais remiantis, Kontoroje vieni klientai buvo priskiriami prie kuruojamų, o kiti – prie nekuruojamų, nes patys apeliantai nurodė, kad ne visi klientai yra kuruojami, nors su visais jais yra komunikuojama ir teikiamos teisinės paslaugos, kaip buvo parenkamas klientų kuratorius, kada ir kaip buvo įforminami pavedimai kuruoti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino jų paaiškinimų, o rėmėsi išimtinai ieškovės teiginiais ir Kontoros laiko apskaitos programos įrašais.

48. Dėl Kontoros laiko paskaitos programos įrašų įrodomosios vertės, sprendžiant dėl ginčo klientų kuravimo fakto, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos duomenis laikė objektyviai patikrinamais ir jokiais pagrįstais argumentais ir (arba) kitais įrodymais nepaneigtais. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad Kontoros vidinėje apskaitos programoje ieškovė buvo nurodyta atsakinga teisininke (partnere) prie 35 Kontoros klientų – tiek prie 17 ginčo klientų (ar dalies jų projektų), tiek ir prie 18 klientų (ar dalies jų projektų), dėl kurių kuravimo ginčo tarp šalių nekilo. Byloje nėra ginčo, kad, remiantis Kontoros vidinės apskaitos programos duomenimis, Kontoros buhalterė ieškovei metus laiko apskaičiuodavo ir pervesdavo papildomą honorarą. Liudytoja, buhalterė F. tiek 2021 m. lapkričio 24 d. rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir apklausiama 2023 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje patvirtino, kad ji ieškovei mokėtiną papildomą honorarą apskaičiuodavo, remdamasi Kontoros vidinės apskaitos programoje nurodytais duomenimis, kuriuose ieškovė būdavo nurodoma kaip atsakinga teisininkė. Taigi, nors apeliantai laikosi pozicijos, kad Kontoros vidinės apskaitos programos duomenys nepatvirtina, jog teisininkui yra pavesta kuruoti konkretų klientą papildomo honoraro prasme, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi, jog, remiantis šiais Kontoros vidinės apskaitos programos duomenimis, ieškovei Kontoros buhalterė vienerius metus taip apskaičiuodavo ir Kontora mokėdavo papildomą honorarą, taip pat, kad ieškovė nurodoma kaip atsakinga teisininke (partnere) ne tik prie ginčo klientų, bet ir prie kitų 18 klientų, dėl kurių kuravimo ginčo nekilo, o atsakovai nenurodė jokių objektyvių kriterijų, skiriančių šiuos sąrašus, pritaria tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir ieškovės pozicijai, jog Kontoros vidinės apskaitos programos duomenys laikytini įrodymais, pagrindžiančiais ieškovės ginčo klientų kuravimo faktą.

49. Nagrinėjamoje byloje šalys nei Sutartyje, nei Susitarime expressis verbis (liet. tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nebuvo aptarusios kuruojamo kliento ir pavedimo kuruoti sąvokų, tačiau ginčo iš esmės tarp šalių dėl kuravimo sąvokos, nekilo; išsiskyrė šalių pozicija dėl pavedimo kuruoti. Apeliantų teigimu konkretus Kontoros klientas teisininkui pavedamas kuruoti bendru (partnerio, atsakingo už klientą, ir teisininko, dirbančio su klientu) susitarimu, kuris gali būti pasiekiamas įvairia forma – tiek žodžiu, tiek raštu, tiek suderinus kuruojamų klientų sąrašą su konkrečiu teisininku finansinių metų pabaigoje. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad Susitarimas jai nenustatė pareigos derinti kuruojamų klientų sąrašo.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių tarpusavio santykių praktiką, o būtent, kad ieškovė ginčo klientus kuravo ir Kontoros vidinėje apskaitos sistemoje buvo nurodyta kaip jų atsakinga teisininkė dar iki Susitarimo sudarymo, tačiau už kuravimą jai nebuvo mokamas papildomas honoraras, o Susitarimu šalys iš esmės susitarė dėl papildomo honoraro už kuruojamus klientus mokėjimo, taip pat tai, jog po Susitarimo sudarymo ieškovei gana ilgą laiką (vienerius metus) buvo mokamas papildomas honoraras už ginčo klientų kuravimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas Kontoros vidinės apskaitos programoje nurodytą klientų, kuriems teikiant teisines paslaugas ieškovė buvo nurodyta kaip atsakinga teisininkė, sąrašą pagrįstai prilygino suderintam su atsakovais, pagal kurį buvo sprendžiama dėl papildomo honoraro mokėjimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytas išvadas papildomai pagrindžia ir tai, kad šalys, sudarydamos Susitarimą, papildomo honoraro mokėjimą susiejo tik su dviem sąlygomis – (1) klientas yra ieškovės kuruojamas bei (2) tokiam klientui yra išrašyta sąskaita ir ji apmokėta, Susitarime nenumatydami jokios papildomos kuruojamų klientų sąrašų rengimo ir (ar) suderinimo tvarkos ir sąlygų, nors abi ginčo šalys yra kvalifikuoti teisininkai, turintys ilgametę teisinio darbo patirtį. Be to, kaip pagrįstai atkreipia dėmesį ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovai nenurodė ir nepateikė įrodymų, kaip ir kokiu būdu ieškovei jie paskyrė kuruoti tuos klientus, kurių atžvilgiu atsakovai sutinka, jog juos kuravo būtent ieškovė.

