Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-614-933/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-14
Bylos Nr.: e2-614-933/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02256-2018-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Irmantas Šulcas
Suinteresuotas asmuo: D. D., A. A. L., R. L., L.

Kategorijos

3.4.3.11Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2-614-933/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02256-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AGLUOSTA“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Alba Prima“, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AGLUOSTA“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Alba Prima“, prašymas pripažinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AGLUOSTA“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys D. D., A. A. L., R. L., L. įmonė „Egzotika“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „AGLUOSTA“ (toliau – bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Votumas“.

2. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „AGLUOSTA“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 44 535,32 Eur sumai.

3. Nemokumo administratorė mažoji bendrija (toliau – MB) „Alba Prima“ (toliau – ir nemokumo administratorė) pateikė prašymą pripažinti BUAB „AGLUOSTA“ bankrotą tyčiniu, nustatant, kad už tyčinį įmonės bankrotą yra atsakingi buvęs bendrovės vadovas A. A. L. ir bendrovės akcininkas R. L.

4. Nemokumo administratorė nurodė, kad A. A. L. ir R. L., veikdami bendrai, sukūrė schemą, žinomą „fenikso sindromo“ pavadinimu. Tai toks sukčiavimo modelis, kuomet įsiskolinusi įmonė, prieš nutraukdama veiklą, tam tikrą turtą perduoda naujai įmonei (arba veikla perkeliama į naują įmonę), o senoji įmonė paliekama bankrutuoti. Šiuo atveju tai pasireiškė taip, kad beveik 20 metų valdžiusi L. įmonės „Egzotika“ perduotą aikštelę UAB „AGLUOSTA“, padariusi žalą D. D., suprato, jog jai atlyginti reikės viso jos turimo turto. Dėl to buvo priimtas sprendimas bylinėtis su D. D. ir tęsti veiklą nuostolingai, imituojant, kad yra lėšų vykdyti veiklą, o artėjant bylos pralaimėjimui likusių lėšų likutį išsiieškoti per L. įmonę „Egzotika“, aikštelės nuomos veiklą per UAB „AGLUOSTA“ nutraukti ir toliau tęsti jau per paties UAB „AGLUOSTA“ akcininko R. L. kitą L. įmonę „Egzotika“. Tokios aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

5. Nemokumo administratorė nurodė, kad BUAB „AGLUOSTA“ bankrote galima įžvelgti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto požymių, nes bendrovės vadovas A. A. L., veikdamas kartu su R. L., priėmė sprendimą nepagrįstai ginčytis su D. D. dėl jam padarytos žalos ir jos neatlyginti (nors tuo metu objektyviai turėjo galimybę atlyginti žalą ir tęsti veiklą), o ginčą pralaimėjus ateityje – UAB „AGLUOSTA“ veiklą nutraukti ir aikštelės eksploatavimą perkelti į su UAB „AGLUOSTA“ akcininku susijusią įmonę – L. įmonę „Egzotika“, kuri ją nuomotų toliau, o UAB „AGLUOSTA“ liktų jos finansiniai įsipareigojimai valstybei ir D. D. Nemokumo administratorės vertinimu, BUAB „AGLUOSTA“ bankrote galima įžvelgti ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų požymių.

6. Nemokumo administratorės vertinimu, visi sandoriai (įskaitant mokėjimus pavedimu) ir veiksmai, atlikti tarp UAB „AGLUOSTA“, L. įmonės „Egzotika“, A. A. L. ir R. L. turi būti preziumuojami kaip nesąžiningi vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1, 3, 6, 7 punktais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 2 d. nutartimi netenkino BUAB „AGLUOSTA“, atstovaujamos nemokumo administratorės, prašymo pripažinti BUAB „AGLUOSTA“ bankrotą tyčiniu.

8. Teismas nenustatė, kad BUAB „AGLUOSTA“ nemokumas kilo dėl to, kad atsakovas A. A. L. bei R. L. turėjo tikslą privesti įmonę prie bankroto ir aktyviais veiksmais to siekė.

9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022, pripažino, kad: A. A. L. iki teismo sprendimo, kuriuo patenkintas D. D. ieškinys, įsiteisėjimo neturėjo pareigos nutraukti bendrovės veiklą; laikotarpiu, kai buvo sprendžiamas bendrovės atsakomybės prieš D. D. klausimas, A. A. L., kaip bendrovės vadovas, nepažeidė prievolių vykdymo tvarkos, neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais bendrovės kreditoriams būtų sukelta žala; bendrovės nemokumo administratorė UAB „Votumas“ atliko bendrovės veiklos ir sandorių, sudarytų už 36 mėnesius, auditą bei nenustatė teisės aktų ir kreditorių teisių pažeidimų; D. D. iniciatyva bendrovės mokėjimai ir veiksmai D. D. atžvilgiu patikrinti ikiteismine tvarka bei nuspręsta, kad nėra faktinio pagrindo spręsti, jog bendrovės direktorius atliko neteisėtus veiksmus.

10. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens A. A. L. argumentais, kad bendrovė turėjo teisę gintis nuo D. D. pretenzijų, o A. A. L., kaip bendrovės vadovas, turėjo pareigą veikti geriausiais bendrovės interesais. Bendrovei nesutinkant su D. D. pretenzija nei bendrovė, nei A. A. L. neatliko neteisėtų veiksmų. Bendrovė nuo ieškinio gynėsi ne deklaratyviai, bet teikė teismui įrodymus, liudijimus, dokumentus ir ginčijo, kad aikštelė teikė automobilių stovėjimo vietų nuomos (parkavimo), bet ne jų saugojimo paslaugas. Byloje taip pat buvo ginčijamas 18 000 Eur reikalavimo dydis, kadangi teikiant ieškinį nebuvo pateiktas galimai pavogto automobilio BMW X5 kainos pagrindimas.

11. Teismas nenustatė, kad bendrovė sudarė neteisėtus sandorius. Teismas nusprendė, kad bendrovės mokėjimai atlikti teisėtai pagal galiojančias sutartis, laikantis nustatyto eiliškumo bei patikrinti skirtingų asmenų bei teismo. Iš bendrovės turimų lėšų pirmiausia buvo atliekami pirmosios ir antrosios eilės mokėjimai, paskutinėje eilėje ir tik iš viršijančio lėšų arešto mastą likučio, mokėjimai L. įmonei „Egzotika“. Mokėjimai L. įmonei „Egzotika“ atlikti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras už bendrovės veiklai reikalingo turto nuomą ir komunalinius patarnavimus. Kitų kreditorių bendrovė neturėjo.

12. Teismas nustatė, kad dividendai išmokėti vykdant galiojantį akcininko sprendimą, kuris bendrovei buvo privalomas. Vykdant akcininko 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą, 2016 m. spalio 10 d. mokėjimu 6 000 Eur sumai akcininkui išmokėti 5 100 Eur dividendai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) 900 Eur pelno mokestis.

13. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad A. A. L. ir akcininkas R. L., veikdami bendrai, sukūrė schemą. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su bendrovės vadovo ir akcininko giminyste, nepreziumuoja bendrovės veiksmų neteisėtumo. Byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojo bendrovės galimybes vykdyti mokėjimus pagal nuomos sutartį, 2018 m. rudenį L. įmonė „Egzotika“ turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo iš bendrovės bei šia teise pasinaudojo.

14. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, taip pat nėra pagrindo konstatuoti buvusio bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog buvo priimtas nepagrįstas ir nenaudingas sprendimas vykdyti teisminį procesą su D. D.. Tokiu būdu nėra pagrindo nustatyti priežastinio ryšio tarp suinteresuoto asmens veiksmų ir bendrovės nemokumo ar jos būklės pabloginimo ir konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu.

15. Teismas nustatė, kad L. įmonė „Egzotika” nuomojo nekilnojamuosius daiktus UAB „AGLUOSTA“, o nuomos sutarčiai pasibaigus tuos pačius nekilnojamuosius daiktus išnuomojo kitai įmonei UAB „Moller Auto“. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, susijusius su UAB „AGLUOSTA“ turto perdavimu.

16. Teismas nusprendė, kad pareiškėja neįrodė dėl BUAB „AGLUOSTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu deklaruojamų aplinkybių, t. y., jog R. L.ir A. A. L. tikslas buvo perkelti įmonės veiklą į kitą įmonę, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais. Teismo vertinimu, pareiškimas iš esmės grindžiamas tik deklaratyviomis aplinkybėmis, kurios nėra pagrįstos objektyviais įrodymais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

17. Pareiškėja UAB „AGLUOSTA“, atstovaujama nemokumo administratorės, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – BUAB „AGLUOSTA“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nustatant, kad už tyčinį bendrovės bankrotą yra atsakingi buvęs bendrovės vadovas A. A. L. ir bendrovės akcininkas R. L. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl argumentų, susijusių su BUAB „AGLUOSTA“ veiklos ir pajamų perkėlimu. Tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą, nes šių argumentų nutartis yra nemotyvuota. Byloje nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti ne tik „fenikso sindromo“ apraišką, tačiau ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nurodytą bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygą, tai yra sąmoningai blogą juridinio asmens valdymą.

Žemesnės instancijos teismas

17.2. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad bendrovė nuo ieškinio gynėsi ne deklaratyviai, bet teikė teismui įrodymus, liudijimus, dokumentus ir ginčijo, jog aikštelė teikė automobilių stovėjimo vietų nuomos (parkavimo), bet ne jų saugojimo paslaugas. Pati bendrovė teikdavo duomenis mokesčių administratoriui apie gautas pajamas iš automobilių saugojimo (o ne parkavimo) aikštelės („saugojimo aikštelės pajamas“). Byloje buvo pateikta sąskaita faktūra už automobilio įsigijimą, kuri buvo pateikta ir bendrovei, tačiau ji teigė, kad tuo metu apynaujis automobilis BMW X5 buvo vertas mažiau nei 4 000 Eur ir pan. Šis nepagrįstas ginčijimas ne tik nulėmė naujų kreditorių, kurių bendrovė iki ginčo neturėjo (L. įmonė „Egzotika“, valstybė, darbuotojai) atsiradimą, tačiau ir padidino paties D. D. reikalavimą į UAB „AGLUOSTA“ daugiau nei 3 000 Eur (nuo 18 000 Eur iki 21 751,13 Eur). Tai buvo netinkamas A. A. L. verslo sprendimas, jis nepriimtas geriausiais UAB „AGLUOSTA“ interesais, išimtinai skirtas tenkinti tik R. L.(ir jo L. įmonės „Egzotika“) interesus.

