- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-307-744/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10864-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- A. V.
- Nukentėjusysis
- G. B.
- Advokatai
- Valdas Kairys
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 4 mėnesiams; iš nuteistojo A. V. priteista nukentėjusiosios G. B. naudai 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2023 m. kovo 26 d. apie 22.39 val., būdamas (duomenys neskelbtini), tyčia G. B. sugriebdamas už plaukų kasos ir juos tempdamas, o pastarajai griūnant ant žemės ir susižalojant dešinės kojos kelį, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, puodeliu G. B. spausdamas ties lūpa ir nosimi, o pastarajai bandant atsistoti nuo žemės, jis toliau tęsė savo nusikalstamą veiką ir rankos kumščiu tris kartus suduodamas smūgius į dešinę veido pusę, G. B. lenkiantis į priekį, jis toliau tęsė savo nusikalstamą veiką sugriebdamas pastarajai už plaukų, juos pešdamas, atversdamas jai galvą, vieną kartą spirdamas į dešinės pusės raktikaulį, tai yra šiais savo veiksmais padarydamas G. B. kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, apatinės lūpos gleivinėje ir dešinio kelio priekiniame paviršiuje, taip G. B. sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, sumažinant jos dydį, arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pripažino ir tą patvirtina jo apklausų protokoluose užfiksuoti duomenys. Nors jo ir nukentėjusiosios nurodyta įvykių eiga truputį skiriasi, tačiau jis neneigia, kad aktyviais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, visus specialisto išvadoje nurodytus nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus pripažįsta, niekada neneigė juos padaręs. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis – priešingai nei nurodė teismas, užsienio valstybėse jis nėra teistas nei už vairavimą apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, nei už vagystes.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo A. V. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas Valdas Kairys prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, paskirti A. V. švelnesnę bausmę, negu laisvės atėmimas, arba taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 75 straipsnio nuostatas ir A. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Prokuroras Arūnas Gailius prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018). Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. V. savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, kelia tik bausmės individualizavimo klausimą – prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę sumažinant jos dydį arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Dėl nuteistajam A. V. paskirtos bausmės
6. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019).
7. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam A. V. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.
8. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimą 4 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad A. V. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, yra ne kartą baustas administracine tvarka, nusikalto būdamas vieną kartą teistas, esant neišnykusiam teistumui už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, padarytą panaudojant smurtą. Pirmosios instancijos teismas A. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog A. V. yra ne kartą teistas už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas, įskaitant eismo taisyklių pažeidimus, vairavimą apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, vagystes.
9. Savo apeliacinio skundo reikalavimą sušvelninti jam paskirtą bausmę, sumažinant jos dydį, arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nuteistasis A. V. iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors, nuteistojo teigimu, jis esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pripažino, tačiau sutikti su šiuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų ir panašiai). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-54-677/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-49-495/2022, 2K-28-628/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.).
10. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. V. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino tik iš dalies, nurodė, kad smūgių į veidą nukentėjusiajai nesudavė, pastarajai į veidą įrėmė ir spaudė kumštį, o ne puodelį (1 t., b. l. 140–141; 2 t., b. l. 15–16), nors byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad A. V. įvykio metu spaudė puodelį nukentėjusiajai G. B. ties lūpa ir nosimi bei kumščiu tris kartus sudavė nukentėjusiajai smūgius į dešinę veido pusę. Be to, A. V. viso proceso metu kritiškai savo elgesio nevertino, neišgyveno dėl padarytų veiksmų ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių, pavyzdžiui, atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą, atsiprašyti nukentėjusiosios. Priešingai, teisiamojo posėdžio metu A. V. nurodė, kad jis su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu nesutinka visiškai ir atsisako jį atlyginti, nukentėjusiosios neatsiprašė (2 t., b. l. 15–16). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo A. V. dalinio kaltės pripažinimo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
11. Kadangi A. V. jam inkriminuotą tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus ir teistumui už juos neišnykus, tai yra būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismas tai pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad A. V. yra teistas tik vieną kartą, suklydo, nes iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ir ĮKNR) duomenų išrašo matyti, kad jis praeityje teistas net aštuonis kartus: 1) Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. kovo 28 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams; 2) Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 278 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį subendrinta bausme – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams; 3) Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, su 1/3 dalimi turto konfiskavimu; 4) Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. liepos 4 d. nuosprendžiu, nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), 181 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 5 metams 8 mėnesiams; 5) Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams; 6) Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 245 straipsnį 20 MGL dydžio bauda; 7) Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 3 metams 10 mėnesių ir 20 MGL dydžio bauda; 8) Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnį (trys veikos) subendrinta bausme – 90 parų areštu (2021 m. sausio 29 d. paleistas iš pataisos įstaigos, atlikus bausmę) (1 t., b. l. 90–101, 103–110). Pažymėtina, kad teistumas nei pagal vieną iš paminėtų nuosprendžių nėra išnykęs (BK 97 straipsnio 1, 3 dalys).
12. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies formuluotė, jog jis anksčiau teistas ir už užsienio valstybėje padarytas nusikalstamas veikas, yra netiksli. Nors byloje esančiame ĮKNR duomenų išraše nurodyta, kad A. V. Didžiojoje Britanijoje baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus ir vagystes, tai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad minėtoje užsienio valstybėje įvykdytos įstatymo uždraustos veikos Lietuvos Respublikoje užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, o ne, pavyzdžiui, administracinę atsakomybę. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 97 straipsnio 1 dalį turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą ne E. S. valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o šiuo atveju tokių duomenų byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra patikimų duomenų, kad A. V. Didžiojoje Britanijoje buvo baustas už vairavimą apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, nes minėtame ĮKNR duomenų išraše nurodyta, kad A. V. minėtoje valstybėje baustas už vairavimą neblaiviam arba apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, todėl galimai jis buvo nubaustas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, o ne apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad minėta netiksli formuluotė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nesudaro pagrindo keisti minėtą procesinį sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, pagrįstai atsižvelgė ir į jo nubaudimą užsienio valstybėje, kaip nuteistąjį charakterizuojančią aplinkybę.
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai A. V. atžvilgiu bus pasiekti tik paskyrus jam griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmių rūšį – terminuotą laisvės atėmimą (BK 50 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam A. V. buvo skirtos ir švelnesnės bausmės, negu terminuotas laisvės atėmimas, tai yra bauda, areštas, taip pat buvo skirtas ir laisvės atėmimas, šios bausmės vykdymą atidedant, tačiau akivaizdu, kad nuteistasis tinkamų išvadų iš to nepadarė ir bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, nesutrukdė jam daryti naujų nusikalstamų veikų. Paminėtina ir tai, kad nuteistasis A. V. praeityje teistas ir už sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis) padarymą, o taip pat už viešosios tvarkos pažeidimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiųjų atžvilgiu. Paskutiniu Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu A. V. būtent ir buvo nuteistas už trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, padarymą (šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistasis atliko tik 2021 m. sausio 29 d.). Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo manyti, kad paskyrus nuteistajam A. V. švelnesnę bausmę, negu terminuotas laisvės atėmimas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams, dydžiu yra ne tik mažesnė negu BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, kuris yra 7 mėnesiai ir 15 dienų, bet ir artima BK 50 straipsnio 2 dalyje nustatytai minimaliai 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmei, todėl teigti, kad nuteistajam A. V. paskirta bausmė per griežta ir ją švelninti, mažinant bausmės dydį, taip pat nėra pagrindo.
14. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).
15. Skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu padarius vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalis (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir nubaustas laisvės atėmimu 4 mėnesiams, todėl egzistuoja formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad A. V. naują smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas anksčiau teistas net aštuonis kartus, iš jų tris kartus teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiųjų asmenų atžvilgiu, du kartus teistas už sunkių nusikaltimų įvykdymą, nusikalto neišnykus teistumui, praėjus tik dvejiems metams po jo paleidimo iš bausmės atlikimo vietos, yra daug kartų baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 111–126), baustas užsienio valstybėje, niekur nedirba (1 t., b. l. 128), konstatuotina, kad nuteistasis tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų bei baustumų nedaro, kritiškai savo elgesio nevertina, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Esant visumai nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Dėl to nuteistojo gynėjo advokato Valdo Kairio baigiamosiose kalbose išsakytas prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir A. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėti netenkinamas.
16. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu A. V. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir švelninti jam paskirtą bausmę nėra pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
17. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 24 d. nutartimi (2 t., b. l. 44) nuteistajam A. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys. Šiaulių apygardos teisme 2023 m. gruodžio 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma Nr. APD-2023-16483, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 100 Eur išlaidų (2 t., b. l. 45). Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad A. V. yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis yra sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma bei gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (2 t., b. l. 46-47), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo A. V. valstybės naudai 100 Eur (vieną šimtą eurų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.