51. Apibendrinant aukščiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Susitarimo sudarymo metu šalims buvo aiški tiek pavedimo kuruoti samprata, tiek ir ieškovės kuruojamų klientų sąrašas, dėl to apeliantų argumentai dėl reikalavimo derinti su partneriais visus kuruojamus klientus (projektus), kaip numanomos sąlygos, atmetami kaip nepagrįsti.

52. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškovei priteistino papildomo honoraro, apsiribojo lakoniškais, apibendrintais argumentais ir neįvertino atsakovų nurodomų aplinkybių ir įrodymų, paneigiančių, kad ieškovė kuravo konkrečius Kontoros klientus – UAB „H“, AB „Y“, AB „J“, UAB „K“, UAB „M“, AB „L“, VĮ N..

53. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nustatęs, kad ieškovė savo poziciją dėl visų 17 ginčo klientų kuravimo fakto įrodinėjo iš esmės tokiais pačiais įrodymais, nusprendė dėl jų pasisakyti apibendrintai ir kiekvieno iš jų detaliai neaptarti.

54. Minėta, kad ieškovė įrodinėjo, jog ji kuravo 35 Kontoros klientus, iš kurių dėl 18 klientų (ar dalies jų projektų) kuravimo ginčo tarp šalių nekilo, o dėl 17 ginčo klientų (ar dalies jų projektų) šalių nuomonės išsiskyrė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantai atskirų argumentų, susijusių su kiekvienu iš 17 ginčo klientų, nebuvo nurodę, tokie apeliantų argumentai dėl dalies ginčo klientų – 7 –, buvo išdėstyti jų apeliaciniame skunde, dėl to atsakovai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo lakoniškais, apibendrintais argumentais ir neįvertino jų nurodomų aplinkybių ir įrodymų, susijusių su konkrečiais ginčo klientais. Nepaisant to, kad apeliantai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atskirų argumentų dėl kiekvieno ginčo kliento nebuvo nurodę, tačiau jie iš esmės nesutiko su 17 ginčo klientų kuravimo faktu, dėl to apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau įvertins apeliantų konkrečius argumentus, teikiamus dėl atskirų 7 ginčo klientų.

