- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-13
- Bylos Nr.
- e2S-949-392/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02055-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT), prašydama: 1) pripažinti ieškovei teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą, skirtą jai 1992 m. kovo 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 301p, kurio projektinis Nr. 40, kurio koordinates ir plotas (1 512 kv. m) nustatytos UAB ,,Geovisata“ 2013 m. balandžio 12 d. parengtame žemes sklypo plane; 2) panaikinti 2022 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 49VĮ-1367-(14.49.2 E.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini) teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtą Vilniaus miestui, žemes reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, pakeisto 2022 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1395-(14.49.2 E.) ,,Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1367-(14.49.2E.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybes, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtą Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“) dalis, kuriomis suprojektuotas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui toje pačioje vietoje, kur buvo 1992 m. kovo 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 301p, (projektinis Nr. 40) skirtas V. B.; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškiniui užtikrinti ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyrių sustabdyti pagal 2022 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49VĮ-1367-(14.49.2 E.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtą Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, pakeistu 2022 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1395-(14.49.2 E.) ,,Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemes ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1367-(14.49.2E.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtą Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“, patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoto nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypo vykdymo procedūrą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašymas motyvuojamas tuo, jog, esant ginčui dėl ieškovės teisės sudaryti valstybinės žemės pirkimo -pardavimo sutartį dėl jai pagal 1992 m. kovo 10 d. Vilniaus rajono potvarkį Nr. 301p paskirto žemės sklypo Nr. 40, šiuo metu esančio (duomenys neskelbtini), į suprojektuotą žemės sklypą gali būti atkurtos nuosavybės teisės tokią teisę turintiems asmenims, todėl priimto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes ši žemė taptų privačia nuosavybe. Taigi, pasak ieškovės, atsižvelgiant į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyrius nurodė, kad neturi pagrindo stabdyti pagal suprojektuoto nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypo vykdymo procedūrų, taikytinos laikinosios apsaugos priemones iki bus išnagrinėtas teisminis ginčas šioje byloje.
Atsiliepimas
3. Atsakovė NŽT pateiktame atsiliepime į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė ieškovės prašymą atmesti. Patvirtino, jog 2022 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49VĮ-1367-(14.49.28.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtų Vilniaus miestui, Žemės reformos Žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, pakeistu 2022 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 49Vl-1395-(14.49.2 E.) ,,Dėl Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1367-(14.49.2 E.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybes, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtų Vilniaus miestui, Žemės reformos Žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patvirtintas Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suprojektuotų žemės sklypų ribos ir plotai, nustatytos žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai, taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai, o taip pat ir asmenų sąrašas, kuriems yra suprojektuoti sklypai. Pažymėjo, jog valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, bei kitais teisės aktais. Taigi, byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus sustabdytas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius procesas, kuris tęsiasi ilgą laiką ir iki šiol nėra užbaigtas, 8 piliečiams bus sustabdytas nuosavybės teisių atkūrimo procesas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 24 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Teismas nurodė, kad nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškovės pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai palankus teismo sprendimas. Teismo vertinimu, tenkinus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas vienas iš pamatinių laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo – proporcingumo – principas ir suvaržytos trečiųjų asmenų (piliečių, kurių atžvilgiu vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas) teisės labiau, nei tai reikia, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Byloje pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius procesą, kuris tęsiasi jau ilgą laiką, neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Teismas nurodė, kad nenustatė, jog būtent šioje proceso stadijoje nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymas ateityje neišvengiamai pasunkės arba pasidarys neįmanomu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė (apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 24 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai:
Atsiliepimas
6.1. Apeliantė nurodo, kad atsakovė atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, jog šiuo metu matininkai matuoja sklypus nuosavybės teisių atkūrimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 111 punktas nustato, jog 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laikydamosi šių terminų: į kaimo vietovėje esančią žemę, miškus ir vandens telkinius, taip pat Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Visagino miestų savivaldybių teritorijų administracinėse ribose esančią žemę, kuri buvo priskirta šių miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. - per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje.
