Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą pripažinimo, tretieji asmenys – Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir L. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

23. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. kovo 10 d. potvarkiu Nr. 301p pagal septintą priedelį ieškovei buvo suteiktas žemės sklypas individualių namų statybai Vaidotų apyl., Pagirių gyv. statybos kvartale, kurio projektinis Nr. 40 (e. t. 1, b. l. 11, 12). Iš byloje pateikto Vilniaus rajono projektavimo biuro prie architektūros skyriaus 1992 m. gegužės 28 d. sudarytos sklypo schemos matyti, jog ieškovei buvo išskirtas 0,15 ha dydžio žemės sklypas, nurodant sklypo Nr. 40 (e. t. 1, b. l. 51). 1992 m. rugpjūčio 25 d. ieškovė ir Vilniaus rajono savivaldybė sudarė ieškovei suteikto 0,15 ha ploto žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį (e. t. 2, b. l. 18, 19), patvirtintą notarine tvarka, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo pradėti individualią statybą per vienerius metus ir baigti per penkis metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos. Minėtos sutarties 3 punkte nustatyta, kad sutartis, patvirtinus ją notarine tvarka, įsigalioja po metų, jei per tą laiką paklojami namo pamatai. Į bylą pateiktas ieškovei skirtas 1992 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo pranešimas, kuriame nurodoma, jog pagal įkainojimo aktą ieškovės perkamo žemės sklypo pardavimo kaina sudaro 300 rub. valstybinis mokestis, 4 080 rub. sklypo kaina ir 354 rub. už paslaugas (e. t. 1, b. l. 28). 1997 m. balandžio 28 d. Vaidotų apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovas patvirtino ieškovei išskirto žemės sklypo Nr. 40 namų valdos Žemės sklypo ribų planą, kuriame atvaizduota ieškovei skirto žemės sklypo vieta individualių namų statybai skirtų sklypų masyve, taip pat patikslintas žemės sklypo dydis, nurodant, kad ieškovei skirto žemės sklypo Nr. 40 plotas sudaro 0,1513 ha (e. t. 2, b. l. 110, 111). Į bylą pateiktos deklaracijos, pranešimai, kvitai ir mokėjimo nurodymai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2017 m. ieškovė mokėjo mokesčius už ginčo sklypo nuomą (e. t. 1, b. l. 15–27). Taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 1503p 23 punktu buvo nuspręsta parduoti žemės sklypą privačiai namų valdai, esančiai Vaidotų apylinkėje, pagal priedėlį Nr. 22 (e. t. 2, b. l. 77). Vilniaus regioninis valstybės archyvas raštu nurodė, jog prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 1503p priedėlių nėra (e. t. 2, b. l. 56). Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2023 m. sausio 9 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FD-62-(14.49.140.) nustatyta, kad tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), yra valstybinės žemės plotas; pietinėje žemės ploto dalyje auga medžiai, šiaurinėje dalyje auga medžių ir krūmų želdiniai; tarp medžių pietinėje dalyje ir želdinių šiaurinėje dalyje matoma daugiametė sumedėjusi žolė; iš pažiūros žemės plotas nėra naudojamas, ūkinė veikla nevykdoma (e. t. 2, b. l. 95-102).

24. Pateiktu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti ieškovei teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą, skirtą jai 1992 m. kovo 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 301p, kurio projektinis Nr. 40, koordinatės ir plotas (1 512 kv. m) nustatytos UAB ,,Geovisata“ 2013 m. balandžio 12 d. parengtame žemes sklypo plane; panaikinti 2022 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 49VĮ-1367-(14.49.2 E.) dalis, kuriomis suprojektuotas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui toje pačioje vietoje, kur buvo sklypas, 1992 m. kovo 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 301p (projektinis Nr. 40) skirtas ieškovei. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Taigi, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti jos teisę įsigyti nurodytą valstybinės žemės sklypą.

25. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą, pabrėžtina, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šio teisinio reglamentavimo pobūdis yra imperatyvus; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2021). Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas, jų reguliavimas yra imperatyvus, todėl sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018).

26. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai teritorijų planavimo srityje turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1357-520/2018). Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjui jokių subjektinių teisių į ginčo žemės sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-969/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-616/2014).