55. Apeliantai teigia, kad su Kontoros kliente UAB „H“ tiesiogiai kontaktavo partneris B., o ieškovė šio partnerio pavedimu atlikto kelis teisinės pagalbos teikimo darbus, už kuriuos jai buvo apmokėta, išmokant pagrindinį honorarą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodomos aplinkybės nėra pakankamos pripažinti, kad šią ginčo klientę kuravo B., o ne ieškovė (duomenų, kad šis partneris būtų priskirtas konkrečiam klientui kuruoti atsakovai nepateikė). Visų pirma, Kontoros vidinės apskaitos programos duomenimis, kurie dėl anksčiau teisėjų kolegijos nurodytų motyvų pripažinti tinkamu įrodymu, pagrindžiant ieškovės ginčo klientų kuravimo faktą, ieškovė buvo nurodyta kaip už šią klientę atsakinga teisininkė. Antra, nors aptariamos klientės elektroninis laiškas dėl teisinių paslaugų adresuotas tiek B., tiek ir ieškovei, tačiau tai neįrodo, kad būtent partneris ieškovei pavedė atlikti konkrečius teisinės pagalbos teikimo darbus, o ne ieškovė, kuruodama šią klientę, priėmė ir (ar) atliko jos teisinius pavedimus. Trečia, nors atsakovai nurodo, kad sąskaitas ginčo klientei siuntė Kontoros administracijos darbuotojos, tačiau pats sąskaitos išsiuntimo veiksmas niekaip nepaneigia, jog būtent ieškovė buvo atsakinga už tokių sąskaitų išrašymą ir jų apmokėjimo kuravimą, nes ieškovė buvo įrašoma į adresatų sąrašą, išsiunčiant sąskaitas nurodytai klientei, primenant jai apie (ne)atsiskaitymą.

56. Pasak apeliantų, klientę AB „Y“ kuravo partneris C., kuris tiesiogiai kontaktuodavo su klientės atstovais ir paskirstydavo darbus Kontoros viduje, o ieškovė pagal partnerių C. ir (ar) B. pavedimą atliko tik dalį šios klientės darbų pagal savo specializaciją, o jos darbą prižiūrėjo ir kontroliavo įvardijamas partneris. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta, nes, visų pirma, Kontoros vidinės apskaitos programoje ieškovė nurodoma kaip už šią klientę atsakinga teisininkė. Antra, apeliantai, nurodydami, kad šią klientę kuravo partneriai C. ir (ar) B. neteikia tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Vienintelis elektroninis laiškas, kuriame C. nurodo, kad dalyvaus susitikime su kliente, niekaip nepatvirtina, jog šį partnerį ir įvardijamą klientę siejo nuolatiniai kuravimo santykiai. Trečia, priešingai nei apeliantai, ieškovė pateikė į bylą duomenis – susirašinėjimą su kliente, kuris patvirtina, kad būtent ieškovė buvo šios klientės kontaktinis asmuo Kontoroje, į kurią AB „Y“ kreipdavosi visais teisiniais klausimais; ieškovė taip pat vadovavo komandos darbui, paskirstydavo jai darbus, tikrino atliktų darbų eigą ir kokybę; buvo atsakinga už sąskaitų išrašymą ir jų apmokėjimo kuravimą. Ketvirta, patys apeliantai skunde iš esmės neneigia, kad ieškovė buvo šią klientę kuruojantis asmuo Kontoroje, teikdami, jog ieškovei nepriklauso papildomas honoraras ne dėl to, kad ji šios klientės nekuravo, bet dėl šios klientės aptarnavimo kaštų. Penkta, apeliantų argumentai dėl civilinės atsakomybės draudimo turėjimo minimaliu 5 000 000 Eur dydžiu taip pat nepaneigia ieškovės pozicijos dėl aptariamos klientės kuravimo, nes byloje nėra duomenų, kad kliento kuravimas ir papildomo honoraro mokėjimas būtų susietas su tokiu kriterijumi. Šešta, argumentas, kad AB „Y“ buvo viena didžiausių Kontoros klienčių, kurios teisinių paslaugų teikimui reikėjo daug išlaidų dėl dirbančių teisininkų skaičiaus, todėl apmokant papildomą honorarą Kontorai ši klientė taptų nuostolinga, akivaizdžiai neatitinka Susitarimo nuostatų; tokia papildomo honoraro mokėjimo sąlyga laikytina neįrodyta.

