Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jorūnės Pukinskienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) L. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Z. ieškinį atsakovei L. S. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu po dovanotojo mirties ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Zarasų rajono 2-ojo notaro biuro notaras R. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.9. S. P., sirgdama nustatytomis ligomis, negalėjo įvertinti jai sakomų dalykų, jos priimami sprendimai gali būti nepagrįsti, neapgalvoti, toks asmuo nenumato pasekmių, negali apmąstyti visų sandorio aplinkybių, negali suprasti sandorių esmės, jam lengva daryti įtaką. Net ir sudarydamas smulkius sandorius toks asmuo gali padaryti klaidų.

7.11. Pagrindo abejoti eksperto išvada ir joje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuotais faktai nėra. Išvada yra labai nuosekli, joje labai aiškiai nurodoma kaip buvo prieita prie išvadoje nurodytos kategoriškos išvados, kokie duomenys nustatyti, kokie dokumentai įvertinti, kokios ligos nustatytos, kas lėmė S. P. būseną ginčijamo sandorio sudarymo metu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

8. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

12. Kiekvienas sandoris turi ne tik neprieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, bet ir atitikti jo sudarytojo sąmoningą laisvą valią (CK 6.156 straipsnis, 6.157 straipsnis). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, kurios neveikia jokios išorinės aplinkybės, įskaitant fizinę ar ekonominę priklausomybę nuo kitų asmenų (CK 1.64 straipsnis).

13. CK 1.89 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Spręsdamas dėl tokiu pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, kitų veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018). Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017).

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylų, kuriose CK 1.89 straipsnio pagrindu, ginčijami mirusio asmens sudaryti sandoriai, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad tokio asmens gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, betarpiškai neišklausant jo paties, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie tokio asmens sveikatos būklę.

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2023 m. kovo 3 d. buto dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 494, sudarytą tarp S. P. (dovanotojos) ir L. S. (atsakovės) CK 1.89 straipsnio pagrindu bei taikė restituciją. Skundžiamame sprendime konstatuota, jog S. P. turėjo progresuojančių sveikatos sutrikimų, kurie sąlygojo ir psichinės sveikatos būklę, dėl ko ji nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė byloje surinktų įrodymų visumos analize, tam tarpe ir atliktos teismo ekspertizės išvadomis, bei teismo posėdyje apklaustos teismo ekspertės paaiškinimais, tai vertinant byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių, liudytojų parodymų kontekste.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama dovanojimo sutartis kaip sandoris turi valios trūkumą, nes S. P., sudarydama ginčo dovanojimo sutartį, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, todėl toks sandoris pagrįstai pripažintas negaliojančiu ab initio. Teisėjų kolegija toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų bei pažymi svarbiausias nagrinėjamiems klausimams aplinkybes.

17. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

18. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

19. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 14 punkte, CK 1.89 straipsnio pagrindu ginčijant mirusio asmens sudarytus sandorius, viena iš pagrindinių įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada. Pažymėtina, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis) ir pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020).

20. Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina, arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos, arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymo. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

21. Iš byloje pateikto 2024 m. spalio 28 d. – lapkričio 7 d. ekspertizės akto Nr. 82TPK-10/2024 (el. b. 2 t., b. l. 78–88) matyti, kad teismo psichiatrai ekspertai V. M. ir M. J., atlikę pomirtinę S. P. psichiatrijos ekspertizę, padarė tokias išvadas: turimi duomenys iš tiriamosios medicininių dokumentų rodo, kad (duomenys neskelbtini) diagnozė S. P. buvo nustatyta jau 2020 m. rugsėjo mėnesį, gydant psichiatrijos ligoninėje – t. y. 3 metai iki dovanojimo sutarties pasirašymo 2023 m. kovo 3 d. bei pakartotinai patvirtinta praėjus 2 mėnesiams po to – 2023 m. gegužės mėnesį. Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) vystymosi priežastis ir būklės dinamikos dėsningumus, galima padaryti pagrįstą išvadą, kad tiriamoji S. P. nuo 2020 m. sirgo (duomenys neskelbtini), kuri 2023 m. kovo mėnesį neišvengiamai jau buvo ženkliai progresavusi. Pažymėtina ir tai, kad tiriamoji negavo jai psichiatrų rekomenduoto antipsichozinio gydymo dėl jai 2020 m. nustatyto (duomenys neskelbtini), kas tikėtinai nulėmė tai, kad ji tęstinai sirgo (duomenys neskelbtini), kuris neišvengiamai neigiamai veikė jos mąstymą ir daromus sprendimus. Visi šie išdėstyti duomenys leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad S. P. 2023 m. kovo 3 d., pasirašydama dovanojimo sutartį, sirgo (duomenys neskelbtini), dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Taip pat nustatoma, kad S. P. 2023 m. kovo 3 d., pasirašydama dovanojimo sutartį, tikėtinai sirgo ir (duomenys neskelbtini), dėl ko ji taip pat negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti.

22. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje dalyvavusi teismo psichiatrė ekspertė V. M. pateiktą išvadą palaikė. Atsakydama į klausimą, ar kiti asmenys, neturintys specialių medicininių žinių, galėjo nesuprasti, jog S. P. turi psichinės sveikatos sutrikimų, galinčių lemti jos priimamus sprendimus, paaiškino, jog tam tikros asmens būdo savybės gali slėpti tokius sutrikimus, pvz., humoro jausmas, tvirtos nuomonės turėjimas ir kt., kas ir buvo būdinga S. P., atsižvelgiant į liudytojų parodymus.

23. Atsižvelgiant į tai, kad pomirtinę S. P. teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę teismo ekspertai ekspertizės akte suformulavo kategoriškas išvadas, jas argumentuotai pagrindė teismo posėdžio metu viena iš ekspertų, todėl ekspertizės aktas pripažintinas byloje tiesioginiu įrodymu. Svarbu paminėti, kad ekspertizės akte nesiremiama liudininkų parodymais dėl didelio jų netikslumo, nurodant aplinkybių laiką, bei esant pakankamai tiriamosios medicininių dokumentų kiekiui. Kartu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė ir įvardijo priežastis, kodėl nesiremia byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymų, t. y. kad jie nenurodė reikšmingų aplinkybių ir su ginčo šalimis yra susiję giminystės ar socialiniais santykiais.

24. Šiame kontekste pažymėtina, jog vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Dažnu atveju, liudytojo (kaip ir ginčo šalių ar trečiųjų asmenų) parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Dėl nurodytų aplinkybių, asmenų liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

25. Apeliaciniame skunde pateiktos kritinės pastabos ekspertizės aktui, pirmosios instancijos teismo atliktam liudytojų paaiškinimų, dovanotojos būsenos, sudarant ginčo sandorį kontekste, vertinimui, atmestinos kaip nepagrįstos. Sutiktina su skundžiamo sprendimo išvada, kad, viena vertus, atsakovės akcentuojamų liudytojų paaiškinimai yra giminystės ryšiais ar socialiai susiję su bylos šalimis, be to, jie iš esmės negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti dovanotojos sugebėjimų suvokti savo veiksmus ir jų reikšmę dovanojimo sutarties sudarymo metu bei išreikšti tikrąją savo valią dėl dovanojimo sutarties turinio. Liudytojai didesnį dėmesį skyrė dovanotojos asmenybės apibūdinimui, tad šie duomenys pernelyg nutolę, kad leistų spręsti apie dovanotojos psichinę būseną sandorio sudarymo metu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad atsakovė byloje nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų abejoti atliktos ekspertizės išvadų teisingumu bei leistų daryti kitokias išvadas negu nurodyta ekspertizės akte. Be deklaratyvių apeliaciniame skunde dėstomų abejonių byloje nėra duomenų, kad ekspertizę atlikę ekspertai būtų analizavę netinkamą medicininę dokumentaciją, taikę netinkamus medicininius tyrimo metodus. Aplinkybė, kad teismo ekspertai, atlikdami ekspertizę, nevertino liudytojų parodymų, laikytina nereikšminga, nes dėl liudytojų giminystės ar socialinių santykių su ginčo šalimis, jų parodymų, esant kategoriškoms ekspertizės išvadoms, pagrįstai nevertino ir pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad teisinio pagrindo byloje nesivadovauti ekspertizės aktu nebuvo.