6.2. Apeliantės nuomone, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti priimtas artimuoju laiku į tą patį žemės sklypą į kurį ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą. Tokiu būdu, teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, esant pareikštam reikalavimui, valstybinė žemė taptų privačia nuosavybe. Ieškovė tokiu atveju turėtų reikšti papildomus reikalavimus siekiant pripažinti sprendimą atkurti nuosavybės teises neteisėtu, bendraatsakovais įtraukti asmenis, kuriems bus atkurtos nuosavybės teises. Asmenys, kurių atžvilgiu bus priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, patirtų neigiamus padarinius. Teismui galimai priėmus sprendimą, kuriuo būtų tenkinti ieškovės reikalavimai, teismo sprendimo vykdymas pasidarys neįmanomu, nes atsakovas neturės teisės pradėti valstybinės žemės pirkimo pardavimo procedūros ieškovės atžvilgiu, nes žemės sklypas nebus valstybinis.
Šalies argumentai
6.3. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas išlaikytų proceso šalių pusiausvyrą, nesuteiktų vados naujų (papildomų) ieškinio reikalavimų pareiškimui, užtikrintų teismo sprendimo tinkamą įvykdymą. Apeliantės nuomone, žala netaikius laikinųjų apsaugos priemonių tretiesiems asmenims galimai būtų didesnė, nes po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, jie turėtų būti įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimo procesą. Šiuo atveju galima daryti išvadą, kad ieškovės prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės neapribos atsakovų teisių labiau, nei tai būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams įgyvendinti, o tik užkirs kelią galimai itin didelės žalos atsiradimui.
Atsiliepimas
7. Atsakovė atsiliepimu prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti argumentai:
7.1. Atsakovė nurodo, jog 2022 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49VĮ-1367-(14.49.28.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtų Vilniaus miestui, Žemės reformos Žemėtvarkos projekto patvirtinimo”, pakeistu 2022 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 49Vl-1395-(14.49.2 E.) ,,Dėl Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1367-(14.49.2 E.) ,,Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybes, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtų Vilniaus miestui, Žemės reformos Žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patvirtintas Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini) dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suprojektuotų žemės sklypų ribos ir plotai, nustatytos žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai, taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai, o taip pat ir asmenų sąrašas, kuriems yra suprojektuoti sklypai.
7.2. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, bei kitais teisės aktais.
7.3. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius procesą, kuris tęsiasi jau ilgą laiką, neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Nurodo, kad byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus sustabdytas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius procesas, kuris tęsiasi ilgą laiką ir iki šiol nėra užbaigtas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinosios apsaugos priemonės paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
11. Apeliantė nurodo, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti priimtas artimuoju laiku į tą patį žemės sklypą į kurį ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą. Tokiu būdu, pasak apeliantės, teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, esant pareikštam reikalavimui, valstybinė žemė taptų privačia nuosavybe, o ieškovė turėtų reikšti papildomus reikalavimus siekiant pripažinti sprendimą atkurti nuosavybės teises neteisėtu, bendraatsakovais įtraukti asmenis, kuriems bus atkurtos nuosavybės teises. Apeliantės nuomone, asmenys, kurių atžvilgiu bus priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, patirtų neigiamus padarinius.
12. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kad tenkinus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas vienas iš pamatinių laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo – proporcingumo – principas ir suvaržytos trečiųjų asmenų, kurių atžvilgiu vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, teisės labiau, nei tai reikia, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius procesą, kuris tęsiasi jau ilgą laiką, neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.
13. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1296/2013; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017; 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-423-196/2018). Be to, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas taip pat turi atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas.
14. Apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, t. y. pagal suprojektuoto nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypo vykdymo procedūrų sustabdymas, šioje proceso stadijoje, nesudaro pagrindo išvadai, jog galimai ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymas ateityje neišvengiamai pasunkės arba pasidarys neįmanomu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų proporcingumo principo ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė kaip nepagrįstą.
15. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.