57. Dėl AB „J“ apeliantai nurodo, kad už šios klientės darbų paskirstymą buvo atsakingas partneris A., kurio sprendimu šios klientės projektas nepateko į tuos, už kuriuos mokamas papildomas honoraras; tuo tarpu ieškovei buvo pavesti tik trys šios klientės projektai. Teisėjų kolegija nesutinka, kad AB „J“ kuravo kitas partneris, o ne ieškovė. Kaip ir aukščiau nurodytais atvejais, taip ir šiuo atveju, Kontoros vidinės apskaitos programoje būtent ieškovė buvo nurodyta kaip už šią klientę atsakinga teisininkė. Apeliantai, teigdami, kad šią klientę kuravo A., neteikia tokią jų poziciją patvirtinančių įrodymų. Vien tik A. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, tarp šalių vykstant ginčui ir abiem šalims esant tiesiogiai suinteresuotoms bylos baigtimi, nesant pateiktų kitų įrodymų, negali būti vertinami patikimais, patvirtinančiais kito partnerio A. AB „J“ kuravimo faktą. Be to, ieškovė buvo atsakinga už sąskaitų išrašymą ir jų apmokėjimo kuravimą šiai klientei.

58. Apeliantai teigia, kad UAB „K“ visais atvejais kontaktinis asmuo buvo partneris P., atsakingas partneris – C., o ieškovė atliko nedidelės apimties, su darbo teise susijusį darbą. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus taip pat atmeta, nes, visų pirma, Kontoros vidinės apskaitos programoje ieškovė nurodoma kaip už šią klientę atsakinga teisininkė. Antra, apeliantai, nurodydami, kad šią klientę kuravo P. ir (ar) C. neteikia tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl, kaip ir AB „J“ atveju, vien tik žodiniai paaiškinimai, tarp šalių vykstant ginčui bei abiem šalims esant tiesiogiai suinteresuotoms bylos baigtimi, nesant pateiktų kitų duomenų, negali būti laikomi patikimais, patvirtinančiais P. ir (ar) C. UAB „K“ kuravimo faktą. Be to, aplinkybė, kad ieškovė aptariamai klientei teikė specializuotą teisinę paslaugą, nepaneigia, jog ieškovė buvo ir kontaktinis klientės asmuo pavedimų priėmimui, vykdymui, atsiskaitymui už darbus, t. y. kuravo šią klientę. Trečia, ieškovė vadovavo komandai, teikiant paslaugas klientei, buvo atskaitinga už paslaugų suteikimą.

59. Dėl UAB „M“ apeliantai pripažįsta, kad būtent ieškovė su šia kliente sudarė teisinių paslaugų sutartį ir išsiuntė sąskaitą avansiniam mokėjimui, tačiau teigia, jog, ieškovės darbo kontoroje metu, šiai klientei nebuvo teikiamos paslaugos, dėl to nebuvo pagrindo kuruoti šios klientės. Kaip teisingai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, patys atsakovai kuravimo pradžią siejo su kliento ir (ar) projekto pritraukimu. Byloje nėra ginčo, kad UAB „M“ yra ieškovės pritraukta klientė, su kuria sudaryta teisinių paslaugų sutartis. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdama į tai, kad būtent ieškovė Kontoros vidinės apskaitos programoje nurodoma kaip už šią klientę atsakinga teisininkė, jog ieškovė buvo atsakinga už avansinės sąskaitos nurodytai klientei išrašymo kuravimą, atsiskaitymo koordinavimą, daro išvadą, kad šią klientę kuravo taip pat ieškovė, dėl to jai turėjo būti mokamas papildomas honoraras.

60. Pasak apeliantų, su AB „L“ tiesiogiai kontaktavo ir visus darbus priimdavo bei derindavo teisininkas R., kuriam papildomas honoraras nebuvo mokamas ir kuris darbus, susijusius su darbo teisės klausimais, pavedė atlikti ieškovei; ieškovė nebuvo traukiama į susirašinėjimą, siunčiant sąskaitas šiai klientei. Teisėjų kolegija apeliantų nurodytus teiginius laiko neįrodytais, nes byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų įvardijamo teisininko šiai klientei teiktas paslaugas. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent ieškovė buvo nurodyta kaip už šią klientę atsakinga teisininkė Kontoros vidinės apskaitos programoje, taip pat atsakinga už pavedimų priėmimą, jų įvykdymą ir atsiskaitymą prieš klientę, teikė klientei pasiūlymus dėl teisinių paslaugų teikimo pagal jos poreikius.