17.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjos argumentus, kad A. A. L. ir akcininkas R. L., veikdami bendrai, sukūrė schemą. Šiuo atveju turi būti taikoma įstatymo nesąžiningumo prezumpcija bet kokiems UAB „AGLUOSTA“ ir L. įmonės Egzotika tarpusavio sandoriams, nes juos abu valdo tas pats asmuo – R. L., o ši nesąžiningumo prezumpcija byloje nėra paneigta. Tą pradiniame pareiškime akcentavo BUAB „AGLUOSTA“, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė.

Šalies argumentai

17.4. Pradiniame pareiškime BUAB „AGLUOSTA“ nurodė, kad bankrote galima įžvelgti daug požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Pirma, bendrovės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Antra, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Trečia, įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pareiškimas nebuvo grindžiamas aplinkybe ir pagrindu, jog suinteresuoti asmenys į teismą dėl UAB „AGLUOSTA“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi pavėluotai (kas ir buvo išspręsta civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022), tačiau kitais pagrindais, kurių pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neatskleidė bylos esmės.

Atsiliepimas

18. Suinteresuotas asmuo A. A. L. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo: atmesti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutarties; A. A. L. iš nemokumo administratorės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, o netenkinus šio prašymo – A. A. L. iš BUAB „AGLUOSTA“ priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nemokumo administratorei už piktnaudžiavimą procesu skirti 200 Eur baudą, 50 proc. šios sumos skiriant sumokėti A. A. L. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

18.1. Bendrovė tapo nemoki dėl pareigos atlyginti D. D. žalą. A. A. L. neturėjo ir nevykdė susitarimų su akcininku, nukreiptų prieš D. D. arba bet kokį kitą asmenį. Bendrovė turėjo teisę gintis nuo D. D. pretenzijų, o A. A. L., kaip bendrovės vadovas, turėjo fiduciarines pareigas veikti geriausiais bendrovės interesais. Bendrovei nesutinkant su D. D. pretenzija nei bendrovė, nei A. A. L. neatliko neteisėtų veiksmų.

18.2. Tarp D. D. ir UAB „AGLUOSTA“ kilo ginčas dėl sutartinės atsakomybės, ieškovui laikant, kad UAB „AGLUOSTA“ jam teikė transporto priemonės pasaugos paslaugas, o UAB „AGLUOSTA“ vertinant, jog su ieškovu sudaryta aikštelės parkavimo vietos nuomos sutartis. Tarp ieškovo ir UAB „AGLUOSTA“ vyko teisinis ginčas dėl UAB „AGLUOSTA“ prievolės buvimo fakto, o ne atsisakymo vykdyti prievolę. Bendrovė teikė įrodymus, liudijimus, dokumentus ir ginčijo, kad aikštelė teikė automobilių stovėjimo vietų nuomos (parkavimo), bet ne jų saugojimo paslaugas. Byloje taip pat buvo ginčijamas 18 000 Eur reikalavimo dydis, kadangi, teikiant ieškinį, nebuvo pateiktas joks galimai pavogto automobilio BMW X5 kainos pagrindimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022 buvo prieita išvados, kad atsakovas pagrįstai tikėjosi, jog teisminiame procese ieškovo ieškinys dėl 18 000 Eur žalos gali būti atmestas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta, kad bendrovei nepripažįstant D. D. pretenzijų ir ginantis nuo gauto ieškinio, A. A. L., kaip bendrovės vadovas, neatliko neteisėtų veiksmų. Apeliantės bandymas naujame procese dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pakeisti tokį teismo vertinimą yra neteisėtas.

18.3. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad visiems bendrovės sandoriams su susijusiais asmenimis yra taikoma įstatymo nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 7 punktas) ir ji byloje nėra paneigta. CK 6.67 straipsnio prezumpcijos skirtos ieškiniams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Šioje byloje nebuvo pareikšta ieškinio reikalavimų dėl bendrovės sandorių negaliojimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022 D. D. ne kartą nurodė, kad kreditorius, turi teisę ginčyti bendrovės sandorius, kurie pažeidė jo teises, tačiau D. D., deklaruodamas sandorių neteisėtumą, tokių reikalavimų nereiškė. Bendrovė nesudarė neteisėtų sandorių, bendrovės mokėjimai atlikti teisėtai pagal galiojančias sutartis, laikantis nustatyto eiliškumo bei patikrinti skirtingų asmenų, taip pat teismo.

