Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. birželio 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei I. C. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas pripažino, kad vartojimo kredito sutarties sąlyga dėl 15 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė, todėl tokią sutarties nuostatą pripažino nesąžininga ir, atitinkamai, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys); atsižvelgdamas į tai, atmetė ieškinio reikalavimą dėl 15 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti šią teismo sprendimo už akių dalį ir reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinti.

Dėl vartojimo kredito sutarties sąlygos, nustatančios 15 proc. dydžio metines procesines palūkanas, atitikties sąžiningumo kriterijams

16. Palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

17. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

18. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

19. Atsižvelgiant į nurodytą, vartojimo kredito teisinių santykių atveju pagal įstatymą galėtų būti skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), jei šalys nebūtų susitarusios dėl kitokio dydžio procesinių palūkanų. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovės 2020 m. lapkričio 18 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. K662460822 bendrųjų sąlygų 6.6 papunktyje nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjai pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito Sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjai kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjai bus skaičiuojamos 15 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Taigi, pasinaudojant CK 6.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe šalims susitarti, šalių raštu sudarytoje Sutartyje nustatytos tris kartus didesnės – 15 proc. dydžio – metinės procesinės palūkanos, nei įtvirtintos įstatyme (5 proc.).

20. Kaip minėta, pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Vertinant ginčo atveju Sutartyje nustatytų 15 proc. dydžio procesinių palūkanų dydžio atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius). CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje. CK 6.228⁴ straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

21. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

22. Taigi, pirma, nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo šalių individualiai aptartos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020). Taigi, sutarties sąlygos pripažinimui individualiai aptarta nepakanka to, kad vartotojui būtų sudarytos sąlygos susipažinti su sutarties tekstu ir iš anksto iki sutarties pasirašymo sutarties tekstas būtų pateiktas vartotojui, tačiau svarbu nustatyti, kad vartotojas turėjo galimybę daryti realią įtaką sutarties turiniui, t. y. vartotojas turėjo realią galimybę derėtis ir galimybes keisti sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-1075/2023).

24. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Sutarties turinį bei sudarymo mechanizmą, darytina išvada, kad Sutarties sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, įtvirtinta Sutarties bendrųjų sąlygų skiltyje „Sutartinė atsakomybė“, yra standartinė, iš anksto ieškovės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta, todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai, kad nurodyta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakove, kad atsakovė būtų turėjusi galimybę daryti įtaką nustatant procesinių palūkanų dydį, ieškovė nesiėmė pareigos įrodinėti (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis), o tik apibendrintai nurodė, jog atsakovė su šia Sutarties sąlyga susipažino, suprato ir sutiko, šiuos teiginius grįsdama vien Sutarties pasirašymo faktu. Aplinkybės, kad Sutarties ginčo nuostatos buvo aptartos individualiai, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovė Sutartį sudarė savo valia ir pati prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus, įskaitant ir dėl 15 proc. procesinių palūkanų, duomenų, patvirtinančių, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, t. y. įrodymų, kad dėl Sutarties sąlygų vyko derybos ar susirašinėjimas, kad atsakovė turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, Sutartyje nurodyti atsakovės patvirtinimai apie tai, kad ji suprato Sutarties sąlygas, su jomis sutinka, pagrindo daryti išvadą, jog dėl Sutarties sąlygų vyko realios derybos, jog atsakovė turėjo realią galimybę daryti įtaką ginčo Sutarties sąlygų dėl procesinių palūkanų dydžio turiniui, taip pat nesudaro (CPK 185 straipsnis), todėl preziumuotina, kad Sutarties nuostatos dėl procesinių palūkanų dydžio šalių nebuvo individualiai aptartos (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

25. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovei neįrodžius, jog Sutarties sąlyga, apibrėžianti procesines palūkanas, buvo individualiai aptarta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, pagrįstai atliko Sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

26. Antra, kaip minėta, CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį, visas sutarties sudarymo metu buvusias bei jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis).

27. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar dėl vartojimo sutarties sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar (ir, prireikus – kiek) dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas). Šiame kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

28. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčo vartojimo kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 6.6 papunktyje įtvirtintas tris kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Kaip buvo minėta, procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą įprastą procesinių palūkanų dydį, laikomą pakankamu nurodytai paskirčiai atlikti, pripažintina, jog tris kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl palūkanų dydžio vartojimo teisiniuose santykiuose teisėtumo, turi būti įvertinta ne tik kredito gavėjo pareiga skolintis atsakingai, bet ir kredito davėjo pareiga atsakingai skolinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog 84 mėn. laikotarpiui sudaryta vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta skolininkei jos nevykdant jau po 27 mėn., leidžia pagrįstai abejoti kredito davėjos pareigos skolinti atsakingai vykdymo tinkamumu, o nurodyta Sutarties sąlyga kreditorė savo galimas rizikas siekė kompensuoti žymiai didesnėmis, nei nustatytomis įstatymo, procesinėmis palūkanomis. Toks procesinių palūkanų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir nustatančiu nepagrįstai didelę vartotojos (atsakovės) civilinę atsakomybę Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

29. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad 15 proc. dydžio procesinės palūkanos užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytinos neprotingai didelėmis. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, taip pat į CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią skolininko pareigą mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su Sutartyje įtvirtinta sąlyga, numatančia 15 proc. procesinių palūkanų dydį, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.

30. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nurodytą ginčo Sutarties nuostatą negaliojančia, iš esmės paneigė šalių susitarimo laisvę. Siekiant nepažeisti skaidrumo reikalavimo, svarbu aiškiai bei suprantamai išdėstyti sutarties sąlygas taip, kad vartotojas galėtų gauti esminę informaciją, leidžiančią suvokti ne tik tai, kokias teises ir pareigas jis įgis pasirašydamas sutartį, bet ir, remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais, numatyti potencialiai reikšmingus ekonominius padarinius, įvertinti prisiimamą riziką ir nuspręsti dėl sutarties sudarymo pagal konkrečias, verslininko iš anksto suformuluotas sąlygas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vertinant Sutarties sąlygos, įtvirtinančios 15 proc. procesinių palūkanų dydį atitiktį skaidrumo reikalavimui, nepakanka vadovautis formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, analizuojant šios sąlygos turinį vien pažodiniu aspektu. Nagrinėjamu atveju šios Sutarties sąlygos neskaidrumą lėmė tai, kad, ieškovei neįrodžius, jog ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje atsakovei buvo pateikta ir individualiai aptarta visa reikalinga informacija, turinti įtakos atsakovės įsipareigojimų apimčiai, taigi galinti lemti jos apsisprendimą sudaryti Sutartį, atsakovė neturėjo galimybės tinkamai įvertinti iš šios sąlygos kylančių, jai galimai reikšmingų ekonominių pasekmių ir sudarė Sutartį sau itin nenaudingomis sąlygomis. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Taigi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį ginčo Sutarties nuostatos nagrinėjamu atveju pripažintinos negaliojančiomis ir byloje netaikytinomis, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Dėl procesinių palūkanų (ne)priteisimo

31. Pripažinus Sutarties sąlygą nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, t. y. tokia sąlyga pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo. Kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos nustatymo sukeliamų teisinių padarinių, iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies („Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“) formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Banco Espanol de Credito SA prieš Joaquin Calderon Camino, C-618/10, 65 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje; tai reiškia, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio, ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Teisė negali ginti nesąžiningo asmens, o vartojimo sutarčių atveju pasekmėmis, taikytinomis sutarties sąlygą pripažinus nesąžininga, taip pat siekiama atgrasomojo poveikio, skatinant standartines vartojimo sutarčių sąlygas rengti taip, kad jos atitiktų sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimus vartotojo atžvilgiu, todėl nesąžininga pripažinta vartojimo sutarties sąlyga negalioja ir yra netaikytina, nepripažįstant teismui teisės spręsti dėl įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų nustatymo. Jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų, esančių vartojimo sutartyse, turinį, tokia galimybė panaikintų atgrasomąjį poveikį verslininkams netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu, nes jie vis dar ketintų naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jeigu jos turėtų būti pripažintos negaliojančios, vis dėlto sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo taip, kad būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai.

32. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus Sutarties bendrųjų sąlygų 6.6 papunktį, numatantį, kad vartojimo kredito gavėjai pažeidus prievolę laiku vykdyti mokėjimus pagal Sutartį ir dėl to vartojimo kredito davėjai kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, vartojimo kredito gavėjai bus skaičiuojamos 15 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytą sąlygą pripažino negaliojančia ab initio ir byloje netaikytina, todėl ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstai atmetė.

33. Pažymėtina, kad nors iš CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalių, 6.210 straipsnio 1 dalies nustatyto teisinio reglamentavimo išplaukia, kad, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, tačiau ši nuostata savo pobūdžiu yra dispozityvi – įstatyme įtvirtinto 5 proc. dydžio procesinės palūkanos mokėtinos tuo atveju, jei nėra šalių susitarimo dėl kitokio tokių palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju toks šalių susitarimas buvo, t. y. ginčo vartojimo kredito sutartyje buvo įtvirtintas 15 proc. dydžio procesinių palūkanų dydis. Ieškovė (apeliantė) ieškinyje prašė priteisti Sutartyje nustatytas 15 proc. dydžio procesines palūkanas. Kaip minėta, atitinkamą Sutarties sąlygą dėl nurodyto dydžio procesinių palūkanų pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ši sąlyga netaikytina. Teismai, kaip minėta, pripažinę sutarties sąlyga nesąžininga ir negaliojančia, privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl 15 proc. procesinių palūkanų nepriteisimo nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui aktualias materialinės teisės normas, spręsdamas dėl šalių sudarytos Sutarties sąlygų sąžiningumo nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl 15 proc. procesinių palūkanų palikus nepakeistą, ieškovės bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36. Ieškovė apeliaciniame procese patyrė 222 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos teisinei pagalbai. Apeliacinis skundas atmetamas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovės nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

37. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. birželio 1 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.