61. Apeliantų teigimu, VĮ N. kuravo ir su ja tiesiogiai bendravo atsakingas partneris C., kuris skirstė darbus teisininkams atskiruose projektuose. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija nesutinka, nes, visų pirma, VĮ N. vadovas S., kuris sudarė teisinių paslaugų sutartį su Kontora ir šiai teikė teisinių paslaugų užsakymus, raštu patvirtino, kad pagrindinis kontaktinis asmuo Kontoroje buvo ieškovė, o ne C.. Tapačias aplinkybes raštu patvirtino ir VĮ N. direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams T.. Antra, Kontoros vidinės apskaitos programoje ieškovė nurodoma kaip už šią klientę atsakinga teisininkė. Trečia, ieškovė pateikė į bylą duomenis – susirašinėjimą su nurodyta kliente, kuris patvirtina, kad būtent ieškovė buvo šios klientės kontaktinis asmuo Kontoroje, į kurią klientė kreipdavosi visais teisiniais klausimais; ieškovė vadovavo komandos darbui, paskirstydavo jai darbus, tikrino komandos atliktų darbų eigą bei kokybę; buvo atsakinga už sąskaitų išrašymą ir jų apmokėjimo kuravimą. Šias aplinkybes iš dalies pripažįsta ir patys atsakovai, apeliaciniame skunde nurodydami, kad ieškovė atliko nemažai darbų, susijusių su darbo teisės klausimais, taip pat, jog su dalimi šios klientės darbuotojų ieškovė bendravo tiesiogiai. Ketvirta, apeliantų argumentas, kad VĮ N. buvo viena didžiausių Kontoros klienčių, su kurios projektais dirbo daug teisininkų, kuriems reikėjo taip pat mokėti honorarą, todėl papildomas honoraras už šios klientės kuravimą nebuvo mokamas, akivaizdžiai neatitinka Susitarimo nuostatų; tokia papildomo honoraro mokėjimo sąlyga laikytina neįrodyta.

62. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus dėl 7 kontoros klientų kuravimo, konstatuoja, kad apeliantai nepagrindė savo įrodinėjamos pozicijos, jog ieškovė šių klientų nekuravo; ieškovė įrodė egzistavus visų ginčo klientų kuravimo faktą.

63. Įvertinus, kad ieškovė ginčo klientus, įskaitant ir aukščiau aptartus 7 klientus, kuravo, tai lėmė pagal Susitarimą atsakovų pareigą mokėti ieškovei papildomą honorarą, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 45 853,41 Eur ieškovė gavo už Susitarime sulygtą Kontoros klientų (dalies jų projektų) kuravimą, todėl ši suma pagrįstai pripažintina lėšomis, gautomis vykdant sutartį, ir negali būti išreikalauta iš ieškovės kaip gauta be pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai ieškovė nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą, viena vertus, apeliantai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl teisingos (protingos) kainos už suteiktas paslaugas, todėl atsakovai peržengia apeliacijos ribas (CPK 312 straipsnis), kita vertus, nesant duomenų dėl netinkamų paslaugų suteikimo, bei Susitarime šalims aiškiai susitarus dėl papildomo honoraro dydžio, nenustačius ieškovės piktnaudžiavimo, toks argumentas nepagrįstas.

64. Nors apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas suabsoliutino sutartinių santykių buvimą tarp šalių, neįvertindamas aplinkybės, jog ieškovė pateikė Kontoros buhalterijai neteisingą informaciją dėl ginčo klientų (projektų) kuravimo derinimo su partneriais, tačiau tokie apeliantų argumentai laikytini nepagrįstais, nepagrindžiančiais nepagrįsto praturtėjimo kaip savarankiško prievolės atsiradimo pagrindo bei kaip subsidiaraus asmens teisių gynimo būdo vertinimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patys atsakovai procesiniuose dokumentuose ieškovei išmokėtas sumas (išskyrus pagrindinį honorarą) laikė pagal Susitarimą mokėtino papildomo honoraro avansu, t. y. šalis siejusių sutartinių teisinių santykių elementu, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią aplinkybę, kuri neabejotinai patvirtina, kad tarp šalių ginčas kilo iš juos siejusių sutartinių santykių, pagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto ir dėl šios priežasties.