18.4. 2016 m. spalio 10 d. mokėjimu 6 000 Eur sumai akcininkui išmokėti 5 100 Eur dividendai ir VMI 900 Eur pelno mokestis. Tai padaryta vykdant akcininko 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą, priimtą tvirtinant bendrovės veiklos rezultatus 2015 metais. Tai, kad akcininkas yra A. A. L. sūnus, o buhalterė – anūkė, savaime nesudaro pagrindo vertinti, jog dividendų išmokėjimas atliktas nepagrįstai. Bendrovės veiksmai sudarant sandorius, vykdant mokėjimus buvo patikrinti skirtingų asmenų pagal skirtingas procedūras. UAB „Votumas“ atliko bendrovės sandorių patikrinimą bei 2019 m. gegužės 31 d. pateikė įmonės veiklos ataskaitą, kurioje pažeidimų nenustatė.

18.5. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2019 m. spalio 31 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pradėtas pagal D. D. pareiškimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį ir 208 straipsnį. Ikiteisminiame tyrime D. D. rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, kėlė klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo, bendrovės nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu. D. D. išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022 kėlė abejones dėl bendrovės sandorių ir veiksmų, atliekant mokėjimus, tačiau visi jo teiginiai buvo atmesti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nustačius, jog nėra A. A. L., kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų.

18.6. Kaltinimai dėl veiklos perkėlimo ne tik prieštarauja faktinėms aplinkybėms, bet ir nesusiję su A. A. L.. A. A. L. negalėjo kontroliuoti ir nekontroliavo kito akcininko įmonės sprendimo nutraukti bendrovės nuomos sutartį. A. A. L. neįtakojo L. įmonės ,,Egzotika“ sprendimo sudaryti naują jos turto nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino duomenų visumą, kadangi jie paneigia pareiškėjo teiginius apie bendrovės veiklos ir / ar turto perkėlimą. Bendrovė tapo nemoki 2018 m. lapkričio 20 d., kuomet įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinta daugiau nei 20 000 Eur prievolė D. D. Toks prejudicinis faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022.

18.7. Prašymas dėl bendrovės tyčinio bankroto ir atskirasis skundas pareikšti piktnaudžiaujant procesu. Nemokumo administratorė nemotyvuotai atsisako vadovautis pirmosios administratorės UAB „Votumas“ išvadomis. Dėl nemokumo administratorės veiksmų A. A. L. patiria papildomus neigiamus išgyvenimus, yra priverstas patirti naujų išlaidų, kurių negalės atlyginti bendrovė. A. A. L. prašo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš nemokumo administratorės. Tuo atveju, jeigu teismas atmestų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tiesiogiai iš nemokumo administratorės, A. A. L. prašo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš bendrovės nemokumo administravimui skirtų lėšų, o nemokumo administratorei skirti 2 000 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios sumos sumokant A. A. L.

19. Suinteresuotas asmuo L. įmonė „Egzotika“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo BUAB „AGLUOSTA“ nemokumo administratorės atskirojo skundo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

19.1. Atskirajame skunde išdėstyti tie patys motyvai ir argumentai, kurie buvo nurodyti prašyme dėl BUAB „AGLUOSTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Į šiuos argumentus suinteresuotas asmuo L. įmonė „Egzotika“ atsikirto atsiliepime į prašymą, todėl atsiliepime į atskirąjį skundą nebesikartos.

19.2. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodyta, kad L. įmonė ,,Egzotika“ gaudavo pajamas iš automobilių saugojimo (ir ar parkavimo) ir jos buvo perkeltos iš UAB ,,AGLUOSTA“ į kitas įmones. L. įmonė ,,Egzotika“ negaudavo pajamų iš automobilių saugojimo (ir ar parkavimo). L. įmonė ,,Egzotika“ gaudavo pajamas iš jai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini): pastato – sargo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (tvoros, kiemo aikštelės) nuomos. Šie nekilnojamieji daiktai buvo išnuomoti UAB ,,AGLUOSTA“, vėliau išnuomoti kitoms įmonėms. Šiuo metu nuomojami UAB ,,Valavita“, kuri nesusijusi nei su L. įmone ,,Egzotika“, nei su kitais šioje byloje dalyvaujančiais asmenimis.

19.3. Atskirajame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl galimo neteisėto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo. Nors šis klausimas su BUAB ,,AGLUOSTA“ bankroto byla nesusijęs, tačiau pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius atliko žemės sklypo naudojimo patikrinimą ir surašė 2023 m. balandžio 7 d. patikrinimo aktą, kuriame nurodė, jog pažeidimų nenustatyta.

19.4. Nors UAB „Padangų prekyba“ buveinė registruota (duomenys neskelbtini), tačiau ji tik registruota minėtu adresu. Įmonė nuo 2017 m. veiklos, įskaitant ir apeliantės nurodytą automobilių parkavimo veiklą, nevykdo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

21. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apie veiklos perkėlimą BUAB „AGLUOSTA“ nepateikė jokių argumentų ir / ar įrodymų ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl argumentų, susijusių su BUAB „AGLUOSTA“ veiklos ir pajamų perkėlimu. Tai, anot apeliantės, sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą, nes šioje dalyje nutartis yra visiškai nemotyvuota. Taigi, apeliantės vertinimu, nutarties dalis, susijusi su ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto prezumpcijos vertinimu, turi būti panaikinta CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

22. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022 34 punktas).