27. Ginčui aktualiu metu, t. y. priimant sprendimus dėl ieškovės teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą, galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 8 punktas nustatė, jog supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai; miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra pasisakęs, jog tik esant tokiam individualiam teisės aktui (potvarkiui) yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalies – Valstybės – valia sudaryti tokią sutartį <...> nei dokumentų projektų, pagal teisės aktus reikalaujamų parengti iki leidimo pirkti žemę patvirtinimo potvarkiu, parengimas, nei faktinis mokėjimų už žemę priėmimas nėra reikšmingas įrodomasis faktas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2007).

28. Pagal bendrąją taisyklę, šalys, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, turi įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pagal kurią kiekviena privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12, 13 ir 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Taigi, tik iš įrodymų visumos (viseto) sprendžiama apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tuo tarpu bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, tačiau svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

29. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, teismo sprendimo motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo pirmiau aptarto teisinio reguliavimo ar teismų praktikos.

30. Pirma, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad byloje nėra pateiktas potvarkiu patvirtintas miesto (rajono) valdybos leidimas ieškovei įsigyti ginčo žemės sklypą privatinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į pirmiau aptarą imperatyvų valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisinių santykių reguliavimo pobūdį, taip pat į kasacinio teismo išaiškinimą, jog tik esant tokiam individualiam teisės aktui (potvarkiui) yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalies – Valstybės – valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai atsirastų teisė reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, o nei dokumentų projektų, pagal teisės aktus reikalaujamų parengti iki leidimo pirkti žemę patvirtinimo potvarkiu, parengimas, nei faktinis mokėjimų už žemę priėmimas nėra reikšmingas įrodomasis faktas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pateiktas reikšmingas ieškovės teisei įsigyti valstybinės žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis pripažinti įrodymas, patvirtinantis kitos sutarties šalies valią parduoti ieškovei valstybinės žemės sklypą. Dėl to, nesant duomenų apie potvarkiu patvirtintą miesto (rajono) valdybos leidimą ieškovei įsigyti ginčo sklypą, byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie vykusį ginčo žemės sklypo perdavimo ieškovei procesą nėra pakankami pripažinti ieškovės teisę įsigyti (pirkti) valstybinės žemės sklypą, skirtą jai 1992 m. kovo 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 301p.

31. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad, Žemėtvarkos tarnybai surašius sklypo įkainojimo aktą bei pirkimo-pardavimo sutarties projektą, šie dokumentai turėjo būti teikiami miesto (rajono) valdybai, kuri turėjo tvirtinti leidimą įsigyti žemės sklypą savo potvarkiu ir tik patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą siųsti pranešimą pirkėjai nurodydama sumą, kurią pirkėja privalo sumokėti už įsigyjamą sklypą, todėl, apeliantės teigimu, mokėjimo pranešimas turėjo būti išsiųstas jau po potvarkio priėmimo ir tikėtina, jog ieškovei potvarkiu, kurio priedelis nėra išlikęs, buvo leista įsigyti žemės sklypą, t. y. miesto (rajono) valdybos sutikimą ieškovė buvo gavusi; be to, apeliantės teigimu, įvertinus byloje esančius faktinius duomenis bei valstybinių institucijų veiksmus, o taip pat taisyklėse nurodytą veiksmų seką ieškovei siekiant sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad, atsiuntus mokėjimo pranešimą ieškovei, leidimas, įformintas potvarkiu, ieškovės atžvilgiu buvo priimtas. Šie ieškovės argumentai grindžiami prielaidomis ir hipotetiniais spėjimais, atsižvelgiant į sprendimų ginčo klausimais priėmimo tvarką bei procedūras, tačiau, kaip minėta, valstybinės žemės disponavimo teisinių santykių reglamentavimas yra imperatyvus ir pagal kasacinio teismo praktiką valiai sudaryti valstybinės žemės perleidimo sandorį išreikšti būtinas individualus teisės aktas (potvarkis), todėl, tokio nesant, buvusi valia sudaryti tokią sutartį negali būti įrodyta ir grindžiama prielaidomis. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas nepasisakė dėl reikšmingo įrodymo – potvarkio priedo – nebuvimo, nes iš teismo sprendimo turinio matyti, jog būtent dėl reikšmingų valstybinės žemės perdavimo procese priimtinų dokumentų nebuvimo ir buvo priimtas sprendimas atmesti ieškinį, atsižvelgiant į jau ne kartą minėtą imperatyvų tokio pobūdžio teisinių santykių reglamentavimą ir, atitinkamai, nesančią galimybę sprendimo grįsti prielaidomis.