26. Tuo tarpu iš notaro R. K. paaiškinimų nustatyta, kad bendravimas su dovanotoja buvo trumpalaikis, formaliai, pagal numatytą procedūrą įsitikinus, kad nėra apribojimų tvirtinti sandorį. Epizodiškai pamatant asmenį ir trumpai su juo pabendraujant galimybės gauti duomenis dėl dovanotojos psichinės sveikatos būklės yra ribotos. Atsakovės teiginiai, kad notaras turi profesinių žinių tokio pobūdžio atpažinimui, ar praktinių įgūdžių, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Akivaizdu, kad apie asmens psichinę būseną notaras, kaip teisininkas, asmeniui nesant pripažintam neveiksniu, sprendžia tik epizodiškai pabendravęs su notarinį veiksmą norinčiu atlikti asmeniu. Vien tai, kad notaras vertino, jog kliūčių tvirtinti ginčo dovanojimo sutartį nėra, ar kad atsakovė nesutinka su ekspertizėje atliktu vertinimu, nėra teisinis pagrindas teismo psichiatrijos ekspertizės aktą vertinti kaip turintį trūkumų, pagrįstą subjektyvia ekspertų nuomone, ar grįstą klaidingais duomenimis ir aplinkybėmis.

27. Pabrėžtina, kad teismo nutartimi ekspertams buvo suformuotas aiškus ekspertinio tyrimo dalykas ir pateikti konkretūs klausimai. Ekspertai detaliai ir chronologine seka išanalizavo teismo pateiktus medicininius dokumentus, jai diagnozuotų sveikatos sutrikimų pobūdį, gydymo eigą. Ekspertų išvada, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu S. P. konstatuojama įgyta liga ir kad ji tuo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, yra pagrįsti jos medicininiuose dokumentuose fiksuotu pacientės būklės vertinimu konkrečiu, ginčui aktualiu laikotarpiu, bei diagnozuotais sveikatos sutrikimais, jų priežastimis ir vystymosi eiga, kurie reikšmingi asmens psichinės būsenos sandorio sudarymo metu vertinimui. Palikėjai diagnozuotų sveikatos sutrikimų eiga, nesuponuoja vertinimo, kad jos psichinė būklė pablogėjo staiga, ir tik po dovanojimo sutarties sudarymo. Kaip minėta, (duomenys neskelbtini) diagnozė dovanotojai diagnozuota jau 2020 m. rugsėjo mėnesį, ją gydant psichiatrijos ligoninėje, t. y. 3 m. iki dovanojimo sutarties sudarymo, bei pakartotinai būklė įvertinta praėjus 2 mėnesiams po sutarties sudarymo 2023 m. gegužės mėnesį, kai nustatyta ženkliai progresavusi liga. Tai patvirtina jog sudarydama ginčo dovanojimo sutartį S. P. jau negalėjo kritiškai, racionaliai bei objektyviai įvertinti sudaromo sandorio teisinių pasekmių, t. y. laisvai išreikšti savo valią. Atsižvelgiant į tai, nėra paneigtas ekspertizės akto vertinimas, kad S. P. dovanojimo sutarties sudarymo metu (2023 m. kovo 3 d.) sirgo eile somatinių ligų ir (duomenys neskelbtini), dėl ko negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

28. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, sprendžiant dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) turi būti atsižvelgta ne tik į duomenis apie asmens būseną ginčijamo sandorio sudarymo metu, bet ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-2019/2017). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys neleidžia sutikti su pateikto apeliacinio skundo argumentais, kad sudaryta dovanojimo sutartis nepažeidė dovanotojos interesų bei buvo sudaryta jos naudai.

29. Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dovanojimo sutartis pagal savo pobūdį ir esmę apskritai negali būti vertinama pagal sandorio naudingumo kriterijų, nes ji dovanotojui paprastai visada yra ekonomiškai nenaudinga. Tačiau sudarant dovanojimo sutartį svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti konkrečius motyvus ir tikslus. Todėl būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti dalį savo turto būtent apdovanojamo asmens nuosavybėn ir ar tikrai siekė nustatyti kitas dovanojimo sutarties sąlygas (nagrinėjamu atveju – dovanoti vienintelį dovanotojos turimą butą atsakovei, nustatant dovanotojai uzufruktą).

30. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių bei liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės santykiai su dovanotoja buvo artimi. Ieškovė yra dovanotojos podukra, o atsakovė – ilgametė kaimynė ir artima bičiulė. Nors ieškovė gyveno kitame mieste – Vilniuje – ir pati turi negalią, kas objektyviai ribojo jos galimybes teikti kasdienę priežiūrą, byloje nustatyta, kad ji nuolat palaikė ryšį su dovanotoja: su ja reguliariai bendraudavo telefonu, kelis kartus per metus lankydavosi, padėdavo buityje, parveždavo iš gydymo įstaigų. Tuo tarpu atsakovė, kaip patvirtino tiek pati ieškovė, tiek kiti liudytojai (kaimynai), padėdavo dovanotojai kasdienėje veikloje – su vaistais, maistu, buitine priežiūra. Taigi abi šalys vienaip ar kitaip prisidėjo prie dovanotojos gerovės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į reikšmingą faktą byloje, kad S. P. dar 2004 m. liepos 1 d. buvo sudariusi testamentą, kuriuo visą savo turtą, įskaitant ginčo butą, paliko ieškovei (el. b. 1 t., b. l. 18–19). Šio testamento dovanotoja iki pat mirties nepakeitė. Teisėjų kolegija vertina, jog tai atspindi ilgalaikę ir aiškią dovanotojos valią dėl savo turto likimo po mirties – valią, kuri nebuvo formaliai pakeista, net ir susiformavus artimiems ryšiams su atsakove.

31. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybes. Atsakovė nurodo, kad 2022 m. pabaigoje dovanotoja išreiškė ketinimą padovanoti jai butą kaip padėką už rūpestį. Vis dėlto, objektyvios aplinkybės leidžia kritiškai vertinti šį motyvą. Visų pirma, po šio tariamo pareiškimo dovanotoja, kaip nurodo ir pati atsakovė, 2023 m. sausio mėnesį buvo paguldyta į ligoninę dėl (duomenys neskelbtini) problemų – tai rodo ne tik jos prastą sveikatos būklę, bet ir didesnį pažeidžiamumą. Antra, dovanotoja atsisakė sandorį sudaryti Ignalinoje, pas notarę, kuri 2004 m. tvirtino jos testamentą, o taip pat ir pas kitą notarą Ignalinoje, motyvuodama tuo, kad nenori laukti eilėje. Tačiau tokia pozicija prieštarauja anksčiau dovanotojos demonstruotam nuoseklumui – testamentas nebuvo keistas beveik 20 metų, o sudarytas taip pat Ignalinoje. Nepagrįstas skubėjimas ir pasirinkimas vykti į kitą miestą – Zarasus – nepaisant sveikatos problemų, kelia pagrįstų abejonių dėl tikrosios dovanotojos valios susiformavimo sąlygų. Papildomai kritiškai vertintina tai, kad dovanotoja nenorėjo, jog apie sandorio sudarymą sužinotų ieškovė, nors iki tol jų ryšys buvo artimas ir tęstinis. Ieškovė, kaip nustatyta, dar 2023 m. liepos mėnesį lankėsi pas dovanotoją, tačiau apie įvykusį turto perleidimą jai nebuvo pranešta. Tai kelia pagrįstų abejonių, ar dovanotoja tikrai veikė laisva valia, suvokdama sandorio teisinę reikšmę ir pasekmes savo turtui bei ieškovės paveldėjimui.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų šių aplinkybių visuma – ilgametė ir nuosekli valia išreikšta testamente, nepagrįstas skubėjimas keisti turto perleidimo formą, vengimas informuoti artimą šeimos narę, sveikatos būklė ir notarinių veiksmų pasirinkimo motyvai – leidžia daryti išvadą, kad ginčo dovanojimo sutartis neatitiko tikrosios dovanotojos valios. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad dovanotoja, sąmoningai ir aiškiai suprasdama savo veiksmus, netikėtai būtų nusprendusi visą turtą neatlygintinai perleisti atsakovei, taip visiškai ignoruodama anksčiau ilgus metus išreikštą siekį paveldėjimo teise palikti turtą ieškovei. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutarties pagrįstumo ir naudingumo pačiai dovanotojai.

33. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir minėtą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog S. P. dėl savo psichinės sveikatos būklės negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ginčo dovanojimo sutarties sudarymo metu, nustatė įvertinęs ne tik ekspertizės išvadą, bet visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir liudytojų parodymų esmę, taip pat ekspertės paaiškinimus, ir išvadą dėl jos buvimo padarė iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais akcentuojami atskiri įrodymai (atsakovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai), tačiau neįvertinamas ir neatskleidžiamas jų santykis su kitais byloje surinktais įrodymais, neįvertinama jų įrodomoji reikšmė atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat tiesiog nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis atsakovei nepalankiomis išvadomis, neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog S. P. 2023 m. kovo 3 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu dėl savo psichinės sveikatos būklės negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl tinkamai taikė ir aiškino CK 1.89 straipsnio 1 dalies nuostatas.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo šiam ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. kovo 24 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

37. Atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl atsakovės bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

38. Ieškovė nepateikė įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą, todėl jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.