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės atskirojo skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį dėl argumentų, susijusių su BUAB „AGLUOSTA“ veiklos perkėlimu, nesutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentu, kad skundžiama nutarties dalis yra be motyvų. Priešingai, apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutarties dalyje yra įvertinti nemokumo administratorės pateiki argumentai, susiję su BUAB „AGLUOSTA“ veiklos perkėlimu, „fenikso sindromu“. Atsižvelgiant į tai, remiantis apeliantės nurodytais argumentais, nėra pagrindo pripažinti, kad teismo nutarties dalis dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto prezumpcijos vertinimo yra be motyvų ir dėl to nutarties dalį panaikinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

25. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrinęs, ar nėra kitų CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

26. Suinteresuotas asmuo L. įmonė „Egzotika“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė: 2023 m. balandžio 3 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą apie nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini); 2023 m. gegužės 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštą dėl atlikto žemės naudojimo patikrinimo ((duomenys neskelbtini)) bei 2023 m. balandžio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą.

27. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kai kurie nurodyti naujai teikiami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, nenurodyta svarbių aplinkybių, kurios pagrįstų nurodytų įrodymų teikimą apeliacinėje instancijoje. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismui teikiamus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl taikytino teisinio reguliavimo

29. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32 punktas).

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi iškėlė UAB „AGLUOSTA“ bankroto bylą. Taigi, bankroto procesas buvo inicijuotas galiojant ĮBĮ, be to, pareiškėja tyčinio bankroto požymius atitinkančius veiksmus nurodo buvus atliktus galiojant ĮBĮ. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į šios nutarties 29 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl BUAB „AGLUOSTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu taikytinos ĮBĮ, o ne JANĮ, kaip taikė pirmosios instancijos teismas, nuostatos. Šį procesinį pažeidimą ištaiso apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl tyčinio bankroto požymių

31. Vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalimi, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis įtvirtino kriterijus, kuriais remdamasis teismas bankrotą galėjo pripažinti tyčiniu.

32. Aiškindamas šias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

33. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įmonės tyčinio bankroto prezumpcija. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

34. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „AGLUOSTA“ bankrotą tyčiniu, nustatant, kad už tyčinį įmonės bankrotą yra atsakingi buvęs bendrovės vadovas A. A. L. ir bendrovės akcininkas R. L.. Pareiškėjos argumentai buvo grindžiami prezumpcija, numatyta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punkte numatytais kriterijais.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nemokumo administratorės prašymo netenkino, nenustatęs nei vieno nemokumo administratorės įrodinėto tyčinio bankroto požymio.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

36. Vienas iš tyčinio bankroto požymių, aktualių nagrinėjamoje byloje – tai bendrovės valdymo organo (organų) įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose jam (jiems) nustatytų pareigų, susijusių su bendrovės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

37. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su bendrovės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su bendrovės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 26 punktas).

38. Vertinant, ar bankrotas pripažintinas tyčiniu šiuo pagrindu, yra svarbu nustatyti, kad būtent šie neteisėti įmonės vadovo veiksmai nulėmė įmonės nemokumą arba iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-258-1120/2022).

39. Apeliantė tokiu požymiu laiko tai, kad įmonės vadovas A. A. L., veikdamas kartu su R. L., priėmė sprendimą nepagrįstai ginčytis su D. D. dėl jam padarytos žalos ir jos neatlyginti, o ginčą pralaimėjus ateityje – UAB „AGLUOSTA“ veiklą nutraukti ir aikštelės eksploatavimą perkelti į su UAB „AGLUOSTA“ akcininku susijusią įmonę L. įmonę „Egzotika“, kuri ją nuomotų toliau, o UAB „AGLUOSTA“ liktų jos finansiniai įsipareigojimai valstybei ir D. D..

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad A. A. L., kaip bendrovės vadovo, veiksmai suponuoja išvadą apie sąmoningai blogą valdymą, tai yra siekį privesti bendrovę prie bankroto tyčia arba siekį pabloginti jau nemokios bendrovės finansinę padėtį, ir priežastinio ryšio tarp minėto sąmoningo blogo valdymo ir kilusio nemokumo ar nemokios bendrovės finansinės padėties pablogėjimo:

40.1. Visų pirma, vien tai, kad A. A. L. nesutiko su D. D. reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir iš karto neatlygino jo reikalaujamos žalos, nesudaro pagrindo teigti, jog A. A. L. buvo suinteresuotas privesti bendrovę prie bankroto tyčia. Bendrovė laikė, kad D. D. reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, savo nesutikimą su pareikštu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-44013-141/2016 argumentavo tuo, jog D. D. buvo teikiamos ne transporto priemonės pasaugos paslaugos, o aikštelės parkavimo vietos nuomos paslaugos. Be to, bendrovė nesutiko su D. D. pareikštu reikalavimo dydžiu. Taigi, bendrovė kvestionavo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius bei D. D. patirtos žalos dydį. Bendrovė, nesutikdama su D. D. reikalavimu dėl žalos atlyginimo, turėjo teisę gintis nuo pareikštų reikalavimų, todėl tokios teisės įgyvendinimas šioje situacijoje nevertintinas kaip siekis privesti bendrovę prie bankroto tyčia.