65. Apibendrindama motyvus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė faktines bei teisines aplinkybes, atskleidė šalių ginčo dėl jų tarpusavio atsiskaitymų esmę, dėl to šioje dalyje priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinių paslapčių panaudojimo

66. Apeliantai skunde teigia, kad ieškovė po Sutarties nutraukimo, pasinaudojusi Kontoros komercine paslaptimi (konfidencialia informacija) apie Kontoros klientą, perėmė Kontoros klientą G. ir teikė jam teisines paslaugas, taip pažeisdama ir sąžiningos konkurencijos nuostatas.

67. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apeliantų nurodomą informaciją apie Kontoros klientą laikė profesine paslaptimi, o ne komercine, bei nusprendė, kad ieškovė, teikdama teisines paslaugas G., neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

68. Šalys Sutarties 5.1 papunktyje susitarė, kad ši Sutartis ir visa su ja arba su Kontoros veikla ar klientais susijusi informacija (įskaitant informaciją apie klientus, jų pavadinimus ir adresus, klientų bylas, pavedimus, užduotis, atliekamus darbus, klientų patikėtus dokumentus ar jiems rengiamus dokumentų projektus, susirašinėjimą su klientais, klientų kontaktus ir pan.), taip pat informacija, įgyta Kontoros veikloje yra konfidenciali ir gali būti teisininko atskleista tik įstatymų reikalaujamais atvejais ir tvarka. Teisininkas neturi teisės tokios informacijos naudoti jokiems kitiems tikslams, išskyrus teisinių paslaugų teikimą bei kitą su jo darbu Kontoroje susijusią veiklą.

69. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 45 punktas). Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014). Kitaip tariant, duomenys apie ieškovo klientus gali būti pripažinti komercine paslaptimi, jei ieškovas įrodo, kad konkretūs duomenys buvo jo sukaupti dedant atitinkamas pastangas, dėl ilgamečių ryšių su atitinkamu klientu (klientais), turi komercinę vertę, o konkurentui būtų sunku gauti tokią informaciją pačiam neinvestavus pakankamai laiko ir pastangų. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tam tikra su klientais susijusi informacija (pvz., darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai, geroji praktika) gali tapti neatsiejama su klientais tiesiogiai dirbusių darbuotojų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi ir dėl šios priežasties nepripažįstama komercine paslaptimi pagal CK 1.16 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-8232023 67 punktas).

70. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantai nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde neįvardijo, kokie konkrečiai vertingi duomenys apie Kontoros klientą G., kurie nėra vieši ir negali būti lengvai gaunami, jų buvo kaupiami, saugomi ir ieškovės galėjo būti neteisėtai panaudoti (kur konkrečiai panaudoti), apsiribodami abstrakčia nuoroda, jog ieškovė po Sutarties nutraukimo, pasinaudojusi Kontoros komercine paslaptimi (konfidencialia informacija) apie įvardijamą Kontoros klientą, perėmė klientą G. ir teikė jam teisines paslaugas, taip pažeisdama sąžiningos konkurencijos nuostatas. Nors tam tikri duomenys apie klientus išties gali būti pripažinti komercine paslaptimi (žr. šios nutarties 69 punktą), vien faktas, kad ieškovė po Sutarties nutraukimo teikė paslaugas aptariamam klientui, pats savaime negali būti laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šį klientą sudarančios informacijos turėjimo patvirtinimu ir (ar) juo labiau tokios informacijos panaudojimu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų apie tai, kad teisinių paslaugų santykius tarp ieškovės ir G. būtų nulėmę Kontoros žinioje buvę duomenys (informacija) apie šį klientą, todėl aptariama situacija visiškai atitinka Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą fundamentalią asmens teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. Priešingas aiškinimas ne tik neatitiktų konfidencialios informacijos teisinės apsaugos tikslų (nagrinėjamu atveju saugoti tik tą Kontoros informaciją, kuri yra jos įdėtų pastangų rezultatas, todėl konkurentai gali siekti ją nesąžiningai panaudoti, pasilengvindami konkuravimo rinkoje sąlygas), bet ir lemtų, kad bet koks bendradarbiavimas su Kontoros klientais, jei tokį bendradarbiavimą vykdo buvusi Kontoros advokatė, būtų prilyginamas neteisėtam komercinės paslapties (konfidencialios informacijos) panaudojimui, taip nepagrįstai apribojant sąžiningą konkurenciją rinkoje ir pažeidžiant draudimą riboti konstitucinę teisę pasirinkti darbą ar verslą kitaip nei įstatymų nustatyta tvarka (sudarius nekonkuravimo susitarimą, kurio šalys nebuvo sudariusios).

71. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo ir ieškovės pozicijoms, kad nagrinėjamai situacijai netaikytinos KĮ normos, nes tiek bylos šalis, tiek jas su trečiaisiais asmenimis sieja teisinių paslaugų teikimo santykiai, kurie nepatenka į ūkinės veiklos vykdymą, kaip tai apibrėžta KĮ 3 straipsnio 24 punkte, atitinkamai ir į KĮ taikymo sritį (KĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 21, 22, 24 punktai).

72. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas ieškovės veiksmų po Sutarties nutraukimo, teikiant teisines paslaugas G., neteisėtais profesinės paslapties atskleidimo ir (ar) tokios informacijos apie klientą panaudojimo veiksmais, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, o apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjama priešingai, yra teisiškai nepagrįsti. Į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skundo argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

73. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami paslaugų teikimo sutartiniai santykiai, nepagrįsto praturtėjimo instituto bei nesąžiningos konkurencijos, pasinaudojus komercine paslaptimi (konfidencialia informacija), santykiai, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliantų (atsakovų) apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

74. Nors nagrinėjamu atveju yra tenkintas apeliantų (atsakovų) procesinis prašymas dėl bylos pripažinimo nevieša, tačiau jų apeliacinis skundas iš esmės yra atmestas, dėl to atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

75. Ieškovė prašė iš atsakovų lygiomis dalimis priteisti 5 959,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (5 870 Eur) ir už prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą (89,25 Eur); pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, darbų ataskaitą, mokėjimo nurodymus, patvirtinimą apie sąskaitų apmokėjimą); nurodė, kad atsakovais savo pobūdžiu sudėtingoje byloje yra trys profesionalūs teisininkai advokatai, kurie pateikė itin didelės apimties apeliacinį skundą, dėl to ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos laikytinos protingomis, pagrįstomis ir priteistinomis.

76. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

77. Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

78. Teisėjų kolegija su nurodytais ieškovės argumentais dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio sutinka tik iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši byla išties vertintina kaip pakankamai didelės apimties, kadangi byloje gausu faktinių aplinkybių, atsakovų procesiniu statusu dalyvauja trys asmenys. Kita vertus, byloje nebuvo nagrinėjami visiškai nauji ar išskirtiniai teisiniai klausimai, kurie įprastai nagrinėjami tokio pobūdžio bylose. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ieškovei priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį sumažinti, Rekomendacijose nustatytais rekomenduojamais priteisti maksimaliais dydžiais.

79. Kadangi ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį 2 623,66 Eur ((2 018,20 Eur (užpraėjusio, t. y. 2023 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis)) x 1,3 (už atsiliepimą į apeliacinį skundą, Rekomendacijų 8.11 punktas)), ieškovei iš atsakovų priteisiama 2 623,66 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; pagal Rekomendacijų 8.17 punktą už kitų, nei nurodyta Rekomendacijų 8.16 punkte, dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 201,82 Eur ((2 018,20 Eur (užpraėjusio, t. y. 2023 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis)) x 0,1 (už atsiliepimą į apeliacinį skundą, Rekomendacijų 8.17 punktas)), todėl nuspręstina, kad ieškovės patirtos išlaidos už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą (89,25 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, dėl to šios išlaidos iš atsakovų priteisiamos visa apimtimi; iš viso ieškovei iš kiekvieno atsakovo priteisiama po 904,30 Eur (2 623,66 + 89,25 / 3) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pripažinti civilinės bylos Nr. e2A-160-450/2024 medžiagą nevieša.

Priteisti ieškovei D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš kiekvieno atsakovų A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 904,30 Eur (devynis šimtus keturis eurus 30 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.