32. Nurodytos išvados nepaneigia ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji sumokėjo už ginčo žemės sklypą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčui aktualiu laikotarpiu valstybinės žemės pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentavusios teisės normos nenustatė, kad nuosavybės teisės į perkamą valstybinę žemę įgijimas būtų išimtinai siejamas vien su sumokėjimu už šią žemę. Mokėjimas už perkamą valstybinę žemę buvo tik viena iš būtinųjų sąlygų nuosavybės teisei įgyti. Nuosavybės teisei į perkamą valstybinę žemę įgyti buvo būtina juridinių faktų visuma, iš jų ir subjektinės teisės pirkti valstybinę žemę turėjimas, kompetentingo asmens sprendimas leisti parduoti arba kitaip perleisti žemės sklypą, atitinkamų institucijų priimti administraciniai aktai dėl privatizuojamo valstybinės žemės sklypo dydžio ir ribų. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nebuvo pateikta įrodymų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu miesto (rajono) valdyba būtų priėmusi potvarkį dėl leidimo ieškovei pirkti ginčo žemės sklypą, todėl vien sumokėjimo už žemę faktas, mokėjimo pranešime ir kvituose nesant jokios nuorodos į ginčo žemės sklypą, nėra pakankamas ieškiniui tenkinti. Be to, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, iš į bylą pateiktų mokėjimo pranešimo ir mokėjimo kvitų (e. t. 1, b. l. 28, 29; t. 2, b. l. 22, 23) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog mokėjimai buvo atlikti už ginčo žemės sklypą, nes mokėjimo pranešime bei kvituose nėra nurodomas nei konkretus žemės sklypas už kurį mokama, nei kiti duomenys, leidžiantys identifikuoti, už kokį sklypą (numeris, plotas ir kt.) buvo atlikti mokėjimai. Byloje pateikti dokumentai prieštaringi, juose minimi skirtingi sklypų numeriai, skirtingi jų plotai, todėl nėra aišku, kaip buvo tvarkomi ginčo žemės sklypo dokumentai, ir kartu nėra galimybės neabejotinai nustatyti, kad ieškovės pateikti kvitai patvirtina sumokėjimą būtent už ginčo žemės sklypą (CPK 178, 185 straipsniai) (apie tai plačiau toliau šioje nutartyje).

33. Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė ėmėsi tam tikrų veiksmų ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui įforminti. Ieškovė nurodė, kad 1997 m. balandžio 28 d. Vaidotų apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovas patvirtino ieškovei išskirto žemės sklypo Nr. 40 namų valdos žemės sklypo ribų planą, kuriame atvaizduota ieškovei skirto žemės sklypo vieta individualių namų statybai skirtų sklypų masyve, patikslintas žemės sklypo dydis, ieškovė apmokėjo už geodezinius matavimus; UAB „Geovisata“ 2012 spalio 15 d. paženklino žemės sklypą, surašydama žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, kurį 2013 m. rugpjūčio 12 d. suderino NŽT Vilniaus skyriaus vedėja ir gretimų žemės sklypų savininkai bei jo pagrindu parengė žemės sklypo planą bei žemės sklypo kadastro ir registro bylą, kuri buvo pateikta Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Dėl šių aplinkybių, ieškovės teigimu, ji turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad valstybinė institucija atlieka reikiamas procedūras valstybinės žemės sklypo pardavimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais ieškovės teiginiais, nes, kaip buvo minėta, pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjui jokių subjektinių teisių į ginčo žemės sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti, todėl, nesant kitų prielaidų sklypo įsigijimui, t. y. reikiamo kompetentingo subjekto potvarkio, žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ar kitų susijusių dokumentų parengimas nesuponuoja išvados, kad ieškovė būtų turėjusi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog valstybinė institucija atlieka reikiamas procedūras valstybinės žemės sklypo pardavimui.

34. Pripažintini pagrįstais ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė, siekdama įgyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą, faktiškai nebuvo aktyvi ir iki kreipimosi į teismą, t. y. beveik 30 metų, nereikalavo, kad būtų sudaryta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Iš į bylą pateiktos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ir ieškovės sudarytos 1997 m. liepos 11 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/97-3554, patvirtintos notariškai, matyti, kad ieškovė iš valstybės įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Taigi, jai buvo žinoma ir suprantama tokių sandorių sudarymo forma bei procedūros. Be to, ieškovės teikti duomenys apie mokėtą žemės nuomos mokestį už ginčo sklypą patvirtina, kad ieškovė turėjo pagrindą suvokti, jog žemė jai yra nuomojama, t. y. nėra parduota.