40.2. Antra, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022, kuris paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartimi, buvo nustatyta, kad UAB „AGLUOSTA“ nuo pat žalos atsiradimo momento nepripažino, jog yra atsakinga už žalą, aktyviai gynėsi nuo jai pareikštų reikalavimų, skundė pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, ginčijo tiek patį reikalavimą, tiek jo dydį, teikė įrodymus, turėjo pagrindą tikėtis, kad pavogtas automobilis gali būti surastas ar bus nustatyti kaltininkai, juolab jog dėl vagystės buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas. Teismas nusprendė, kad nesant nustatytai UAB „AGLUOSTA“ civilinei atsakomybei dėl D. D. patirtų nuostolių, nesant priteistai sumai iš UAB „AGLUOSTA“ D. D., bendrovė neturėjo pareigos įtraukti 18 000 Eur į bendrovės įsipareigojimų balansą, nes UAB „AGLUOSTA“ teisinės prievolės atsiskaityti su ieškovu neturėjo, kol žalos faktas nebuvo įrodytas teisme. Taigi, apeliantės nurodomi argumentai, susiję su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu tyčinio bankroto požymiu, yra, be kita ko, paneigti ir jau įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, turinčiais prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

41. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis šiuo atveju nenustatytas.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytų požymių

42. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

43. Kasacinis teismas yra nurodęs kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-43-798/2022).

44. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

45. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, jog ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

46. Be kita ko, nurodytos ĮBĮ normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016; 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1383-798/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-171-407/2022).

47. Nemokumo administratorė pareiškime nurodė, kad įmonės vadovas A. A. L., veikdamas kartu su R. L.:

47.1. priėmė sprendimą akivaizdžiai nepagrįstai ginčytis su D. D. dėl jam padarytos žalos ir jos neatlyginti (nors tuo metu objektyviai turėjo galimybę žalą visiškai atlyginti ir tęsti veiklą) bei nuostolingai vykdant veiklą suteikti pirmumą L. įmonei „Egzotika“ ir ten iš esmės nukreipti visas UAB „AGLUOSTA“ gaunamas pajamas bei panaikinti kitų kreditorių, tarp jų ir valstybės, galimybę vėliau atgauti skolas, o ateityje UAB „AGLUOSTA“ veiklą nutraukti ir aikštelės eksploatavimą perkelti į su UAB „AGLUOSTA“ akcininku susijusią įmonę L. įmonę „Egzotika“ (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas);

47.2. priėmė ekonomiškai nenaudingą sprendimą nepagrįstai ginčytis su D. D. dėl jam padarytos žalos ir jos neatlyginti (nors tuo metu objektyviai turėjo galimybę žalą visiškai atlyginti ir tęsti veiklą), o ginčą neišvengiamai pralaimėjus ateityje – UAB „AGLUOSTA“ veiklą nutraukti ir aikštelės eksploatavimą perkelti į su UAB „AGLUOSTA“ akcininku susijusią įmonę L. įmonę „Egzotika“, kuri ją nuomotų toliau, o UAB „AGLUOSTA“ liktų jos finansiniai įsipareigojimai tretiesiems asmenims (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

48. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad: byloje nėra duomenų, jog bendrovė sudarė neteisėtus sandorius; bendrovės mokėjimai atlikti teisėtai pagal galiojančias sutartis, laikantis nustatyto eiliškumo bei patikrinti skirtingų asmenų bei taip pat teismo; iš bendrovės turimų lėšų pirmiausia buvo atliekami pirmosios ir antrosios eilės mokėjimai, paskutinėje eilėje ir tik iš viršijančio lėšų arešto mastą likučio, mokėjimai L. įmonei „Egzotika“; dividendai išmokėti vykdant galiojanti akcininko sprendimą, kuris bendrovei buvo privalomas ir galėjo būti įvykdytas.

49. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą:

49.1. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovei iškėlus bankroto bylą, A. A. L. perdavė bankroto administratoriui UAB „Votumas“ visą turtą ir dokumentus, dėl ko UAB „Votumas“ atliko bendrovės veiklos ir sandorių, sudarytų už 36 mėnesius, auditą bei nenustatė teisės aktų ir kreditorių teisių pažeidimų.

49.2. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2019 m. spalio 31 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pradėtas pagal D. D. pareiškimą pagal BK 245 straipsnį ir 208 straipsnį (nutarimas įsiteisėjęs). Ikiteisminiame tyrime D. D. rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, kėlė klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo, bendrovės nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu. Ikiteisminiame tyrime nustatytos aplinkybės, remiantis kuriomis priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, pagrįstai byloje įvertintos kaip papildomas motyvas dėl pareiškėjo teiginių apie neteisėtus sandorius nepagrįstumo.

49.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022, kuris paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartimi, nustatyta, kad:

49.3.1. nuo 2016 m. spalio 7 d., kuomet D. D. transporto priemonę pavogė iš UAB „AGLUOSTA“ disponuojamos parkavimo aikštelės, tarp UAB „AGLUOSTA“ ir L. įmonės „Egzotika“ buvo sudarytas 2017 m. gruodžio 22 d. susitarimas dėl pradelstų prievolių atidėjimo. Teismas nenustatė, kad šio sandorio sudarymo metu būtų pažeisti kitų asmenų interesai, sandoris yra galiojantis ir nenuginčytas;

49.3.2. nesant įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2245-820/2017 dėl 18 000 Eur nuostolių atlyginimo, UAB „AGLUOSTA“ turėjo finansinį reikalavimą faktiškai tik L. įmonei „Egzotika“, kuris buvo galiojantis ir nepasibaigęs (CK 6.38 straipsnis). 2018 m. gruodžio 1 d. be L. įmonės „Egzotika“ ir D. D. pateiktų vykdomųjų dokumentų, BUAB „AGLUOSTA“ neturėjo kitų kreditorių, kurie turėjo pirmenybę prieš kitus kreditorius. Tai paneigia D. D. teiginius, susijusius su atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos pažeidimu;

49.3.3. BUAB „AGLUOSTA“ iki bankroto bylos iškėlimo dėjo pastangas išlaikyti įmonės mokumą, tęsė veiklą, vieninteliu kreditoriumi iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, buvo L. įmonė „Egzotika“;

49.3.4. UAB „AGLUOSTA“, vykdydama akcininko 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą, priimtą tvirtinant bendrovės veiklos rezultatus 2015 m., 2016 m. spalio 10 d. mokėjimu išmokėjo akcininkui 5 100 Eur dividendus ir VMI sumokėjo 900 Eur pelno mokestį. Nors pagal įstatymą dividendai turi būti išmokėti per 2 mėnesius, tačiau tuo metu akcininkas nereikalavo juos išmokėti, nurodydamas, kad jam nereikia ir tik vėliau, 2016 m. spalio mėnesį, akcininkui pareikalavus išmokėti dividendus, buhalterė, prieš išmokėdama dividendus, patikrino atsiskaitymus su kreditoriais ir nustačiusi, jog įsiskolinimų nėra, atliko pavedimą. Tai, kad akcininkas yra atsakovo sūnus, o buhalterė – atsakovo anūkė, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad dividendų išmokėjimas atliktas nepagrįstai, nesant tam pagrindo. Nėra duomenų, kad sprendimas dėl dividendų išmokėjimo būtų nuginčytas, pripažintas negaliojančiu. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad dividendų išmokėjimas vėliau, suėjus įstatymo nustatytam terminui, nedaro šio sandorio savaime negaliojančiu arba nevykdytinu.

50. Taigi, minėtuose procesuose nebuvo nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie netinkamus BUAB „AGLUOSTA“ vadovo veiksmus, neteisėtus mokėjimus ar sandorius, kurie pažeistų kitų kreditorių, tarp jų ir D. D., interesus. Apeliantės nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos ir paneigtos tiek bylos medžiaga, tiek jau ankščiau priimtais procesiniais dokumentais kitose bylose.

51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino bendrovės bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pagrindais.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto prezumpcijos

52. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tyčinis bankrotas yra preziumuojamas, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Esminis IBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, kad vieno ūkio subjekto veikla perkeliama kitiems ūkio subjektams, tarp kurių ar tarp kurių valdymo organų egzistuoja sąsajumas (pvz., kai veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kai veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) tokiu būdu, kad visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla pereina kitai (susijusiai) įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1028-407/2022 44 punktas).

53. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, kad kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020 ir kt.).

54. Nustačius bet kurią iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įvardytų aplinkybių, pareiškėjai nereikia įrodinėti, kad šios aplinkybės lėmė įmonės nemokumą (CPK 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiga įrodyti, kad tam tikri veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su bankroto kilimu, tenka įmonės dalyviui, valdymo organams bei kitiems proceso dalyviams, kurie siekia paneigti tyčinio bankroto aplinkybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-151-370/2016).

55. Nemokumo administratorė pareiškime tvirtino, kad A. A. L. ir R. L., veikdami kartu, sukūrė schemą, pasaulyje žinomą kaip „fenikso sindromas“, kuomet įsiskolinusi įmonė prieš nutraukdama veiklą tam tikrą turtą perduoda naujai įmonei (arba veikla perkeliama į naują įmonę), o senoji įmonė paliekama mirti (bankrutuoti). Toks sukčiavimo būdas pasireiškė tuo, kad buvo priimtas sprendimas bylinėtis su D. D.ir tęsti veiklą nuostolingai visąlaik imituojant, jog lėšų veiklai vykdyti yra, o artėjant bylos pralaimėjimui likusių lėšų likutį išsiieškoti per L. įmonę „Egzotika“, aikštelės nuomos veiklą per UAB „AGLUOSTA“ nutraukti ir toliau tęsti jau per paties UAB „AGLUOSTA“ akcininko R. L. kitą L. įmonę „Egzotika“. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentus, susijusius su UAB „AGLUOSTA“ turto perdavimu ir veiklos perkėlimu. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu.