35. Antra, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ginčui aktualių sprendimų dėl ieškovės teisės įsigyti ginčo žemės sklypą priėmimo laikotarpiu galiojusių Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 16 punktą, net jeigu tuo metu ir būtų priimtas miesto (rajono) valdybos potvarkis dėl leidimo ieškovei įsigyti valstybinės žemės sklypą, taip pat būtų sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir patvirtinta notariškai, ieškovei per 18 mėnesių nuo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisinio įregistravimo neatlikus namo statybos nulinio ciklo darbų, miesto (rajono) valdybos potvarkiu pirkimo-pardavimo sutartis su ja turėtų būti nutraukta. Taigi, pagal teisinį reglamentavimą, teisė įsigyti valstybinę žemę nurodytų taisyklių pagrindu buvo tiesiogiai siejama su poreikiu tokią žemę gauti individualioms statyboms ir, atitinkamai, pareiga tokias statybas pradėti bei per 18 mėnesių atlikti namo statybos nulinio ciklo darbus. Aptariami statybos darbai teisiniame reglamentavime apibrėžti kaip būtina teisės į žemės sklypą įgijimo ir išlaikymo sąlyga. Tokį žemės sklypo suteikimo tikslą – individualių namų statybai – patvirtina ir 1992 m. kovo 10 d. potvarkis Nr. 301p, iš kurio ieškovė kildina savo teisę į ginčo žemės sklypą. Taigi, teisinis reglamentavimas ir potvarkio turinys patvirtina, kad ieškovė turėjo / galėjo suvokti, jog jos teisė į žemės sklypą yra siejama su prievole nustatytu terminu pradėti namo statybos darbus.

36. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir ieškovė to neginčijo, kad ji nebuvo ir nėra pradėjusi individualaus namo statybos darbų ginčo žemės sklype, t. y. neįvykdė Taisyklių 15.4 punkte nurodytos sąlygos per 18 mėnesių atlikti namo statybos nulinio ciklo darbus. Byloje esantis faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas patvirtina, kad žemės sklype nebuvo pradėtos nekilnojamojo turto statybos, sklypas apaugęs medžiais, krūmais, daugiamete sumedėjusia žole; iš pažiūros žemės plotas nėra naudojamas, jokia ūkinė veikla jame nevykdoma. Taigi, ieškovė neatliko teisės aktuose apibrėžtų veiksmų – namo statybos nulinio ciklo darbų, su kurių atlikimu teisiniame reglamentavime sieta jos teisė įsigyti žemės sklypą ir, atitinkamai, kurių neatlikus net sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti nutraukta. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad, neįvykdžius aptartos prievolės, ieškovės teisė į žemės sklypą išnyko, nes pagal galiojusį reglamentavimą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis būtų turėjusi būti nutraukta, o žemės sklypas grąžintas į valstybinės žemės fondą.

37. Šios išvados nepaneigia ieškovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad su ieškove sudaryta žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartis nebuvo nutraukta, nes ieškovė mokėjo mokesčius už ginčo sklypą nuo 1993 metų iki 2017 metų, o pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti nutraukta, nes ji nebuvo sudaryta; be to, daugumoje aplink ieškovei skirtą žemės sklypą esančių sklypų pamatai nebuvo ir nėra pakloti, tačiau šie sklypai, kurie asmenims buvo skirti tuo pačiu potvarkiu, yra valdomi nuosavybės teisėmis. Su ieškove sudarytos žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutarties sudarymo, vykdymo ar (ne)nutraukimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškiniu ieškovė kelia reikalavimą pripažinti jai teisę sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, savo teisę sudaryti šią sutartį siedama su pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, iš kurio, kaip minėta, tiesiogiai kildinama ieškovės pareiga atlikti aptartus statybos darbus, kaip prielaida teisei į žemės sklypą įgyti. Nenustačius, kad ginčo žemės sklypą ieškovė naudotų ir būtų atlikusi nurodytus statybos darbus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo pripažinti ieškovės teisę sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Tiek 1992 m. kovo 10 d. potvarkio Nr. 301p priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, tiek paties potvarkio turinys nesudarė prielaidų ieškovei teisėtai bei pagrįstai tikėtis įgyti teisę į valstybinės žemės sklypą neatliekant ir nesirengiant atlikti jame statybos darbų per nustatytą laikotarpį. Ieškovės teiginiai, susiję su kitų aplinkinių žemės sklypų situacija, grindžiami bendro pobūdžio pastebėjimu, nepateikiant jokios aplinkinių sklypų įsigijimo ir ginčo situacijos palyginamosios analizės, todėl nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant konkretų ginčą dėl konkretaus ieškovės reikalavimo.

38. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti jai teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą, skirtą jai 1992 m. kovo 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 301p, t. y. kėlė reikalavimą dėl savo teisės įsigyti žemės sklypą pripažinimo, kurį grindė nurodytu 1992 m. kovo 10 d. potvarkiu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą (ne)pripažinimo, pagrįstai rėmėsi teisiniu reglamentavimu, galiojusiu priimant sprendimus, kuriais ieškovė tą teisę grindė. Byloje nesant įrodymų, jog ieškovės atžvilgiu buvo priimtas potvarkis, leidžiantis jai įsigyti suteiktą žemės sklypą, taip pat ieškovei neįvykdžius galiojusių teisės aktų reikalavimų, su kuriais sieta teisė įgyti valstybinės žemės sklypą, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovės teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą, skirtą 1992 m. kovo 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 301p.

39. Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginiai, kad ji, siekdama nuosavybės teisėmis įgyti jai skirtą žemės sklypą, savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, pagal kurias valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis galėtų būti sudaryta, nes ieškovei žemės sklypas skirtas iki 1992 m. kovo 15 d., už jį sumokėta iki 2004 m. vasario 21 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors ieškovei žemės sklypas Nr. 40 skirtas 1992 m. kovo 10 d. potvarkio Nr. 301p pagrindu, tačiau iš potvarkio turinio nėra aišku, kokio pobūdžio teisėmis – naudojimo (nuomos) ar įsigijimo – šis sklypas ieškovei skirtas, be to, byloje esantys duomenys nėra pakankami pripažinti, kad būtent už šį sklypą buvo sumokėta (CPK 178, 185 straipsniai). Kaip matyti iš bylos medžiagos, duomenys apie ieškovei individualiai statybai skirtą sklypą ir jo perdavimo ieškovei procesą yra didele dalimi neišlikę / nepateikti, o esami – prieštaringi. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. kovo 10 d. potvarkio Nr. 301p priedelio Nr. 7 eilutėje Nr. 146 įrašyta ieškovė ir jai skirtas sklypas Nr. 40; potvarkiu sklypai skirti individualių namų statybai, neįvardijant – parduoti ar nuomoti (e. t. 1, b. l. 12). 1992 m. gegužės 28 d. sudarytoje Sklypo Schemoje M 1:500 nurodyta, kad ,,Vilniaus rajono Vyriausybės įgaliotinio potvarkiu Nr. 301p 1992 m. kovo 10 d. sprendimu išskirtas ieškovei individualiai statybai 0,15 ha ploto sklypas Nr. 40 (e. t. 2, b. l. 20). Tačiau byloje taip pat pateiktas Išrašas iš Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. kovo 10 d. potvarkio Nr. 301p ,,Dėl žemės sklypų pavirtinimo individualiai statybai sklypo Nr. 561“, kuriame nurodyta, kad patvirtintas suprojektuotas Vilniaus raj. Pagirių gyvenvietės praplėtimo statybos kvartale išskirtas 0,09 ha žemės sklypas individualaus namo statybai ieškovei, o ieškovė įpareigota suderinti namo statybos projektą, patvirtinti notarinėje kontoroje gyvenamojo namo statybai sklypo suteikimo sutartį ir gauti leidimą statybai (e. t. 2, b. l. 21). Taigi, byloje yra duomenys apie du skirtingų plotų ir numerių ieškovei individualiai statybai suteiktus žemės sklypus Nr. 40 ir Nr. 561, atitinkamai – 0,15 ha ir 0,09 ha ploto. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1992 m. rugpjūčio 25 d. Žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartimi statytojai ieškovei suteiktas naudoti (nuomai) 1 500 kv. m ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus raj., Vaidotų apyl., Pagirių gyv. (e. t. 2, b. l. 18-19). Pagal šios sutarties 2.1 punktą, ieškovė įsipareigojo pradėti sklype individualią statybą per vienerius metus ir baigti per penkerius metus nuo statybos leidimo išdavimo; pagal sutarties 3 punktą – notarui patvirtinus sutartį, ji įsigalioja po metų, jei per tą laiką paklojami namo pamatai; jeigu statytojas nevykdo sutarties sąlygų, ji