56. Nors apeliantė nurodo, kad bendrovės pajamos iš automobilių saugojimo (ir ar parkavimo) buvo perkeltos į kitas įmones, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie bankrutavusios bendrovės veiklos, turto perėmimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad visą UAB „AGLUOSTA“ turtą perėmė bankrotą administravusi UAB „Votumas“, o UAB „AGLUOSTA“ veikla nebuvo perkelta į kitą įmonę. L. įmonė „Egzotika“ nuomojo jai nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), UAB „AGLUOSTA“. Pasibaigus nuomos sutarčiai su UAB „AGLUOSTA“, tuos pačius nekilnojamuosius daiktus L. įmonė „Egzotika“ išnuomojo kitai įmonei UAB „Moller Auto“, kuriai aikštelė buvo reikalinga parduodamų naujų automobilių laikymui ir kuri vykdė visiškai kitokią veiklą nei UAB „AGLUOSTA“. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog R. L. ir A. A. L. siekė perkelti įmonės veiklą į kitą įmonę, siekdami išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais.

57. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad turi būti taikoma įstatyminė nesąžiningumo prezumpcija bet kokiems UAB „AGLUOSTA“ ir L. įmonės „Egzotika“ tarpusavio sandoriams, nes juos valdo tas pats asmuo – R. L. (CK 6.67 straipsnio 7 punktas) ir ši nesąžiningumo prezumpcija byloje nėra paneigta.

58. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė, prašydama taikyti nesąžiningumo prezumpciją, iš esmės akcentavo R. L.ir A. A. L. giminystės ryšį, tačiau vien giminystės ryšių egzistavimas nesudaro pagrindo spręsti, kad bendrovės atlikti veiksmai buvo neteisėti. Be to, CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas taikytinas actio Pauliana ieškinio taikymo atvejais. Kadangi nei vienas iš UAB „AGLUOSTA“ ir L. įmonės „Egzotika“ tarpusavio sandorių nebuvo ginčijami actio Pauliana ieškinio pagrindu, nėra pagrindo taikyti ir CK 6.67 straipsnio 7 punkte numatytos nesąžiningumo prezumpcijos.

59. Taigi apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti įmonės veiklos perkėlimo ir taikyti tyčinio bankroto prezumpcijos pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu minėtu teisiniu pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

60. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir taikė netinkamą įstatymą (JANĮ, o ne ĮBĮ), tačiau skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį dėl bendrovės bankroto nepripažinimo tyčiniu, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (ne)skyrimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

62. Atsiliepime į atskirąjį skundą A. A. L. pateikė prašymą: priteisti iš nemokumo administratorės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; tuo atveju, jeigu bus netenkintas prašymas priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, MB „Alba Prima“ už piktnaudžiavimą procesu skirti 2 000 Eur baudą, 50 proc. iš šios sumos skiriant sumokėti A. A. L.

63. Suinteresuoto asmens A. A. L. vertinimu, prašymas dėl bendrovės tyčinio bankroto ir atskirasis skundas pareikšti piktnaudžiaujant procesu, kadangi nemokumo administratorė kreipėsi į teismą neatlikusi bendrovės sandorių ir suinteresuoto asmens veiksmų vertinimo, atsisakydama vadovautis bendrovės bankroto byloje UAB „Votumas“ 2019 m. gegužės 31 d. administratoriaus ataskaitos išvadomis, ignoruodama įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3870-909/2022, kuriuo atmestas netiesioginis D. D. ieškinys.

64. Nors atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. A. L. prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsiliepime nenurodė jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, nepateikė teismui duomenų apie šias išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos, todėl suinteresuoto asmens A. A. L. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

65. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Kai pareiškiamas šio straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, dalyvaujančio byloje asmens naudai paskirta baudos dalis įskaitoma į priteistiną nuostolių sumą (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

66. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 95 straipsnį, nurodė, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktas). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktas). Piktnaudžiavimu teise laikomas toks nagrinėjamoje dėl ginčo esmės byloje dalyvaujančio asmens procesinis elgesys, kai jis pažeidžia konkrečios subjektinės teisės (procesinės teisės) įgyvendinimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-421/2023 31 punktas).

67. Apeliacinio teismo vertinimu, suinteresuoto asmens A. A. L. nurodomos aplinkybės neleidžia daryti išvados dėl apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Byloje nenustatyta, kad pareiškėja būtų pareiškusi akivaizdžiai nepagrįstą prašymą ir (ar) reikalavimus, veikusi prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Nemokumo administratorė, teikdama prašymą pripažinti BUAB „AGLUOSTA“ bankrotą tyčiniu, o vėliau teikdama ir atskirąjį skundą, veikė bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesais. Vien tai, kad nemokumo administratorė argumentuodama savo prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ar atskirąjį skundą rėmėsi tapačiomis aplinkybėmis kaip ir D. D. kitose civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami bendrovės ir D. D. tarpusavio ginčai, negali būti pagrindas spręsti, jog nemokumo administratorė veikia prieš greitą bylos išnagrinėjimą ir sąmoningai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens A. A. L. prašymas dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas (CPK 95 straipsnis).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti suinteresuoto asmens A. A. L. prašymo dėl baudos skyrimo nemokumo administratorei mažajai bendrijai „Alba Prima“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teisėjas Irmantas Šulcas