laikoma nutraukta. Sutartis patvirtinta notaro. Ieškovė nurodė ir teikė duomenis apie tai, kad mokėjo žemės nuomos mokestį iki 2017 metų. Byloje pateiktas 1992 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo pranešimas ieškovei apie tai, kad jos perkamo žemės sklypo pardavimo kaina pagal įkainojimo aktą yra 4 080 rub., 300 rub. valstybinis mokestis, 354 rub. už paslaugas (e. t. 1, b. l. 28; e. t. 2, b. l. 22). Į bylą pateikti kvitai patvirtina, kad mokėjimo pranešime nurodytos sumos buvo sumokėtos 1992 m. (e. t. 1, b. l. 29; e. t. 2, b. l. 23), tačiau nei mokėjimo pranešime, nei mokėjimo kvituose nėra nurodytas nei perkamo žemės sklypo numeris, nei plotas, nei dokumentas, kurio pagrindu sklypas parduodamas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokėjimo pranešimas surašytas 1992 m. rugsėjo 22 d., t. y. po to, kai savo plotu Potvarkyje Nr. 301p nurodytą sklypą Nr. 40 atitinkantis 0,15 ha žemės sklypas buvo perduotas ieškovei 1992 m. rugpjūčio 25 d. Žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutarties pagrindu. Šių aplinkybių kontekste, įvertinus ieškovės elgesį, t. y. tai, kad ji ilgą laiką mokėjo žemės nuomos mokestį už sklypą Nr. 40, nors, jos teigimu, buvo jį pirkusi ir sumokėjusi už jį pagal 1992 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo pranešimą, kartu žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo klausimą iškėlė po beveik 30 metų, atsižvelgiant į trūkstamus dokumentus (nesant sklypo įkainojimo akto, pirmiau aptarto potvarkio, duomenų apie sklypą Nr. 561), pripažintini pagrįstais atsakovės teiginiai, kad bylos duomenys nėra pakankami pripažinti, kad nurodytas 1992 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo pranešimas ir mokėjimas pagal jį buvo atlikti už ginčo sklypą Nr. 40. Šių abejonių nepašalina ieškovės pateikti duomenys apie jos įsigytą kitą žemės sklypą, esantį Edelveiso l-oji g. 17, Pakonių k, Sudervės sen., Vilniaus raj., taip pat išrašas iš VĮ Registrų centro apie jos turimą nekilnojamąjį turtą, nes ne kiekvienas mokėjimas būtinai lemia nuosavybės teisės įgijimą ir jo tinkamą įforminimą viešajame registre (ką patvirtina nagrinėjamos bylos aplinkybės), o sumokėjimo už valstybinę žemę faktas negali būti nustatomas remiantis hipotetinėmis prielaidoms ir tikimybėmis.

40. Atsakovė, nurodytas abejones dėl sklypo pardavimo ieškovei taip pat grindė nurodydama, jog Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkyje Nr. 1503p „Dėl sklypų privačioms namų valdoms pardavimo“, 1992 m. liepos 28 d. potvarkyje Nr. 987p nusprendė parduoti žemės sklypus privačioms namų valdoms ir išvardino apylinkes pagal priedėlių numerius, priedeliuose išvardinti gretimi žemės sklypai, tačiau ieškovės ir / ar jai parduodamų žemės sklypų (Nr. 40 ir Nr. 561 ar kt.) nėra. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, į bylą nepateikus 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 1503p bei 1992 m. liepos 28 d. potvarkio Nr. 987p priedelių, šie duomenys savaime nepaneigia sklypo pardavimo ieškovei aplinkybės. Tačiau, atitinkamai, jie jos ir nepatvirtina. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad šių dokumentų nėra valstybinės institucijos žinioje ir / ar Vilniaus regioniniame archyve, nesudaro pagrindo spręsti dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo.

41. Apibendrinant nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nors teismas ir nepakankamai atsižvelgė į byloje esančių įrodymų visetą spręsdamas dėl sumokėjimo už ginčo žemės sklypą fakto (ne)buvimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia galutinių pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

42. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė, tretieji asmenys duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

45. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.